tekstai.lt

Imelda Vedrickaitė. „Būk savo vietoj, šėlstantis šiaurieti“


b_145_232_16777215_0___txt_images_stories_kasparavicius_vg.jpg        Ramūnas Kasparavičius. VISŲ GRAŽIAUSIA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 190 p.

 

       Taip Ramūnas Kasparavičius savo pirmajame eilėraščių rinkinyje „Ramios saulės metai“ (1983) ironiškai agitavo „vyrą pavasarį“. Koks „pasibaisėtinai“ nuoseklus pasirodo autoriaus mintijimas jo antrame romane ir novelėse knygoje „Visų gražiausia“! Jo romanas „Molinė patranka“, parašytas dar 1998–1999 m., „iššovė“ dabar, kai lietuvių proza yra itin pasiilgusi pozityvaus mąstymo apie „mažą“ žmogų (pasitelkus R. Kasparavičiaus novelės pavadinimą, šis „mažas“ žmogus linksniuotinas „Homuo kaip piemuo“). Romanas aktualus kontekste naujausios prozos, ieškančios būdų kalbėti „laiko ašmenimis“ (GintarasBeresnevičius). Jo komizmas žeidžia ir kartu prajuokina žaidžiančiu žodžiu. Mirtinai rimti ir liūdni lietuviai su šiuo romanu gauna anti dotum savo tautinėms negalioms: negatyvizmui ir nevisavertiškumui.

       Groteskiškas „populiarus juokdarys“ poetas Bono (pabuvojęs „Vakaruos: Vokietijoj, net į Flandriją buvo nusibeldęs, tad toji Europa ir visokie ten europeizmai jam nebuvo naujiena, bet niekas juo netikėjo: nei tu buvai, šmėkla, nei matei“, p. 27) rašo „opera buffa urbi“. Ji turi įrodyti Lietuvos juokdario – pasaulio piliečio ir Vilniaus–Kauno patrioto – kompetencijas. Taip Bono atsisveikina su „sovdepinio lygio mąstymu ir pasaulėjauta“, bet kartu ironiškai pabrėžia ištikimybę Lietuvos istorijai. Skaitytojui atskleidžiamas ir „patrankos“ mechanizmo principas, ir romano rašymo aktas: technė-ika yra menas, spiralė – manipuliacija laiko matmeniu. Taigi Bono, apsiginklavęs menu, keičia laiką – formuoja pačią istoriją:

 

       Sugalvota šis kūrinys iš pradžių buvo kaip „techno-opera buffa urbi“. Scenarijus kokiam nors mirakliui – aikštės ar turgaus vaidinimui. Su onomatopėjiniais miesto garsais. Tehne – graikiškai menas. A tehne gramatike – rašybos menas, tarkim. <...>

       Kaip Bono išrado graižtvinę patranką. Nukalė plieninę spiralę, susukdamas ją vamzdžiu, aplipdė moliu, pirmiau apvyniojęs plaušais ir siūlgaliais, išdegė tą patranką, ir atrodė ji kaip ketinė. Tik ant rato puslankiu buvo parašyta: „Ši patranka netikra“. Parašyta buvo lietuviškai, ir tas dar kartą parodo, koks trenktas buvo Bono.

       Tada visas būsimas romanas man staiga, vienu akimirksniu pasidarė aiškus.

       Bet, mieliausieji skaitytojai, juk Lietuvoje kaip įprasta: reikia pasakoti labai smulkiai, „padrabnai“, jei kas ir pasikartos pasakojant, tai nieko, nes taip lengviau suprasti, o ir žmogiškas protas tas laiko spirales – pirmyn atgal – kažkodėl mėgsta (p. 31–32).

 

       Karnavalinė mažoji apokalipsė (amžių lūžis?) R. Kasparavičiaus romane palydimas poeto mūzos Giltinėlės mirties ir pavasarį susprogstančios patrankos – mitinio daikto (ginklo) ir teksto – fejerverko. Perfrazuojant meno ir karo galias siejančią metaforą, Giltinėlė nutilo, kai teksto patranka užgaudė. Tai menininko judesys, keičiantis pasaulio matymą, mirtinai pavojingas nusistovėjusioms – numirusioms – suvokimo plotmėms. R. Kasparavičius tęsia avangardistų tikėjimo tradiciją: žodžio galia tiesiogiai keičia istoriją. Iš čia jo nepaprastas susirūpinimas rašomo teksto žanrinėmis apibrėžtimis, jo rašomos patrankos mechanizmo nukaldinimu – laiko spiralės įmontavimu. Dėl šio santykio su istorija randasi ir gausios literatūros kontekstų jungtys, ir antiherojaus vis kintančio vardo-vaidmens fiksavimas. „Mitinis anti-herojus“ (kaip ir visų mitinių herojų, jo kilmė – nežinoma) juokdarys Bono – pikaras, blevyzgotojas „šelmis“, šiek tiek velnias, šiek tiek Panas, pasirodo tai kaip kalvis (romano „Keturių sesučių darželis“ (1998) Lietuvos kalvių giminaitis), tai kaip dailininkas, tai šiek tiek „kaip šių dienų jupys: mokslingas ir nežinia kur pritaikomas...“

