tekstai.lt

Rimantas Kmita. Baltų dėmių poezija


b_145_218_16777215_0___txt_images_stories_stasiuk.jpg       Andrzej Stasiuk. PAKELIUI Į BABADAGĄ.– Kaunas: Kitos knygos, 2006. – 288 p.

 

 

       Vilniaus knygų mugėje nusipirkęs Andrzejaus Stasiuko (reikėtų tarti Stašiukas) knygą „Pakeliui į Babadagą“ susitikau Ričardą Šileiką. Kažką kalbėjomės, jis man padovanojo nuotrauką, kuri atsitiktinai vėliau tapo A. Stasiuko knygos skirtuku. Nuotraukoje Veisiejai, kažkoks apleistas vidinis kiemas, nes iš gatvės pusės namas gana sutvarkytas. Gal ir nieko ypatinga, griūvantis namas, išmindžioti takeliai, kažkokie palaikiai, neaišku nuo kada ten stovintys pastatėliai, kaip antai malkinė, išsikišęs šulinio rentinys, bet jau greičiausiai nebenaudojamas, įlinkę stogai. Ir tokia architektūra dominuoja. Ne tik provincijoje.

       Tokia yra Europa, arba tiksliau – Vidurio ir Pietryčių Europa, kurią vaizduoja ir A. Stasiukas savo knygoje „Pakeliui į Babadagą“. Už ją Lenkijoje gavo prestižinę Nikės premiją ir nukonkuravo patį Ryszardą Kapuscinskį.

       Knygos žanras sunkiai nusakomas. Taip ir lieka neaišku, ar tai reportažas (tikrai ne), ar proza (irgi ne). Lietuviškame leidime knygos žanras įvardytas kaip „kelionių esė“. Teiginys, kad knygoje aprašomos kelionės po Vidurio ir Pietryčių Europą, tik iš dalies būtų teisingas. Nes jos nėra aprašomos, o greičiau poetizuojamos. Kelionės tikslas dažniausiai nėra svarbus, keliaujama niekur, tai savotiška prarasto laiko, prarastų vietų ir gyvenimo būdo paieška. Gal ne tiek prarasto, kiek nebeegzistuojančio. Keliaujama tarsi po baltas žemėlapio dėmes, minimi vietovardžiai, kurių neretai nėra jokiuose žemėlapiuose. Ši A. Stasiuko išcentrinė geografija – be didžiųjų miestų, sostinių, tik miesteliai, kaimai – diktuoja ir rašymo manierą. Jo pasakojimas neturi stuburo – siužeto, tikslo, pradžios ir pabaigos. Yra tik jausmas, nuotaika, fiksavimas, realybės ir fantazijos maišymas. Meilė lankomoms vietoms dera su neprisirišimu prie jų(„Mano širdis yra Hušyje, kurį pervažiavau per penkias minutes, nes nėra ten ko sustoti“, p. 253).

       Turbūt svarbiausia knygoje yra konkretaus peizažo patyrimas, be išankstinių istorinių žinių, intelektualaus santykio su tomis vietovėmis. Galima sakyti, kad santykis su aprašomais kraštovaizdžiais yra kone religinis. Keliaujama vietomis, kuriose norėtųsi gyventi ir būti palaidotam. Peizažas tiesiog ištinka pasakotoją, pasirodo kaip vizija, kaip nušvitimas. Pasakotojas murma savotišką topografinę mantrą kurdamas geografijos metafiziką. Peizažas tampa metafora, išsakančia vidines būsenas. „Tad kartoju šią beviltišką pavadinimų ir kraštovaizdžių mantrą, nes erdvė miršta lėčiau už mane ir yra tarsi nemirtingumo forma. Murmu šią geografinę maldą, topografines sveikamarijas, burbu kartografinę litaniją, kad ši stebuklų mugė, šis velnių malūnas, šis kaleidoskopas nors akimirką sustingtų, sustotų. Drauge su manim“ (p. 165). Ir tokį potyrį užfiksuoti autoriui pavyksta. Tarp nebūties ir amžinybės, tarp laikinumo ir potyrio, kad žmonės taip gyveno nuo amžių amžių.

