tekstai.lt

Nuo rašytojo prie Jo Didenybės skaitytojo: lietuvių literatūros kritika šiandien. Su literatūros kritike Elena Baliutyte-Riliškiene kalbasi Elvina Baužaitė

Apie kūrybą ir save

 

– Kokia literatūros kritikos šiandiena Jūsų akimis? Kokia jos būklė?

 

– Visą pastarąjį dešimtmetį, o gal ir dar anksčiau, kai imta intensyviau reflektuoti literatūros kritikos padėtį, kalbama apie jos krizę. Krizės požymiais nurodoma siena tarp literatūros kritiko ir skaitytojo (Rimantas Kmita), nepakankamas materialinis atlygis, ir su tuo iš dalies susijęs kokybiškų šio žanro tekstų trūkumas kultūrinėje žiniasklaidoje. Ne visi šias aplinkybes laiko kritikos krizės priežastimis, o ir dėl pačios krizės apraiškų abejoja (Giedrė Kazlauskaitė). Aš būčiau linkusi pritarti pastarajai nuomonei. Visą šį laiką kritika buvo, keitėsi, atsinaujino su literatūron atėjusia nauja karta. Kritikos pokyčiai labiausiai susiję su jos, o ir visos literatūros, padėtimi šiuolaikinėje vartotojiškoje visuomenėje.

 

– Žiūrint Jūsų, kaip literatūros kritikos tyrėjos, akimis, kritikoje galima daugiau įžvelgti tradicijos ar novacijų? Taikomais požiūriais, pasitelkiamais metodais šiandienė lietuviškoji literatūros kritika prilygsta Europos, pasaulio literatūros kritikos diskursui?

 

– Kaip minėjau, lietuvių literatūros kritikos padėtis panaši į visos literatūros: būdama humanitarinės kultūros dalimi, ji priversta nuolat įrodinėti savo reikalingumą ir naudingumą pragmatiškai ir vartotojiškai šiuolaikinei visuomenei. Tai yra bendros humanitarinių mokslų problemos šiuolaikiniame pasaulyje, ir situacija Lietuvoje nėra išimtis. Turbūt kaip tik dėl to, kad literatūros kritikai stengiasi būti reikalingi ir pastebimi laisvosios rinkos sąlygomis, ir pas mus atsiranda tokios kritikos kryptys kaip ekologinė, geografinė, ekonominė. Jos dar nėra plačiai paplitusios, dažniau tik žvalgomos akademiniame diskurse (kad ir Irenos Ragaišienės, Vijolės Višomirskytės, Indrės Žakevičienės studija „Ekokritikos akivarai“, 2007). Iš esmės šios kritikos kryptys priklausytų bendresniam sociokritikos laukui, kuris šiuo metu Lietuvoje, man rodos, yra dominuojanti literatūros tyrimo prieiga. Ji natūraliai pasižymi tarpdiscipliniškumu, kuris literatūrologines pozicijas sustiprina kontekstine sociologine, istorine, psichologine, ekonomine pozicija. Nepretenduodamos į griežtą metodologiškumą, jos, kaip ir giminingųjų kultūrinių studijų ar naujojo istorizmo kryptys, leidžia tyrėjui rinktis vieną ar kitą aspektą priklausomai nuo jo objekto, turimos medžiagos ar kitų tyrimo eigoje besirandančių galimybių ir aplinkybių.

Kalbant apie literatūros kritiką siaurąja prasme, kitose Europos valstybėse ar JAV jos socialinis ir visuomeninis statusas yra aukštesnis, bent taip rodytų faktas, kad Vokietijos, Jungtinės Karalystės ar JAV didieji dienraščiai („New York Times“, „The Guardian“, „The Independent“, „Süddeutsche Zeitung“, „Frankfurter Allgemeine“ ir kt.) turi kultūrai, menui, knygoms skirtas skiltis, vadinasi, turi ir savo skaitytoją.

