tekstai.lt

Viktoras Falkenhahnas. Panorau arčiau pažinti tuos lietuvius (1)


       Viktoro Falkenhahno atsiminimai

 

       Vilnius, Rūtų gatvė, namo Nr. 13

 

       1977 m. liepos 28 d.

 

 

       DOMAS KAUNAS. Ne kartą girdėjau pasakojant apie Jūsų labai artimą bendravimą su Vydūnu, tad nebūsiu pirmas iš lietuvių paklausęs apie jį. Vis dėlto dar kartą prisiminti šį rašytoją mums visada yra svarbu. Apie tai pakeliui į Rūtų gatvę kalbėjome ir su profesoriumi Zigmu Zinkevičiumi. Nuo ko prasidėjo jūsų pažintis?

       VIKTORAS FALKENHAHNAS. Pradžia buvo tokia. Mano tėvas Paulius Falkenhahnas buvo vokiškos liaudies mokyklos (Volksschule) mokytojas. Be to, gana didelis nepasėda ir keliauninkas. Dvidešimto amžiaus pradžioje Vokietijos ciesorius turkams tiesė geležinkelį, o prie tų darbų dalyvavo gausybė vokiečių specialistų. Tie specialistai turėjo šeimas ir vaikų. Vaikus reikėjo mokyti. Tad tėvas metė ramų darbą ir, susikrovęs mantą, su šeima 1903 metais išdardėjo į Adrianapolį. Aš tuomet buvau vos pusės metų amžiaus. Turkijos klimato sąlygoslabai pakenkė sveikatai. Aš ir motina susirgome maliarija. Dėl to teko grįžti į Vokietiją. Mokyklų vyresnybė atleido tėvo griekus ir vėl paskyrė mokytojauti. Tačiau jis nerimo, užsigeidė studijuoti biologiją. Gavęs iš savo tėvų ūkį Pomeranijoje (aplinkybių nepaaiškino – D. K.), savo norą įgyvendino įstodamas į Greifsvaldo universitetą. Čia dar mokėsi anglų ir prancūzų kalbų. Tėvas buvo geros galvos. Jis baigė studijas, įgijo vyresniojo mokytojo kvalifikaciją ir gavo paskyrimą į Ragainės mokytojų seminariją. Tėvas į tą miestą pirmiausia nuvyko apsižvalgyti vienas, po mėnesio grįžo ir pasiėmė šeimą. Kelionę gerai pamenu. Į tą kraštą važiavome ūkanotą 1914 metų lapkričio dieną. Tėvas pasakojo apie keistus tenykščius gyventojus – lietuvius. Dar keisčiau atrodė žodžiai, kad tiegyventojai yra išmirštančios tautos. Sudomintas tokio pasakojimo, panorau arčiaupažinti tuos lietuvius. Kartą per pertrauką, pabėgėjęs kiek į šoną, pamačiau nukastą lauką, kuriame moteris grėbstė bulvienojus ir žoles ir degino lauže. Apsiblaususi, ūkanota diena, liepsna ir dūmai paliko įsimintiną reginį. Priėjauarčiau laužo ir vokiškai paklausiau, kaip lietuvių kalba vadinama Feuer. Moteris pasakė. Taip ugnis tapo pirmuoju išgirstu ir išmoktu lietuvišku žodžiu.

       Liga neapleido, todėl dar ilgai negalėjau lankyti mokyklos. Mano prasta būklė kėlė rūpestį tėvams. Ragainėje praleidusi pusantrų metų, šeima 1916 m. persikėlė į Tilžę. Kadangi vis dar nėjau į mokyklą, bandžiau lavintis savarankiškai. Netikėtai susipažinau su lietuvio spaustuvininko Enzio Jagomasto kiek vyresniu amžiumi sūnumi Dovydu, paprastai vadintu Dovu1. Tapome gerais draugais. Dovas kartą dovanų atnešė Vydūno parengtą vadovėlį vokiečiams „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“2. Nuo jo ir prasidėjo neakivaizdinė pažintis su žymiuoju Tilžės lietuvininku. Apie šį žmogų kai ką žinojau iš tėvo pasakojimų namuose, mačiau portretą, išstatytą fotografo Minzloffo lange3. Dideliam džiaugsmui, kartą tėvas parnešė paties Vydūno padovanotas knygeles „Birutininkai“4 ir „Vargšas ir Besotis“5. Jas perskaičiau ir net likau įsitikinęs, kad viską gerai supratau. Po kiek laiko ėjau pas autorių dėkoti už dovaną. Tai vyko bene 1917 metais. Pamenu, namas stovėjo Kareivinių (vok. Kasernenstrasse – D. K.) gatvėje, jo numeris buvo 14–as. Paskambinus duris atidarė pats Vydūnas. Man buvo nesunku jį atpažinti, nes padėjo Minzlofo lange matyta nuotrauka. Šeimininkas nusivedė į savo darbo kabinetą, krėslą pasiūlė, pats už rašomojo stalo atsisėdo. Klausė, ar knygos patiko. „O, aš viską permaniau“, – atsakiau. Vydūnas pataisė. Esą teisingai būtų sakoma „aš viską supratau“. Žodis permanyti vartojamas vietinėje tilžiškių tarmėje. Aš turėjau drąsos paklausti, ką rašytojas esamu momentu kuria. Vydūnas papasakojo: veikale vaizduojama moteris, kuri vaikšto jūros pakrante ir girdi bangų kalbą, jos šnabždesius apie amžinybę, žmogaus paskirtį ir gyvenimo prasmę.