       A. Stasiukas kuria savo Europą, savo žemėlapį ir savo alternatyvų pasaulį – prieš megapolius, prieš vartotojišką ir laimėtojo ideologiją. Jo kuriamas pasaulis turi teisę egzistuoti, neprivalo bandyti tapti kažkokiu kitokiu, jis nėra blogesnis vien dėl to, kad desperatiškai nesiekia idiotiškų sukurtų „gero gyvenimo standartų“. Jie šioje pasaulio dalyje tarsi netenka prasmės. „Vėjas pūtė iš vakarų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Tačiau vėjas neatnešė nieko, kas turėtų nors šiokią tokią vertę, galbūt tie vertingieji dalykai, kurių ten tikrai esama, tiesiog buvo netinkamai transportuojami ir pakeliui nuvertėdavo, sugesdavo ir suirdavo. Tačiau gali būti, kad čia jie nebuvo niekam reikalingi“ (p. 115).

       Regis, kuo toliau, tuo labiau daugės tokių baltų vietų žemėlapiuose. Neseniai perskaičiau žinutę, kad jau šiais metais didesnė pasaulio gyventojų dalis gyvens miestuose. Skraidysime tarp tokių megapolių lėktuvais, ir visa likusi teritorija virs terra incognita. Na dar bus žemės ūkiai. Bet kaimų jau tikrai nebeliks. Skaitydamas šią knygą prisiminiau vieną kelionę į Švediją. Buvo ji jau senokai, ir tada važiavome ten turėdami visai kitų tikslų, bet dabar iš atminties niekaip negaliu atgaivinti Švedijos kaimų. Jų nebuvo. Buvo miestai, miesteliai, gyvenvietės ir stambūs ūkininkai, aplink kurių sodybą plyti jų ūkio žemės. Mes bandėme važinėti kuo atokesniais keleliais, bet kaimų neprisimenu. Apskritai yra galimybė autostrada važiuoti nuo vieno didmiesčio iki kito ir tuomet jokios Švedijos, jokios šalies nepamatysi. Tiesa, A. Stasiukas visiškai nemoralizuoja, nesako, kuri Europa „geresnė“, čia tik recenzento patosas.

       Tie A. Stasiuko aprašomi kraštai turi savotišką likimą, kurio nelabai kas pakeis. Jie taip ir liks mįslė, geriausia erdvė mistifikacijai. Nuo P. Merimée iki Borato su šiuo regionu galima daryti ką nori, ir viskas rodysis įtikinama. Tokia jo karma – visada būti atsilikusiu, visada išlikti košmaru, blogu sapnu Vakarams. Ir, regis, jokia Europos Sąjunga to negali pakeisti.

       Knygoje tas požiūris į Rytų Europą kartais parodomas per tokias taiklias smulkmenas kaip reklaminis turistinės agentūros lankstinukas:

 

       Spalvotoje brošiūroje, be kavinių, viešbučių ir kempingų reklamos, yra ir nedidelis Europos žemėlapis. Ispanija turi Madridą, Prancūzija – Paryžių, Šveicarija – Ciūrichą, Austrija – Vieną ir taip toliau. Į rytus ir pietus nuo Prahos ir Budapešto prasideda visiška terra incognita: valstybės neturi sostinių, o kai kurios apkritai neegzistuoja. Nėra Slovakijos; Moldova, Ukraina ir Baltarusija ištirpsta išdžiūvusioje buvusios imperijos jūroje. Tačiau žemėlapis visiškai naujas: buvusios Jugoslavijos šalių sienos kruopščiai pažymėtos. O vienintelis miestas, išlikęs mįslingose pietryčių teritorijose, yra Atėnai: turbūt jie pasirodė pakankamai seni, kad atliktų istorinės fosilijos vaidmenį. Sofija, Bukareštas, Belgradas, Varšuva ir Bratislava tiesiog dingo. Jas prarijo pirmykštė beformė erdvė, kurią įmanoma pažymėti, bet sunku pavadinti ir aprašyti. Tai visiškai suprantama, nes kas, išskyrus chaosą ir oro permainas, gali ateiti iš to pasaulio? (p. 96).

