Atsiminimai. Dienoraščiai. Laiškai

 

1966 m. rugpjūčio 10 d., Maskva, Domodedovo viešbutis

Vilniaus oro uosto rūmai: statyta 1954 metais. Radarai ant stogo. Lakūnas su mergaite, kuri jo laukė. Skruzdėlė ant asfalto. Vėluojam daugiau kaip pusę valandos.

Per oro uostą žąsele. Kylant – kaip ant arklio: atrodo – imk ir padėk.

Stiuardesė apdalija saldainiais. Vaikai ima saujom. Ir bobutė. Antrąkart dalindama, stiuardesė palaukia, kol bobutė pasiims dar.

Lėktuvas vibruoja, pamažu užgula ausis. Neriam į miglą. Maždaug dviejų kilometrų aukštyje išeinam virš debesų. Arti gali žiūrėt prisimerkęs, o toliau – laužia akis. Paimu skaityti „Pravdą“. Raudonplaukė mergaitė puošnia šukuosena vemia. Bloga ir kažkuriam vyrukui. Aš kažkur Paryžiuj su savo bukinistais. Varšuva, Praha, Berlynas. Kultūros, kurias žinau iš knygų. O ten, kur lekiu, tamsu. Tik noriu lėkt. Ekspansija į r ytus. Galvoju, kaip čia žygiavo vokiečiai. (Rytą troleibusu važiavo trys vokietukai iš orkestro. Jeigu užkariavę būtų jie?) Debesys baigiasi. Matyti laukeliai, ežerai, miškai. Tamsūs. Galvoju, ką tokiuose laukeliuose gali veikti mūsų traktoriai kerėplos. Planavimas, planavimas!

Paskui pasirodo pūkiniai debesiukai. Suplakta putelė. Pirmieji kaip medvilnės dėžutės, paskui stambūs ir vienas prie kito. Daug kur panašūs į atomo grybus. Iš aukštai kitaip į žemę žiūri. Viešpats esi. Ir nelabai tepaisai, kas ten apačioj dedasi.

Iš pradžių bijojau nukrist. Žiūrėjau į sukniedytus sparnus ir galvojau, kas atsitiktų, jei nulūžtų ties tuo toplivomieru . Per debesis skrendant lėktuvą purto. Gerai būtų išeiti pasivaikščiot ant sparnų. Numestų kaip vapsvą. O sparnai batų išbraižyti. v is dėlto vaikšto ant sparnų. Deja, žemėj.

Nuo 9800 metrų leidžiamės iki 4000. Mergaitė raudonais plaukais grįžo iš tualeto ir vėl prigludo prie lango. Palangė šalta, už lango –   33°, o Maskvoj +23°.

Vnukovas. Palydovė: yra dar trys lagaminai, rinkitės. Į Domodedovą su malūnsparniu. Rusiukai sportininkai klykia, kai machiną pradeda purtyt: razgon, ušol za gribami ir t. t. Rinktiniai rusiukai su niūriu treneriu.

Einu informacijon. Kur permiegot? Moteris maloniai paaiškino, kad vietų nėra, bet gal gausiu. Iš tikrųjų, palaukiau valandą ir gavau kambarį.

Malonumėlis! Ištiesti kojas.

Bufete nusipirkau pomidorų, virinto rauginto pieno – riaženkos . Pavalgiau su kumpiu ir kaimiška duona, pasimėgaudamas, parašinėdamas, pafotografuodamas.

Sugalvojau pažymėti bilietą. Sena ugniaplaukė teta paprašė nunešt lagaminą. Girtas ruselis skrenda į Chabarovską. Gruzinas su kitu ruseliu – į Vladivostoką, kaip ir aš. Įsikalbam. Visi prie kasų kaip pažįstami. Mergina su vaiku strikinėja po salę. Tokia buina , ir vargas jai! Kasininkė liepia ateiti 11 val. Ko gero, vietų nebus, nors ruselis net kreta, kad pas mus železo, bronia! – vietos bus.

Oro uoste nenutrūkstamas judėjimas. Žmonių – ir kokių čia tik nėr! Barzdoti, juodi, siauraakiai. Taškento vaikai. Rytų vartai – Domodedovas. Grįždamas einu taku per apšnerkštą mišką, visur šiukšlės. Kažkur traukia lakštingala, kvepia lapais, drėgme. Danguj spengia lėktuvai, senis sėdi ant griovio krašto ir valgo.

Aš keliauju. Aš ilsiuosi.

Stoty laukiau porą valandų, kol pažymės bilietą. Stotis dvokia. Ne sunkiu šaltu oru, kaip pas mus, o žmogaus kūno kvapais – rasių ir temperamentų mišiniais.

Paskui nueinu gerti alaus. Maskvos alus, įpiltas į gražius aukštus bokalus, sumuštinis su juodaisiais ikrais – 91 kapeika. Ir 2 kapeikos už gazuotą vandenį. Kalbasi darbininkai, tikri proletarai. „Tu statybininkas, eik be eilės.“ – „Čia to nepaisoma“, – sako mažiukas savo draugui be akies. Bet ima pasakot, kaip jie čia tiesė požemius, kaip išaugo „ta pasaka“.

Ant suolo miega plačiašlaunė mergaitė.

Aš einu galvodamas, kad po kiek laiko man trūks tokių stočių, – kaip kavos.

 

1966 m. rugpjūčio 13 d., Vladivostokas

Amerikonai paleido palydovą Mėnulio link. Rusai nuskrido su TU-114 be nusileidimo iš Maskvos į Tokiją. Tai jau nė kiek nebestebina.

O juk ir mes turim Darių ir Girėną. Ką daugiau mes turim? Kaip tikrai fenomenalius reiškinius – Donelaitį, Čiurlionį bei Darių ir Girėną.

Dabar trumpai apie skrydį Maskva–Omskas–Irkutskas–Chabarovskas–Vladivostokas.

Chabarovske pramiegojau lėktuvą. Užsnūdau laukiamojoj salėj, o šalia sėdėję du gruzinai nepažadino. Įsiprašiau į transportinį lėktuvą. Ir spėjau laiku – kaip tik dalijo bagažą. Į miestą – mašina. Ieškoti viešbučio. Gavau vietą tokiame „Dom kolchoznika“. Miegojau nuo 7-os iki 11-os – 18 valandų. Bet jaučiuosi blogai.

Imu po truputį kažką suprasti, kažką atrasti. Baisi netvarka, bet rusai kažką daro. Jų daug, daugelis žlunga, bet jie kuria materialinę kultūrą, ant kurios vėliau gal išaugs dvasinė? Mes ją didesnę turim, savitą, jie – tik užuomazgas, bet irgi savaimingas, ir laikui bėgant iš jų kažkas išeis. O mums, mažai tautai, koks kelias? Gilyn? Aukštyn? Mūsų kultūra gali ugdytis tik tradicinėmis formomis, žinoma, perdirbdama jas ir kurdama naujas, o rusai kuria jau ir dabar, kol kas labai banalią, bet vis dėlto kultūrą, civilizaciją. Viskas kartu – ir raketos, ir skurdas – ir materialinis, ir dvasinis.

Ir apskritai, kai tas kraštas atsiveria, nebeatrodo toks jau tuščias, kaip maniau. Chaotiškas, bet kažkur einąs.

Apvaikščiojau Nachodką. Deja, nuėjau į liūdnąjį, senąjį, o ne į naująjį galą, į naująjį nebebuvo kada. Laimei, nusipirkęs bilietą, dar spėjau prie jūros, išsimaudžiau. Vien dėl to, kad išsimaudžiau Japonų jūroj, mano nuotaika labai pasitaisė, nors visą dieną skaudėjo žandikaulį ir dantis, buvo ir temperatūros. Gerai, kad turėjau odinę striukę, ji gelbėjo nuo vėjo.

Grįžęs stipriai užkirtau, nes visą dieną buvau nevalgęs.

Vakare vyrai rengiasi geometrijos egzaminui, duoda kortom – irgi rusų dvasia – ir eina į miestą. Aš – gulti.

1966 m. rugpjūčio 15 d., traukinys Vladivostokas–Chabarovskas

Atsisveikinau su savo bendrabučio sėbrais paspausdamas rankas ir palinkėdamas laikytis. Už ko – juokiasi jie. Bilietą nusipirkau lengvai, gavau kupė ir visą kelią važiavau vienas. Mergaitė plovė grindis, ir buvo tokia apkūni, kad pasakiau norįs miego. Net patalynę pasiėmiau. Vietos – nuobodokos, ir kai važiuodavom lygumom, skaičiau Diurenmato „Teisėją ir jo budelį“.

Daug ištvinusių upių, nes atėjo liūčių periodas. Medžiai visur nedidukai, net ąžuolai ir beržai. Pievose valtimis plaukioja, šienas pūva vandeny, kitur pakeltas ant kuolų. Daug rąstų. Namai mažiukai, dviejų kambarių, nes nėra padoraus medžio.

