Variacijos Patriarchų tvenkinių tema

       Įrašas užrašų knygelėje lakoniškas: „1962 lapkričio 18 – sekmadienis. Kunigaikštytė Viazenskaja Anastasija Lvovna. Patriarchų tvenkiniai.“ Tačiau istorija – ilga ir gluminanti.
       Su ta mergina susipažinai lygiai prieš dvi savaites, sekmadienį važiuodamas iš Chimkų elektriniu traukiniu. Laikrodis rodė apie penkias vakaro ir vagone dar buvo laisvų sėdimų vietų. Įsivaizdavai, kas čia dėsis po kelių valandų, kai pasipils dačnikai. Sėdėjai vagono priekyje. Iki Baltarusijos stoties buvo likę gal dvi trys stotelės, nes traukinys nėrė tai tarp „chruščiovkų“, tai virš jų viadukais. Ir tada ji prisėdo šalia. Gražus veidas atrodė įkaitęs, gal dėl to ji skubiai nusivilko didelę vyrišką striukę, pakišo ją po mediniu suolu ir paleido plaukus. Gal tau tik pasirodė, bet tai ji darė nenatūraliai, skubėdama. Kai grabaliojo sagą, drebėjo rankos. Ir kodėl striukę padėjo ant grindų, dar koja paspyrė po suolu, kai šalia buvo vietos?
       Paskui mergina atsiduso ir pasisukusi į tave paklausė:
       – Kokia kita stotelė?
       Iš kur tu gali žinoti. Tu važiuoji iki galutinės Baltarusijos stoties.
       Mergina palingavo galvą („iš kur tu gali žinoti“) ir linksmai paklausė:
       – Kareivėli, ar negali liepti električkai važiuoti greičiau?
       – Galiu padaryti, kad judėtų lėčiau. Malonu važiuoti su tokia gražia mergaite. Kur taip skubate?
       Mergina žvilgtelėjo per petį. Po to prisiglaudė ir tau į ausį sušnibždėjo:
       – Važiuoju zuikiu, o kontrolieriai – antrame vagone, už nugaros.
       A! Mergina pakeitė išvaizdą, kad nepažintų kontrolieriai.
       – Aš karys ir tave apginsiu, – pompastiškai sakai. – Mano vardas Romanas, o tavo?
       – Anastasija, močiutės garbei, šiaip – Anuška.
       Tau pasirodė, jog vardas nešiuolaikinis, dvelkia naftalinu. Tačiau mergina šiuolaikinė. Žodis po žodžio, ir tu jau paskyrei jai pasimatymą. Patiko tau rusų merginos. Niekada nesimaivydavo (kaip lietuvaitės). Patinki – patinki. Nepatinki – nepatinki. Visada tiesiai pasakys, kad turi kitą berną arba kad tu tavim ne pakeliui.
       Tas lapkričio aštuonioliktos sekmadienis klostėsi nepaprastai gerai. Kaip ir tikėjaisi, gavai leidimą (uvolnitel'naja) visai dienai išeiti į miestą. Kaip ir įprasta kariuomenėje, sudėliojai valandom dienotvarkę. Rytą kartu su dar penkiais tokiais pat pasinaudojote nemokamu kvietimu į Puškino muziejų, į impresionistų parodą (paveikslai – iš fondų). Pačiu laiku, nes ką tik perskaitei Jonuko Marcinkevičiaus atsiųstą Moemo „Mėnulį ir skatiką“. Tavo kareiviukams didesnį įspūdį padarė antikinės skulptūros, ypač moterų.
       Vėliau pas likimo draugą, maskviškį, buvusį mokslo populiarinimo kino studijos operatoriaus asistentą, dabar tarnaujantį kariuomenėje tose pačiose Černyševskije kazarmy, valgėte karališkus naminius pietus. Nors gyveno Bol'šaja Ordynkos gatvėje, tik dvi autobuso stotelės nuo kareivinių, Vadimą per aštuonis mėnesius išleido pirmą kartą. Ta proga mama išvirė burokėlių sriubos, pagardintos grietine (!), vaišino geltonom keptom (o ne išbalusiom virtom) bulvėm, piršto storumo apkepta daktariška dešra! Ir dar įpylė po stiklinę žigulinio alaus.
       Tu vis dirsčiojai į laikrodį. Nors iki pasimatymo liko geros dvi valandos, padėkojai nenusakomo liesumo Vadiko motinai ir susiruošei eiti. Paprašei batų šepečio. Ilgai šveitei juchtinių batų aulus. Tikrai laiminga diena. Burtais laimėjai aulinius šiandienai. Tai vienintelė jūsų, šešių kareivių, batų pora, skirta tik pasimatymams. Kokie gi šokiai su iškrypusiais, toną sveriančiais kerzais?
       Vadimas popieriuje nubraižė planą, kaip važiuoti troleibusu, nes metro ir kareiviams reikėjo mokėti penkias kapeikas.
       – Jeigu važiuosi troleibusu, – vakar telefonu aiškino Anuška, – išlipsi stotelėje Malaja Bronnajos gatvėje, paeisi ja ir už poros šimtų metrų prasidės Patriaršije prudy. Mano namas – kampinis.
       – Supratau, ožkos skersgatvy, pamerkęs kojas į tvenkinį, lygiai šeštą valandą po karo lauksiu, – juokavai tu, o širdyje džiaugeisi, kad neapgavo. Užrašė teisingą namų telefono numerį. Be to, vieta, kurioje ji gyveno, skambėjo iškilmingai – Patriarchų tvenkiniai.
       Troleibusas kratė tave, kartu ir smegenis. Vis tikslinai popietės biudžetą. O biudžetas velniškai didelis. Pusės mėnesio atlyginimas. Gaudavai tris rublius aštuoniasdešimt kapeikų. Šiandienai skirti net du rubliai. Kaip supratai, ji gyvena netoli Gorkio gatvės. Jūs pasuksit ja į dešinę, Maniežo link. Iš pradžių užeisite į kokią nors kavinę, kur nereikia nusirengti – nereikės rūbininkui duoti arbatpinigių. Tu užsakysi jai ledų ir limonado (30+10 = 40 kp), sau stiklinę barmatuchos – 60 kapeikų (barmatucha – rusiškas rašalo sinonimas). Po valandos jau būsite Manieže (įėjimas – 50 kp X 2 = 1 rublis). Kelias valandas pašoksit, vėliau skersgatviais, kur mažiau žmonių ir šviesos, palydėsi Aną iki Patriarchų tvenkinių. Ten pasiglamžysit, pasibučiuosit. O gal ji pakvies į namus...
       Po triukšmingo Sadovoje kolco Patriarchų tvenkiniai tau pasirodė lyg kokia oazė dykumoje. Tarp akmeninių penkiaaukščių namų visą kvartalą užėmusios alėjos, tvenkinys skleidė ramybę. Triukšmavo tik laukinės antys, nardydamos po dar neužšalusį vandens lopinėlį.
