Esė
Kampuotas, storų, kvadratinių akinių rėmų ketvirčiuotas mokytojo veidas kėlė dviprasmišką įspūdį. Mes, moksleivės, tarsi patelės nujausdamos tvirtos kaktos ir galingų žandikaulių galią, sykį prisipažinome viena kitai, kad istorikas mums „visai nieko“. Suprask: simpatiškas ir netgi beveik gražus. Jis atitiko kažin kokią normą, kurios nebūtume galėjusios paaiškinti.
Dabar galvoju: didelė, kampuota miestiečio galva ant neaukšto, kresno kaimiečio kūno – visam šiam deriniui teko kantriai dirbti nelengvą vidinį derinamąjį darbą, gali būti, pačią svarbiausią šio žmogaus veiklą.
Anuomet mes, paauglės, aptarėme ir tai, ko mūsų istorikui trūksta iki pilno grožio. Tereikėtų timptelėti kūną į viršų tarsi guminį. Mums, fizkultūrinės rikiuotės pirmagalio mergužėlėms, jis atrodė žemokas. Buvo bemaž mūsų ūgio ar netgi šiek tiek žemesnis.
Mintyse jį tarytum lėlę aprengdavome madingu megztiniu ir nutrintais džinsais, kurie tuo metu buvo beveik vyriškos galios ženklas. Aprengdavome jį, regis, nė nespėjusios nurengti. Bent jau man niekada nekildavo mintis įsivaizduoti, kas yra po jo kostiumu. Drąsiausios ano meto paaugliško amžiaus merginų erotinės mintys siekdavo meilaus žvilgsnio, žodžio ar geriausiu atveju meilės laiškelio. Pamenu, kad susapnuotas bučinys degino lūpas visai ne perkeltine prasme. Būtų ne taip jau lengva pavadinti jį maloniu.
Garsiai su kitais žmonėmis aptardami kurio nors pažįstamo asmens išvaizdą, dažniausiai nepasakome, kas mums svarbiausia. Kietai sučiauptomis lūpomis arba dirbtine šypsena veide patys vieni išgyvename jaudulį, asociacijas, tai, ko nemokame išsakyti. Panašiais atvejais mus dažniausiai palaiko sunkiai išsakoma nuojauta, kad yra dalykų, apie kuriuos žmonės verčiau nutyli. Kai kurie mūsų, skaitydami knygas, galbūt išgyveno ribą, skiriančią mūsų pašnekesius palaikančius tekstus nuo literatūros personažų nešamos kitokio kalbėjimo naštos. Prozos, bet ypač poezijos herojai yra tikri galiūnai, kurie pakelia nepalyginti daugiau – ir tie, kurie kalba, ir kiti, apie kuriuos pasakojama. Kadangi šįsyk esu literatūros teksto kūrėja, o čia minimas istorikas jau tapęs personažu, mudu ga lime pakelti daugiau. Dėl to pasakysiu, kas mane iš tiesų jaudindavo anais mokyklos laikais.
Pradėkime nuo viršaus – istoriko ševeliūros. Galbūt tik mano akys fiksavo jo nepaslankų viršugalvio verpetą, kuris dažnai, atrodo, priešindavosi šukoms bei simetrijai. Styrantys suplėkusių šiaudų spalvos plaukų kuokštai išduodavo mokytoją esant mirtinga, silpna būtybe. Ją, kaip ir mus, priveikia miegas, ji, kaip ir mes, nepajėgia suvaldyti savo kūno bei išvaizdos. Svarbu buvo ir tai, kad ji, kaip ir aš, turi tokius nepaklusnius, tiesius kaip šiaudai plaukus. Taigi istorikas, žvelgiant į jo šukuoseną, buvo man giminiškas gyvūnas. Negana to, jutau jam gailestį ir atjautą. Juk turėti tokius tiesius plaukus man, paauglei, kai dažniausiai norisi to, ko neturi, atrodė tikra pragaištis. Jie visiškai netiko kuriant tais laikais madingą šukuoseną. Tad tiesūs istoriko plaukai man reiškė mus jungiančią vienodą dalią.