Įdomūs kareivių santykiai su savo karininkais – šie pašiepiami už nugaros. Kareivis užsidarė pas konduktorę. Jaunoji apkūnioji įsitaisė kažkurioj kupė. Stotyse daug prekiautojų. Į Chabarovską atvažiavau naktį po vienuoliktos. Stotis dar neįrengta, statoma. Nutariau važiuoti į oro uostą. Lynoja. Įsėdau į vieną autobusą. Sako, reikia važiuot kitu. Ir visi aiškina – kaip. Net ginčijasi, pusė autobuso. Paskui dvi ponios kviečia išlipti, parodysiančios. Klausia, ar skrendu, o kai pasakau, kad ieškau permiegot, prityla. Susirandu autobusą ir nusikasu iki oro uosto. Vietų nėra. Pasėdžiu verandoj, norėdamas užmigt, bet labai kanda uodai, tad nueinu į salę, ten pirma atsisėdu, o paskui ir atsigulu ant cementinių grindų. Kiti guli ant svarstyklių, konvejerių, būdelėse etc. Kažkoks žmogus pastovi, pažiūri, čepteli, ir man neaišku, ko jam gaila – ar mūsų, ar tokios tvarkos. Tvarka apskritai niekas nė nesipiktina. Čia jie įpratę miegot bet kaip, o prie lėktuvų dar ne, stebisi jų galia. Galvoju, kiek čia būtų viešbutėlių, esant privačiai iniciatyvai. Ir aš mokėčiau, ko gero, du rublius, kad tik nereiktų kiūtot ant tų grindų. Skauda visus šonus, gerklė ir nosis rodo slogos simptomus. Žodžiu, įdomu. Nusiprausiu vienam tualete, paskui nusiskutu kitam, prie durų surūkau cigaretę, paskui, kadangi jau parytys, susirandu laisvą kėdę, parašau ir, ko gero, dar nusnausiu. Kava, nors ir šalta, truputį prablaivė, bet dabar vėl lenkia miegas. Skauda dešinės rankos sąnarius. Kažkoks jūrų kapitonas žiūri, kaip aš rašau.

Nufotografavau prekiautojų pomidorais, agurkais, pipirais, saulėgrąžom ir visokiais kitokiais vaisiais eilę. Vienas iš tipų sušuko:

– Spriač’!  Spriač’!  

Aš nusijuokiau ir pamojavau jam.

Jis taip pat nusišypsojo.

1966 m. rugpjūčio 17 d., traukinys Birobidžanas–Čita

Išgėriau butelį „Taigos“ alaus, ir viskas atsistojo į savo vietas.

Niekas iš manęs neatims mano baimių, nusivylimų, pasitenkinimo akimirkų, betikslio klaidžiojimo ir troškimo turėti tikslą. Aš juos turiu, jie mano, ir iš jų galiu daryti ką noriu, nepriklausomai nuo to, nori šito kiti ar ne. Tai duota man, ir tai esu aš.

Taip. Aš dar kažką padarysiu, prisimindamas tuos savo vaikystės ežerus ir nuoskaudas, meiles ir visa kita. E, aš dar daug kartų klaidžiosiu po pasaulį, rankiodamas pamestą SAVE.

Koks kvailys būčiau, jei neleisčiau sau išgerti to buteliuko alaus – aš jį prisiminsiu ilgai, kaip ir tą stiklinę šaltos kavos Chabarovsko stoty, skaudant kaulams ir griaudžiant lėktuvams.

Ir dar daug ką.

Važiuoju iš Birobidžano į Čitą. Važinėdamas po Chabarovską, vos vos prisiverčiau nutarti, kad Birobidžane vis dėlto verta išlipt. Ir tai gerai, nes dabar būčiau nepatenkintas, kad „supasavau“. Birobidžane išbuvau gal pusvalandį, nuo penktos iki 5.57; per tą laiką apėjau visą miestą(-uką).

(Dabar sustojom Magdagači , jau Užbaikalės srity. Ne, pagal žemėlapį – Amūro srity, bet geležinkelis jau Užbaikalės.)

Kažkoks provincijos kaimas, ta žydų autonominės respublikos sostinė. Restoraniukas stoty, tiesa, tvarkingas, bet aikštė panaši į bet kurią mūsų nedidelių miestukų stoties aikštę, tik daug netvarkingesnė. Perėjau dviem pagrindinėm gatvėm – Lenino ir Šolom-Aleichemo. Anksčiau pagrindinė buvo Lenino, dabar stato Aleichemo gatvėj, ir ji natūraliai pavirto pagrindine, o Lenino taip ir liko su mediniais apvalių rąstų namais, kuriuose yra poliklinika (seselė leidžia į veną vaistus), autoinspekcija (daug motociklų ir dar daugiau vyrų bei porą milicininkų), telegrafas, tiesa, jau Kalinino gatvėj (dvi būdelės pokalbiams, baldai sunkūs, greta – raudonasis kampelis, kėdės, tribūna, aptraukta raudona medžiaga, ir stalas apdengtas tokia pat medžiaga; man pasidaro negera, ir greit išeinu). Visi labai susidomėję žiūri į mano brezentines kelnes, aš išdidžiai žingsniuoju, parodydamas jų vertę, nes jos tikrai geros – ant grindų miegojau, sulankstęs kuprinėn įkišau, o joms – kaip nieko, taip nieko.

(Važiuojam taiga. Kairėj, už kažkiek kilometrų, Kinija, dešinėj – taigos rajonas, čia vietos drėgnos, taiga dar netikra: miškai, pievos, pelkės pakaitom, bet tai, kad jau ir čia nemažai maumedžių, rodo taigos artumą. Pavalgau pusryčius – pomidorai, kuriuos atnešė senis iš restorano, pusė kilogramo už 23 kapeikas, lietuviška nugarinė, paskutinis gabaliukas lietuviškos kaimiškos duonos; geltonplaukė palydovė praktikantė atnešė arbatos, tiesa, silpnos, bet vis skystis, aš pavalgiau, jaučiuosi gerai išsimiegojęs, parūkiau ir dabar nieko nenoriu, tik rašinėt; va taip sėdėt prie lango, žiūrėt į mišką ir rašyti; kai gerai išsimiegi, noras keliauti ir matyti vėl atgyja. Be to, aš dar tik savaitę ir trankaus.)

Taigi, iš Birobidžano išvažiavau greituoju Vladivostoko–Maskvos traukiniu, spėjęs susidaryti įspūdį, kad Vilnius kur kas pagrįsčiau galėtų save laikyti žydų sostine. Mačiau keletą tipų, panašių į žydus, bet kad jie tikrai žydai, negalėčiau tvirtinti. Ta sostinė – kaimas su Nikolajaus laikų namais, rusų kalba, ir nė vieno ar bent pusės žydo.

Dabar kiek atgal.

Chabarovske rytą lijo. Nuvažiavau į geležinkelio stotį, pasidėjau savo bagažą ir išvažiavau pirmu numeriu – kur nuveš, kur akys mato. Pakeliui pamačiau upės stotį, išlipau ir nuėjau pasiteirauti, ar iki Birobidžano nieko nėra. Ne, atsakė informacijoj sėdinti maloni senikė. Gaila. Priėjau prie Amūro. Lietus, antrojo upės kranto beveik nematyti ir per plotį, ir per rūką. Pažiūrėjau į geltoną vandenį, nuėjau į baržą-stotį, norėdamas pavalgyti restorane, nes vis dėlto įdomu, bet restoranas neveikė. Žaliūkas kelneris nužiūrėjo mane nuo galvos iki kojų. Berniūkštis viduj plovė grindis, trys moterys laukė laivo. Nužingsniavau į miestą. Batai šlapi, praėjau pro stoties pastatą, kažkoks tipas sakė kalbą – matėsi pro langą, – ir aš ėmiau galvoti apie tai, kiek dabar žmonių visuose tuose neaprėpiamuose plotuose sako kalbas, įsivaizduodami, kad įkvepia savo bendradarbius. Ir mieste beveik ant kiekvieno kampo Rešenija XXIII sjezda – v žizn’ bei Slava KPSS . Mačiau ir stendą: Naš kraj nagraždion ordenom Lenina . O jei, kaip kalba, ir mūsų krajus bus nagraždion už gyvulininkystę, tai už ką gi duodami tie ordinai čia?

Čiort s nim . Miestas sunkus, Stalino tipo namų pririoglintas, chruščiovščina kažkur toliau į Amūro pusę, į pietus, bet aš jos nemačiau. Pastebėjau tik, kad jie namus mėgsta papuošt raudonų plytų raštu.

Prospektas gyvas, užėjau į valgyklą, pasiėmiau barščių, kotletą ir kisieliaus. Paskui dar pomidorų su sugižusia grietine. Pas juos nemažai valgyklų, bet kavinės – be kavos. Ir restoranų daugiau.

Valgykloj girdėjau dviejų tipų pokalbį apie muziką: iš pradžių – kad dabar nebėra vargonininkų ir kad jis (tas liesesnis), jei tik parepetuotų mėnesį, vėl galėtų groti.

– Bet reikia vidinių duomenų, gabumų, – aiškino raupuotas storulis.

– Jerunda , viskas žinoma.

– Nesigirčiau, bet man galima, jaučiu, kad galiu.

– Ot, Bacho pasakaliją grojau.

– Bacho pasakaliją? Jis nerašė pasakalijų. Hendelio pasakaliją.

– Taigi, Hendelio!

– Taip, jei pasakaliją, tai Hendelio. Bachas nerašė pasakalijų.

– Bacho pasakaliją. Ne orkestruotą, bet Bacho.

Buvom sustoję kažkokiam taigos miestuke. Bygač ar panašiai. Kioskai aptrešę, vos laikosi, kelių dešimtmečių. Galvoju apie statybą panaudojant regioninės architektūros formas. Kaip būtų galima įrengti! Ir erdviai, ir savitai. Dabar žiūri moterėlė pro langutį, ne tik mes, ji nieko nemato. Ar norėsi ir galėsi čia ką nors surast? Ir ta mūrinė statyba! Visur vienoda, nuo jūros lig jūros.

Turgaus kioskas. Keturiolika moterų ten išsidėliojusios pomidorus, žaliuosius pipirus, girtuokles, obuolius, trešnes, raugintus agurkus, marinuotus grybus. Net virtų bulvių su krapais yra. Ir bulvių su grybais.

