Išmokstu skaityti

 

Jau nuo pat mažų dienų labai norėjau skaityti. Tik visa bėda, kad nemokėjau. Tad radęs kokią laikraščio skiautę ar apdriskusią knygelę zyzdavau, kad suaugusieji man ją paskaitytų. Kur tau, jie vydavo mane šalin, patardami (ir teisingai darė!) pačiam pažinti raides.
Tad su pačiais geriausiais ketinimais 1944 metų rugsėjį mama man įdavė penkiasdešimt markių ir išleido į Martyniškių pradžios mokyklos pirmą skyrių. Vajetau, iki šiol aš savo kieme tarp keturkojų draugų buvęs pats stipriausias ir gudriausias dvikojis, staiga pasijutau pakliuvęs į tikrą pragarą. Nesuskaičiuojama galybė vaikų iš plačiųjų laukų vienkiemių šėlo, dūko, spiegė, tiesiog vertėsi per galvas, tad spausdamas prakaituotame delne tas penkiasdešimt markių, stengiausi likti kuo mažiau pastebimas. Staiga toks prastypęs paauglys, per vasarą pajuodusiom ir prieš mokyklą dar ne iki galo nuplautom kojom, prišoko prie manęs ir iš sulopytų kelnių gilios kišenės ištraukęs kovinę granatą atkišo man:
– Še, pirk! – ir, vikriai išlupęs iš mano rankų pinigus, dingo vaikų šurmulynėje.
Taip vietoj pieštuko, sąsiuvinio ir abėcėlės tądien parsinešiau namo granatą.
Po poros savaičių prasidėjo mūšiai, ir mano mokslai baigėsi.
Jau vėliau rudenį pradėjau eiti į Bambalų pradžios mokyklą. Pradėjau, bet iki pačios mokyklos kažkodėl nenueidavau. Dideliame berže įsirengiau patogų būstą ir jame praleisdavau mokslams skirtą laiką. Vietoj raidžių ir skaičių aš puikiausiai išmokau visą vokiečių ir rusų kareivių paliktą ginkluotę. Žinojau granatų pavadinimus, jų kovinę galią, mokėjau jas sprogdinti. (Ypač įsiminė pirmos granatos susprogdinimas.) Savadarbiu minų ieškikliu rasdavau po velėna paslėptas visokių rūšių minas, taip pat ištraukdavau iš prieštankinių sprogdiklius, nors kuriai nors vienai sprogus išminuotojo vietoje būtų likusi tik gili duobė. Gerai susipažinau ir su šautuvais, automatais, netgi užtaisyti minosvaidį ar kulkosvaidį buvo vieni niekai. Tik va, abėcėlė, kaip koks gerai įtvirtintas betoninis priešo dzotas, buvo visai neįveikiama.
Teisybė, kartais tekdavo nueiti ir į mokyklą. Mokytojas dažnai patikrindavo medines arba geležines nuo kulkosvaidžio šovinių kuprines, kuriose teoriškai turėjo būti šiokios tokios mokyklinės priemonės. Praktiškai pas visus vyriškos giminės mokinius ten gulėdavo įvairaus kalibro šoviniai, trotilas, sprogdikliai, minų dėžutės, rusiškos ir vokiškos granatos, o ant viršaus, kaip maskuotę, mokytojas dar rasdavo kokį nušiurusį sąsiuvinį ar rašalo buteliuką. Tik tokio Oliaus kulkosvaidžio dėžutėje mokytojas užtiko grūste prigrūstos įvairios ginkluotės ir jokio sąsiuvinėlio ar bent apgraužto pieštuko. Suklykė perpykęs, trinktelėjo tąja geležine dėže su visom joje esančiom granatom Oliui per galvą ir liepė eiti klauptis mokyklos aikštėje.
Vaikis išklūpojo vieną pamoką, antrą, o trečios viduryje staiga pakilo ir pasileido namų link. Mokytojas su mokiniais puolė iš klasės ir, visokiais balsais alasydami, nusivijo iš paskos.
Maždaug už poros kilometrų Olius pasiekė tėvų žemę, ten drąsiai sustojo, parodė mums visiems liežuvį, užpakalį, tada mokytoją ir vijikus išvadino visokiais vardais, kurių jis žinojo įvairių ir daug.
Man gi negana buvo apkasuose surastos ginkluotės, tai dar pasidariau visai gerai veikiantį pistoletą. Pirmas trofėjus – įkyrėjęs kiemo gaidys.
Nemažai laiko sėdėdavau berže, šiek tiek ir mokykloje, vienoje kišenėje gulėjo pistoletas, kitoje – granata, o medinėje dėžutėje taip pat netrūko ko nors sprogstamo. Jeigu taip netyčia būtų sprogusi kurio nors granata ar kitoks nemenkas įtaisas, iš mūsų mokyklėlės galėjo likti tik smulkiai suaižytų rąstų krūva.
Dabar jau kitą rudenį tėvai liepė eiti į trečią – Šapnagių pradžios mokyklą, kuri buvo gal už šešių kilometrų. Tikrai, labai norėjau išmokti skaityti, tik nors verk, kad ir užsimerkęs galėjau išardyti ir surinkti automatą, surasti ir išimti sprogdiklius iš kokios tik nori minos, mokėjau taikliai šaudyti, bet niekaip, o niekaip neskyriau A nuo B. Tada mokytojo vaidmens ėmėsi brolis. Jis atvirkščiai padeda knygą ir liepia skaityti. Aš ir „skaitau“. Brolis trypia kojomis ir plonu balsu rėkia:
