tekstai.lt

Mindaugas Grigaitis. Diskutuoti kviečiančios įžvalgos


b_145_207_16777215_0___txt_images_stories_pociut_ml.jpg       Rima Pociūtė. MODERNIZMAS LIETAUS ŠALY. – Vilnius: Homo liber, 2006. – 319 p.

 

       Literatūrologės Rimos Pociūtės naujausia studija „Modernizmas lietaus šaly“ yra trečia knyga iš literatūrologinių ir kultūrologinių studijų serijos „Įžvalgos“, kurią pradėjo leidykla „Homo liber“. Knygą sudaro straipsniai, kuriuose autorė nagrinėja modernizmo ir postmodernizmo apraiškas įvairių laikotarpių lietuvių rašytojų kūriniuose. Autorių kontingentas tikrai įvairus – nuo I. Simonaitytės iki N. Abrutytės, nuo socialistinių pažiūrųJ. Janonio iki A. Škėmos ar S. Parulskio. Į lietuviškojo modernizmo paradigmą autorė taip pat įtraukia tokiuskūrėjus kaip Just. Marcinkevičius, J. Aputis, B. Radzevičius, E. Mieželaitis, A. Marčėnas, G. Patackas. Moterų kūryba studijoje aptariama pagal kitą – feministinės problematikos – paradigmą. Knygoje kaip atskiras analizės metodas naudojama ir psichoanalizės teorija, kuria bandoma papildyti refleksijas apie modernizmą bei moterų literatūrą.

       Susipažinus su R. Pociūtės knygos turinyje išvardytomis rašytojų pavardėmis, iškart kyla klausimas – kokia modernizmo samprata remiasi studijos autorė, kad į jo paradigmą įtraukia tokius skirtingus autorius. Pirmoji prielaida, kuri kyla, bandant įvardyti šią sampratą, yra kultūrologinių ir sociologinių mokslų įtaka. Ir R. Pociūtė jungia sociologines-kultūrologines (daugiausia perimtas iš V. Kavolio studijų) ir filosofines-literatūrines modernizmo sampratas (sunku nepastebėti, kad jos artimos V. Daujotytės refleksijoms apie moderniąją literatūrą, o ir pati autorė pratarmėje prisipažįsta, kad būtent V. Daujotytė jai pateikė profesionaliausią teksto analizės metodą). Taigi modernizmas studijoje suvokiamas kaip tam tikra kultūrologinė epistema, kuriai būdingi simultaniškai vykstantys ir vienas kitą veikiantys socialiniai, ekonominiai, kultūriniai, epistemologiniai procesai. Kartu modernas traktuojamas kaip kultūrinės tradicijos kaitos procesuose iškylantis rašymo būdas, išsiskiriantis nykstančios vienovės ilgesiu, pesimizmu, peraugančiu į nihilizmą, praradimo ir egzistencinės nostalgijos būsenomis.

       Lietuviškojo modernizmo genezę autorė įžvelgia romantinėje pasaulėjautoje: „Lietuviškasis literatūrinis modernizmas paveldėjo savo dvilypumą iš romantizmo. Būtent tokį vilties, prisikėlimo skelbimą ir rezignacijon paskandinantį paskutiniųjų egzistencinių iliuzijų praradimą tinka įvardyti kaip „aukštąjį modernizmą“ (p. 95). Remiantis šia filosofinio-literatūrinio modernizmo samprata jam priskiriami iš pažiūros radikaliai skirtingi autoriai – A. Škėma, B. Radzevičius, R. Gavelis, G. Patackas, J. Ivanauskaitė. Minėtuosius autorius vienija romantinės ilgesio, nerimo ir rezignacijos būsenos, atviras kalbėjimas. Sarkazmas, kartais peraugantis į cinizmą, ir nihilizmas, kurie įprastai literatūrologijoje priskiriami dekadanso ar postmoderno rašymui, R. Gavelio ir J. Ivanauskaitės romanuose, anot R. Pociūtės, yra romantinės kilmės, jų kūryba vadinama „romantizmo sarkazmą inkorporavusio modernizmo tąsa“ (p. 43).

       Vis dėlto studijoje iškelta idėja, kad lietuviškasis modernizmas yra grynai romantinės kilmės, kelia nemažai probleminių klausimų – ar tikrai tokių skirtingų (tiek pagal kūrybos principus, tiek pagal kūrybos laikotarpį) autorių kūrinius galima gretinti remiantis artimumo romantikams principu. Ar tokiu būdu galima sukurti aiškią modernizmo koncepciją, kurioje būtų nustatyti ir bendri skirtingų autorių kūrybos bruožai ir kartu būtų išlaikomos jų tekstų skirtys, kurios daro tuos tekstus unikaliu tam tikro laikotarpio kultūros produktu?