       Sveikata negerėjo. Tėvas, pats likęs mokytojauti Tilžėje, 1918 metais nusamdė kambarius Giruliuose ir ten išsiuntė šeimą: žmoną ir abu sūnus. Vasarnamis vadinosi skambiu vardu ,,Schloß am Meer“ („Pilis prie jūros“ – D. K.) ir priklausė vokiečiui Rehtzui. Tasai žmogus turėjo daug tokių vasarnamių, nes gyveno iš nuomininkų mokesčių. Dabar aš nupiešiu, kaip viskas tada atrodė. (V. Falkenhahnas popieriaus lape nubraižė vasarnamio stovėjimo vietą, artimas gatves, gretimus namus, užrašė savininkų pavardes – D. K.) Vėliau, greičiausiai 1920 metais, apsigyvename Klaipėdos antrojo burmistro Gustavo Schultzo namelyje. Turėjome du kambarius. Būstas atrodė prastai, nes vasarnamis buvo viso labo perstatyta avidė. Mus dažnai aplankydavo Vydūnas. Kalbėdavomės. Gal už dešimties minučių kelio pėsčiomis į šiaurę nuo Girulių buvo lietuvių žvejų kaimas Kukuliškiai, vokiškai vadinti Kukell-Brot. Aš artimai susidraugavau su jo gyventojais, gerai išmokau jų šnektą. Žvejai mane imdavo į jūrą. Būtent jūroje aš pirmą kartą išgirdau tuos žvejus kalbant ir kita kalba – kuršiškai. Jie ir mane pamokino savo kalbos. Žinios labai pravertė, kai vėliau teko studijuoti pas Jurgį Gerulį. Profesoriaus paliepimu privalėjau išmokti latvių kalbą ir jos ėmęsis iš karto supratau, kad jau turiu šiokį tokį pradmenų bagažą. Kukuliškiuose artimai bendravau su Kalinskiais ir Tydekais. Daugiausia kalbų radau su Kalinskių ūkio savininko broliu, senberniu. Kartu labai rimtai įveikėme Vydūno „Birutininkus“ ir „Vargšą ir Besotį“. Patiko Tydekų duktė Marija. Labai graži mergaitė. Nutapiau jos portretą ir padovanojau. Kai prieš kelerius metus lankiausi Vilniuje, paprašiau leidimo aplankyti Girulius. Nuvežė. Ieškojau pažįstamų šeimų, Kalinskių, Labrencų, Doblių, Tydekų. Radau tik Tydekus. Ir savąją Mariją pamačiau. Žinoma, ji buvo pasikeitusi, gal tik akys priminė aną mergaitę. Marija mane atpažino. Susigraudino ir išbučiavo. Portreto neišsaugojusi. Karui baigiantis šeima nuo fronto traukėsi link Karaliaučiaus, tačiau buvo atkirsta ir grįžo atgal. Namus rado apiplėštus. Tada ir portretas dingęs6.

       Su Trūde Labrencaite (Bumbuliene) po karo atsitiktinai susitikau Vakarų Berlyne. Vėliau dar kartą mus suvedė ten gyvenęs Mykolas Žilinskas. Jis labai domėjosi paveikslais ir darbavosi išeivių spaudoje. Sykį Žilinskas paprašė parašyti pratarmę leidžiamiems Vydūno raštams. Atsisakiau. Vengiau bendrauti su emigrantais, bijojau bet kokio sąlyčio su politika. Kuo toliau nuo politikos ir politikuotojų. Be to, labai norėjau lankytis Vilniuje, todėl siekiau nesudaryti preteksto kilti Lietuvos valdžios trukdžiams7.

 

1977 m. liepos 30 d.

 

 

       D.KAUNAS. Galbūt pokalbį apie Vydūną galėtume pratęsti. Taip pat domintų ir Marta Raišukytė.

       V. FALKENHAHNAS. Vasarą, atostogaudamas, gyvendavau Giruliuose. Žiemos metu – Tilžėje. Pas Vydūną eidavau kiekvieną ketvirtadienį vakare, 7 valandą. Pas jį prasidėdavo, kaip mes vokiškai sakydavom, Vortrag – pranešimas. Jis buvo teosofas. Vieną ketvirtadienį būdavo viešas pranešimas mieste, paprastai Miestiečių sueigų salėje (vok. Bürgerhalle,  vydūniečių švenčių programose vadinta Piliečių namu – D. K.) Aukštojoje gatvėje (vok. Hohestrasse – D. K.). Patalpas čia buvo galima samdyti. Kai būdavo viešas Vydūno pranešimas, tai jis vykdavo toje salėje. Čia girdėjau jį kalbant daug kartų. Kitais ketvirtadieniais uždarą vakarą darydavo giliau pažengusiems filosofijos moksle, kuriems buvo galima apie sudėtingesnius dalykus pasakoti. Aš dalyvaudavau viešuose ir neviešuose pranešimuose. Be to, dažnai būdavau pas jį namuose, kai Vydūnas rengė savo knygos „Vadovas lietuvių kalbai pramokti“ antrą laidą. Jis duodavoskaityti korektūros lapus. Man buvo įdomu. Atsimenu, knygoje yra žodynėlis. Jį parengė Marta Raišukytė. Kartą ieškojau žodžių. Matau, yra žodis gandras, bet trūksta vertimo. Pasakiau Vydūnui. Gal tai esanti korektūros klaida? Ne, tai esąs Raišukytės praleidimas. Man liepė daugiau klaidų ieškoti. Vydūnas pasakė: „Malonėkite toliau ieškoti. Jūs turite ypatingą gabumą klaidų rasti.“ Nuo to laiko viską, ką jis spausdindavo, duodavo peržiūrėti. Ir lietuviškus tekstus. Iš jų aš mokinausi, atidžiai skaitydavau, todėl atsitiktinai rasdavau ir klaidų. Jei rasite tos knygos antrą leidimą, tai pažiūrėkite priežodį. Jis rašo, kad iš pirmoleidimo toks Falkenhahnas mokinosi lietuviškai kalbėti, o antrą jau pats taisė8. Aš ieškojau tos knygos ir norėjau vėl pamatyti [šias eilutes]. Aš sakau iš atminties. Pati knyga man būtų malonus atsiminimas. Visa, ką jis tuo metu spausdindavo, aš perskaitydavau. Nuo antros laidos „Vadovo lietuvių kalbai pramokti“ iki galo, 1944 metų. Kai studijavau Karaliaučiuje, per atostogas dažnai būdavau Tilžėje, tai visada su Vydūnu draugaudavau. Į Karaliaučių jis retai atvažiuodavo, paprastai į teosofijos draugijos renginius. Vokietijoje veikė visuotinė teosofinė draugija, kurios viena šaka buvo Tilžėje. Vydūnas buvo tos šakos prezidentas. Į Karaliaučių Vydūnas buvo kviečiamas sakyti kalbą, pranešimą skaityti. Tada aš jį taip pat matydavau.

       D. KAUNAS. Marta Raišukytė ilgą laiką buvo svarbiausias Vydūno veiklos ir kūrybos ramstis. Kokie buvo jų santykiai? Kokia buvo ji pati?