– Žalty, aš tau tyčia knygą atvirkščiai padėjau, tai kaip tada tu ją skaitai?!
Per patį speigmetį, labai žvarbią ir vėjuotą dieną mūsų vaikų būrelis susistumdė ant ledo. Tik vienoje vietoje ledas triokštelėjo ir atsidūriau vandenyje. Kol tuos šešis kilometrus grįžau namo, dar žnaibant rytų vėjui, pavirtau į ledo gabalą. Vakare prie žibalinės lempos žiūriu į knygą ir nepajutau, kad skaitau. Skaitau aiškiai, greitai, neužkliūdamas, lygiai taip, kaip skaitau ir dabar.
Jokių vaikiškų knygelių neturėjau, tad po ranka pakliuvusios mano pirmos perskaitytos knygos buvo Servanteso „Don Kichotas“ ir F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“...
Pramokęs rašyti ėmiausi knygų rašymo. Kaip tik tuo metu vyko didieji žmonių trėmimai, ir kaimo moterėlės, susibėgusios krūvon, apie tai tik ir kalbėdavosi. Aš tūnau sau tyliai kampe ir viską atmenu žodis žodin, ką jos ištisom valandom šneka. Užėjau vienoje apleistoje latvio sodyboje tokią važtaraščių knygą, kurios antroji lapo pusė buvo tuščia. Gal ne vieną važtaraščių knygą prirašiau tų bobučių pasikalbėjimų, kol vieną kartą pajutau, kad taip mano knygai ir galo nebus. Ir liko knyga neparašyta. Be galo.
Vėliau į rankas pakliuvo knyga apie Lietuvos kunigaikščius. Ten viskas buvo aiškiai išdėstyta, lygiai taip ir parašiau, vietoj kunigaikščių išguldydamas savo katinų gyvenimą, kuriuos labai mėgau.
Neatsimenu, ko pirma pramokau – vaikščioti ar šliuožti slidėmis? Pasirinkdavau tam tyčia kokią nors vėjuotą dieną, kai visi sėdi trobose, ir per pūgą traukdavau Latvijos link. Ten kas antra sodyba stovėjo tuščia, nes šeimininkai pabėgo nuo besiartinančios Raudonosios armijos, o aš kur nors palėpėje rasdavau krūvas latviškų knygų ar laikraščių. Taip iki pat sutemų skaitydavau kas papuola ir pats to nesuprasdamas pramokau latviškai skaityti šiuolaikinėm ir gotiškom raidėm.
Kartą taip beklajodamas susidūriau su vilkų vora. Aš tuoj pasukau slides namų pusėn ir maniau, kad nuo jų pabėgau. Iš tikrųjų vilkai nekreipė į mane jokio dėmesio ir traukė savais Advento takais.
Po to kartu su savimi pasiimdavau pistoletą. Tas pistoletas iššaudavo kapotais gelžgaliais, kai uždegdavau degtuku paraką per tam reikalui paliktą skylutę vamzdžio šone.
Vieną sutemų vakarą, kai šliuožiau atgal iš kelionių po Latviją, žiūriu, link manęs šuoliuoja didelis žvėris. Drebančiom rankom traukiu vis stringantį kišenėje pistoletą, o žvėris artinasi. Susigraibau degtukus – iki manęs vos keli žingsniai, brėžiu – degtukas sudrėkęs, žvėris šoka man ant krūtinės ir ima pacypaudamas laižyti veidą. Tai nutrūkęs nuo grandinės kaimynų šuo, kuris irgi nėrė per pūgą ir pusnis į Latviją ir labai apsidžiaugė sutikęs gerą pažįstamą...
Tuo pačiu pramokau skaityti ir rusiškai, tiesa, dar pagal senosios rašybos taisykles, nes mano tėvas buvo baigęs rusišką triklasę praeito amžiaus pradžioje ir išsaugojo mokyklines knygas.
Labai norėjau tapti keliautoju, poliariniu tyrinėtoju, o lietuviškų knygų apie tokius dalykus nebuvo. Kartą miesto bibliotekoje, tuomet mokiausi Žagarėje, matau tokią knygą... tik rusų kalba. Tai buvo Vladimiro Obručevo „Centrinės Azijos dykynėse“. Per pirmuosius knygos puslapius bridau kaip per miglą, o baigiau lyg būčiau skaitęs lietuviškai.
Žiemą, atšliuožęs slidėmis į Žagarės knygyną, žiūriu ir savo akimis netikiu – vėl to paties Obručevo knyga „Į neištirtus kraštus“. Čiumpu už piniginės, ten knygai trūksta pinigų, verčiu kišenes – dar randu kapeikų, bet vis tiek jų trūksta. Nedaug, bet trūksta. Iki namų apie penkiolika kilometrų, tad kitą kartą atkeliavęs knygos tikrai neberasiu. Ir netyčia užčiuopiu už pamušalo keletą kapeikų, kurių kaip tik reikėjo. Knygą užsikišu po švarku, už diržo, ir tiesiai, nes netoli vakaras, per Latvijos miškus skuodžiu namų link. Vis labiau spaudžia speigas, pusto, ir pirmame miškelyje, atsisėdęs ant virtėlio medžio, traukiu knygą iš po švarko. Maniau tik truputį paskaitysiąs, o kai visiškai sutemo, tai knygos neperskaitytų puslapių liko apmaudžiai nedaug...

