tekstai.lt

Ramunė Bleizgienė. Rašanti moteris istoriniame maskarade


       Sofija Tyzenhauzaitė ir jos „Reminiscencijų“
1 kontekstai

       Sofija Tyzenhauzaitė Šuazel-Gufjė (Choiseul-Gouffier) gimė 1790 m. Lydos paviete Žaludko dvare (dabar – Baltarusija), Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšezdzeckytės šeimoje. Tyzenhauzai kilę iš vokiečių žemių – Holšteino grafystės, iš šios giminės yra kilęs ne vienas aukštas valstybės dignitorius. Vienas žymiausių jos atstovų senelio brolis Antanas Tyzenhauzas (1733–1785) – LDK rūmų iždininkas, Gardino seniūnas ir karališkųjų ekonomijų valdytojas, užsiėmęs plataus masto ūkine ir kultūrine veikla (Gardine įsteigė didžiules tekstilės, popieriaus manufaktūras, buhalterijos, statybos, veterinarijos, medicinos mokyklas, pirmąjį botanikos sodą, išlaikė dramos ir baleto trupes). Vienas Sofijos brolis Konstantinas Tyzenhauzas tapo garsiu ornitologu, tyrinėjo ne tik Lietuvos ir pasaulio paukščius, parašė „Visuotinę ornitologiją“; kitas brolis Rudolfas Tyzenhauzas pasirinko kariškio profesiją; sesuo Aleksandra Tyzenhauzaitė-Giunterienė buvo talentinga dailininkė, Dabraulėnų dvare turėjusi tapybos studiją. Jos duktė – Gabrielė Giunterytė-Puzinienė – rašytoja, poezijos, pjesių ir atsiminimų autorė. Sofijos pusbrolis iš motinos pusės – Antanas Radvila – parašė muziką pirmajam „Fausto“ pastatymui Vokietijoje.
       Kadangi Sofijos tėvai išsiskyrė, mergaitė augo grafienės Konstancijos Morikoni dvare Kairėnuose. Lankydavosi našlės Morikoni vyro brolio Benedikto Morikonio dvare Taujėnuose (Ukmergės r.). Tai buvo puikūs, klasicistiniai rūmai, suprojektuoti Pjektro de Rosio, juos supo angliškas sodas.
       Prancūzmečiu Ignotas Tyzenhauzas tapo Napoleono sudarytos Vilniaus gubernijos administracinės komisijos nariu, o jo sūnūs įstojo į prancūzų kariuomenę.
       1818 metais Sofija Tyzenhauzaitė ištekėjo už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus Šuazelio-Gufjė, kurio tėvas buvo garsus prancūzų diplomatas, aršus rojalistas, Revoliucijos metais pabėgęs į Rusiją. Sofija buvo antroji grafo žmona, su pirmąja, Viktorija Potockyte, susilaukė keturių vaikų, buvo išsiskyręs. Ištekėjusi Sofija daug keliavo po Europą – Paryžių, Veneciją, Florenciją, gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą.
       1818–1831 m. ji parašė penkis istorinius romanus: „Lenkai Sant Domingo saloje, arba Jaunoji Kreolė“ (1818); „Barbora Radvilaitė“ (1820); „Vladislovas Jogaila ir Jadvyga, arba Lietuvos prijungimas prie Lenkijos“ (1824), „Politikos nykštukas“ (1827), „Halina Oginskaitė, arba Švedai Lietuvoje“ (1837). „Reminiscencijos“ išleistos Paryžiuje 1829 m.
      
Sofija Tyzenhauzaitė mirė 1878 m. Nicoje sulaukusi 88-erių2.
       Rašytojos jaunystės metai sutampa su Lietuvos ir Lenkijos valstybę sukrėtusiais ir galiausiai ją kaip politinį vienetą sunaikinusiais istoriniais įvykiais – Antruoju ir Trečiuoju padalijimais, 1894 m. Tado Kosciuškos sukilimu ir jo numalšinimu, Gegužės 3-iosios dienos Konstitucijos paskelbimu, Napoleono žygiu į Rusiją, jo pralaimėjimu. Žvelgiant į dar platesnį visos Europos kontekstą – XVIII a. pabaiga, paženklinta Prancūzijos revoliucijos, laikytina lūžio momentu ar atskaitos tašku, kai pradeda byrėti senoji monarchijų Europa ir pradeda formuotis modernios Europos valstybės. Revoliucija taip pat žymi modernaus (sekuliaraus) mąstymo pradžią.
Rachel G. Fuchs ir Victoria E. Thompson knygoje „Moteris XIX amžiaus Europoje“3 teigia, kad istoriniai įvykiai ir besikeičiantis kultūrinis kontekstas paveikė ir tradicinius, nusistovėjusius socialinius santykius, naujai brėžė privataus ir viešo gyvenimo ribas, iškėlė svarstymui vyrų ir moterų santykių klausimą. Būtent Prancūzijos revoliucijos metu moterys pasirodo viešojoje erdvėje kaip galingos figūros: jos žygiuoja į karaliaus rūmus Versalyje, įkuriama moterų revoliucionierių grupė, reikalaujanti lygaus vaidmens viešojoje piliečių erdvėje, vienodų teisių vyrams ir moterims, turtingiems ir vargšams. Tuo metu vykę debatai, priimta Žmogaus ir piliečių teisių deklaracija pasiūlė ir įvedė į visuotinę apyvartą naują žodyną ir suteikė pagrindą svarstyti moterų teisių, lyčių vaidmenų bei pilietiškumo klausimus.