 

– 2002 m. išleistoje Jūsų monografijoje „Laiko įkaitė ir partnerė: lietuvių literatūros kritika (1945–2000)“ literatūros kritikos vaidmuo pirmaisiais pokario dešimtmečiais iškalbingai pavadintas aukos ir budelio. Kokias funkcijas steigia, užduotis kelia šiandienos realybė, kuri daugiau mažiau tiksliai nusakytina kaip vartotojų visuomenės būtis? Kritikas šiuolaikiniame pasaulyje – kas?

 

– Literatūros kritika tapo laisva, nepriklausanti nuo politinių, ideologinių direktyvų. Dabar ji gali vadovautis tik savo kaip žanro imperatyvu: vertinti ir analizuoti savojo laiko literatūrą, padėti skaitytojui susiorientuoti naujų knygų jūroje. Tokią funkciją ji gali atlikti tik tuomet, kai skaitytojas jai deleguoja šią literatūrą reglamentuojančią misiją. Savo galios statusą literatūros lauke kritika turi susikurti savo pačios priemonėmis. Kadangi kritika remiasi subjektyvumu, ypatingos reikšmės turi kritiko autoritetas. Bet šias klasikines kritikos funkcijas keičia, iškreipia, modifikuoja šiuolaikinis jos būvis. Niekas tarsi neabejoja, kad kritikos pagrindinė priedermė skirti pelus nuo grūdų, bet ne visų literatūros lauko dalyvių interesus šis imperatyvas atliepia. Knyga yra tapusi rinkos dalyve, leidėjai, autoriai iš kritikos dabar labiausiai laukia reklaminio momento, kuris paskatintų vartotoją knygą pirkti; rašau vartotoją, ne skaitytoją, nes net bibliotekos dabar išduoda vartotojo bilietą. Nebereikia argumentuoto vertinimo, analizės, nes vartotojui tai gali būti per sudėtinga, per nuobodu ir t. t. Ima dominuoti į smagius reginius (su muzika, aktoriniais skaitymais) gravituojantis knygų pristatymo žanras. Nesakau, kad jis nereikalingas, bet jis neturėtų pakeisti recenzijos. Beje, daugelis kritikos rašinių kultūrinėje spaudoje ir atsiranda pristatymuose pasakytų kalbų pagrindu, tad reiklesnis vertinimas tampa deficitu. Taigi literatūros kritikas dabar neretai yra panašus į reklamos, viešųjų ryšių specialistą. Kitas svarbus momentas, kad literatūros kritika dabar egzistuoja internetinės žiniasklaidos ir socialinių tinklų epochoje, kai kritiką, savo srities profesionalą, keičia eilinis skaitytojas, besidalijantis savo įspūdžiais apie perskaitytą knygą, matytą filmą ir pan. Jis nori greitai sužinoti, apie ką knyga, o kritikas kalba apie estetinę vertę, struktūrą, formos ypatumus.

 

– Monografijoje teigiate, kad atgavus nepriklausomybę atsigavo neakademinė kritika, kurios vienas pagrindinių bruožų – eseistinis subjektyvumas, žanrinės formos laisvė. Ar šiandien tos laisvės, subjektyvaus vertinimo nėra per daug? Kritika netapo tiesiog pasisakymu?

 

– Kritika yra iš esmės subjektyvumu besiremiantis žanras, žinoma, šalia kitų parametrų – analizės, argumentavimo, vertinimo. Šiandienėje kritikoje galėtų būti daugiau kalbama apie recenzijos objektą, o ne apie recenzento būsenas, impresijas ir pan. Užuot rašęs recenziją (analizavęs ir vertinęs knygą), recenzentas pats ima kurti literatūrą. Žinoma, ir nesilaikant žanro taisyklių gali būti parašyta gera, įdomi recenzija, nes kritika taip pat yra kūryba, ir kritiko kūrybiškumas yra esminis faktorius. Taigi viskas priklauso nuo to, kas recenziją rašo, pavyzdžiui, Sigitas Parulskis (vienu metu „Šiaurės Atėnuose“ kuravęs literatūros kritiką ir pats gausiai rašęs recenzijas) gali sau leisti formaliai nesilaikyti jokių taisyklių, kalbėti apie save ar kitką, o knygos vertinimas bus kaip ant delno.