 

       Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau informacijos. Ir ne tik reklaminiame lankstinuke. Netgi interneto žemėlapių svetainėje „googlemaps“ ta pati tendencija – kuo toliau į Rytus, tuo mažiau kelių, išnyksta kalvos, miškai, upės, miestai... Be abejo, ne tik reklaminiai lankstinukai ar internetiniai žemėlapiai čia svarbu. Būdamas geru tūkstančiu kilometrų į Vakarus nuo Lietuvos, gerai jauti, kad visa tai, kas yra į Rytus nuo jų namų, daugumai kelia nepasitikėjimą, baimę (kartais tokią akivaizdžią ir panišką!), kad supranti, jog terpė mistifikavimui išliks dar ilgai.

       Taigi, rodos, pats regionas pasiūlo simpatišką A. Stasiuko pasakojimo elementą – autentikos, dokumentikos ir fikcijos lydinį. Jokia dokumentika, kelionių aprašymai yra neįmanomi be to fikcinio lygmens. Pati atmintis koreguoja, konstruoja prisiminimus į naujus darinius, vienus dalykus nustumdama užmarštin, kitus išryškindama. Ir ne pati atmintis, bet simpatija, tas žavėjimasis tomis vietomis iškart keičia žiūros kampą, kuris transformuoja „realybės“ kontūrus. „Buvo gražu ir nepanašu į realybę“ (p. 284). Vietovės nerealumo, fiktyvumo potyris yra vienas dažniausių knygos motyvų. Tai, kas yra stebima, pasirodo kaip vizija, sapnas ar filmas. „Taip jau yra šioje pasaulio dalyje, kur tikrovė atrodo lyg iš ano pasaulio“ (p. 283). Vaizdai maišosi su sapnais („pusiausnūda mane lankė regėti kraštovaizdžiai pramaišiui su fantasmagorijomis, lyg mačiau viską kažkieno kito akimis“, p. 10), o vaizduotė nesiliauja dirbusi ir esant budriam („Užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip Girokastros čigonai palieka vėjo perpučiamas palapines ant betoninių komunalinių namų stogų“, p. 239). Kai kurias keliones inspiruoja vietovių aprašymai ar nuotraukos, kurios neduoda ramybės, o grįžus tenka įtikinėti save, kad tai nebuvo sapnas.

       Knyga persmelkta melancholijos, liūdesio ir itin stiprios praeinamumo, laikinumo, irimo, apleistumo nuotaikos. Naujausioje savo knygoje „Fado“ A. Stasiukas šią jauseną apibūdina kaip netekties poeziją. Netekimas, praradimas, atsisakymas – net tik estetinis nykimo, griuvimo poetizavimas, bet ir etinė laikysena, priešinga vartotojiškai isterijai.

 

       Na taip, negaliu slėpti, man įdomus nykimas, irimas ir viskas, kas yra ne taip, kaip galėtų ar turėtų būti. Visa, kas sustojo pusiaukelėje ir neturi jėgų nei noro eiti toliau, nei žino, kaip eiti, visa, kas apleista, išklydo iš dermės ir kapituliavo, visa, kas neišliks, nepaliks jokių pėdsakų, visa, kas neišsipildė vien sau ir niekam nesužadins jokio gailesčio, liūdesio ar prisiminimo – baigtinis esamasis laikas, istorijos, kurios gyvos tol, kol pasakojamos, ir daiktai, egzistuojantys tik tada, kai į juos žiūrima. Taip, visa tai neduoda man ramybės, visa, kas liko, tas egzistavimas, be kurio vis gali apsieiti, tas nereikalingumas, perteklius, kuris anaiptol nėra turtas, ir tai, kas paslėpta ir ko niekas netrokšta atskleisti, ir paslaptys, nykstančios užmarštyje, ir atmintis, ryjanti save pačią (p. 223–224).