       Apšvietos kultūros dalimi laikomi suklestėję vidurinės ir aukštesniosios klasės moterų rengiami saloniniai pokalbiai, diskusijos, leidusios moterims susikviesti ryškiausius to meto mokslininkus, filosofus bei rašytojus ir tokiu būdu dalyvauti intelektualiniame ir socialiniame gyvenime. Dalyvavimas salonų „gyvenime“ tapo visuomeninio statuso bei prestižo dalyku. Moterys, kaip šių susibūrimų organizatorės, salono šeimininkės, nors ir privačioje erdvėje, įgavo galių ir buvo vadovaujančios figūros formuojant visuomeninę nuomonę daugeliu politinių klausimų.
      
Knygoje „Beprotė palėpėje“4, skirtoje XIX a. moterų kūrybai pristatyti, Sandra M. Gilbert ir Susan Gubar XIX a. vadina tuo slenksčiu, nuo kurio moterų autorystė nebelaikoma gryna anomalija. Šiame amžiuje moterys jau turi savo literatūrą, nuo šiol jau aiškiai galima išskirti jų literatūrinę subkultūrą, bendruomenę, kurioje skaitoma moterų kūryba ir kuri grindžia rašančių moterų ryšį. Kita vertus, knygos autorės pripažįsta šių moterų kūrybos apribus – jos ne tik gyveno uždarose erdvėse, bet ir jų kūrybos pasaulis skleidėsi griežtai vyrų autorių (rašytojų) kurtoje ir apibrėžtoje aplinkoje: „XIX amžiaus rašytoja ne tik turėjo gyventi paveldėtuose, vyrams priklausančiuose ir jų statytuose rūmuose (kaimo sodybose), ji taip pat buvo suvaržyta ir apribota vyrų rašytojų sankcionuotų Meno Rūmų ir Kūrybos Namų“5. Vakarų literatūros tradicija, anot šių tyrėjų, kyla iš Dievo, kaip gyvybę duodančio, kuriančio Tėvo vaizdinio. Autorius, rašytojas, dievas, pater familias Vakarų mąstymo tradicijoje priklauso tai pačiai paradigmai. Autorius – ne tik teksto šaltinis, bet ir autoritetingas, galios turintis asmuo, sukuria tekstų autoritetą (auctor, ōris – lotynų kalboje reiškia ne tik (į)kūrėją, rašytoją, vadovą, mokytoją, bet ir autoritetingą asmenį, patikimą šaltinį bei laiduotoją, garantą6). Autorius, rašytojas, dieviškojo Kūrėjo atitikmuo žemėje turi valdžią ne tik savo tekstams, čia esantiems „objektams“ – veikėjams, situacijoms, bet taip pat ir skaitytojams. Gebėjimas kurti nuo Aristotelio laikytas išskirtinai vyriška ypatybe: autorės, naudodamosi anglų kalbos teikiamomis galimybėmis, metaforiškai gretina rašiklį (angl. pen) ir penį (angl. penis).
       Sandra M. Gilbert ir Susan Gubar ironiškai klausia: jei rašiklis yra penio (falo) metafora, kuo tada rašo moterys? Nors šis klausimas skamba drastiškai, tačiau jis aiškiai atskleidžia moterų, nusprendusių kurti, situaciją – jų nerimą dėl savosios autorystės legitimumo. XIX a. moterų pasiryžimas rašyti buvo laikomas nenusakomai įžūliu ir arogantišku veiksmu: „Literatūra nėra ir negali būti moterų reikalas“ (
cituojamos Roberto Southey laiško Charlotte'i Brontė eilutės)7. Moterys, iki šiol buvusios tik vyrų tekstų veikėjos, jų „sukurti“ (ir nutildyti) objektai tuo metu ima pretenduoti į autorių vietą: „Sukurtos vyro Dievo arba vyro, pagal Dievo paveikslą, nužudytos („numarintos“) tobulo savo pačių atvaizdo, moterys rašytojos, galima sakyti, savęs kontempliaciją (mąstymą apie save) pradėjo ieškodamos savo atvaizdo vyrų sukurtuose (parašytuose) tekstuose“8. Rašančių moterų savižina yra labai komplikuota, nes tarp „aš“ ir „aš – sau“ nuolat įsiterpia patriarchalinės kultūros suformuotos moters apibrėžtys. Moterų kelias autorystės link gali būti matomas ir kaip nuolatinės pastangos peržengti patriarchalinės kultūros nustatytas (vyrų užrašytas) moters tapatybės ribas. Šio proceso pradžią knygos autorės aptinka XIX a. moterų literatūroje.


       Rašančios moters tapatybės klausimai

       Žvelgdami į bendrą moters situaciją amžių sandūroje galime matyti, kad jos galimybės dalyvauti Istorijoje kaip lemiančiam asmeniui buvo gana ribotos. Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucijos metu moterų pagalba buvo naudojamasi, tačiau iškilus grėsmei, kad organizuotos moterys gali peržengti joms paskirtos erdvės ribas, jos nušalinamos nuo aktyvios politinės veiklos. Sudėtinga buvo ir moterų, gebančių rašyti patikimus istorinius veikalus ar tekstus, situacija. Be jokios abejonės, jos kaip salonų šeimininkės ir saloninės veiklos organizatorės dalyvavo svarstant istorinius klausimus, tačiau jų idėjos, mintys platesnį visuomenės ratą galėjo pasiekti, t. y. peržengti privačios erdvės ribas, tik per vyrus, kuriems priklausė viešoji erdvė ir viešas balsas.
