O, kad Jūs būtumėt čia!
Visas istorijas būtų daug paprasčiau pasakoti, nors drąsino redaktorius – rašyk skaitantiems ir rašantiems, bet aš ir taip nieko daugiau nedarau, tik rašau Jums, skaitantys ir rašantys, o tarpuose šio nieko nedarymo vaikaus gaudynėse tai eigulio dukrą, tai kitus iš kapinių mane prisišvilpiančius, – nuo mano namų ligi senųjų Lakeno kapinių – keli yriai prieš vėją, o, kad Jūs būtumėt čia, – viską tiesiog parodyčiau:
Katedrą su visais joje palaidotais belgų karaliais ir nuo pastolių nuskridusiu lenkų statybininku, kapinės šalia – ten sėdi vienas iš Rodeno mąstytojų, visas žalias, – juo visus prisivilioju, o tada, – ak, tada užkalbėjusi nuvesčiau prie naujų savo lobių, nepaminėtų oficialiuose kapinių kataloguose, vienas tokių – kapas, kurio antkapio plokštė nudėliota savotiškais atvirukais – granito, marmuro, vario plokštelėmis, jose išgraviruoti našlio laiškai, žinutės mirusiai žmonai. „Štai ruduo, lapų auksas, žėrintis saulėje, o Tavęs čia nėra, ir šviesa ši man į akis – geležim“, arba „Mieloji mano, su gimtadieniu! Jau pora metų, kaip vienas be Tavęs pasitinku pavasarį, bet Tavo švelnų žvilgsnį vis geriu pro vokus užsimerkęs, Tavo – .“
Tas vyras – iš antkapio datų matom – buvo jaunesnis už žmoną penkeriais metais. Jai mirus, jau po savaitės atnešė pirmąjį „atviruką“, ir nešė juos, eiliuotus, datuotus, visus penketą metų, kol susilygino su amžinatilse amžium, tada numirė, šalia atsigulė, po jo mirties datos – jokių atvirukų, vienkryptis kapinių paštas.

Oi, palaukit, tuojau Jums viską paaiškinsiu.
Jums gal arbatos, kol laukiat? Turim juodos, „auksinė beždžionė“, ją siūlyčiau plikyti su hot-masala, tada reiks medaus, cukraus, pieno šliūkį? Ašarą grietinėlės? Žvarbus šitas vasario pavakarys, vėjas, gera diena paskui skrybėles lakstyti. O, kavos, – jos ir parnešiau ką tik, skrybėlę prilaikydama – prie Katedros šitoks vėjas, it nelabieji tave nuo bažnyčios kaskart bandytų nupūsti, – žiemą vasarą ten bloškia plaukus, verčia sijonus į akis, džihabų juodas tamsžales bures išpučia, – bet jau kai po išsišiepusiom sparčiai juoduojančio smiltainio chimerom palendi, kai vitražų rozetė visom varsom pro atviras Lakeno Notre Dame duris šviesos žibučiais tau riešą nužvynuoja, jau galima ranką nuleisti, – kuo arčiau kapinių, tuo labiau tyla vėjas, už skrybėlės kaspino jau nė užkištos plunksnos nebeišpeštų toks vėjas, ramu, – tai kai kapines dešinėj paliekat, į karališkąją braserie irgi neužsukat, virš geležinkelio, pro senąją stotį, Bažnyčios Laukų gatve aukštyn, tada Marie-Christine gatve į dešinę, ir kairėj pamatysit, Van Dael, vitrinoje dubenėliai blizgių kavos pupelių, arbatos lapelių, – iš ten ši kava, kurios Jums sumalti? Marago ar Jubilé? Man šitos dvi rūšys labiausiai patinka, iš abiejų neišsirenku, o kam gi rinktis žmogui šitam vis greičiau prasisukančiam gyvenime iš dviejų saldumų, jei niekas negraso nuo abiejų saldumų iškart?
Šeima ši, Van Daelai, kavą čia skrudina jau šimtą dvidešimt metų, čia pat gyvena, – už prekystalio atviros durys į kambarius – gilumoje matysit krėsle snaudžiantį senąjį Van Daelą (jaunystėje Konge jis matė pragaro prieangį), jaukiai marmės radijas.
O kai vėl ta Bažnyčios Laukų gatve žemyn leisitės, užsukit į „Alepo citadelę“, ten tobuli falafeliai, kai paskutinįkart jų laukiau, iš virtuvės gavau dovanų lėkštę liulančio deserto, o grįžusi namo sužinojau, kad tikrajame Alepe nuo šiandien – pragaro prieangis.
Kaipgi kitaip, jei ne iš tolo, po puslapį prisipratindama, Jums galėčiau papasakoti šitą mano Jums taip norimą papasakoti istoriją, kad nuo norėjimo niežti?
Niežulys ir troškimas, troškulys ir tvanka, šitaip noriu parodyti, ką radau, – apie svaigulį ir tikėjimą, bažnyčią ir laisvę, lėktuvus ir tolimus kraštus, mergaites ir moteris su tų lėktuvų vairalazdėm, bernėkus kavos plantacijose, šimtamečius augintojus, skrudintojus ir maitintojus, apie tėvus ir motinas, apie tai, kaip nukeliaujama nuo Konfucijaus iki Kristaus, bet kelionė šita bus ilga, o, kad Jūs būtumėt čia!