Apgulė keleiviai moteris, pažiūrėjo, pasiklausinėjo, nusipirko kas girtuoklių, kas kokį agurką ir išsiskirstė. Vėl deda moterys savo produktus į krepšius, pridengia kopūstų lapais ir lauks kito traukinio. Keturiolika dar visai darbingų moterų. O tūkstančiai kilometrų pievų ir miškų žmogaus rankų nematę. Tai čia man atvažiuot, kai norisi pabėgti? Kad grybus pardavinėčiau, nes taip, ko gero, daugiau galima uždirbt?

Nors ir lygumos, bet pagrindinis gruntas dar tas pats. Tolimųjų Rytų akmuo. Kur geležinkelis įsirėžia į kalną, kerta uolas. Stovi raudonu nudegusiu veidu berniūkštis, laukdamas, kol traukinys pravažiuos, ir nežiūri į langus, žiūri į žemę, uolos nuolaužom nubarstytą. Koks jo vidaus pasaulis? Veidas ne bukas, bet abejingas. Buki taip nė į žemę nežiūri.

Toliau – grupė su drezina atvažiavusių geležinkelio darbininkų. Porą vyrų, keturios ar penkios moterys.

Traukinys įlekia į didoką kalną. Ant uolų užrašai: Vova , Tanečka , Geša , Olia . Baltu dažu. Iš kur jie to dažo gavo? Turbūt tie patys kelio darbininkai. O tunelio pabaigoje ant vienos atbrailos – lietaus priplaktos rausvos moteriškos kelnaitės.

Vėl apie Chabarovską. Užsuku į oro uostą ir pasiimu 70 rublių akredityvo. Lieka 80. Stotis jau nebedomina, viską žinau ir, be to, išvažiuoju. Lietui lyjant paslankioju peronu, pasižvalgydamas į statomą naują stoties pastatą, užeinu į tualetą, kur būdelėse be durelių žmonės atlieka savo didžiuosius reikalus ir be perstojo purškia čiaupas, nes jo galvutė nulūžusi, paskui pasižiūriu laikraščių, žurnalų, bet civilizacija nedomina. Dar rytą nusipirkau Papanino kelionių dienoraštį, to užteks.

Laukiu, kada ateis traukinys, nes kojos šlapios, šalta, lynoja ir norisi bent kiek pailsėt.

Senis rūko suktines. Išplėšia cigaretę, tabaką susuka į laikraščio skiautę, paseilina ir duoda man. Laikraštis susuktas į vamzdelį.

– Dabar nebėra gerų cigarečių. Va, apie trisdešimt penktuosius–trisdešimt septintuosius metus buvo toks numeris septintas, paskui „Priboj“ (tiksliai jau neatsimenu pavadinimo), tai ir pigios buvo, ir iškart kaip apgirtęs.

Pasiūlau jam pabandyt savo „Ligeros“. Bet jis taip ir nebepaprašo.

Paskui kalbamės apie darbą. Kad jam tik keturi mėnesiai iki pensijos. Tada dirbs, kada nori, o kada nenori – nedirbs. Kokius du tris mėnesius per metus. Pabandysiąs nuvažiuot į Moldaviją, ten gerai, vynas pigus, balandėlių porcija penkiolika ar dvidešimt kapeikų, du suvalgei – ir sotus. Nė rublio dienai nereikės išleisti. Tikrai, nė rublio. Ten įsitaisysiąs prekinių traukinių palydovu, jie kely porą mėnesių išbūna, parsiveža po pusantro tūkstančio. Ten tokia moldavė namą statosi, jau treji metai niekur nedirba, namą stato, stogą reikia pertvarkyt dar, lubas. Sako, atvažiuok ir gyvenk. Reikės nuvažiuot, sakiau, kad po pensijos nuvažiuosiu.

Paskui tylim. Vakaras.

– Miegot laikas.

– Laikas.

Aš išeinu, ateina dar vienas parūkyti, ir girdžiu, kaip senis dar kalba apie moldavę.

Jei ne paminklai Kirovui ar dar kokiam, Lenino portretai, šūkiai ir užrašai, kad įmonė kovoja už komunistinio darbo vardą, apie daugelį miestų, ne tik miestelių, negalėtum pasakyt, kad jie tarybiniai. Kad rusiški – taip.

Kiek tam krašte mačiau tatuiruotų tipų! Ant visų pirštų po raidę – KOLIA . Ant peties – dvi draugystę reiškiančios rankos. Ant vieno kurio nors piršto – žiedas. Būtų įdomu surinkt tuos meno saviveiklos šedevrus į atskirą leidinį!

Skaitau Papanino dienoraštį. Papanino ekspedicija – tai Šiaurės ašigalio prisijungimas. Pagal ją ir sieną išvedė. Kaip moka jie vis dėlto pridengt gražiais žodžiais tuos užkariavimus. Ir koks keistas noras vis plėstis nesutvarkius, kas yra. Aišku, kol vokiečiai tvarkėsi, liko be žemių. Paskui reikėjo kariaut.

Iki Antrojo pasaulinio karo ir po jo rusai prisigrobė žemių, aprūpino naciją erdve, bet, deja, tai jau tapo valstybine politika, ir užuot dabar tvarkęsi viduj, vis tiek į platumas, į erdves traukia. Ir į kosmosą. Paskelbs, kad ir mėnulis jų!

Dvi moterys, dar jaunos, valo geležinkelio šlamštą. Jos tokios purvinos, dervuotos, kad į žmones nepanašios.

Deja, viskas kartu, viskas čia telpa į viena.

Vakaras, kuri valanda, nežinau. Pravažiavom Mogoči . Gerokai pavargau. Reikėtų dar daug ką užsirašyti, bet nebegaliu. Tas maistas pradeda pykinti, o ne apetitą kelti, nors eidamas noriu valgyt. Blogiausia, kad nėra ko gerti. Su kokiu malonumu dabar išgerčiau „Žigulinio“ alaus! Ir nors vieną puoduką stiprios juodos kavos.

Iš Birobidžano važiavau su rusele iš Sovietskaja gavan’ . Chabarovske ji baigė pedagoginį institutą ir vyko į tą žydų respubliką mokytojaut. Ją vadinę kvaile, kad važiuojanti, bet ji vis tiek važiuoja, pasižiūrės, ilgiau kaip metus nedirbs.

Ji papasakojo, kad žydų toj respublikoj beveik nesą, o likę tik aukštose vietose. Iš kur atsiradę? Karo metu bėgę iš visur. Paskui daugelis pasivertė armėnais ir dingo.

Aš pastebiu, kad čia beveik niekas negyvena, kodėl gi žydai nenori kurti savo valstybės? Reikės grįžus paagituot, kad mūsiškiai čia vyktų, nes pas mus jiems vis negerai, vis trūksta visko.

– Jūs ten labai… – sako ji ir nutyla, jos šnervės virpčioja, ir aš galvoju, ar tik ji pati nebus žydė.

Paskui šnekamės apie kažkokią mažą tautelę, kuri turi savo kalbą, laikraščius, mokyklas, bet, anot jos, kelias į aukštąją mokyklą jiems užkirstas.

– Kodėl, porą metų rusų kalbos pasimokei, ir studijuok sau toliau.

Ji trūkteli pečiais.

Padedu išnešti jos lagaminą. Vos nutempiu iki stoties. Klausia, ką aš darysiu, pasako, ką ji darys, ir paskui klausia, gal parodyt miestą.

– Ne, ačiū, įpratęs pats viską susirasti.

Apie rusiškąjį vienatvės supratimą.

Važiuojant iš Vladivostoko į Chabarovską kontrolierius sako: „O, duosiu tau draugą, nes bus nuobodu.“ Kai įsėdau Birobidžane – palydovas: na, va, dviese, jis irgi Čitoj išlipa, bus linksmiau. Valgau savo vakarienę, eina du vyrukai: „Tai ką, broliuk, vienam nuobodu?“ – „Aš ne vienas.“

Mergina Birobidžane klausia, kokia čia stotis. „Tu ką – ne vietinis?“ Ir palydovė iš karto „tu“. Beje, čia visi taip.

Birobidžanas – viena TSRS fantazijų tikrovėje.

Jis – mechanizatorius. Kasa rūdą. Jo miestas bus iš 44 rajonų, bet gyvent nepasiliks, nori gamtos. Nuo jo viskas priklauso – yra mechanizatorius, ir jei gerai dirbs, gerai gaus ir kiti. Išpylė magistralę nuo Solnečnoje iki Komsomolsko rūda iš septynių metalų. Būtų suėmę, jei būtų sužinoję, bet nieko, magistralė dabar gera.

Pavakariu mano kaimynas rūko ir žiūri pro langą. Rūkau ir aš. Paskui sakau:

– Ir tuščia ji.

– Daug vietos, – šypsos jis.

– Stebėtinai daug. Ateis laikas, apsigyvens ir čia. Bet aišku, kad šiandien dar yra kur žmonėms gyventi. Pjautis kol kas nebūtina.

 

1966 m. rugpjūčio 18 d., traukinys

Atsikėliau labai anksti, vos prašvitus, nusiprausiau, apsivilkau striukę, nes buvo bjauriai šalta, ir išėjau į prieangį pafotografuoti. Tikrai gerų peizažų. Upė rūke spindi, visame tarpeklyje tumulai rūko. Šalta, užrūkau nevalgęs, ir tai jaučiasi visą dieną.

Norėjau rašyti, bet du nenumatyti bendravimo su liaudimi atvejai sutrukdė.

Išbėgau apsipirkti. Saulė jau šildo, kalnai aplink, raudonos medinės būdelės, vadinamos bufetais. Už dešimt kapeikų nusipirkau vieną agurką, gerai pavalgiau. Dar ir karštų pyragėlių su mėsa.

Senis papasakojo apie lagerį ir kaip jį viena moteris mokiusi vyriško amato.