       Turbūt sėkmingiausiai šią problemą autorei pavyko išspręsti E. Mieželaičio ir Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio poezijos analizėje. Remdamasi V. Kavolio koncepcija, kad modernizacija visada sukelia antimodernias tendencijas, R. Pociūtė iškelia idėją, kad Just. Marcinkevičius ir M. Martinaitis yra modernūs savo antimodernumu, t. y. modernias poezijos priemones jie naudoja kartu su klasikinėmis, tokiu būdu archaizuodami pačią modernybę. Modernybei sugrąžintas jos pirminis, archajinis būvis daro ją priklausomą nuo to, ko ji siekia išsižadėti: Just. Marcinkevičius, anot R. Pociūtės, „atkūrė praeities gedėjimo kultūrą. <...> Jo eilėraščių tekstai tapo modernios kultūros palimpsestais, kai susilietė skirtingos simbolinės struktūros, ir poezijos kalba buvo mėginama perteikti, ką reiškia buvimas nežinia – lyg temstančioje, lyg prašvintančioje – kultūroje“ (p. 171, 178). M. Martinaičiui taip pat priskiriamas modernybės archaizavimas: kurdami romantizuotą nykstančio kaimo mitą, lietuvių autoriai (šalia jau minėtų studijoje priskiriamas ir J. Aputis) siekia modernybę atgręžti atgal ir nepamiršti, kad tradicija yra jos dalis.

       Autorė tikslingai aktualizavo V. Kavolio mintį, kad lietuvių literatūroje stipriai reiškėsi antimodernios reakcijos į modernybę, tačiau, mano manymu, per daug sutapatino antimodernumą su archaizacija, o romantizmą – su ilgesio ir rezignacijos nuotaikomis. Iš tiesų ir A. Škėmai yra būdingos antimodernios būsenos: pasidygėjimas progresu, visuomenine fragmentacija – tik šis „antimodernumas“ yra įsitikinęs, kad archaizacija negelbsti, o tik kuria dar vieną nusiraminimo iliuziją. Nerimas, rezignacija ir pesimizmas tiek A. Škėmos, tiek R.Gavelio ar B. Radzevičiaus kūryboje galėtų būti labiau egzistencialistinis nei romantinis.

       Įtampos tarp kultūrologinio ir literatūriniofilosofinio požiūrių į modernizmą studijoje vis dėlto nėra iki galo išspręstos. Kiekvienas aptariamas autorius yra modernus, tačiau modernus tik tam tikroje kultūroje ir tradicijoje. B. Radzevičiaus, A. Škėmos ir R. Gavelio „modernumas“ yra visiškai skirtingas. Pvz., B. Radzevičius modernus septintojo aštuntojo dešimtmečio lietuvių prozos tradicijoje. R. Pociūtė labai tiksliai įvardija šio autoriaus kitoniškumą: „Radzevičius tampa unikaliu aštuntojo dešimtmečio prozos autoriumi, kai intuityviai pajunta: rašymas – tai buvimas kasdienybėje, įsipareigojimo likti skurdžiose egzistencijos erdvėse aktas“ (p. 239). Tuo metu R. Gavelis jau iš esmės griauna tą rašymo tradiciją, kurią modernizavo B. Radzevičius. A. Škėmos modernizmo analizė taip pat turi visiškai kitokius išeities taškus nei B. Radzevičiaus ar R. Gavelio kūriniai – jo kūryba neatsiejama nuo išeivių kultūros ir XX a. vidurio pasaulinės literatūros konteksto. Taigi kiekvienas iš šių autorių yra modernus skirtingose tradicijose, tačiau jie yra per daug skirtingi, kad galėtume juo sujungti į tą pačią modernizmo liniją. Studijos autorė tiesiogiai nelygina minėtų autorių, juos aptaria atskirai, tačiau nuolat akcentuoja minėtąjį jų kūrybos ir romantinių nuostatų panašumą, todėl susidaro įspūdis, kad šie, beveik radikaliai netapatūs autoriai, yra „vienodo modernizmo“ atstovai. Kultūrologinis požiūris minėtų autorių „modernumą“ verčia analizuoti pagal jų situacijos kontekstą, bet tada negalima jų priskirti tai pačiai paradigmai, remiantis tik egzistencinių būsenų artumu, ką, mano nuomone, per daug pasitikėdama literatūrinio-filosofinio modernizmo koncepcija, daro R. Pociūtė.

