tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Baltų dukterys


jasukait.jpg

Lietingą dieną ežero pakrantėj skamba muzika,
Iš kažkur atsiradę žmonės vaikštinėja, statosi palapines, maudosi,
                                                                                    geria vyną,
Lietinga diena pasipuošia spalvotom palapinių skarelėm, –
Baltų dukterys tolsta į meldus ir žiūri pro nendres išplėstomis akimis
                                                                                   kaip karosai,
Baltų dukterys pasiverčia lydekomis, kuojomis, baltų dukterys
Pasiverčia slidžiom vėgėlėm ir slepiasi plyšiuose tarp akmenų,
Baltų dukterys pasiverčia blizgėmis, kilbukėmis, kablėmis,
Atkabina užkliuvusius šamus ir paleidžia į laisvę.

Ateina naktis, mėnesiena primėto sidabrinių pinigų ant ežero stalo,
Naktis papila aukso dulkių, kaip trupinių,
Naktis sušluoja žmones į palapines ir pakeičia muziką,
Uždega laužus, o pakrantės šešėlius padaro ilgus ir gyvus.
Baltų dukterys žino, kas palapinėse, –
Ten moterys geria vyną ir žiūri iš arti prikišusios burnas
Prie išsišovusių, neskustų vyrų skruostikaulių, prie žemų ir drėgnų
                                                                                              kaktų,
Jos irgi norėtų ten būti, tačiau joms tai – nepasiekiama.

Baltų moterys irgi norėtų gerti prie lūpų limpantį vyną,
Lesti juodai mėlynas gervuoges iš delnų, didelių kaip valtys,
Baltų moterys irgi norėtų įrūgti kaip kupini duonkubiliai,
Kvepėti kaip sušalę obuoliai, atšildyti prie vyriškos krūtinės.

Baltų moterys žino visus žaidimus, kuriuos žaidžia
Vyrai ir moterys, įkritę netyčia į mėnesienos auksą,
Įklimpę į durpes nakties, vos pagaudami kvapą,
Skęsdami nakties akivare, pamiršę priešistorinės viksvos šiaudą.

Bet joms tai nepasiekiama – jos netelpa
Į gležnas žmonių rankas, jos nepasineria
Į nesaugius tektoninius akių plyšius – jie per daug siauri ir įkypūs,
Jie per daug rudi, apsiblausę, pilni pelėsių, voratinklių, o svetimas
Užkariautojų kvapas kaip paskendusio riterio paslėpsnių dvokas
Pelkėje, kai pajudini apglitusius šarvus...

Baltų moterys tebegyvena savo amžiną gyvenimą, – tebejodinėja
Ant mažų arkliukų po patį Europos vidurį, prie mare Balticum,
                                                                           reliktiniais balsais
Atkelia dangaus vartus lietui, ar tebeplėšia lydimų šaknis, kūdikius
                                                               pakabinusios ryšulėliuose
Lydimo pakrašty po medingų liepų šakom...
Jos tebegeria alų kartu su vyrais, buria iš vištos vidurių, jas tebetempia
                                                                                             į laužus,
Apkrauna šakom ir sudegina... Prūsuose šlykšti karalienė
Leido deginti tas, kurios vyrams atrodė nebegeros...
Dejuoja moterų vėlės degant šlapiems alksniams –
Iiiiii ii i iiiiiiii iii ii i... Iuuuuu iiiiiiii iiii i...
Šlykšti karalienė, Maros išvaizda, karūnuotos Giltinės veidu,
Pataikaudama kariams dėl ilgesnės šlovės ir savo galybės
Tebetremia baltų moteris ant vėlių skobnių – iiiiii iii iiiiiiiii iii ii i –
Šalia neišgimusių, neišgimdžiusių, pavogtų, parduotų ir parbėgusių
                                                                      namop dangumi...

Jos dar tebeina pririštos prie medinių vežimų paskui geležinius raitelius,
Aptaškytos purvu nuo girgždančių medinių ratų,
Jos cypia kaip stebulės pririštos prie vežimų.
Apsiverkę dulkėtais veideliais vaikai knibžda,
Juda, užkimusiais balsais knerkia, įsirėžusios virvės į sutinusius,
                                                                užtirpusius kulkštinius, –
Iš jų gerklių išpjaus kalbą, iš smilkinių – atmintį apie kilmę, bet
Neišpjaus baltų motinos veido, patekančio ir plaukiančio paskui vežimą,
Verksmo ir tylėjimo sukąstam, susipynusiam girgždesy...