Paskui – apie gėrį ir blogį gyvenime, kad mes tik svečiai, apie Jėzų Kristų ir Leniną, kuris bus paverstas šventuoju, nes valios jėga apvertė visą pasaulį. Išgėręs dar ir dėl to, kad abu jūreiviai nuėjo gerti be jo.

Prasidėjo nuo to, kad jis atėjo ir pareiškė, jog aš vis vienas ir vienas, bet jam patinka, nes jis iškart atpažįsta žmonių psichologiją ir žino, kad man nieko svetimo nereikia ir aš nieko negaliu įžeisti. Ir t. t.

Artėjo Čita, susitvarkiau viską, nusipirkau „Literaturnaja gazeta“ ir laukiu.

Perone mano kolegą jūreiviuką sutiko merginos. Įdomu buvo žiūrėt, bet negalėjau, per daug jau jaudinosi tas daugiau kaip metus namuose nebuvęs mikčiojantis jaunuoliukas.

Nuėjau į stotį.

Padėjęs visą savo ručnaja klad’ apsaugon, išvažiavau už miesto.

Miestas Čita, Viešpatie, koks genialus miestas. Ypač po to, kai jame skaitai apie septynis senojo pasaulio stebuklus. Ir pats savy stebuklą atrandi – kad bijai, nes aplink visur vaikšto kareiviai, ir nenori susidūrimų su jais.

Važiuojant iš Pesčiankos įvyko incidentas. Moteris, laikraščiu uždengusi, vežė kačiuką, o Čitoj, priemiesčiuos, išmetė pro duris. Storulė boba, sėdėjusi priešais, pasipiktino – kaipgi galima taip elgtis, ar gyvulėlis, ar žmogus, tai vis tas pats. Matyt, tu ir savo vaikų nemyli! Moteris, išmetusi katinuką, mėgino juoktis, bet lūpos ne juoką rodė. Daugelis tyli. O kačiukas stovi prie būdelės, dairosi, paskui svyrinėdamas kažkur kiūtina.

Jaunuoliai išeina į armiją. Atsineša pusę litro, pasiima popierinius puodelius ir geria. Vienam bėga per barzdą, tikrai nemoka gert. Tuoj pat išeina. Valytoja žiūri, paskui sako: „Sėkmingai jums, sūneliai, tarnaut.“ – „Ačiū, ateikit pasiklausyt mūsų koncerto.“ O koncertas tikrai išskirtinis. Aikštėj susirinkęs būrys naujokų ir šiaip praeivių, o vyrukai vienas po kito dainuoja čiastuškas . Publika klauso, paskui – ha-ha-ha.

Visi įvykiai eina kaip vienodai reikšmingi. Reikėtų apsistoti prie Baikalo kokioms trims dienoms ir pailsėti.

Vakar vakare – Irkutskas. Išvažiavau ieškot viešbučio, suradau upių stotį. Gerai išmiegojau. Rytą išplauksim į Bratską. Gerai, kad iš ryto. Susipažinau su dviem jaunuoliais, vyru ir žmona. Daug kalba, bet blaško. Apskritai – įdomu.

Žemės daug, bet be Ukrainos, Užkaukazės ir Pabaltijo Rusija žemdirbystei tinkamų žemių neturėtų. Kiek važiavau – nuo Japonų jūros iki Baikalo – vien uolėti miškai, kai kur dar upių slėniai, bet tai pasigailėtinai maža. Neturėdama tų sričių, ji turėtų išugdyti tokią pramonę (tokio lygio) kaip Vokietijoj. Tada jos produkciją galėtų keisti į maisto produktus. Deja, neleidžia rusų charakteris. Dar labiau tai neįmanoma esant dabartinei sąrangai. Derliosios sritys būtų pajėgios aprūpinti tokį gyventojų skaičių maistu, bet žemės nusavinimas užkirto kelią individualiai iniciatyvai, ir dabar žemės ūkio produktus nuolat reikia pirkti iš užsienio, net ir mus priglobus.

 

1966 m. rugpjūčio 22 d.

20 d. vakare atplaukėm į Bratską. Su mumis važiavo 30 žmonių – statybininkai ar panašiai, užėmė visą upių stotį. Pavalgėm vienoj kajutėj, paskui nuėjau į savo. Tualeto nėra, vanduo stovintis, neleidžia naudotis, teko eiti į krantą. O purvas – molis, ir koks molis. Užas! Rytą vėl tas pat. Nusikasiau iki pat miško. Gerai, kad mano naujieji pažįstami paskolino batus, o tai su manaisiais velnias žino kas būtų. Paskui nuklampojom iki autobusų stoties, vis per purvą, tada autobusu iki Paduno, vieno iš Bratsko rajonų. Statyba šlykšti. Pusryčiavom stoties bufete – lašiniai, rauginti agurkai, kefyras su bandelėm. Geras kefyras. Prisivalgėm. Paskui vėl į autobusą, link užtvankos. Pakilom prie jos visais ryšuliais apsikrovę. Bet palaipiota buvo gerai – nusileidom prie upės, paskui įsiprašėm į vidų, kur turbinos. Jų 18, kiekviena – Volchovo elektrinės galingumo. Dvi – ir jau Dnieprohesas. Paskui dar užsikorėm į viršų. Iš ten jau važiavom ieškoti, kur praleisti naktį, nes buvo jau po 6 valandos. Susižinojom tolimesnę kelionę, vėl iki autobusų stoties, o tada pėstute iki turbazės. Pakeliui apžiūrėjom Bratsko gynybinį bokštą.

Gavom viešbutį. Nuostabų viešbutį, ir nutarėm, kad jau vien dėl to verta gyvent, kad po dienos valkiojimosi gali ateiti į tokį viešbutį. Nataša padarė pomidorų salotų, išvirė sriubos, paskui dar arbatos, mes išsimaudėm duše, paskui rūkėm ir kalbėjom apie kūrybą, apie pokarį, nacionalizmą, bet svarbiausia – apie žemę ir su ja susijusias problemas. Gena paklausė, uždėjęs ranką ant peties: „Sakyk, ar daug kas pas jus norėtų atsiskirti nuo Tarybų Sąjungos?“ – „Man atrodo, kad nenorinčių atsirastų nedaug“, – atsakiau. Jis iš karto pasidarė kitoks, pasipasakojo apie save, ir vakaras tikrai pavyko.

Šįryt atsikėlėm anksti, gerai išsimiegoję, ir aš su Genadijum išėjau prie Bratsko jūros, jis – žvejot, aš – šiaip sau pažiopsot. Kabojo rūkas, saulė vos kilo. Buvo šaltoka. Pakrantėje daug plūduriuojančių rąstų ir šiaip medinių nuolaužų. Kylant saulei, rūkas sklaidėsi, ėmė kaitinti. Gena nepagavo nė vienos žuvelės. Grįžę papusryčiavom – vėl lašiniai su pomidorų salotom, žirnių sriuba, iš kurios turėjo išeit piurė, bet neišėjo, nes neveikė plytelė, ir kakava, panaši į arbatą. Ir vėl, taip sakant, apsirijimas. Reikėjo iškeist akredityvą į pinigus. Prie viešbučio, pašte, taupomoji kasa neveikė, teko važiuoti toliau. Išsikeitęs nuėjau į pajūrį, kur Nataša ir Gena žvejojo. Tada apsižiūrėjom, kad už valandos išeina traukinys. Gerai, kad pagavom taksi, – atvežė į stotį ir dar gerokai palaukėm.

Tik traukiny suvokiau, kad ne veltui važiavau čia – nebūčiau pamatęs tikrojo Sibiro.

 

1966 m. rugpjūčio 24 d.

Užvakar naktį praleidom stoty Chrebtovaja . Matyt, tai Angaros ir Lenos baseinų skiriamoji zona. Į kaimą, būsimą miestelį, be perstojo važiuoja žmonės. Dirbti. Ir dabar laukia būrys atvykusiųjų – ginčijasi dėl darbo sąlygų. „Neremontuosiu aš sulaužytų mašinų, tegul naują duoda.“ – „Remontuosi“, – atsako moteris. „Ne, aš nueisiu pas viršininkus ir pasakysiu. Surasiu teisybę.“ – „Surask, surask, niekas jos dar nerado.“

Vaizdas stotelėj kaip lavoninėj – ir šiaip, ir taip sukryžiavę kojas guli žmonės šalia ryšelių ir lagaminų. Ateina ir nueina vienas kitas traukinys. Čia, kažkur netoli, ant Lenos kranto, baigiasi geležinkelis. Bet jis elektrifikuotas – srovę tiekia Bratsko HES.

Rytą, prašvitus, mes patraukėm į kelią, vedantį į Ilimską. Vos nuėjus iki kryžkelės, kur vienas kelias suka į Bratską, atvažiavo sunkvežimis, Gena jį sustabdė, ir aš nuvažiavau. Taigos keliu, palyginti geru čia, bet išmaltu pagal mus, nudardėjom 40 km į seną kaimą, kur, anot Natašos, esąs senas Ilimskij ostrog . Kaip paskui pasirodė, iš jo likęs tik apipešiotas bokštas ir bažnyčiukė ar varpinė. Padaviau vairuotojui 5 rublius ir jis nuėjo. Išlipau ir aš, gerokai apstulbintas ir net nežinodamas, ką daryti. Paskui pamažu, apmąstydamas susidariusią situaciją, nutempiau savo nešulį prie autobusų stotelės būdelės, kur geras dvi valandas pralaukiau, žiūrėdamas į didelius vietinius šunis, turbūt laikas, vištas ir gaidžius, kurie pasiutusiai plėšė savo kakarines, darbininkus ir moteris, prie stotelės laukiančius mašinų, kurios juos nuveža į darbą. Kilo rūkas, buvo šalta, aš vis negalėjau pamiršti tų penkių rublių (nes liko tik 70), aplink vaikščiojo palšas buliukas, ir viskas atrodė taip nerealu, kaip viename iš mano siurrealistinių sapnų.

