Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė apie literatūrą, tremtį, holokaustą, emigranto tapatybę, rašančias moteris autorė. Pirmoji knyga „Tyla yra mirtis: Taharo Djaouto gyvenimas ir darbai“ („Silence is Death: The Life and Work of Tahar Djaout“) pasirodė 2007 metais. Knyga apie Pasaulio tautų teisuolę Oną Šimaitę „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“ („Epistolophilia: Writing the Life of Ona Šimaitė“) buvo išleista 2012 m. ir 2013 m. pelnė Kanados literatūrinį apdovanojimą, skiriamą už knygą apie holokaustą.

J. Šukys šiuo metu dėsto kūrybinį dokumentinės literatūros rašymą Misūrio universitete.

VERTĖJAS

Iš anglų k. vertė MARIUS BUROKAS

 

 

PIRMOJI DALIS

 

1 skyrius. Moteris parke

 

2009 metai. Sėdžiu prie savo stalo namie, Monrealyje, ir svajoju. Leidžiu mintims klajoti. Jos nuneša mane per Atlanto vandenyną, į šeštojo dešimtmečio pradžią. Rašydama aš dažnai taip keliauju laiku ir įsivaizduojamomis erdvėmis. Tik taip galiu pamatyti ją – savo draugę bibliotekininkę.
Kitoje gatvės pusėje ant suoliuko sėdi du senyvi žmonės. Vienas jų barzdotas ir su skrybėle. Kitas – švariai nusiskutęs, plika galva, su akiniais storais stiklais. Nepaisydami vasaros lietaus, jie karštai dėl kažko ginčijasi. Vyrus beveik uždengia už suoliuko augantis medis, todėl tik vienas kitas lietaus lašas papteli ant barzdočiaus skrybėlės krašto. Jis prabyla pirmas, šneka ilgai, tarsi sakydamas kalbą, jo balsas garsėja, kol beveik virsta riksmu. Bičiulis klausosi tylomis, nieko nesako, tik retkarčiais krusteli. Tik tuomet, kai draugas nutyla ir sučiaupia lūpas, jis prataria kokį žodį. Iš savo stebėjimo vietos nugirstu nedaug. Vakaro vėjelis nuneša jų balsus šalin, bet, vėjui pakeitus kryptį, mano ausis pasiekia pokalbio nuotrupos: „...čia, Paryžiuje, gyvena viena sena ne žydė... žino, kad Vilniaus gete ji gelbėjo žydų gyvybes... knygos... išsiuntė... stovyklą Prancūzijoje. Nuo tada... žydų pabėgėliai... sena revoliucionierė, ateistė; ji, taip sakant, netiki Dievą.“
Vyriškis be skrybėlės kalba toliau. Jis ramesnis, šneka tvirtu balsu, žvelgdamas į draugą: „Įsivaizduok... sena moteriškė... sėdi čia, klausosi mūsų! ...nieko nesakyk... tik klausykis.“
Man stabteli širdis. Jis tikrai kalba apie ją. Kitos tokios juk nėra. Vėjas man atneša visą paskutinį sakinį: „Ji ne žydė, bet slėpė mūsų šventas knygas.“
Atpažįstu vyriškį be skrybėlės – tai jidiš kalba kuriantis rašytojas, pagarsėjęs ūmiu būdu ir pavydulingumu. Bet jis puikus ir, sprendžiant iš mano dabar stebimos įsivaizduojamos scenos, švelnesnis, nei apie jį kalbama. Kadaise buvo siūlomas Nobelio premijai, bet mirė prieš daugelį metų; dėl savo kūrinių kalbos jis taip ir liko pasmerktas nežiniai.
Noriu pasilikti čia ilgiau, pasiklausyti, kuo baigsis ginčas tarp rašytojo ir jo draugo, bet turiu eiti į susitikimą. Ji kasdien grįžta namo metro ir per parką pareina į savo butą Kurselės gatvėje (Rue de Courcelles). Seku ją jau daug savaičių.
Monso (Monceau) parkas – aštuoniolikto amžiaus stiliaus sodas, užveistas kunigaikščio, kurį nukirsdino per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Per parką teka upeliai, o tvenkinys pilnas ančių ir kitų paukščių, priviliotų pačioje Paryžiaus širdyje įsikūrusio žalumos sklypelio. Tvenkinio krantą vis dar juosia korintinės kolonos. Gluosnių šakos svyra virš vandens. Stebiu, kaip per jų atspindį nuslysta žvilgančios oranžinės žuvies pilvas.
Savaitgaliais Monso parke pilna vaikų. Tėvai sėdi ant suoliukų ir kalbasi. Jie atsineša užkandžių iškyloms. Vieni sukasi su vaikais karuselėmis, kiti ramiai skaito pavėsyje. Tačiau šįvakar parkas beveik tuščias. Lietus liovėsi, visi suoliukai šlapi. Takeliais vaikšto keletas porelių. Moteris duonos trupiniais šeria paukščius ir žuvis. Manoji bibliotekininkė eina lėtai, sustodama pasigrožėti parko skulptūromis. „Dabar tas gražusis parkas atrodo toks ramus, o 1871 metais ten įvyko baisūs šaudymai Paryžiaus komunos dalyvių. Tas parkas man yra ir grožio-poilsio vietovė ir šventovė“ (1958 m. rugpjūčio 29 d., 21 dienoraštis)[1].
Karštomis dienomis ji fontane greta pievelės nusiplauna rankas ir apsišlaksto veidą. Aš laikausi atstumo, stebiu ją kaip kokį gyvūną. Vienoje rankoje ji nešasi duonos kepaliuką, kitoje visuomet laiko rankinę. Šiandien sužinojau, kad Klodas Monė tapė šį parką penkis kartus. Kiekvienas šio miesto sodas, kiekviena gatvė pažymėta ne tik revoliucijos, bet ir meno. Bibliotekininkei patinka vaikščioti gatvėmis, kuriomis žingsniuodavo rašytojai, ir sėdėti tapytojų pamėgtose vietose. Laiškuose ji dažnai rašo, kad Paryžiuje net kukliausiai gyvenančiam žmogui yra prieinamas didis grožis.
Geležinių pinučių vartai tolimojoje parko pusėje – vos už kelių žingsnių nuo jos namų. Einame pro įdomų raudoną fasadą su besikaunančiais drakonais ir pinučiais, o tada nedidele nuokalne nusileidžiame iki 38 numeriu pažymėto namo. Namas pastatytas 1927 metais. Jo įėjimą puošia putlių bijūnų raižiniai. Aš atsilieku ir stebiu, kaip ji pradingsta viduje. Žvangteli uždaromi varteliai. Toliau neinu. Viduje ji šlepsi laiptais, sustoja atgauti kvapo antrojo aukšto laiptų aikštelėje. Vienas iš langelių pačiame viršuje – jos. Aštuntas aukštas. Pirmasis įspūdis apie kambarį buvęs prastas. 1957 metų rugsėjį, praleidusi čia keletą pirmųjų naktų, rašė:
„Blogesnio kambario dar nesu turėjusi per visą gyvenimą. Gyvenu aš, vargšas clochard’as, aristokratų rajone. Iki 6 aukšto b. viskas blizga, švaru, išklota kilimais, kieme gėlės ir fontanas. O 7 ir 8 aukšte – gyvas šiukšlynas. Jei niekad ničnieko nebūčiau girdėjusi ir skaičiusi apie klasių skirtingumą – turtas ir neturtas – tai čia begyvendama būčiau jį pamačiusi ir pajutusi.“
Nuo sienų ir lubų byra tinkas, o norėdama nusiprausti, apsiskalbti ir pasigaminti valgyti, turi ilgais siaurais koridoriais nešiotis vandenį. Ji keikia būsto savininkę už gobšumą ir kietaširdiškumą, bet vis dėlto persikraustymas į naują kambarį turi ir privalumų. Grįžusi iš Izraelio, bibliotekininkė metus dirbo tarnaite už kambarį ir maistą.
(1958 m. rugpjūčio 22 d. ji rašo: „Prancūzų patarlė turi gilią prasmę: jei gimė mergaitė ir žinai, kad ji bus tarnaite, greičiau paskandink ją“ (21 dienoraštis)[2].) Kiekvieną praėjusių metų ketvirtadienį ji praleisdavo skalbdama darbdavių drabužius. Bet daugiau to daryti nebereikės. Varge ar džiaugsme, bet dabar ji gyvens viena. Nors rašydama savo šeimai į Lietuvą ji niekuomet nesiskundžia dėl pinigų ar maisto trūkumo, tačiau dienoraštyje pripažįsta Paryžiuje gyvenanti skurdžiai:

 

1958 m. balandžio 17
Šiandien išskalbiau už dvi savaiti.
Toks sunkus tas vandens atnešimas, išnešimas, ypatingai kai skalbiu juodus ar margus dalykus. Išploviau galvą, irgi nemaža problema. Išsiviriau sriubos pietums ir vakarienei – bulvės, kruopos, avinėlio liežuvis, svogūnai, petraž. Gardu buvo. Ir gėriau arbatą su šokoladu, atsiųstu iš Vilniaus. Kaip tai jaudina.
Išardžiau megztinį. Ir tam darbui teko skirti 4 val. Gerai turtingiems, jiems nereikia iš seno nieko perdirbinėti. O beturčiai turi daug laiko sugaišti, kad gyventų ne visai apsileidę. Dėl to nukenčia jėgos žmogaus ir mažiau lieka laiko kitiems žmonėms ką nors padaryti ir kultūrai taip pat mažėja laikas.
Dabar rašau mirkydama sopančias kojas. O po jų dar grindis turi išplauti ir pirtin. Toli pirtis ir mažiau negu 2½ v neapsieiti (19 dienoraštis)[3].