       „Molinė patranka“ – romanas-alegorija. Jis F. Rabelais primenančiomis blevyzgomis kalba apie nūdienos lietuvių (daugiau „poetų“ nei „naujųjų bajorų“) sąmonės būklę. Tai gana desperatiškas savo tapatumo ir vertės naujajame „postsovietiniame“ pasaulyje nustatymas. Ši kalba, sujaukianti barokines epitafijas („Girkime toliau Vilniaus mergas, jų grožį ir riebumą. Visi Šiaurės žmonės taip daro, o ir pietiečiai“, p. 35) ir slaviškus pajobsėjimus, miraklio fragmentus ir latrų „Vilnelės pakedenimus“, turi reabilituoti intelektualų Europos barbarą ir jo gyvenamą sostapilę Vilnių su visu jo „priemiesčiu“ – niekaip neatgaunama dzūkuojančia tėvonija. Žodžių žaismė ir literatūrinės citatos, kurias diktuoja absurdo logika, legendų ir pasakų intonacijos, kai kur paįmantrintos tarme ir žargonu, sukuria R. Kasparavičiaus simpatingajam antiherojui pozityvią pasaulio regėjimo prizmę – tai įsimylėjusio pasaulį, eroso įmagnetinto kūrėjo santykis. Šiaurietis pagaliau susivokia, kad jis ir „yra savo vietoje“ su visomis savo ydomis ir dorybėmis. O didžiausia pastarųjų – išlikti savimi, išlaikant gyvą savo istorijos atmintį. Novelėje „Septynios K. P. meilės“ dėl Kipro Petrausko vardo rungiasi du dzūkų miesteliai, vienas jų toks mažas, kad neturi aikštės, todėl vardą, kurį būtinai nori pasisavinti, suteikia statomam sporto aikštynui. Šį sumanymą paremia Kipras Petrauskas, dovanojąs tinklinio kamuolius. Savo tikslo miestelėnai siekia, panaudodami visą „mielą ir pagaulų lietuvių mentalitetą“:

 

       Dėl kamuolių visi miestelėnai sutarė: visi geri, visi reikalingi. Ir sau, ir pasirodymams. O dėl tinklo tai buvo daugiau svarstymų... Sakė:

       – To galėjo ir nepirkt. Būtume ir patys nusinėrę, jei pavyzdį būtume turėję, patirties yra.

Iš karnų! Iš karnų, tu baudžiauninke šalies Gudo! Iš kanapių geriausių, narkašiau tu, tikram reikalui nebūtume pagailėję!

       Ir mergos tikrai pačios ėmėsi kitą tinklą megzti, nerti, tai yra ne vandenin, nepainiok tu manęs, kitą, atsarginį ar kasdieninį, ir numezgė, tik ne tokį, truputį mažesnį dalyką, dirbant planai pasikeitė. Staltiesę tinklinę numezgė, ar užtiesalą. Gražus buvo. Gal dar ir yra.

       Su tuo tinklu tai išėjo jiem kaip ir su futbolo aikšte: ne to didumo pasidarė! (p. 188)

 

       Optimistiškas veiklos bergždumas, paveldėtas iš sovietinio gamybos patoso, čia tampa mielas, per tą nėrinių meistrystę tautiškai kičiškas, bet ir graudžiai suprantamas – komiškai teigiantis, kad beviltiškų situacijų nėra, yra tik beviltiškas mąstymas. Viltis, kad esi savo istorijos kūrėjas, – R. Kasparavičiaus paguodžiančio solidarumo su tauta apraiška. Tai pozityvumo įžvalga, o kartu ir laisvo žmogaus kurianti jėga. R. Kasparavičiaus šiaurietis savo sovietinio režimo patirtis nuolatos permąsto gyvo dialogo su savimi pačiu ir skaitytoju forma. Šis pokalbis leidžia prisijaukinti visuotinį pasaulio absurdą, netgi įteisina jį per sovietinio romantizmo nostalgiją (novelė „Valstietis bėga tamsią naktį“ ir „Ekologinė noveletė“). Iš sovietinių patirčių (iš melagingumo ir dviprasmybės ypač – juk tai juokdario stichija) semiamasi gebėjimo atleisti sau pačiam nesėkmes ir išbalansuoti situacijose, kurios iš anksto pasmerkia žmogiškumo pralaimėjimui... Kad ir kaip drastiškai tai skambėtų, kartą išmokęs dviprasmybės surandi būdą išvengti moralizuojančios juoda–balta skirties – kartu su R. Kasparavičiaus šelmiu Bono išmokstame (jei jau pamiršome) būti „nepagaunamaisiais“:

 

       Ar gražu gali būti bloga? Gali. Ar bloga gali būti gražu? Nesinori net atsakyt. Nuo kvailų klausimų prasideda kvailumas (p. 6).