Jis nutrūko, kai pamačiau ateinantį Genadijų. Mes nuėjom į čainają – seną medinį apvalių rąstų, kaip ir daugelis čia, namą. Krosnis, ant kurios spirga blynai, barščių kvapas, prie sienos sukrauti tušti buteliai. Netrukus rijom barščius, valgėm blynus su ryžiais ir kepenų paštetu, nors ir nelabai gurmaniškus, bet pakankamai sočius, pajutau šilumą ir sotumą, o kai eidamas iš išvietės triskart nusispjoviau – pasidarė viskas aišku ir net nebepikta. Taigi, nusprendę, kad dėl tų rublių nemirsiu, nors lieka dosada, išėjom apžiūrinėt to ostrogo .

Pradėjo krapnot lietus, Nataša paslydo ant žalio žąsies pėdsako, nuvirto nuo medinio šaligatvio ir išsinarino kovo mėnesį sulaužytą koją. Iš pradžių juokėmės, kad ji paslydo ant klasinio priešo, paskui juokai baigėsi. Kai mes įsitaisėm pašto prieangy, Gena ėmė masažuot ir sukinėt Natašos koją, ji klykė ir verkė; aš tuo metu fotografavau, galvodamas, kad mano Irena taip neklykautų. Pafotografavę tuos bokštus ir iš apačios, ir iš viršaus, ir tiesiai, mes ėmėm galvoti, ką daryti toliau. Lietus pylė visai padoriai, Nataša vis zirzė, kad nori pasilikti, aš gi atvažiavau ne tiek dėl rąstų, kiek norėdamas pašaudyti. Betgi tokiu oru po taigą nesidaužysi, tad pasiūliau, jei lietus nenustos, važiuoti atgal į Chrebtovaja , pirkti bilietus iki Taišeto, ten išlipt ir paslankiot po mišką, o paskui jau važiuot į Maskvą. Nors Nataša spygavo, zyzė ir baisiai miesčioniškai iki įkyrumo prašė pasilikt, Genadijus pareiškė pritariąs planui. Mes nuėjom į valgyklą.

 

1966 m. rugpjūčio 25 d.

Buvom nusipirkę pusę litro degtinės ir konservų. Valgyt nesinorėjo, užsi sakėm po puoduką kakavos, bet paskui Nataša patarė paimti grikių košės. Išgėrėm po stiklinę degtinės kaip tikri rusai: Genadijus už tai, kad aš nenusimenu, aš – už tai, kad taip dar ne kartą išgertume. Tada vieną po kitos sukirtom po dvi porcijas blynų su uogiene. Išėję laukan, pamatėm mašiną, kuri rytą iš Chrebtovaja atvažiavo čia ir paprašėm pavežti. Vairuotojas pareiškė tuoj pat išvažiuojąs ir liepė lipti. Apgirtę, dulkiant lietukui, sugriuvom į mašiną. Kratė atkratytinai. Aš ant sprando dar užsikoriau aparatą ir šautuvą – tik laikykis. Mašiną gaubia debesis smulkių lašiukų, kurie tyška ir ant veido, ir ant drabužių. Pakeliui ištraukiam mašiną, kuri tempė įklimpusį traktorių ir pati įstrigo purve. Molis glitus, slysta.

Prie pervažos vairuotojas sustojo ir pasakė toliau nebevažiuojąs. Genadijus nuėjo sumokėti, bet tas tvirtai pasakė – nereikia. Štai tau ir dvi priešingybės.

Bėgiais pamažu nusikapstėm iki stoties. Ten sėdėjo naktį atvykę vyras ir žmona. Jie papasakojo Genai, kad darbo yra, bet pasilikti negalį, nes nėra kur gyventi. Paskui sužinojau, kad ta statyba paskelbta visasąjungine, todėl žmonės ir važiuoją, bet kadangi gyventi nėra kur, tai ir trankosi šiuo ruožu iki pat Lenos. Čia turi eiti plentas, kurį jau per radiją paskelbė nutiestu, o faktiškai ten dar tik traktoriai vos pravažiuoja.

Palikę Natašą stoty, mes su Genadijum išėjom į mišką. Aš pasiėmiau jo durkliuką, aparatą, jis – šautuvą. Apėjom gerą gabalą taigos – tačiau tai vienoj, tai kitoj vietoj statomi namukai. Viena gatve patraukėm į priešingą, rytinį taigos kraštą, gerokai valkiojomės, taiga šlapia, sušlapom, nusiplovėm kelio apnašas, bet nieko šaunamo neradom, kol neužėjom kedrų. Tada ėmėmės darbo – šaudyti kankorėžius. Apskritai užsiėmimas gana neblogas, nes iš karto numušiau vieną. Paskui dar kitą. Dvidešimt šovinių išeikvojom, net atėjo kažkoks jaunuolis ir pasiteiravo, ar ne riabčikus mušam. „O tai girdžiu, toks šaudymas, galvojau – šaudot paukščius. Kai užeini kur, tai ne vieną. Galvojau, kad ir jūs radot.“

Mes pareiškėm mušą kankorėžius, jis pasijuokė ir pasakė renkąs grybus, esąs viengungis, porą jau radęs (du raudonikiai), dar dešimt – ir bus sotus. Dirbęs čia, bet nusibodo, dabar važiuosiąs kitur. Pamatęs durkliuką, paprašė parduot. Gena paklausė, kiek jis duosiąs, bet atsiklausiąs manęs. Pasakiau, kad paimsiu jį, todėl vyrukas labai apgailestavo.

Paskui, kai anas nuėjo, Gena pasakė, kad tas durkliukas galįs man tik nemalonumų atnešt, todėl ir norėjęs parduot. Bet jei aš norįs nudurt kokį k.¹, tai gerai.

Grįždami suradom ir iškasėm kokių penkerių metų kedrą ir per brūzgynus patraukėm atgal. Saulė jau krypo į vakarus, lietus baigėsi. Per išdegusius ir nuvirtusius kamienus kojas su sunkiais guminiais batais kilnot nelengva, juolab kai ant sprando šautuvas, aparatas, dar tas kedriukas, samanom apdėtas. Gena pasakė, kad Nataša labai mylėjo savo tėvą ir norinti ant jo kapo pasodinti maumedį, bet kadangi maumedžio čia nebuvo, paėmėm kedrą. Deja, Nataša labai nusivylė, pamačiusi kedrą, liepė išnešti jį ir pasodint, kad toliau augtų. Gena atšovė, kad tai padarytų ji pati, ir atsigulė.

Aš peiliu išrausiau duobutę prie tvoros ir pasodinau tą meduką dideliam sustojusių prasčiokų įdomumui.

Ir tada, kai purvina, traktorių ir mašinų išrausta gatve Genadijus nešė tą medžiuką, žmonės žiūrėjo pro langus ir šiaip sustoję ant laiptų, ir Gena tarstelėjo, kad jiems nesuprantama, kaip galima nešti medį, kai jų aplink ir taip daug.

Pasodinęs meduką, atsisėdau ant tvoros, nes Gena miegojo, ten viduj kažkoks barzdotas tipas mėlyna „maike“ jau girtut girtutėlis gėrė vyną su dar dviem jaunuoliais. Ir Nataša buvo ten, tad aš norėjau pasėdėt vienas ir nekliudomas pailsėt. Bet Natašai, matyt, irgi ten atsibodo ir ji išėjo lauk, paskui ją svirduliuodamas išlingavo tas barzdyla. Barzda jo kaip sentikio, pūkų prisivėlusi, svirduliuoja kaip vėjo pučiamas lapas, pasirėmė ant tvoros ir ėmė kalbint Natašą – ko mes čia atvažiavę. „Pasižiūrėt, kaip atrodo Sibiras.“ – „Ir jūs taip važinėjat, kai kiti žmonės dirba? Ar jums ne gėda?“ – „Kodėl gėda? Juk mes išnaudojam savo užtarnautas atostogas.“ – „Ne, taip negalima, tinginiaujat, kai kiti dirba.“ – „Kai kiti drybso pajūry, mes per atostogas važinėjam po Sibirą.“ – „O kas jūs tokie?“ – „Aš dailės istorikė.“ – „A, istorikė. Iš Irkutsko?“ – „Ne, iš Maskvos.“ – „O Irkutske nesimokot?“ – „Aš gi sakau, kad baigiau mokslus.“ – „Aš irgi Irkutske mokausi. Penktam kurse. Ten nieko nepažįsti?“ – „Ne, nieko.“ – „Gaila, aš ten antram kurse mokausi. Geologiją. O apskritai esu medžiotojas. Tarnavau kariuomenėj. Vengrijoj ir Vokietijoj. Ko tu nuo manęs bėgi? Bėga visos. O būtų gerai kokį porą kartų! Tu tai supranti“, – juokiasi jis man. „Susipažįsti, pavaikštai vieną, kitą vakarą, ir pabėga. Bjaurios mergos.“ – „Gal barzdos bijo? Nusiskusk barzdą.“ – „Barzda nekliudo.“

Priėjo du jo draugai, negirti. Vienas baltaplaukis, kitas rudaakis.

– Va, šitas iš Vilniaus, – sako barzdyla. – O šitas iš Lenkijos, susipažinkit.

– Buvau Vilniuj, – sako baltapūkis, bet mes tylim, ir jie visi sugriūva į vidų.

Paskui, kitą dieną, kai jau važiuojam į Maskvą, Nataša vėl prisimena tą barzdylą ir sako:

– Aš jo paklausiau, kodėl jis taip geria. Iš liūdesio.

– Turbūt dėl moterų.

– Taip.

– Nesiseka?

– Ne, jaučiasi nelaimingas. Dėl tos pat priežasties, kaip Hemingvėjaus herojus iš „Fiestos“.