 

Kas vakarą laukiu už vartų, kad pamatyčiau, kuris kambarys yra jos. Laukiu, kol įžiebs šviesą, pravers langą, kol pasirodys siluetas, bet, jai įžengus pro vartus, visiškai pametu jos pėdsakus.
Praslysta ir išslysta. Štai ką ji daro. Senyva šlubuojanti, su akcentu kalbanti ponia – daugeliui apskritai nematoma. Jos veidas nėra kovotojos ar revoliucionierės veidas – galbūt todėl sekėsi ten, kur reikėjo slėptis, maskuotis, būti drąsiai.
Mes žinome, kad 1941–1944 metais ji lankydavosi vokiečių okupuoto Vilniaus žydų gete ir darbo stovyklose, nešė ten įkalintiems žmonėms maisto, drabužių, vaistų, pinigų ir padirbtus dokumentus. Nešiodavo laiškus ir raštelius. Vieną kartą įnešė draugui strichnino ampulę, kuria jis galėtų pasinaudoti, jei liktų vienintelė išeitis – savižudybė. Iš geto išeidavo su laiškais, kuriuos reikėdavo kam nors pristatyti, ir rankraščiais, kuriuos reikėdavo paslėpti. Vieną kartą ji išsmuko kartu su žyde mergaite, kartais išsinešdavo užmigdytus vaikus maiše. Retkarčiais praleisdavo gete visą naktį: tais vakarais, kai lankydavosi gete rengiamuose koncertuose, meno parodose ar spektakliuose, ji miegodavo vienoje lovoje su drauge, operos dainininke. Ji gelbėdavo netekusius vilties, išklausydavo jų baimes ir atsakydavo į laiškus – dažnai tai būdavo paskutiniai tų žmonių parašyti laiškai. Nežinome, kiek gyvybių ji išgelbėjo (nors 1963 m. Argentinos lietuvių laikraštyje rašyta, kad ji išgelbėjo „apie 100 žydų vaikų Vilniuje iš tikros gheto bado mirties“. Ji persirašė tą straipsnį į savo dienoraštį)[4]. Skaičiuoti juos bibliotekininkei būtų buvę neįprasta, o metodiškai pamiršdama tų, kuriems pagelbėjo, vardus ir adresus, ji taip apsaugojo ir save, ir kitus. Vietoje tikslios statistikos dabar turime asmeninius pasakojimus, istorijų nuotrupas ir išgyvenusiųjų prisiminimus.
1944 metais gestapas susekė bibliotekininkės veiklą. Jie suėmė moterį ir kankino dvylika dienų, o tada išvežė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ji išgyveno ir po karo persikėlė į Paryžių, kur nereguliariai dirbo bibliotekininke: šį pašaukimą vadino „numylėtąja profesija“[5]. 1966 metais Jad Vašem – oficialus Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti – suteikė šiai bibliotekininkei Pasaulio Tautų Teisuolės vardą. Mirė 1970 metais. Ji buvo vardu Ona Šimaitė.
Šimaitės tekstai prabyla man pažįstamu balsu. Ji kalba mano senelės lietuvių kalbos ritmu ir žodynu. Bet, skirtingai nei savo praeitimi gyvenanti močiutė, Šimaitė atrodo stebėtinai šiuolaikiška. Pašaipūs, švelnūs, linksmi, o kartais ir pikti jos laiškai jaudina ir įkvepia sielų giminystės jausmą. Kai juos skaitau, jaučiuosi taip, tarsi ji kalbėtų būtent man, tarsi šie laiškai būtų išsaugoti man, jaučiu įsipareigojusi jai, šiai savo bičiulei iš praėjusio amžiaus. Bet svarbiausia ne tai, ką aš galiu dėl jos padaryti. Laiškuose ir dienoraščiuose Šimaitė atsako į nuo pat paauglystės mane persekiojusius klausimus apie holokaustą Lietuvoje. Kodėl buvo nužudyta tiek daug žmonių? Kodėl mūsų visuomenė taip vengia kalbėti apie vokiečių okupaciją? Arba apie Lietuvos žydų bendruomenę? Šimaitė buvo pirmoji, atvirai man apie tai prabilusi mano vaikystės kalba. Jos laiškai atvėrė langą į laiką ir vietą, kurie iki tol buvo nuo manęs paslėpti (ir tai erzino).
Beveik dešimtmetį aš sekiau popieriniais Šimaitės pėdsakais į Lietuvą, Izraelį ir per Jungtines Valstijas – šalis, kurių archyvuose saugomi jos tekstai. Kai pradėjau šią kelionę, šiuos santykius su vaiduokliu, buvau dar studentė. Pirmąkart Vilniuje atradusi Šimaitės rankraščius, ėmiau mąstyti apie tai, ką reiškia aprašyti gyvenimą moters, kuri, išskyrus jai artimus žmones, kurie žinojo, ką ji nuveikė per trejus metus Lietuvoje, visą savo amžių nugyveno beveik nepastebėta. Gilindamasi į Šimaitės istoriją, ėmiau mąstyti apie pasiaukojimą, kūrybiškumą, moteriškumą, apie tai, ko tikimasi iš moters ir kaip tie lūkesčiai gali pakeisti jos santykį su pačia savimi. Mąsčiau apie tai, kaip ir kodėl moterys viešai ir privačiai rašo savo gyvenimus; apie kasdienį mūsų pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.

 

TREČIOJI DALIS

 

9 skyrius. Getas

 

Laikotarpis, nutiesęs kelią Šimaitės tremčiai, slaugytojos darbui, chroniškiems skausmams, laiškų rašymui ir dienoraščiams, prasidėjo 1940 m., kai ji atvyko iš Kauno į Vilnių dirbti naujai pakrikštytame Vilniaus universitete, kuriame lietuvių kalba ką tik pakeitė lenkų kalbą kaip oficiali dėstomoji kalba. Ilgai laikytą ginčytinu miestu, Vilnių 1939 m. Sovietų Sąjunga atėmė iš Lenkijos ir dėl strateginių priežasčių grąžino Lietuvai. Šešiems mėnesiams Vilnius atsidūrė savotiškoje skaistykloje – jis buvo oficiali, bet vis dar anaiptol ne faktinė Lietuvos sostinė[6]. Lietuvos piliečiai vyko į atgautą miestą dirbti savivaldybės ir visuomeninėse institucijose, bet netrukus, 1940 m. birželį, Sovietų Sąjunga okupavo Baltijos šalis, ir Vilnius tapo Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos sostine. Naujasis režimas likvidavo politines partijas, uždarė laikraščius ir pradėjo ideologines švietimo reformas.
Miestas, karo atskirtas nuo kaimynų, tapo nepatikimu daugybės lenkų ir žydų prieglobsčiu. Jie atvykdavo suluošinti bombardavimų ir šalčio, nuėję šimtus žvarbių kilometrų, kad paspruktų iš Vokietijos okupuotos kaimyninės Lenkijos. Jiems buvo įsteigta daugybė nemokamų valgyklų, mokyklų, labdaros organizacijų ir prieglaudų, bet nors ir netrūko svetingumo, utėlėtų, alkanų ir purvinų pabėgėlių nemažėjo.
1941 m. birželio 13–16 d. Raudonoji armija jėga išvežė apie septyniolika tūkstančių žmonių – mokytojų, politikų, kariškių, namų šeimininkių, vaikų – į Sibiro dykras. Įsakymų vykdytojai vadino tremtinius banditais, nacionalistais ir fašistais, bet dauguma jų buvo paprasti žmonės, kalti tik tuo, kad turėjo savo verslą, buvo išsilavinę arba netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje. Nemaža dalis tremtinių buvo žydai – prekeiviai ir Bundo veikėjai. Jų likimui vėliau bus pavydima, nes žydų tremtiniams galų gale pasisekė labiau nei Lietuvoje likusiems jų tautiečiams. Taigi visų profesijų ir visuomeninių padėčių žmonės – įskaitant mano pačios močiutę iš tėvo pusės, ūkininko dukrą ir trijų vaikų motiną, – buvo sugrūsti į gyvulinius vagonus ir krovininius traukinius. Niekam neleido prie jų prisiartinti ir pasiūlyti maisto, pieno ar vandens; į Rytus kelionė truko daugybę savaičių, tad ir sanitarinė būklė buvo apverktina. Kai kurie iš jų atsidūrė amžino įšalo vietovėse, kiti – dirbamose žemėse, knibždančiose kraujasiurbių mašalų. Jie statė kolūkius, o vėliau juose dirbo – kas trejus, o kas ir septyniolika metų.
Trėmimai lemtingai paveikė ne tik artimųjų netekusias šeimas, bet ir tolesnių įvykių eigą. Iki tol Lietuvos žydai santykinai taikiai sugyveno su kaimynais – čia nebuvo tokių pogromų kaip Lenkijoje ar Ukrainoje. Pasak politiko Emanuelio Zingerio, „prieš karą žydai buvo Lietuvos kraštovaizdžio dalis: kur benuvyktum, rasi karvę, valstietį, arklį, žydą ir dviratį“, bet trėmimai nutraukė šį įprastą sambūvį[7]. Dalis lietuvių ėmė kaltinti kaimynus žydus, kad šie sveikino sovietus ir aktyviai dalyvavo trėmimuose. Ignoruoti faktai, kad ištremtųjų procentas tarp žydų buvo didesnis nei tarp etninių lietuvių. Plito antisemitizmas, ypač tarp studentų, o tremtys į Sibirą tapo lemiamu jį pakursčiusiu veiksniu. Kai 1941 m. vasarą Raudonoji armija pasitraukė, nacionalistai patys apsiėmė atlikti kruviną nacių darbą. „Lietūkio“ skerdynės, įvykdytos Kaune dar prieš pasirodant šiame mieste SS atstovams, tapo tarpuvaldžio žiaurumo simboliu[8].
1941 m. birželio 20 d.[9] Sovietų Sąjunga pasiuntė krovininius traukinius savo piliečiams evakuoti, ir iš miesto imta masiškai bėgti. Kitos dienos popietę vokiečiai pradėjo bombarduoti Vilnių. Vokiečių aviacija bent penkiasdešimt kartų taikėsi į Žaliąjį tiltą, bet taip jo ir nesusprogdino, tik sunaikino aplink stovinčius namus. Po ketverto dienų, 1941 m. birželio 24 d., vokiečių kariai įžengė į Vilnių. Vietiniai – nežinomi lietuviai – išžudė daugybę žydų ir bolševizmu įtariamų asmenų masyvios šešiolikto amžiaus Pranciškonų bažnyčios, kurios pilkas fasadas ir raudoni stogai iškilę virš Kėdainių gatvės, kieme.