Ne kitaip jausdavausi stebėdama plačias jo plaštakas: tvirti trumpi pirštai trumpais, greičiausiai nukramtytais nagais. Su gelsvomis cigarečių paliktomis dėmelėmis atitinkamose pirštų vietose. Tai buvo tokie patys nagai, kokius matydavau namuose. Nagų kramtymo įpročiu besididžiuojantis mano tėvas, pamenu, grožėdavosi savo dantų poveikiu nagams: natūraliai išgauta nagų forma jam atrodė tobula. Visa, kas priminė tėvą, buvo tam tikro psichologinio despotizmo ir uždarumo, atsiribojimo ženklas. Po tėvų skyrybų gyvenome dviese su mama, tačiau nieko nebuvau pamiršusi. Amžinybę trunkančių tėvo sėdėjimų žaliame krėsle su knyga ar laikraščiu rankose, nagų kramtymo, ant staliuko sukeltų kojų. Apgirtęs su ašaromis akyse pasakodavo apie kažkur Rusijoje paliktą savo pusiau lietuvį Kaziuką, su kuriuo jiedu būtų galėję eiti kartu žvejoti ir šiaip dirbti visokius vyriškus darbus. Iš tiesų tai buvo literato gebėjimų turinčio tėvo nerašyta knyga. Jos turinyje atspindėjo kūrybiškas nepasitenkinimas esama padėtimi. Ši popieriuje niekada neįsikūnijusi knyga parazitavo ant mūsų visų šeiminės laimės kaip ir gilėjantis tėvo alkoholizmas. Anuomet, savo pirmūniško gyvenimo laikais, turėjau slaptą tikėjimą, kad galiu pakeisti tėvą arba gerumu, arba protestuodama. Tai buvo instinktyvi vienpusė vaiko meilė, kažin koks nevaldomas, bemaž gyvuliškas kraujo šauksmas. Ir jis nejučia ataidėdavo žvilgsniu tyrinėjant mokytojo rankas.
Tą patį būčiau galėjusi pasakyti apie istoriko akis ir akinius. Optika kartais iškrečia ne ką mažiau suktų pokštų nei sapnai. Pro storus trumparegio akinių lęšius jo akys atrodė mažos, tikriausiai gerokai mažesnės, nei buvo iš tikrųjų.
Gerai pasvėrus, mažesnės akys turi tam tikrų privalumų, ir už tai kartais reikėtų dėkoti pigiems trumparegių akiniams. Tai buvo kaip tik toks atvejis. Pro storus stiklus jo akys galėjo atrodyti ne tokios liūdnos, žinoma, jeigu jos iš tiesų buvo liūdnos. Gali būti ir taip, kad jos netgi neatrodė liūdnos ar netgi tokios nebuvo, ir kad liūdnumas yra tiesiog vaizduotės išdaiga, ypač jei toji vaizduotė priklauso trumparegei paauglei. Trumparegystė šiuo atveju tai būtybei gali būti tarytum slaptas gedulas, kuris užmeta liūdną skraistę ant visų jos regimų vaizdų, – visiškai nesvarbu, ar šie vaizdai liūdni, ar linksmi, ar tai tiesiog vaizdai, kurie savaime nėra nei tokie, nei anokie, o kokiais nors tampa tik tada, kai juos papildo žiūrinčiojo vaizduotė.
Mano istorijos mokytojo akys pro storus trumparegio akinius atrodė mažytės, šiek tiek liūdnos ir dėl to ne tokios pavojingos. Kampuoti akinių rėmai puikiai atkartojo kampuoto veido kontūrą. Gremėzdiški, tamsūs – tokius rėmus veidas nešė tarytum savąjį kryžių, dėl to jis, veidas, visada turėjo ką veikti. Buvo nuolat užimtas. Iš dalies dėl to jam buvo sunku turėti įtakos pamokoje dalyvaujantiems mokiniams, juo labiau – nedalyvaujantiems.