       V. FALKENHAHNAS. Ji svečių laukdavo kiekvieną trečiadienį. Turėjo savo žurfiks (pranc. jourfixe, t. y. paskirtą priėmimų dieną – D. K.). Tuo metu būtinai būdavo namie, todėl kiekvienas galėjo aplankyti. Valandų nebuvo nustatyta, paprastai apskritą dieną. Raišukytė buvo labai neturtinga. Visą turtą prarado per infliaciją. Anksčiau buvo labai turtinga. Jos tėvas buvo dvarponis. Iš jo paveldėjo daug pinigų. Vokietijoje dvidešimtais metais buvo infliacija, dėl to viską prarado. Raišukytė ausdavo juostų. Labai gražiai ausdavo juostų ir iš jų daugiausia mito. Trečiadieniais ji taip pat ausdavo ir su atėjusiais žmonėmis kalbėdavo. Be to, ji valdė teosofų biblioteką, kurią laikė savo namuose. Trečiadieniais buvo galima knygas gauti ir atiduoti. Tai ji sėdėdama ausdavo, išduodavo knygas ir kalbėdavo su manimi, su žmonėmis. Aš būdavau kiekvieną trečiadienį, be išimties, nes nelankiau mokyklos. Prieš pietus. Raišukytės lankymas prasidėjo labai anksti. Susipažinau klausant Vydūno pranešimų. Gal 1917 metais, kai pradėjau lankyti Vydūną. Aš išnaudojau kiekvieną galimybę, kad su juo bendraučiau, nes darė didelį įspūdį. Jis garbino mane. Aš iš jo patyriau daug įdomaus. Visą gyvenimo kryptį iš jo gavau. Vydūnas kalbėjo apie lietuvių kalbą, sanskritą, kurį studijavo būdamas Berlyne9. Tas faktas mane labai domino. Tėvas man dovanojo knygų sanskrito kalbai mokintis. Aišku, aš daug negalėjau dėl jaunumo išmokti, bet vis dėlto aš turėjau sąlytį, o iš Vydūno gaudavau akstiną ir meilę kalbai mokintis. Be to, domino panašumas į lietuvių kalbą. Studijuodamas Karaliaučiuje pas Glasenappą, labai žinomą indologą10, turėjau išlaikyti daktaro egzaminą. Tada reikėjo skaityti sanskrito kalba gabalėlį iš „Bhagavadgytos“ ir hindi. Vadinasi, ta įtaka (Vydūno) įdomi. Ir dar šiandien mielu noru skaitau turimą lektūrą.

       D. KAUNAS. Koks Raišukytės portretas išlikęs Jūsų atmintyje?

       V. FALKENHAHNAS. Labai įdomi moteris. Labai moteriška, graži. Ir tokia tipiška lietuvaitė. Ar turite jos nuotrauką? Aš galiu parodyti. Kaip žinote, Vydūnas parašė knygą „Litauen“. Čia yra spalvinga fotografija. Viena moteris Raišukytei deda ant galvos vainiką. Tai ji yra. Fotografija labai gera. Jei turite knygą, parodykite man ir aš pasakysiu, kur ji yra. Kad tai Raišukytė, knygoje nėra parašyta, bet aš žinau, todėl nėra abejonės11. Fotografija tokia gera, kad iš karto atpažinčiau. Kai ji mirė, buvo išleista knyga „Rožės ir lelijos“. Čia taip pat yra didelė Raišukytės fotografija12.

       D. KAUNAS. Gal Vydūną ir Raišukytę rišo daugiau nei paprasta bičiulystė?

       V. FALKENHAHNAS. Tarp jų buvo didelis dvasinis ryšys. Vydūnas sakydavo, kad jis lietuviškai gerai išmoko per Raišukytę. Ji mašinėle perspausdindavo visus Vydūno veikalus ir atiduodavo spaustuvininkui. Vydūnas sakydavo, kad darbus perrašo 5 kartus. Tik po trečio taisymo rankraštį spausdindavo mašinėle. Parengus galutinį variantą, Raišukytė tekstą perspausdindavo dar kartą ir jį atiduodavo spaustuvininkui.

       D. KAUNAS. Ar leidyklą „Rūta“ įsteigė ir jai vadovavo Raišukytė?

       V. FALKENHAHNAS. Tą leidyklą ji įsteigė būdama turtinga. Savo noru ir pinigais. „Rūtai“ priklausė viena Raišukytė13. Kai turtą prarado, pinigų duodavo Vydūnas, kai kas aukodavo. Vydūno raštai dažniausiai buvo spausdinami pas Otto von Mauderodę. Enzys Jagomastas retai tespausdino. Spaustuvininkų pavardžių reikia žiūrėti pačiose knygose.

       D. KAUNAS. Ar Jums dažnai teko lankytis Jagomastų namuose? Kokius šeimos narių būdo bruožus pabrėžtumėte?

       FALKENHANAS: Bendraudavau su Dovu ir tėvu. Man jis buvo įdomus tik kaip lietuvis ir kad lietuviškai kalbėjo. Bet dvasiškai Vydūnas daug aukščiau stovėjo. Jagomastų namuose teko lankytis labai dažnai, tol, kol Dovas gyveno namuose. Vėliau jis išvyko studijuoti ar kur kitur. Kirčiuoti reikia Jagomastas. Gyveno Aukštojoje gatvėje, priešais plytėjo aikštė, jos kampe – lietuvininkų bažnyčia, paminklas Maxui von Schenkendorffui. Namas buvo ant kiemo. Į jį įeinama pro vartus. Dešinėje stovėjo spaustuvė, šalia namas. (V. Falkenhahnas piešia planą – D. K.) Apačioje negyvenamos patalpos, turbūt sandėliai. Antrame aukšte, kaip sako lietuviai, buvo jų butas. Kylama laiptais. Reikėjo paskambinti skambučiu. Ir čia, kaip man sakė juokdamiesi, stovėdavo mažasis ubagas. Taip pavadino mane, kai aš skambinau pirmą kartą. Nepažino. Aš jau pasakojau, kad Pirmojo pasaulinio karo metu žurnalistas Wörhle14 skambino prie durų. Mažasis Jagomastukas, trejų metų amžiaus, atidarė jas. Žurnalistas prašė pranešti tėvui, kad atvykęs Wörhle. O tas šaukia visu balsu: „Mama, ponas Varlė atėjo.“ Jagomastų butas buvo kuklus. Gal kokie keturi kambariai. Kartu gyveno tik vyriausioji dukra Ona. Su ja aš daug kalbėdavau. Ji labai gražiai šnekėjo lietuviškai. Aš iš jos daug išmokau. Buvo jauna, graži, įspūdinga. Pirmą kartą mačiau apsirengusią tautiniais drabužiais. Atrodė labai graži. Ona buvo aukšta ir aš prisimenu ją tik iš jaunystės dienų. Teko girdėti, kad ji rinko tautosakos medžiagą15. Enzys Jagomastas turėjo atskirą kambarį. Nors kiti juo irgi naudodavosi. Buvo rašomasis stalas. Čia Jagomastas rašė. Bet daugiau jis dirbo spaustuvėje, skaitė korektūrą. Spaustuvės namas buvo nedidelis. Prisimenu, kad jame stovėjo renkamoji mašina. Šį žodį tik tada pirmą kartą išgirdau. Aš mačiau, kaip jis dirbo prie „Naujojo Tilžės keleivio“ leidimo. Ar Jagomastas turėjo didelę biblioteką, negaliu pasakyti. Man jos neteko matyti. Greičiausiai buvo vidutinė biblioteka16.

