tekstai.lt

Viktor E. Frankl. Knyga kaip terapijos priemonė

 

       V i k t o r a s E m i l i s F r a n k l i s (1905–1997) – neurologijos ir psichiatrijos profesorius Vienos universitete – visą gyvenimą gvildeno žmogiškosios egzistencijos prasmės problemas. Oponuodamas tradicinėms psichoterapijos kryptims jis pagrindė logoterapiją, dar vadinamą „trečiąja Vienos psichoterapijos kryptimi” (greta Sigmundo Freudo psichoanalizės ir Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos).

 

 

 

       Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

       Kalbėdami apie knygą kaip terapijos priemonę, tai darome visiškai rimtai. Jau ištisus dešimtmečius gydant neurozes sėkmingai naudojama vadinamoji biblioterapija. Pacientui siūloma skaityti tam tikras knygas, anaiptol ne vien dalykines. Savaime suprantama, kad knyga pasitelkiama tikslingai, atsižvelgiant į konkretų atvejį.

       Žinoma, psichoterapija iš esmės remiasi gydytojo ir paciento partneryste, todėl negali būti kalbos, kad knyga kada nors įstengtų pakeisti gydytoją, biblioterapija – psichoterapiją. Vis dėlto negalima nuvertinti ir knygos. Turiu dokumentų, akivaizdžiai liudijančių: žmonės, kuriuos daugybę metų kamavo sunki neurozė ir kurie metų metus gydėsi, sugebėjo savarankiškai pasinaudoti tam tikru psichoterapijos metodu ar technika ir galiausiai išsivaduoti iš neurozės vien todėl, kad perskaitė reikiamą knygą.

       Tačiau galimybė pasitelkti knygą kaip terapijos priemonę anaiptol neapsiriboja vien patologijos sritimi. Knyga gali tiesiog daryti stebuklus ištikus egzistencinei krizei, o nuo šios neapsaugotas niekas. Reikiama knyga reikiamu momentu daugybę žmonių išgelbėjo nuo savižudybės, ir mes, psichiatrai, galime daug apie tai papasakoti. Šiuo požiūriu knyga yra tikra pagalbos priemonė gyvenant ir – mirštant. Kalbu ne apie dabar madingas knygas, kurių pavadinimai stereotipiškai kartoja žodžius death and dying, mirtis ir mirimas, ir kuriose apie mirimą kalbama taip, tarsi tai tebūtų procesas, kurį galima suskaidyti į tiek ar tiek fazių ir kuriuo galbūt įmanoma dar ir manipuliuoti. Ne, mirtį laikau viena iš žmogiškų ribinių situacijų, vienu aspektu „tragiškos triados“ – taip norėčiau ją pavadinti, – apimančios mirtį, kančią ir kaltę. Teko skaityti laiškų, rašytų mirties patale arba slapta išneštų iš kalėjimo, ir visi jie jaudinamai patvirtina, kiek daug tokiomis išorinio izoliuotumo, vidinio atvirumo aplinkybėmis gali reikšti tam tikra knyga ar net atskiras sakinys.

       Tokie terapiniai efektai gali dar sustiprėti, jei susiburia grupė žmonių, kartu studijuojančių arba aptariančių tam tikras knygas. Turiu protokolus, aprašančius, kaip tarp Floridos valstybinio kalėjimo kalinių visiškai spontaniškai susidarė tokia studijų grupė ir kokį terapinį poveikį turėjo grupinis skaitymas. Kalinys Nr. 552–022 rašo man:

       „Pastaruosius du mėnesius grupė kalinių drauge skaitė Jūsų knygas ir klausė Jūsų įrašų. Iš tiesų ir kančioje galima atrasti prasmę. Mūsų grupę sudaro devyni kaliniai, susitinkame du kartus per savaitę. Turiu pripažinti: tai, kas vyksta, artima stebuklui. Žmonės, buvę bejėgiai, neturėję jokios vilties, atranda naują savo gyvenimo prasmę. Įsivaizduokite, čia, kalėjime, garsėjančiame griežčiausia apsauga visoje Floridoje, per porą šimtų metrų nuo elektros kėdės, kaip tik čia mūsų svajonės tampa tikrove.“

       Žinoma, dalykinės knygos ne visada taip veikia. Pasitaiko aplinkybių, apie kurias galima pasakyti: kai nepakanka bet kokių žodžių – tada kiekvienas žodis perteklinis. Tokiais atvejais telieka ieškoti priebėgos poeto žodyje. Bent kartą ir man yra taip nutikę. Liūdnai pagarsėjusios San Kventino kolonijos, esančios netoliese San Francisko, direktorius pakvietė mane skaityti pranešimą kaliniams, išimtinai sunkiausiems kriminaliniams nusikaltėliams. Po paskaitos vienas klausytojas atsistojo ir pasakė, kad žmonėms iš Death Row, kur laikomi mirtininkai, neleido ateiti į paskaitą; jis paklausė, ar negalėčiau bent per mikrofoną pasakyti keletą žodžių vienam jų, ponui Mitchellui, kurio po kelių dienų laukia mirties bausmė dujų kameroje. Pasijutau bejėgis. Tačiau išsisukti negalėjau. Todėl suimprovizavau: „Patikėkite, pone Mitchellai, galiu šiek tiek suprasti Jūsų padėtį. Ir man teko pagyventi dujų kameros šešėlyje. Tačiau patikėkite, pone Mitchellai, ir tada nė akimirkos neišsižadėjau įsitikinimo, kad gyvenimas turi prasmę bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Mat arba jis turi prasmę – taigi ta prasmė išlieka ir tada, kai jis toks trumpas. Arba jis neturi prasmės – taigi negali tapti prasmingas, kad ir kiek truktų. Net ir tą gyvenimą, kurį, atrodo, iššvaistėme, galiausiai galime pripildyti prasmės, savęs pažinimu pranokdami patys save.“ Žinote, ką paskui papasakojau ponui Mitchellui? Istoriją apie Ivano Iljičiaus mirtį, kurią mums paliko Tolstojus. Istoriją vyriškio, staiga susiduriančio su faktu, kad neilgai tegyvens, ir suvokiančiu, kaip sudirbo savo gyvenimą. Tačiau kaip tik šia įžvalga jis pranoksta save, įstengia įprasminti gyvenimą, buvusį, regis, tokį beprasmį.

       Ponas Mitchellas buvo paskutinis žmogus, miręs San Kventino dujų kameroje. Tačiau prieš pat mirtį jis davė interviu laikraščiui „San Francisco Chronicle“, nepaneigiamai liudijantį, kad jis išgirdo istoriją apie Ivano Iljičiaus mirtį.

       Jaunimo skaitymo alkis gerai žinomas. Jaunimas instinktyviai žino stiprybės šaltinį, kuriuo disponuoja. Kaip kitaip galėtume paaiškinti įvykį, kuris prieš keletą dešimtmečių atsitiko Terezištato koncentracijos stovykloje. Išvakarėse buvo atrenkamas tūkstantis jaunuolių, – kitą rytą jie iškeliavo į Aušvico stovyklą. Tačiau tą patį rytą paaiškėjo, kad naktį įsilaužta į stovyklos biblioteką. Kiekvienas iš mirčiai pasmerktųjų įsidėjo į kuprinę mylimų poetų tomus ar mokslo veikalus. Kaip atsargas kelionei važiuojant į (laimei) nežinią. Ir dar yra drįstančių šaukti: „Pirma ėdalas, paskui moralė.“

       Mes nesame akli. Knygos poveikis anaiptol ne visada palaimingas. Ypač skeptiškai vertiname mokslo rezultatų populiarinimą. Einsteinas kartą pasakė, kad mokslininkui lieka pasirinkti: rašyti suprantamai ir paviršutiniškai arba nuodugniai ir nesuprantamai. Kita vertus, skaitytojo nesupratimas mažiau kenksmingas nei nesusipratimas. Nors pasitaiko ir nekenksmingų nesusipratimų.  Kaip tik toks kartą nutiko Niujorko psichiatrui Bingeriui, skaičiusiam viešą paskaitą apie psichosomatinę mediciną; po paskaitos jo paklausė, kur galima būtų nusipirkti buteliuką psichosomatinių vaistų!

       Nesusipratimo grėsmę matau kitur. Ne tiek populiarinamas, kiek vulgarinamas mokslas pernelyg lengvai pastūmėja žmogų nesuvokti savęs paties: žmogaus savivoka iškraipoma pateikiant pusines, ketvirtines, aštuntines tiesas taip, tarsi būtų kalbama apie visą tiesą. O kokios šio reiškinio priežastys?

       Dažniausiai girdime skundus, kad mokslai pernelyg specializuojasi. Manau, yra kaip tik priešingai. Bėda ne ta, kad mokslininkai specializuojasi. Bėda, kad specialistai apibendrina. Žinome vadinamuosius terribles simplificateurs. Jie viską supaprastina. Tačiau esama ir terribles généralisateurs, taip norėčiau juos pavadinti. Pirmieji viską tempia ant vieno kurpalio, antrieji nesitenkina savo kurpaliu. Jie viską apibendrina. Kaip kitaip sukurtų bestselerį, kaip įstengtų populiarinti neapibendrindami?

       Tokios masinės indoktrinacijos, kurią skleidžia jau patys bestselerių pavadinimai, veikiamas skaitytojas suvokia save ne kaip žmogų, bet kaip – pacituosiu du bestselerių pavadinimus – „nuogą beždžionę“ arba aparatą ir mechanizmą „anapus laisvės ir orumo“. Štai kur link suka šiandienos nihilizmas. Vakarykštis nihilizmas leidosi į šnekas apie Nieką. Šiandienos nihilizmas išsiduoda žodžiais „tėra“. Žmogus „tėra“ produktas – gamybinių santykių, paveldėjimo ir aplinkos, socialinių-ekonominių ir psichodinaminių sąlygų bei aplinkybių ir dar velniaižin ko. Šiaip ar taip, jis apibūdinamas kaip aplinkybių auka, nors iš tikrųjų jas kuria, mažų mažiausiai formuoja, prireikus ir keičia.

Suvulgarinta gelminė psichologija ypač paslaugiai pakiša pageidaujamą alibi neurotiškam skaitytojui. Dėl visko kalti tampa kompleksai. Pats žmogus už nieką neatsako. Laisvos valios nebelieka. Beje, kaip išmintingai kartą viena šizofrenija serganti pacientė atsakė į mano klausimą, ar nesijaučianti taip, tarsi neturėtų laisvos valios: „Žinote, pone daktare, kai noriu, turiu laisvą valią, o kai nenoriu – neturiu.“ O apie kompleksus viena moteris, ne pacientė, kartą man parašė: „Išgyvenau sunkią vaikystę, užaugau nedarnioje šeimoje ir patyriau daug vargo. Vis dėlto tų vaikystės baisybių nenorėčiau atsižadėti. Esu įsitikinusi, jos turėjo daugteigiamų padarinių.Kompleksai? Vienintelis mane kamuojantis kompleksas – tai mintis, kad privalėčiau turėti kompleksų, kurių iš tikrųjų neturiu.“

       Šnekos apie „tėra“ arba redukcionizmas, – taip vadinamas šis požiūris į žmogų, – tai tik vienas šiuolaikinio nihilizmo aspektų. Kitas aspektas – cinizmas. Tapo madinga šaipytis iš sveiko pasaulio, išpeikti, apjuodinti žmogų. Žinoma, dailinti pasaulį, žiūrėti į jį nerimtai ne literatūros uždavinys. Taigi ar negalėtų jos uždavinys būti toks: leisti anapus tikrovės blykstelėti galimybei – pakeisti tikrovę, perdaryti ją? Pasaulis paskendęs blogyje, – kam tai sakote? Jis nėrasveikas. Tačiau turėtumėte suprasti, kad man, kaip gydytojui, tuo apsiriboti nemalonu. Pasaulis nesveikas, tačiau jį galima pagydyti. Ir literatūra, kuri atsisako būti vaistu ir prisidėti kovojant prieš laiko dvasios ligą, tokia literatūra – tai ne terapija, o simptomas masinės neurozės, kurią ji pati dar ir skatina. Jei rašytojas nesugeba suteikti skaitytojui imuniteto nuo nevilties, jis bent jau neturėtų plūktis stengdamasis užkrėsti jį neviltimi.

       Masinę šiandienos neurozę apibūdina visame pasaulyje išvešėjęs beprasmybės jausmas. Šiandienos žmogus, palyginti su Sigmundo Freudo laikų žmogumi, patiria ne tiek seksualinę, kiek egzistencinę frustraciją. Šiandien jis, palyginti su Alfredo Adlero laikų žmogumi, kenčia ne tiek dėl nevisavertiškumo, kiek dėl beprasmybės jausmo, kurį lydi tuštumos pojūtis, egzistencinis vakuumas. Šiandien tai pastebime jau ir Rytuose, net trečiajame pasaulyje. Antai čekų neurologas profesorius Vymetalas parodė, kad „ši šiandienos liga, gyvenimo prasmės netektis, be vizų peržengia kapitalistinės ir socialistinės santvarkų sienas, ypač plinta tarp jaunimo“. Jei paklaustumėte manęs, kaip galėčiau paaiškinti tokį beprasmybės jausmo suvešėjimą, galėčiau pasakyti tik tiek: skirtingai nuo gyvūno, instinktas žmogui nebesako, ko jam reikia, skirtingai nuo ankstesnių laikų žmogaus, tradicija jam nesako, ką jis privalo – galiausiai jis gerai nebežino, ko iš tikrųjų nori. Todėl arba nori tik to, ką daro kiti, – štai jums konformizmas, – arba daro tik tai, ko iš jo nori kiti, – štai jums totalitarizmas.

       Statistikos testai patvirtina, kad beprasmybės jausmas labiausiai paplitęs tarp jaunimo. Remdamasis statistine 500 Vienos gamyklų mokinių apklausa, inžinierius Habingeris nustatė, kad pastaraisiais metais beprasmybės jausmas išaugo nuo 30 iki 80 nuošimčių. Amerikoje mano bendradarbiams iš Jungtinių Valstijų tarptautinio universiteto (United States International University) pavyko įrodyti, kad tokius visame pasaulyje dažnėjančius fenomenus kaip agresyvumas ir nusikalstamumas, narkotinė priklausomybė ir savižudybė galima kildinti iš vieno šaltinio,būtent – iš beprasmybės jausmo. Dažniausia amerikiečių studentų mirties priežastis – autoavarija, iškart po jos – savižudybė. Negana to, bandymai nusižudyti pasitaiko penkiolika kartų dažniau, o kur dar neaiškūs atvejai, į kuriuos neatsižvelgiama? Laimė. Mat mes, gydytojai, turime galvoti ne tik apie terapiją, bet ir apie profilaktiką, nors savižudybių prevencijos požiūriu jų viešinimas toli gražu nėra naudingas. Galbūt pakaks šiame kontekste paminėti, kad kartą savižudybių arba bandymų nusižudyti dažnis Detroite staiga krito, o po šešių savaičių vėl taip pat staiga išaugo. Tas šešias savaites vyko visuotinis laikraščių darbuotojų streikas, taigi savižudybių ir bandymų nusižudyti buvo neįmanoma paviešinti.

       Vadinasi, sakyti reikia ne viską. Jei matuodamas kraujo spaudimą, siekiantį, pvz., 160, pasakau tai pacientui, jo spaudimas jau bus ne 160, bet tuoj pat šoktels iki 180. Mat pacientas bijo infarkto. O jei į jo nedrąsų klausimą atsakau, kad spaudimas praktiškai normalus, taigi jam nėra ko baimintis, pacientas nurimsta ir spaudimas išties nukrinta iki 140.

       Grįžkime prie beprasmybės jausmo. Kaip prieš šią nūdienos masinę neurozę galima pasitelkti knygą „kaip terapijos priemonę“? Pirmiausia trimis frontais, prieš tris aktualius ir neatidėliotinus laiko ligos aspektus, – sekmadienio neurozę, išėjimo į pensiją krizę ir bedarbystės neurozę.

       Sekmadienį, kai apmiršta šiokiadienių veiklumas, beprasmybės jausmas dar labiau sustiprėja. Tai sukelia tipišką vadinamąją sekmadienio neurozę. Ji vis labiau plinta. Alensbacho Demoskopijos instituto duomenimis, 1952 m. laikas sekmadieniais prailgdavo 26 proc. apklaustųjų, šiandien – jau 37 proc.

       Tą patį galima pasakyti apie išeinančių į pensiją krizę, psichosomatinį sukriošimą žmonių, kurių gyvenimo turinį sudarė darbas ir kurie, nebespaudžiami profesinių įsipareigojimų, patiria vidinę tuštumą ir tiesiog palūžta. Psichofizinį jėgų mažėjimą senatvėje galime reguliuoti, jei išliksime ne tik fiziškai, bet ir psichiškai sveiki, ir čia knyga atlieka ne tik terapinę, bet ir profilaktinę funkciją. Šiaip ar taip, niekur nemačiau taip knygomis nukrauto rašomojo stalo kaip profesoriaus Berze, buvusio Štainhofo* direktoriaus, kuris mirė devyniasdešimt vienų metų žvalaus ir veiklaus proto.