       S. Tyzenhauzaitės ryžtas imtis rašyti atsiminimus gali būti suprantamas kaip pirminė pastanga įeiti į istorijos erdvę ne tik kaip stebėtojai, bet ir interpretuotojai.
Nors „Reminiscencijos“9 nėra tikroji, beveik vien tik vyrų rašoma Istorija, galinti reikalauti mokslinio statuso, tačiau atsiminimų turinys gali pakoreguoti Didžiosios Istorijos netikslumus ir tapti jos medžiaga. „Reminiscencijų“ autorės paantraštėje minimi asmenys – imperatorius Aleksandras I ir imperatorius Napoleonas I – yra ryškios asmenybės, dariusios įtaką visai Europos istorijai, kurios užrašymas būtų vertas ir vyro Istoriko plunksnos. Istorijos objekto vertė įgalina istoriką ją užrašyti arba atvirkščiai, rašydamas Istoriją autorius sukuria istorinę užrašomo objekto vertę. Susiduriame su aktualiu istorijos normatyvumo klausimu. A. Sverdiolo manymu, istorija yra neatsiejama nuo vertybinės orientacijos, anot jo: „Graikų–persų karai Herodotui pirmiausia yra vertybiškai artikuliuota tikrovė – didžiausias, didingiausias žmonijos istorijos įvykis“10. Galima spėti, kad S. Tyzenhauzaitės rašymo intencijos kyla įžvelgus XIX a. pradžioje Vilniuje (ir aplink jį) susiklosčiusių įvykių lemiamą vaidmenį ne tik Lietuvos–Lenkijos valstybės, bet ir visos Europos istorijai, kurių liudytoja ir dalyve jai pačiai buvo lemta būti. Kyla klausimas: jei autorės patirtis nebūtų susijusi su dviejų didžių vyrų – Aleksandro I ir Napoleono I – gyvenimu, ar S. Tyzenhauzaitė iš viso būtų ėmusis rašyti atsiminimus? Ar susitikimai ir gana artimi santykiai su imperatoriumi Aleksandru prideda S. Tyzenhauzaitės gyvenimo istorijai tiek vertės, kad ji gali būti užrašyta? Ar pati viena XVIII a. pab.–XIX a. pr. moters gyvenimo istorija nusipelno būti užrašyta? Turint galvoje kontekstą, greičiausiai ne. Atsiminimuose užfiksuota rašymo situacija atrodo nelabai palanki išlaisvinti moters istoriją nuo privalomo dalyvavimo didžiojoje vyrų Istorijoje, kur moters vaidmuo yra dar labai nežymus, vyrų garbės šviesa nušviečia ir moterų gyvenimus, ištraukia juos iš nebūties tamsos ir tylos. Moters rašymas užima žemiausią padėtį Istorijos kūrėjų hierarchijoje, kuri galėtų būti matoma taip: Dievas, Tikrasis ir Didysis Istorikas („Ar Dievas laimino šią agresiją? <...> Jis šioje žemėje mūsų vertintojas ir istorikas“11); vyrai, objektyvios Istorijos kūrėjai, ir moterys, retai kada istorijos „objektai“, kartais atsiminimų autorės („<...> aišku, aš neaprašinėsiu detalių, tai istorikų sritis, čia rašo moters plunksna“12). S. Tyzenhauzaitė nepretenduoja imtis objektyvaus istorijos pasakotojos vaidmens, nes atsiminimai rašomi moters. Viena vertus, susitikimai (santykiai) su didžiais vyrais įgalino pasakotoją užrašyti praeities įvykius, kita vertus, jos užrašytas istorijos pasakojimas, pačios autorės vertinimu, neprilygsta tikrų istorikų darbams. Dalyvavimas Istorijoje iš pažiūros paprastą, gana kasdienę pasakotojos patirtį, pvz., pasijodinėjimą, paverčia istoriniu įvykiu: „Dalyvavau jodinėjime, kurį galima pavadinti istoriniu dėl susiklosčiusių aplinkybių“13.
       Sofija Tyzenhauzaitė „Reminiscencijose“ trumpai perpasakoja savo kūrinėlį „Vanda ir Ritigeris“, kurį parašė būdama šešiolikos ar septyniolikos metų. Jaunystės kūrinėlio centre – valdovės Vandos sapnas, kuriame ji mato visą Lenkijos istoriją: vaidai dėl sosto, atnešama nauja religija (krikščionybė), kuri „džiaugsmingai priimama“, paskui Lenkija, norėdama nusikratyti valdovų jungo, įveda karaliaus rinkimus,
„nes paveldimas sostas – visų nelaimių, pilietinių karų ir anarchijos šaltinis“14. Vėliau vaizduojamas paskutinis Lenkijos karalius, karūnuotas moters, paskendęs malonumuose ir nepaisantis artėjančios pražūties. Žaibas trenkia į karaliaus sostą, ir trys juodi ereliai sudrasko baltąjį. Akivaizdu, kad čia simboline kalba pasakojama apie Trečiąjį Respublikos padalijimą. Iš tamsos, mirties ir kapo duobės gražaus kilnaus veido moteris prikeliama genijaus, virš kurio galvos sklando auksinis erelis. Šis genijus, išlaisvinantis moterį Lenkiją, yra Napoleonas. Pirmoji moteris valdovė, kaip ir reikšmingi istorijos vyrai (Gediminas), apdovanojama praeitį numatančiu sapnu. Tariamoji „pirmoji Lenkijos valdovė“ Vanda atsiduria greta kitų žymių realiai egzistavusių ar išgalvotų ir S. Tyzenhauzaitės aprašytų moterų: Barboros Radvilaitės, Jadvygos, Halinos Oginskaitės, grafų Komorovskių Gertrūdos, grafienės Feliks Potockos. S. Tyzenhauzaitė taip pat prisipažįsta jaunystėje norėjusi būti lenkų Žana D'Ark. Išvardytoji moterų plejada liudytų siekį ieškoti istorijai svarbių, jai įtaką dariusių moterų, kitaip sakant, atrasti sektinus, herojiškus, bet svarbiausia – moterų pavyzdžius.