 

 

Pasiruošimas

 

Prie mano lovos, ant sienos, kabo didelis žemėlapis, kurį tėvas parsivežė dar iš Pirmojo pasaulinio karo, nes kelionėje nors kiek gelbėjo nuo šalčio... Žemėlapis senoviškas, priklijuotas ant drobės. Šiaurinėje ir rytinėje jo dalyje tarpais tuščia – nei kalnų, nei upių, nieko – ten baltos dėmės. Tėvai jau brėkštant pradeda gyvulių ruošą, ant sienos blykčioja iš kūrenamos krosnies atšvaitai, o aš vis žiūriu ir žiūriu į tas baltas dėmes žemėlapyje. Ten jau matau salas, ledo laukus, kalnus, upes, bekraščius miškus ir, aišku, visa tai atrandu aš, o kas gi kitas? Juk būsiu didelis keliautojas, atradėjas, poliarinių jūrų tyrinėtojas. Tik visa bėda, kad tas laikas slenka taip palengva, ir kol baigsiu tą nelemtą vienuolika klasių, kas nors kitas ims ir atras mano kalnus ir salas. Tad nusprendžiau gerokai nustriukinti (beje, vėliau taip ir atsitiko) savo mokslus ir į Šiaurę išvykti daug anksčiau. Taip pat nutariau, kad keliautojui ir nežinomų žemių atradėjui tikrai nereikia kažkokių chemijų, fizikų ar algebrų, o reikia žinoti visų salų, jūrų, upių, kalnų, pusiasalių, įlankų pavadinimus. Kažkokiu būdu suradau penkiasdešimties keliautojų pavardes. Kaip jie keliavo po Šiaurės jūras, kiek laiko truko jų kelionės ir ką jie atrado. Ir kodėl penkiasdešimt, o ne keturiasdešimt devyni ar penkiasdešimt vienas, dabar ir pats negaliu pasakyti. Apie tokių dviejų keliautojų – Beringo ir Dežniovo – gyvenimą ir keliones žinojau viską, gal jie patys apie save tiek nežinojo... Ir atsitik tu man šitaip, kad septintoje klasėje per geografijos egzaminą (dabar mokiniai knerkia, kad jie neturėtų laikyti egzaminų) ištraukiau bilietą, o ten, – o laimė! – kaip tik reikia papasakoti apie tuos pačius Beringą ir Dežniovą. Dabar aš jiems (egzaminų komisijoje buvo mūsų geografijos mokytoja ir dar du mokytojai – vyrai) smulkiai išdėstysiu visą tų keliautojų gyvenimą, kur, kada, kaip jie plaukiojo, kokie buvo laivų pavadinimai, viską o viską, diena po dienos, savaitė po savaitės iki pačių smulkmenų, ar...
– Apie Beringą ir Dežniovą nereikia pasakoti, – girdžiu geografijos mokytojos balsą, – apie juos aš nedėsčiau...
Kaip tai nereikia, kaip tai nereikia, nors bliauk ir kojom trypk iš apmaudo, tik mokytoja liepia atsakinėti kitą bilieto klausimą ir, neišklausiusi iki galo, parašo penketą. Blogesnio pažymio, kaip man tada atrodė, nesu gavęs...
Iš tų penkiasdešimties keliautojų biografijų žinojau, kad jiems visą laiką trūko pinigų ir gerų šunų. Dėl šunų, tai čia ne bėda. Savo šunį Malių jau „užrašiau“ į laivo, kuriuo aš plauksiu, įgulą. Tai buvo vidutinio didumo šuo, kurio kailyje nerastum sveikos vietos. Jam tas pats – pulti vieną ar kokią kelių dešimčių šunų govėdą. Kartą matau – pilkos, kaimietiškos išvaizdos šunys traukia sau, kai juos užmatė Malius. Kaip iš patrankos paleistas sviedinys Malius trenkėsi į patį šunų būrio vidurį. Įnirtusių šunų kamuolys cypia, urzgia, loja, kaip pūga sukasi vietoje, laksto į šalis sniegas ir kailio skivytai. Kol atbėgau iki pjautynių vietos, tai ant kruvinos nutryptos žemės radau beveik į skutus sudraskytą savo Malių. Ką gi, nunešiau jį į daržinę, paguldžiau ant šiaudų, kitą dieną nutariau palaidoti. Ryt ryte nueinu į daržinę, Malius guli kaip gulėjęs, tik pasilenkiau jo paimti ir matau – viena mano negyvėlio akis pusiau atmerkta (antros jis buvo netekęs anksčiau). Po to Malius tapo dar aršesnis, dabar puldavo nors ir kelių kaimų susivienijusius šunis. Vieno šuns man bus negana, bet dėl to nesijaudinau, ko jau ko, bet pakeliui aš jų prisirinksiu kiek tik reikės.
Šunų bus į valias, o su pinigais tai tikrai striuka. Kelionei į Šiaurę buvau sutaupęs aštuoniolika rublių. Kai ganydavau bandą, tėvas nutarė, kad turiu daug laisvo laiko ir įdarbino dar „antraeilėse pareigose“ – rinkti nuo dirvono akmenis ir ant ežios juos krauti. Čia jau aš pareikalavau už akmenų rinkimą mokėti. Po vieną kapeiką už akmenį. Tėvas kažkodėl lengvai sutiko ir aš su didžiausiu noru ėmiau juos nešioti iš viso lauko. Kai suskaičiavau, išėjo lygiai tūkstantis du šimtai, o tai jau bus dvylika rublių. Tėvas juos dar kartą perskaičiavo, išsitraukė smarkiai apdilusią piniginę ir – aš gi nekantriai trypčiojau vietoje, – sumažinęs perpus „įkainius“ padavė tik šešis rublius.
Jeigu jau nutariau keliauti į Šiaurę, tai turiu būti užsigrūdinęs ir nebijoti šalčio. Tad visų pirma atsisakiau kokio nors šiltesnio apdaro. Tik šliuožti žiemą be megztinio, o vien su švarku niekaip neišėjo. Mama liepė nedurniuoti ir neėsti jos gyvenimo. Nusileidau, bet tik dėl akių. Tą nelemtą, šiltą naminį megztinį, nučiuožęs iki pirmų krūmynų, ten ir palikdavau, o grįždamas vėl pasiimdavau.