Na, o jei kalbėsime apie kitus mirtinguosius ir tendencijas, tai neseniai iš tiesų buvo labiau linkstama į eseistines improvizacijas bei neįpareigojančias interpretacijas. Tačiau ir interpretacinė kritikos forma savaime nėra bloga; prisiminkime kad ir Rimvydą Šilbajorį, Kęstutį Nastopką ar Viktoriją Daujotytę – jie, pasirinkę vertingus tekstus, tiesiogiai jų nevertina, o, pasiremdami skirtingomis teorinėmis premisomis (atidaus skaitymo, semiotikos, fenomenologijos), meistriškai interpretuoja ar analizuoja, o jų kuriamas prasmės laukas savaime liudija ir kūrinio vertę.

 

– Kritikos užduotis – ne vertinti, o įvertinti, ar šiandieniuose tekstuose nestokojama įvertinimo, kuriam vėlgi reikia argumentų pagrindo, žinių ir išmanymo bei drąsos tarti žodį, prisiimant atsakomybę už jį, jo poveikį?

 

– Galbūt ir stokojama, bet tai lemia ne tik kritiko asmenybė, bet ir bendresnės laiko tendencijos – kad ir knygos – rinkos dalyvės – komercinis statusas. Naujoji kritikų karta (Virginija Cibarauskė, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Neringa Butnoriūtė) narsiai ima kritikos vairą į savo rankas, drąsiai reiškia savo nuomonę, nesislapsto už bendrybių ir mandagybių. Nesakau, kad visada galiu sutikti su vienu ar kitu jų vertinimu, kartais įžvelgiu net užmojį pastumti į šoną pripažintus viduriniosios kartos rašytojus, taip gal ruošiant vietą savosios, jaunesnės kartos kūrėjams. Bet tai natūralu, sakoma, kad kritikas geriausiai supranta savo kartos rašytojus. Išvengti tam tikro vienpusiško dominavimo padeda tai, kad literatūros lauką tarpusavio įtampomis kuria įvairių kartų rašytojai ir kritikai. Tik akivaizdu, kad kritika yra jaunų žmonių žanras, vėliau daugelis ataušta, renkasi kitas, mažiau konfliktiškas veiklos sritis – kad ir literatūrologiją. Graži išimtis čia būtų Valdas Kukulas, kuris iki gyvenimo pabaigos visapusiškai domėjosi literatūra, ją analizavo, apie ją rašė – buvo jai tiesiog pasišventęs.

– „Laiko įkaitėje...“ išskyrėte ir plačiau aptarėte penkių kritikų raišką, žymėjusią pokytį, tam tikrą naujumą, kurio laukta ir tikėtasi atgavus nepriklausomybę. Kokius naujumo ženklus pastebite ir galėtumėte išskirti šiandienėje kritikoje?

 

– Naujoji kritikų karta kaip tik stengiasi keisti literatūros kritikos padėtį, sugrąžinti kritiko profesijai prestižą, atsilaikyti prieš komercializaciją, kovoti su vadinamaisiais kritikos krizės reiškiniais. Jaunieji kritikai turi ambicingus tikslus: norą formuoti ir struktūruoti literatūros procesą, būti literatūros lauke galios pozicijoje, formuoti skaitytojo estetinį skonį (V. Cibarauskė). Tai reikalauja rašančiojo apie literatūrą profesionalumo ir asmenybiškumo, ir akivaizdu, kad šios savybės jaunosios kartos kritikams tebėra vertybės. Jie patys reflektuoja literatūrinio gyvenimo rutiną, komercializaciją, kritiko, kaip literatūrą aptarnaujančios personos, sampratą, ir daro tai ne tik rimtai, bet ir su humoru, (auto)ironija. 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų iniciatyva buvo įsteigtas Kritikų klubas, sambūris, turėjęs stiprinti kritikos refleksyvumą, skatinti poleminę dvasią, palaikyti kritikų bendruomeniškumą. Gaila, kad po kelių seminarų-diskusijų bei viešų pareiškimų dėl kultūrinės žiniasklaidos padėties klubo veikla sustojo.