       Iki pasimatymo liko valanda. Anuška nepasakė, kuriame name gyvena. Dešinysis kampinis statytas šiais laikais. Geltonų plytų su erdviomis lodžijomis ir balkonais. Apačioje stovėjo kelios juodos volgos. Nejaugi Ana kilusi iš ponų? – pamanei tu. Kairysis – senas, statytas dar caro laikais. Tu įsitaisei šalia ažūrinės tvenkinį juosiančios ketaus tvorelės, išsitraukei „meter kurim – dva brasaem“, taip vadinote papirosus Belamor kanal, prisidegei ir ėmei stebėti abu kampinius namus. Iš seno namo išbėgo vienas kitą stumdydami du paaugliai. Iš naujo – jauna šeima su pagyvenusiu vairuotoju, kuris nuolankiai padėjo įsėsti moteriškei su vaiku į mašiną. Į seną namą įėjo jauna moteris. Po minutės duryse pasirodė galvą apsivyniojusi stora skara bobutė. Į naują įlingavo, matyt, gerai pakaušę du vyrai. Nuobodybė. Žiūri į laikrodį. Praėjo tik dešimt minučių. Apsisuki, pradedi žiopsoti į besimurkdančias antis. Stebiesi, jos tokios pat kaip ir Lietuvoje. Atsisėdi ant apversto suolelio.
       Tavo akys užkliuvo už kita tvenkinio puse einančios bobutės. Virš tvorelės matei tik jos skarą ir pečius. Ir atsitiko keistas dalykas. Bobutės galva dingo. Tave net šiurpas suėmė. Negi ji paslydo ir pargriuvo? Staiga vėl pasirodė, pradėjo judėti į tą pusę, iš kurios atėjo. Jau norėjai nusigręžti, kai bobutės galva vėl dingo. Po sekundės ji atsirado ir vėl pradėjo judėti. Dabar vėl priešinga kryptimi. Tai pasikartojo gal keturis kartus, kol moteris pasiekė Patriarchų tvenkinių kampą. Dabar ji dings skersgatvyje. Gaila, tu taip ir nesupratai, kodėl taip keistai ji ėjo. Tačiau bobutė pasuko į dešinę ir vaikščiojo pirmyn atgal kita tvenkinio alėja. Šioje gal dviejų šimtų metrų atkarpoje ji pasislėpė tris kartus, tris kartus ėjo pirmyn ir du kartus atgal. Tai truko gal penkiolika minučių. Mintyse pradėjai bobutę raginti: „...greičiau, greičiau, dink skersgatvyje...“ Tu norėjai mesti žvilgsnį į Anuškos namą. Tačiau bobutė tave pakerėjo. Negalėjai atitraukti akių. Keisčiausia, kad moteris nenuėjo ir į gretimą skersgatvį, bet vėl pasuko į dešinę, tavęs link. Štai pasirodė alėjos gale, pasilenkė, padėjo ant žemės du krepšius, atsistojo ir nuėjo atgal. Vėl dingo už ažūrinės tvorelės. Netrukus išniro alėjos gale dar dviem nešuliais nešina. Ji aplenkė du savo krepšius, pastatytus ant žemės, ir lėtai vilko kojas link tavęs. Dabar matei ją visu ūgiu, jeigu šią nuo naštos sulinkusią bobutę galėjai apibūdint turint ir ūgį. Ji paėjėjo gal šimtą metrų, pasilenkė, pastatė krepšius ant žemės, apsisuko ir grįžo pasiimti alėjos gale paliktų krepšelių. Štai kur šuo pakastas! Bobutė keturių krepšių negalėjo panešti. Matyt, per sunkūs. Nešė du, paskui grįždavo prie dviejų paliktų, panešėdavo į priekį, vėl grįždavo kitų dviejų, nešdavo juos į priekį... Tau pagailo senutės. Žengei jai padėti. Priėjai prie krepšelių ir jau pasilenkei paimti, kai iš tolo išgirdai močiutės perspėjimą:
       – Jeigu nori pavogti mano daiktus, žinok, nieko vertingo nerasi. Ką turėjau – jau praeityje.
       Tu pasijutai nejaukiai.
       – Močiute, argi aš panašus į vagį? Aš – kareivis. Noriu tau tik padėti. Duokš du krepšius.
       Močiutė pastatė krepšius ant žemės. Skvarbiu žvilgsniu pažiūrėjo į tave iš viršaus. Taip, taip, iš viršaus, nors buvo sulinkusi ir nesiekė tau nė pečių. Mat jos žvilgsnis buvo labai valdingas.
       – Kažkada mus saugojo kareiviai. Čia, mieste. Kaime dvarą saugojo kazokai. Tie tai buvo proidochos, girtuokliai. O tu, kareivėli, kad toks geras, padėk. Pasimelsiu už tave.
       Tavo manymu, visi keturi ryšuliai svėrė ne daugiau kaip penkis šešis kilogramus. Tau – vieni juokai. Du – į vieną ranką, du – į kitą.
       – Močiute, kur eisime?
       – Į vienuolyną, į vienuolyną, į tą, kur šalia cerkvės. Virš cerkvės durų ant baltos drobulės išpaišyta Kristaus galva. Su erškėtrožių vainiku. Tu aukštas, iš tolo pamatysi.
       Nors Maskvą pažinojai dar prastai, matei cerkvių, cerkvelių visuose rajonuose. Gal ir čia kur nors netoliese yra. Močiutė be ryšulių žengė gan energingai. Tavo skolinti išeiginiai auliniai batai žlegsėdami brido per sniego ir vandens pliurzą paskui jos veltinius, įkištus į aukštus kaliošus.
       Tokius vailokėlius ir kaliošiukus ir tu nešiojai vaikystėje. Staiga močiutė sustojo, atsisuko:
       – Ko tyli, ko neklausinėji?
       – O ko aš turiu klausti?
       – Na, pavyzdžiui, kas aš tokia. Kodėl išėjau iš namų.
       – Kariuomenėje mane išmokė klausyti, o ne klausinėti.
       – Tai ir klausyk.
       Močiutė vėl atsuko nugarą ir, kažką bumbėdama sau po nosim, paspartino žingsnį. Paskui ji prakalbo garsiau ir aiškiau.
       – Kaip tau patiktų, jei tavo anūkė per dienas ubagautų električkose ir prašytų išmaldos savo, girdi, senelio laidotuvėms? – lyg tavęs, lyg savęs klausė močiutė ir pati sau atsakė: – Aš sėdėjau vagono pradžioje nugara į ją. Vagone buvo gal dvidešimt žmonių. Kiekvienam ji dėstė tą patį. O aš? – klausė savęs močiutė. – Ar aš galėjau apsirikti, jog mane ruošiasi laidoti, kai Anuška tai pasakė dvidešimt kartų? Ir kaip man toliau su ja gyventi? Atsigimė į motiną. Jos motina, mano tikra duktė Liza, Lizaveta, už tokias pat nuodėmes prieš penkiolika metų pateko po tramvajum.