Pro storus trumparegiui skirtus stiklus į mus žiūrinčios apgailėtinai mažos akys man keldavo užuojautą, gailestį bei tokį pat giminišką jausmą, kaip ir plaukai. Jau turėjau akinius, kuriuos labai nenoromis užsidėdavau, kai tekdavo žiūrėti, kas užrašoma lentoje. Kadangi per istorijos pamokas į lentą spoksoti arba nereikėdavo, arba nebuvo būtina, dėkle gulintys akiniai saugodavo mano giminystės trumparegiams paslaptį. O mažos istoriko akys, tiksliau, jų vaizdas, nuvilnydavo toli į mano praeitį, į kadaise mano adresu išsakytą požiūrį apie mano akis. Užteko to, kad sykį bobutė iš mamos pusės, man girdint, labai išraiškingai papasakojo, kaip mano bobutė iš tėvo pusės, pirmą sykį mane pamačiusi, prasitarė, kad mano akys – labai mažos. Belieka pridurti, kad mažaakių pakako abiejose giminaičių stovyklose. Bobutė iš motinos pusės, kaip ir galima nujausti, buvo mažaakė, tačiau kita senelė, kaip irgi nesunku numanyti, – didžiaakė. Tačiau apie abudu senelius – tėvo ir mamos tėčius – turėčiau pasakyti priešingai. Tad aš mažas akis galėjau paveldėti tiek iš tėvo, tiek iš bobutės. Vis dėlto suvokimą, kad mažos akys yra kažkas, kas atveria burnas anaiptol ne pagyrimui, ne džiaugsmui, paveldėjau iš dviejų tarpusavyje giminystės ryšiais nesusijusių savo giminės moterų. Tad mažos istoriko akys ir mus slapta siejanti trumparegystė man buvo dar vienas pagrįstas mūsų giminystės liudijimas, kuris savo ruožtu kėlė dviprasmiškų jausmų.
Ar man patiko būti mažaake? Žinoma, ne. O gal patiko nešioti akinius? Iš dalies. Trumparegystė, kaip ir antroji kraujo grupė, buvo liudijimas, kad esu, savo tėvo pykčiui, jo vaikas. Tai jis mane, moteriškos lyties būtybę, pasidirbo, nors ir norėjo sūnaus. Taigi, pats kaltas, tačiau gali būti, kad kada nors manimi didžiuosis labiau, nei kuris nors kitas vyras didžiuojasi savo sūnumi. Tiesą sakant, pro tėvo lūpas prasprūstanti panieka ar rodomas abejingumas savo vaikui dėl to, kad jis nėra vyriškos lyties, man iš dalies tapo akstinu entuziastingiau, nei to imdavosi kiti mano vienmečiai, domėtis lyčių skirtumais. Su didžiausiu smalsumu stebėjau berniukus: kaip jie atrodo, elgiasi, ką jie mėgsta ir ko nekenčia. Tai buvo kita kokybė, kuriai kitoniškumo priskirdavau netgi daugiau, nei jo buvo iš tiesų. Berniukus gaubė mano pačios susigalvota paslaptis. Galima sakyti, kad šitaip aktyviai jais domėdamasi pamažu įsimylėjau juos visus, nes juk sakoma, kad kuo daugiau kam nors skiri laiko, tą ir pamilsti.
Istorikas, niekam daugiau, išskyrus mane, to nežinant, man buvo vakarykštis berniukas nepaklusniais plaukais ir nedidelėmis akytėmis. Tvirto sudėjimo, tačiau mažesnis už kitus. Galbūt istorija, kurią jis kadaise pasirinko, papildomų, metaforiškų šaknų pavidalu turėjo kompensuoti jo ūgį? Istoriko protas galėjo tapti vyriškos galios papildymu. Šiaip ar taip, istorijos mokslas jam tikrai teikė svorio, nors ir visiškai ne dėl to, kad šį svorį jis perduodavo mums. Buvo kaip tik priešingai.