 

– Kaip užsiminėte, kritika yra kūryba, autoriaus kūrybiškumas, jo individualumas – asmenybė – ypatingos svarbos dalykas. Pokalbyje jau įvardijote keletą šiandien rašančių kritikų, tačiau žiūrėdama į šiandienos lietuviškosios kritikos lauką, galvodama apie jaunąją kritikų kartą, kokius autorius, asmenybes išskirtumėte kaip individualybes, galėtumėte įvardyti savito balso, savito žodžio literatūros vertintojais? Kokios stilistinės ypatybės juos išskiria?

 

– Kaip ir anksčiau (prisiminkime kad ir S. Parulskio lietuvių ir verstinių knygų recenzijas „Šiaurės Atėnuose“, Renatos Šerelytės gausiai teberašomus kritikos tekstus, Aido Marčėno, V. Kukulo, Andriaus Jakučiūno literatūros apžvalgas „Literatūroje ir mene“ bei „Nemune“), literatūros kritikoje aktyviai dalyvauja ir patys rašytojai: G. Kazlauskaitė, R. Kmita, Marius Burokas, Vainius Bakas, Nerijus Cibulskas. Jie rašo įdomius kritikos tekstus, ir tai yra svarbiausia, nes nuobodis sunaikina pačią taisyklingiausią recenziją. Kubilišku kritikės temperamentu ir polemine drąsa išsiskiria V. Cibarauskė, iš vadinamųjų akademikų profesionalias, analitiškas, argumentuotas recenzijas rašo Manfredas Žvirgždas; ieškodama jam atitikmens tarp lietuvių kritikos klasikų, minėčiau Alberto Zalatoriaus pavardę. Nors klausiama esu apie jaunosios kartos kritikus, bet noriu paminėti ir vieną kitą aktyviai kritikoje besireiškiantį savo kartos kolegą – tai šiuolaikiniais kritikos klasikais jau vadintini Jūratė Sprindytė ir Marijus Šidlauskas. Jie ne tik visada aiškiai formuluoja savo vertybinę poziciją, bet ir turi savitą, individualų, atpažįstamą stilių.

Galima kalbėti ne tik apie individualias autorių stilistikas, bet ir publikavimo vietų nulemtas skirtingas komunikacines strategijas. Antai G. Kazlauskaitė „Laiške jaunam kritikui“ apie savo literatūros kritikės pradžią (apie 2004 m.) rašė: „Kiek prisimenu, egzistavo ir tam tikra recenzijų stiliaus klasifikacija: į Litmenį rašydavau nuosaikiai, į „Metus“ – akademiškai, į „Š. A.“ – gan akiplėšiškai, laisvai“[1]. Manau, kad ši klasifikacija tebegalioja. Demokratiškųjų „Šiaurės Atėnų“ nuopelnai literatūros, o ir kitų menų, ypač dailės, kritikai yra nepaneigiami. Čia, galima sakyti, aktyviai reiškėsi poeto, eseisto, dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus kritikos mokykla, čia publikuoti Castor & Polux slapyvardžiu pasirašyti kontroversiškų vertinimų sulaukę kritikos tekstai, čia nuskambėjo Gagenančių žąsų vardu pasirašytos itin kritiškos recenzijos. Tiesa, pastaruoju metu „Šiaurės Atėnų“ kritikos avangardinė maišto dvasia yra kiek nuslūgusi. Bet tebesilaikoma švietėjiškos nuostatos ugdyti jaunuosius literatūros kritikus ir kitaip skatinti kritikos procesus: 2015-ųjų pabaigoje savaitraštis paskelbė apie „Šiaurės Atėnų“ literatūros kritikos seminarą, kurio vedėjais buvo nurodyti S. Parulskis, G. Kazlauskaitė ir R. Kmita.