Buvusį vienuolyną supa vartai ir sienos – kai kurios jau griūvančios ir išpaišytos grafičiais. Jos tęsiasi visą kvartalą į visas keturias puses, ir man atrodo, kad nužingsniuoju keletą kilometrų, kol randu įėjimą. Aš ateinu kaip tik visiems skirstantis iš mišių. Aikštelėje priešais šimtmečių senumo pastatą išrikiuoti automobiliai atrodo esantys ne vietoje. Kaip ir daugybė Vilniaus bažnyčių, ši irgi atrodo aptrupėjusi, tad aš atsargiai peržengiu įgriuvą, iš kurios surinktos raudonos plytos dabar sukrautos kitoje pusėje. Stengdamasis papuošti remontuojamą erdvę artėjančioms Kalėdoms, kažkas vienur ir kitur pristatė vazonų su gėlėmis. Viduje šalta, erdvu ir tamsu.
Paprastai, užėjusi į bažnyčia, uždegu žvakelę savo mirusiam tėvui, bet čia, pirmą kartą gyvenime, negaliu to padaryti. Apglėbiu savo nėščiosios pilvą tarsi bandydama apsaugoti kūdikį nuo šioje vietoje atsiveriančios tiesos. Jie sako, kad Mergelė Marija čia stebuklinga ir turinti gydomųjų galių, bet jei tai tiesa, kaip buvo įmanoma visa tai, kas čia nutiko?
Pirmąją nušovė jauną žydę, įviliotą pro bažnyčios vartus (čia dabar statomi automobiliai). Jai pažadėjo darbą. Paskui – dvidešimt bandžiusių bėgti iš miesto Raudonosios armijos karių. Dienai baigiantis, kiemas jau buvo užverstas vasaros karštyje paliktais lavonais – vėliau atvažiavo gaisrininkai, nuplovė juos vandeniu žarnomis ir išsivežė.
Vos už keleto gatvių, dar vienos bažnyčios šešėlyje, šiame bokštų smailių pilname mieste, savo drėgname kambarėlyje antrajame 13-ojo namo aukšte Savičiaus gatvėje – akmenimis grįstame pigių namų skersgatvyje, kur universitetas apgyvendindavo savo darbuotojus, – blaškėsi nevilties apimta Šimaitė. Čia ji dalijosi kambarį su Marijona Čilvinaite – bendradarbe, o vėliau susirašinėjimo drauge. Moterys pažinojo viena kitą dar gyvendamos prieškariniame Kaune, kartu dirbo. Šiandien šis namas nudažytas tamsaus medaus spalva, viename kampe išpaišytas grafičiais, aukštai ant sienos įtaisyta stebėjimo kamera. Dar tik ketvirta šaltos gruodžio popietės valanda, bet dangus jau temsta ir miestas, regis, slopsta iki šnibždesio. Dvi bibliotekininkės neilgai gyveno kartu. Čilvinaitė išvyko iš miesto į santykinai saugius protėvių namus kaime. Bet jos pirmasis laiškas, pasiekęs Šimaitę po karo, aprašo jų antrojo aukšto būste patirtą Vilniaus bombardavimą:

 

Kaunas

1957.IX.14 d.

 

Brangioji Ona,
Išsiskyrėme mes Vilniuje bombų kaukimo, žmonių ašarų, sielvartų ir kitų karo baisenybių tvane. Tuomet rodėsi, kad nebebus kuo džiaugtis, širdis nebeleis juoktis, nebežavės gėlės, menas, grožis, nes viską buvo užtemdęs karo pragaras.
Vis prisimenu Tavo ramybę bombardavimo metu. Kai aš nerimo apimta žadindavau Tave, traukdavau už spintos, sodindavau ant patalynės ir nesitverdavau kaily girdėdama siaubingus lėktuvų balsus – van, van, van..., o Tu, žmonių kančių išvarginta, tuoj užmigdavai ir net imdavai knarkti, už ką aš baisiai pykdavau <...>[10]. Po karo girdėjau, kiek iškentėjai, ir nemaniau, kad išlikai gyva[11].

 

Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis Šimaitė visa galva pasinėrė į rankdarbius ir darbą bibliotekoje. Ji nedrįso lankyti draugų žydų, galvojo, kad šie jos nekenčia. Bet vieną dieną pasirodė jos draugas Geršonas Malakievičius ir įtikino, kad dabar ji reikalinga daug labiau, nei kada nors buvo. Dar prieš įkuriant getus, ji ėmė kuo galėdama padėti žydams: ieškojo vietų saugoti vertingiems daiktams, kuriuos vėliau buvo galima parduoti, rinko pinigus baudoms mokėti, lydėdavo iš kalėjimo paleistus žydus namo, bandė rinkti žinias apie pradingusiuosius ir platino informaciją išgąsdintoje žydų bendruomenėje:

 

Be kasdienių draugų apsilankymų, buvo būtina dirbti bičiulių ir daugelio kitų pasiuntiniu... Turėjau ieškoti žmonių, kurie man pagelbėtų. Juos rasti buvo sunku... Reikėjo parūpinti maisto, pinigų, nugabenti juos, surinkti ir parduoti likusius daiktus, gauti dokumentus, slėpti žmones ir taip toliau. Kiekvienam iš mūsų pavykdavo atlikti šiuos dalykus, o tai būtų buvę neįmanoma be santykių su kitais, be jų patarimų ir pagalbos[12].

 

Laiške Steinbergui Šimaitė rašo, kaip 1941 m. rugsėjo 6 d. „žydai kaip nusikaltėliai, grasinant ginklais, buvo suvaryti į getą“[13]. Vilniaus gatvėmis, tęsia ji, iš visų miesto dalių plūdo vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti (kai kuriuos nešė neštuvais), moterys su kūdikiais ant rankų, ant nugarų, vežimėliuose. Vokiečiai aplink siauras, akmenimis grįstas gatveles pastatė medinę sieną, ir kareiviai, šūkaudami judėti greičiau, vijo siaubo apimtas šeimas į to aptvaro vidų. Keletas nelaimingųjų, nebepajėgdami eiti, metė savo mantą ant žemės, palikdami ją plėšikams.

 

Mačiau, kaip tą dieną darbininkas ištiesė ranką konvojaus vedamam žydui. Jie suėmė darbininką, nepaisydami jo protestų ir aiškinimų, kad šis žydas yra jo senas draugas, ne kartą jam padėjęs sunkią valandą. Karys lietuvis reikalavo, kad darbininką suimtų, ir jį nugabeno į policijos nuovadą[14].

 

Žiopliai grūdosi ant visų šaligatvių.
Įkūrus getą, negalėdama aplankyti už jo sienų atsidūrusių draugų, susirūpinusi dėl jų sveikatos ir saugumo, Šimaitė kiekvieną popietę eidavo žiūrėti į getą grįžtančių darbo komandų. Ji pastebėjo Malakievičių, tempiantį tokį sunkų malkų ryšulį, kad net kaklo venos buvo iššokusios. Jis praėjo gana arti, užkliudė ją petimi ir įspraudė į delną keletą laiškų. Laiškai buvo iš žmonių, kuriuos atvarė į getą tuščiomis. Bijodamos, kad vaikai ims badauti, moterys, kurių vyrai pradingo prieš keletą savaičių, prašė maisto arba pinigų. „7 vakaro susitikau su Beločka Lichtenstein. Ji taip pat įspraudė laiškelį man į delną: „Anička, padėk, aš neturiu net vyro. Turiu du mažus vaikus ir senus tėvus“[15].
Praėjus aštuonioms dienoms po geto sienų pastatymo, Šimaitė apsilankė jame pirmą kartą.

 

 

10 skyrius. Movšovičius

 

Kai neklaidžioju Vilniaus gatvėmis, dienas leidžiu universiteto rankraštyne, vartydama tūkstančius laiškų. Aplinkui prie trapių rusiškų knygų ir senų lietuviškų tekstų kūprinasi studentai. Rankraštyne tvanku ir dvelkia prakaitu. Stalai maži, dauguma kištukinių lizdų neveikia, todėl turiu atsargiai žengti tarp kompiuterių laidų, besivyniojančių nuo vieno kompiuterio prie kito. Medžiagos yra daugiau, nei tikėjausi, todėl man reikia labai stengtis, kad spėčiau viską peržiūrėti.
Vilniaus universiteto bibliotekininkės priėmė mane su jaudinančiu švelnumu – moterys čia vadovauja beveik visiems su archyvu susijusiems dalykams. Jos rūpinasi manimi, tos bibliotekininkės, pasiūlo arbatos puodelį ir papriekaištauja, kai, jų manymu, per ilgai užsisėdžiu prie darbo.
Antrą ar trečią darbo bibliotekoje dieną pastebiu prie galinės rankraščių skaityklos sienos prisuktą atminimo lentelę. Joje parašyta:

 

Elena
Eimaitytė-Kačinskienė
1906–1989
VUB direktoriaus pavaduotoja (1939–1944)

Nufotografuoju lentelę keletą kartų, nors silpnoje šviesoje nuotraukos išeina neryškios. Bet vis dėlto šios nuotraukos – pirmasis mano įrodymas, kad Elena Eimaitytė egzistuoja ir už tekstų ribų. Iki šiol jos pavardę sutikdavau tik Šimaitės tekstuose, todėl lentelė apstulbina ir primena, kad istorija, kurią seku, nėra tik mudviejų su Šimaite paslaptis.
1941 m. Eimaitytei buvo trisdešimt penkeri. Taip pat, kaip Šimaitė ir Čilvinaitė, ji atvyko į Vilnių 1940 m. kartu su darbuotojais vykdyti užduoties – iš naujo perkurti buvusį lenkišką Stepono Batoro universitetą, paversti jį lietuviška įstaiga – Vilniaus universitetu. 1944 m. Eimaitytė išvyko iš Lietuvos į Jungtines Valstijas, ištekėjo už matematiko ir dirbo keliose bibliotekose, įskaitant ir Kongreso. Apie ją sužinojau iš Šimaitės laiško Steinbergui:

 

Pirmosios geto įkūrimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos vyriausioji sekretorė panelė Eimaitytė paklausė, ar nenorėčiau nueiti į getą kartu su panele Godliauskaite. Aš noriai sutikau. Pati sukau galvą, kaip ten patekti, bet nesugalvojau, kaip galėčiau praeiti pro geto apsaugą ir pamatyti tuos draugus, kurių nevesdavo į miestą dirbti.
Po pusvalandžio panelė Eimaitytė atnešė man oficialų dokumentą, pasirašytą bibliotekos direktoriaus ir adresuotą Žydų reikalų valdybos viršininkui ponui Burakui. Biblioteka prašo jo leisti man, katalogavimo skyriaus vedėjai, ir panelei Godliauskaitei, skaityklos vedėjai, lankytis gete tam, kad surinktume negrąžintas knygas. Pas p. Buraką einu viena. Nieko nė neklausęs, jis duoda man vizą į abu getus rugsėjo 14 d. [16]

 

Nors ir aptvertas sienomis, getas nebuvo sandarus. Kas dieną pro pagrindinius vartus išeidavo ir įeidavo būriai darbininkų. Kareiviai kratydavo kalinius, ieškodavo ginklų, maisto, dokumentų ar net po drabužiais įnešamų gėlių. Radus maisto, nusikaltusįjį paprastai viešai išplakdavo, bet už ginklus bausdavo mirtimi. Lietuviai per skyles geto sienose pardavinėdavo viščiukus badaujantiems kaliniams, noriai mokantiems išpūstas kainas. Naktimis jaunimas naudojosi Mėsinių (Yatkever) gatvėje esančiais šoniniais vartais, kad paspruktų į miškus ir prisijungtų prie partizanų.
Septyniuose siauruose grįstuose I-ojo geto skersgatviuose gyveno laimingieji, turintys kokių nors naudingų įgūdžių. Už skersgatvių vartų driekėsi kiemai ir sausakimši butai, kirpyklos, kavinės, pirtys, mokyklos, dirbtuvės, labdaros valgyklos ir netgi biblioteka. Gete virė gyvenimas. Būriai vaikų, nerimstančių taip smarkiai susitraukusiame pasaulyje, kalbino kaimynus ir ketino parašyti geto istoriją – apie visus jo kiemus iš eilės.
II-ajame gete kalėjo nekvalifikuoti darbininkai. Jis buvo ne daugiau nei pasmerktųjų mirti pereinamasis punktas ir pragyvavo vos mėnesį. 1941 m. spalį kelias iš II-ojo, arba, kaip jį vadino, Mažojo geto, vedė tiesiai į Panerių (Ponar) duobes.