Vaikų buvo Dovas, dar vienas sūnus, Ona17. Ji ištekėjo už vokiečio žurnalisto. Vilmanto? Taip, Vilmanto18. Jis lietuviškai nemokėjo. Vyras pasidarė dideliu lietuvių patriotu. Buvo fanatiško lietuviško nusistatymo. Kaip pats Jagomastas. Vydūnas dėl to fanatiškumo su juo nesutikdavo. Vydūnas sakydavo, kad tai nėra lietuviškas būdas, o greičiau lenkų. Jo pavardė yra kilusi iš lenkų kalbos – Jęgomoszcz.

       D. KAUNAS. Kas Jus siejo su Vincu Mykolaičiu-Putinu? Jo asmeninėje bibliotekoje radau Jūsų knygą apie Joną Bretkūną su dedikacija.

       V. FALKENHAHNAS. Aš asmeniškai nebuvau pažįstamas su Mykolaičiu-Putinu. Turbūt tą knygą prašė nusiųsti Vydūnas19. Vydūnas su juo bendravo ir labai aukštai vertino. Atsimenu, jis man parodė tada išėjusią knygą „Altorių šešėly“ ir pasakė, kad tai yra labai vertingas lietuvių kalbos veikalas. Vadinasi, jiedu draugavo. Žinau, kai Vydūnas skaitydavo paskaitas Kauno universitete, tada ir susitikdavo su Putinu. Man gėda prisipažinti, kad aš tik dabar, prieš kelias savaites, susipažinau su Herbačiausku. Aš nežinojau, kad toks lietuvių rašytojas egzistuoja. Man pakliuvo Keliuočio straipsnis praėjusiame „Literatūros ir meno“ numeryje20. Iš šio straipsnio aš susipažinau su Herbačiausku. Man buvo įdomi Keliuočio dviejų žmonių priešprieša: Vydūno ir Herbačiausko. Esą jie antipodai. Aš susidomėjau Herbačiausku. Atrodo, kad Vydūnas apie Herbačiauską lyg ir neužsimindavo, bet apie Mykolaitį-Putiną tikrai kalbėdavo. Šis buvo paskelbęs darbą apie Vydūno rašymo būdą.

       D. KAUNAS. Nacionalsocialistų valdymo laikais jėga slopinama Tilžės lietuvių kultūrinė veikla sparčiai geso. Ar ją dar jautėte?

       V. FALKENHAHNAS. Vydūnas vadovavo Giedotojų draugijai. Apie tuos dalykus disertaciją rašo Vytautas Jakelaitis. Aš jam papasakojau, ką žinojau, o ir dabar pakartosiu. Repeticijos vyko vieną kartą per savaitę. Per metus duodavo vieną du koncertus. Vydūnas labai gražiai giedodavo. Yra skirtumas tarp giedojimo būdų – tarp Vydūno ir čia, Lietuvoje. Aš norėčiau apie tai kam nors papasakoti. Pas Vydūną buvo gražus piano, labai tyliai skambėdavo. Kai vykdavo koncertai ar jo veikalų vaidinimai, mane visada kviesdavo. Vieną kartą, hitlerininkų laikais (Vydūnas pas mus ateidavo kiekvieną šeštadienio vakarą, kalbėdavo su tėvu, motina, manim), buvo rengiamas koncertas. Kaip visada kviesdavo visą mūsų šeimą. Tėvas kartais negalėdavo dalyvauti, motina lietuviškai nemokėjo, bet aš visuomet lankydavaus. Tą kartą Vydūnas atnešė bilietus ir pasakė, kad vaidinimas bus kitą sekmadienį. Aš žinau kur – Šaulių namuose (vok. Schützenhaus – D.K.), čia nuomodavo salę. Apie ketvirtadienį ar penktadienį Vydūnas atėjęs pranešė, jog salės negali gauti. Bus vėliau. Pirmadienį, po sekmadienio, laikraštyje „Tilsiter Zeitung“ atsirado žinutė: „Vakar mūsų Šaulių namuose įvyko eilinė, žinoma lietuviška šventė. Kaip paprastai, netrūko siundymų prieš vokiečius.“ Motina nustebo, nes Vydūnas koncertą atšaukė, o čia rašo, kad jis vis dėlto įvyko. Vėliau aš sutikau Vydūną gatvėje. Jis klausia: „Ar skaitėte laikraštį?“ Aš: „Taip. O vis dėlto, ar koncertas buvo?“ Vydūnas: „Ne. Kitą sekmadienį bus.“ Kai į valdžią atėjo hitlerininkai, jie vieną kartą įsiveržė į choro repeticijų kambarėlį. SA vyrai smogikai. Įėjo su šūkiais „Heil Hitler“, susėdo ir klausosi. Visi nusigando. Bet tie nieko nedarė, o galiausiai liepė pagiedoti „Deutschland über alles“. Vydūnas sutiko. Nacionalsocialistai šią dainą buvo pritaikę Vokietijos himnui. Iš tikrųjų melodija imta iš Haydno simfonijos. Ji labai lyriška, tyli, graži. Žodžiai – poeto ir kalbininko Hoffmanno21. Choras atliko meniškai, tikrai pagal kompozitoriaus sumanymą. Smogikai paklausė ir nieko nesakę išėjo. Be choro veikė ir vaidintojų grupė. Bet dalyviai buvo tie patys. Labai daug vaidindavo Raišukytė. Prisimenu, „Amžinoje ugnyje“ ji vaidino Grožvydą. Buvo graži, turėjo puikią kalbą. Kartą bandžiau į vokiečių kalbą versti Vydūno knygos „Prabočių šešėliai“ pradžią – „Vėtrą“. Trečiadieniais aš jai skaitydavau savo vertimą. Raišukytė puikiai, su dideliu pajautimu taisė mano klaidas. Ji buvo baigusi aukštesniąją mergaičių mokyklą – licėjų. Bet gal ne visas klases baigė? Ji daug skaitė, todėl daug ir žinojo. Jos išsilavinimas buvo puikus. Jautėsi didelė sielos kultūra. Vydūno žmona – vokietė Koch22. Mokytojaudamas Kintuose labai sunkiai sirgo plaučiais. Ta Koch jį slaugė. Atrodė, Vydūnas ilgai sirgs, todėl, kad galėtų slaugyti, jiedu susituokė. Ji turbūt buvo trylika metų vyresnė. Buvo motiniška, tačiau sausa asmenybė. Ji su dideliu pasišventimu atsidavė Vydūno reikalams. Žinodama, kad Raišukytė neturi pinigų, nuolat kviesdavosi į namus pietauti. Raišukytė gyveno labai arti, trys minutės kelio. Tad jie visada pietaudavotrise. Žmonos vardas lyg ir Herta. Pavydo ji niekad neparodė. Ir Raišukytė buvo didelio takto. Tarp jų niekad nekildavo barnių. Vydūnas su Raišukyte susipažino per Giedotojų draugiją. Vydūnas pasakojo, kad ji taisė jo kalbą. Per repeticijų pertraukas vaikštinėdavo ir kalbėdavosi filosofinėmis temomis. Iš pradžių Raišukytė buvo materialistė. Bet pateko į Vydūno įtaką ir pasidarė gana gera teosofė. Ji Vydūno draminiuose veikaluose atliko visus svarbiausius vaidmenis.