 

– Kompozitorius Antanas Kučinskas pokalbyje su Daiva Šabasevičiene ištarė: „<...> muzika kaip bene abstrakčiausias menas nėra suvokiama savaime, ji reikalauja specifinės kompetencijos, išsilavinimo, daugiau pastangų ją perprasti. To neretai trūksta. O šioje tingėjimo kulto epochoje tai ir nepageidaujama“[2] . Tęsiant kritikos būties šiandienos pasaulyje mąstymą, klaustina, ko, remiantis Jūsų patyrimu, iš kritikos tikisi, laukia, pageidauja šiuolaikinis skaitytojas? Tekstai vis labiau paprastinami, sakiniai trumpinami, kad būtų perskaityti greičiau, suprasti lengviau, kritika tampa (yra tapusi) tik anotacija, reklamos žinute, ar tikrai tik to ir reikia, pakanka?

 

Šiuolaikinis skaitytojas yra labai įvairus: skirtingo amžiaus, išsilavinimo, interesų... Galima kalbėti tik apie vieną ar kitą tendenciją; suprantu, ką klausdama turite omenyje, ir turbūt turėčiau atsakyti, kad nepakanka, nes Lietuvos dienraščiuose nėra nei literatūrai, nei jos kritikai skirtos skilties ar ko nors panašaus. Tiesa, „Respublikoje“ būna pokalbių su kūrėjais, atsiliepimų apie naujas knygas, bet tai labiausiai turbūt dėl ten dirbančio poeto Rimvydo Stankevičiaus iniciatyvos ir pastangų. Internetinėje žiniasklaidoje, žinoma, pasitaiko vienas kitas skaitytojo atsiliepimas apie knygą ar kartais išimties tvarka perspausdinta recenzija, bet tik tiek. Turbūt leidėjai mano, kad didžiajai jų skaitytojų daliai literatūrai skirtas puslapis ar koks nors savaitinis priedas būtų neįdomūs ir neskaitomi.

Kultūrinėje žiniasklaidoje (nors ir nepakankamai finansuojamoje) literatūros kritika (bent kol kas) turi neblogas pozicijas, ir tik nuo pačių kritikų priklauso, kiek jie sugebės jas išnaudoti. O kritikos gyvybingumą rodančių ženklų (autorių ir tekstų) yra nemažai, tad labai dramatizuoti gal nėra reikalo. Štai jau antrą dešimtmetį leidžiamas tik recenzijoms skirtas žurnalas „Knygų aidai“ (per metus pasirodo keturi numeriai). Gaila, kad šis įdomus žurnalas nėra plačiai žinomas; 2009 m. konferencijoje, skirtoje kultūrinei žiniasklaidai, R. Kmita sakė, kad „Knygų aidai“ yra sunkiausiai gaunamas žurnalas iš visos kultūrinės spaudos. Deja, tą patį galima pakartoti ir 2016-aisiais. Šiaip ar taip, recenzijos žanras yra dar pakankamai gyvybingas, bet labai trūksta apžvalginių, literatūros procesą reflektuojančių straipsnių. Iš dalies tai kompensuoja tradiciškai pavasariniame „Metų“ numeryje publikuojamos metų knygų apžvalgos, ar teminiai žurnalo rengiami pokalbiai (minėtinos čia Regimanto Tamošaičio pastangos) – kad ir apie popliteratūrą, esė, novelę, literatūros lūžį ir kt.

 

– Teikdama minėtą monografiją habilitacijos procedūrai, pažymėjote: kritika literatūrologų dėmesio objektu tampa retai; o šiandien, prabėgus septyneriems metams nuo Jūsų habilitacijos, kaip žiūrima į literatūros kritiką? Kiek dėmesio ir iš literatūrologų, ir iš literatūros žmonių – rašytojų, skaitytojų bendruomenės – ji sulaukia?