– Kas jam buvo?

– Tarnavo Vengrijoj 1956 metais. Matei, ranka peršauta.

Peršautą ranką mačiau. Bet jo akys – linksmos ir gana gudrios. Buvau labai pavargęs, atsiguliau ir užmigau. O jie dar gėrė.

Pabudau, kai šalia stovįs verzila garsiai klausė:

– Ar nematėt kas žmogaus su lietpalčiu ir kuprine?

– Matėm, – pasakė Genadijus.

– Jis buvo priėjęs prie langelio, – papildė Nataša.

– Ką jis dar darė?

– Priėjo prie kasos langiuko, pasibeldė, paskui išėjo.

Tipas pastovėjo, pagalvojo, paskui pasakė:

– Einam.

Gena greitai atsikėlė ir išėjo.

– Aš bijau, – ėmė zyzti Nataša.

– Nieko, – raminau aš.

Po kiek laiko juodu grįžo.

– Duok kotelį, – paprašė Genadijus.

Padaviau parkerį ir užrašų knygutę.

– Mes seniai jau domimės tuo žmogum, ir vis nepavyksta jo sugaut. Matai, kaip tenka, net persirengus...

– Tai ką rašysim?

– Aktą.

Gena parašė.

Jaunuolis, sėdėjęs šalia, tarstelėjo:

– Aktą rašo trys asmenys.

– Tikrai, – pasakė Genadijus.

– Nesvarbu, gali rašyt pasiaiškinimą.

– Pasiaiškinimą? To dar betrūko! Ko man rašyt pasiaiškinimą? Galiu parašyt pareiškimą.

– Rašyk, rašyk.

– O tu nešauk! Arba aš visai galiu nerašyt.

Jis subraukė tai, ką buvo parašęs, išplėšė lapą ir sudraskė.

Tipas sėdėjo, žiūrėjo, paskui pasakė:

– Žinoma, aš prašau.

– O, kitas reikalas. Rašysiu pareiškimą, kad mačiau, kaip atėjo jaunuolis su mėlynu lietpalčiu, pastovėjo ir išėjo.

– Taip ir rašyk. Aš, toks ir toks...

Paskui Genadijus sugalvojo paklaust:

– O pažymėjimą man gali parodyt?

– Galiu.

– Parodyk.

– Parodyt? Rašyk, o tai turėsi nemalonumų.

– Parodyk pažymėjimą.

– Gerai, aš atsinešiu. Tu palauk.

– Aš išvažiuoju ketvirtą valandą.

– Atrasiu.

Bet tipas nebeatsirado. Kai jis išėjo, ėmiau galvoti apie visas įtartinas detales. Kodėl jis taip kaltai šypsojosi, kai sakė, kad reikia net persirenginėt? Kodėl taip staiga nutilo ir net aiškiai sutriko, kai Genadijus paprašė pažymėjimo?

Tipas iki išvažiuojant taip ir nepasirodė. Prisiminėm pastebėję, kad už bato aulo jis turėjo peilį.

– Čia visi su peiliais vaikšto, – pasakė jaunuolis rudom akim.

– Tas peilis buvo ne jo, o to, kurio jis ieškojo, – pasakė Gena – Aiškiai mačiau.

Kaip ten nutiko iš tikrųjų, neaišku, bet kol mes laukėm traukinio, Gena buvo niūrus.

– Esu nepatenkintas savim, kad susidėjau su tuo tipu. Man iš karto pasirodė, kad jis užmušė žmogų. Sako – pažymėjimą parodyt? Sakau – kam man jo reikia. Bet kai pasiūliau užeiti į stotį pas budėtoją ir ten surašyt, jis atsisakė, sako, geriau stoty.

Taip ir liko tas tipas kaip vienas tikrojo Sibiro personažas.

Naktis ėjo pamažu. Kažkas įeidavo, išeidavo, įsitaisydavo ant suolo arba pakeisdavo pozą. Įsvirduliavo jaunuolis, šlapias ir purvinas iki alkūnių, vos vos laikydamasis nudrėbė ant suolo kuprinę, nuėjo į kitą stoties kampą, sudribo ant suolo ir bemat užmigo. Paskui ėmė kelt kojas ant suolo, o ten moteris, vaiką apglėbusi, sėdi. Vyras atsistojo, nukėlė tą jaunuolį nuo suolo.

– Ko prikibai? – suriaumojo vaikėzas, mataruodamas rankomis, paskui vėl nudribo ir užmigo.

Po geros valandos įėjo du, apsidairė.

– Tas pats, – nudžiugo pamatę ir išėjo.

Vėl tylu stoty.

Bet neilgai.

1966 m. rugpjūčio 26 d.

Kažkas kažkam nepatinka. Nebeatsimenu, nuo ko prasideda, bet prasideda teismas. Tipas, gulintis ant suolo, piktinasi, kad nėra valdžios.

Atsiminiau. Tyla. Staiga už krosnies pasigirsta:

– O ką tu čia darai? Ko lendi į kišenę?

Jaunas apvalainos fizionomijos vyrukas ištraukia iš už krosnies apšepusį vyriškį ir tvoja jam į barzdą. Vyras susiima tą vietą, kur dantys, ir baimingai žvairuodamas greitai išsinešdina.

– Aš tau!

– Kas atsitiko? – susidomima.

– Kas! Žiūriu – kiša ranką į kišenę.

– Tavo?

– Ne, to, kur guli. Kartu gėrė. Dabar žiūriu – kiša ranką į kišenę. Aš jam!

– Ir teisingai.

– Aišku, teisingai.

– Žiūriu – lenda.

– Pažįstamas?

– Nepažįstamas.

– O ką, jei nepažįstamas?

– Taigi, jeigu jau nepažįstamas, tai nereikia?

Vėl tylu. Vyrukas rūko.

Po kiek laiko pro duris įsliūkina barzdyla su jaunu ilgšiu.

– Šitas? Ko tu žmogų muši?

Vyrukas atsistoja, laukia.

– Ko? Nori, kad aš tave užmuščiau?

– Iš kur čia toks atsirado? – atsisuka vienas.

– Nutilk. Aš ir tave sutvarkysiu. Aš jus visus.

– Visus?

– To tik ir trūko!

– Na, lauk iš čia!

Vyrai pakyla nuo suolų, kyla triukšmas, publika užverda.

Apšepėlis jau išsinešdino. Keiksnodamas ir grasindamas išeina ir jaunasis ilgšis.

– Matai!

– Užtarėją rado.

– Reikėjo jam įkrėst.

– Ką reikėjo! Gerai, kad neprasidėjo, o tai čia tokia velniava būtų užvirus. Matei – su peiliu, – sako moteris.

– Jeigu tu jauteisi teisus, ko nedavei? Būtume padėję.

– Padėję! Žinai, kas čia būtų!

– O kaip kitaip! Kai valdžios nėra, pats turi tvarkytis.

– Ir kokia tvarka – nė vieno milicininko, – sako moteris.

– Čia jų ilgai ir nebus. Tarybų valdžia čia tik prasideda, – piktai kalba ant suolo gulįs vyras, patogiau atsigula ir užsimerkia.

– Todėl teisia kiekvienas kaip išmano.

– O kaip kitaip? Tik per daug mes su jais dar terliojamės, – vėl atsimerkia vyras.

– Kaip tai terliojamės?

– Kaip?! Ogi taip – senis valgė, o tas su barzda šunį paleido, tas uosto. Ir teisingai senis ėmė piktintis.

– Na, na! Nežinai. Tas senis – geras avantiūristas. Ir išgėręs. Nematei, ką jis čia anksčiau išdarinėjo. O tam šuva – maitintojas. Ir laiko jį ant virvutės prisirišęs, šuo gi nesiekė jo. Senis tyčia čia šūkaliojo. Nematei, ką anksčiau jis čia darė.

– Nemačiau. Ko nemačiau, tai nemačiau. Tada atsiprašau.

Vėl tyla. Aš imu snausti. Paskui matau, kaip į salę įeina du vaikėzai su mergaitėm. Vyras, gulėjęs ant suolo, jau atsikėlęs, ir jaunimas susėda ant to suolo. Kai grįžta tas vyras ir pamato, kad ant jo suolo sėdi jaunimas, ima kažką kalbėti. Jaunuolis su gėlėtais flanelės marškiniais kažką atsako. Prieina to miegojusio vyro draugas. Jis, rodos, pareiškia, kad tie atsikeltų ir leistų žmogui miegot. Ir mesteli, kad jie esą sopliakai .

– Kas? – klausia vaikinukas.

– Tu, – atsako tas vyras.

– Kas? – vaikinukas juokiasi, bet veidas jo jau pasikeitęs.

– Tai jūs! Tu!

Prie vyro prieina augesnis vyrukas ir sako:

– Ko tu kimbi? Jeigu jis tau ims daužyt snukį, aš jam padėsiu. Ko kimbi prie jaunų?

Vaikinukas dar šypsosi, bet jau keliasi.

– Nereikia, – čiumpa mergaitė.

Jis stumteli ją.

– Išeinam, – mosteli jis tam vyrui.

Vyras nori pasitraukt, bet tas vaikis sugriebia jį už sprando ir grūda link durų. Juodu nuvirsta ant suolo, vaikinukas apkabina vyrą per kaklą, atlaužia galvą ir duoda į snukį. Ant jo puola vyro draugas, ant to – vaikinuko bendras. Ir prasideda. Visi suvirsta, stoja, keliasi, vėl griūva. Gena pabunda, šoka ir tas. O ką čia mušti, kad ir jie patys nežino, kas ką muša. Aš jį sulaikau už rankos, ir mes žiūrim, kaip jie vartaliojas, kol visi išgriūva lauk. Po kiek laiko į salę grįžta ant suolo miegojęs vyras. Jo veidas akmeninis.

– Ufff, – išpučia jis nusipurtydamas rankas ir atsisėda.

Lauke ilgai dar šūkalioja ir aiškinasi. Rusai visada taip – pasimuša, paskui pasikalba, o tada jau išsiskirsto.

Viskas nurimsta. Ilgam. Atvažiuoja traukinys Krasnojarskas–Lena, į salę ateina keli darbo ieškot atvykę žmonės, įsitaiso kas kur. Priešais atsisėda pora – vyras ir moteris. Abu nuaugę, kultūringai apsirengę. Vyras greitai ima snausti, o moteris pasiima knygą. Kurį laiką skaito, paskui pasideda knygą, žiūri kažkur ir galvoja. Galvoju ir aš. Ji dar nebuvo tame miestuke , aš jau perėjau, be to, antra naktis esu čia, mačiau ir atvykstančių, ir išvykstančių.

Ramu. Ima aušti. Mes išeinam į peroną.

Pavėlavęs pusantros valandos ateina traukinys Lena–Maskva. Mes įsiveržiam į trečią vagoną – vienut vienutėliai ir po kai kurių ceremonijų gaunam patalynę ir sugulam, jausdami tikrą pasitenkinimą. Nors ir šalta, bet miegot įmanoma. Rytą pažadina palydovė ir pasiūlo arbatos. Tai taip nelaukta ir taip laiku, kad mes iš džiaugsmo tuoj pareiškiam jai simpatiją, o išgėrę po porą stiklinių karštos arbatos su dviguba porcija cukraus vėl miegam. Atsikeliam apie pirmą. Ar net vėliau. Stoty nusiperkam pomidorų ir agurkų, Nataša padaro iš jų kažką panašaus į mišrainę, ir ji puikiausiai sueina. Paskui valgom barščius ir kotletus, kuriuos nešioja iš restorano karpuota boba, išlipam stotyse ir stotelėse, parūkom, pasišildom saulėj ir vėl į vagoną. Diena – labai trumpa, ir tai neblogai, nes norisi miego. Tambūre rūkydami įsikalbam apie avarijas.

 

1966 m. rugpjūčio 27 d.

Rytas. Pamažu nustoja skaudėti dantį, kuris vėl sukilo prieš mane ir kamuoja jau dvi dienas. Lyg tyčia, ir kelionės pradžioj, ir pabaigoj.

Bet geriau apie avarijas. Rūkant tambūre kažkoks žmogėnas kalbėjo apie Taškento žemės drebėjimą, apie tai, kad ten buvę daug aukų, tik niekas niekur ir negalvojęs apie tai paskelbt.

– Taip kaip ir su avarijom.

– Ar būna?

– Na!

– Traukinių?

– Ir traukinių, ir lėktuvų. Neseniai nulėkė prekinis traukinys. Tiltą paplovė, ir nugarmėjo į upę. Rašė, kad žuvo trys žmonės. O ten buvo du vagonai kareivių. Nė vieno gyvo neliko. Per radiją pranešė, kad tiltas per dieną atstatytas. Savaitę atstatinėjo, traukiniai aplink ėjo.

– Arba su pionieriais. Užsidegė nuo cisternų keleivinis, vaikus į pionierių stovyklą vežė. Pamatė mašinistas, trūktelėjo, kelis vagonus nusitempė, kiti liko degti, degė viskas, ir žemė, ir vaikai. Kareiviai degė, kurie gelbėjo. Buvo mėsos.

– Dabar dar tų vagonų griaučiai styro, – pasakė moteris kitą vakarą, kai vėl įsikalbėjom apie avarijas. Šitas visi žino.

Ir dar žino.

Kaip lėktuvas TU-104 nukrito kažkur netoli Irkutsko, kaip šoferis Saška važiavęs specialiai pasižiūrėt ir grįžęs pasakojo, kad radę kur batų, kur kokį skudurą, o ant vieno krūmo – ranką, nutrauktą virš alkūnės, su laikrodžiu, kuris dar ėjęs.

Kita papasakojo, kaip lėktuvas nukrito į Kaspijos jūrą. Nepriėmė oro uostas, suko ratą ir paniro. Kažkas atsitiko motorams. Nuskendo. O ten šeši metrai gilumos. Lėktuvas hermetiškai uždarytas, žmonės gyveno tol, kol užteko deguonies. Dešimt valandų gyveno. Išrašė sienas kas kaip galėjo. Motina vaikiuką turėjo, tas mirdamas visą suknelę ant krūtinės sukandžiojo.

Boba iš restorano, panaši į žydę, nešioja barščius ir kukulius arba kokius nors dvokiančius kotletus. Kartais ir duonos atneša, jeigu kas pageidauja.

Čia tokia senutė paprašė duonos, o barštininkė jos nebeturėjo. Tada užsimezgė neilgas pokalbis, iš kurio sužinojau, kodėl valgyklose nebėra nemokamos duonos.

– Atsisės, būdavo, su garstyčiom ir arbata prisikerta ir eina toliau. Mato, kad nuostolis, nuėmė.

Ir, kaip paprastai būna, paaiškina priežastis. Rusai labai mėgsta ieškot priežasčių:

– Tai todėl, kad pas mus dar daug perėjūnų ir veltėdžių.

Kas dar vertingesnio įvyko per tas tris kelionės dienas?

Taip, gana įdomi buvo senutė, kuri kalbėjo apie viską ir be jokio sąryšio. O Gena jai aiškino vyriausybės sudėtį.

– Ten, Čeriomuškose, kur gimė Leninas...

– Na, močiut, ką kalbi!

– Na taip, garbės žodis.

– Šitą tai turėtum žinot.

– Na, jei ne Leninas, tai kažkuris iš jų.

Mes visi juokiamės. Senutė įsižeidžia.

– Nėra ko juoktis. Kai senas žmogus, tai ir juokiatės. Ateis ir jums toks laikas.

– Visiems ateis.

– O va, karo metais kaip mes dirbom! Surinks visas bobas į mašinas, išveža už šimto kilometrų, vaikai vieni palieka, grįžti – pliki ir alkani voliojasi. Atidavėm mes savo jėgas. O jūs tuoj iš seno juokiatės!

– Argi jūs sena, apsimetat sena.

Senutei aiškiai patinka. Ji jau juokiasi. Bet juokiamės ir mes, nes Gena kalba taip rimtai, įtikinamai, kad nesijuokti neįmanoma.

Tada senutė vėl įsižeidžia.

– Aš du medalius už vaikus gavau. Man bilietą nemokamai į Maskvą siūlė, bet negalėjau išvažiuot.

– Čia, močiut, irgi politika. Jums siūlo bilietą, nes žino, kad negalėsit išvažiuot, ir bilietas liks.

– Politika! – nesutinka senutė. – Kai pasodins tave už tą politiką…

– Kas pasodins! Mano svainis va iš tų, – Gena rodo „Ogonioke“ vieną iš ministrų. – Aš ir bilietą turiu nemokamą.

Mes vėl krintam juokais, nes senutė nesupranta, kad ją erzina.

– Geša, užteks, tu kiaulė, – sako Nataša ir pati kviksi.

– Na, gerai, – sutinka Gena. – Leninas gimė Čeriomuškose.

– Gal ir ne Leninas, kuris nors iš jų, – nusileidžia senutė.

– Jie visi iš kaimo.

– Gena!

– Visi. Parodyk man nors vieną maskvietį.

– Geša!

– Stalinas kur gimė? Gori kaime. Kas jis buvo? Batsiuvys.

Senutė žiūri ir šypsosi. Mes netveriam.

– Kas buvo Mikojanas? Šaltkalvis. Chruščiovas – šachtininkas.

Greta sėdįs vyras kreta.

– Tik va šachtos tos nerado, kai reikėjo filmuot „Mūsų brangusis Nikita Sergejevičius“.

– Geša, užteks.

Kalbėdamasis su moterimis, išsiryškinau jų grožio supratimą. Kalbėjom, kad Taišete ir jo apylinkėse daug išvežtų lietuvių. Viena pastebi:

– O lietuviai gražūs!

– Kaip gražūs?

– Kaip! Panašūs į mus, rusus. Tų totorių akys siauros, o lietuvių – plačios, kaip mūsų.

Tokios kelionės negali nieko pakeisti iš esmės, nei tavo pasaulėžiūros, pasaulėžvalgos, tuo labiau – charakterio. Nes vis tiek esu tik stebėtojas. Kelionės gali išmokyti labiau branginti tai, ką turi. (Gulėdamas vagone, aš „rašau“ apsakymus apie tai, kaip rytą keliuos, kaip einu į darbą, kaip pietauju, ir visa tai išeina gana vaizdingai, nes matau ir jaučiu daugiau, tiksliau negu tada, kai tai vyko dešimtis kartų.)

O jeigu tas gyvenimas nepatinka ir norisi jį iš naujo vertinti, išvykti reikia ilgam, kad ta išvyka taptų gyvenimo dalimi, kurios negalėtum pamiršti ir be užrašų.

 

1966 m. rugpjūčio 30 d., Bazilionai

Nuostabus, šalnotas rytas. Aš gerai išsimiegojau, lauke iki pusės nusiprausiau šaltu vandeniu, papusryčiavau ir dabar va, sėdžiu prie stalo. Būtent dėl tokių valandų – tokių rytų, pusryčių etc. – man paskui ir norisi čia grįžt, o jei ir negrįžt, tai bet kuriam pasaulio krašte galvot apie tai.

