Rimvydas Stankevičius. PŪGOS DURYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 60 p.

Išgirdusi apie naują žinomo poeto, produktyvaus ir originalaus kūrėjo Rimvydo Stankevičiaus knygą „Pūgos durys“ apsidžiaugiau taip, kaip, matyt, džiaugtis geba tik vaikai. Nors amžiaus cenzas – seniai nebe tas, nuo tos senų senovės, kuri vadinosi mano vaikystė, ypatingą trauką ir jaukumą jaučiu mitologinėms lietuvių pasakoms. O jeigu jos dar eiliuotos... Viena mylimiausių iki šiol – Martyno Vainilaičio mitologinė poema-pasaka „Bruknelė“ (1991). Ši knyga, mano, ir ne tik mano galva, – lietuvių vaikų literatūros šedevras, autoriaus rengtas atsakingai studijuojant ne tik mūsų, bet ir skandinavų tautosaką, mitologiją, aštuonerius metus kruopščiai dėliojant rimą, ritmą, ypatingą dėmesį skiriant talpiam, bet labai vaizdžiam poetiniam žodžiui. M. Vainilaitis aukštai pakėlė mitologinės pasakos vaikams kartelę, ir po jo einantiems autoriams būtina pasitempti: šia tema galima rašyti vienaip ar kitaip, bet tik ne prasčiau. M. Vainilaičio palikimas yra įpareigojantis.
Mėginimų kurti mitologines pasakas vaikams būta ir daugiau. Kaip labiausiai vykę, minėtini Gintaro Beresnevičiaus „Kaukučiai ir varinis šernas“ (2007), Jurgos Ivanauskaitės „Stebuklinga Spanguolė“ (1991). O dabar yra ir „Pūgos durys“ – išskirtinė knyga, nes dar ir eiliuota, atliepianti literatūriniam M. Vainilaičio „Bruknelės“ ir Norberto Vėliaus surinktos ir aktualizuotos tautosakos pasaulio registrui.
Taigi „Pūgos durys“ pristatomos kaip „eiliuota pasaka lietuvių mitologinių sakmių motyvais“. Reikia pripažinti, mūsų sakmėse yra pakankamai daug šiurpių motyvų ir, regis, kone visi jie patraukė poeto dėmesį ir sugulė į pasaką. Nors balta spalva konotuojama pasaulio šviesos ir į gėrio perspektyvą besirutuliojančios atomazgos nuojauta, „Pūgos duryse“ rasime nemažai šiurpių šiam žanrui būdingų motyvų. Matyti sąsajos su šiurpėmis, kurias Gražina Skabeikytė apibūdina taip: „Šiurpės – šiuolaikinis pasakojamosios vaikų tautosakos žanras, labiau paplitęs tarp miesto vaikų. Tai istorijos apie mirtį – paslaptingą, sukrečiančią, dažnai nemotyvuotą. Jomis siekiama sužadinti baimės emociją – ją išgyvendami, vaikai jaučia savotišką pasitenkinimą. Pagrindiniai šiurpių sekėjai ir klausytojai – 8–12 metų vaikai – neabejoja jų tikroviškumu“ („Kodėl dramblio akys raudonos: dabartinio vaikų folkloro ypatumai“, Rubinaitis, 1998, Nr. 1).
„Pūgos duryse“, regis, autorius sąmoningai kuria šiurpių stilistikai būdingą atmosferą: labai dažni mirties, tamsos, pražūties, baimės motyvai. Jau pačioje kūrinio pradžioje, pirmoje strofoje veiksmą gaubia tamsūs „viduramžių“ nuotaikas primenantys vaizdai: „Pro juodą maršką kyšteli mėnulis, / Bekraujį šypsnį ant laukų palieja / Ir krinta vėl į gilų šaltą šulinį, / Ir vėl tamsu. Tik sniegą bloškia vėjas...“ (p. 7). Vėliau paaiškėja, jog pasirinktas ypatingas kūrinio vyksmo laikas – naktis prieš Kūčias – tamsiausias, slėpiningiausias, pasaulio paslapčių, „pritvinkusio blogio nuodo“ laikas. Įvardytų šiurpių žanrui būdingų motyvų jau pirmosiose keturiose strofose gausiau nei gausu: tai ir tamsoje klykiantis vaikas, ir rogės, lyginamos su vaiduoklių laivu, ir keleriopi mirties vaizdiniai. Kai kur, mano akimis, yra kiek perspausta: keli tokio pobūdžio įvaizdžiai intriguotų, žadintų vaizduotę, gniaužtų kvapą, vienu žodžiu, teiktų skaitymo malonumą, tačiau keliolika vienas už kitą vis baisingesnių motyvų, turint omeny tikslinę auditoriją, sudaro perkrovos įspūdį. Pats autorius įvairiuose šaltiniuose yra pasakojęs, jog knygą įkvėpė žymiojo tautosakos ir mitologijos meistro N. Vėliaus darbai, ypač jo sudarytas tautosakos ir mitologijos rinkinys „Sužeistas vėjas“ (2005).