 

– Manau, kad pastaraisiais metais literatūros kritika dėmesio sulaukia gerokai daugiau: svarbiausia, patys literatūros kritikai, ypač jaunosios kartos, ne tik aktyviau reflektuoja kritikos situaciją, bet ir imasi veiksmų, kad padėtis gerėtų. Be laisvųjų kritikų, savo indėlį įneša ir kartais jaunųjų per dantį patraukiami akademikai: štai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė kasmetinę Vytauto Kubiliaus premiją kritikams už dviejų pastarųjų metų darbus, analizuojančius literatūros procesą. Premija teikiama nuo 2012 metų, jos laureatais yra tapę poetas, eseistas, kritikas Valdas Kukulas, asmeninio tinklaraščio autorius Virginijus Gasiliūnas, socialusis egzistencialistas Marijus Šidlauskas, nesocialusis estetas Laimantas Jonušys. Geras ženklas, kad kasmetiniame geriausios knygos rinkimų scenarijuje atsirado ir knygų penketuko recenzijų konkursas. Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius 2012 metais įsteigė Poezijos kritikos premiją – jos laureatais yra tapę jau minėti N. Butnoriūtė, V. Bakas, N. Cibulskas, G. Bernotienė. Šiuolaikiniams literatūros ir jos kritikos funkcionavimo ypatumams („Literatūra. Reklama. Vertė“) buvo skirtas rugpjūčio pabaigoje Biržuose vykęs šiemetis tarptautinis šiuolaikinės literatūros forumas „Šiaurės vasara“. Šį lapkritį Lietuvių literatūros ir tautosakos institute vyks V. Kubiliaus ir R. Šilbajorio 90-tosioms gimimo metinėms skirta konferencija, kur bus aptariamos ir šiuolaikinės kritikos problemos. Literatūros kritikos kursas yra dėstomas universitetuose, rašomi bakalauro ir magistro darbai, ginamos disertacijos.

 

– „Matyt, natūraliai ateina laikas, kai tampa svarbu ne tik mokėti parašyti eilėraštį, bet ir išreikšti savo egzistencines patirtis, susivokti savo gyvenime, ieškoti atsakymo į iškilusius žmogiškosios būties klausimus. Prieinama tam tikra riba, kai pradeda jaustis prasmės stygius, peržiūrimos vertybės, imama suvokti save esant mirtingą“[3] , – taip rašėte apie Mariaus Buroko knygą „Išmokau nebūti“ (2011). Jūsų kaip literatūros pasaulio žmogaus pajauta, kokia šiandien lietuvių literatūra – kas reiškiama ir išreiškiama kaip?

 

– Lietuvių literatūra šiandien yra įvairi ir įdomi. Pati dažniau rašau apie poezijos ir eseistikos knygas. Šiuolaikinėje poezijoje man patinka platus stilistinis diapazonas, poetinio kalbėjimo modelių įvairovė. Labai gerai girdimas moterų poečių balsas. Iš esmės visa poezija (o gal ir proza) kalba apie tą patį, tik labai įvairiai, išlaikydama formos distanciją. Yra Antano A. Jonyno poezijos forma, yra A. Andriuškevičiaus, Donaldo Kajoko, A. Marčėno, Eugenijaus Ališankos, Vlado Braziūno, R. Stankevičiaus, G. Kazlauskaitės... – visų, paminėtų ir nepaminėtų, kiekvieno kitaip vienkartinė poezijos forma. Poezijos skaitymas reikalauja pastangų, tai labai kondensuotas menas, bet už tai gauni tokią grįžtamąją vertę, kuri kompensuoja viską.

Dabartinė lietuvių proza taip pat ne vienatonė: skaitytojai, linkę gilintis į egzistencinius būties klausimus, nebus nuvilti Valdo Papievio, Danutės Kalinauskaitės, Lauros Sintijos Černiauskaitės psichologizmo, pasiilgę humoro, ironijos distancijos – Giedros Radvilavičiūtės, S. Parulskio, A. Andriuškevičiaus, Rolando Rastausko tekstų. Jei ką ir prozoje, nelyg poezijoje, pirmiausia traukia teksto poetika, prasmių minklės, tie, manau, su malonumu skaitys A. Jakučiūno, Herkaus Kunčiaus, Kęstučio Navako romanus.