       Močiutė smulkmeniškai papasakojo Lizos istoriją. Ji kalbėjo taip įdomiai, kad net nepastebėjai – jūs jau sukat antrą ar trečią ratą aplink Patriarchų tvenkinius. Ji atsisuko ir paklausė:
       – Kareivėli, ar dar nematai Jėzaus Kristaus?
       Išgirdusi neigiamą atsakymą, vėl pradėjo eiti.
       – Liza, Lizaveta, ubagaudavo su Anuška ant rankų. Retas keleivis pagailėdavo verkiančiam vaikeliui kelių kapeikų. Juolab kad motina jiems pasakodavo tik dabar grįžusi iš Stalino lagerių. Neturinti kuo maitinti vaikelio. Kai milicija ją sugaudavo Jaroslavlio linijose, ji persikeldavo į Baltarusijos stoties električkas. Sugaudavo ten – į Pavelecko linijas. Ir šitaip metų metus. Tikimybė pakliūti tiems patiems milicininkams buvo nulinė.
       Jau vidurdienį ji būdavo girta. Tada vaiką už atitinkamą atlyginimą paskolindavo kitoms valkataujančiosioms. O aš lakstydavau iš traukinio į traukinį ieškodama anūkės. Maža kas galėdavo jai atsitikti. Dievui nepatiko tokie Anastasijos darbai.
       Močiutė pasakodama painiojo dukrą su anūke, Lizą su Ana, bet pasakojimas nuo to nepasidarė blogesnis. Tu žingsniavai paskui močiutę, išsižiojęs klauseisi tragiškos jos gyvenimo istorijos. O ji vis pasakojo ir pasakojo. Jautei, jog ji seniai niekam nebuvo atvėrusi širdies. Neturėjo kam išsipasakoti, išlieti savo skausmo. Dabar pasitaikei tu, nepažįstamas žmogus, kuris net neturi kam išduoti jos paslapčių.
       Atsipeikėjęs pastebėjai, jog jau sutemo ir dega gatvės žibintai. Priėjęs prie pirmo, pažvelgei į laikrodį. O Dieve! Jau po septynių...
       Stabtelėjo ir senutė.
       – Temsta, – lyg grįžusi iš kito pasaulio pasakė ji. – Pasistiebk, gal jau matosi cerkvė, Kristaus galva virš durų?
       – Močiute, čia nėra jokios cerkvės, nėra jokios drobulės su Kristaus galva, mes jau valandą einame ratu aplink Patriarchų tvenkinius.
       Senutė nepatenkintu balsu išrėžė:
       – Žmogus visą gyvenimą eina ratu. – Kiek patylėjusi, prakalbo ramiau. – Štai, apeini ratą ir grįžti prie dukters. Apeini ratą – grįžti prie anūkės. Bolševikai ištrėmė mus į Sibirą – žiūrėk mes vėl namie... Savo name. Tiesa, prieš susidorojimą gyvenome dvylikos kambarių bute, visame aukšte, o kai grįžom, apsigyvenom tame pačiame name, tame pačiame trečio aukšto bute su dar aštuoniomis šeimomis. Dvylika kambarių, devynios šeimos ir tik vienas tualetas!
       Sutemus pradėjo spausti šaltukas. Po tavo auliniais batais dabar jau traškėjo ploni ledukai. Jie trūkinėjo į mažas šukes, kaip senės gyvenimas. Iš pradžių sutrikęs manei, jog ji – kvanktelėjusi. Tačiau ji pasakojo apie Uralą, Sibirą taip įdomiai ir taip įtaigiai, kad kojos pačios vilkosi paskui ją. Tu pasakojimą apie dukrą, anūkę gali pakartoti, bet apie Rusią, kaip ji sakė, Rusios gamtos grožį, žmones – niekada. Nebent savo akimis pamatytum. Senutė paaiškino, kad ji ot rodu yra kunigaikštytė Anastasija Lvovna Viazenskaja. Čia, prie Patriarchų tvenkinių, prie Malaja Bronnajos, turėjo tik vieną namą, o Sankt Peterburge – tris su pagrindiniais vartais į Fontankę, į Obuchovo prospektą ir į Sennajos aikštę. Kelis kartus paminėjo revoliuciją, kurią padarė jų šeimos draugas Aleksandras Fiodorovičius, Saša Kerenskis. Įdomiausia, kad pasakodama apie jai skausmingą tremtį, nacionalizacijas nė karto nesudejavo, neliejo pykčio ar pagiežos ant bolševikų.
       Laikas negailestingai lėkė į priekį. Jau pusė dešimtos.
       – Močiute, – klausi, – tau reikia eiti ar važiuoti?
       – Sakiau, kad abi elgetaudavo električkoje.
       Vėl apsimeti kvailiu.
       – O iš kokios geležinkelio stoties reikia važiuoti?
       Senutė apsidairė.
       – Kad nematau nė vienos. O reikia iš Trijų Kryžių aikštės.
       – Močiute, jūs turite galvoje trijų geležinkelio stočių aikštę? Kazanskij, Jaroslavskij ir Leningradskij?
       Matyt, senutės atmintis šiek tiek prašviesėjo.
       – Kazanskij, Kazanskij. Kareiviuk, aš jau pavargau. Prisėsiu. O tu stovėk. Kai pamatysi Kristaus galvą, nupieštą ant drobulės, sakyk. Tada eisim toliau.
       Staiga tau šovė geniali mintis.
       – Močiute, jūs pasėdėkit, pailsėkit. Aš nubėgsiu paieškoti taksi.
       – Prie taksisto nedrįsk manęs vadinti močiute. Aš – Anastasija Lvovna Viazenskaja. Supratai? Dabar bėk. Aš truputį pasnausiu.
       Tu nenorėjai nuo jos pabėgti. Sąžinė neleistų šaltą naktį ant suolelio palikti žmogaus. Kad ir kas jis būtų. Manei, gal stotyje ją apšvies Apvaizda, parodys kelią, kur toliau važiuoti. Blogiausiu atveju stotyje naktį bent nesušals...
       Tu bėgi skersgatviu į Sadovoje kolco. Po gero pusvalandžio vienas taksi sustojo.
       – Ar nuvešit mane ir močiutę į Kazanskij vokzal?
       – Sėsk. Pinigai į priekį. Šiandien sekmadienio vakaras, supranti? Visokių sukčių pilna. Kur važiuosi?
       – Kazanskij, Kazanskij.
       – Kaip iš kareivėlio – du rubliai.