 

       Žmogus peizažo fone atrodo toks vienadienis, juolab beveik ignoruojama istorija, visa, kas kalba apie žmogaus veiklą, apie jo karus ir jo istoriją. Žmogus čia dar moka išgyventi iš primityviausių darbų, jis veikia labiau delsimu. Tai kraštai, kur neateina rytojus, kur klesti esamasis baigtinis laikas. Provincija yra palaiminta – laiko čia niekada netrūksta. Potyris, kuris sugrąžina į vaikystę, kada visas laikas buvo tavo, jis tiesiog buvo ir galėjai mėgautis juo. Monotonija, nuobodulys ir laiko stebėjimas pereina į ramų nuskaidrėjimą, o nuovargis ir pabaigos nuojautos čia susipynusios su pirmapradiška energija. „Lyg kokia pasaulio kūrimo pradžia, kai kraštovaizdis dar tik kaupia jėgas, kad iškiltų viršum vandens. Tikra hipnozė, kelionė prieš laiko srovę, išvyka į praamžę vaikystę“ (p. 255).

       Tad suprantama, kodėl knygoje tiek mažai istorinių įvykių, politinių realijų, tiesiog žmogaus kultūros pėdsakų. Visa tai gerokai laikinesni dalykai, negu amžinybės skonis, patiriamas keliaujant po tas vietas. Gal todėl iš pradžių keista skaityti epizodą apie rumunų filosofo E. Ciorano gimtinės lankymą, bet vėliau A. Stasiuko estetinė programa susibėga su šiurkščia, skeptiška, ciniška E. Ciorano filosofija ir visa yra sujungiama tų vietų kraštovaizdžiu ir kvapu: „Iš pradžių nesuvokiau, kas tvyro ore, kas skverbiasi iš sienų, iš praeivių kūnų ir senų automobilių kėbulų. Tik vėliau, po poros dienų, supratau, jog tai – sumišę gyvulių kvapai“ (p. 28). Žmogus tuose kraštuose nėra pasaulio centras. Žmogus, gyvulys, reljefas neatskiriamai susijungę, yra vienas kito dalis.

 

       Kažkur už Permeto, galbūt Kosinėje, iš šoninio tako išjojo moteris ant asilo. Ji buvo tokia sena, tokia įdegusi saulėje, raukšlėta ir praamžė, kad jeigu ne jos rūbai, žmogaus rankų sukurta materija, galėtum ją palaikyti gyvulio dalimi. Skendėdami kaitroje ir dulkėse, jie ėjo tuo pačiu keliu šimtąjį ar tūkstantąjį kartą. Jų šešėliai baltame akmenuotame take susiliejo į vieną šešėlį, lygiai kaip susipynę buvo jų likimai (p. 222).

 

       Galima būtų sakyti, kad tai tik paviršutiniškas keliautojo žvilgsnis, kad nuobodulyje skęstanti provincija turi savo dramatiškąją pusę, ne tokią melancholišką ir romantišką, kad nutylimos socialinės problemos. Bet to kuriamo pasaulio sugestija tokia stipri, kad skaitant knygą visa tai net nešauna į galvą.

       Tegul atleidžia man Vertėjų sąjunga, kad nerašau apie Vytauto Deksnio vertimą. Neturiu originalo. Bet Ričardo Šileikos nuotraukai tarnauti skirtuku beveik neteko. Kai skaičiau šį vertimą, neapleido jausmas, kad skaitau poeziją.