Mikalojus Vilutis. SRIUBA. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 128 p.

 

Dviejų knygų autorius Mikalojus Vilutis labiau žinomas kaip dailininkas, yra apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija (2004). „Sriuba“ – antrasis šio menininko esė rinkinys (pirmasis – 2009 m. pasirodęs „Tortas“). Jis pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2014 metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, tačiau nesulaukė tokio dėmesio, recenzijų gausos, kaip daugelis kitų dvyliktuko knygų. Iš tiesų, M. Vilutis – gana savitas autorius šių dienų prozos kontekste, turbūt ne visada aišku, kaip jį reikėtų skaityti ir kaip apie jį kalbėti. „Sriuba“ panaši į „Tortą“ (komiškai panašios ir pavadinimų sąsajos), tokie patys „juokingi rašinėliai, bet juose yra ir filosofijos“: taip dvi veikėjos – Grita ir Roberta neva reagavusios į debiutinę knygą.
„Sriuba“ parašyta kaip sąmonės srautas, joje pasakotojas „vidiniais dialogais“ kalbasi su savimi, su kitais ar net su Dievu, svarsto apie antgamtiškumą, išrašo ryškias savo gyvenimo patirtis, atveria dabarties situacijas. Kūrybinga, originali knyga neturi aiškios struktūros, įvairūs motyvai bei temos maišomi kaip sriuba (pavadinimas tikrai tinkamas), nuolatos grįžtama prie tų pačių klausimų, neduodančių pasakotojui ramybės, nes svarstymai apie juos dažnai niekur nenuveda, arba yra išsprendžiami gana paradoksaliai, todėl pasėja dar daugiau klausimų.
Pavyzdžiui, tikėjimas: veikėjas pasakoja Dievą tikėjęs vaikystėje, nes taip liepusi močiutė. Tačiau mokykloje jam išaiškino, kad Dievo nėra, ir veikėjas tuo taip pat patikėjęs. Bet, vėliau savęs klausia šis ieškotojas, – jeigu Dievas tesąs jo iliuzija, kuri jį baudžia ar apdovanoja, – jis juk vis tiek yra. Galiausiai ši iliuzija, šis veikėjo Dievas atrandamas viduje, todėl su juo galima ir pasišnekučiuoti. Tokie ir panašūs minčių ingredientai vis maišomi veikėjo puodynėje, kuri yra galvos metafora. Autoriui pavyko sukurti gana organišką gastronominę visumą...
Pasakotojo filosofavimai dažnai kyla iš gana nerimtų gyvenimo situacijų, prisiminimų apie pažįstamus, vaikystę, aplinkos stebėjimų:

 

Kai buvau dvylikos metų, man nedavė kriaušės. Gyvenau šeimoj, kur buvo daug vaikų. Visiems nupirko po kriaušę, o kai reikėjo vaikams jas padalyti, pasirodė, kad vienos trūksta. Ir kriaušės nedavė man. Aš niekuomet nebuvau liguistai sąžiningas, artimieji tai žinojo ir todėl nutarė, kad aš kriaušę paėmiau, kai niekas nematė, ir pasislėpęs suvalgiau. Jie klydo. <...> Trenkiau durimis, raudodamas išbėgau į kiemą ir papasakojau šią skausmingą istoriją draugams. Jie pasijuokė iš manęs. <...> Man ne kriaušės reikėjo, o teisingumo. Draugai manęs nesuprato. Užtat aš supratau, kad gyvenimas yra žiaurus ir neteisingas ir kad pasaulyje, kuris vadinasi ašarų pakalnė, aš esu vienas. Kiekvieną kartą prisiminęs šią istoriją apsipilu ašaromis.