Taigi vietomis tekstas primena net juodosios magijos literatūrą, o juk knyga vis dėlto skirta vaikams. Tokio „gąsdinimo“ apogėjus R. Stankevičiaus knygoje yra mamos lūpomis dainuojama lopšinė, – prisipažinsiu, jog savo penkerių metų sūnui neadaptuotos jos perskaityti taip ir neišdrįsau. Pateikiu lopšinės ištrauką: „Jau nėščia gyvatė / Iš tamsybių sliuogia, / Jai vaikuotis metas – / Ji pritvinkus blogio. <...> Gyvatukas krenta – / Jį gyvatė kerta – / Švirkščia nuodą juodą, / Kad neišgyventų. / Šiurpiai sminga kirčiai, / Taiklūs tartum strėlės, / Byra gyvatėlės / Į prijuostę mirčiai“ (p. 26).
Nors melancholiškoje senovės lietuvių kultūroje esama įvairių lopšinių pavyzdžių, šis, įliteratūrintas, sukurtas R. Stankevičiaus – vienas šiurpiausių kada nors girdėtų ir, mano galva, nepateisinamas vaikams skirtos meninės literatūros kontekste. Nuo sunkios prasmės negelbsti ir Šarūno Leonavičiaus iliustracijos, kuriomis poemai siekiama suteikti dinamikos ir lengvumo pojūtį. Taip, piešiniai iš tikrųjų yra aukštos meninės kokybės, tačiau, susijungę su knygos „gotiška“ nuotaika, jie klampina jausmą, atveria akiai sunkias, slogias ir nejaukias erdves.
Gal toks pasirinkimas buvo tikslingas, gal vaizdais ir buvo norima dar labiau pabrėžti šiurpią „Pūgos durų“ atmosferą, tačiau šios meninės sintezės laimėjimas problemiškas, – bent jau ikimokyklinio amžiaus jautresnius vaikus knyga gali gerokai šokiruoti. Labiausiai akį glosto priešlapiai – daug smulkių, jaukių piešinukų, kuriančių alternatyvą kitoms knygos iliustracijoms.
Žinoma, knyga turi daug teigiamų dalykų. Tai, visų pirma, gražus, talpus, vaizdingas, taisyklingas ritmui ir rimui paklūstantis žodis, darni mitologinių motyvų inkorporacija tekste. Pavyzdžiui, koks išsamus, tautosakinių motyvų prisotintas ir darnus vaizdas atsiskleidžia šiame trečiojo paveikslo „Iškasto lobio prakeiksmas“ duobkasio pasakojime: „Atleiskite – pūga – turbūt išklydau, / Nors man pamesti kelią – nebūdinga – / Ir gervėms tolstant, ir čiobreliams žydint, / Seniai juo važinėju lyjant, sningant... / Ton vieton, kur kadais gulėta lobio, / Prie senkapių man būtina nukakti / Ir vis iš naujo kast tą pačią duobę / Kiekvieno mėnesio septintą naktį“ (p. 14).
Nors yra perdėto šiurpumo, pasakojimas sunertas sumaniai, darniai vystoma intriga neapleidžia per visą siužetą. Naratyvas suskirstytas į dvylika paveikslų – atkoduojama graži, mitologinę ir krikščionišką plotmes sujungianti skaičiaus simbolika.