Jei traukia epinis pasaulio vaizdas – istorinis ar mūsų dienų – gali rinktis Kristinos Sabaliauskaitės, Undinės Radzevičiūtės, Alvydo Šlepiko kūrinius. O kur dar suvešėjusi populiarioji kelionių, atsiminimų literatūra, Andriaus Tapino su užmoju lietuvių literatūroje pradėtas stimpanko (steampunk) žanras…

 

– Jaroslavas Melnikas „Paryžiaus dienoraštyje“ ištarė: „O štai didelį knygyną, kur knygos, tegul jau ir pabuvusios kieno nors rankose, būtų parduodamos po 1–4 litus, – tokį dalyką vargu ar Lietuvoje rasite. Nusipirkau daugybę vertingų filosofinių, psichologinių, istorinių ir kitokių knygų už tokią kainą. Dauguma knygų atrodo kaip naujos: prancūzai moka jas saugoti“[4] . Norėčiau paklausti: knyga ne kaip materija, bet kūrybos tekstas, šiandien Lietuvoje – vertybė?

 

– Manau, taip, nors negaliu remtis kokiomis nors apklausomis ar kitais objektyviais duomenimis. Tiesiog remiuosi savo pačios patyrimais. Vilniuje (turbūt ir kitur) yra prigijusios mažosios bibliotekėlės (žmonės jas vadina ir lesyklėlėmis, namukais): kad jos veikiančios, galiu paliudyti savo rajone Šeškinėje, prie buvusio fontano, įrengtos lesyklėlės pavyzdžiu: praeinu pro ją kasdien ir matau prie jos sustojančius ir knygas žiūrinėjančius žmones. Knygos keičiasi, vadinasi, žmonės ne tik pasiima patikusią knygą, bet ir palieka savo. Taip pat bibliotekose atsirado skyreliai, kur irgi galima knygą palikti ar pasiimti. Be to, naudotą knygą dabar pigiai galima įsigyti ir internetu – yra specialių svetainių.

Kitas įspūdis iš toliau: neseniai pasirodė prastai parengta kraštotyrinio pobūdžio knyga apie mano gimtąjį kaimą ir jo apylinkes. Kaip sujudo žmonės, visi tapo kritikais: vienas net nuvažiavo pas knygos autorę, kad nurodytų jos padarytas klaidas. Buvo surengtas ir viešas knygos aptarimas. Kaimynės, pasakojusios man apie tą susitikimą, išvada tokia: geriau visai nesiimti tokio darbo, nei jį padaryti bet kaip.

Įtariu, kad klausdama turėjote omenyje kiek kitus dalykus, bet dabar mane labiau veikia netikėti, keisti gyvenimo patyrimai; neseniai supratau, kodėl nebegaliu žiūrėti kad ir televizijoje snobo kine rodomų filmų. Net „Didis grožis“, kritikų įtrauktas į XXI a. geriausių filmų šimtuką, man pasirodė narciziškas, banalus, elementarius dalykus pristatantis kaip atradimus, kaip ypatingą, sunkiai prieitą išmintį.

 

Gera literatūra – ne prabangos prekė, tai orios, inteligentiškos, intelektualios asmenybės gyvenimo kultūros dalis. Kaip Jums atrodo, ir kaip skaitome šiandien? Vis tik dėmesį pelno vienadieniai bestseleriai, o grožinė literatūra – meno kūriniai – dažnai lieka paribyje, užribyje.

 

– Taip, turbūt neabejotina tiesa, kad poezija yra mažiau skaitoma, ir kaip kartais apstulbsti, ir nudžiungi, kai susiduri su tokios tiesos išimtimi: antai poliklinikoje, ieškodama paliktos knygos, tokių paieškų rezultatyvumu suabejojusiai sesutei (esą čia praeina tiek žmonių) paaiškinau: tai poezijos knyga, normalūs žmonės tokių neskaito; ir kaip sutrikau, kai kita sesutė čia pat atitarė: o aš labai mėgstu poeziją, ir manau, esu normalus žmogus. Taigi statistinės tiesos sau, o žmonių įvairovė ir nenuspėjamumas sau. Kiekvienas gali rasti sau tinkamą knygą – svarbu, kad apskritai ieško. Įdomus pokalbis apie knygas kartą užsimezgė ir kirpykloje, kai prieš Vilniaus knygų mugę, turėdama kilnių švietėjiškų tikslų, pabandžiau supažindinti kirpėją su lietuvių prozos naujienomis. Mano reklamuojamos knygos (pasakojau siužetus) jai įspūdžio nepadarė, užtat išklausiau smagų Harukio Murakamio pašlovinimą. Skaitomiausios, manau, yra (auto)biografinės, memuarinės knygos, įvairūs istoriniai pasakojimai. Aš pati mėgstu detektyvus, tik, deja, to laisvo laiko...