O vis dėlto, dienas praleidus sniegynuose, kai grįžti šlapias ir sustiręs, atsiguli ant plataus suolo palei šiltą „šeibantą“, kur po juo garsiai knarkia ir per miegus kovoja su šunimis Malius, o du katinai – vienas ant krūtinės, kitas ant kojų tyliai murkia, ir namuose atrodo visai gera.
Tarpais būdavo truputį liūdna ir baugu, nes ten, tarp ledų, gal teks praleisti metus, o gal ir daugiau, tik nejaugi prisipažinsi, kad bijai? Nė už ką!
Tėvas, kaip ir kiti palatvijo gyventojai, veždavo į Rygą parduoti avinus. Iš to gyveno šeima, o kai kurie už parduotų avinų pinigus dar leisdavo vaikus į mokslus. Nors kartais tas išsilavinimas būdavo parduotų avinų lygio, bet vis tiek tai buvo išsilavinimas, o dažnai ir aukštasis...
Tėvas grįždavo iš Rygos su nemažu kapšu pinigų. Tada, kaip mokytesnio, prašydavo manęs juos suskaičiuoti. Nors jis akylai stebėdavo, tik kažkaip vienas kitas rublis nuslysdavo į mano kišenę.
Jaučiau, kad pinigų yra per mažai, tad nutariau iš vienos pelkutės prie pat Latvijos rubežiaus prišienauti kokį vežimą šieno ir jį parduoti Žagarės turguje. Už vežimą šieno būčiau gavęs gal visus dvidešimt rublių, o su tokia pinigų suma gali keliauti nors į Šiaurės ašigalį. Ta pelkės žolė – vikšris – augo vandenyje, tad pjoviau ir tempiau džiūti į krantą. Buvo žvarbi, apniukusi vasara, nuo braidžiojimo vandenyje pakilo karštis ir kelias dienas gulėjau lovoje, pro langą žiūrėdamas šiaurės pusėn, tarpais manydamas, kad jau esu Šiaurėje iš tikrųjų. Kai pasveikau, tai atsirado kiti sumanymai ir rūpesčiai.
Kartą tėvas liepė susiruošti kelionei į Rygą. Jau iš vakaro papjautus avinus sukišdavo į maišus, kurių kampuose buvo po bulvę, kad laikytųsi virvė. Išeidavo iš maišo lyg ir kokia kuprinė, kur aiškiai matydavosi, kas joje yra. Tada, dar beveik naktį, reikėjo iš geležinkelio stoties eiti per tylinčios Rygos gatves iki tokios rampos, kur kelias valanda laukdavome, kol pasirodys „štampuotojas“ ir paženklins avinus, kad jie tinka rygiečių skrandžiui. Prie paviljono durų, kur pardavinėjome avinus, buvo tokia graži, senoviška lentelė su užrašu: „Vaikams ir šunims įeiti griežtai draudžiama!“
Kartą žiūriu, kaip krantine eina du visai jauni vyrukai. Basomis įsispyrę į nudrengtus sandalus, apšpurusiom plačiom kelnėm ir, o grožybių grožybė, – dryžuotais jūreiviškais marškinėliais ir kepurėm be snapelių, su kaspinais. Štai kaip turi atrodyti jūreiviai, tyrinėtojai, Šiaurės jūrų nugalėtojai, o ne kaip aš, vilkįs namie austo, storo ir kietai suvelto milo „barva“. Jūreiviška kepurė su kaspinėliais – aukščiau visų norų, ką jau čia, bet kartą Žagarėje su mama užėjome į audinių parduotuvę, o ten guli tokia medžiaga, dryžuota, beveik kaip jūreiviškų marškinėlių. Tik tie dryžiai ėjo ne skersai, o išilgai, bet nenorėk, žmogau, neįgyvendinamos svajonės – skersų dryžių.
Ir vieną ankstyvą pavasario dieną, kai mama išardė audimo stakles ir palaisvino didžiąją kamarą, iš Žagarės parvežė „kriaučką“. Ant paties galo, kai apsiuvo visus namiškius, o atrodė, kad to niekada nesulauksiu – štai jie, mėlynais dryžiais išilgai marškiniai, galiu ir aš pasimatuoti. Eik tu sau, koks gražumėlis! Beveik matau save laivo pirmagalyje, kaip atstatęs dryžuotą krūtinę Šiaurės vėjams, skriste skrendu pirmyn į nežinomus kraštus.
Mama sako, kad nusivilkčiau, nenudrengčiau naujų marškinių. Aš ir pats žinau, kad juos reikia saugoti, čia ir sakyti nereikia, o vis tiek, kai trobos lange iš kiemo pusės pamatai save taip šauniai atrodantį, pasidaro saldžiai gera.
...Sekmadienis. Guliu apsivilkęs dryžuotais marškiniais apluoke ant šiltos žolės. Balti debesėliai plaukia, mainosi, vienas kitą pralenkdami. Dabar aš regiu jau ne debesis, o plaukiančius laivus, bures, jūrą, save, žvelgiantį į tolių tolius. Ir čia pamatau prie pat savo veido priešakinę šuns koją. Tai Malius, kuris sustingo vietoje, nejuda, gal mąsto apie Šiaurę? Vargu. Greičiau apie kokį prieš savaitę užkastą kaulą. Dabar aš savo padebesines mintis perjungiu prie paprastesnių – šuns kojos.
Visi žino ir tai yra neginčytinas dalykas, kad šuo žmogui kanda į koją. O ar yra buvę kada nors atvirkščiai? Neteko girdėti, tad dabar yra pats geriausias metas tai išbandyti, tad krimsteliu nieko nenutuokiančiam Maliui į priekinę koją. Šuo nesucypė, nesuurzgė, maniau, kad bandymas praėjo sėkmingai, tik girdžiu, kaip kažkas plyšta. Tai Malius nuo pat apykaklės iki apačios plėšia marškinius per pusę. Kol suvokiau, kas vyksta, iš mano „jūreiviškų“ marškinių išėjo kaip ir dveji...
Mama, susiūdama marškinius, visai nekaltino šuns, o ūdijo mane, jog esąs dar durnesnis už šunį.