       Kiši ranką į kitelio kišenę. Paduodi taksistui du metalinius rublius. Įvairuojat į stotelę Patriaršije prudy. Tavo nuostabai, suoliukas, ant kurio palikai močiutę su ryšulėliais, tuščias! Negali būti! Liepi vairuotojui lėtai važiuoti pirmyn, pasukti į dešinę, vėl į dešinę. Apvažiuojat aplink tvenkinius. Močiutės nėra. Liepi taksistui apsukti dar vieną ratą. Tuščia. Taip vėlai nebėra nei vaikų, nei praeivių. Kvaila mintis šauna į galvą. Gal močiutė kokiu nors būdu perlipo tvorelę, maitina antis. Išlipi iš taksi. Eini į alėją. Girdi taksisto burbėjimą.
       – Tu ką, kareivėli, girtas? Ieškai panelės? Pabėgo? Žinok, už tuos du rublius jau pasivažinėjai.
       Išgirdai, kaip trinktelėjo mašinos durelės. Žibintai apšvietė Malaja Bronnajos namų drožinėtas medines duris ir taksi dingo skersgatvyje.
       Valandėlę stovėjai apstulbęs. Anastasija, Anastasija, sutrumpintai išeitų Ana, Anuška! Ar tik ne iš električkos! Tu dar pagalvojai, jos vardas senoviškas. Apsidairai. Pamatai, ko ieškai. Net neuždaręs būdelės durų skubiai surenki numerį.
       – Anuška? Anuška prieš savaitę išvažiavo pas savo močiutę į bogadel'nią, – sako švelnus moteriškas balsas.
       – Klausykit, gerbiamoji, aš vakar skambinau šiuo numeriu, kalbėjau su Anuška. O jūs sakot, kad išvažiavo prieš savaitę...
       Pyp, pyp... Numetė ragelį.
       Žlegteli ant to paties suoliuko, kur palikai kunigaikštytę.
       Kristaus nėra.
       Merginos nėra.
       Senutės nėra.
       Taksisto nėra.
       Dviejų savaičių atlyginimo nėra.
       Viskas pasirodo netikra. Tikra tik tai, jog dabar po dvidešimt trečios valandos. Jeigu sugaus patruliai, dešimt parų areštinės garantuotos.

       Serpuchovskajos aikštėje su Aleksandru Grigorjevičiumi Kovalevskiu įlipote į 10 troleibusą. Sėdimos vietos užimtos. Stovėjote gale, šnekučiavotės. Pravažiavus Krymo tiltą, į troleibusą įvirto jaunuolių grupė. Aleksandras Grigorjevičius, minios nešamas, atsidūrė troleibuso priekyje. Tu žiūrėjai į jį, laukei ženklo, kada reikės išlipti.
       Tavo pakeleivis gimė Kryme. Būdamas dar visai jaunas, ragavo parako. Skeveldra kliudė stuburą. Dar iki karo komunalkėje gavo kambarį, į kurį dabar ir važiavote aplaistyti eilinio diplomo. Tiesa, jei nežinote, Aleksandras Grigorjevičius – Maskvos priešlėktuvinės gynybos apygardos Karininkų namų kino studijos viršininkas. Taigi ir tavo. Formaliai.
       Po dešimties penkiolikos minučių Aleksandras Grigorjevičius mosteli ranka ir rodo į duris. Išlipate. Tavo draugas suka iš Sadovoje kolco į skersgatvį (skersgatvis Maskvoje – gan plati gatvė). Pakeli akis. Lentelėje užrašyta Malaja Bronnaja. Dingojasi, jog šią gatvę pažįsti, esi čia buvęs. Gatvė baigėsi, prasidėjo didelis skveras su tvenkiniu ir alėjomis aplink jį. Savo palydovo klausi:
       – Ar tik čia ne Patriaršije prudy?
       – Esi čia buvęs, kad klausi?
       Tu tyli. Negi sakysi, jog buvai atėjęs čia į pasimatymą ir pana užtaisė tau dinamo. Nors praėjo beveik metai, negali pamiršti tos istorijos. Negali išsiaiškinti, ar Anuška tave, ar tu ją apgavai.
       Tu visiškai suglumai, kai Aleksandras Grigorjevičius pastūmė kampinio namo laiptinės duris. Iš čia turėjo išeiti Anuška. Įlipote į liftą.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, gal žinote, kam prieš revoliuciją priklausė šis namas? – kai išlipote iš lifto trečiame aukšte, vėl paklausei: – Gal žinote, kas gyveno čia, trečiame aukšte? – kai įėjote į butą, klausei dar kvailiau. – Kiek jūsų komunalkėje tualetų?
       Aleksandras Grigorjevičius, iškėlęs rankas su raktais, atsisuka ir nustebęs sako:
       – Romanai, dar gramo neparagavai, o tu jau ieškai tualetų. Gal ir buvo kada keli. Dabar čia trijuose kambariuose gyvena trys šeimos. Viena virtuvė ir viena vonia su tualetu.
       Įėjote į tamsų koridorių.
       – Matai koridoriaus gale sieną? Kažkada jos nebuvo. Ten gal dar penki kambariai. Gal dar penkios šeimos. O kadaise visame bute gyveno tik namo šeimininkai, gal grafai, gal kunigaikščiai. Kas dabar žino...
       – Aš žinau. Aš su kunigaikštyte kalbėjausi. Anastasija Lvovna Viazenskaja. Ji gyvena čia, už šios pačios sienos.
       Pašnekovas, rakindamas savo kambario duris, vėl atsisuka į tave.
       – Tu ką – tikrai išgėręs? Nors ką gali žinot. Gal ten ir tas tualetas, kurio tu ieškai. Beje, kaip pastebėjai, mano laiptinė antra. O tie, kurie gyvena už sienos, įeina per pirmą. Ten yra ir „juodasis“ išėjimas į kiemą.
       Tamsiame koridoriuje sklido jaudulį keliantis kvapas. Pagaliau kambario durys atsidarė. Tavo manymu, – tai buvo dešimties žingsnių rankovė, atsiremianti į langą. Tarp lango ir sienos tilpo spinta. Kambarys apstatytas asketiškai. Apvalus stalas, pora kėdžių, senamadiška spinta. Griozdas. Šalia spintos stovėjo dar vienas stačiakampis stalelis, kuris buvo tau ligi bambos ir apkrautas dviem stirtom pageltusių senų laikraščių. Dar metalinė lova su keturiais bumbulais ant galų. Trys – tamsūs, apsinešę laiko dulkėmis, ketvirtasis – blizgantis. Į siaurą kambarį tiesiog nebuvo galima įeiti neužkliudžius paltu ar švarku to bumbulo. Todėl jis ir blizgėjo. Ir viskas, beje, dar senoviškas abažūras palubėje.