       Tilžėje vykdavo šokiai. Eidavo ratelius. Be to, vaidindavo dainas. Tai darė didelį įspūdį. Tilžėje veikė Lietuvių literatūros draugija (Litauische litterarische Gesellschaft – D. K.), bet su ja susidurti neteko23. Daugiau apie ją girdėjau studijuodamas Karaliaučiuje. Buvo Lietuviškas namas Jokūbinės parke. Hitlerininkų laikais jį pavadino „Heimathaus“. Buvo uždrausta sakyti: „Litauische Haus“. Name veikė mažas muziejus. Aš labai norėjau piešti. Namą saugojo senutė. Aš jos paprašiau vyžų, iš karklo žievės padarytų. Bepiešiant ta moteris liepė iš draugijos pirmininko Aleksandro Kuršaičio gauti leidimą nuolatiniam naudojimui. Aš nuėjau pas jį ir tasai labai supyko išgirdęs, kad jau anksčiau piešimui gaudavau eksponatą. Kuršaitis papasakojo, kad sudarinėjąs žodyną. Karo pabaigoje jį sėkmingai išsivežė iš Tilžės. Veikalą dabar išleido sūnus Arminas Kuršaitis. Su Aleksandru Kuršaičiu kalbėjau lietuviškai. Kai aš atvykau į Tilžę, maniau jį esant grynai vokišku miestu. Bet veikiai supratau klydęs. Pasirodė, kad esama daug lietuviškai kalbančių žmonių. Tuo buvo nesunku įsitikinti pačiam mokant šią kalbą. Lietuviškai visada kalbėdavau su vieno knygyno savininku. Aš ieškodavau bet kokių progų praktikuotis kalboje. Mūsų sena tarnaitė, be to, ir kiti tarnai buvo lietuviai. Su jais aš kalbėjau tik lietuviškai. O Klaipėdoje lietuvių buvo daugiau nei vokiečių. Su šio miesto kultūriniu gyvenimu neteko susidurti. Gal labai mažai. Klaipėdoje susipažinau su Adomu Braku. Nes jis buvo Labrencų žentas. Girdėjau, Vilniuje gyvena jo sūnus24. Norėčiau aplankyti. Prisimenu vieną atsitikimą. Mano tėvas buvo gamtininkas, todėl ir aš labai mylėjau gamtą, dažnai ją piešdavau. Kartą papasakojo, kad labrenciškiuose ant skūnės yra pelėdų, kurios išperėjo mažų pelėdų. Aš nuėjęs susiradau Braką. Tasai mielai sutiko parodyti. Davė kopėčias užlipti. Jie patys pelėdas vadino pucėmis. Pucės išperėjo. Buvo daug šieno, puciukų. Brakas stovėjo apačioje su mažais sūnumis. Dviejų ir ketverių metų amžiaus. Vienas turėjo būti tas, kuris gyvena Vilniuje. Aš jo paklausčiau, ar prisimena tą dailininką, kuris piešė puces. Būnant Giruliuose vyko lietuvių šventė. Vienoje salėje vaidino, bet, atrodo, ne Vydūno dramos kūrinį. Aš buvau ir žiūrėjau. Triukšmavo girti žmonės, norėjo trukdyti. Aš viską supratau vienu žodžiu – apsnigta. Klausiu – ką tai reiškia. Aš gerai prisimenu, kaip jie man stengėsi tą žodį išaiškinti. Netoli nuo stoties pievoje lietuviai rengdavo šventes. Atvykdavo Vydūnas su choru. Dainuodavo vien lietuviškas dainas. Susirinkdavo gausybė žmonių, ypač lietuvių. Vydūnas sakydavo kalbą. Šitai aš gerai atsimenu. Kartą jis važiavo iš Tilžės į Palangą ir pakeliui išlipęs aplankė mus. Jis sakė, kad važiuoja susitikti su Jonu Jablonskiu. Grįždamas vėl aplankė ir pasakė labai apgailestaująs, kad nepakvietė manęs važiuoti kartu. Buvę labai įdomu. Aš klausinėjau, kas buvę įdomu. Vydūnas klausęs, kaip reikia sakyti: kvėpuoti per nosį ar pro nosį? Jablonskis aiškinęs: per vartojama, kai kalbama apie skylės gręžimą. Nosyje yra skylė, todėl reikia sakyti pro. Pro langą ir pan.

       D. KAUNAS. Klaipėdoje gyveno keletas iškilių lietuvių kultūros veikėjų. Pirmiausia

minėčiau profesorių Vilių Gaigalaitį.

       V. FALKENHAHNAS. Ne, deja, asmeniškai nepažinau. Aš jį kartą mačiau, bet susidurti neteko. Turėjau rankose jo daktaro disertaciją apie Wolfenbüttelio lietuviškos postilės rankraštį25.

       D. KAUNAS. Istorikas Ansas Bruožis pomirtiniu testamentu paliko didelę pinigų sumą Vydūno raštams leisti. Gal proga ar atsitiktinumas buvo jus suvedęs? Gal matėtės ir kalbėjotės?