 

 

Laivo statyba

 

Pinigų kelionei lyg ir mažoka, bet užteks ir tiek. „Jūreiviški“ marškiniai yra, nors ir susiūti per nugarą, bet kitų tikrai nebus, tad teks dėvėti „mantelį“ (švarką), kad nesimatytų siūlės. Mažiausiai rūpėjo maistas. Kamine kabėjo lašinių paltys, o ant trobos aukšto po skersbalkiu tabalavo pririštas didelis pintas krepšys su dešromis. Turėjau nusipirkęs (pirmosios išlaidos) kompasą ir tokią trikampę liniuotę, kurią aš vadinau ne paprasta liniuote, o vizirine. Tad iš visur, kur tik galėdamas, rinkau aprašymus, kaip su ta vizirine liniuote ir kompasu braižyti žemėlapį. Čia jau aš turėjau neblogą patirtį. Klijais iš bulvių suklijavau daug sąsiuvinio lapų ir ten nubraižiau Viešučių kaimo žemėlapį. Buvo pats pavasario polaidis, tad žemėlapyje mėlyna spalva pažymėjau, kad tai yra jūra, ir ne viena jūra, o visos trys sutilpo Viešučių kaime. Kur nebuvo vandens, ten pažymėjau salas ir kalnus. Jūroms, saloms ir kalnams sugalvojau pavadinimus.
Dabar reikėjo svarbiausio dalyko – laivo, o laivui lentų. Ir kuo skubiau, nes vanduo nuo pievų galėjo nusekti, tai kaip tada aš tą savo laivą nutempsiu iki kanalo. Toliau jau būtų daug lengviau – kanalu iki Dabikinės upelio, Dabikinės upeliu iki Ventos upės, Venta iki Baltijos jūros, paskui vakarinės Norvegijos pakrante iki Ledjūrio.
Gerom, sausom lentom apkalta mūsų daržinė. Tik vėl, nulupus nors kiek tų lentų, pasirodytų skylės sienoje, o tėvas tokią netvarką tuoj pastebėtų. Yra dar viena išeitis – kaimynų daržinė. Kadangi aš iki šiol nepasižymėjau kokiom nors stambiom (smulkių pasitaikydavo) eibėm, tai kaimynas niekadėjo ieškos kur nors toliau, manęs neįtardamas. Dabar reikėjo laukti tam tinkamos progos. Ir greit tokia proga pasitaikė.
...Pirmaisiais kolūkių metais žmonės už darbadienius dar šiek tiek gaudavo. Vėliau vis mažiau ir mažiau, kol ne kolūkis, o kolūkiečiai likdavo skolingi. Tuomet gal kaimiečiai verkė, dejavo ir rankas grąžė? Tai kad ne! Duonos buvo mažai, o samagono – apsčiai, tad gerdavo vyrai ilgai bei išradingai. Kartą mūsų troboje vyrų būrelis nutarė, kad nebesikalbės lietuviškai, o sava, tam tyčia sugalvota kalba. Taip ir padarė. Šnekėjosi tarpusavy, gerdami ir užkąsdami tris dienas iš eilės, puikiai vienas kitą suprasdami.
Pagaliau mama, vieną kartą neapsikentusi, paėmė sunkų buitinį įrankį ir išvijo su dideliu trenksmu baliauninkus lauk iš trobos.
Atvelykis. Virtuvėje vėl šurmuliuoja vyrai: du latviai iš Ukrių ir du lietuviai. Tarp pastarųjų ir kaimynas. Vienas latvis siūlo mano tėvui, o aš ruošiu pamokas kitame kambaryje ir per lentinę sieną girdžiu, ką anie kalba, kad mane leistų į Ukrių mokyklą, nes ten, Latvijoje, esanti geležinė tvarka, o per pamokas esą taip tylu, kad girdėti, kaip musė skrenda.
Kokia geležinė tvarka, kokia čia tyloje skraidanti musė? Mūsų, Žagarės, mokykloje viena klasė (miesčioniukai) su kita (kaimiečiais) pradėdavome pliektis per ilgąją pertrauką ir dar visą kitą pamoką. Tokių muštynių dabar ir amerikoniškame vesterne nepamatysi. Tik šiaip taip suginti į klases, išraudę ir gumbuoti, dar ilgai nenurimdavome, planuodami, kaip kitą kartą lupsime savo priešininkus, o vargšė senutė, rusų kalbos mokytoja, ima nusikaltėliams užrašyti skirtą sąsiuvinį ir klausia didžiausio triukšmadario:
– Beleckai, kaip tavo pavardė?..
...Matau pro plyšį, kad vyrai pačiame smagume, tyliai einu į lauką. Žvaigždėta naktis, ledokšniai traška po kojomis, o aš slenku link kaimyno daržinės. Sausa, eglinė lenta, nors smuiką iš jos daryk, plėšiama cypia taip garsiai, kad nubunda visi aplinkiniai šunys.
Apmiręs laukiu, kada užsidegs lempa ir atsidarys durys, aš jau žiūriu, kurion pusėn reikės dingti, tik palengvėle šunys aprimsta, ir vėl imuosi plėšti kitą lentą. Ši dar balsingesnė, šunys iš naujo sukyla ir jau ne loja, o springsta, cypia ir dejuoja, lyg jiems ką nors skaudėtų.
Lentas sunešiau į mūsų daržinės peludę ir apkapsčiau šiaudgaliais, kad niekas nepastebėtų.
Kadangi tėvai iš paskos nesekiodavo, nes jiems užsiėmimų tikrai netrūko, tad palikdavo mane vieną namų saugoti, ir dar liepdavo atlikti daugybę darbų, kad nebūčiau visai dykas. Aš tuos darbus, kaip koks spartuolis, padarydavau labai greit: kur kliuvo, kur nekliuvo, ir gatava. Tada, prieš tai surinkęs iš visų pašalių senas vinis ir jas ištiesinęs, ėmiausi laivo statybos.
Liūdnokai žvelgiu į savo laivą. Iš mano perskaitytų knygų laivas truputį (ką ten truputį!) turėtų atrodyti kiek kitaip, bet kitokiam neužtektų lentų ir dar daug ko. Kaip nors – nutariau. Vėliau kažkur perskaičiau, kad rusų keliautojai Ochotske (tai Tolimieji Rytai) vien kirviu pastatė du laivus, kad jais nuplauktų iki Aliaskos. Jie taip pat atrodė ne kažkaip, tad vieną pavadino „Kaip nors“, o kitą „Galbūt“. Ir ką, nuplaukė iki tos Aliaskos, nenuskendo.
Kartą, grįžęs iš mokyklos, kažko basčiausi po sodybos pašalius ir štai ką matau: laidaro pačiame viduryje guli skersai nudrėbtas mano laivas, skirtas Šiaurės audringoms jūroms, ledkalniams, atradimams ir nuotykiams, o apie jį grūdasi koks pustuzinis riebių paršų. Jie stumdosi, žvygčioja iš didelio kiauliško malonumo ir lapnoja iki pusės sukišę knysles į dar šiltą jovalą.
Matyt, mama, užtikusi paslėptą mano laivą ir ničnieko nenutuokdama apie laivybą bei keliones į Šiaurę, nutarė, kad toks daiktas visiškai tinka kapoti burokams ir supilti jovalui, kur iškart apie jį sutelpa kiaulių šeimyna.
...Paršai sočiai kriuksi, mažomis akutėmis vis pasižiūri į mane, gal aš jiems atnešiau dar ko nors skanesnio, ir daugiau jiems niekas nerūpi: nei Šiaurės jūros, nei kalnai ar kokios nors salos, kad tik būtų ko paėsti, kol vieną dieną jų nesudėtingą gyvenimą nutrauks jau iš vakaro gerai pagaląstas peilis...