Nauja žmonių populiacija užsisėjo ant baltų gyvenimo,
Ji suleido šaknis į baltų dukterų laiką, ji peraugo kaip žolė jų erdvę,
Ji suaižė jų slenksčius, jų svirtis, naščius, rinkes ant jų rankų,
Jų laidojimo puodus vėl pavertė moliu ir atidavė žemei kaulus.

Baltų dukterys auga iš savo kaulų, iš pasėtų dantų ir iš buvusio balso,
Jos nepažinios ateiviams, kaip vaivoriniai miškai prieš lietų.
Jos apmaino ateivių vaikus savo stebuklingais naujagimiais, –
Jie pratrykšta iš senovinių žodžių kaip šaltiniai, pilni vaivorykščių,
Ir, pakilę kartais į dangų, atneša kam nors ir papila ant išartos dirvos
Gyvas spurdančias auksažvynes kalbos ir jutimų žuvis.

Jos ištikimos... Ištikimos kaip vilkės, kaip kalės, žindančios šuniukus,
Kaip lapės gudrios, pavojingos kaip briedės – jos tebelydi savuosius,
                                                                                                augina,
Naktimis linguoja lopšinių prokalbėm, šnekasi su vėlėm – nepažįstamas
Nuveja, mostiguodamos tuščiom rankovėm,
Kaip kelmutės jos išauga iš žemės – joms
                                                                    tas pat, jos – neišdidžios,
Kaip vingiorykštės, kaip putino uogos po šalnų – sutraukia gomurį, –
Ūgios kaip nevalgomos vilkuogės, aštrios
Kaip vandeny išmirkusios jaunos žilvičio šakos – įkerta
Užsispyrimą vaikų veiduose, ir jo neišplaksi rykštėmis,
Neišmuši kumščiais, kaustytais batais, pistoleto rankena – neišgąsdinsi
                                                                                            stribais,
Vagonais, nepapirksi popieriniais pinigais,
Laikrodžiais ant grandinėlės, kažkieno lazda su sidabro bumbulu...
Nieko tokiam nepadarysi – jis neslėps savo baltiško rando, įkirsto
                                                                                       baltų moters,
Motinos arba seniausios visų sesers, kuri vaikšto per ugnį ir išdygsta
                                                        alkavietėje kaip dygi miško gėlė...

Baltų moterys neapleidžia savųjų net rūdos kasyklose, net po žeme,
Neapleidžia pasenusių savo vaikų net užkaltuose vagonuose, kuriuos
Traukia juodi garvežiai, kūrenami slaviška kalbos anglimi su
                                                           gruziniško kokso priemaiša,

Mirštančius iš bado naktį maitina baltiškų krūtų pienu ir į blunkantį,
                                                                vandeniu virstantį kraują
Įdeda gyvybės dažų, o prasmukusios pro sargybinius mongoloidų
                                                                                             veidais
Prilaiko griūvančius jau, lengvučius tarsi skiedros, prisigėrusius
                                                                              mirties kvapo.
Baltų dukterys atveria jų balzganus žvilgsnius, pripila baltiško
                                                                                dangaus,

Prikemša Kalėdų eglutės spyglių, šnerves užklijuoja savo prijuosčių
                                                                                          aromatais
Ir, užmerkusios akis, užvarsto vaikystės takų apyvarais.
Jų vėles jos sukinko į kinkinius kaip evenkų šunis
Ir, sudėjusios į roges visą jų kančios mantą, paleidžia per pūgą namo,
Kad susirastų savo būstus, tėvų kapus, sienojų dulkes ar dar tebegyvus
                                                                              pamatų akmenis…

Baltų dukterys neužmaršios – neatleis. Jų nedaug, bet jos neišnyks –
Turi absoliučią atmintį. Turi absoliučią klausą, neatsimena pramočių
                                                                        kilmės, bet atsimena
Jų apavo garsus, einant dulkėtais keliais, plynaukštėmis, mèrgelio
                                                                        slėniais, žliugsėjimą
Brendant per pelkių durpes, vandenį, purvą, valantis molį...
Atsimena karnų kvapą, virvelių trūkinėjimą, apyvarų veržimą, atmena
Šlapią sandalų odą, suledijusius veltinius, kruvinas, kailiu
                                                                 apmuturiuotas pėdas...