Žodžiu, į Maskvą atvažiavom jau vakare. Genka iššoko pirmas sutikt Natašos motinos ir tetos, kurios, gavusios jų telegramą, laukė čia. Išsibučiavimai, paskui supažindina mane. Mamytė atrodo delovaja , o tiotia Ksenia – tipiška Maskvos rusė: bruožai ir intonacijos, būdingos „aukštesnės“ visuomenės personėlėms; tų bruožų aš dar negaliu apibendrint, bet žinau, ne kartą esu pastebėjęs, ir ypač Maskvoj.

Pamažu, šį tą kalbėdami, nueina jie po du, aš – per vidurį arba atsilikęs žingsniuoju žiūrėdamas į keleivių masę ir šviesas, kurios sukelia kažkokį pažįstamą svetimumo jausmą.

Tramvajumi pavažiuojam porą stotelių, ten atsisveikina teta Ksenija, mama jau iš stoties patraukė namo, ir mes įsukam į pustamsę gatvę, kur užvažiavę ant šaligatvių stovi didžiuliai tušti troleibusai.

– Čia netoli parkas.

Ir namai netoli.

– Rebiata , – sako Nataša, – viskas dar šilta, mama vakarienę paruošė.

Stalas padengtas. Dviem. Nieko, susėsim ir trys. Man kelionė dar tęsiasi, ir nėra ko jausmintis. Apžiūrinėju kambarį.

Tamsūs baldai, sunkūs, senoviniai, pagaminti pagal specialų užsakymą. Ant pianino su dviem atlenkiamom žvakidėm ir beveik nudegusiom žvakėm – XVIII amžiaus ikona, įrėminta puošniu baltu metalu su emale, šalia – dar kažkoks cerkvės papuošimų fragmentas, irgi kaltas varis su emale. Žvakidė. Įvairios vazos. Į vieną Nataša pamerkia motinos ir tetos stotin jiems atneštas astras ir pastato ant juodo pianino.

– Žiūrėk, kokios spalvos...

– Gražios tos gėlės.

– Gražu pas jus.

Jiems, žinoma, malonu, o man įdomu. Iš tikrųjų, daug gerų daiktų jie turi. Kitą dieną Nataša man aprodo bufeto turinį – keletą fajanso puodukų su lėkštutėmis, senos rusiškos gamybos, iš Saksonijos, Šveicarijos.

– Čia – senelio daiktai. Dabar, žinoma, mes nebegalėtume...

Iš servizo likęs tik vienas puodukas – rudas, su auksiniais augaliniais raštais.

Nataša atsargiai padeda jį atgal. Visą dieną aš beveik nieko negalvoju, mintys kažkokių nuotrupų pavidalu pasirodo ir vėl išnyksta, jaučiu ir veikiu, kaip diktuoja aplinkybės.

Vakare maudėmės vonioj. Pirmiausia aš, paskui Genka, paskui ji. Kol jie maudėsi, gulėjau ant sofos ir, žiūrėdamas į tas ikonas, tamsius baldus, visą laiką jaučiau nemalonų sunkumą. Ir vis galvojau apie Genką.

Jam čia ne pyragai.

Prieš maudynes Nataša ieškojo švarių rūbų. Batai sukišti į popierinius maišelius, ant jų – užrašai. Baltiniai vienam stalčiuj, kojinės – kitam, dar kitam – visokios apatinės smulkmenos.

Genka atidarė stalčius, norėdamas pasiieškoti kojinių.

– Kur lendi?

Genka tuoj pat uždarė stalčių ir atsistojo. Jos balsas toks bobiškas, kad jei taip pasakytų man, vargu ar būčiau toks korektiškas kaip Genka:

– Na, žinai, šito per daug.

Nataša suprato, bet per vėlai.

– Supykai?

– Einam, Romai.

– Kur tu eisi? Neik, Gešuk.

Jis tylėdamas nusikabino švarką.

– Na, nereikia, Genka. Aš pati paduosiu. Supyko, – pasakė ji man. – Dabar tylės. Kur tu eisi?

– Einam. Užsimesk odinukę.

– Neik, Geška.

Jis nustūmė jos ranką.

– Eis. Pažįstu nebe pirmi metai.

– Todėl ir leidi sau taip kalbėt.

– Pasiimk šaliką, jau šalta.

Mes išėjom. Gatvės tamsios, šviečia vos vienas kitas žibintas. Ši tamsa ir tai, kad einam tylėdami ir aš visai nežinau kur, sukuria fantastiškos tuštumos pojūtį.

– Užeinam čia, – Genka pasuka į tarpuvartę. Penkių ar šešių aukštų pastate kai kur dar dega šviesos. Genka žiūri į langus.

– Motina namie.

Paskui asfaltuotu kiemu pasukam už kito namo kampo.

– Noriu pažiūrėt, ar yra sesuo. Nesimato. Turbūt jau miega. Einam.

Mes vėl išeinam į gatvę.

Šlama tuopos, jų lapai žali, sunkūs, šlamesys kažkoks metalinis, ypač svetimam mieste.

Pro šalį važiuoja tušti troleibusai. Tuščios šviečiančios dėžės. Važiuoja ir suka pro parko vartus. Ir mes pasukam pro tuos vartus. Keletas moterų su konduktorių krepšiukais ant kaklo sėdi prie raudono mūro sienos, su jomis šnekasi du vairuotojai, viena moteris valgo, toliau du vyrai kažką mėgina suvirinti.

Mes praeinam pro juos ir per prieangį žengiam į bufetą. Kėdės aukštyn kojomis sudėtos ant staliukų. Už bufeto sėdi padavėja.

– Alaus turit?

– Nėra.

– Nėra. Matai, norėjau tave alum pavaišint, bet nėra. Paimsim rūkalo. Kokias rūkysi?

– Ką turit?

– „Belomor“, „Pamir“.

– Imkim „Belomorą“.

– Gerai, imkim „Belomorą“.

Mes pasiimam „Belomorą“ ir išeinam. Vėl žingsniuojam tylėdami.

Dabar aš galvoju, kad Genka norėjo nueiti pas seserį ir pernakvoti, ir jei ne aš, galbūt būtų taip ir padaręs.

O pas motiną jis neužėjo.

– Turbūt neisiu. Užeisiu rytoj.

– Gal užeik.

– Neisiu. Nerašiau, prasidės priekaištai.

– Jei sužinos, kad grįžai ir neužėjai, dar daugiau priekaištų susilauksi.

– Pasakysiu, kad grįžau vėlai.

Kai vėl užlipam pas Natašą, Genka jau kitoks. Jis jau susitaikė.

– Kur buvai, Gešenka?

– Ieškojom alaus.

– Negavot?

– Ne.

– Sėskit prie stalo, valgysim.

p irmiausia mes valgom silkę (ant lėkštutės guli kepti išdarinėti, be kaulų gabaliukai, prie jų ir silkės galva – matyt, etiketas to reikalauja). Paskui valgom viščiuką:

– Viskas kaip pagal užsakymą. Chrebtovojoje , atsimenat, kaip svajojot!

– Mhm, – sakau aš, nors tas viščiukas tokia aptempta odele, pusšiltis, kaip ką tik galą gavęs, be padažo, o aš jų tiek prisižiūrėjau didžiosiose stotyse, kad geriau jau būtų antra silkės porcija.

Paskui valgom sultinį. Desertui geriam vos gyvą kavą su pyragaičiais ir avižiniais sausainiais.

Viskas ne taip, kaip įsivaizduoju. Nes viščiuko norisi tokio, kokį paruošia mama, kavos tokios, kaip duoda „Vilnelėj“ arba Kapsuko² konditerinėj. Čia tik surogatas.

Atsigulęs skaitau „Izvestijas“, kuriose pirmą kartą pasakojama apie Pekine vykstančią kultūrinę revoliuciją.

Kai ateina Genadijus, klausiu:

– Neskaitei apie kinų kultūrinę revoliuciją?

– Ne.

– Būtinai paskaityk.

– Įdomu?

– Kažkas neįsivaizduojama.

Dar kurį laiką guliu ir žiūriu į tuos tamsius baldus. Ir man atrodo, kad jie svetimi ne tik man.

Maskvoj pas Genadijų ir Natašą pasisvečiavau dvi dienas. Lengviau atsikvėpiau Baltarusijos stoty.

O paskui buvo Vilnius. Ir migla – nedidelė, tik virš bokštų, ir Algis miegojo mano kambary, užsiklojęs antklode be užvalkalo, nes užvalkalą nunešė skalbyklon, ir buvo jis pūkuotas, nes iš antklodės lindo plunksnos. Mes apsikumščiavom, parūkėm jo korėjietiškų cigarečių, užkandom dešros ir, iš įvairiausio šlamšto atsirinkę kas reikalinga, nuėjom į redakciją, nutarę važiuot pas mane į kaimą. Paskui „Literatuose“ gėrėm tokajų, ir tas skonis liko, atrodo, visiems laikams, nes tokio jo dar niekada nebūta.

O kada po trijų valandų sėdėjom mano namuos prie stalo kirsdami, ką greitosiomis galėjo paduoti motina, ir kada kitą dieną gėrėm jau neblogai parūgusį naminį alų ir nuo mūsų kalvos žingsniavom į mėlynus pušynus, o paskui sėdėjom ant tuščių žaiginių ir žiūrėjom į saulėj spindinčias pievas, kalbėjomės apie tai, ką abu žinojom. Jis irgi buvo grįžęs iš Sibiro.

– Tokios kelionės nieko negali pakeisti. Niekur nepabėgsi.

– O aš gailiuosi, kad tada neišėjau visai. Dabar nepatenkintas savim. Galėjau viską pradėt iš naujo, o dabar, va, vėl viskas kaip buvę.

Galėjau pradėt iš naujo! Mes kiekvieną kartą viską pradedam iš naujo. Galvojam pradedą. Kaip mokiniai naujus mokslo metus: kitaip, ir vis taip pat.

Ir vis dėlto – mokomės.

Man taip atrodo.