 

 

Sugrįžimas

 

Trumpam poilsiui reikia pasirinkti kuo nepatogiausią vietą: kad po šonais gulėtų kampuotas akmuo, galva remtųsi į spygliuotą krūmą, o kojų negalėtum ištiesti visu ilgumu. Tėvas irgi pietų poilsiui priguldavo sode po obelim ir vienos basos kojos kulną uždėdavo ant kitos nykščio. Kai tik trumpam snūsteli, koja tuoj nuslysta nuo nykščio ir bumbteli ant žemės. Viskas, poilsis baigtas, nes per patį vidurvasarį, dar saulėtą dieną, ilgas miegas tolygu svieto pabaigai.
Aš nespėjau trumpam sumerkti akių, kai išgirdau, kaip visai čia pat barkštelėjo dviratis, ir matau, kaip per griovį link manęs eina toks Evaldas Šteinbergas (Evalds Šteinbergs), buvęs Bambalų kaimo gyventojas.
– Labas, – sako jis nieko neklausinėdamas ir niekuo nesistebėdamas, – o kodėl knygų negrąžinai Ukrių bibliotekai?
Tai žmogaus atmintis, rodos, nieko jis daugiau per tokį ilgą laiką, kai matėmės paskutinį kartą, o tai įvyko prieš šešiasdešimt su viršum metų, ir neveikė, o tik galvojo apie mano negrąžintas knygas. Aš taip pat užmiršau daugybę dalykų, žmonių, įvykių, o tas negrąžintas knygas... irgi pamenu. Tai buvo V. Lacio „Ciems pie jūras“ („Kaimelis prie jūros“) ir F. Kuperio „Mednieks Âdas Zeíe“ („Medžiotojas Odinė Kojinė“).
Išgavęs pažadą, kad knygas tikrai grąžinsiu (dabar jau ir anos bibliotekininkės anūkė būtų suaugusi merga), girgždindamas dviračiu Evaldas Šteinbergas nuvažiavo toliau.
Nors Bambalų kaimas priklausė Lietuvai, bet visi jo gyventojai buvo latviai – lėtaeigiai ir mažakalbiai, kaip tie suomiai, tėvas ir sūnus, kurie mišką kirto. Eina ryte jiedu į mišką, ir sūnus sako tėvui:
– Tėte, žiūrėk, zuikis!
Grįždamas vakare į namus tėvas atsiliepia:
– Taip, zuikis...
...Poilsis baigtas, reikia dirbti. Kai nieko neveiki, tai žiūrint į savo pasodintus medžius ir vaismedžius baisu darosi. Nejaugi tai vieno žmogaus darbas, ir aš pats atrodau lyg ir ne aš, gal čia darbavosi visas būrys nematomų pagalbininkų? Kartą mačiau tokį amerikonišką filmą, kurio pagrindinis veikėjas gyveno tarp miškų ir kalnų, čiurlena upeliai, stovi gražus namas, aplink bėgioja laukiniai žvėrys ir skraido paukščiai. Vieną dieną kilęs didelis gaisras nuodėguliais pavertė mišką, sudegė namas, išdžiūvo upeliai, išsibėgiojo ir išsilekiojo žvėrys bei paukščiai. Ir ką? Žmogus švariai apsirengęs, baltomis kelnėmis vėl sodina mišką. Pastatė kitą, dar gražesnį, namą, pradėjo iš naujo čiurlenti upeliai, grįžo žvėrys ir paukščiai. Pats svarbiausias dalykas – to vyro kelnės kaip buvo, taip ir liko baltutėlės...
Viešučių žemėje vyko kažkas panašaus. Sumaišė melioracija viršų su apačia, kur buvo kairė – atsirado dešinė, srautus, pelkutes užpylė žemėmis, kalniukus pažemino, o lomas paaukštino, trobos, šuliniai, medžiai kaipmat atsidūrė po kietai suplūkta žeme, vienintelį upeliuką sukišo į cementinius vamzdžius. Kad žemė nebeatsigautų, ant jos užpylė ir nenustoja pilti visų įmanomų nuodų numarinti nepageidaujamai laukinei žolei ir lendančiam į saulės šviesą vabalui.
Dabar mano devyni hektarai (kurie stovi skersai gerklės didiesiems ūkininkams ir bendrovėms) keliasi lyg po sunkios ligos, kur išdygusi žemuogė ar atsiradęs kamanių lizdas yra didelis įvykis.
...Tąkart iškeliauti į Šiaurę sutrukdė paršams atiduotas laivas. Vėliau pasirinkome sausumos kelią, nuvedusį mus rytų pusėn, į Altajų, o ten nuotykių ir atradimų patyrėme tiek ir tiek.
Išlipome mažoje Alambajaus geležinkelio stotelėje, Salairo keteroje. Jau antras mėnuo čia spaudžia speigas, nerimsta pūgos, sniego pridribo iki pastogių ir aukščiau, ir kiek dar snigs bei laikysis šalčiai – niekas nežino. Apsidairėme – visur tuščia, tik kur ne kur iš aukštų vėpūtinių rangosi dūmelis, išeitų, kad po sniegu gyvena žmonės. Iš kažkokios pusnies išniro grėsmingos išvaizdos kailiniuotis ir įrėmė šautuvo vamzdį į šonkaulius:
– Stok, šausiu!
Pasirodo, tai buvo tos gyvenvietės sargas, kuris privalėjo kiekvieną įtartiną žmogų sustabdyti ir vesti pas valdžią.
Valdžia su mumis per daug nesicackino – tuoj parašė įsakymą, kad mane skiria girininku, o Juliją – padėjėja į Taigos Sungajaus girininkiją, pagal čionykščius matavimus netoli – gal už šešiasdešimties–septyniasdešimties kilometrų. Kaip ten per kelių metrų aukštumo pusnynus pakliūti – mūsų reikalas. Sibire į kur tik nori yra du keliai – vasaros ir žiemos (žiemkelis). Vėlgi, kelias – tai nereiškia tikro kelio, o tik vietą, kuria galėtum važiuoti, jeigu labai pasistengtum. Privažiavęs upelį ar rėvą, pats turi ten susiręsti tiltelį, nes jeigu jis ten kada nors buvo, tai nesitikėkite jį rasiąs dabar, nes pirmasis važiuotojas jį pasidarė tik sau, vienkartiniam naudojimui...
Vasaros kelias eina per gūbrius, keteras, perėjas, kur sausiau, o žiemkelis upių vagomis ir slėniais bei sogromis (kalnų pelkėmis). Niekas sniego nevalo, o traktoriai ir kita technika jį sumina ir sutrempia, o pavasarį, kai sniegynai nutirpsta ir pasirodo ryškios taigos gėlės, toks žiemkelis iš ledo ir sniego vis dar laikosi ir yra per du–tris metrus pakilęs virš atitirpusios žemės.