       V. FALKENHAHNAS. Niekada.

       D. KAUNAS. Kada nutrūko Jūsų bendravimas su Vydūnu?

       V. FALKENHAHNAS. Aš karo metais buvau kareivis. Kurše. Karo pabaigoje Kuršas dar ilgai laikėsi. Aš kartu su kitais kareiviais gavau uždavinį gabenti kodus. Iš Liepojos į Kylį. Plaukėme laivais. Ilgesnį laiką aš buvau internuotas pas anglus. Palyginti gerai ir laisvai gyvenome. Aš sužinojau, kad daug lietuvių yra Oldenburge. Nuvažiavau, kur man papasakojo apie Detmolde gyvenantį Vydūną. Aš ten tuoj pat nuvažiavau. Kelis kartus lankiausi. Tada jau dirbau Hamburgo universitete. Pas Vydūną buvau tris keturis kartus. Jis man dažnai rašydavo laiškus, be to, kūrė ir man siuntinėjo nuorašus. Mašinraščio kopijas. Aš turėjau jo visų paskutinių metų kūrybos pavyzdžius, kuriuos dovanojau literatūros muziejui Kaune. Ten yra viskas, ką man Vydūnas atsiuntė. Kiek aš žinau, tos kūrybos kopijas yra pasidaręs Vacys Bagdonavičius. Tokiu būdu mūsų pažintis tęsėsi iki Vydūno gyvenimo pabaigos. Vos kelias savaites prieš mirtį iš jo gavau atviruką. Savaitę po mirties man iš Detmoldo parašė Vydūno sekretorė Margarita Kėkštaitytė26. Ji spausdino Vydūno rankraščius. Kėkštaitytė ir pranešė apie mirtį. Vėliau gavau iš lietuvių mokyklos laišką, kuriame pranešė apie Vydūno valią. Testamentu man paliko daug savo knygų, kurias gavau vėliau. Tai buvo Vydūno parašytos knygos. Kelias jų turėjau pats, bet nedaug. Anksčiau buvau užsiminęs apie norą turėti Vydūno raštus. Tada jis nieko nepasakė, bet prisiminė testamente. Tos knygos dabar yra Berlyne pas mane. O visi paskutiniai Vydūno veikalai parašyti vokiškai. Tarp kitko, yra jo kelionės aprašymų. Vydūnas apie sugrįžimą į Lietuvą negalvojo. Paskutinėmis dienomis jis išliko tikru filosofu,ramios būsenos. Vydūnui davė kambarį pas seną lietuvę, labai piktą. Jinai aimanuodama man skundėsi, kad turi gyventi su svetimu vyru, neartimu ir ne gimine. Kartą girdėjau, kaip ji barė Vydūną. Tasai visai ramiai klausėsi ir pradėjo giedoti religinę giesmę. Jam buvo sunku su ta moterimi, labai nenuoširdžia. Detmolde buvo vienas jaunas žmogus, su kuriuo man teko susipažinti – Antanas Krausas27. Jis vėliau su šeima išvyko į Australiją, rodos, į Sidnėjų. Girdėjau, mirė prieš kokius penkerius metus. Po karo Krausas buvo lietuvių mokyklos direktorius Detmolde. Pirmojo apsilankymo metu jis paprašė pakalbėti vaikams klasėje. Aš papasakojau apie įvairius retus raštus ir kalbas: sanskrito, Sibiro jukagyrų ir kitas. Vaikai labai atidžiai klausėsi. Per pertrauką jie net bandė rašyti jukagyriškai. Man tai vėliau papasakojo Krausas. Paskutiniais gyvenimo metais Vydūno nuotaikos vis dar buvo geros. Jis niekad neprarado pusiausvyros.

       D. KAUNAS. Vydūnas gerai pažino Georgą Sauerweiną. Ar pokalbiuose jį prisimindavo?

       V. FALKENHAHNAS. Vydūnas pasakojo, kad Sauerweinas buvo labai įdomus, bet kartu ir perdėtai introversiškas žmogus. Jis jaunystėje buvo vokiečių kunigaikštytės, poetės Carmen Sylvos, tapusios Rumunijos karaliene, mokytojas28. Jiedu labai įsimylėjo vienas kitą.Visas gyvenimas buvo šitos meilės įspūdyje. Vydūnas prisimindavo, kad Sauerweinas ilgai kalbėdavo apie Carmen Sylvą, atskleisdavo savo išgyvenimus. Jis iki mirties buvo pilnas šitos meilės atsiminimų. Sauerweino ir Vydūno pažintis pasibaigė kažkaip nevykusiai. Vydūnas mokytojavo, todėl Sauerweinas po pamokų jo laukdavo gatvėje. Jiedu pasisveikindavo ir paskui valandomis vaikštinėdavo po parką. Vydūno namuose laukdavo žmona su paruoštais pietumis. Jis nenorėdavo užgauti pašnekovo, todėl kantriai klausydavo. Vieną kartą, labai vėlai, Vydūnas atkreipė dėmesį, jog reikėtų eiti namo. Tada Sauerweinas labai užsigavo. Jis ėmė priekaištauti, kad Vydūnas nesidomi kitais žmonėmis. Tada apsisukęs nuėjo ir niekada negrįžo. Sauerweinas buvo labai ūpingas. Bet labai didžiai mylėjo lietuvius. Atostogaudavo arba pas lietuvius, arba pas sorbus. Jis kalbėjo 70 kalbų. Parašė panegiriką Švedijos karalienės gimimo dienai visomis kalbomis, kokiomis tik mokėjo. Tilžėje gyveno Vydūno namuose29. Sauerweino rankraštinis palikimas saugomas Kosto Korsako institute. Buvo kilusi mintis, kad aš jo raštus perrašyčiau, nes sunku skaityti. Bet šiame amžiuje aš tikriausiai negalėsiu tai padaryti.