       S. Tyzenhauzaitė teigia, kad vos išmokusi rašyti, ji ėmė „linksmintis kurdama“. Taip pat akcentuojamas įgimtas polinkis užsisklęsti savyje, pasitraukti iš aplinkos į savo fantazijas. Pasakotoja prisipažįsta, kad vaikystėje, prieš įsijausdama į lenkiškosios Žanos D'Ark vaidmenį, ji buvo mėnulio karalienė – dienos šviesa jai buvusi per ryški. Numanoma dienos ir nakties opozicija galėtų žymėti viešo, bendro ir privataus, asmeniško ir kartu moteriško pasaulio ribas. Gamtos meditacija (
„<...> atsisėsdavau prie upės ir žiūrėdavau į raibuliuojančias bangeles, skubančias viena paskui kitą“15) leidžia pasakotojai nors trumpam atitrūkti nuo visuomeninių, politinių reikalų ir netgi pamiršti didžiuosius vyrus – Aleksandrą ir Napoleoną. Istoriniai įvykiai tuo metu matomi kaip greitai praeinantys, keičiantys vieni kitus, kaip upės bangelės16. Prabėgantis laikas, nenumaldomos tėkmės suvokimas liūdina pasakotoją: „Tos mintys sukeldavo man neįveikiamą liūdesį (tai buvo nuojauta)“17. Ir nors sukelia liūdesį, tas nusišalinimas jai mielas, tuomet ji pasijunta laiminga (vienumoje, prabėgančiame laike ji gali pasilikti pati su savimi). Tačiau viešai pasakotoja neprisipažįsta, kad melancholija jai artimesnė nei lengvabūdiškos linksmybės, nes bijo būti palaikyta romantike. Tai rodosi gėdinga – vyrų ironišką požiūrį į susimąsčiusią, savin pasinėrusią moterį puikiai atspindi autorės užrašyta kareivio frazė: „Žiūrėk, mirštanti nekaltybė!“18
       Mėnulis, vėliau minimas lunatizmas ir iš to kylantis aiškiaregės talentas, polinkis į fantazijas, – nors vėliau savo mintijimus ji vadina „mąstymu“, – priklauso pasakotojos kūrybos erdvei. Prisipažinusi, kad metė rašyti tragediją apie Saliamono teismą ir ėmėsi komedijos žanro, nes tam „nereikia logikos“, S. Tyzenhauzaitė, remdamasi antikine tradicija (kur tragedija yra aukštasis žanras, o komedija – žemasis), savo rašymą priskiria žemesnei pakopai. Kūrinėlis, kurio svarbiausioji veikėja yra išgalvota pirmoji Lenkijos karalienė Vanda, buvo skirtas motinai. Tame pačiame kontekste prisimenama, kad motina žinojusi apie dukters polinkį į fantazijas ir apie jos mėnulio karalystę, ir, kaip galima spėti, jos dėl to nesmerkusi, tik kai pasakotojai kildavę „neįprastų minčių, mama visuomet sakydavusi:
„Sofija vis dar savo mėnulio karalystėje“19. Priešingai nei tėvas, kuris dukrą vadino „kopūsto galvele“ ir naudojosi jos grožiu siekdamas politinių tikslų, motina priima dukters keistenybes. Sofijos kūrybiškumas, kylantis iš jos keistumo (rašanti moteris labai dažnai laikoma ne visai normalia), yra ir pastanga užmegzti ryšį su motina, t. y. pagrįsti, nors vaizduotėje sukurti matricentinę istorijos liniją. „Reminiscencijų“ pabaigoje pasakotoja prisipažįsta, kad atsiminimus apie Aleksandrą ji norėjusi padovanoti jo motinai, tačiau nebespėjusi dėl pastarosios netikėtos mirties, todėl nusprendusi juos įteikti savajai „kaip pagarbos kitai motinai ženklą“20.


       Pasaulis kaip maskaradas

       Haydenas White'as, analizuodamas XIX a. istorijos veikalus, istorinį tekstą apibūdina kaip „pasakojamojo prozos diskurso formos žodin[ę] struktūr[ą], siekianči[ą] būti praeities struktūrų ir procesų modeliu ar paveikslu ir juos atvaizduodama paaiškinti, kokie jie buvo21. H. White'o suformuluota istorijos teksto samprata yra tinkama nagrinėjant ir S. Tyzenhauzaitės „Reminiscencijas“, nors jos nėra laikytinos tikruoju istoriniu tekstu. Akivaizdu, kad H. White'ui bet koks istorinis pasakojimas yra neatsiejamas nuo pasakojamų įvykių interpretavimo, nepaisant to, kiek „objektyvus“ tas pasakojimas būtų. Be to, jis žengia dar toliau, teigdamas, kad istorikas, prieš imdamasis užrašyti ar interpretuoti istoriją, pirmiausia turi ją susikurti: „Norėdamas istorinio lauko duomenims pritaikyti juos atvaizduosiantį ir aiškinsiantį sąvokų aparatą, istorikas iš pradžių turi įsivaizduoti lauką – kitaip sakant, susikurti jį kaip protu suvokiamą objektą“22. Šioje žiūros perspektyvoje istorinio teksto ideologinė, vertybinė potekstė sujungia estetiką kaip siužeto pasirinkimo, suteikimo būdą ir kognityvinę operaciją kaip įvykių motyvavimo ar argumentavimo kelią.
       „Reminiscencijose“ yra dvi siužeto linijos: pirmoji ir labiau asmeniška prasideda atsiminimų autorės pirmuoju susitikimu su imperatoriumi Aleksandru ir pasibaigia jo mirtimi; antroji susijusi su imperatoriaus Napoleono karo žygiais Europoje ir konkrečiai 1812 metų įvykiais buvusioje Lietuvos–Lenkijos valstybėje bei Rusijoje. Pirmoji linija tarsi apglobia bei įrėmina antrąją, asmeninė „istorija“ yra pirmesnė, galbūt paaiškinanti antrąją – santykis su istoriniais personažais bei įvykiais yra asmeniškas, tiesioginis, istorija yra patirta. Taip pat atsiminimuose susikerta du laikai: viena vertus, yra pastanga sugrįžti į praeitį ir tarsi iš naujo viską patirti, kita vertus, visi praeities įvykiai jau vertinami iš laiko atstumo, todėl tie žmonės, kurie yra ano meto įvykių dalyviai, jau matomi ir visos jų gyvenimo istorijos kontekste.
       Atsiminimų autorė jos laiko istorinius įvykius mato iš biblinės perspektyvos – tarsi buvusi Lenkijos–Lietuvos valstybė dalyvautų didžiojoje biblinėje dramoje, kurios svarbiausieji įvykiai jau yra išpranašauti: „[pamiršdavau] visas tas kariuomenes, tautas, lyg išpranašautas Šventajame Rašte:
„Jie ateis iš toli, vieni iš šiaurės, kiti iš vakarų žemės, o kiti iš pietų žemės“23. Vilniuje karo sukelta suirutė pasakotojai pranašauja pasaulio pabaigą: debesyse matoma „Apokalipsės kariuomenė“. Valstybingumo praradimas taip pat interpretuojamas iš krikščioniškų pozicijų – tautos dalyvauja krikščioniškoje misterijoje ir yra baudžiamos už nuodėmes: „Dažnai klausiu savęs, ką nelaimingoji Lenkija padarė Dievui ir žmonėms, kad buvo sunaikinta ją padalijant 1796 metais, net jos vardas išnyko iš Europos valstybių sąrašo. O dangau!“24 Tokia emocinga kalba apgailimas valstybingumo praradimas, jis aiškinamas ne netinkama politika, blogu užsienio ir vidaus reikalų tvarkymu, bet nuodėmingu tautos elgesiu. Tačiau lenkai, anot pasakotojos, visada buvo uolūs krikščionys: „<...> lenkai visada pasižymėjo lojalumu kaimyninėms šalims, niekada nebandė pasinaudoti jų klaidomis ar nelaimėmis, visada buvo pasiryžę pralieti kraują gindami krikščionybę“25. Jie aprašomi beveik kaip šventieji, linkę pasiaukoti dėl krikščioniškų idealų. Todėl, mėgindama šiuo aspektu paaiškinti valstybingumo praradimą, autorė pristinga argumentų.
       Kitas paaiškinimas – gegužės 3 d. Konstitucija galėjusi būti priežastis, paskatinusi tris grobuonis (autorės žodžiai) sunaikinti vos prasikalusį daigą. Tačiau šį neteisėtą trijų valstybių veiksmą – LDK pasidalijimą – pasakotoja vertina iš krikščioniškų pozicijų. Galima manyti, kad tuo metu autorei rodėsi, jog valstybingumas prarastas nebesugrąžinamai, todėl jis gali būti interpretuojamas amžinybės požiūriu – nes visų istorinių kataklizmų galutinis vertintojas yra Kristus: „Jis šioje žemėje mūsų vertintojas ir istorikas“ (šalia jo atsiduria ir kiti didvyriai Ričardas Liūtaširdis, Pilypas Augustas, šventasis Liudvikas, kurie, regėdami tokius istorijos posūkius, autorės nuomone, vartosi kapuose). Būtent Biblija yra tas didysis tekstas, pagal kurio kontekstą autorė kuria savo pasakojimą. Galbūt galvodama apie Paskutiniojo teismo dieną – kai „bus teisiami šio pasaulio teisėjai, kuriems užkrauta atsakomybės už tautas našta“, ji jaučia šiokį tokį palengvėjimą, kad Lenkijos skriaudikams bus atlyginta „pagal nuopelnus“. Visiškas valstybės praradimas, rodos, leidžia kelti tik retorinį klausimą:
„Ar feniksas atgims kada iš savo pelenų?“26 Tačiau ateitį lems ne piliečių sąmoningumas, apsisprendimas atkurti prarastą valstybę, bet Apvaizdos galia spręsti tautų likimus – ji yra didysis ir galutinis lėmėjas.