 

Peržengusi buvusio geto ribą, apžiūrinėju namus abipus gatvės. Dešinėje, tarp kavinės ir striptizo klubo, įsitaisiusi gėlių parduotuvė, o kairėje, kur kadaise stovėjo daugiau namų, dabar plyti skveras. Medžiuose raudonuoja uogos, žmonės būriuojasi po tris, po keturis, geria iš didelių skardinių. Nugarą man atgręžęs jaunuolis šlapinasi į krūmus, o virš mūsų visų stūkso rausvi Visų Šventųjų bažnyčios bokštai.
Nors vitrinos ir švyti, kai kas šiame mieste vis dar gyvena sunkiai.
Nardydama skersgatviais, užtinku ženklą jidiš kalba, prieškario krautuvės likutį, išpieštą virš tarpuvartės – retą žydų gyvenimo ir jidiš kalbos, klestėjusių šiame mieste, kai jame dar stovėjo puikioji Strašūno biblioteka, pėdsaką. Vokiečiai ją išplėšė ir sunaikino, tūkstančiai vertingų knygų buvo išvežtos į popieriaus fabrikus. Kiemuose, anksčiau buvusiuose geto žaidimų aikštelėmis, turgumis, bendruomenės klubais ir žudynių vietomis, dabar plevėsuoja skalbiniai ir stovi aplūžę garažai.
Ankstų 1941 m. rugsėjo 1 d. rytą vieno Stiklių (Glezer) gatvės namo gyventojai buvo išvaryti iš savo butų į kiemą. Iš dviem eilėmis surikiuotų žmonių namo sargas atėmė raktus. Jie keliom parom buvo uždaryti į kalėjimą, o vėliau susodinti į sunkvežimius ir išvežti į mišką. Sunkvežimiuose likusios moterys ir vaikai girdėjo, kaip šaudomi jų vyrai ir tėvai, o paskui ir visi kiti buvo išlaipinti ir sustatyti laukti mirties prie lavonų pilnų duobių.
Šią istoriją papasakojęs vaikas grįžo iš Panerių gyvas – iš masinės kapavietės jį ištraukė vietinė moteris. Iš pradžių tokiais liudininkais niekas netikėjo – jų pasakojami dalykai buvo pernelyg baisūs net įsivaizduoti. Panašią istoriją papasakojo ir iš Strašūno (Strashun) gatvės 1941 m. rugsėjo 2 d. išvežta mergaitė. Ji buvo sužeista į ranką, o paskui – į koją kulka, kuri prieš tai pervėrė jos motiną. Ja ir dar dviem per skerdynes išlikusiomis mergaitėmis pasirūpino netoli žudynių vietos gyvenančios kaimo moterys.
Moteris šūkteli man iš balkono ir klausia, ar galėtų kuo nors padėti. Kai atsakau, kad tik šiaip dairausi, ji linkteli ir pasako, kad čia dažnai pravažiuoja turistiniai autobusai.
„Žinote, čia anksčiau gyveno žydai.“
„Taip, žinau.“

 

Prie geto vartų Šimaitė atsirado 1941 m. rugsėjo 14 d. Į getą ji nešė žinutes, paruoštas per dvi bemieges naktis. Kai sargybiniai patikrino dokumentus ir leido įeiti, jai pamojo pusamžis vyriškis ilga tiesia nosimi ir tamsiais, ties kakta retėjančiais plaukais. Jos laukė Jankelis Movšovičius (Yankl Mowszowicz)[17], Vilniaus universiteto botanikos docentas:

 

Pirmas dalykas, kuris pribloškia peržengus geto slenkstį – siaubinga ankštuma. Tą sekmadienį buvo sunku pereiti gatve. Mes vos prasilenkdavome. Žmonės be tikslo malėsi gatvėse. Bet kai kurie rankose laikė knygas. Man susidarė toks įspūdis, kad atsidūrėme pragariškame beprotnamyje[18].

Movšovičius nusivedė Šimaitę į kambarį. Jame buvo prisigrūdę tiek žmonių, kad jai kilo klausimas, kaip jie miega. Jis paaiškino: įsitaisiusiems ant grindų lengviau, jie gali atsigulti. Kai kurie snaudė sėdėdami ant kėdžių ir sofų, du gulėjo išsitiesę ant stalo, o mažas berniukas – ant vienintelės kambaryje esančios spintelės.

 

Einame su profesoriumi aplankyti kitų. Visur tas pats. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, sveiki ir ligoti, susituokę ir nevedę, išsilavinę ir beraščiai, tikintieji ir ateistai, pačios įvairiausios išvaizdos ir įsitikinimų žmonės – visi kartu. Niekas nė minutei nelieka vienas. Tokioje aplinkoje sunku kalbėtis taip, kaip norėtume. Profesorius Movšovičius nusiveda mus į ligoninę. Čia galime lengviau atsikvėpti. Balti ligoninės chalatai ir tai, kad žmonės čia užimti darbu, veikia kaip raminamieji. Po kelių minučių Godliauskaitė išeina susitikti su draugais...
Į ligoninę įveda kruviną senį. Jis beveik prie mirties. Po akimirkos, nieko dar nesuvokdama, paklausiu: „Kas išdrįso jį taip sumušti, ir kodėl?“ Daktarė Salit atsako: „Ir jums vis dar kyla klausimų?“
Prie ligoninės vartų laukia profesorius Movšovičius ir Godliauskaitė. Ji ašaroja ir paaiškina, kad daugiau nebegali viso to pakelti, nori tučtuojau eiti į Mažąjį getą, pamatyti draugus, perduoti žinutes ir grįžti namo.
Mažajame gete mes abi aplankome savo artimus draugus; ten taip pat ankšta, tokia pati grūstis[19].

 

Vilniuje ieškau kitų botaniko pėdsakų. Iš Kazio Borutos dukters Eglės sužinau, kad Movšovičius išgyveno karą, slėpdamasis viename netoli Vilniaus katedros stovinčiame name. Ji parodo man knygą su jo nuotrauka. Movšovičius dėvi akademiko mantiją, ant skustos galvos – kvadratinė kepuraitė. Nuotrauka daryta Lodzėje, kur penktojo dešimtmečio pabaigoje jis tęsė savo akademinę karjerą. Po karo dauguma miesto lenkų buvo perkelti į buvusias rytines Prūsijos provincijas Šiaurės ir Vakarų Lenkijoje.
Stepono Batoro universitetas ir Lenkų fakultetas persikėlė į Torunę. Lietuvos valstybiniame archyve randu Vilniaus universiteto užvestą Movšovičiaus asmens bylą. Viduje yra dar viena nuotrauka, daryta prieš vokiečių okupaciją, trumpa autobiografija ir gyvenimo aprašymas. Šis vyras, kurio CV išvardinta daugiau nei penkiasdešimt mokslinių straipsnių, baiminosi, kad gete neturės darbo. Šimaitė rašė Steinbergui:

 

Neturintys darbo neturi ir teisės gyventi. Jis norėtų universitete gauti net prasčiausią darbą. Jam neramu dėl jo rankraščių likimo. Prašo mane surasti ką nors, kas galėtų juos paslėpti. Nori įsigyti nelegalius dokumentus ir nuodų, kad budeliai neturėtų galimybių su juo susidoroti [20].

 