 

       Žvilgsnis, stebintis žmogiškumo nuopuolį, būdingas ir novelėms „Visų gražiausia“ (partizanų dvasinis susinaikinimas), „Baladė apie kietą apsikasimą“. Pastarosios žargoniškas žodis „kietas“ (šaunus, galingas) paverčiamas neįmanomybės atitikmeniu – apsikasti ant uolos, apšaudomos modžahedų: primestas budelio vaidmuo nebeleidžia išlikti „kietu“, jis leidžia tik siekti mažesnio blogio – mažesnės skriaudos kitam, taip su savo sąžine sudaroma laikina taika (iš „Molinės patrankos“: „O žmogus? Žmogus stovi išdidžiai tarp karvės ir priekalo, o gal guli tarp dangaus ir žemės, bet ant žolės, po akacija balta. Gal jis daro kažką ir mano, kad daro protingai, o gal nieko nedaro, o tat tuo metu ir yra protingiausia“, p. 7). R. Kasparavičiaus pasaulėvaizdis, skaudžiai atveriantis žmogaus gyvenimo paradoksus, aidintis sąšaukomis su istorijos ir literatūros paralelėmis, yra labai artimas Kosto Ostrausko dramų intertekstinei polifonijai (tarp kitų – novelė „Įtikėtinas, bet kažin ar visiškai teisingas pasakojimas apie žemaitį ir žąsį“, „Homuo kaip piemuo“, „Poringė apie Trakų kaštelionaitę“, „Novelė apie Adomą, Edvardą, Pranciškų“). Minėta patirtis ir istorinė atmintis R. Kasparavičiaus mažajam žmogui leidžia susitaikyti su savimi, tokiu, koks yra šiaurietis barbaras, niekam neįpareigotas kurti savo paties įvaizdžio legendos. Šis romanas – tai pastanga išsivaduoti iš aukos sindromo, kankinančio postsovietinį žmogų. R. Kasparavičius groteskiškai vaizduoja jo bandymą atsirasti dar vien tik išoriškai pasikeitusioje Lietuvoje (tikriau, Vilniuje kaip Lietuvos kondensate) ir „unifikuotame pasaulyje“:

 

       Kaip čia jie ir dainuoti nustojo po d. revoliucijos, o lenkai streikuoti – ne? Baigėsi smegenų kuras ir noras sukurti Europai savąjį švelnųjį įvaizdį – gilių ir labai gerų žmonių? <...> ...buvo toks posakis: pravda na sevodniašnij den'. Kas sovietmečiu buvo beveik tiesa, dabar geriausiu atveju tik pusiau tiesa, o teisingiausiu atveju – nesąmonė, kurią reikia kuo greičiau užmiršti. Viena iš pagrindinių šios dienos tiesų: elementarus kiauliškumas, toks, kad net lenkai šlykštisi, jau nekalbant apie turkus (p. 68–69).

 

       R. Kasparavičius apie nūdienos Lietuvą kalba visų laikų mitologizuotais jos istorijos atgarsiais. Jis „mažąjį“ žmogų regi kaip visokeriopos hierarchijos (tarp kitų ir postsovietinio „elementaraus kiauliškumo“) griovimo lėmėją, karnavalinės ugnies užkūrėją, politinės alchemijos išmanytoją, poetą–kalvį–puodžių, lipdantį „molinę patranką“, kurios vienintelis šūvis turi pakeisti mąstymo istoriją, leisti patikėti prisikėlimu, kuriuo R. Kasparavičiaus lietuvis jau nebetikėjo. Eilėraštyje „Chicago. Bishop street“ (iš minėto rinkinio „Ramios saulės metai“) rašyta: „nebetikįs prisikėlimą – / mirties ištaurintąjį turtą <...> lietuvi, mylimas lietuvi, / save sarkastiškai stebi...“

       Postmodernistinės „Molinės patrankos“ literatūrinis antipodas 2006 m. išleistų knygų sąraše – Herkaus Kunčiaus romanas „Nepasigailėti Dušanskio“. H. Kunčiaus dvigubai negatyvus karnavalas vis dėlto neapvalo katarsiu. Skaitytoją siekdamas šokiruoti drastiškais, perversiškais, erotiniais-sadistiniais vaizdeliais ir tuo dvigubu negatyvu sukelti pozityvų pasipriešinimą, H. Kunčius nesuteikia savo antiherojui magiškų galių keisti pasaulį. Galbūt dendiškajam H. Kunčiui pristigo R. Kasparavičiaus etninio gaivalo, o gal Kasparavičiaus „nemotorizuotos būsenos“ Bono tiesiog sudarė su „lietuvių nuteistąja Laima“ kokį neblogą ilgalaikį kontraktą...