Pagrindinė siužeto ašis – ypatingas, stebuklinis erdvėlaikis ir jį užpildantys skirtingi kūrinio veikėjų charakteriai. Vėlų vakarą, ypatingu metu – Kūčių išvakarėse – į malūną pas svetingą šeimininką (vėliau pasirodo, jog jis laumės vyras ir laumyčios tėvas) susirenka vargo prispausti keliauninkai – duobkasys, gelbstintis poną nuo prakeiksmo, menamai laumių apkeistą kūdikį auginanti ir dėl šio gando iš bendruomenės išvyta vieniša mama, žemdirbys – pūgos sukėlėjas, netyčiomis sužeidęs vėją, ir godusis medkirtys, turintis paparčio žiedą. Įdomu, kad stebuklinę erdvę suranda tik patys prie maginės realybės per fizinį objektą (paparčio žiedas), situaciją / nutikimą (vėjo sužeidimas, pono prakeiksmas, laumių palytėtas vaikas) prisilietę veikėjai – taip autorius suponuoja idėją, jog it stebuklingu tepalu akis patepus praregi tik tas, kuris tiki mitinio pasaulio egzistavimu ir jo galia.
„Pūgos duryse“ vaizduojami paprasti kaimo gyventojai, per pūgos – kaip virsmo, realiųjų ir maginių erdvių maišaties – simbolį priversti susitikti su kažkuo „anapus realybės durų“, su stebukline tiesa ir tikrove, kurią įkūnija nuo seno lietuvių tautosakoje žinoma simbolinė malūno erdvė. Tai ambivalentiškas pasaulis – viena vertus, išsaugantis duonos gamybos pradžios – grūdų malimo – šventybę, kita vertus, čia knibžda chtoninių būtybių – malūnus nuo seno lietuvių kultūroje pamėgę velniai (galima prisiminti „Baltaragio malūno“ ir „Bruknelės“ mitologiją).
Kaip ir visose stebuklinėse pasakose, R. Stankevičiaus knygoje už išorinius mito atributus ne mažiau svarbi išlieka vidinė erdvė ir vyksmo poslinkis joje. Veikėjams malūno šeimininkas ir laumės suteikia viltį, tačiau jos įgalumo sąlyga – aktyvus paties veikėjo apsisprendimas – drąsa patikėti stebuklinio ritualo vyksmu. Neįkyriai, pamokančiai siužeto pusei tarnauja medkirčio personažas – radus paparčio žiedą, jo širdį apsemia „rupūžių seilės“ – blogio, godumo simbolis. Medkirtys nesugeba atsispirti blogio vilionėms ir išduoda stebuklinę erdvę, už ką vėliau susilaukia pelnyto atpildo.
R. Stankevičius vaizdžiai ir sumaniai aprašo žmogaus dvasios raidą, tikėjimo genezę, kurios pradžia visuomet yra abejonės: „Girdėjos giesmės, šnaresiai, dejonės, / Nuo salsvo kvapo mintys susivėlė: / Ar po šių burtų vis dar būsim žmonės? / Po apeigų ar beturėsim sielas?“ (p. 49). Skyriuje „Laumužių burtai“ (p. 49–53) per skirtingas plotmes gražiai atskleidžiamas ritualo vyksmas, o sapno motyvas pagrįstai tarnauja pūgos durų uždarymui – juk maginė erdvė prasiveria tik akimirkai, ypatingu, sakraliu laiku – apvainikuoti geruosius ir nuvainikuoti bloguosius herojus. Ir apskritai visa pasakos atmosfera labai sapniška, leidžianti stebuklo erdvei atsitraukti į savo mitinį laiką – kitapus durų. Epiloge, dvyliktajame paveiksle „Turgaus kalbos“, vėl atsigręžiama į buitinę tikrovę, realybę ir paliudijama, kad stebuklo vis dėlto būta, išbandymai įveikti, visi veikėjai gavo, ko nusipelnė, o pūga laukia kito stebuklinio erdvėlaikio, naujo sakralaus mitinio vyksmo, ir tada durys vėl prasivers.
Apibendrindama norėčiau pasakyti, kad, nors turėjau kelias pastabas, „Pūgos durys“ – aukštos meninės vertės kūrinys. Gal tik ne visai vaikams. Arba ne visiems vaikams. Nors iki „Bruknelės“ lygio, mano galva, dar pritrūko, bet tai gal subjektyvus sprendimas. Ir galbūt tokius kūrinius ne visai etiška lyginti.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)