Laiškuose Šimaitei Movšovičius gyvai aprašo geto gyvenimą, jo taisykles, nuostatus ir vadovus, taip pat pirtis, labdaros valgyklas, sporto aikšteles, mokyklas ir konservatoriją. Jis rašė apie geto teismus (įkalintieji surengė net keletą žmogžudžių teismų ir mažiausiai kartą nuteisė kaltinamąjį mirties bausme), koncertus, spektaklius, parodas. Jis pasakojo apie vakarus, į kuriuos mokslininkai susirinkdavo pasidalyti savo tekstais ir tyrinėjimų rezultatais, pasakojo, kaip noriai snargliuojantys geto vaikai mokosi nešildomose ir laikinose patalpose. Rašė apie literatūrinius debatus, šventes, geto laikraštį, dailidžių dirbtuves ir kitas amatų mokyklas, minėjo, kaip jie atšventė tai, kad iš geto bibliotekos šimtatūkstantąjį kartą paimta knyga. Movšovičius ragino Šimaitę parašyti tekstą „Gete ir už jo sienų“, pabrėždamas, kad ji turi užfiksuoti savo patirtį. Atsakymuose Šimaitė prieštaravo, sakydama neturinti laiko rašyti, kad svarbiau rasti laiko žmonėms, o ne negyviems tekstams.
Po artimos draugės, operos dainininkės Liubos Levitskos (kurios „geto narvelyje“ dažnai pernakvodavo po koncerto ar spektaklio) mirties Šimaitė gavo laišką, kuriame Movšovičius vadina ją šventąja. Šimaitė piktai atrašė esanti ne šventoji, o nusidėjėlė, neatkeršijusi už Levitskos mirtį jos kankintojams. „Kokia draugė stovi ir nieko nedaro, kai žudo jos artimą?“ – pakeverzojo ji drebančia nuo įsiūčio ranka. Bet Movšovičius visados buvo ramus, švelnus, nuginkluodavo atidumu ir susirūpinimu Šimaitės gerove. „Ar viskas gerai, ar sveika, ar turi ko valgyti? – nuolat klausinėdavo jis. – Kaip laikaisi? Kuo galiu tau padėti?“
Dauguma Šimaitės korespondentų norėdavo darbo, maisto, prieglobsčio už geto ribų, padirbtų dokumentų ir nuodų. „Vėliau prisidėjo dar vienas siaubingas noras – pabėgti į mišką pas partizanus, ir ne tam, kad išgyventų, o kovoti, su ginklu rankose nužudyti nors vieną priešą. Net jei nepavyktų pasiekti miško, daugelis norėjo turėti ginklų, kad atėjus laikui galėtų jų griebtis“[21].
Kaskart apsilankiusi gete, Šimaitė gaudavo laiškų; laikui bėgant, jų turinys darėsi vis įvairesnis. Iš pradžių ji sunaikindavo juos: raštelius dėl maisto, pinigų, vaistų; laiškus, kuriuose ji prašoma surasti ir parduoti už geto ribų esančius daiktus; pageidavimus atgabenti medicinos knygų, knygų apie namų statybą ir krosnelių gamybą, apie šildymą ir elektrą. Ji nenorėjo palikti ir muzikos knygų, natų, grožinės literatūros pageidavimų – tų knygų, kurias buvo pernelyg pavojinga laikyti namuose. Vėliau Šimaitė rado keletą gerų slaptaviečių įdomiausiems laiškams. Paskutinė tokia vieta buvo po Vilniaus universiteto bibliotekos laiptais. Ten ji paslėpė du šimtus trisdešimt laiškų: du šimtus iš geto ir trisdešimtį parašytų nuo likvidacijos besislapstančių žmonių.
Sunkiausia jai buvo atsakyti į laiškus apie mirties baimę: „Aš norėčiau tik vieno – visiškai ramiai išmiegoti tik vieną naktį ir būti visiškai užtikrintai, kad niekas manęs šią naktį neateis. Nei manęs, nei kitų“[22]. Šimaitė kartais valandas išsėdėdavo prie tuščio popieriaus lapo, kol pagaliau parašydavo keletą paguodos žodžių.
Atsakymuose ji rašė apie įsipareigojimą laikytis ištvermingai, dirbti, neprarasti vilties. Rašydama šiuos žodžius, giliai širdyje norėjo būti sąžininga ir pasakyti, kad išeities nėra. Užuot taip padariusi, ji primindavo savo korespondentams, kad Sokratas dirbo iki paskutinės akimirkos. Niekas niekada neklausė, kaip, atsidūrusi panašioje padėtyje, pasielgtų ji pati, Steinbergui rašė Šimaitė, ir jautėsi už tai dėkinga.
Nė vienas iš gete rašytų laiškų, kuriuos Šimaitė slėpė bute ar universiteto bibliotekoje, neišliko. Kai 1944 m. ją suėmė, vokiečių kareiviai išnaršė butą, ir visi užrašai, laiškai ir rankraščiai, kuriuos ji ten slėpė, dingo. Kai 1957 m. Šimaitė išsiuntė Čilvinaitę apieškoti bibliotekos, buvo priblokšta, sužinojusi, kad draugė nieko nerado. Apie tų laiškų turinį mes žinome tik iš pačios Šimaitės pasakojimų.
Kodėl ji rizikavo gyvybe, kad padėtų kitiems? Prieš keletą metų aš sėdėjau salėje Jeruzalėje tarp šį klausimą aptarinėjančių istorikų. Bendras sutarimas buvo toks: pinigai. Istorikai tvirtino, kad nežydai padėjo žydams, nes jiems tai buvo pelninga. Ši diskusija mane labai nuliūdino. Niekas iš to, ką perskaičiau apie Šimaitę arba jos popieriuose, neleidžia manyti, kad ji taip elgėsi iš gobšumo, kad ką nors uždirbo iš savo karo metų veiklos. Tiesą sakant, viskas buvo priešingai.
Šimaitė tikėjo, kad pasaulis galėtų būti geresnis ir trupučiuką teisingesnis. Prieš karą ji buvo susijusi su revoliuciniais socialistais, tarpukario Lietuvoje uždrausta partija; tiesa, nors, pasak jos sūnėno, Šimaitė kartais lankydavosi jų slaptuose susibūrimuose, niekada nebuvo jokios partijos narė. Aišku viena: Šimaitė nebuvo bolševikė. Kaip Steinbergas, kaip jos mylimas draugas Malakievičius, kaip ir kiti pabėgėliai iš Rusijos, ji taip pat atsidūrė ne toje revoliucijos pusėje.
Jos dienoraščiai atskleidžia, kad ji ne itin pakentė valdžią ir biurokratiją, smerkė jas spalvingais apibūdinimais, įskaitant ir šį 1958 m. balandžio 2 d. įrašą: „Tebūna prakeikti visų valstybių visi administratyviniai parėdymai. Šekspyras su savo dramomis apie karalius ir susidūrimas su įstaigomis ir jų parėdymais ką tik nori padarys anarchistu, net nereikia skaityti nė vieno anarchistų ideologo darbų“ (19 dienoraštis)[23]. Devyni mėnesiai prieš mirtį ji vėl įrašė dienoraštyje: „Noromis–nenoromis pats gyvenimas moko <...> moko darytis Anarchistu“ (1969 m. balandžio 20 d., 28 dienoraštis)[24]. Šimaitė „darėsi“ (regis, tai buvo nuolatinis procesas) anarchiste ta prasme – kai kas pasakytų, kad tikrąja, – jog visų pirma tikėjo asmenine žmogaus atsakomybe: turi daryti viską, ką gali, kad padėtum silpnesniam, ir, kiek tik įmanoma, turi pats pasirūpinti savimi.
Dauguma jos draugų trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiuose buvo įkalinti už pogrindinę politinę veiklą ir tekstus, todėl Šimaitė palaikė juos, siųsdama į kalėjimą laiškus ir knygas[25]. Įkalintam poetui Kaziui Jakubėnui ji nusiuntė rusišką Puškino apsakymų tomelį. Padėkos laiške jis prisipažino, kad apsakymai nuobodūs, bet pažadėjo pasinaudoti knyga ir patobulinti rusų kalbos žinias. Jakubėnas laikėsi žodžio – ilgainiui buvo išleista jo verstų Nekrasovo, Lermontovo, Jesenino kūrinių. Nors jis taip ir netapo Puškino gerbėju, bet su Šimaite jiedu greitai susibičiuliavo.

 

 

11 skyrius. Laiškai Kaziui Jakubėnui, 1941–1943 m. [26]

 

21/X [1941, Vilnius]

Mielas, brangus Kazy! Labai seniai gavau nuo Tavęs laišką ir prancūzišką knygą. Už viską ačiū. Seniai nerašiau Tau. Bet niekados nepamiršdavau. Žinau, kad esi gyvas. O parašyti laiškus tikrai nebūdavo kada, nors keldavausi 4 v. rytą ir eidavau gulti 8–9 v. v. Likdavo sekmadieniai. Bet ir jie ne visi priklausydavo man. Dabar, kai ištino kairioji koja ir esu priversta gulėti lovoje, parašysiu visiems draugams laiškus ir paskaitysiu keletą labai norimų knygų. Šiaip nuo karo pradžios iki šiol teperskaičiau iš viso Feuchtwangerio „Žydas Süssas“, „Flavijus Juzas“ ir Werfelio „Musa-Dag“.
Dabar, kada sveikos kojos man labiau reikalingos negu kada nors, ar ne pikta, kad aš priversta gulėti lovoje <...>.
Per tą laiką nežmoniškai daug matyta ir išgyventa. Ir žvėriškas pradas viršija žmonišką žmonėse. 1/IX už 1,500 rl. išėmiau senuką iš kalėjimo. Ir tą dieną belaukiant jo, buvo vedami kalėjiman tūkstančiai žydų. O to niekad nepamiršiu, kol gyva būsiu. Šiandien gavau žinią, kad senuko vėl nebėra. Turbūt jo daugiau niekad nebematysiu[27]. Žūsta vienas po kito mano geriausieji prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimumą nusiprausti ir t. t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalinių dalykų nebeturi, bet kada Damoklo kardas kabo ant jų galvų kas valandą, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti, kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai aš dabar dievinu ir tas begalines kančias, nes iš tikrųjų juk tik išrinktieji gali taip kentėti. Ir kaip įvairiai įvairūs žmonės tai pergyvena.
Šiaip jokio dvasinio gyvenimo neturiu. Spėju vos susitvarkyti ir apsišvarinti. Gyvenimas dabar yra be galo sunkus visais atžvilgiais. Kalbų visai nesimokau. Su kalbomis gyvenime nuolatos taip atsitinka, kad susidaro tokios sąlygos, kad net prie geriausių norų ir valios nėra galimumo (sic) mokytis. Skaudu dėl prancūzų kalbos. Sekmadieniais lankau simfoninius koncertus. Bet pasidžiaugti iš visos dūšios aš jau nieku nebegaliu. Kiekvienas džiaugsmas yra užnuodytas, o džiaugtis taip norėtųsi.
Ir Vilniuje yra įvestas ghetto. Ir 7/IX per vieną dieną buvo visi suvaryti ir tegalėjo pasiimti tiek su savim, kiek panešė. O 8/IX, nors tai buvo sekmadienis, dienos metu buvo skubiai kalamos tvoros, kad atskirti suvežtus nuo arijų. O vakar jau II ghetto panaikintas, ir kur dingo žmonės, nebežinau.
Žiemos labai bijau, nes bus alkana ir šalta. Ir dabar tik 2 kart į savaitę žmoniškai pavalgau, tai kai gaunu 200 gr. sviesto ir 350 gr. mėsos. O šiaip vien duona ir bulvės. Bet jau trečia diena, kaip ir bulvių niekur nebėra. Žvėriškumas ir apsnūdimas. Kultūrinio gyvenimo beveik jokio.