       – Dairaisi? Pirmą kartą komunalkėj? Kodėl toks siauras kambarys? Ogi kiek ponų didžiajam kambaryje buvo langų, tiek dabar komunalkėj kambarių.
       Štai iš kur disproporcija!
       – Man atidavė šį kambarį su visais baldais, – tęsė šeimininkas.
       Ant apvalaus stalo šalia butelaičio padėjo šlapios dešros, batono riekelių. Kuklu, pamanei.
       – Ateik čia, – pakvietė tave prie lango šeimininkas. – Jeigu domina kažkokia kunigaikštytė ir senovė, kai išgersim, paklausinėk jo, – parodė žmogų, sėdintį gretimo kambario balkone. – Jis čia dvidešimtaisiais tvarką darė. Buvo šio namo darbininkų komiteto pirmininkas. Dėl to mes gerame bute gyvenam. Tik trys šeimos. Samuilas pasirūpino ir savimi. Gyvena vienas gal trisdešimties kvadratinių metrų – dvigubai, ne, trigubai didesniame – kambaryje. Tik va vargšas – gerti nebegali.
       Samuilas. Žydas. Štai iš kur tas nuo vaikystės pažįstamas kvapas! Ir dar ilgas, tamsus kaip „Italijos“ viešbučio koridorius!
       Butelaičiui per greitai senkant, Aleksandras Grigorjevičius susigraudino. Prisiminė, kai jis pats buvo kareiviu. Kadangi tu tikai jam į sūnus, liepė vadinti jį dėde Saša. Galiausiai visiškai nustebino tave.
       – Suprantu, ką reiškia laisvė. Žinau, Romanai, kad turi civilinius drabužius ir žinau, kad neturi kur persirengti. Valiai pas mane. 10 troleibusu. Jei būsi išgėręs ar pražiopsosi stotelę, važiuok toliau ir vėl atsidursi čia. Dešimtas troleibusas suka ratu, ratu...
       Jau kitą šeštadienį su ryšulėliu rankose sėdėjai ant suolelio prie Patriarchų tvenkinių. Ant to paties suolelio, nuo kurio su visais krepšiais dingo senutė. Staiga toptelėjo mintis: ir tu dabar netrukus dingsi; į „konspiracinį“ butą įeisi kareivis, o išeisi...
       Iš už kampo pasirodė Aleksandras Grigorjevičius. Rankoje jis nešėsi avoską, su kuria kaip ir visi maskviečiai niekada nesiskirdavo. Avoska – tai toks tinklelis, kuris kišenėje neužimdavo daug vietos. A vos' reiškė – gal kur nors ką nors išmes. Suprask: parduotuvėse – batus, bulgariškų žirnelių, odekolono „Trojnoj“ (trejos devynerios?). Dabar tinklelyje buvo dienos maisto davinys. Butelis kefyro, keturi šimtai gramų daktariškos dešros ir maskvietiškas batonas.
       Iškraustęs pirkinius, Aleksandras Grigorjevičius sako:
       – Reikia pakabų ant durų tavo drabužiams. Patraukiam staliuką su laikraščiais į šoną.
       Stebuklas! Už staliuko ir senų laikraščių krūvos buvo paslėptas „altorius“. Tu aną kartą net nepastebėjai gražių, dirbtinėmis vynuogėmis inkrustuotų paauksuotais rėmais durų. Na gipsinės vynuogės buvo aptrupėjusios, aukso spalva nublukus. Tačiau natūralaus dydžio Kristaus galva su erškėčių vainiku puikiai derėjo prie išpuoštų durų, kurios vedė į Samuilo kambarį. Tiesa, pro jas apie keturiasdešimt metų neįėjo neišėjo joks žmogus. Jos buvo užkaltos. Tavo akys ilgam įsmigo į Kristaus akis. Jos buvo įtaigios, tarsi gyvos... Ar ne šios Kristaus galvos, nupieštos ant drobės, kabančios kažkur virš durų, ieškojo senutė Anastasija Lvovna Viazenskaja? Tu pasisuki į senį.
       – Taip, čia mano ikonostasas, – lyg prasikaltęs sako jis.
       Apie Kristų – gal dešimt įrėmintų fotografijų.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, iš kur jūs tą piešinį gavote?
       Aleksandras Grigorjevičius atsiduso, nukabino nuo sienos nuotrauką, kurioje buvo nufotografuota jo žmona ir vaikas. Rankove nušluostė nuo stiklo ir rėmelio dulkes, pabučiavo.
       – Tai buvo labai seniai. Trisdešimt septintaisiais. Aš su žmona mokiausi Rabfake. Žmona laukėsi. Gimus sūnui, pradėjau uždarbiauti „Mosfilme“. Masuotėse. Tada valdžia ir davė šį kambarį. Žmona vis prašė pasilikti bendrabutyje, nes šiame kambaryje gyvenusį žmogų represavo. Gal ir nušovė. Žodžiu, žmogus dingo. Žmona buvo prietaringa, bet Rabfako bendrabutyje šeimų su vaikais nelaikė.
       Kartą ėjau namo nuo Tverės bulvaro pusės ir stipriai koją nikstelėjau. Skausmas suėmė net kelį. Šiaip taip nušlubčiojau iki Patriarchų tvenkinių, matau savo namą, savo langą, bet negaliu pajudėti. Nežinau, kiek prasėdėjau ant suoliuko, žiūrėjau į vieną tašką. Staiga tas taškas pradėjo šviesti, blizgėti kaip saulės zuikutis. Lyg kažkas man siųstų ženklą. Saulė dingo už debesies, o spindulys vandenyje liko. Pasidarė neramu: kas ten yra? Prislinkau prie vandens ir pamačiau popieriaus skiautę. Turėjau viena koja įbristi į vandenį, kad lazdele ją pasiekčiau. (Lazdelę davė režisieriaus padėjėjas, kad įsijausčiau į naują vaidmenį. Matyt, nevykusiai įsijaučiau.) Šiaip taip ištraukiau gal ketvirtadalį žurnalo puslapio. Apatinėje skiautės dalyje buvo likusi tik Kristaus galva, o viršutinėje – gal itališkas, gal prancūziškas tekstas. Supratau tik, jog rašoma apie Kristų ir Pontijų pilotą, nes tuos vardus žinojau. Daugiau nieko.
       Apsidairiau. Tais laikais skaityti užsienietišką žurnalą... Niekam neįrodysi, jog nemoki svetimos kalbos.
       Vėl atsisėdęs ant suoliuko, nuplėšiau teksto likučius. Kristaus galvos atvaizdą padėjau ant kelio ir pradėjau glostyti, kad išdžiūtų. Įsivaizduok, popierėlis dar neišdžiūvo, o kelį nustojo skaudėti. Ir patrypčiojau, ir pritūpiau, ir pašokinėjau. Skausmo lyg nebūta. Nors aš nelabai tikintis (kaip visi – kai niekas nemato), parsinešęs namo atvaizdą perpiešiau ir pakabinau čia, kur ir dabar kaba.
