Literatūros mokslas ir kritika

 

jau išlukštentos

žodžių ankštys

 

Antano Kalanavičiaus kalbos savitumas iš karto krinta į akis: neįprasta leksika, keisti morfologiniai dariniai. Poetinis žaidimas morfologinėmis lytimis sukuria, pasak Sigito Gedos, neįtikėtiną tapsmo, daiktėjimo, daiktavardėjimo stebuklą¹:

 

Graižtvingam šuliny

kur upėms ūkanėdavo

srautai

gelmėti

vakarėjo

rytėjo ugnis

žiburėjo mėnesiena

rūtėjo

lieptėjo

debesėjo

žaibėjo

spindulėjo

amalėjo

žolėjo

devynžiedėjo

svajonėjo

rievėjo ten vanduo

sidabrėjo

žiogėjo man akys

žalesy

papartėjo

tekėjo

vieškelėjo

žvaigždėjo

mėnulėjo

prieblandėjo

žebenkštėjo ten takai

slenkstėjo vakaras

rytėjo, vakarėjo²

 

Ne mažiau originali poeto sintaksė, jei ją suprasime ne kaip žodžių tvarką sakinyje, bet kaip bendrąjį diskurso junglumo principą – valentingumą.

Semiotikoje valentingumo terminu apibūdinami protoaktantų santykiai naratyviniame lygmenyje dar prieš išsiskiriant vertės ieškančiam subjektui ir vertės objektui. Tai vertės paunksnės nuojauta, kuri apgaubia vertę lyg kokonas dar prieš jai pasirodant. Mutatis mutandis valentingumo sampratą galima bandyti pritaikyti reikšminių elementų santykiams ir nenaratyviniuose diskursuose.

Iš poeto rankraščių sudarytoje A. Kalanavičiaus poezijos rinktinėje atskirą skyrių sudaro „Progiesmiai“. Daugiausia tai vienastrofės vienos–devynių eilučių miniatiūros, primenančios japonų utas. Perpetua Dumšienė poeto juodraščiuose, suskliaudusi „baigtinius gabaliukus“, kurie jai atrodė „gražiai išsikristalizavę“³, sudarė savarankiškus „fragmentus“. Kai kurie jų savo poetika artimi progiesmiams.

Žodis „progiesmiai“ (vartojama tik daugiskaita) yra A. Kalanavičiaus poetinis naujadaras, žymintis proveržį iš nuožulnios kasdienybės į viliojančią anapusybę:

 

Proverksmių įkalnėj,

proverksmių nuokalnėj,

progiesmių pačioj

viršūnėj

(p. 571)

 

Progiesmiais

yra žvaigždės ir

apuoko širdis žemiau jų

ir medžio viršūnė,

ir man to gana

(p. 514)

 

Progiesmių akimirka priešpriešinama nudėvėtam daugiažodžiavimui ir beviltiškam keiksnojimui:

 

Brolyt,

kalbėkim šiaip arba

anaip, vis vien sunkoka

progiesmiais gyvent

tarp auksadančių,

o prokeiksmiais kad

ir ne išeitis

(p. 562)

 

Progiesmiais (vartodami šį žodį vienaskaita) galėtume vadinti ir atskirus tam tikro pobūdžio eilėraščius. Kompozicinį jų principą Bronius Kašelionis yra apibūdinęs kaip „muzikinio pavidalo tapsmą vidinėje klausoje“: „Savaime daiktai nekuria prasmių, bet, atspindėdami vieni kitus, dvelkteli baime, tarsi tie daiktai būtų palikti vienų vieni“⁴.

Pats poetas daiktų nepakankamumą apibendrino penkiaeiliu, kurį Petras Repšys įrašė jo atminimo medalyje:

 

Ir paukštis dar

ne viskas,

ir akmuo,

o sauja žemių

viskas

(p. 570)

 

Semantiškai savarankiškus progiesmių vaizdinius dažnai jungia erdvės vertikalė, suglaudžianti makrokosmosą ir mikrokosmosą:

Vieversingas baltas

spindulys jau

nusileis į kraują

(p. 520)

 

Epitetas „baltas“ čia atstoja tiesiogiai neįvardytą saulę. Kai saulę pakeičia žvaigždės, baltumas virsta sidabru:

Į naktį sužvaigždėjo

vieversių giesmės

grūdeliai sidabriniai

(p. 521)

 

Erdvių tarpininko vaidmenį atlieka įvairios figūros. Greta vieversio, gulbės ir vanago šmėsteli kandis, kurios sidabras susiejamas su neišsipildžiusiomis viltimis ir neviltimis (p. 543).