(p. 73)

 

Pasakotojas yra nuoširdus – prisipažįsta nesitikintis, kad rašydamas rasiąs atsakymus į jam ramybės neduodančius klausimus, jis nuolat pabrėžia, kad mąsto iš nežinojimo. Dievas žino viską, tad protas jam nereikalingas, – protas duotas tam, kad mąstytum. Neretai knygoje pakylama iki apibendrinimų, platesnių samprotavimų, kaip kad iš nutikimo su kriauše padaryta tragiška išvada apie visą pasaulį. Tokios mintys išsakomos šiek tiek patetiškai, skaitytojui jos kelia šypseną, bet po kelių puslapių tie veikėjo išmąstyti apibendrinimai tarsi vėl liaujasi galioję.
Turbūt didžiausia knygos vertinimo rizika – priimti ją pernelyg rimtai. Nebandant nepaisyti veikėjui iškylančių klausimų svarbos, būtina atkreipti dėmesį, kaip žaismingai, naiviai jie yra svarstomi. Pasakotojas savo problemas svarsto tiesiog kaip vaikas – Karlas Jaspersas yra rašęs, kad pirmapradiškai, savarankiškai filosofuoja vaikai, nes jie dar neatbukę, nesugadinti konvencijų, nuomonių, slepiamų dalykų ir banalybių, juos viskas domina nuoširdžiai – tai vaikų pranašumas. Tai primena kad ir toks „Sriubos“ veikėjo pasvarstymas apie galimybes ir tikimybes:

 

Visagalis ir visažinis Dievas tarė:
– Rytoj lis.
Ir visagalis Dievas negali padaryti taip, kad rytoj šviestų saulė, nes tai reikštų, kad visažinis Dievas klydo, sakydamas, jog rytoj lis. Visagalis negali. Visažinis klysta. Jeigu Dievas žinotų ateitį, negalėtų jos keisti. Ir ateitis būtų kaip praeitis. Ne žmogaus valioje. Ir ne Dievo valioje. O gal Dievas gali keisti praeitį? Priežastį? Kartu ir pasekmę? Galbūt Dievas gali lemti ateitį, ir žmogaus gyvenimą, bet nenori, nes neįdomu Jam būtų. Gal Jam įdomiau paristi akmenį nuo kalno ir žiūrėti, kur jis nuriedės.
Deistai taip mano.

(p. 10)

 