 

7/III [1942]

Mielas Kazy! Ką siuntei per Vitą, viską gavau. Labai dėkui. Be galo nudžiugau sulaukusi laiško ir naujų eilėraščių. Jie taip gerai išreiškia mūsų dienų nuotaikas. Rašyk ir daugiau, mielasis Kazy. Labai lauksiu nors kelių atspausdintų eilėraščių vaikams, o vėliau rinkinio.
Vitas, įteikdamas pinigus, sako, kad Tu liepęs sunaudoti tik sau asmeniškai. Nelabai aš tokių dalykų klausau, kai man geroji Bronička tai liepia. Tačiau tavo noras bus išpildytas visu 100%. Nusipirkau muilo ir noriu dantis gydyti. Be Tavo paramos paskutinis dalykas būtų buvęs man visai neįmanomas.
Šiais metais aš gyvenu daug geriau negu praeitais. Nešąlu, nes Jonas aprūpino mane kuru. Baisu ir prisiminti, kaip praeitais metais iki naujų metų šalau. Ir su maistu nėra taip blogai, kaip praeitais metais, kai pasitaikydavo tokių dienų, kai nebūdavo nei duonos, nei bulvės, tekdavo pasitenkinti vien kava su druska. Dabar to nėra. Duonos pagal korteles man užtenka, bulvių nusiperku laisvojo rinko kaina. Nuo šių naujų metų net turiu nuolatos riebalų. Kai vieną riebalą baigiu, kaip iš dangaus iškrinta kiti. Ir tai be jokio prašymo iš mano pusės. Yra žmonių, kurie dar ir šiais laikais galvoja apie kitus.
Bet ko labiausiai trūksta – tai laiko, ir visai nebeturiu jėgų ir sveikatos, o padaryti dar taip daug norisi ir reikia. Norisi nors kiek žmoniškiau gyventi. Turėti ne vien pareigas, o ir laisvo laiko sau. Žinau, kad gyvensiu tik vieną kartą pasaulyje, todėl taip ir norisi sau pagyventi. Kad bent galėčiau išsimiegoti kaip reikiant ir skaityti, skaityti. Ai kaip norisi! Bet kai tenka susidurti su pragariškomis kitų žmonių kančiomis, tada dingsta noras ir pačiai gyventi. Džiaugtis, kaip pirmiau iš visos dūšios, rodos, jau niekad nebemokėsiu. Sunku man betikėti, kad „O praeis laikai pašėlę, o praeis ruduo...“ Rodos, kad bus vis dar ir dar blogiau.
Vienu atžvilgiu aš esu laimingesnė už Tave. Mano <...> ne visad baigėsi nepasisekimu. Būna ir pasisekimų, tačiau kiekvienas jų, net mažiausias, perkamas per daug dideliu išeikvojimu jėgų ir laiko. Kaip tamsią naktį nuskaidrina žvaigždės, taip mūsų laiškais kiekvienas susidūrimas su žmonėmis, turinčiais širdį ir protą, nuskaidrina ir palengvina gyvenimą. O gerų žmonių tikrai esama pasaulyje. Ir be galo drąsių ir kitiems atsidavusių. Šiuo atžvilgiu gyvenimas mane labai lepina. Sutikau tiek daug gerų ir įdomių žmonių. Esu labai dėkinga likimui, kad Tave turiu, Kazeli, savo geriausiųjų draugų tarpe. Aš taip norėčiau, kad Tavo gyvenimas būtų lengvesnis, kad nekentėtų Tavo artimieji žmonės.
Jei ir būtum krikščionis, tai nenorėčiau, kad Tu man rojų linkėtum, kada toks baisus pragaras verda žemėje. Kai bus rojus žemėje, tai bus rojus sieloje ir visur. Ar gali būti kas laimingas, kada kiti taip kenčia?
Pastaruoju metu gyvenimas atima viską, kas man yra taip brangu. Labai seniai kas tai nudžiovė „Vargo dainas“. Surasti jas visos pastangos nuėjo niekais. Man jos taip trūksta. Gal turi atliekamą egzempliorių? O, kad turėtum ir man padovanotum! Turbūt, ne.
Na, būk sveikas. Stipriai bučiuoju. Geriausių linkėjimų prieteliams, ypatingai Mečiui. Kaip Jis gyvena? Antanas ir kiti? Būk toks geras nors retkarčiais porą žodelių parašyti.
Ona

 

12/IV [1942]

Mielas Kazy! Retai Tu man lepini laiškais, bet kai sulaukiu – tai tikra šventė.
Kas dėl grąžinimo pinigų, tai aš galėčiau kas mėnesį be didelio vargo po 10 Rl grąžinti. Tas manęs visai nepasunkintų. Dar kartą tau labai didelį ačiū už pagalbą, suteiktą man. O, kaip man tada buvo nežmoniškai reikalingi pinigai! Deja, Tu klysti rašydamas, kad nors kartą galėjai man padėti. Tai jau nebe pirmas kartas. Šiuo atžvilgiu pas tave trumpa atmintis...
[trūksta puslapio]
jau skaudūs išgyvenimai. Gal vėliau, kada tai bus ne išgyvenimai, bet tik šiurpūs prisiminimai. Ir kasdien vis kas nors naujo, ir vis labiau žiauresnio.
Man malonu žinoti, kad Tu nekenti bado ir dar rūkymo turi, nors ir esu griežtas rūkymo priešas. Pas mane būna dienų, kad gerai pavalgau, bet daugiau būna dienų, kai tenka pasitenkinti vien duona ir vandeniu. Bet man tai niekas ir dėl to aš galvos nesuku. Sunkiausias dalykas man šaltis ir nešvarumas. Muilo ir už pinigus iki šiol negaliu gauti. Nors už malkas užmokėjau, turiu orderį, bet malkų negaunu, nes žmonės sako, kad dar miške auga. Kokiai savaitei dar turiu malkų. Su visais atsiskaitymais ir mano alga 85 Rl. To užtektų, jei nebūtų būtino reikalo kreiptis į laisvąjį rinką. O čia jau nežinau, kokios sumos reikalingos, kad patenkinčiau būtiniausius reikalus, kaip muilą, malkas. Kas dešimtą dieną nusiperku ir mėsos laisvajame rinke.
Pas mus skubiai ruošiami žydų autorių sąrašai, kurių knygos bus išimtos. Taip pat išimamos visos, be jokios išimties, sovietų knygos ir lietuvių pažangiųjų rašytojų. Deja, niekad žmonės taip neskaitė žydų rašytojų, kaip dabar. Gaila, kad pirmiau to nedarė ir nesusipažino su ta turtinga literatūra. Tam, kas nors kiek pažįsta tą literatūrą, dabar tenka nuolatos davinėti informacijas. Susipažinę stebisi turtinga ir gražia tos tautos literatūra.
Prieš kelias dienas žydams uždrausta gimdyti. Dabar gimę vaikai turi būti nužudyti, o moterys, tapusios nėščiomis, turi padaryti operacijas.
Buvau viename uždarame koncerte[28]. Jei susitiksim kada, Tau papasakosiu. Pasiilgau Tavęs labai. Tačiau apie susitikimą dabar nėra ką nei galvoti. Jei išvažiuotum į kaimą, pranešk man adresą. Būk sveikas. Spaudžiu dešinę.
Ona

 

26/V [1942]

Mielas, brangus Kazy!
Esu labai, labai Tavęs pasiilgusi. Tačiau, rodos, pasimatyti nėra jokios vilties. Retkarčiais sapne matau. Kažin, ar dar Kaune, ar iškeliavai į provinciją? Ar gavai mano laišką, parašytą prieš Kazio išvažiavimą? O Kazys tai paršo koja, kad neatvežė man rankraščio. Aš Jo prašiau ir Tu Jam priminei, Jis man apie tai sakė. Gal duosi Pranui, kad atvežtų.
Po Kazio grįžimo vis rengiausi tau parašyti, bet taip ir neprisirengiau: arba laiko trūksta, arba esu labai pavargusi.
Parašyk man nors porą žodelių. Aš džiaugiuos, kad Tu taip padarei, kaip Kazys pasakoja.
Dabar iš tikrųjų darbas žmogui nieko neduoda: nei valgio, nei drabužių, nei avalynės. Dirbu aš 8½ val., o teuždirbu iš viso 2 klgr. lašinių. Bet ir jų reikalinga ieškoti kaip kokios paslėptos retenybės ar turto. Kadangi ½ algos atiduodu, belieka vienas klgr. lašinių. Bet tas ½ algos atidavimas dar šiek tiek įprasmina darbą. O darbas dabar nuobodus, neįdomus. Ir nežmoniškai šalta tarnyboje ir namuose. Tačiau namuose kartą į savaitę pakūrenu. Darbą pradedam jau 7 v. ryto. Grįžtu 4 v. iš darbo taip išvargusi, kad nebepajėgiu net laiškų beparašyti: atsigulu ir skaitau. Ir tada pamirštu ir nuovargį, ir alkį, ir viską. Per ištisus 9 mėnesius, galima pasakyti, aš beveik nieko neskaičiau. Dabar skaitau daug, nes tų žmonių reikalais vaikščioju tik tada, kada dirbu iš ryto. Po darbo jau aš nepajėgiu jokiais vaikštinėjimais užsiiminėti. Labai norėčiau vėl pradėt mokytis prancūziškai, nes beveik visiškai pamiršau, bet kadangi gyvenimas labai sunkus ir žiaurus, ne visada galima rasti jėgų susikaupti ir mokytis svetimos kalbos. Kits dalykas, kada skaitai gerą knygą, tada viską pamiršti.
Ir pavasaris šįmet toks šaltas. Tačiau medžiai ir sodai žaliuoja ir tai teikia tiek daug gražaus ir tylaus džiaugsmo. Taip pat ir gėlės žydi, nors ir pavėluotai. Tačiau pavasarinių gėlių nedaug turiu, nors jos šįmet labai brangios. Kaip gerai, kad pasaulyje yra gerų knygų ir gėlių. Šiaip su žmonėmis nesutinku beveik, tik tada, kai yra koks reikalas, nes arba skaitau, arba vaikščioju, arba tarnyboje dirbu. Sekmadieniais dar lankau koncertus.
Kaip tu dabar gyveni, ką manai daryti? Parašyk man.
Drūčiai spaudžiu ranką. Linkiu tiek gero, kiek dabar yra įmanoma. Deja, tas, kas labiausiai rūpi – neparašysiu.
Na, būk sveikas ir ištvermingas.
Ona

 

8/IX [1942]