       – Nežinojau, kad jūs taip gerai piešiat...
       – Rabfake buvo piešimo pamokos.
       – Dabar galvoju, ar ne tos galvos ieškojo Anastasija Lvovna, – nedrąsiai, tarsi tikrindamas, ar Aleksandras Grigorjevičius nepradės juoktis, pradėjai pasakoti kunigaikštytės Anastasijos Lvovnos Viazenskajos istoriją.
       Tavo klausytojas ilgai galvojo, paskui tarė:
       – Mes visi ieškom to paties. Ir jeigu tiki, tai rasi. Prieglaudą, palaimą, meilę... Tuo įsitikinau ne kartą, – Aleksandras Grigorjevičius nukabino kitą nuotrauką. Čia su juo dar du jaunuoliai. Visi apsirengę baltagvardiečių uniformomis.
       – Kai mes į šį namą atsikėlėm, tapom didžiausiais kaimyno priešais, – Aleksandras Grigorjevičius parodė į Samuilo pusę – jis pretendavo ir į šį kambarį. Ir žinai, ką padarė? Pavogė šią mano nuotrauką ir nusiuntė į Lubianką. Iš karto prisistatė komisaras su dviem kareiviais. Komisaras kišo man po nosim nuotrauką ir rėkė: „Tu! Tu! O kas tie dar du? Kur gyvena, kur dirba? Prakeikti baltieji. Ištempsiu į dienos šviesą visus kontras. Niekur nepasislėpsit!“ Vienas kareivis išvertė spintą, kitas – lovą. Su ordinu ant krūtinės komisaras, pamatęs, kad jo pavaldiniai nusisukę, atsigręžė į duris, ant kurių kabojo šis paveikslas, ir tris kartus nusilenkęs persižegnojo. Paskui įsakė baigti kratą. Aš supratau, Kristus vėl man padėjo. Ant žemės gulėjo iš albumo išverstos dešimtys fotografijų... Ko ten nebuvo: ir baltagvardiečių, ir kolčiakininkų. Iš visų filmų, kuriuose dalyvavau masuotėse. Taigi mane išlaikė Lubiankoje keturias dienas, kol išsiaiškino visų nuotraukose esančių asmenybes. Jei ne Kristaus paveikslas, komisaras būtų surinkęs nuo žemės ir kitas nuotraukas. O tada būt mane išlaikę dešimt, gal ir dvidešimt metų...
       Įdomi istorija, pamanei. Pažiūrėjai į laikrodį, į grubias keturbriaunes senovines vinis, sukaltas virš paauksuotų rėmų. Šiandien persirengti neteks.
       Po kelių savaičių, šeštadienį, kaip ant sparnų lėkei į dešimto troleibuso stotelę. Paskyrei panai pasimatymą. Šį kartą Aleksandras Grigorjevičius buvo namie. Pasiūlė išgerti arbatos. Tu, kabindamas ant durų savo gimnastiorkę, stumtelėjai rėmelį su nuotrauka. Šis nukrito, garsiai trinktelėjo į grindis, kadaise vadintas parketu. Pradėjai atsiprašinėti. Susėdote prie stalo. Keistai jauteisi su baltais marškiniais, kaklaraiščiu ir sunkiais kareiviškais batais. Aleksandras Grigorjevičius, kaip anądien, nušluostė rankove stiklą.
       – Tai aš. Trisdešimt septintaisiais Michailo Romo filme „Lenin v oktiabre“ vaidinau... Kerenskį.
       Tu nustebai.
       – Kerenskį? Tą bobutės kunigaikštytės draugą? Ji sakė, jog Saša Kerenskis padarė revoliuciją. Bet mus visą laiką moko, kad Leninas.
       Aleksandras Grigorjevičius iš pradžių pridėjo pirštą prie lūpų, paskui parodė į duris, ant kurių kabėjo Kristaus atvaizdas.
       – Kerenskis padarė revoliuciją vasario mėnesį. Tapo Rusijos ministru pirmininku. Tik nespėjo įvesti tvarkos. Tuo pasinaudojo bolševikai ir spalio mėnesį paėmė valdžią į savo rankas. Kerenskis dar kartą įtikino paveikslo su Nukryžiuotuoju galia.
       – Kaip? – nustebęs klausi.
       – Gerai atrodai civiliniais drabužiais, – senis iš spintos ištraukė kelis rublius. – Dabar ir degtinę gali laisvai pirkti. Nubėk į parduotuvę, papasakosiu apie Kerenskį.
       Vėl pažvelgi į laikrodį. Laiko dar yra. O ir gramas – ne pro šalį.
       Aleksandras Grigorjevičius ilgai pasakoja apie „Mosfilmą“, tarybinį kino klasiką Michailą Romą ir kitus. Klausai išsižiojęs, bet vis žvilgčioji į savo Poliotą.
       – Buvo trisdešimt devintieji. Ir štai po dvejų metų, kai baigiau filmuotis tame v oktiabre, vėl gaunu šaukimą į Lubianką. Visą naktį galvojau, ko jiems iš manęs reikia. Juk trisdešimt devinti metai. Praplėšęs švarko pamušalą, įsiuvau paveiksliuką su Nukryžiuotuoju. Kelis kartus jau gelbėjo, galvoju...
       Šį kartą nuvedė ne į rūsį, ne į tardymo kambarį, bet į trečią aukštą. Pastatė prie oda apmuštų durų. „Stovėk ir lauk. Pakvies“, – pasakė atlydėjęs karininkas ir dingo.
       Stoviu. Jau ir prašvito, jau ir diena prabėgo. Pradėjo temti, o aš vis dar stoviu. Koridorius – kilometrinis. Kėdės ar suoliuko nėr. Kojas gelia. Ėmiau ir atsisėdau ant grindų. Tuoj pat iš kito galo atbėgo sargybinis, griebė už rankos. Sidet' nepoloženo. Ir dabar atsidarė tos nelemtos durys, išėjo praplikęs žmogus. „V čiom delo?“ – klausia.
       Man rodo – užeik. Kol aš pirštų galais, bijodamas ištepti blizgantį lyg veidrodis parketą, pasiekiau didžiulio kambario vidurį, žmogelis jau sėdėjo paskendęs krėsle už didžiulio ąžuolinio stalo. Ant žalios gelumbės gulėjo mano dokumentai, kuriuos jis dabar ir pradėjo studijuoti.