 

– Baigiant pokalbį pasidalykite tokiu fenomenu kaip skaitymo malonumas... Koks jausmas? Kas jį žadina? Koks naujausias Jūsų patyrimas?

 

– Baigiasi vasara, o ant mano stalo tebekaraliauja knygos-darbo objektai. Visa laimė, kad darbo santykis greitai virsta skaitymo malonumu. Šiuo metu sudarinėju A. A. Jonyno poezijos rinktinę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidžiamai „Gyvosios poezijos“ serijai, kurioje, be knygos, būna ir kompaktinė plokštelė su įrašytais pačių autorių (ar aktorių) skaitymais. A. A. Jonyno poezijos, manau, pristatinėti nereikia, jo lyrikos tylus, prislopintas melodingumas, intonacinis savitumas, įgarsintas autoriaus balsu, įgauna naujų, papildomų estetinės įtaigos galių. Prisimenu, studijų metais mes kaip mantrą kartojom jo eilėraščių eilutes: „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu / tamsios uogos kerus išsklaidys o naktis...“ ar „Vėlų vakarą prie jūros man kalbėjo salomėja, / vėlų vakarą man liūdna vėlų vakarą ant vėjo...“ Dabar netikėtai iššoka kito ritmo ir kitokios nuotaikos poetinės frazės: „tuoj radijas traškėdamas praneš / nereikalingą tačiau tikslų laiką / ir miestas dar tuštesnis negu aš / neveikia vaistinė neveikia ir nereikia“; „gyvenimas pilnas tikrovės / kaip kibiras šiekštų ir srutų...“ Poezijos skaitymas labai intymus dalykas, tad pabūsiu tiesiog skaitytoja ir daugiau nekomentuosiu, tik pridursiu, kad gera poezija duoda tiek, kiek pajėgi pasiimti. Ant stalo dar Edgaro Allano Poe „Poezija“, Eugenijaus Ališankos naujausia poezijos knyga „Stuburo tik punktyrai“, Jūsų, Elvina, esė „Aš ir tu – tas pats žmogus“. Na, ir iš prozos turiu privilegiją skaityti Juliano Barneso knygą „Gyvenimo lygmenys“. „Šią knygą skaityti yra privilegija. Parašyti – stebuklas“, – rašoma ant pirmojo knygos viršelio šalia autoriaus pavardės. Nurodyta, kad ši reklaminė frazė yra iš britų dienraščio „The Times“. Ant ketvirtojo knygos viršelio dar trys giriančios knygą citatos iš „The Gardian“, „The Independent“, „The Spectator“. Štai akivaizdus pavyzdys, kokio dėmesio knygos sulaukia britų medijose. Mano šios knygos skaitymo įspūdžiai tuos pakilius vertinimus ne visai atitinka: pirmąsias dvi dalis skaičiau prisiversdama, su trečiąja buvo lengviau; beje, ant viršelių esantys pagyrimai remiasi būtent trečiąja, (auto)biografine dalimi.

 

 


[1] Kazlauskaitė G. Laiškas jaunajam kritikui // Šiaurės Atėnai. – 2015. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2015/12/15/laiskas–jaunam–kritikui/.

[2] Šabasevičienė D., Vasinauskaitė R. Muzika kaip teatras. – Vilnius: R. Paknio leidykla, 2015. – P. 145.

[3] Baliutytė-Riliškienė E. Apie žaizdas ir žaidimus. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012–01–01–elena–baliutyte–apie–zaizdas–ir–zaidimus/74642 [žiūrėta 2016–03–08].

[4] Melnikas J. Paryžiaus dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2013. – P. 112.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka