Ernestas Noreika

 

tiesės

 

paukščiai skrendantys tiesiai
nerodo krypties,

 

paskui juos sekdamas
atsiduri niekur,

 

o ten iš už durų
vėjo plunksnos plevena – –
žydintys tavo plaukai – –
laukai raudonuojančių smilgų,

 

tik jų prisikimšęs
                          pilną pagalvę
gali dar apčiuopti
laikiną kryptį

 

išteptą vėju,

 

kryptį svarbiausio sapno,

 

kuriame
             mano kūno būdoj,

prie kraujagyslių grandinės
pririštas šuo
                   drasko paukščius,
nugraužia sapno kateterius,
kraterius užkasa kojom – –
juose tiktai veidas

 

ir dažniausiai pramerkiu akis
neišaušus,

 

jos pilnos karščiuojančios žemės,
jos pilnos kruvinų traiškanų,

 

lyg būtų tave iš manęs

 

išpešioję

 

 

neišverčiama

 

akys užkaltos, arba jų net nebuvę – –

 

vis tiek neįmanoma išversti vaizdo
į tau suvokiamą kalbą,
išversti lengviau yra kailį,

 

ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę,
vėją į kibirkščiuojančias lūpas,

 

dilgėlės geluonį į tavo vardo
pirmąją raidę ant paraudusios odos,

 

lemputę išversti į kitą šviesos kalbą,
kad akių nebadytų šviesos adatėlės,

 

žvaigždes išversti į mum suvokiamą
mirties šviesą, ar puodelį arbatos,

 

išversti knygas, lietų išversti į sniegą,
į nieką dievą išversti

 

ir čia tik šviesa išversta
į man suvokiamą tamsą,

 

kurioje vis dar klaidžioju
negalėdamas išsiversti savęs – –
negalėdamas be savęs išsiversti

 

(čia paukščiai nekyla, jie krenta į dangų
lyg mestų kas akmenį į išverstą jūrą)

 

ir viduj toks sunkumas
tiktai akmenys akmenys

 

varnos snapais pro pravirą burną
juos meta į vidų

 

lyg iš troškulio
lyg dėl to, kad taip liepta,

 

mėgindamos atimti paskutinį
gyvybės vandenį,

 

kuris jau tapęs mirties vandeniu – –
jame tik sunkūs neįskaitomi akmenys,

 

kurių neišeina išversti

 

iš savęs

 

 

*


viskas tėra neįvykęs žaidimas
išpuvusioj tikrovės skylėj – –

 

drėgmės uždusintuose
žemės stalčiukuose

 

slepiame

 

surūdijusių akiduobių tuštumas,

 

pro kai kurias prasikala
užverktų žvilgsnių medžiai – –

 

nieko nėra tobuliau už gamtą,
iš jos reikia mokytis – –

 

tuo visiškai netikiu
matydamas, kaip išsprogsta

 

šakų venos dangaus kaktoje,
kaip vėjas jomis ima plūsti,
kai medžių raketės
įnirtingai taikosi

 

ir neatmuša
nė vieno

 

lekiančio

 

paukščio

 

 

aštrumai

 

mes aštrūs
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

 

išgaląstais paukščių veidais

įsismelkiam medžiams
į žaliuojančias smegenis,

 

apsigyvenam apleistose sielų
prieglaudose

 

seniai nedarinėjamom durim,

 

(langinių antkapiai užtvenkę šviesą)

 

tik kaulai čia darinėjami,
darinėjamos burnos atšipusiais
žodžių stikliukais,

 

kūnai tamsos įpjauti nukraujuoja
šešėliams ant rankų,

 

peiliai darinėja nakties žvėrį
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

 

iki mirties darinėju save – –
vis labiau ir labiau praverdamas
išgaląsta durų rankena,

 

kol pavyksta
                    save užtrenkti

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 4 (balandis)