Nors tai filosofų nagrinėta rimta problema, naivus pasakojimo tonas itin primena vaikų keliamus klausimus apie Dievo visagalybės paradoksą. Skaitytojas gali imti erzintis – kokiomis čia kategorijomis remiantis svarstoma apie Dievą? Tačiau M. Vilučio žmogų viskas domina iš pat pradžių, jis tarsi pirmą kartą susiduria su tokiais klausimais ir didžiai nustemba prie jų priėjęs.
Vis dėlto pasakotojas nėra vaikas, ir skaitytojui gali kilti abejonė – ar kalbėtojas tik maivosi ir visa ši jo filosofija tėra naivi poza, ar jis čia samprotauja visiškai rimtai? Turbūt ne, tad per griežtas Ramūno Čičelio vertinimas: Vilutis – grafomanas, o knyga įdomi jam pačiam ir jo, kaip dailininko, gerbėjams, kuriems įdomiau, kad rašo Vilutis, negu ką ir kaip („Kai knygas rašo visi“, prieiga per internetą: http://iq.lt/kultura/kai–knygas–raso–visi). Tokia mintis, tiesą pasakius, nėra visiškai nepagrįsta, M. Vilučio žmogaus filosofavimai rimtesnius skaitytojus gali gana smarkiai trikdyti.
„Sriuba“ yra tiesiog gana neįprasta knyga – M. Vilutį sudėtinga su kuo nors lyginti. Nebent, anot Jurgos Tumasonytės, tekstai „kažkuo truputį primena vėlyvąją Juozo Erlicko kūrybą“ („Dvi knygos“, prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2014/10/14/dvi–knygos–3/). Tas „kažkas“ – panašiai naivus, netikėtas, paradoksų kupinas abiejų rašytojų filosofavimas. Tačiau J. Erlickas sukuria ištisą pasaulį personažų, anekdotiškų siužetų, kurie išsiplėtoję priveda prie netikėtų, lyg ir pamatinių įžvalgų, o M. Vilutis taip toli neina.
Visa knygos sriuba verda vieno veikėjo galvoje, tai tarsi apriboja tematiką, tačiau ir vienos sąmonės galvojimai toli gražu nėra nuoseklūs, tad įvairovė lieka. Minimalistiniai siužetai patraukia – labiau dėl originalaus pasakotojo žvilgsnio į juos, ne dėl pačių situacijų originalumo. Pavyzdžiui, toks anekdotas: „Jaučiausi nejaukiai – atsivedžiau draugą, kuris trukdo žmonėms dirbti. Paskui pagalvojau, kad kartu su Giedriumi Jonaičiu į kambarį įsiveržė laisvė. Skrajodamas nuo vieno stalo prie kito Giedrius skleidė gaivų degtinės ir laisvės dvelksmą. Sėdintiems už stalų žmonėms priminė, kad virš lubų yra dangus“ (p. 79). Šis ar kiti panašūs pasakojimai nebūtinai stipresni už grynesnius teorinius svarstymus, tačiau jie atveria platesnes pasakotojo kūrybiškumo galimybes.
J. Tumasonytė taip pat užsimena, kad autorius aiškina save, „pirštu baksnoja į savo egocentriškumą“. Juokinga tai, kad M. Vilutis prieš bet kokią kritiką turi stiprų kozirį: autorių sunku apkaltinti kuo nors tokiu, ko jis pats nebūtų apgalvojęs ir sau pačiam neprikišęs. Knyga tiesiog pati save kritiškai reflektuoja, kad ir tokiu paprastu būdu: „Ką nori visu tuo pasakyti? / Nieko“ (p. 22).
Šis svarstymas apie sakymo prasmę tęsiamas taip: „Tikslas – pats sakymas. Tokia mano nežinojimo knyga. Murkdausi savo galvojimuose, klampoju po pelkę, ieškodamas kelio, kurio nėra, basas, ištinusiomis ir kraujuotomis kojomis, sukandęs dantis iš laimės“ (p. 22).
Galima pacituoti ir daugiau: „Postringavimai. Popfilosofija. Protingauju ir pats savo protingavimais netikiu. Jeigu man pasakytų, kad tiesos, kurias rašau, yra tiesos – nuoširdžiai nustebčiau. Netiesą kalbu, bet nemeluoju, nes kalbu tai, ką galvoju. Tokie mano rašiniai. Nežinau tiesų. Noriu, tik kad mano tiesos atrodytų kaip tiesos“ (p. 11) ir t. t. Taigi rašytojas-pasakotojas atvirai tvirtina, kad ši jo knyga – visai nerimta, jokios tiesos ir tikros išminties čia nerasime.
Taigi, ką tuomet knygoje randame? Kaip jau minėta, postringavimus, filosofavimą, pasakotojo džiaugimąsi išradingumu, bandymus įtikinti skaitytojus tokia tiesa, kuria šis netiki, o daugiau lyg ir nieko. Galbūt pasakotojo poziciją atspindi ši citata: „Noriu, kad manimi žavėtųsi. Trokštu liaupsių ir plojimų. Kai mane liaupsina, jaučiuosi itin kvailai ir todėl man būna labai gera“ (p. 31). Taigi gal jis iš tikrųjų tenori pasirodyti, sulaukti dėmesio, liaupsių, susižavėjimo? Tai pripažinus galėtume nusišypsoti ir tokią knygą pasmerkti dėl pretenzingumo. Tačiau sudėtinga pasmerkti egocentriką, kuris į savo egocentrizmą pats baksnoja pirštu ir dar juokiasi.
Turbūt didžiausias nesusišnekėjimas su tekstu ir įvyksta, kai pusė jo tarsi „neperskaitoma“, tačiau dėl teminiame lygmenyje keliamų egzistencinių problemų, Dievo būties klausimų ir pan. knyga gali būti skaitoma gana įvairiais aspektais, siejama su skirtingais kontekstais. Vieno kodo šiai eseistikai perskaityti galbūt nerastume, bet paprasčiau ją būtų skaityti taip, kaip tai darė tos mergaitės – Grita ir Roberta – su lengva šypsena, nuo kulinarinių asociacijų einant prie rimtesnių gyvenimo situacijų. Knygoje nėra jokių galutinių atsakymų, bet nėra ir pretenzijos juos pateikti. Tad skaityti šį dvejonių kupiną ir žaismingą prasmės ieškojimą – smagu. „Sriuba“ nebūtinai patiks visiems, tačiau (mintis, aišku, ne nauja) svarbiausia į knygą žvelgti atviromis akimis, o ne projektuoti joje savo paties išankstinius lūkesčius.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2016 Nr. 5-6 (gegužė-birželis)