Tomas Petrulis. Eilėraščiai |
Gimiau 1987 m. Panevėžyje, gyvenu Vilniuje. Studijavau istoriją ir religijos studijas. Tuo domiuosi ligi šiol, todėl kartais tyčia, kartais netyčia tam tikri, ypač religiniai, įvaizdžiai patenka ir į mano tekstus. Kadangi nerašau teorinių traktatų, vienokia ar kitokia kalba vartojama ne kaip teoriniai konstruktai , o tampa savotiška jungtimi, su retomis tikrumo akimirkomis (kartais gana žiauriomis, kad atsirastų ne visiems malonūs tekstai), kurios, būna, nutinka ir sujudina kalbą, kuria mąstau ir kalbu.
* stropi medicinos studentė vadovėlį priglaudus prie kelių savo galvą lyg slyvos kauliuką panardino į sapno nektarą kad gertų visa užsimerkusi kol už lango keičiasi stotys o vagonais šokčioja šoklūs atspindžiai jos matytos tikrovės
stop juosta
saulei šuoliuojant stop juosta salsvas svaigulys prisiartino (iš jos kvapo staiga supratau kad reikia mestis į gatvę) – ir ji metės į gatvę ir aš mečiausi su ja ir vieno iš mūsų neliko – mano siela kodėl pražuvai palikus stovėti mane ties geltona–raudona stop juostoj kur blaškosi vėjas ir saulė?
*
užsivėrus akims kavinėje ėmė plaukti apakęs vaizdas – tai beformiai dalykai plaukė jų netrikdė erdvės sunkumas nei barzdotas baristos veidas – plukdė juos į tamsos aklinumą nepaliaujanti barža ausies
alkoholinis vienetas
ūmai aptikau kad mano jame skyla alkoholinis vienetas privalėjau būti laimingas nes jis buvo džiaugsmingas ir tarsi niekuo nesirūpino privalėjau patirti skilimą bet skubėjau aš žymiai lėčiau negu gerdamas mano jisai ir įsiplieskė keistos lenktynės
apie vieną
apniukusiai vėsus oras man primena kūnus kurie sutinka viens kitą ir kalbasi labai tyliai pritemdytuos kambariuos kol pats sau vienas einu nugairinta vėjų puse link trijų šviesoforo signalų vieno kurių geltonumas kažin kaip yra susisaistęs su geltona spalva
* kada ėjo per akį akimirka be kojų ji ėjo ir ėjo ir tai vis reikėjo pabrėžti be galo ryškinant tekstą nes triko ir triko regėjimas kai ji eidama nežingsniavo nežingsniavo ir nesvyravo nes be kūno ji ėjo ir ėjo ir net neišėjo užčiuopti kaip vis eina ir eina akimirka taip ji ėjo kad net nemirksėjo čia tik aš visą laiką mirksėjau – pilnos akys ir tuščia to laiko
*
o kad pajėgtų vargšas šunėkas kad galėtų žinot jis kas dedas kas vyksta jo šeimininko galvutėj (gi dabar net neloja nepyksta) o prieš juos jau veriasi užrašas juodu ant balto viename iš barų kur juodu sustojo ir ilsisi – sunaikink savo pyktį ir kerštą – baro stogą kepina saulė spragsi lyg malka barmenas ir nyksta ir lydos jo balsas viename sakinių
malda
jis niekuo neapsimetė ir todėl nebuvo visiškai tikras tuo kuo apsimeta – tu mane pakylėjai o dieve ir išmokei meluoti taip kaip lig tol nemokėjau – lyg mikliausias kišenvagis sukaus tarp žmonių nuo tada kai tave sutikau – šviesa krito kreivai skaisčiai švietė praeivių daiktai – į tave mintimis dainavau kai maliausi tarp jų
*
vyras geriantis kavą laikosi švelniai jis šitaip laiko puodelį ir šitaip sėdi prie lango lyg būtų perpratęs laiką ir pagijęs nuo jo laikiškumo – jo plaukuota besvorė galva tai toksai apvalus spindulys kursai nepaliauja spindėjęs apie savo prasmės nebuvimą kad sužaistų prieš jos nuobodumą paiką lauko lelijų žaidimą |