       Galbūt pats aptariamas objektas – valstybės reikalai, gal pasirinktas interpretacijos aspektas – Viešpaties žvilgsnis, lemia pasakotojos įsijautimą į pamokslininko toną. Jei būtų pamokslininkė, ji imtųsi daugiausia kalbėti apie garbę, bet ne apie atnešamą ginklo (tai prancūzų pasirinkimas – susigrąžinti garbę ginklu). S. Tyzenhauzaitei svarbi garbė, kuri įgaunama kartu su pagarba religijai ir įkvepia tikėjimą, nes „abejingumas religijai pažemina žmogų iki vabzdžių, atomų, erkių lygio, kurie vedami instinkto šliaužioja, gyvena ir miršta ant šio į begalybės erdves paleisto žemės ir vandens rutulio, kurį mes išdidžiai vadiname mūsų pasauliu“. Autorės teigimu, tik tikėjimas, kuris čia suprantamas kaip pagarbus santykis su religiniu mokymu, išskiria žmogų iš kitų „šliaužiojančių“ žemės padarų. Gana modernūs vaizdiniai – žemė kaip rutulys, paleistas į begalines erdves, menkumo jausmas neaprėpiamų erdvių apsuptyje. Šis pasaulio įsivaizdavimas yra ganėtinai nutolęs (ar net visiškai jam priešingas) nuo krikščioniškai deterministinio mąstymo apie pasaulio tvarką. Visiškai nėra aišku, kas ir kodėl paleido šį rutulį, mūsų vadinamą žeme, į beribes erdves. Religija, galima manyti, šioje absoliučios nežinios situacijoje yra tik skydas, saugantis nuo betiksliškumo, beprasmybės, gal net absurdo jausmo.
       Istorinių įvykių prasmė paprastam žmogui yra paslėpta ir neįžvelgiama, ji žinoma tik Dievui, todėl pasaulis matomas kaip maskaradas, kai po paviršiumi, kauke slepiasi tikrasis žmonių bei pasaulio veidas. Maskarade numatyti visi vaidmenys, situacijos ir netgi jų pabaiga. Pasakotoja „cituoja“ Napoleono žodžius, kurie taip pat išreiškia jo tik kaip vaidmens atlikėjo situaciją:
„Negi mano brolis Aleksandras nori priversti mane suvaidinti Karolio XII vaidmenį!“27 Vaidinimas gali būti keliasluoksnis arba keliapakopis – nuo buitinio, kai tiesiog nerodomi tikrieji jausmai arba slepiama tikroji tapatybė, iki Dievo ar Istorijos numatytų vaidmenų atlikimo. Pasak S. Tyzenhauzaitės, ir Aleksandras, ir Napoleonas bendraudami su paprastais žmonėmis mėgdavę neatskleisti, kas jie iš tiesų esą, šiems jų neatpažinus, mėgindavo išgauti informaciją, kurios jie jokiu būdu nesakytų valdovams į akis. Taip pat minimas Basano kunigaikštis, kuris prancūzų kariuomenei pralaimint vaidino ramų, nors anaiptol taip nesijautė. Pasakotojos tėvas, išvaizda panašus į Stanislovą Augustą, mielai jį mėgdžiodavęs, o pastarajam patikdavę apsimesti Liudviku XV. Tuo metu, kai šalyje vyko svarbūs, lemiami įvykiai – rusų ir prancūzų (prie kurių prisidėjo ir lenkų būriai) susirėmimai, Maskvos užėmimas, Vilniaus visuomenė linksminasi, stato komedijas, nes reikia „užsimiršti“ ir stengtis, kad nebūtų nuobodu. Prancūzų kareiviai ne tik dalyvauja mūšiuose, bet ir kuria vaidmenis Vilniaus aukštuomenės statomuose spektakliuose, eidami į mūšį kišenėse jie nešasi dviejų ar trijų vaidmenų tekstus. „Reminiscencijose“ mūšių vaizdai lyginami su Venecijos karnavalu, besitraukiančių pralaimėjusių prancūzų vilkstinės matomos kaip liūdnas ir kartu juokingas spektaklis, kareivių eisena atrodo lyg dalyvavimas istoriniame maskarade: „Jie ėjo pirmyn, šiuo „istoriniu maskaradu“ demonstruodami didžiojo užkariautojo išblėsusią šlovę“28. Jų drabužiai – labai groteskiški, o naktis – lyg Rembrandto paveiksle. S. Tyzenhauzaitės vaizduojama scena, kai Aleksandro motinai pranešama apie sūnaus mirtį, iš karto pateikiama kaip verta dailininko plunksnos: „Kokia skausmo scena, koks siužetas dailininko paveikslui! <…> Koks siužetas kokiam nors Rafaeliui, kokia scena šedevrui!“29 Tarp rašančiosios sąmonės ir tiesioginio įvykio patyrimo (kad ir per kitų pasakojimus) įsiterpia kultūra, kuri iš karto patiriamą realybę verčia „meno kūriniais“, pasiūlydama visą vaizdinių, klišių arsenalą.
       Kai žmogaus gyvenimas ir veikla suvokiami tik kaip aukštesnių galių (Dievo ar likimo?) numatyti vaidmenys, labai svarbūs tampa išoriniai atributai – „spektaklio dekoracijos“ – scenovaizdis, kostiumai, nes paviršiaus detalės iškalbingesnės ir raiškesnės, nei po jomis glūdinti prasmė.