Laiko slinkties pusiaukelę žymi į žvaigždes žvelgiantis eržilas:

 

Kai eržilas žvaigždes

tik po pusiaunakčio

naktigonėj užsižiūrėjo –

akimirksniu

jau vilko iltiniai sėdėjo

jo gerklėj

(p. 559)

 

Saulės peršviesta moteris lyginama su žemutinei erdvei priklausančia žuvimi:

 

Tarp manęs ir

krintančios saulės

yra moteris ir

jos pirštai, jos

kūnas vaiskus

tarsi stinta žuvelė

(p. 565)

 

Augaliniai erdvės ir laiko mediatoriai yra mėlynžiedis linas, „vienu kraštu prišalęs / prie apledėjusio pusiaužiemių akmens“ (p. 562), ievmedžio pajuodusi šaknis, siunčianti šviesą žiedams (p. 521), „rugių šaknis, / trumpa kaip / vasaros naktis“ (p. 527). Tamsą metonimiškai susiejus su kiaunėmis, o geltoną mėnulio pilnatį – su kiaušinio tryniu, netikėtoje vaizdų sandūroje randasi nebūtas poetinis pasaulis:

 

Tamsos kiaunės išgerdinėjo

trynius pilnaties

(p. 542)

 

Progiesmiuose įvairiais jutiminiais pavidalais reiškiasi visos keturios gamtos stichijos, prisitraukdamos viena kitą. Semantiškai aktyviausios yra ugnies ir vandens figūros.

Greta vyraujančios kosminės ugnies (saulė, žvaigždės, spindulys, žaibai) pasirodo įvairūs žemiški jos variantai. Dažniausiai jie siejami su gyvybės apraiškomis:

 

Aš atmintį žarsčiau –

reikėjo man giesmės

lyg ir žvaigždynų,

oi tokios, kad

užnegyvėjęs kraujas

pabūtų mirksnį

su kibirkštėle

dangaus

(p. 438)

Žiūrėjau

prieblandoj į

ugnį šokančią,

kad prisiminčiau saulės

spindulingųjų sparnų

vasnojimą

(p. 561)

 

Kamanės, kaitrios

tarsi ąžuolo žarijos

(p. 520)

 

Kitokia yra sudegusio laiko arba deginančio skausmo ugnis:

Jau perdegė erškėtrožių

žiedai

Apvyto jau erškėtrožių

liepsna

(p. 545)

 

Skausmo ajeras auga

ir auga aukštyn

ir gilyn, skausmo debesys

renkas žaibuodami,

ašakotos skausmo

lydekos kaip žaibas,

skausmo liepsna

laižo mano krūtinės

krūtinkaulio

gyvas mėsas

(p. 531)

 

Vandens figūra taip pat dvivertiška. Nykstančiam laikui priešinasi gyvastingas vanduo:

Ir gausi tiek,

kiek vanagas išsinešė

vandens nuo akmenų

rasotų,

gal vienas lašas ėmus,

gal pusantro

(p. 558)

 

Tačiau ryški ir mirtina vandens tėkmė:

Ir laikas mus išretins,

spengianti šalis,

balso nebuvimas,

rasų viendieni

vandenie

(p. 531)

 

Grėsmingas esti užtvenktas vanduo:

Aš užlaikytas

nelyginant jau

nuplėšta šaka

šiekštų seklumoj,

ir čiulbanti srovė

mane

aplenks

(p. 566)

 

Ir liūdesys –

sakytumei lange

įrėminta gėlė,

ir duotas laikinai

stovįs vanduo

jos galvai vystančiai

(p. 538)

 

Žemei priskiriama negyvybės vertė:

Kad nebūtų piktumo –

ir ugnį, o ir žmogų

apgesina žemių

saujom

(p. 547)

 

Virš molduobės akmenėjanti kriaušaitė stingdo gyvybės pulsą (p. 571).