Istorijos, pasakėlės iš Tikro Gyvenimo, – net ir šitą „vedamąjį“ sutikau rašyti dėl vienos dabar jau juokingos:
„Metų“ žurnale dar nebuvau debiutavusi (o teko), taigi sena ši istorija, apie naktį, kai sušalusi parašiau visai neblogą eilėraštį „savininkai visada išvažiuodavo, pamiršę palikt kibirėlį anglių“ – tai buvo meilės eilėraštis, visai ne apie anglis, bet apie meilę tikriausiai neblogai ir rašosi kaip tik tada, kai nei tos meilės, nei anglių?
„Metų“ žurnalai buvo tai, kas filologę studentę mane šildė tą naktį. Juoda tai buvo Naugarduko gatvės naktis, pusrūsyje, kurį prikaitindavo karšto vandens vamzdis, einantis per visą sieną virš lovos, jau kiek laiko užmigt galėjai tik su keliom porom kojinių ir megztiniu, mat šeimininkės sūnus, atsakingas už namo šildymą, užšventė ir išbujojo baubodamas savo lėtais takais, pamiršęs palikt anglių, malkų, – o namas vėso, pusrūsis – tuo smarkiau, kol ėmiaus grūst krosnelės ryklėn visą turimą popierių – pasirodo, gliancai beveik nedega, ne rankraščiai, – cosmopolitanai, panelės laimos ir kitos moterys tik pajuosdavo, smilkteldavo, ir stop, – dūmai, šilti pelenai, žarstekliu bandant išdaužyti sukepusius plytgalin gliancų gabalus. Pasimokiusi ėmiaus trapelapesnės „Metų“ krūvelės. Mano metai degė skaisčia liepsna, viršelius apdairiai buvau sukarpius juostelėm, sudeginau spalį, lapkritį, gruodį, vasarį, visus metus, tada vėl nuo pradžių – aukšta buvo metų stirtelė, užteko užvirinti vandenį vamzdyje, sudeginau viską, prieš tai išsiplėšusi visus „vedamuosius“.
Išplėšiau tada juos visus ligi vieno, nes galvojau – visa kita vis tiek kaip nors man prireikus atsiras – publikuojamos prozos ištraukos, eilėraščiai – sušoks į poezijos ir prozos knygas, o vedamųjų – tada man atrodė – prireiks. Jie mane turėjo vesti!
O dabar, kai po anos nakties daugiau nei dvidešimt metų it kas nuplovęs būtų, – šitas didus vedimo darbas patikėtas man, – norėtųs sakyti kaip visad, – juokai! – bet tai visai ne juokai.

Bet pasakyti tai tikrai nieko vedančio neturiu ir nemoku aš nieko niekur vedžioti, visuomet pati pasiklystu!
Bet papasakot – noriu.
Labai, nes –

Seniai seniai, Šanchajuje gimė berniukas, kurį tėvai vos tik išvystytą paskyrė rimtiems reikalams. Tiems ateities reikalams jie pasamdė geriausius mokytojus, o kai vaikiui su tais nuobodu ėmė darytis, jaunuolį atidavė į spec. diplomatų mokyklą.

Seniai seniai, tuomet dar augimo braškesiuose braškančioje Belgijos karalystėje gimė mergaitė, – tokio žvitraus proto ir tiek nedailaus veidelio, kad net motina lengviau atsikvėpė, kai paaugintą išleido Peterburgan, rusų diduomenės atžalų prancūzų kalbos mokyti.

Tataigi panašaus senumo laikais Tetirvinuose gimė berniukas, kurio tėvas senu prisakymu paaugintiems savo trims sūnums paskirstė: kam žemė, kam mokslai ir kunigystė, o kam žalnierystė, – tad mūsų bernėkui, gražiausias klostes laiškuos sakinių virvelėm kam reikia išklostančiam, kunigystės dalia teko, – bet paskui mes dar daug kartų matysim, kaip tėvų nuskirtas gyvenimas nuo iš aukščiau paskirto likimo kartais net labai smarkiai, ir nebūtinai karčiai, skiriasi.

Ar patikėtumėt, kad vieną dieną, tikriausiai iš dienų štai tokių kaip šiandien, kai šlapias sniegas težina kurpaites ir jau žinai namie kojų pirštelius būsiant nuo drėgmės susiraukšlėjusius, išburkusiai baltus, dabar gi tie šąla iki saldumo, kai šlapdribos neatlaiko tankiausiai suplūkta skrybėlės vilna ir prasisunkusi srovelė nuteka antakiu, kai prieš pasirašant kvitą plunksnakotį trini tarp delnų, kad sustingę pirštai atitirptų ir tvirtai suimtų kotelį, grakščiai baltas riešas kad slysteltų iš po juodo šlapio apsiausto siektelint rašalinės, tokią štai dieną, kai Peterburge sniego pliurzė žemėj, ore ir danguj, jie visi:

belgė Berta šlapiom kurpaitėm, kinas Lu permirkusiu katiliuku ir carinės Rusijos klierikas Kazimieras, ridenantis plunksnos kotelį tarp užtirpusių delnų, – tokią dieną tame mieste susitinka.