Vos išlipome iš rogių, nors ir abejojome, ar ten pataikėme, mus tuoj apsupo klegančių ir rėkiančių moterų būrys, reikalaujantis tuoj pat išbudinti girtus traktorininkus, surasti traktorines roges, nes vienai nėščiai moteriškei jos draugė trenkė per atsikišusį pilvą pliauska, tad kuo skubiau reikia sutrenktąją gabenti į ligoninę.
Kadangi dabar taigos kaimelyje buvo tarpuvaldis, kai senąją valdžią atleido už girtavimą ir naujos nepaskyrė, tai čionykščiai medkirčiai, eiguliai, jų žmonos ir visi likusieji, pasijutę niekieno neprižiūrimi, taip pat užgėrė – „juodai“ ir nepertraukiamai. Būrys rėkaujančių moterų vedė mus nuo vieno traktorininko namo iki kito. Pas kai kuriuos jau prieangyje pajusdavau stiprų spirito garų nuotėkį, su tokiu traktoriaus vairuotoju kalbėtis buvo tas pats, kaip su numirėliu... Laimei, vienoje troboje radome dar ant kojų stovintį traktorininką – jis smarkiai kivirčijosi su žmona, tad šiek tiek apleido gėrimą. Aišku, anot jo, traktoriaus neužvesiąs, nes per tokius speigus užšalo dyzelinis kuras, traktorinės rogės guli po storu sniegu ir yra mirtinai prišalusios prie žemės...
Jau buvo gili naktis, kai traktorius, vilkdamas iš paskos roges ir ant jų į kailinius suvyniotą nėščiąją, lydinčių moterų būrį bei atsargai dvi dyzelinio kuro statines, krypuodamas nuo vieno sniego gūbrio ant kito, pajudėjo į kelią, Tigūno link, kur buvo ligoninė.
Mes stovėjome ir žiūrėjome traktoriui įkandin, kol jo žibintų šviesos pagaliau dingo pūgoje ir bekraštėje kėnių jūroje...
Namuose maniau, kad jau vos ne pirmą dieną iš karto stosiu ant slidžių su šautuvu ant pečių ir ilgu medžiokliniu peiliu prie diržo (pasirūpinau tokiu iš anksto), šliuošiu meškų pėdsakais ir viskas vyks maždaug taip, kaip apie Sibirą rašo (buvę ten prabėgom), o tokios darbo pradžios tikrai nesitikėjau.
Toliau įvykiai klostėsi greitai ir nesustabdomai. Turėjome sunkią ir griozdišką radijo stotį „Niedra-2“, kurią griežtai nustatytu laiku reikėdavo įjungti ir laukti vyresnybės nurodymų. Vieną viduržiemio dieną per pūgą girdžiu traškantį balsą, kad nedelsdami privalome pradėti kėnio aliejaus fabriko statybą. Reikia, tai reikia, tik vyresnybė nepagalvojo, kad fabriko statybos pradžiai praverstų bent keletas kilogramų vinių, nes dabar jas traukėme iš senų lentų. Taip pat – ir koks brėžinukas, kaip tas fabrikas turi atrodyti.
Mums išaiškino, kad raketų kurui reikia kėnių aliejaus, tad šalis jį perka iš Kanados, kur godūs kapitalistai prašo mokėti auksu, taip silpnindami mūsų tėvynės ekonomiką ir kovinę galią. Viskas paprasta ir aišku. Gerai, kad vietiniai senoliai prisiminė, kaip kėnių aliejaus varymu užsiėmė dar prieš karą, ir parodė man didžiulių kubilų šulus, kuriuos žadėjo surinkti ir suveržti lankais. Čia pat mėtėsi surūdiję vamzdžiai. Pasirodo, kėnių aliejaus gamyba – tai tas pat, kas ir samagono varymas. Mano tėvas buvo to dalyko specialistas, o mane gainiodavo atnešti malkų, vandens, pristatydavo žiūrėti, kad samagonas tolygiai tekėtų, tad būsimąją kėnių aliejaus gamybos technologiją perpratau nesunkiai ir be jokių brėžinių.
Sunkiau buvo su kadrais (čia niekas nesakydavo – darbininkais), nes, pasibaigus miško ruošai, jaunesnieji išsivažinėjo į kitas taigas. Liko tik eiguliai, ir dar šlaistėsi po kaimelį toks profesionalus invalidas Strokovas, be paliovos geriantis, kad jo invalidumas niekada nesibaigtų. Antras „kadras“ – paauglys Volodia, jau per senas mokytis ir per jaunas dirbti...
Paskui miškų pramonės ūkio vadovai apie kėnių aliejaus fabriką užmiršo ir liepė statyti taros cechą. Tada dar kažką. O mes savo pagrindinį darbą – daigynus, medelynus, jauno miško sodinimą darėme kuo sąžiningiausiai, kaip sau...
Jau kitoje girininkijoje, prie Mongolijos ir Kinijos sienos, kurios plotas kartu su taiga, kalnais, sniego ir ledo laukais užėmė apie pusantro milijono hektarų, gavome įsakymą (čia jau turėjome telefoną), kad iki 25 mėnesio dienos reikia nubraižyti didelės miškininkų gyvenvietės, beveik miesto, generalinį planą. Įsakymas atėjo penkiomis dienomis pavėlavęs, nors vis tiek būsiu išbartas už susivėlinimą, tad skubiai suklijavau, nes turėjau tikrų popieriaus klijų, daug piešimo sąsiuvinio lapų ir pradėjau braižyti (vaikystės patirtis!) būsimą gyvenvietę. Taip įsitraukiau į darbą ir jis man taip patiko, kad išėjo tikras Kampanelos „Saulės miestas“. Gal po dešimties metų, važiuodamas pro mūsų oranžinį maumedžių namelį, kur kadaise gyvenome, ten nepastebėjau jokios gyvenvietės, tuo labiau miesto. Tik mūsų namelis per tą laiką gerokai papilkėjo ir tarsi tapo gerokai mažesnis.
Kiekviena diena – vis kas nors nauja. Pavyzdžiui, atrandame mumijo, kurio vėliau ieškojo, metę tarnybas, geologai, pulkininkai, mokslų kandidatai, rimtų įstaigų vadovai. Visi norėjo kuo greičiau tapti laisvi ir nepriklausomi. (Kai atėjo toks laikas – ir vėl negerai.)