       „Tu vaidinai Kerenskį? Mačiau, mačiau. Geras filmas. Tikroviškai atspindi proletarinę revoliuciją. O ar tu žinai, kad Kerenskis po revoliucijos pabėgo į Paryžių? Jūs susirašinėjat?“
       Jaučiu, kad mano kelnės drėksta. „Ne. Iš kur man jį pažinti.“ – „Kaip ne? O čia kas?“ – ir padeda prieš mane atviruką su Eifelio bokštu. Žmogelis pakelia balsą: „Skaityk, skaityk! Čia tau.“
       Žiūriu ir netikiu savo akimis. Ponui A. G. Kovalevskiui. Malaja Bronnaja 31/13– 24, Maskva. Toliau tekstas: Gerbiamasis Aleksandrai Grigorjevičiau, Paryžiuje rodė sovietinį filmą, kur Jūs vaidinate Visos Rusios Laikinosios Vyriausybės ministrą pirmininką... Kerenskį. Jūsų vaidyba pranoko mano lūkesčius. Siunčiu lauktuvių. Būsite Paryžiuje – kviečiu arbatos. Dėkoju... Kerenskis.
       Perskaitęs padėjau atviruką ant gelumbės, rankas priglaudžiau prie kelnių siūlių ir stoviu. „Ko tyli? Ką darysim?“ – klausia žmogelis. Nors ir mažo ūgio, bet jėgą turėjo milžinišką. Žinojau, mano likimas – šio neūžaugos rankose. Staiga pajutau, jog kairė ranka, prispausta prie siūlės, pradėjo kaisti. Kūno stingulį pakeitė jaudulys. Aš apsimetu kvailiu ir sakau: „Tie baltagvardiečiai susenę visai kvanktelėjo. Tegul pasižiūri į save veidrodyje. Drauge karininke, ar aš panašus į tą beždžionę Kerenskį, kurio karikatūros spausdinamos Pravdoje. Tfu!“
       Po šių mano žodžių neūžauga pradėjo kvatotis. „Pasirašyk. Ar nori pasižiūrėti siuntinį?“ Žinoma, norėjau, bet laukiau, kad greičiau viskas baigtųsi. „Nereikia man to siuntinio.“ – „Tai pasirašyk po daiktų aprašymu, kad juos gavai. Raštą nusiųsiu į Paryžių.“ Aš greitai permečiau akimis sąrašą. Marškiniai, kostiumas, dar kažkokie daiktai. Bet svarbiausia – balti brezentiniai batai! Tuo metu – Maskvos mados viršūnė.
       Karininkas paspaudė mygtuką. Po minutės atlėkė sargybinis. Neūžauga surinko nuo žalios gelumbės mano dokumentus, padavė kareiviui. „Palydėk jį į gatvę.“
       Tu žvilgtelėjai į laikrodį. Aleksandras Grigorjevičius pagavo tavo žvilgsnį.
       – Nukankinau savo pasakojimais. Na vis tiek išgerkime, kad gavau siuntinį. Kad prieš dvidešimt metų buvau geras artistas.
       Išgeriat. Senis vėl kelia stikliuką.
       – Dabar išgeriam už tai, kad negavau siuntinio, bet likau gyvas!
       Išgeri su nauju savo draugu kaip lygus su lygiu. Tačiau tu žiūri į jį ir stebiesi. Įvykiai, apie kuriuos draugas pasakojo, vyko lygiai metai prieš tavo gimimą.
       Pabudai nuo girgždančio garsiakalbio balso, kuris pranešė, kad kita stotelė – Malaja Bronnaja. Pašoki. Kaip – Malaja Bronnaja? Troleibuso vairuotojas tave ramina:
       – Taip, kareivėli, tu čia įsėdai, bet taip skaniai snaudei, kad nedrįsau žadinti. Štai ir apvažiavom ratu visą Sadovoje kolco. Matyt, gera pana papuolė, kad taip nuvargino, – pamerkė akį vairuotojas. – Gali snausti toliau, pasakyk, kur išlipsi, būtinai prižadinsiu...
       Kartą sekmadienį susiruošei į kino instituto (VGIK'o) bendrabutį aplankyti būsimųjų kolegų tautiečių. Kažkurio gimimo diena. Virs žuvienę. Persirengei konspiraciniame bute ir jau susiruošei eiti. Tarpduryje pasitikrinai, ar pasiėmei užrašus su kambarių numeriais. Ištrauki iš gimnastiorkos kišenės raštelį. Taip. „Baronas Alg. 214 k. Digimas Arvyd. 218 k. Nuo parodos (VDNCHA) T– 14. Dvi stot.“ Ant vinies kabini drabužį. Šis uždengia Kristų. Atsisuki, klausiamai žiūri į Aleksandrą Grigorjevičių. Jis rankos mostais ramina:
       – Viskas gerai. Anksčiau – už laikraščių, dabar – už drabužių. Toliau nuo piktų akių.
       – Aleksandrai Grigorjevičiau, prašau, parodykit man originalą. Tą skiautę, išgriebtą iš Patriarchų tvenkinio.
       Pamatei, kaip staiga pasikeitė senio veidas. Pasijutai tarsi jo žaizdą pakrapštęs. Aleksandras Grigorjevičius taip ir žlegtelėjo ant savo geležinės lovos.
       – Negaliu, Roma, negaliu. Nebėra stebuklingo originalo. Kaip ir mano sūnaus. Man buvo tiek metų, kiek tau dabar. Žmona, kaip sakiau, prietaringa. Įsiuvo paveikslėlį į tokią pačią kaip tavo gimnastiorką. Aš norėjau jį palikti namuose, kad saugotų sūnų, ją. Tačiau argi perkalbėsi moterį?
       Aleksandras Grigorjevičius susiėmė rankomis galvą. Ilgai tylėjo.
       – Atsiprašau. Nekalbėkit, jei skauda, – kvailai myki.
       – Romanai, tu mane užvedei... Nubėk į parduotuvę...
       Ištrauki butelaitį, skirtą kolegos lietuvio gimtadieniui.
       – Jau keturiasdešimt penktaisiais, kažkur Lenkijoj, prie Vyslos, įsegė man į nugarą sviedinio skeveldrą. Atsipeikėjau karo ligoninėje, įrengtoje kažkur mokykloje. Prieš akis, prisimenu, kabėjo du didžiuliai žemės pusrutuliai. Pirmiausia paprašiau ne vandens, ne duonos. Paprašiau atnešti palaidinę – norėjau pabučiuoti Kristų.
       Aleksandras Grigorjevičius žvelgė per mano petį į tamsią kambario sieną. Jis iškart išgėrė du stikliukus.
       Seselė atnešė man gražiai išskalbtus drabužius. Gimnastiorką greitai išverčiu į kitą pusę, peiliu atardau žmonos prisiūtą medžiagos gabalėlį. Ir ką aš pamatau? Suskalbtą popieriaus skiautelę. Ir skiautele nepavadinsi. O po mėnesio gaunu iš Maskvos laišką, kad mirė sūnelis... Kodėl jis, o ne aš? Kodėl, klausiau žmonos...