Baltų dukterys jau seniai čia – gilios praeities šaknys anapus Gibraltaro ar
Anapus Uralo – išdžiūvo, suakmenėjo, jos kabo faraonų mumijoms
                                                                                           ant kaklų
Ar Skitų pilkapiuose, vejasi gyvatėmis ant skydų,
Karių šalmų bokšteliuose zvimbia sutikdamos mirties vėją...

Baltų dukterys – senbuvės, jos nebenutautės, nepersikels į Havajus ar į
                                                                                         Kaliforniją,
Podiumų šlajomis nuogomis šlaunimis nešliaužios kaip susimaišiusi
                                                                                  dvilytė sėkla,
Po viešnamių ugnies jataganais raitydamos niekada nesvils išžargdintos –
Baltų duktė greičiau nusimes nebeatmenamo klajoklio užpuoliko išnarą,
Kraujyje slėpdama tikrąją kilmę...

Baltų dukterys gimsta subrendusios, senos. Baltų senės amžiais
                                                                                    vaisingos,
Jos pastoja nuo viesulo, nuo akmens, nuo strėle perverto kario.
Jos pastoja nuo pranašo balso, nuo karvedžio kapo, nuo ženklo akmeny,
Jos pastoja nuo žaibo, griaustinio, nuo Praamžio įsakymo gimdyti, nuo
                                              akmeninio kirvuko ar strėlės antgalio...

Naujų žmonių muzika skamba lietingą dieną ežero pakrašty.
Baltų dukterys pliaukši dugne tarp žolių kaip starkės, lydekos, šamės,
                                                                                        šamanės...
Jos pašoksta staiga kaip ungurės virš vandens ir uodega perkerta lietaus penklinę...
Kuri sulūžta kaip žuvų šukos. Valtyje kažkas rauda.
Kažkas teberenka juodų ir raudonų uogų kekes iš dugno žolių ir ryja jas saujomis...
Niekai. Tai – tautosaka.
Jos pačios vaikšto tuose soduose, auga kaip juodų–raudonų uogų krūmai.
Jos pačios – anytos ir marčios, pramotės, naujagimės, jos pačios –
                                                                                        maitintojos,
Iš jų čiukurų amžinai virsta dūmai ir jų įsčiose amžinai verda viralo
                                                                                       katilai...

Skamba reliktinis balsas, ritasi per jų žemę, reliktiniai akmenys kaukši
                                                                                  vienas į kitą...
Reliktinis gyvenimas niekada neišnyksta. Jo nemato tik akli, išsigimę
Naujų laikų padarai, klonuoti Vėlino jaujoje, apipjaustytais genais, ir
Baltų dukterys klaidina apžlibusius, jos laukia, jos nenuilstamai ieško,
Jos girdi naująją muziką, naują ilgesį ir naujas naujų laikų nuojautas.
                                                                                           Mato,
Kaip visa tai sutrypia debesų žirgai, kuriuos jos užleidžia...
Kas lieka, subyra į ataušusius laužų pelenus, – jos tylėdamos nužvelgia
                                                                             nusiaubtą krantą...

Aušta baltiškas rytas, nustoja lietus. Žmonės miega spalvotose
                                                                                     palapinėse...
Neatpažįstamos baltų dukterys prausiasi rasoje apvalios kaip natos
Ir skambina juoko varpeliais arba plaikstosi kaip plaukų vėliavėlės ant savo ilgų laibų kaklų,
Švelniai šnarėdamos, viauksėdamos, kuždėdamos joms vienoms
                                                                             tesuprantamą būvį.

Kur Praamžio Vėjas grojo kadaise savo lumzdeliais: lingo lylia dingo
Daiva saiva laiva, – senus, tobulus, pirmapradės prasmės pilnus žodžius,
                                                                                                    sėdi
Ant drėgnos žemės prie užgesusio laužo nuodėgulių naujų laikų vaidila,
Prisimena kažkokios moters kojas, prie kurių ropinėjo, kai buvo
                                                                                             kūdikis...

Kas žiūri į jį pro kranto švendres, kas linguoja ežero indres, kas
                                                                         šiugždina nendres, –
Ko laukia, kas plaukia permatomu dausų dangumi kaip daiva saiva ar
                                                                                                 laiva,
Kokia moteris paukštė pačioje širdies gelmėje kerta snapu į atmintį, kol
Ištrykšta kilmės ženklais išdabintas kraujas, senas, kaip brangvynis.