Būdama trumparegė (nors to vis nenorėdama pripažinti) bei ilgėdamasi kaime pralėkusių vasarų, jutau giminystę šiam mokinių nesuvaldančiam istorijos mokytojui. Išgyvenau tai netgi su bundančiu motinišku švelnumu ir gailesčiu, pati tuo stebėdamasi, prieš savo valią linkdama prie nelinksmų būtybių. Juk tik nelinksmosioms galėjau būti reikalinga, nes tik tokioms kažko trūko, ir tas kažkas netyčia galėjau būti aš arba tai, ką galėjau duoti. Juolab tokioms, kaip šis striukulis vyrulis, pažymėtas pavarde, besibaigiančia ypatingu, liūdesį ir mažumą ar menkumą paryškinančiu dviejų skiemenų dariniu „-nulis“.
Šis mažulis neabejotinai buvo vertas ypatingos globos.
Istoriją jis mums dėstė taip, tarsi ko drovėtųsi. Kalbėdavo tyliai, neįtaigiai – tarsi pagrindinis jo uždavinys būtų kuo mažiau mums įkalti į galvas. Dažnai vietoje pasakojimo tiesiog liepdavo čia pat, klasėje, perskaityti vadovėlio tekstą ir netgi pasiūlydavo iš jo dar tą pačią pamoką užsidirbti pažymį. Buvau viena iš tų trumpos atminties atstovių, kurios šiuo pasiūlymu susigundydavo. Tai buvo puiki proga užsitikrinti trimestre penketą – aukščiausią tuometinės penkiabalės sistemos pažymį. Jį papildydavo kontrolinių, per kuriuos būdavo galima naudotis vadovėliais, pažymiai. Nebuvo nieko lengviau, nei rasti atsakymą vadovėlyje. Reikia pasakyti, kad daugelio mano klasės draugų istorinė sąmonė buvo tokia menka, kad jiems tekdavo leisti nusirašyti iš vadovėlio atsakymus arba bent jau pirštu parodyti vietą, iš kurios nusirašoma.
Nesuvaldomi paaugliai: priremti prie sienos, apie savo akiniuotą istorijos mokytoją jie nebūtų pasakę blogo žodžio. Žinoma, nė vienas jų nebuvo pakankamai subrendęs, kad būtų galėjęs pasakyti, ką jautė be žodžių: tiesiog privalu tokį savimi užsiėmusį mokytoją vienokiu ar kitokiu būdu išvaduoti iš jo pedagoginės prievolės, nes juk tai įrašyta visoje jo povyzoje, įskaitant ir kostiumą, kurio švarko rankovės ir kelnių klešnės atrodo juokingai plačios, striukos ir juokingai liūdnos. Lygiai kaip ir trumpi, stori žemdirbio pirštai, kurie čia, istorijos kabinete, atrodė tarytum įkalinti.
Visais atvejais istoriko balsą girdėdavome retai. Garsiausiai jis prakalbėdavo tada, kai bandydavo mus pritildyti. Galbūt jam buvo gėda mums pasakoti apie tai, kas anuomet, sovietmečiu, buvo pernelyg išvirkščias istorijos atspindys? Galėjo būti, kad puikiai matė mūsų nepasirengimą iš esmės susidomėti istorijos mokslu ar praeityje nutikusiais įvykiais. Nenuostabu, jei anuometinėmis aplinkybėmis būtų jautęsis bejėgis. Tačiau jo menkos pastangos ar nepajėgumas suvaldyti mokinius bei tinkamai išdėstyti pamokos medžiagą nepaprastai atitiko daugelio mūsų įsitikinimą, kad istorija mums visiškai nereikalinga. Dėl to jautėmės savotiški bendrininkai: mūsų keliamas triukšmas pamokos metu padėjo istorikui išsisukti nuo istorijos arba nuo tokios istorijos, kuri jam neatrodė garbingas reikalas.
Šiandien, tiesa, kelčiau klausimą, kaip šis akiniuotas jaunuolis tapo istoriku? Ko jis tikėjosi iš šio mokslo anuomet? Galbūt jį užkabino kieno nors užmesti istorinės romantikos kabliukai? Ar tai buvo jo entuziastingų mokytojų užmesta meškerė? O galbūt jis bodėjosi ne istorija, o vien tik jos pedagogika, kitaip sakant, ta istorijos karikatūra, kuri buvo pateikiama iki istorijos mokslo nesubrendusiems paaugliams?
Istorijos pamoka mums būdavo laikas, kai galėdavome atlikti nepadarytus namų darbus. Per šią pamoką mano algebros ar geometrijos sąsiuviniai tapdavo itin populiarūs. Jie keliaudavo iš rankų į rankas ir – stebėtina – niekada neprapuldavo. Kiekvienas, kuris gaudavo sąsiuvinį su mano atliktais namų darbais, prisiimdavo atsakomybę jo neprapuldyti ir netgi nesuglamžyti. Tvarkingai į mano rankas grįžęs sąsiuvinis buvo tarsi kreditas, užtikrinantis, kad kitą kartą manieji namų darbai ir vėl taps dar keleto, o neretai ir visų namų darbais. Mat nusirašiusieji duodavo nusirašyti kitiems.
Šios nusirašinėjimo bangos fizinį ir dvasinį sklandumą užtikrindavo mūsų istorikas. Nepasitaikė, kad kada nors toji namų darbų apytaka būtų sutrikusi.
Ką tuo metu jis veikdavo? Galbūt ką nors skaitydavo, nieko aplinkui nepastebėdamas, kaip ir mano tėvas? Arba, kaip ir šis, vaikščiodavo pirmyn ir atgal, mintimis vis labiau toldamas nuo realybės. Prisimenu tik tai, kad man šiame visuotinio nusirašinėjimo darbymetyje nelabai būdavo ką veikti. Negana to, istoriko nusišalinimas nuo pedagoginių užduočių teikė tam tikro įkvėpimo: norėjosi palaikyti šią mokytojo poziciją. Juk mokytojas mus mokė niekinti pamoką, niekinti istoriją ar net ir visą regimą pedagoginę struktūrą – klasės inventorių, būtinybę sėdėti savo vietose ir panašiai.
Būtent tai, mano manymu, paskatino mane vienam iš kvailiausių, sunkiai paaiškinamų poelgių. Šiandien galbūt galėčiau galvoti, kad elgiausi kaip vaikas ar jaunas žvėrelis, tiesiog žaisdama slėpynes. Dar nepamiršau jaudinančio lengvos baimės ir lengvo džiaugsmo mišinio keliamo kutulio slapstantis, siekiant tapti nematoma.
Per istorijos pamoką jausdavomės, tiesą sakant, mokytojui beveik nematomi. Galėjome veikti ką panorėję, jei tik gebėjome tai padaryti ne per garsiai. Tikriausiai buvome išsėmę visas istorijos pamokos galimybes, ir vieną dieną kuri nors iš mūsų pasakė: „Nieko neatsitiktų, net jeigu tupėtume po suolu.“
Manau, kad tokios paikos kalbos galėjo kilti arba itin plepioje burnoje, arba nuslysti nuo liežuvio tai, kuri per istorijos pamokas iš tiesų neturėdavo kuo užsiimti. Kita vertus, tokį didelį solidarumą su pamokos tvarką griaunančiu ir mokinius tai daryti pasyviai kurstančiu mokytoju galėjo jausti tik toji, kuri jautė jam neišsakomą giminystę.
Tad vieną gražią dieną, dar pamokai neprasidėjus, užbarikadavau iš šono suolą kuprinėmis ir atsitūpiau po juo (ak, tupinčio sijonuoto padaro padėtis tokia dviprasmiška!). Mano galvą iš dalies dengė mokyklinio suolo stalo dangtis, iš dalies – bičiulės kuprinė. O štai mano protą nuo pat pirmųjų pamokos minučių ėmė spausti abejonės.