Oras siejamas su pasaulio transformacijomis, kurios gali būti ir viltingos („Vėjo sumelsva / strėlė“ – p. 515), ir pragaištingos:

 

Paukščių vėjas

tai paukščių

balso vėjas

nulenkė mane

žemyn

(p. 567)

 

Loginis žodžių išlukštenimas išryškina reikšminę progiesmių struktūrą, bet ar tai paaiškina skaitytojo patiriamą estetinį įspūdį?

Žodžio „pro-giesmiai“ semantikoje atpažįstame pertrūkio semą. Tai leistų jų estetiką sieti su Algirdo Juliaus Greimo esteze: „Kažkas staiga atsitinka, neaišku net kas: nei gražu, nei gera, nei teisinga, bet visa tai kartu. Net ne tai, o kažkas kita“⁵.

A. J. Greimas esminiais estetinės pagavos elementais laiko lūžį kasdienybės izotopijoje, subjekto sukrėtimą, juslinį subjekto ir objekto ryšį, išgyvenimo unikalumą ir „būsimos absoliučios konjunkcijos viltį“⁶. Pateiktoje analizėje poetinių vaizdų jutimiškumas akivaizdus. Progiesmių paveikumas daugeliu atvejų aiškintinas būtent išgyvenimo unikalumu ir intensyvumu („subjekto sukrėtimas“). Nors pakylėtoje A. Kalanavičiaus poezijoje kasdienybės izotopija nėra itin ryški, ji pasirodo kaip kontrastas kūrybos šventadieniui:

 

Išgražintą

taurų šventadienį

atidavinėjau kam

papuola, šiokiadienį

žemėtą visgi sau pasilaikiau

(p. 468)

 

Vakaro spindėjimą apibūdina šuo, kratantis iš savo kailio geltoną smėlį (p. 548), laiko tėkmę – „aštriausiuoju parudusiu peiliu nuskainioti gėlių koteliai“ (p. 539). Kalkėmis balinami medžiai pažadina baltos nebūties regėjimą:

 

Žiūriu, kaip

kalkėm balina

medžius,

jūs išdegtu ir

mano kauleliu

nubalinkite

pakelės verbas,

kad net iš tolo

šviestų tėviškėj

užcementuoti

ąžuolai

(p. 523)

 

Net ir tada, kai kasdienybė neperžengiama, ji leidžia nuspėti anapus jos slypinčią „kitokios prasmės galimybę“⁷:

 

Moteris karvaitei

saujom druskos

sūdė pavieškelės

geltonąjį barkūną,

grindelės skambčiojo

nelyginant nušokusios

nuo paukščių liežuvėlio

(p. 534)

 

Bene ryškiausias A. J. Greimo aptartos estezės ir A. Kalanavičiaus progiesmių skirtumas yra tas, kad pastaruosiuose „žmogaus ir pasaulio akimirksninis susiliejimas“⁸ taip ir neįvyksta. Būties apraiškų įvairovę gaubia tuštuma:

Ir dūzgė

tavasai alsavimas

tuščiam ąsoty

(p. 525)

 

Erdvu kaip nebūty

(p. 569)

 

Dangaus ir žemės riba neišnyksta. Baltas debesų paukštis atsišvyti smėlynuos juodu šešėliu (p. 522). Saulės spalva atsiejama nuo šiaudų geltonumo:

 

Pravažiuodamas prašalaitis

užklausė, kieno tie šiaudai –

mūsų mūsų visi tie šiaudai,

tiktai saulės šiaudinė

spalva jau ne mūsų

(p. 544)

 

Ir vis dėlto progiesmių autorius nepaliauja priešinęsis nebūčiai:

Tik duok man žiupsnį

laiko ir mano dilgėlių kapotom

sausgyslėm atoilsį, ir iš

savęs išspausiu progiesmius –

aš pragysdinėjimus,

kad net apstulbęs svetimtautis

susivokęs išstvarstys tarsi

vėjas

klevlapį

(p. 430)