       Sunkiai apibrėžiamas knygos žanras (įžvalgos) tarsi ir leidžia atsisakyti monografinio sisteminimo, tačiau toks atsisakymas yra ir privalumas, ir trūkumas. Atsisakius monografijos moksliškumo ir griežto sistemingumo, kritika lengviau jungiasi su eseistika ir beletristika, leidžia kritikui laisviau mąstyti ir improvizuoti. Tačiau studijos pavadinimas – „Modernizmas lietaus šaly“ – žaismingu skambesiu kartu reikalauja ir aiškesnės modernizmo apibrėžties, kuri nekistų atskiruose straipsniuose. Literatūrologė prie modernizmo sampratos artėja atsargiai, kad nekristų į šaltą analitinę kalbą, tačiau eseistinės refleksijos ir beletristiškai vaizdingas kalbėjimas vis nustumia aiškius šios sąvokos apibrėžimus, kituose skyriuose vėl prikelia juos vos vos apčiuopiamus.

       R. Pociūtė priklauso eseistikai mąstančios ir beletristiškai rašančios kritikos tradicijai, tačiau vis dėlto šiandien akademinė literatūros kritika neturėtų visiškai išsižadėti sąvokų, konceptų ir bijoti juos savaip apibrėžti. Autorė šios dvilypės situacijos tarp neįpareigojančios esė ir mokslinio sistemiškumo savo studijoje iki galo neišsprendė. Be abejo, skaitytojui, nemėgstančiam silogizmų ir mokslinių, logiškai užbaigtų konstruktų, ši studija bus artima. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad kartais beletrizavimą reikia palikti beletristikai, o tekstas, turintis akademinės kritikos statusą, turi rūpintis ir savo konceptų bei nuostatų apibrėžtimis. Be abejo, tam nėra būtina tik šalta analitinė kalba – sąvokos gali būti aiškinamos ir eseistiškai. Turėdami konceptus ir aiškias kritines nuostatas, regėdami kultūros kaitos procese atsirandančias tų koncertų transformacijas, galime nuolat keisti diskurso vidų, prisitaikyti prie kintančios realybės.

       Panašus „neapibrėžtumas“ lydi ir postmodernizmo recepciją. Modernizmo prieigomis ir esme laikant romantines idėjas, postmodernizmas neabejotinai tampa išsekimo ir beprasmybės literatūra, kurioje meninės ir žmogiškosios vertybės nyksta. Iš studijos autorės frazių apie postmodernizmą galima spręsti, kad kultūrą ji mato kaip besitęsiančią, daugiau ar mažiau lūžiams atsparų darinį, todėl postmodernizmo nevertina pompastiškai kaip naujo, šiuolaikinio mąstymo būdo, padėsiančio iš naujo apibrėžti pasaulį ir mus:

 

       Šiandien rašytojai apeliuoja iškart į visus įsivaizduojamus skaitytojus ir įmanomus skaitymo būdus. Rašytojai kovojo už laisvę ir prieš totalitarinį žmogaus sielos suvaržymą, tačiau laisvės pasiekimas tapo pragaištingas pačiai literatūrinei kūrybai. Laisvė pasirinkti reiškia ir nykią literatūros nesirinkimo laisvę (p. 57).

 

       R. Pociūtė postmodernizmą vertina kaip vėlyvojo modernizmo stadiją, kuriai būdingos tik vertingiausios epochos – aukštojo modernizmo – liekanos. Moderniosios literatūros egzistencinę refleksiją, anot autorės, daugiausia keičia ironija, komercinė kūrybos orientacija, ryšiai su masine kultūra. Nors studijoje griežtai nestojama prieš postmodernizmą, vis dėlto norėtųsi aiškesnio ir konkretesnio modernizmo ir postmodernizmo ryšių nustatymo, nes kol kas, stebint mūsų literatūrologijos situaciją, susidaro įspūdis, kad dažniausiai kalbama ir mąstoma apie postmodernizmą, bet ne postmoderniai. Pritaikius V. Kavolio tezę, kad mūsų kultūrą formuoja pasikartojančios antimodernizmo ir modernizmo sankirtos, visai pagrįstai galėtume teigti, kad ir postmodernizmas dažniausiai kritikuojamas ne iš modernybės pozicijų, bet vadovaujantis antimoderniomis nuotaikomis. Vargu ar romantinė modernybės vizija gali padėti diskursyviai išanalizuoti postmodernizmą. Prie tradicijos grįžti skatinantis romantizmas inspiruoja antimodernias nuotaikas, o jos pirmiausia reiškiasi naujo atmetimu.

       Nors modernizmo samprata studijoje kelia daug probleminių klausimų (o tai, be abejo, kuria ir galimybę polemikai), knygoje labai vertingos archetipų interpretacija paremtos psichoanalitinės įžvalgos. Tekstuose „Moteriškumo vaizdiniai psichoanalizėje“ ir „B. Radzevičiaus romano „Priešaušrio vieškeliai“ archetipų ir mitų projekcijos“ ne tik aiškiai ir glaustai pristatomos archetipinės analizės galimybės, bet ir kūrybingai bei sistemingai rašoma pati analizė.