Mielas, brangus Kazy! Prieš 2 savaites gavau Tavo laišką ir labai nudžiugau. Dėkui Tau, Kazy, kad nepamiršti manęs. Tiesa, laiškas niūrus, kad niūrios rudens dienos. Tačiau iš kur būti giedresniam laiškui, kai gyvenimas yra toks nežmoniškai sunkus ir žiaurus. Šviesos, knygų ir žmonių, labai įdomių ir gerų, aš esu laimingesnė už Tave. Bet visai neturiu laiko, kad tomis gėrybėmis pasinaudočiau, ypatingai susitikti ir draugiškai pakalbėti su žmonėmis, jei nėra jokio reikalo. To taip norisi. Retai kada tenka šiaip sau iš dūšios pasikalbėti. Be laiko, dabar labai trūksta pinigų, maisto, ypatingai kuro. Maisto ir pinigų trūkumus aš gana lengvai pakeliu. Pats blogiausias – kuro stoka. Tiesiog šiurpas ima, net kai pagalvoji, kad 6 mėnesius – lapkritis–balandis – teks išgyventi nekūrentam kambaryje. Mano kambarys labai šaltas ir rūsiu dabar jau kvepia. Ir dabar šalta miegoti su viena vatine kaldra. Užsikloju dar žieminiu paltu, rudeniniu žaketu, galvą aprišu vilnone skarele ir taip apsiklojus įšilstu, būna gerai ir net gražius sapnus sapnuoju, kad valgau kumpį ir tortą. Nežinau, kodėl dažniausia tie daiktai sapnuojasi, nes ir gerais laikais aš jų ne per dažniausiai valgiau. Vieną kartą, lyg pasakoje, man prisisapnavo kambarys, pilnas dėžučių, kurios buvo padarytos iš biskvitų. Vos norėjau pradėti valgyti ir atsibudau. Iki ryto aš labai įšilstu ir atsibudus 3 ar 3½ v. ryto iki 7 v. ar 6 v. lopaus (tai lyg maldą kasdien privalau daryti), skaitau ir rašau. Gerų knygų turiu labai daug ir iš bibliotekos, ir iš Felnos, ir gaunu gerų naujų latviškų. Kai palyginu su latviškomis knygomis, tai gėda darosi už mūsiškius. Ten išeina ir daug, ir gana gerų latviškų, o ne tokie šlamštai, kaip pas mus. Man gera knyga nepaprastai daug duoda tokiais ypatingai sunkiais laikais. Galvoji, kartais ginčijiesi su perskaitytu autorium, svajoji ir tada pamiršti apie gyvenimo sunkumus. Spaudžia širdį kitų žmonių vargai, kančios ir pažeminimai. O tačiau padėti nėra kaip, nors ir gyvybės nesigailėtum. Aš šąlu (ir tarnyboje visai nekūrena), tačiau kai nueinu ten, kur yra maži vaikai ir nekūrentas kambarys, darosi ne tik pačiai šalta, bet ir visai nekaip ant dūšios. Vilniškis lietuviškas laikraštis duoda patarimus, kaip apsisaugoti nuo šiltinės. Tačiau kada nėra malkų, muilo, tai tie patarimai nelabai padės. Aš labai kenčiu nuo to, kad negaliu žmoniškai išsiprausti, išsimaudyti ir išsiskalbti, nes pirčių nėra ir malkos pasakiškai brangios. Pirmiau gaudavom arbatos tarnyboje, dabar nebegaunam. Taip kad kasryt tenka pasitenkinti vien šalta kava ir duona, tik pietums išsiverdu karštos kavos ir bulvių. Valgyt valgau kasdien, nes bulvių turiu. Bet kad išvirčiau bulves ir kavą, reikalinga sukūrenti malkų už 12 rb. Maistas labai vienodas, iš dienos į dieną duona (nors jos kartais ir pritrūksta) ir bulvės. Tik kas dvi savaites būna „balius“, kai gaunu sviesto ir cukraus. Apie mėsą jau pradedu pamiršti, kaip ji atrodo. Eilės didžiausios nuo 4 v. ryto prie mėsinių ir gauna tik labai nedidelį kiekį pirmieji laimingieji (apie 50–60 žmonių kasdien kiekvienoj mėsinėje). Kruopų jau seniai visai nebegaunam. Paskutinį mėnesį jau ir miltų nebegavom.
Dirbu nuo 9 v. ryto iki 7 v. vakaro su pertrauka pietums. Toks darbo sutvarkymas man labai nepatinka. Dar mažiau galima ką nors sau padaryti, negu dirbant iš eilės 8½ v., ir labiau vargina. Grįžus iš darbo, tuoj einu gulti, nes esu labai sušalusi ir pavargusi. O anksti rytą vėl jaučiuosi gerai. Didelį džiaugsmą man teikdavo simfoniniai koncertai, tačiau dėl malkų stokos ir gyvenimo balaganizmo dvi savaites jų visai nebuvo. O, kad nors šiandien įvyktų! Teatre būnu labai retai, nes ir laiko trūksta, ir bilietai nežmoniškai brangūs. Kits dalykas Rygoje. Ten darbo žmogui kainų atžvilgiu teatras yra prieinamas. Buvau Ibseno „Noros“ premjeroje. Patiko. Kazys [Boruta] dirbo repeticijoje su artistais ir susižavėjo teatro darbu. T (sic) aš esu labai patenkinta. Šiaip Kazys visai nervų nebesuvaldo. Gaila į Jį net pasižiūrėti. Tačiau kur rasi kitą tokį žmogų, kaip Oną, kuris būtų Jam labiau atsidavęs ir rūpintųsi Juo. O Jam žmogus reikalingas, Jis pats nemoka tvarkytis. Kazys nunešė ant Onos kapo nepaprastai gražų vainiką. Aš ir buvau tą dieną su viena bendradarbe kapinėse. Niekur taip meniškai padarytų vainikų nesu mačiusi, kaip Vilniuje šįmet.

 

Verta būtų ištisą monografiją parašyti. 2/IX mes nedirbome. Taigi aplankius Onos kapą, nuėjau į žydų kapines. Ten išvaikščiojau apie 4 v. Paminklai sudaužyti, antkapiai išvartyti arba sudaužyti į šipulius, ant kai kurių antkapių prišiktos didžiausios krūvos, mat išeinamoji žydų kapinėse taip pat sudaužyta, kambariai, kur buvo atliekamos kulto apeigos, taip pat sudaužyti, fotografijos išskustos arba subjaurotos. Žinoma, šį darbą atliko ne viens, ne du ar net 10 žmonių, nes jie to ir norėdami nepajėgtų padaryti, bet[29]...

Perskaičiau Mazalaitės „Karaliaus ugnis“. Kokia miesčioniška knyga ir niekam ji nereikalinga. Kodėl Kruminas jai nieko nepatarė. Gėda už tokią knygą. Geriausių linkėjimų broliui ir [visa kita parašyta laiško paraštėje ir neįskaitoma].

 

Paskutinis laiškas Kaziui parašytas 1943 m. rugsėjo 10 d., likus beveik aštuoniems mėnesiams ik Šimaitės arešto:

 

Mielas, gerasis Kazy! Jau 3 savaitės kaip grįžau. Dėkui už praleistą dieną drauge su Tavim. Ją prisiminti labai malonu. Norėjau tau ir anksčiau parašyti, kad to laiko nežmoniškai trūksta. Ilgas tarnybinis darbas ir savo ir nesavo įvairūs reikalai ir reikaliukai visai nuo kojų nuvaro. Per tą trumpą laiką ir vėl teko būti liudininke baisių dalykų. O visa tai palieka tokias sunkias, sunkias nuosėdas dūšioje.
Pradėjau daryti užrašus. Nemaniau, kad tiek daug turiu medžiagos. Vis nauji ir nauji faktai iškyla iš atminties. Tik to laiko taip mažai užrašams ir skaitymui, tarnyba ir begaliniai vaikščiojimai viską suryja. O gyvenimas darosi vis sunkesnis, nes atsiranda vis nauji trūkumai. Tačiau ir tas dar būtų niekis, jei turėčiau kiek daugiau laiko ir jei netektų matyti tokias begalines žmonių kančias.

 

Nors Šimaitės ir Jakubėno laiškai – vieni intymiausių visoje jos korespondencijoje, aš neturiu jokių įrodymų, kad jiedu buvo mylimieji. Šimaitės sūnėnas patvirtino, jog kai kurie pažįstami tikėjo juos buvus daugiau nei draugais, bet karas ir politinė veikla užkirto kelią romantiškiems santykiams. Jis man taip pat papasakojo, kad ji buvo įsimylėjusi vieną rusų poetą, o kai sukaupė drąsos pagaliau prisipažinti, poetas žiauriai ją atstūmė – parašė atviruką, kuriame pasišaipė iš Onos išvaizdos. Žinoma, po šito ji tapo daug atsargesnė su savo jausmais. Bet Onos laiškai Kaziui kupini meilės, ir aš galiu įsivaizduoti, kad ir jo rašomi atsakymai buvo tokie patys.
Galbūt Kęstutis klysta, manydamas, kad juos tesiejo platoniški santykiai. Ir aš linkusi tikėtis, kad jis klysta.

 

 

12 skyrius. Geto sunaikinimas

 

Vilniaus getą sunaikino greitai ir netikėtai. Niekas nežinojo, ką manyti, kai 1943 m. rugpjūtį prasidėjo masinė geto gyventojų deportacija į Estiją. Daugelis tikėjo, kad taip bus galima pralaukti karą ir išlikti gyviems tol, kol jie pamatys Hitlerio pralaimėjimą. Į Estiją atvykę kaliniai kirto mišką ir patyrė keistą vilties ir tuo pat metu pražūties jausmą. Jie kasdien jautėsi vis labiau ribojami dangaus ir juos supančių bekraščių miškų. Net jūros, kurioje jie kasdien maudėsi – beveik pamirštas begyvenant Vilniaus gete malonumas – buvimas buvo liūdnas ir kartu džiuginantis. Jūra tarsi žymėjo ribas, kur jie galėtų bėgti, jei tik kada nors gautų tokią progą.
Iki karo pabaigos išgyveno vos keletas deportuotųjų. 1944 m. rugsėjo 18 d. Klogos (Klooga) ir Lagedi darbo stovyklų kaliniams, kurių daugumas buvo atvežti iš Vilniaus geto, buvo liepta sukrauti didžiulį laužą, tada atsigulti nuogiems ant rąstų. Vienas po kito jie buvo nušauti į kaklą. Gyvieji buvo guldomi ant nužudytųjų, o vėliau visą šį rentinį sudegino. Kitą rytą ten įžengė Raudonoji armija.
1943 m. rugsėjo 23 d. gestapas panaikino Vilniaus getą ir sušaudė likusius kalinius. Vieninteliai oficialiai Vilniuje likę žydai gyveno dviejose darbo stovyklose už miesto ribų.
Kai 1943 m. rudenį ėmė sklisti gandai apie geto panaikinimą, Šimaitė iš ten slapta išgabeno universiteto studentę Salą Vaksman. Arba išsinešė ją maiše (kaip man Izraelyje pasakojo Vaksman sūnus), arba aprengė ilgu paltu (taip aš skaičiau Vaksman liudijime Jad Vašem memorialui) ir išėjo kartu su ja, garsiai kalbėdamosi lietuviškai[30]. Prie vartų budintys kareiviai pamanė, kad tai Šimaitės kolegė iš bibliotekos ir leido joms išeiti iš geto. Iš pradžių Šimaitė slapstė draugę savo bute Vilniuje, kur Vaksman keletą savaičių sveiko nuo karštinės, o vėliau – universiteto bibliotekos spintoje. Ji ištisus mėnesius praleido ankštoje baldo erdvėje, o naktimis išsitiesdavo miegoti ant stalų. Vieną 1944 m. balandžio naktį Vaksman pamatė du vagys, tikriausiai įsilaužę į biblioteką ieškodami ko nors prakuroms, nes malkos ir anglis tuo metu buvo tikra brangenybė. Biblioteka tapo nebesaugi, todėl Šimaitė įtaisė studentę į „Kailį“ – į darbo stovyklą už geto ribų. Ten kaliniai siuvo šiltus drabužius vokiečių kareiviams.
Po keleto dienų, 1944 m. balandžio 28 d., gestapas suėmė Šimaitę. Arba ją apleido sėkmė, arba (taip manė ji pati) kas nors išdavė. Bet kokiu atveju, valdžia sužinojo, kad ji parūpino vaikui padirbtus dokumentus ir įtaisė į našlaičių namus[31]. Kareiviai suėmė ją, nusiaubė butą. Šimaitės slėpti užrašai, rankraščiai ir spausdinti dokumentai dingo per kratą. Gestapas laikė ją suėmęs dvylika dienų. Tardydami jie buvo pakabinę Šimaitę žemyn galva, mušė, degino kojų padus įkaitinta geležimi. Vokiečiai nuteisė ją mirti, bet universiteto rektorius Mykolas Biržiška sugebėjo surinkti pakankamai pinigų ir išpirkti jos gyvybę.
Vietoje kartuvių Šimaitės laukė įkalinimas Dachau. Išgirdę apie jos likimą, universiteto draugai surinko šiltų drabužių ir pasiuntė vieną bibliotekininkę, kad nuneštų juos į kalėjimą. Bendradarbė rado Šimaitę leisgyvę, sutvarstytais riešais – akivaizdu, kad ji bandė nusižudyti.
Iki 1944 m. gegužės vokiečiai laikė Šimaitę Pravieniškėse esančioje priverstinio darbo stovykloje, už dvidešimt devynių kilometrų nuo Kauno. Apie įkalinimą stovykloje nežinome nieko, išskyrus tai, kad Jakubėnas sugebėjo ten prasmukti su ja pasimatyti. Nebaigtuose prisiminimuose apie jį Šimaitė rašė:

