Jurgita Jasponytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

Man upėm išplaukė ruduo

 

aš nujaučiu žiemą
regėjimų sniegenoms degant

 

pavasarį primins
giesmės vanduo
pakalnėj
per primerktą
dienovidį
sapno valtis
atplukdo bučius
dėl tavęs
mano laikas daro vingį ir
šiam pasauly kur kas daugiau
įmanoma.

 

 

Apidėmės, atminčių užglostymas

 

I
Nežinau
   ar žvėrys
      ar žmonės
          ar laikas
leidžia gyvastį
užželdina proskynas
lyg žaizdas pamiškėj
lyg siūles nepabaigtas
atvirumas jų
nesileidžia paglostomas
suopis
brėždamas krūmuose proskynas
vakarą vėlina
ilgesiu nebeužglostomu.

 

II
Laikas byra ir
sugula takas ramybėj
iš Šunelės per mišką
bobutės pramintas –
taip tik žmonės ir žvėrys
moka

užglostyt atgal nebegali
leidžia užželti
pradeda viską pamiršti
pasilikus apidėmė

 

nes jos neiškirsi
dvylikėj liepoj –
atmintis pasilieka –
kas ją moka skaityti

 

yrančiais tiltais
į gyvenimus
per miško upes
krantų jungtys išnyks
ir teliks užglostyti atmintis –
tikrąsias jungtis.

 

Po žeme jos užsiūtos liks,
tiktai dygsniai matyti.

 

 

Kai lyja

 

Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę

 

grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –

 

dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki

 

štai nubudus man sninga vaizdais.

 

 

Kelyje. Senė. Ženklo kirtimas

 

Senė
kirviu kapojanti ledą

 

nuolat alkanas
plėšrus skrandis
ir tik laikinas
tiltas ramybės –
tirpstantis
rogių kelias

 

kuriame manęs neužgrūdino
tik įkirto man ženklus odoj
rodančius priklausymą
genčiai

 

tik iš kelio išsukus
atsigerti vandens
prasideda mistinis laikas
rytoj –

 

jį reikės išgyventi

 

žemėlapis
              tampa atsakymu
              vardas atspėjamas tuoj
kerta
senė ženklus many
nepaliekančius abejonių kad
būsiu savim
kad esu
ta, kuriai nulėmė –

 

ta, kurios rankoje kirvis
kapojantis ledą
kertantis žymę

 

 

Rasos

 

Likimas. Rasos.
Vasaros naktis.
Ir avietyne kaukiantis meškėnas

 

iš žemės kalasi akmuo
jame žaltys

ir pilas ežero vanduo
lyg močios pienas.

 

 

Iš tėkmės

 

Aš mokausi iš tėkmės
kad niekur nereikia suspėti
netgi suprasti
netgi galėti
atsiprašau savo ežero
kad mažutė siusiojau į vandenį
kad suaugusi vis dar buvau maža
kad viską, kas svarbiausia ir ką
žinojau nuo pradžios
atidaviau visuotiniam nepasitikėjimui
ir pasitikėjimui suaugusiais
kurie iš tikrųjų tokie nebuvo
ir gal net nėra šiandien

 

man ramu, kad
vanduo turi atmintį
kad kas žiemą atgimstantis ledas
jau kokią ketvirtą dešimtį metų
mane prisimena ir pažįsta
Zaraso ledas
sodželkos ledas
Aštriojo kalno papėdėj

 

aštrioji šaltinio versmė
vinguriuoja vienodu ritmu
jai nereikia niekur suspėti.

 

 

*

 

Pirmo sapno dar neima miegas
pirmo miego dar neima sapnas
iš tavęs į mane srovena
mintys meilė ilgėjimas
viskas.

 

Pro langus –
garažai, bažnyčios
ir kalno sutramdytas aukštis
iš kur mano kūnas tiek semiasi
tėkmės
bėgančio ilgesio
tyro pasąmonės, sąmonės srauto

 

ir vėjas
dangaus skaras nuplėšia
ir debesis tavo pusėn sutraukia
jaučiu tave tobulai
pati vis dar kol kas susijaukus.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)