Buvau tikra, kad šios mano abejonės labai giminiškos mūsų istoriką varginančioms dvejonėms. Jas, reikia pasakyti, išduodavo, pavyzdžiui, kad ir pakeliamas balsas. Mokyklinės istorijos ir pedagogikos griūtis istorijos pamokų metu privalėjo neperžengti ribų. Mūsų kuoduotasis akiniuotasis kampuotasis istorikas buvo priverstas nori nenori balansuoti, svarstydamas, koks triukšmo lygis ar mokinių šėlsmo intensyvumas dar atitinka visiems nepavojingą normą, o kurie jau peržengia ribas. Belieka tik spėlioti, kokią įtampą išgyvendavo ir ar turėjo dvejonių dėl savo pašaukimo ir sąžinės. Žvelgiant į jo mažas, storų akinių slepiamas liūdnas akis, buvo galima kai ką įžiūrėti. Nelyginant savinieką, o gal sutrikimą, netvirtumą, nesaugumą. Tarsi jis nepatogiai ir nelabai gražiai tupėtų po suolu per kokią nors pamoką ir abejotų šio tupėjimo prasme bei gėriu.
Panašiai po suolu istorijos kabinete jaučiausi ir aš. Įsivaizduokite keturiolikmetę su prakaito primirkusia tamsia mokykline uniforma. Šis drabužis, per brangus, kad turėtų savo pamainą, be to, plisuotu, drėgmei neatspariu sijonu, nebuvo skirtas dažnai skalbti. Kaip dabar pamenu šleikštulio bei pažeminimo jausmus dėl uniformos skleidžiamo prakaito kvapo – o juk net primityvios priemonės nuo prakaitavimo tais laikais buvo deficitas. Ne mažesnį pažeminimą jausdavau mėgindama kompromiso būdu praskalbti bent pažastų vietas: tekdavo pasistengti, kad neišmuilinčiau ir nesušlapinčiau plisuoto sijono. Nuo dažno trynimo uniforminės suknelės pažastys priminė veltinį – tai, kas tik dar labiau skatino prakaitavimą. Be to, išplauti šito veltinio praktiškai nebuvo įmanoma. Tad paauglystės laikotarpį prisimenu kaip nuolatinės nešvaros būseną.
Tupėdama po suolu išgyvenau keleriopą įtampą: netilpau nustatytose taisyklėse, neišsitekau savo suriestame kūne ir uniforminėje suknelėje. Mano sumanymas protestuoti tampant nematoma, arba beveik nematoma, darėsi per ankštas. Pylė prakaitas vien pagalvojus, kaip tokia susirietusi po suolu atrodau mokytojui, jei jis vis dėlto mane mato. Betgi mato ar nemato? Klausimas neturėjo atsakymo, ir dėl to buvo tarytum per ankštas, betikslis, kaip ir visas mano veiksmas. Kas, jei mokytojas vis dėlto ne tyčia nesitvarko su mokiniais, bet tiesiog nesugeba to padaryti ir dėl to jaučiasi nevykėlis? Jeigu taip, tai mano veiksmas – joks solidarumo žygis, o tik dar vienas laiptelis vargšo istoriko pažeminimo duobėje. Ir štai iki šito nusiritau aš, prakaituota, trumparegė, šiaudaplaukė, geriausia klasės matematikė ir literatė? Bet galbūt kaip tik dėl to, kad buvau kažkuo išskirtinė, palyginus su kitais, nutariau pažeminti save, pabandyti geriau įsilieti į paprasčiausių algebros uždavinėlių, elementarių rašinėlių laisva tema negebančių įveikti moksladraugių būrį? Ar tai reiškia, kad nepajėgiu būti savimi? Kodėl pasidaviau bandos jausmui ir kodėl pasirinkau tokią neefektyvią įsiliejimo į bandą priemonę?
Tad iš kurgi kilo tasai mano, klasės pirmūnės, sprendimas pratupėti istorijos pamoką po suolu? Kur buvo šių negudrių slėpynių siūlo galas? Šiandien šio keisto nutikimo priežastį patogiausia būtų nurašyti sapnui ar vaikiškam nesąmoningumui, o galbūt paaugliškam maištui, kurį sukelia besiformuojantis merginos polinkis globoti, nesuvokiamas motinystės instinktas ar net sublimuotas erotinis impulsas. Po suolu tupinti keturiolikmetė, nesibodinti suriesti savo beveik subrendusį, į ankštą, trumpą mokyklinę uniformą įspraustą merginos kūną. Pelenė, pasislėpusi pačiame puotos įkarštyje.