 

Aš smarkiai išsigandau, kai pamačiau, kad jis peržengė ribą, kurios negalima peržengti be vokiečių leidimo. Už tokį „nusižengimą“ kiekvienas pagautas drąsuolis patekdavo 2 savaitėms į stovyklą darbams – pasityčiojimams iš žmogaus, o kartais net ir smarkiai primušdavo tokius pagautuosius. Laimei, Kazys pagautas nebuvo ir nenukentėjo[32].

 

Kita stotelė po Pravieniškių buvo Dachau.
Traukinys į Vokietiją išstovėjo Kaune daugybę valandų. Žmonės prieidavo prie Šimaitės vagono, siūlėsi apie jos išvežimą pranešti draugams ir artimiesiems. Bet, kaip aiškino jos sūnėnas, mums Vilniuje begeriant arbatą ir degtinę, Šimaitė išmoko pamiršti vardus ir adresus, vos tik nugabendavo žmones į saugią vietą. Ji taip supainiojo savo atmintį, kad nebegalėjo prisiminti artimųjų Kaune vardų ir adresų. Traukinys išvažiavo, o ji niekam neperdavė jokios žinios.
Manau, kad Dachau Šimaitė praleido apie keturias savaites, nors galiu tik spėti, nes neradau jokių oficialių įrašų. Ona taip retai kalbėjo apie Dachau, kad kai kurie lietuvių žurnalistai manė jos ten iš viso nebuvus. Bet Onos sūnėnas šį spėjimą paneigia, pacituodamas atviruką, kurį Šimaitė išsiuntė savo draugui, vertėjui Vytautui Kauneckui, kai lankėsi Dachau 1960 metais. Trumpas atviruko įrašas nusako jos proto būklę: „Šiandien aš Dachau. Čia aš turėjau atvykti, išsiverkti, niekad taip karštai gyvenime nesimeldžiau, kaip šiandien. <...> Sunku daugiau rašyti. Čia kraują ir ašaras aš vis dar alsuoju“[33].
1960 metų Šimaitės dienoraštis patvirtina, kad tų metų liepą ji iš tikrųjų lankėsi Vokietijoje. 1960 m. spalio 2 d. įraše ji atvirai mini Dachau: „Kiek daug laiko praslinko, o pakalbėti vis negaliu su savim. Buvau ir antrą kartą Vokietijoje, Oberamergau, Dachau, Miunchene. Daug įspūdžių. Daug išgyventa, atkentėta per tą laiką. Dažnai sergu“ (24 dienoraštis). Praėjus keturiems mėnesiams po kelionės į Dachau, vėl užsimena apie ją:

 

22/XI.1960

Kada laiškuose artimiausiems žmonėms parašiau apie antrąją kelionę. Reikia užfiksuot ir savo atsiminimų knygutėje. <...> Apie Dachau palikau kitam kartui. Bet savo atminimui noriu daug daugiau parašyti negu laiškuose. Šiandien turiu skubėti su kitais rašiniais, ir labai skaudžiais, ypač kai tai liečia Aldutės žaizdas, o savo prisiminimus tenka atidėti kitam laikui. Nėra kitos išeities (24 dienoraštis)[34].

 

Aš nežinau, ar ji kada nors vėliau grįžo prie Dachau temos. Tokio teksto tarp jos popierių nėra.
Iš Dachau vokiečiai perkėlė Šimaitę į mažą stovyklą Liudelanžo (Ludelange) kaimelyje, okupuotoje Lotaringijoje. Kaimelyje stovėję kariuomenės barakai tarnavo kalėjimu rusams. Kaip ir kodėl ten perkėlė Šimaitę – neaišku. Jos sūnėnas man sakė, kad ją perkėlė, nes ji susirgo. Kitame pasakojime teigiama, kad stovykla buvo sausakimša, todėl vokiečiai perkėlė kalinius ne žydus, tokius kaip Šimaitė, kad atlaisvintų vietos tiems, kurių laukė daug siaubingesnis likimas.

 

 

------

[1] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.
[4] O. Šimaitė persirašė straipsnį 1964 m. liepos 18 d. ė 25 dienoraštį. Straipsnis „Pagerbta lietuvaitė“ buvo išspausdintas leidinyje „Argentinos lietuvis“ (1963 m. lapkričio 21 d.).
[5] Šimaitė O. Letters From a Librarian: Lost and Found in Vilna / Vertė ir įvadą parašė Julija Šukys. – PMLA. – T. 118 (2003). – P. 313.
[6] Puikų tekstą-pasivaikščiojimą po Vilnių ir jo istoriją rasite Laimono Briedžio knygoje „Vilnius: savas ir svetimas“.
[7] Karvelis U. Un grand-duché multiculturel 1251–1772. Lituanie juive 1918–1940: Message d’un monde englouti. – Paris: Autrement, 1996. – P. 34.
[8] Šuras (Hiršas) G. Užrašai: Vilniaus geto kronika, 1941–1944. – Vilnius: Era, 1997. – P. 24; Greenbaum M. The Jews of Lithuania: A History of a Remarkable Community 1316–1945. – Jerusalem: Gefen, 1995. – P. 306–307.
[9] Kažin ar autorė teisingai nurodo datą. Karas parsidėjo tik birželio 22 d. paryšiais – vert. past.
[10] Tekstas praleistas ir originale.
[11] Šimaitė O. Korespondencija. Rankraščiai ir mašinraščiai. – Stanfordo universitetas. Hoover archyvas. – Onos Šimaitės kolekcija. – Dėžė 1. – Aplankas 6 (Čilvinaitė) ir aplankas 13 (Kauneckas).
[12] Š u k y s J. „And I burned with shame“: The Testimony of Ona Šimaitė, Righteous Among the Nations. A Letter to Isaac N. Steinberg. Search and Research 10. – Jerusalem: Yad Vashem, 2007. – P. 59–60.
[13] Ten pat. – P. 55.
[14] Ten pat. – P. 56.
[15] Ten pat. – P. 59.
[16] Ten pat. – P. 60.
[17]  Jankelis Movšovičius – Vilniaus krašto floros specialistas, jo daktaro disertacija ir daugybė straipsnių buvo skirti augalams, paplitusiems Paneriuose, vėliau tapusiuose žudynių vieta. Šis botanikas buvo Vilniaus kirpėjo sūnus, jis užaugo Aušros vartų šešėlyje, vaikystėje miegodavo belangiame kambarėlyje. Pradėjus žydus varyti á getus, Vilniaus universiteto rektorius Mykolas Biržiška parūpino Movšovičiui darbo vietą botanikos sode. Vėliau botanikas prisijungė prie geto policijos, o paskui ir prie švarą gete prižiūrėjusios sanitarinės policijos. Praradęs šį darbą, Movšovičius nenukabino nosies – jis ėmė dėstyti geto aukštojoje mokykloje.
[18] Ten pat. – P. 60–61.
[19] Ten pat. – P. 61–62.
[20] Ten pat. – P. 65.
[21] Ten pat.
[22] Stankevičius R. Gyvenusi tautos himno dvasia. – Vilnius: Valstybės žinios, 2004. – P. 54.
[23] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[24] Ten pat.
[25] Du iš šių draugų buvo Kazys Boruta ir Kazys Jakubėnas.
[26] Laiškai Kaziui Jakubėnui cituojami iš: Kazio Jakubėno rankraščių fondas. – LNMMB RKRS. – F. 143.
[27] Šimaitė čia tikriausiai užsimena apie Geršoną Malakievičių.
[28] Gete.
[29] Praleista ir originale.
[30] Šimaitė Ona. Pasaulio teisuolių kolekcija, byla 191. Rankraščiai ir mašinraščiai. – Yad Vashem muziejaus archyvas, Jeruzalė.
[31] Mergaitė buvo vardu Alė Berman. Į našlaičių prieglaudą Šimaitė ją atgabeno Aldonos Daujotaitės pavarde. Aldonomis vadino ir abi Šimaitės dukterėčias. O Daujotaitė buvo jos mamos mergautinė pavardė. Dokumentus padirbo pagal Šimaitės dukterėčios Aldonos Stasiulionytės dokumentus. Gestapas suėmė Aldoną tuo pačiu metu, kaip ir Šimaitę, ir tardė ją savaitę.
[32] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.
[33] Š i m a s K . K . Ona Šimaitė – Pasaulio tautų teisuolė. – Vilnius: K. Šimas, 2006. – P. 59.
[34] Šimaitė O. Užrašai. – VUB RSS. – F. 286–17.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 2 (vasaris)