       D. KAUNAS. Jūs minėjot apsilankymą ant Rambyno, Joninių šventes ir pažintį su Martynu Jankumi.

       V. FALKENHAHNAS. Rambyne buvau apie 1930–1934 metus. Tikriausiai per Jonines. Buvo vasara, ir prisimenu, kad ant Rambyno susirinko labai daug lietuvių.Vyko vaidinimas, Vydūnas sakė kalbą. Vydūnas patarė susipažinti su Jankumi. Kai tik šis pasirodė, Vydūnas mus ir supažindino. Jankus pasikvietė į savo ūkį. Radome aklą sūnų ir dukrą30. Mudu su Jankumi labai domėjomės vienas kitu. Aš – vokietukas, o jis tikras lietuvis laukininkas, savamokslis inteligentas.Vydūną vaišino agurku su medumi. Visi turėdavo atsinešę valgių. Vydūnas išdroždavo agurkus ir medų pildavo į skylę. Jis visus vaišindavo savo vegetarišku maistu. Kartą vienas nukeliavau į Rambyną. Aš buvau botanikos žinovas. Pamačiau augančius medžius, kurių niekur nebuvau užtikęs. Pagalvojau, kad tai yra senovės liekana. Tiesa, nenustačiau jų rūšies, bet gal jie turėjo kokį sąryšį su buvusia šventykla ant Rambyno. Šventėse dalyvavo daug žinomų lietuvių ir veikėjų. Prisimenu šeimą, kurie lietuviškai nemokėjo kalbėti. Aš juos mokiau lietuvių kalbos. Tai buvo Jesaičiai, nutautėję lietuviai. Šeima dalyvavo Vydūno chore ir po kiek laiko ėmė suprasti lietuviškus dainų tekstus. Gyveno Tilžėje. Jesaitis dirbo raštininku teisme. Už dalyvavimą chore jį pašalino iš pareigų ir išsiuntė į Heinrichswaldę, miestelį tolokai nuo Tilžės, vėliau – į Braunsbergą31. Vokiečių taktika buvo tuos žmones, kurie angažuojasi, iškelti iš lietuvių krašto, kad negalėtų veikti. Šie žmonės pavardę rašė Jesat. Bet kartą Vydūnas paaiškino, kad tai suvokietinta pavardė, ir jie pradėjo vadintis Juozaičiais. Vyro vardas buvo Rudolfas. Žmonos – neprisimenu. Dukra – Rūta. Ji prieš kelerius metus mane aplankė Berlyne. Lietuviškai nebemoka, bet svajoja apie praeitį, lietuvius. Ištekėjusi už mūrininko.

       D. KAUNAS. Gal atmintyje įstrigo daugiau Vydūno choro dalyvių vardų?

       V. FALKENHAHNAS. Turiu prisipažinti: ne. Bet lyg nujausdamas Jūsų klausimą, aš pasiteiravau Kraštinaičio. Jis dalyvavo chore, pažino Vydūną. Man Kraštinaitis nelabai patiko. Jis yra materialistas, nesuprato Vydūno.Kartą man sakė, kad Vydūnas slapta valgąs šnicelį, jis nesąs vegetaras. Bet tai neteisybė, tai jo fantazija. Kraštinaitis iš Giedotojų draugijos nurodė Banaitį, Simonaitį ir Stikliorių su dukra32.

       D. KAUNAS. Lietuviams mįslė – kalbininko Jurgio Gerulio likimas. Berlyne tikriausiai apie jį daugiau žinoma?

       V. FALKENHAHNAS. Aš galiu pasakyti, kad turėjau tris tėvus.Vienas – mano tikrasis tėvas, mokytojas, apie kurį kalbėjau, ir kuriam labai dėkoju. Antrasis – Vydūnas, dvasiškas tėvas, kuris davė gyvenimo kryptį ir nulėmė mano baltistikos studijų pasirinkimą. Bet baltistiką aš radau Karaliaučiuje, kartu ir Gerulį. Norėčiau papasakoti, koks tai buvo žmogus. Jis – mano trečiasis tėvas. Kad aš tapau profesoriumi, mokslininku – jam dėkoju. Gerulis buvo didelis, aukštasvyras, plačių pečių. Atrodė kaip karininkas, o ne kaip mokslininkas. Ir su studentais kalbėjo kaip karininkas su naujoku. Jis šaukdavo. Prisimenu pirmą seminarą universitete. Lietuviškai aš tada mokėjau geriau nei dabar. Uždavė klausimą ir aprėkė, net langai drebėjo. Nutariau, kad tai pirmas ir paskutinis susitikimas. Bet vėliau nutariau dar kartą nueiti į užsiėmimą. Tada šaukė ne taip smarkiai. O galų gale visai ramiai pasakė: esu patenkintas, kitam kartui parenkite tą ir šitą. Buvau pritrenktas dėl tono pasikeitimo. Kitam kartui pasirengiau kiek tikįmanoma. Skaitėm jo chrestomatiją „Senieji lietuvių skaitymai“33. Gerulis vėl šaukia kaip kareivinių kieme. Sakau, dabar tai jau tikrai paskutinis kartas. Bet pagaliau Gerulis nurimo, uždavė klausimus, įvertino. Nuėjau ir kitą kartą. Taip buvo iki pat studijų pabaigos. Kai 1939 metais išlaikiau paskutinį egzaminą, Gerulis jau profesoriavo Berlyne. Buvo pažadėjęs mane pasiimti pas save. Jis atvažiavo į egzaminą. Egzamino metu pasakė, kad prieš sugrįžtant į Berlyną norįs mane pamatyti rytoj 10 valandą. Tokioje tai kavinėje. Aš joje buvau nurodytu laiku. Gerulis arbatos užsakė ir labai draugiškai kalbėjosi. Sakė, kad aš jau tikrai liksiu universitete ir pats viską, kas nuo jo priklauso, padarys. Reikia parašyti habilitacinį darbą. Sakė: „Skaitydami paskaitas padarykit su studentais, kaip aš su jumis padariau. Žinokite, žmones reikia nustumti. Bet tuos, kurie liko, – reikia remti. Kaip Jūs pas mane. Būkit aštrus, žiaurus su žmonėmis, nubaidykite juos. Liks tik išrinktieji.“ Turiu prisipažinti, kad aš dėstytojauju jau daug metų, bet su studentais taip nesielgiu. Niekada nekilo konfliktų. Kartais aš papasakoju apie Gerulio pamoką. Ji įvairiai vertinama. Gerulis buvo hitlerininkas. Jis į nacių partiją įstojo 1930 metais. Tada šis žingsnis dar buvo pavojingas. Tuo metu jis buvo labai drąsus ir be atodairos žmogus. Jis nežiūrėjo į laipsnius ir titulus. Pats bjauriausias Gerulio keiksmažodis buvo Konjunkturriter. Tokių žmonių jis baisiausiai nekentė. Prisimenu, buvo sprendžiamas mano darbo universitete klausimas. Paklausiau Gerulį, ar man dėl to reikia stoti į nacionalsocialistų partiją. Pagalvojęs atsakė: „Žmonės, kurie spręs Jūsų likimą, žiūrės, kada Jūs įstojote į partiją. Šiuo atveju Jus pavadins kiaule. Kitu atveju nors palaikys sąžiningu žmogumi.“ Gerulis troško išauklėti ryškią studentų individualybę, darbščius, dirbančius be įsakymų. Gerulis žinojo, kad aš Vilniuje turiu daug draugų, čia studijuoju lenkų ir hebrajų kalbas. Čia buvo garsus baltistas, jau miręs.