Ar kur nors dar naudojami šie gremėzdiški, presuotų medienos drožlių plokštėmis iš visų pusių apšarvuoti mokykliniai suolai? Ir su kuo geriausia lyginti tą nervingą drebulį, beprasmybės jausmą ir nejaukumą, kurį paauglė per istorijos pamoką patyrė po suolu? Ar pirmūnei tai reiškė gerbtiną paauglės pasirinkimą laužyti suaugusiųjų, pedagogų nustatytas taisykles, tokiu būdu tampant savai tarp bendraamžių?
Tupėdama po suolu atrodžiau sau vis labiau panašesnė į vargšą istoriką. Juk jo pamokos buvo betikslės ir beformės, kaip ir mano beprasmis tupėjimas.
Keturiasdešimt penkios pamokos minutės po suolu regėjosi kaip visa amžinybė. Keletą sykių jau buvau belendanti lauk iš savo slėptuvės. Sulaikė vien užsispyrimas, įprotis ištverti iki galo – panašiai kartais tekdavo daryti nuobodžius namų darbus. Beformės pamokos akivaizdoje mano tupėjimas privalėjo įgyti bent minimalią formą – prasidėjęs turėjo baigtis kartu su pamoka, kaip ir buvo suplanuota. Negražiai susirietusi mokinė tarsi šventasis Kryžiaus Jonas savo dvasinės nakties tamsoje privalėjo ištverti dvejonę iki skambučio aušros. Žinoma, ji ištvėrė.
Atsigręžusi atgal įsivaizduoju, kad mokytojas -nulis sunkiai išgyveno ne tik savo nesugebėjimą suvaldyti klasę ar merginoms gailestį keliančią išvaizdą, bet ir vidinį nejaukumą, kurį turėjo patirti kiekvienas sąžiningas 1978–1979-ųjų sovietmečio istorijos mokytojas. Pusinės tiesos, kurias privalu iškvaksėti pagal programą ir nomenklatūros skleidžiamą ideologiją. Nusispjaunant į tai, kad 1978-ieji, kaip kad skelbia pasaulio ekonomikos ir finansų apžvalgininkai, buvo metai, kai pasaulinė gyvenimo kokybė pasiekė aukščiausią tašką. Po to, deja, situacija pradeda blogėti. Negana to – kasmet vis labiau. Bent jau taip ekonomistai apibūdina laiką po 1978-ųjų.
Ano meto keturiolikmetė Lietuvos TSR moksleivė nė neįtarė, kad pasaulis ir, regis, ji pati, išgyvena didžiausio klestėjimo laikotarpį. Po suolu buvo galima nebyliai ištupėti visą savo besiformuojančią meilę, kūniškumą ir literatūros tekstus, moteriškumą ir protestuojančios, besislapstančios, žeminančios ar nusižeminusios būtybės pavidalą.
Istorijos pamoka to meto mokytojui ir moksleivei greičiausiai buvo kai kas tokio, dėl ko vertėjo tiesiog nesusitikti, apsimesti nesančiu arba nepastebinčiu. Veiksmas, kuriame geriausia nedalyvauti. Šiandien beveik neabejoju, kad anų dienų melo fone nepastebėti po suolu tupinčios ir save pažeminusios bei kažką pažeminti panūdusios mokinės buvo pati geriausia išeitis.
Išlindusi iš savo slėptuvės, deja, nesijaučiau jokia didvyrė.
Pasibaigus pamokai išgyvenau savo poelgio absurdiškumą. Ūmai atsivėrė prasmės vakuumas. Nebuvo įtikinamo, nekintamo teksto, kuriuo būčiau galėjusi paaiškinti, kas ir kodėl padaryta. Galbūt tai buvo keli vienas kito menkumą, nepajėgumą atskleidžiantys tekstai? O gal tebuvo nervingą paauglę apsiautęs jos pačios prakaito debesis, lygiai toks pat nesuvaldomas, kaip ir istorikui -nuliui tekusi paauglių klasė?