       Labai įspūdingas Zakrete (Vingyje) vykstančios puotos aprašymas: damos sėdi po žydinčiais apelsinais, vakarienė vyksta po atviru dangumi žvakių šviesoje: „<...> iliuminuotas sodas, nuo vandens putų baltas fontanas, iš vidaus apšviesti rūmai.“ Imperatorius šioje aplinkoje ima atvirai asistuoti pasakotojai. Šiame pokylyje ji vilki savo pačios susikurtus apdarus – krepo tuniką, kuri buvo išsiuvinėta tamsiai raudonais perlais su kutais iš glotnaus šilko, sukuriančiais serbentų kekių paveikslą, o jų lapai iš „minkštos šilkinės virvutės“. Imperatoriaus ir pasakotojos koketavimas taip pat primena „spektakliuką“ – pasakotojos rodomas abejingumas imperatoriui slepia tikrąjį susidomėjimą; kai tik Aleksandras priartėja, ji nusišalina ir, „atsirėmusi į konsolę, pradeda vartyti gaidas“; kai Imperatorius atsistoja priešais pasirengęs šokiui, ji apsimeta, kad nepastebi jo ir šnekučiuojasi su šalia stovinčiomis damomis. Įdomu tai, kad pasakojimo centre atsiduria pokylis ir Aleksandro asistavimas pasakotojai, kai tuo metu už 20 ljė „prasidėjo didingas ir iškilmingas spektaklis:
Napoleonas kėlėsi per Nemuną su šešiais šimtais tūkstančių karių“30 (nors priduriama, kad Aleksandras tik „puikiai vaidino“ ramų ir linksmą, nes buvo informuotas apie Prancūzijos armijos veiksmus, bet bijojo, kad naujiena nesutrukdytų pokylio!). Spektaklio universalumas panaikina bet kokią įmanomą hierarchiją – dalyvavimas aukštuomenės pasilinksminime ne mažiau svarbus (gal net ir svarbesnis) nei šalies likimus lemiančiuose istoriniuose mūšiuose.
       Moters demonstruojamas palankumas vienai ar kitai kariaujančiai pusei (tam tikrų atributų, pvz., Aleksandro dovanotos diagramos segėjimas) prilygsta politiniam vienos ar kitos šalies palaikymui. Rengdamasi susitikimui su Napoleonu pasakotoja renkasi aprangą, kurioje būtų atpažįstamos Prancūzijos vėliavos spalvos:
„Apsivilkau krepo suknelę, papuoštą gyvomis rugiagėlėmis, raudonais gvazdikais ir baltomis leukonijomis“31.
       „Reminiscencijų“ autorės tautinius jausmus taip pat sužadina į Vilnių kartu su prancūzų kariuomene atžygiavusių lenkų ulonų – Dominyko Radvilos pulko didingas vaizdas: „Tai buvo lenkų ulonai su nuostabiomis uniformomis ir lenkiškų spalvų vėliavėlėmis. <...>
Pirmą kartą gyvenime mačiau lenkų karius, iš akių pasruvo entuziazmo ir džiaugsmo ašaros, jaučiausi lenkė!“32 Savos kariuomenės vaizdas sukelia patriotinius jausmus (gana egzaltuotus ir trumpalaikius).
       Besikeičiančią politinę situaciją šalyje atspindi dekoracijų kaita Vilniaus miesto centre – Rotušės aikštėje, jos keičiamos kaip sezoniniai drabužiai papūtus kitos krypties politiniams vėjams. Ryškus paveikslas, demonstruojantis lenkų santykį ir lūkesčius, susijusius su Napoleono ir jo kariuomenės įžengimu į buvusią Respublikos teritoriją: „Lenkija buvo pavaizduota kaip kape gulinti graži moteris, apačioje buvo parašyta:
„Keršytojas jau čia, drebėkite“33. Įdomu, kad Lenkija matoma kaip mirusi bejėgė moteris, už kurią turi atkeršyti galingas vyras. Prisimintinas ir pasakotojos ankstyvoje jaunystėje parašytas kūrinėlis, kuriame taip pat minima moteris, auksinio erelio prikelta iš mirusiųjų (Lenkijos ir Napoleono santykių parabolė). Vieno ir to paties įvaizdžio kartojimasis individualiuose ir viešuosiuose „pasakojimuose“ liudytų didžiulį jo paplitimą, universalumą bei potenciją atspindėti visuomenės sąmonę. Prancūzams pasitraukus iš Vilniaus ir sugrįžus Aleksandrui, ankstesnė dekoracija pakeičiama kita: dabar vaizduojama Rusija, kertanti hidrai (t. y. Prancūzijai) galvas34.
       Tokia greita ir kardinali politinių bei visuomeninių įvykių kaita negali nepaveikti žmogaus – šių įvykių liudytojo ir dalyvio – sąmonės. S. Tyzenhauzaitė prisipažįsta, kad, prancūzų kariuomenei pralaimėjus, per didžiulį pokylį, surengtą Aleksandro pergalei ir sugrįžimui į Vilnių paminėti, ji jaučiasi kaip sapne, nes tik prieš šešis mėnesius Vilniaus aukštuomenė toje pačioje salėje linksminosi su visai kita publika – Napoleonu ir jo kariškiais. Vienintelį paaiškinimą šiems sunkiai suvokiamiems, dažnai absurdiškiems, istorijos siužeto posūkiams S. Tyzenhauzaitė pateikia žmogaus (taip pat ir valstybės) likimo nepastovumą, aklą Fortūną, galiausiai Apvaizdos valią, kurios tikslai žmogaus sąmonei lieka nepažinūs.


       Privačios istorijos vertė

       Nepaisant moterims – kaip ir visai žlugusios Respublikos visuomenei – nepalankios politinės, juo labiau kultūrinės situacijos, S. Tyzenhauzaitė pasirinko aktyvią veiklą – ji rašė knygas: romanus, atsiminimus, kitus tekstus. Jie neturėjo jokių galimybių pakeisti politinės prarastos valstybės padėties, bet reiškė pastangą nepamiršti, užrašyti ir interpretuoti savą istoriją, kurios dalyve ji jautėsi. S. Tyzenhauzaitė atvirai piktinosi kitų moterų pasyvumu, tarkim, Lovičių kunigaikštienės, imperatoriaus Aleksandro brolio Nikolajaus žmonos, kuri „visą gyvenimą temokėjo dejuoti, skųstis, verkti ir numirti“ ir kuri visiškai nesuprato „Apvaizdos patikėtos misijos“35. Ji S. Tyzenhauzaitei buvo moters, nesugebėjusios pasinaudoti savo padėtimi ir kaip nors prisidėti prie valstybės reikalų, pavyzdys: „Ji nieko nepadarė nei savo tėvynei, nei lenkams“36. Rašytoja, galbūt įkvėpta herojinių moterų pavyzdžių, stengėsi visuomet būti naudinga ne tik savo šeimai, bet ir tik praeityje egzistavusiai valstybei (knygoje apstu pavyzdžių, kai ji, naudodamasi Aleksandro I palankumu, prašė pagalbos ne tik savo šeimai, tėvui, broliams, bet ir kitiems lenkų–lietuvių didikams).