       Karo metais buvau vertėju, puskarininkiu Pskove. Gerulis buvo majoras. Jis man retkarčiais parašydavo trumpą laiškelį apie save. Sužinojau, kad jis dirba kontržvalgyboje Rygoje. Turėjo būrį pavaldinių, kurie tikrindavo kareivių laiškus. Pats sėdėdavęs už profesoriškos katedros ir skaitęs savo knygas. Tokia buvusi jo tarnyba. Kartą Pskove ateina mano vadas ir liepia eiti į lauką: vienas majoras laukia. O ten Gerulis stovi. Pasakė, kad su mano viršininku jau yra susitaręs ir dabar mes galintys eiti pasivaikščioti. Tarpusavyje kalbėjome tik vokiškai. Pakeliui pasakė, kad savo mašina važiuos apžiūrėti Riurikovičių pilies liekanų. Ta pilis stovėjo netoli Pskovo. Apie ją Gerulis sužinojęs iš tų perskaitytų knygų, todėl dabar atvykęs apžiūrėti. Jis viską norėdavo pats pamatyti, pats aplankyti, pats savo rankomis pačiupinėti. Manęs klausia, ar norėčiau aplankyti tą pilį. „Žinoma“, – sakau. Mašinoje buvo dar vienas karininkas, su kuriuo kalbėjo tik lietuviškai. Nuvažiavome. Pakeliui pakako laiko pokalbiui. Gerulis pasakė, kad jo tarnybą perkelia į Vilnių. Po to paklausė manęs, ar aš nežinau žmogaus, galinčio dirbti su hebrajiškais tekstais. Būtent pas jį. Noriu priminti, kad, man studijuojant, jis buvo Karaliaučiaus universiteto rektorius ir gerai žinojo apie mano keliones į Vilnių, t. y. kad aš čia mokiausi hebrajų kalbos ir net esu gerokai jos pramokęs. Studijuojant vieną kartą gavau iš policijos laišką su hebrajiško rašto fotokopijomis. Iš lydraščio matėsi, kad policija laišką buvo nusiuntusi rektoriui, tas – įvairiems žmonėms. Čia buvo išvardyta kelios profesorių pavardės. Jie parašė pastabas, kad nemoka šios kalbos. Tuomet pagrindinis mano studijų dalykas buvo teologija, o vadovas – labai žinomas Senojo Testamento profesorius Martinas Notas. Vienu metu netgi maniau, kad pats liksiu universitete kaip Senojo Testamento specialistas. Tad matau viename lydraštyje Noto parašą: „Šitos kalbos nepažįstu.“ Jis mokėjo skaityti tik spausdintą hebrajišką tekstą, bet ne sudėtingą rankraštį. Jis laišką grąžino rektoriui. Tada Gerulis užrašė: „Siųsti studentui Falkenhahnui.“ Laiške aš perskaičiau, kad vienas žydas kitam žydui siunčia obuolių ir prašo skubiai juos atsiimti. Vadinasi, Gerulis gerai žinojo, kad aš moku hebrajų kalbą. Tada, važiuojant mašina, jis klausia, ar aš nežinau Vilniuje šios kalbos specialisto. Man tai buvo didelė pagunda. Persikelti iš Pskovo į Vilnių, kur turėjau daug gerų draugų, labai troškau. Ir lyg koks angelas sargas man pakuždėjo atsakyti: „Gaila, aš tokio žmogaus nežinau.“ – „Na ir gerai“, – atsakė Gerulis. Ir nieko daugiau. Tai nušviečia jo būdą. Profesorius buvo griežto, kieto charakterio, tačiau labai taktiškas. Jis galėjo susitarti apie mano pervedimą į Vilnių be atsiklausimo, tiesiog bendraudamas su vadovybe. Tikrai niekas nebūtų atsakęs kontržvalgybininkui. Pskove aš turėjau reikalų su rusų, estų, latvių, lenkų, lietuvių kalbų vertimais, bet su hebrajų – ne. Tad mane būtų nesunkiai perkėlę į Vilnių. Tą kartą mane tikrai saugojo angelas sargas. Žinoma, aš nieko bloga nebūčiau padaręs nei lietuviams, nei kitiems. Bet kaip aš šiandien galėčiau lankytis Vilniuje, sėdėti priešais jus? Man atrodo, Gerulis buvo kaip norssurištas su atentatu prieš Hitlerį. Tuo metu buvo kritiška situacija, todėl niekas negaudavo atostogų. Tačiau Gerulis man atsiuntė laiškelį, kad jau esąs Berlyne, civilis asmuo ir užsiiminėja savo mokslais, profesoriauja. Negalėjau suprasti, kaip jį išleido iš kariuomenės. Tai buvo jo paskutinė žinia. Po karo teko dirbti Hamburge pas žydą, profesorių Frenkelį. Jis išliko todėl, kad žmona buvo vokietė34. Frenkelis labai stengėsi man surasti vietą Berlyne ir tai jam pasisekė padaryti. Berlyne aš pirmiausia ėjau pas Gerulienę. Ji sakėsi apie vyrą nieko nežinanti. O iš armijos Gerulis buvęs paleistas, tikriausiai dėl ryšio su atentatu. Raudonajai armijai užėmus Berlyną, Gerulis namuose praleido kelias dienas. Paskui atėjo karininkai ir jį suėmė. Elgėsi taktiškai. Išgabeno, tačiau vėliau jokių žinių negavau. Beje, per mano apsilankymą sutikau ir jų dukrą, medikę. Berlyne aš dažnai lankiau Gerulienę. Tačiau, persikraustęs į miesto Rytų dalį, ryšį praradau. Nuėjau paskutinį kartą atsisveikinti. Skambinu, bet durų niekas neatidaro. Kaimynai pasakė, kad Gerulienė žuvo autoavarijoje. Be to, jie papasakojo, kad praėjusį rudenį čia lankėsi žmogus iš TSRS. Jis turėjo užduotį Gerulienei perduoti sveikinimus nuo vyro. Gerulis dirbąs kažkokioje TSRS knygų leidykloje. Aš manau, kad tai visai įmanomas dalykas. Gerulis nusivylė Hitleriu, kare žuvo sūnus. Negrįžti namo – tai visiškai pagal jo stilių. Aš galėčiau dar daug papasakoti apie Gerulį.

       D. KAUNAS. Ar Gerulis neslėpė savo lietuviškos kilmės?

       V. FALKENHAHNAS. Jau būdamas Karaliaučiaus universiteto rektoriumi viešai, prieš visus, jis sakydavo esąs lietuvis. Vokiškai pradėjęs mokytis tik sulaukęs šešerių metų amžiaus Jogaudų pradžios mokykloje. Jogauduose jo tėvas turėjo vidutinio dydžio dvarą.

       D. KAUNAS. Papasakokite apie save.