       Galiausiai bedarbystės neurozės atveju susiduriame su ligos paveikslu, kurį aprašiau dar 1933 m. leidinyje „Sozialärtzliche Rundschau“, remdamasis patirtimi, sukauptoje per Darbo rūmų pradėtą akciją „Jaunimas ir skurdas“. Paaiškėjo, kad skurdas buvo ne tik ekonominis, bet ir psichologinis.Gyvenimą be darbo žmonės laikė beprasmiu – jiems atrodė, kad jie patys yra nenaudingi. Juos labiausiai slėgė ne pati bedarbystė, o beprasmybės jausmas. Žmogus yra gyvas ne tik bedarbio pašalpa.

       Šiandienos ekonominė krizė kitaip nei ketvirtame dešimtmetyje kildinama iš energetinės krizės: pasibaisėję suvokėme, kad energijos šaltiniai nėra beribiai. Viliuosi, nepalaikysite lengvabūdiškumu, jei drįsiu teigti, kad energetinė krizė ir atitinkamai lėtėjantis ekonomikos augimas yra vienintelis tikras šansas mūsų pažeistai valiai siekti prasmės. Turime šansą suvokti pačius save. Gerovės visuomenės laikais daugumai žmonių pakanka to, iš ko jie gali gyventi. Tačiau daugybė žmonių nežino, kam jie turėtų gyventi. Reikėtų sukeisti akcentus, nuo pragyvenimo priemonių klausimo pereiti prie gyvenimo tikslo, prie gyvenimo prasmės. O prasmė, priešingai energijos šaltiniams, yra neišsemiama. Ir niekas neprilygs knygai kaip katalizatoriui, skatinančiam atrasti prasmę. Kad žmogus instinktyviai žino apie knygos teikiamą galimybę nepalūžti ekonominės depresijos laikais, liudija faktas, jog šalyse, kurias apima masinis nedarbas, knygų perkama ir parduodama daugiau nei bet kada anksčiau.

       Be to, skirtingai nuo masinės informacijos priemonių, siūlančių pasyviai „vartoti“, knyga skatina selektyvų buvimą. Knygos negalite tiesiog įjungti ir išjungti kaip radijo ar televizoriaus. Dėl knygos pirma reikia apsispręsti. Skaitydami kartais turite ir stabtelėti, kad pagalvotumėte. Pačiame darbo pasaulio, kuriam gresia dehumanizavimas, centre žmogus susipila salas, kuriose gali ne tik pramogauti, bet ir apmąstyti save, ne tik save barstyti, bet ir kaupti. Laisvalaikis, skirtas skaityti, skatina žmogų ne bėgti nuo savęs, nuo savo paties tuštumos, bet leidžia jam „grįžti prie savęs“. Žodžiu, knyga padeda formuoti laisvalaikį ne išcentriniu, o įcentriniu būdu. Ji išvaduoja mus iš spaudimo siekti rezultatų, iš vita activa, ir kviečia atgal į vita contemplativa, į mąslų buvimą, tegul ir kartkartėmis.

       O knygų prekyba – koks galėtų būti jos uždavinys, kokia jos atsakomybė? Ogi pirmiausia apskritai reikalauti iš žmogaus valios siekti prasmės, valios, kuri šiandien tokia pažeista. Kol laikomės išankstinės nuostatos, kad skaitytojas tiesiog per kvailas skaityti šią ar kitą knygą, jis ne tik lieka kvailas, jis apskritai tik tada ir tampa kvailas. Yra idiotų, kurie tapo idiotais tik todėl, kad koks nors psichiatras kartą palaikė juos idiotais. Gaila, tačiau turiu užbaigti šį šventinį pranešimą tarsi gimnazistas retorikos pratimus Goethe’s citata: „Priimdami žmogų tokį, koks yra, padarome jį blogesnį. Priimdami tokį, koks turi būti, padarome tuo, koks jis gali tapti.“

 

1975

 

Versta iš:

Frankl V. E. DER MENSCH VOR DER FRAGE NACH DEM SINN.

München: Piper Verlag, 2006

 

____________

 

* Psichiatrinė klinika Vienoje. (Vert. past.)