Nuo Rambyno

 

Aure – Mažvydo karvės rupšnoja

sultingą žolę pastoriaus pievose.

 

Pilvai – kaip tos rudos statinės

iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme,

seniai nemelžtos, pertvinkusios.

 

Mūkia, sustojusios pusračiu –

taip ilgesingai ir graudžiai

kaip laivų sirenos.

 

Rūkas driekiasi pažeme tartum pienas,

šliaužia Rambyno šlaitais į Bitėnų kapines,

kur sugulę ilsisi lietuvninkai.

 

 

*

                                       Birutei Baltrušaitytei

 

Grįžta iš Tilžės jomarko stotingos prūsės,

siuvinėtom aksomo kepuraitėm,

gagena kaip žąsys,

žvanga raštuoti delmonai.

Siaurukas rangos per pievas,

trinksi per tiltus.

 

Vakarais kitapus Šunijos

to bildėjimo klausos mergaitė

kietai susipynus kasas.

 

Tas trinksėjimas jai skverbias į širdį

su pasienio ženklais, su žolėm.

Vokiški žodžiai, mūsų istorija

lydės per gruoblėtą gyvenimą,

kol pati, pavirtusi liepa,

pagaliau įsikibs į kietą

protėvių molžemį.

 

 

*

Poetas iš Brėmeno

ieško prūsiškų savo šaknų, siekiančių XVII amžių.

Žvalgos siauruko, iš Tilžės atbildančio

per Vilkyškių pievas.

 

Akimis raiko Rambyno atšlaitę,

kuri kadaise priklausė gentainiui –

pastoriui Gaigalaičiui.

 

Fotografuoja Bitėnų kapines,

kur ilsis jo tolimos tetos,

apklostytos kvapiom pakalnutėm.

 

Rodo žalio stiklo buteliuką

su gotiškom raidėm „Tinte“,

rastą Vilkyškiuose prie senelio namų.

Pasakoja, kaip jo tėvas bėgo nuo rusų.

 

Paskui atsigula į žolę,

glaudžiasi prie žemės

lyg prie čia gyvenusių savųjų.

 

 

*

Pelkininkų kaime

žolės iki juosmens,

gumšo ožkų nugaros.

 

Barzdotas vokietis su kibiru

(atvykęs „iš vandens gaminti degalų“)

skundžiasi – mūsų bankai

neduoda jam paskolos.

 

Uodų debesys,

celofano balti draiskalai,

ožkos lyg pagal komandą:

nuo mėšlo krūvos –

ant surūdijusio „Audi“ kapoto,

nuo „Audi“ – ant mėšlo krūvos.

Kaip koks pritarimas jo žodžiams.

 

Iš mėlyno avilio –

gailiai sumekena ožiukas,

lyg nujausdamas galandamą peilį.

 

 

*

Atmintinės – vizitėlės –

iš kalėjimų, lagerių, tremties.

Išsiuvinėtos tamsiai rudo satino skiautelės,

albumėliai, telpantys į saują, kutuotos servetėlės

iš palto sukarpyto pamušalo, iš lino marškinių...

 

Kažkur taigoj, užpustytam barake –

alkana mergaitė geliančiais pirštais atsargiai traukia

vilnonį siūlą iš vienintelės skepetos,

adata iš žuvies ašakos

daigsto savo palinkėjimą.

 

Raidės nelygios,

kampuose – pilkos našlaitės

nenuleidžia akių –

Neužmiršk man ę s.

 

 

*

                              Algirdui K.

 

Saulėlydis raudonom akim

pro senos gaisrinės bokšto angas.

Nelemtoji žinia jau atskriejo.

Bičiulis šaltoj ligoninės lovoj

vienišas su savo skausmu.

Melanoma, klastūnė gražiu vardu,

nematomais pirštais gesina gyvybę.

Sibire pažeistas medis traškėdamas griūva.

 

Iki šiol jaučiausi saugi:

jeigu man kas nors atsitiktų,

jei užgriūtų nelaimė –

pirmiausia būčiau skambinus Tau.

 

Neviltis plūsteli

lyg vanduo, pralaužęs užtvanką.

Bejėgiškai veju šalin,

suspaudžiu lūpas, sulaikau alsavimą.

Nerimas tarsi negyvas vanduo,

kurio niekas jau man nepavers gyvuoju.

 

Netikėtai –

pažįstamas balsas su žaismės priegaide:

Nėra taip, kad kaip nors nebūtų.“

 

 

*

Kažkas man atsitiko:

vis labiau gaila laiko:

parduotuvėms, televizoriui,

plepalams, telefonui, laikraščiams

ir net protingoms knygoms.

 

Bet negaila čiurliam,

kurie krykšdami

ratais laksto virš kiemo.

 

Negaila strazdui,

po lietaus švilpaujančiam

eglės viršūnėj.

Keliukui,

baltuojančiam prietemoj.

 

Negaila mintims,

vis užklystančioms

apie nebūtį.

 

 

*

Keliukas

pasigauna nuo slenksčio.

Iš lėto vedas į kalną,

vingiuodamas bėga per girią,

vos spėju iš paskos.

 

Prisigretina

kaži koks samanų senis,

apkibęs voratinkliais.

Ramsčiuojasi gumbuota pušies šaknim.

Akys – vanago vyzdžiais.

Stumteli, kad gluodenos neužminčiau,

ir dingsta –

susilieja lyg žaltys su samana.