Tokios istorijos pamokos buvo tikrąja prasme amoralios, tvirkinančios dar labiau nei nepadorūs paveikslėliai. Nesuvaldyti paaugliai, ne pagal paskirtį naudojamas pamokos laikas ir kiti ištekliai, savo pareigų nevykdantis ir keistas fantazijas kurstantis mokytojas, nesuvokiami pavyzdingos moksleivės veiksmai, idiotiškos slėpynės... Šiandien visa tai gali priminti proto pakrikimą. Demoralizuojantį beprotnamį, bevardį, keistą, išsigimusį padarą, meldžiantį sau atleidimo ir... regis, įvardijimo, vardo, sugrįžimo į žodį, paslėptą pačiame šios struktūros branduolyje...
Tekstai kuria gyvenimus, padeda juos sutvarkyti, suteikia kryptį ir prasmę, nesvarbu, ar tai būtų maloni būtis, ar tik kelionė nešant sunkią naštą.
Indų rašytojo Rohintono Mistryÿio romane „Trapi pusiausvyra“ personažas ponas Valmykas, mėgėjas pasakoti savo gyvenimo istorijas, tvirtina, kad tai daryti būtina: „Tai nepaprastai svarbu, nes padeda prisiminti, kas esi. Paskui gali eiti pirmyn, nebijodamas, kad prarasi save šiame permainingame pasaulyje.“ Vėliau priduria: „Turbūt esu iš tiesų palaimintas, nes man pasisekė papasakoti visą savo gyvenimo istoriją du kartus.“
Bet ar neturėjo šis istorijos pamokos veiksmas panašumo į visą istorijos veiksmą ar į atskirus istorijos įvykius? Ir ar ši esė nėra patvirtinimas, kad nebylaus veiksmo nuogybę pridengti galima tik tekstu, literatūra?
Veiksmo bejėgiškumą, sunkiai įvardijamą poelgio ir pozos nedailumą greičiausiai patvirtintų tai, kad vos tik išlindusi iš pasuolės suvokiau, kad kitas geriausias veiksmas būtų kuo greičiau visa tai užmiršti ir pasistengti, kad tai užmirštų visi, kurie apie tai kokiu nors būdu sužinojo. Elgtis taip, tarsi visa tai būtų taip ir neišlindę iš sovietmečio mokyklos istorijos kabineto pasuolės. Likę šešėlyje amžiams.
Teko suprasti, kad pasuolėje, teisingiau – vien mano viduje – vykęs veiksmas nėra ir niekada nebus laikomas žygdarbiu. Vienintelė tokių veiksmų vieta tega li būti tekstas. Tik tekste panašius dalykus galima pateikti kaip tam tikrus užbaigtus, nors ir nefunkcionalius, bet tarytum dekoratyvius daiktus, kaip tai ir darė daugybė rašančiųjų iki manęs ir kaip tai bus daroma po manęs.
Bet ar tai nėra tolygu tupėjimui po suolu, bandant ištverti iki galo, vien dėl formos? Ar tekstas nėra tiesiog vienas iš būdų įsilieti į nesuvokiamą bandą, negana to – neperprantamą, neaiškios prasmės gyvenimo srautą?
Vis dėlto keistu būdu vieną dieną iš ten, iš praeities ar istorijos, išplaukia kažkas, kas prašosi aprengiamas naujais žodiniais pavidalais, apvelkamas kažkuo, kas gimė kitoje istorijos epochoje, ką užaugino kitos istorijos. Pagimdai kažką, ir gali netgi tarti, kad visus tuos tris su puse dešimtmečio buvai nėščia keistu, savo žmogiško pavidalo taip ir neįgavusiu istorijos tekstu. Galbūt tai tampa viena iš paskatų apskritai ką nors rašyti, kuriant aplink save įvairiausių pavidalų šešėlius.