       Į S. Tyzenhauzaitės istorijos akiratį pirmiausia patenka privataus gyvenimo detalės.
Mums tarsi suteikiama proga žvilgtelėti į „didžių istorikų“ aprašytų įvykių, dažniausiai mūšių37, politinių perversmų, sąmokslų užkulisius, į visa, kas nepriklauso Istorijai. Kita vertus, svarbu pažymėti, kad žlugus Respublikai privataus ir viešo gyvenimo riba nusitrynė, nes diduma viešųjų reikalų buvo sprendžiami privačioje erdvėje – todėl ir moterys buvo mažiau atskirtos ir turėjo galimybę dalyvauti svarstant politinius, visuomeninius reikalus. Sofijos Tyzenhauzaitės „Reminiscencijos“ galėtų būti pavyzdžiu, kaip šia situacija pasinaudoja pačios moterys, sąmoningai apsisprendusios nelikti visuomeninių įvykių nuošalėje.


       ______________________

      
       1 T y z e n h a u z a i t ė  S .  Reminiscencijos: apie imperatorių Aleksandrą I ir apie imperatorių Napoleoną I. – Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos informacinis kultūros centras, 2004.
       2 Parengta pagal Anelės Butkuvienės straipsnį „Užmiršta romanistė“, Žr.: B u t k u v i e n ė  A .  Garsios Lietuvos moterys: XIV–XX a. pirmoji pusė. – Vilnius: Baltos lankos, 2007. – P. 162–173.
       3 F u c h s  R .  G . ,  T h o m p s o n  V .  E .  Women in Nineteenth-century Europe. – New York: Palgrave Macmillan, 2005.
       4 G i l b e r t  S .  M . ,  G u b a r  S .  The Madwoman in the Attic: the woman writer and the nineteenth-century literary imagination. – New Haven and London: Yale University press, 1984.
       5 Ten pat. – P. Xi.
       6 K u z a v i n i s  K .  Lotynų–lietuvių kalbų žodynas=Dictionarium Latino–Lituanicum. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. – P. 97.
       7 G i l b e r t  S .  M . ,  G u b a r  S .  The Madwoman in the Attic... – P. 8.
       8 Ten pat. – P. 15.
       9 Žvelgiant etimologiškai, reminiscencija apima ne tik prisiminimą, kaip realiai egzistavusių dalykų ar įvykių sugrąžinimą į dabartį, bet ir išgalvojimo, sukūrimo reikšmes. Žr.: K u z a v i n i s  K .  Lotynų–lietuvių kalbų žodynas=Dictionarium Latino–Lituanicum. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.
       10 Dariaus Kuolio knygos „Asmuo, tauta, valstybė“ aptarimas (Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Virgis Gasiliūnas, Dalius Jonkus, Bronys Savukynas, Arūnas Sverdiolas, Saulius Žukas, Vytautas Kavolis) // Vilnius: Baltos lankos, 1995. – Nr. 5. – P. 25.
       11 T y z e n h a u z a i t ė  S .  Reminiscencijos. – P. 37–38.
       12 Ten pat. – P. 6.
      13 Ten pat. – P. 49.
       14 Ten pat. – P. 52.
       15 Ten pat. – P. 53.
       16 Upės kaip nuolatinės kaitos ženklo paminėjimas sietų „Reminiscencijų“ autorę kad ir su labai tolimu filosofu – Hėrakleitu.
       17 Ten pat. – P. 53.
       18 Ten pat. – P. 54.
      19 Ten pat. – P. 52.
       20 Ten pat. – P. 157.
       21 W h i t e  H .  Metaistorija: istorinė vaizduotė XIX amžiaus Europoje. – Vilnius: Baltos lankos, 2003. – P. 4.
       22 Ten pat. – P. 37.
       23 T y z e n h a u z a i t ė  S .  Reminiscencijos. – P. 53.
       24 Ten pat. – P. 37.
       25 Ten pat. – P. 37.
       26 Ten pat. – P. 38.
       27 Ten pat. – P. 57.
       28 Ten pat. – P. 61.
       29 Ten pat. – P. 155.
       30 Ten pat. – P. 32.
       31 Ten pat. – P. 47.
       32 Ten pat. – P. 33.
       33 Ten pat. – P. 47.
       34 Ten pat. – P. 71.
       35 Ten pat. – P. 158.
       36 Ten pat. – P. 158.
       37 S. Tyzenhauzaitė atsisako aprašinėti Maskvos užėmimą, valstybių galvų susitikimus, po Aleksandro I mirties surengtą sąmokslą Peterburge, teigdama: „Šie įvykiai priklauso istorijai ir apie juos rašė įgudę rašytojai, tad apie juos nebekalbėsiu.“ Žr.: T y z e n h a u z a i t ė  S .  Reminiscencijos. – P. 158.