„Negali tai būti teisybė!“ – sako mano tėvas, kuriam rašomos knygos gabalą namo parskraidinu per Užgavėnių atostogas.
„Bet tu tik iki pusės teperskaitei! Šitoks trumpas gabaliukas, o tau teisybės vis reikia – aš savo teisybę padarysiu taip, kaip man reiks ir norėsis“, – širsdama suku pelės ratuką, kad tėvas perskaitytų ir pabaigą.
„Keturi broliai galėjo būt! – nepasiduoda tėvas, – ir dukterų būt turėjo!“
„Arba skaityk, ką rodau, arba atiduok kompiuterį, – kur aš juos visus sutalpinsiu, man tiek daug nereikia, aš dar ir kitur krūvas personažų turiu, man reiks ir kinų, ir belgų, iš to Tetirvinų kaimo šįkart pasiimsiu tik vieną brolį, kitus net ir paminėtus paliksiu ramybėj“, – aiškinuos, karščiuojuos, bet jis vis tiek nepatenkintas, tiesos jam mažai.
„Gerai, – staiga spragteliu pirštais nudžiugusi, – dėl tiesos paimsiu tą ketvirtą brolį, bet, žinok, išsiųsiu jį į Ameriką, – oi kaip gerai, jau žinau, ką jis ten veikia.“ Ir greit užsirašau ant rajoninio laikraščio „Darbas“ skiautės.
Dėl tokių pokalbių verta iš Briuselio skristi į Ustukius, tuos, kur šalia Tetirvinų. Tai ir skraidau, kai tik sugebu, tėvelio dvarelin, vyšnių sodelin. Vienus „Metus“ pirkt Vilniuje ir vežti į Ustukius, kitus „Metus“ oro uoste ir skraidintis į Belgiją.

Papasakoju tėvams viską, kas nutiko prieš daugiau nei šimtą metų, kai klausia, kaip gyvenam tam Briusely. Apie aštuoniolika iki dantų ginkluotų kareivių stotyje, apie stotelę prie namų, kurioje automobilio laukė Paryžiaus teroristas, apie ketvirtą saugumo lygį iš keturių, miesto centre kareivių mašinos dengtos maskuojamos spalvos marškom, sėdėti namie, niekur neiti, – nepasakosi, seniai jau praėjo, jei stovi kur apsauga su šautuvais – įpratusi akis nebeužkliūva. Tik pradžioje buvo neramu, išlipi iš metro – šeši ginkluoti apsauginiai, penki plepantys vyrai – c’est la guere, oui, c’est la guere – šeštas budrus, stebintis salę, it akimis siurbianti informaciją lėtai besisukanti kamera, juoda ausinė ausy, susiraitęs laidelis. Tada, pradžioje, tuos „tai karas – o taip, tai karas“ – girdėti buvo baugu, ir sirenos, atrodė, kvykia dažniau ir šaižiau nei įprasta, ir kaip niekad – senyvas vyras, metro vagone man po nosim išsitraukęs Koraną ir garsiai užsimerkęs ėmęs melstis arabiškai, privertė mane savo vaikams sušnypšti tik „einam, na, einam iš čia greičiau“ – žvėriukiška baimė tąkart sėmė mane nuo kulnų aukštyn, o vaikai toliau kvailiojo ir stumdėsi, – nieko gi nenutiko, tai nieko ir pasakot nėr, užtat kas nutiko jau Vilniun atskridus, kai įlipau ne į tą kurį reikia troleibusą, teko keisti planus ir dardėti keliom stotelėm toliau, siūbavau įsikibus turėklo prie pat išlipimo laiptelių, o pusamžis vyras man po nosim laikė išskleidęs kompiuteriu spausdintą popieriaus lakštą, maždaug aštuoniolikto dydžio juodžiausiom raidėm – Pater Noster – visą „Tėve mūsų“ – lotyniškai, kol privažiavau Kudirkos stotelę, spėjau perskaityt dukart.
Šokti iš troleibuso, kaip metro Korano atveju – minties nekilo. Turbūt – štai jie, kultūrų skirtumai. „Tėve mūsų“ – lygu – saugu?
Kieno pasiuntiniai mano kely vis įterpia po vyrą su šventraščiu? Kodėl, kur besukčiau, mane šviesos istorija pasitinka? O, kad Jūs būtumėt, skaitantys ir rašantys, būtumėt ir būtumėt – per ryškiai parke jau pritryškę narcizų, mačiau, kaip šarkos slyvos žiedlapius čerkšdamos renka, per daug kas pavasarį naujų gražių klausimų seniems atsakymams.

 

 

 

 

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 3 (kovas)