Kartą, kai lankėmės prie Ak Turos ledynų, kur mūsų girininkijos ribose stovėjo alpinistų stovykla, sutikome tokį jauną vyrioką ir jo gerokai trenktą palydovę. Vyrelis pasigyrė esąs paties kino režisieriaus Tarkovskio padėjėjas. „Čia tai bent, – praradau sveiką nuovoką aš, – paties Tarkovskio!“ Dar vis buvau apdujęs, tad parodžiau jam vieną trumpą kalnų upelį, prasidedantį iš netoliese kabančio ledyno, visą kvepiantį čia augančia auksine šaknimi.
Jojant namo man tas režisieriaus padėjėjas ir jo kvaištelėjusi merga pasirodė kažkokie įtartini. Grįžęs po savaitės radau visą auksinės šaknies upelį išplėštą.
Gyvenome tarp retų, spalvotų akmenų, vaistingų šaknų, matydavome senovines, ranka rašytas knygas, plaukėme arkliais įsikibę į balną per kalnų upes ir slėpėmės nuo pūgų ir speigo prie Krisanichos beloko, visų Kalnų Altajaus meškų „sostinės“.
Mūsų kieme stūksojo dviejų su puse tūkstančio metų skitų „boba“, o darže, kur šiame aukštikalnių krašte pirmieji pradėjome auginti bulves, buvo hunų kapinynai...
...Kartą, nusileidę Ak Turos ledynu su sūnumi Andriumi, trijų su puse metų „vyru“, nuo vienos viršūnės, papėdėje sutikome pigiu švarkeliu vilkintį senioką.
– Kur buvote? – rūpi jam sužinoti.
Parodžiau į viršūnę, kur ką tik švietė saulė, o dabar jau ten pustė.
– O, – apsidžiaugė senukas, – jūs užkopėte į Tronovo viršukalnę! – ir bakstelėjo pirštu sau į krūtinę. – Greta jos yra Einšteino viršūnė.
Taip susipažinome su garsiu glaciologu – ledynų tyrinėtoju akademiku Tronovu, kuris pirmasis dar 1914 metais įkopė į Beluchą, aukščiausią Sibiro viršūnę.
...Naktis aukštikalnėse. Sėdime prie laužo laukdami, kol užvirs arbata. Staiga raitas ant žirgo į šviesos ratą įjoja altajietis iš telengitų genties, kuris netoliese gano kupranugarius. Jis, pavaišintas arbata, pasakoja apie šiuose kalnuose sutinkamą ak kiži – baltąjį žmogų. Taip čia vadinamas reliktinis hominidas – sniego žmogus.
Mes jautėmės ir buvome vietiniai gyventojai, niekur neskubėjome, nesimaišėme ir nesimakalavome po šį kraštą, o tiesiog gyvenome. Todėl dar ilgai, po dvidešimties metų, Korgono kalnagūbrio bitininkai, nebūdami jokie ekstrasensai, šamanai ar aiškiaregiai, o eiliniai žmonės – midaus gėrėjai – tiksliai žinodavo laiką, kada pas juos pasirodysime ir niekada nesuklysdavo.
...Dabar buvęs pusantro milijono hektarų kraštas susitraukė iki devynių hektarų Viešučiuose. Nuo čia artimiausias ežeras bus už trisdešimties kilometrų, žmonės – už dešimties, o didesnė upė kažkur toli. Kadaise čia būta Dabikinės upelio, tik dabar jis paverstas kanalu. Kaip jį iš tikrųjų reikėtų vadinti, nežinau. Devyni hektarai – nedidelis žemės lopinėlis, ir jo nepadidinsi (pamėgintum), užtat į gylį gali leistis kiek tik nori. Čia radau kaip ir pirmapradę žemę, kokia ji buvo prieš milijonus metų, kai ką tik gimė gyvybė. Dabar kiekvienos žolės, vabalo atsiradimas – didelis įvykis, kurį aprėpti turi ne tik žvilgsniu, bet ir suvokimu. Prieš kokius pusantro šimto metų ant kalniuko būta ąžuolyno, o lomoje – žydėjo liepos, tai tų ir anų vietoje pasodinau mažus ąžuolo ir liepos sodinukus. Kad jaunus medelius reikia prižiūrėti, anokia čia naujiena, bet jeigu kurį laiką nustosi apie juos galvoti, neaplankysi – šie nebenori augti, tampa kažkokie blyškūs, ligoti ir vėl atsigauna, kai esi kartu su jais. Čia kažkokiu būdu išliko iš priešmelioracinių laikų didelis klevas. Jį radau beveik nudžiūvusį, tad nutariau nupjauti malkom, bet klevas ėmė žaliuoti, atsigavo, o dabar išrodo beveik kaip ir anksčiau. Įkalnėje tarp dobilų ir barkūnų vingiuoja mėlynai žydinčių žolynų juosta. Toje vietoje yra miręs upelis, seniau vadintas Srautu. Gal vieną dieną jis atgims, kas žino? Tai jau būtų tikras stebuklas.
Nors žmonių aplinkui nepamatysi, bet taip tik atrodo. Turiu tarp obelų ir slyvų nedidelį namelį su keliais senais baldais, guminius batus, aliumininį katiliuką, kirvį, dalgį, kastuvą, tai – lyg ir visas mano turtas.
Vieną dieną, man čia pat šienaujant, pavagiamas dviratis. Vėl, kai esu trumpam išvykęs, laužiamos namelio durys, daužomi langai, išnešamas kirvis, katiliukas, seni batai, dalgis. Nuo spintelės nudaužomos metalinės rankenėlės. Kokiam nors antropologui ši žemė būtų tikras atradimas. Kam trenktis kur nors į Gvinėjos ar Amazonės džiungles ar metų metais kasinėti kietą žemę prie Rudolfo ežero Afrikoje, kad surastum kokį nors pusžmogio kaulą, kai pasisukinėjęs netoliese be didelio vargo gali užtikti visų „Homo vagium“ primatų būrį...
Rapsai, kviečiai nuolat ir po daug palaistomi pesticidais ir kitais nuodais per patį medunešį, ir bitė, nutūpusi ant apnuodytų žiedų, neberanda kelio namo.
Neras kelio namo ir tie, kurie pardavė savo žemę. Ne taip jau seniai tos žemės buvo į valias ir hektaras tekainavo šimtą devyniasdešimt devynis litus, o dabar jos smarkiai trūksta, nors moderniais plūgais užvertė šaltinius, suarė keliukus į kaimo kapinaites. Keturis šimtus hektarų valdantis ūkininkas vadina save mažažemiu, nes kitas tos žemės turi gerokai daugiau. Žiūrėk, iš vienos ar kitos pusės koks nors ūkininkas ar bendrovė kad ir per sprindį vis grybšteli iš mano būsimo miško siaurą rėželį. Tad man dabar reikia būti čia. Iki galo.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)