       Aleksandras Grigorjevičius vėl ilgai tylėjo.
       – Keturiasdešimt šeštaisiais, kai mane demobilizavo, mirė ir žmona. Džiaugsmas ir sielvartas eina greta. Tada aš cerkvėje pašventinau tą paveikslėlio kopiją, kurią tu matai.
       Laikrodis rodė dešimtą valandą vakaro. Sudiev, žemiečiai.
       Laikrodis rodė pusę antros nakties, kai mane pažadino vairuotoja. Ir vėl tuščias troleibusas.
       – Kareivėli, pradedi sukti antrą ratą. Ar ne laikas į kareivines?
       Pažiūri pro langą. Kitoje Sadovoje kolco pusėje matosi Aleksandro Grigorjevičiaus Malaja Bronnaja...
       Barzdotas žmogus pažadėjo plikiui savo plaukus, jei šis sunaikins prakeiktą imperializmą. Ta proga garnizono vadai susigriebė, kad turi šešis kareivius Karininkų namuose ir reikia patikrinti jų kovinę parengtį. Tik kaip? Nusprendė pasiųsti budėti. Trys – vieną parą, trys – kitą. Šešias paras. O tu ateinantį sekmadienį paskyrei pasimatymą. Tavo budėjimas turėjo baigtis kaip tik prieš šventadienio pusryčius.
       Per naktį bluosto nesudėjęs, dešimtu troleibusu brauki iki konspiracinio buto. Persirengi – ir vėl į dešimtą trijų geležinkelio stočių aikštėje. Vienoje pusėje Kazanskij vokzal, į kurį ruošėsi kunigaikštytė Anastasija Lvovna. Sėdėdamas troleibuse galvojai apie senutę, ieškojusios durų, virš kurių kabo drobulė su nupiešta Kristaus galva. Šiluma ir supimas migdė. Pabudai, kai ruporas skelbė Metro Taganskaja. Iš pradžių nesusiorientavai, kur randiesi. Žvilgtelėjai į laikrodį. Iki pasimatymo liko penkiolika minučių. Seniai turėjai išlipti. Smegenys dirbo neapsakomu greičiu. Jei išlipsi, pereisi gatvę, tai truks dešimt penkiolika minučių. Jei sėsi į dešimtą ir važiuosi atgal iki pasimatymo vietos – sugaiši valandą. Važiuosi ratu – užtruksi taip pat valandą. Taksi pinigų neturėjai.
       – Ko toks ankstyvas? – nustebęs paklausė Aleksandras Grigorjevičius. – Iš tavo nuotaikos matyti, kad su pana nekokie reikalai.
       Tu nusiauni batus, nusivelki krakmolytu kalnieriumi marškinius, kuriuos skalbdavai po parodos paliktoje amerikietiškoje skalbykloje, ir kabini ant keturbriaunio vinies. Kristus pasislepia, matyti tik juodas rėmelis dešinėje.
       – Keistas tas jūsų ikonostasas. Stalinas ir Kristus nelabai dera.
       – Gerai, kad tu ne Chruščiovas. Apkaltintum, jog aš – stalinietis. Atidžiau įsižiūrėk į nuotrauką, – šypsosi senasis draugas.
       Nukabini nuo durų rėmelį. Apverti. „Mosfilm“.
       – Niekada nesakėt, kad vaidinot Staliną.
       – Aš ir nevaidinau. Aš buvau dubleris. Staliną turėjo teisę vaidinti tik Miša, Michailas Georgijevičius Gelovanis. Filmuojant filmą „Caricyno gynyba“ jis susirgo. Filmavimo grupėje kilo panika. Jau ir premjeros diena buvo paskirta. Miša prisiminė filmą „Leninas spalyje“, kuriame kartu vaidinome, ir pasiūlė mane dubleriu. Kol jis sirgo, filmavo batalines scenas, bendrus planus, visur – mano nugara. Ką galima suvaidinti nugara? Pats įdomumas prasidėjo po filmavimo.
       Stalinas, jeigu jam patikdavo filmas, rengdavo priėmimus Kremliuje. Taigi dėl manęs kino studijoje prasidėjo tikras pragaras. Vežti mane į Kremlių ar ne? O premjerose Kremliuje aktoriai turėdavo būti apsirengę tais pačiais drabužiais kaip ir filme. Kadangi filmas Stalinui patiko, nusprendė ir mane vežti. Tik perspėjo, kad per banketą galiu valgyti ir gerti kiek noriu, bet neduok Dieve, jei ką nors įsidėčiau į kišenę...
       Georgijaus salėje išrikiavo visą aktorių grupę. Pirmas rikiuotėje Stalinas – žinoma, Michailas Gelovanis. Antras Stalinas – Aleksandras Kovalevskis, aš.
       Ir štai įžengia trečias Stalinas – Josifas Džiugašvilis. Jis prieina prie mūsų, ilgai skvarbiu žvilgsniu tyrinėja veidus. Paskui atsisuka į jį lydinčią svitą ir klausia: „O kodėl du Stalinai?“ Nuo palydos atsiskiria studijos direktorius ir kažką pasako Stalinui į ausį. Po dviejų dienų, mano ir mano šeimos nelaimei, aš atsiduriu Vakarų fronte, – baigė pasakojimą Aleksandras Grigorjevičius.
       – O ar paveiksliuką, paveiksliuką buvote pasiėmęs?
       Senasis draugas skėstelėjo rankomis.
       – Romanai, ėjau ne į Lubianką, bet į Kremlių… – papurtė galvą. – Ką bereiškia tos šimtametės istorijos. Pakalbėkim apie šiandieną. Dėstyk.
       Ką aš galiu dėstyti?
       – Važiuoju pas jus – pravažiuoju. Pas paną vėluoju. Rytines rikiuotes kareivinėse pramiegu. Autobusais vis ratu, ratu suku. Kaip ta kunigaikštytė aplink Patriarchų tvenkinius.
       Čia mane senasis draugas savo saliamoniška išmintim pritrenkė:
       – O tu nelipk į dešimtą. Važiuok troleibusu B. Šis irgi Sadovoje kolco ratu važiuoja.


        ____________________

       * „Jo [P. Cvirkos – R. J.] rūpesčiu buvo gauti Kaune buv. milijonieriaus Vailokaičio rūmai rašytojų organizacijos centrui ir rašytojų klubui.“ Jonas Šimkus. „Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1967.
       A. Polis, daug metų dirbęs žurnale „Statyba ir architektūra“, domėjęsis Lietuvos Respublikos ambasadoriais užsienyje ir užsienio ambasadomis Lietuvoje, palaiko mano Trakų 16 versiją.
       Kad ir kaip būtų, pateiktai mano vaikystės vizijai tai neturi reikšmės. (Aut. past.)