       Kiek problemiškesnis man pasirodė feministinės analizės taikymas. Be abejo, sunku nesutikti su V. Kukulo mintimi, išsakyta studijos anotacijoje, kad R. Pociūtė nepasuko radikalaus feminizmo keliu. Tačiau jo aporijų, mano nuomone, autorei studijoje išvengti nepavyko. Labai dažnai ji, lygindama skirtingų lyčių rašytojų kūrinius, moterišką ir vyrišką rašymą laiko visiškai skirtingais, netgi priešingais: „Pūkelevičiūtės romanui būdinga tai, kuo išsiskyrė neoavangardas po Antrojo pasaulinio karo: memuarinis autentiškumas, demaskavimo aistra, saviironija. Tik dabar jis gal įdomesnis už labiau tezinius, abstrakčiais filosofavimais perpildytus rašytojų vyrų romanus“ (p. 19); „Lietuviškoji kultūra, vyriškai instucionalizuota (iš penkių apdovanotųjų premiją gavo viena moteris, premiją skyrusioje komisijoje buvo viena moteris, iš recenzavusių knygą svarbiausiuose kultūros leidiniuose – viena moteris), yra apimta moteriškumo ilgesio“ (p. 258). Labai dažnai autorė buvimą moterimi (priklausymą moteriškajai lyčiai) įvardija kaip subtilesnį buvimą nei buvimas vyru (priklausymas vyriškajai lyčiai). Moteriškumas, kuris šioje knygoje dažniausiai tapatinamas su švelnumu, subtilumu, gerumu, intuicija, suvokiamas ne kaip žmogiška savybė, bet kaip moteriškosios lyties savybė. Ši radikalaus feminizmo aporija ir yra problemiškiausias šios studijos feministinės teksto analizės aspektas.

       Dažnai pasiduodama analizuojamų kūrinių sugestijai ir vyras imamas traktuoti kaip „natūralus“ kultūros produktas, reprezentuojantis galią ir terorizuojantis moteriškojo subjekto identitetą: „Vyras įpratina moterį garbinti savo pačios išvaizdą, vyras skatina moterį būti narciziška – maniakiškai mylėti savo išoriškąją pusę, fizinį grožį“ (p. 22). Dažnai tai, kas yra patriarchalinės kultūros sukurti stereotipai, įvardijama vyro vardu, tokiu būdu kultūroje vyraujančios represijos moters atžvilgiu priskiriamos kiekvienam vyriškosios lyties individui. Be abejo, tai galima vadinti ir sąvokų žaidimu, tačiau teoriniame diskurse sąvokos neturėtų dubliuotis, kad būtų aiškios žaidimo taisyklės, nes vyras, apibūdinamas išimtinai neigiamomis kategorijomis, tampa lyg metasubjektu, atstovaujančiu visų vyriškosios lyties individų identitetams. Todėl pradedami represuoti vyriškųjų subjektų identitetai, jų individualumai suplakami į vieną sąvoką pagal tą pačią dichotomijomis besivadovaujančią patriarchalinę logiką, kuri vyrą verčia laikytis vyriškumo stereotipų lygiai taip pat, kaip ir moterį – paklusti moteriškumo klišėms. R. Pociūtė kartais per daug atlaidžiai iš feministinio taško žvelgia į kūrinius ir vengia juos kritikuoti dėl schemiškai, o kartais net ir dirbtinai kuriamos moters/vyro dichotomijos (J. Skablauskaitės „Liūnsargių moters“ Mildos virsmas monstru, tuščia ir paviršutiniška kaip vyras (p. 26), atrodo tikrai schemiškai, tačiau literatūrologė priima tai kaip vertingą duotybę). Sudvasintas ir sutaurintas moteriškumas, kuris studijoje netiesiogiai priskiriamas sveikam požiūriui į moterį, irgi yra diskutuotinas: juk romantizuotas moters vaizdinys taip pat yra patriarchalinės kultūros vaizdinys, kuris kyla iš moters fizinio grožio sudvasinimo, moterį paverčiančio simboline vyro projekcija. Juk ir tokiu būdu iš moters atimamas identitetas, tik šioje situacijoje pagal „dvasingesnę“ patriarchato logiką.

       Nors R. Pociūtės studijoje „Modernizmas lietaus šaly“ iškyla metodologinių aporijų, pats bandymas dar kartą aktualizuoti, rodos, nusistovėjusias sąvokas ir žinomus teksto analizės metodus, mūsų akademinei literatūrologijai teikia galimybę nuolat permąstyti modernizmo, postmodernizmo, psichoanalizės ar feminizmo sampratas. Pritariantys dar kartą galės sutvirtinti savo „literatūrinį tikėjimą“, o manantys kitaip – ras dar vieną galimybę polemikai.