tekstai.lt

Jan Peter Locher. Iš lietuvių poezijos: Eugenijus Ališanka ir Vladas Braziūnas

Dr. J a n a s  P e t e r i s  L o c h e r i s  yra slavistikos ir baltistikos profesorius, Berno universiteto emeritas, šiuo metu dirbantis ir Karlo universitete Prahoje. Straipsnis orientuotas Vakarų kultūrinei auditorijai, tačiau jo mintys apie kai kuriuos šiuolaikinės lietuvių poezijos aspektus turėtų sudominti ir Lietuvos skaitytoją.

 

      Kiekvienas, ilgėlesnį laiką tyrinėjantis lietuvių literatūrą, galėtų vis iš naujo patvirtinti, kaip nepaliaujamai ji atsinaujina, ieškodama vis naujų raidos kelių, ir tai ryšku kiekvienoje jos formoje – nuo lyrikos bei prozos iki esė. Tačiau poezija šiuo požiūriu, šiaip ar taip, lieka priešakyje, ir tai nenuostabu, kadangi Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, senasis baltiškosios liaudies dainos paveldas itin gyvybingas ir išsaugo didelį autoritetą.

      Tie, kurie įspūdingą lietuvių pasirodymą Frankfurto knygų mugėje 2002 metais suvokė kaip vienkartinės pastangos rezultatą (palyginimui galima prisiminti I. Meyerio straipsnį daug pasakančiu pavadinimu „Terra incognita, arba Už durų pasaulis“, išspausdintą 2002 m. spalio 5 d. Berno „Bunde“), netrukus galėjo įsitikinti, kad lietuviškasis knygų mugės devizas „Pasakojimas tęsiasi“ („Fortsetzung folgt“), buvo pagrįstas ir pateisintas.

      Drauge, žinoma, negalima nepastebėti, kad amerikonizuotos masinės kultūros įtaka auga: kassavaitiniame kauniškio literatūros savaitraščio „Nemunas“ bestselerių sąraše, pavyzdžiui, jau 89 savaites pirmojoje vietoje įsitvirtinęs „Da Vinčio kodas“. Apie masinės kultūros fenomeną diskutuojama ir Lietuvoje. Kultūros filosofas Arvydas Šliogeris „Literatūroje ir mene“ (Vilnius) traktuoja ją kaip reiškinį, kurio neįmanoma ignoruoti, prozininko Jaroslavo Melniko nuomone, privalu neužleisti erdvės dideliais tiražais leidžiamai trivialiajai literatūrai. 2003 metais Vytautas Kubilius savo monografijoje „Tautinė literatūra globalizacijos amžiuje“ tvirtino, kad globalizacija teikia dingstį ir priešingam judesiui – regioniniams, su konkrečia vieta susietiems dalykams apmąstyti ir įsisąmoninti. Antai almanachas „Poezijos pavasaris“ šiais metais pasirodo jau keturiasdešimt antrąjį kartą, o solidus būrys poetų su jo emblema keliauja iš kaimo į kaimą ir iš miesto į miestą.

Toliau bus pabandyta pristatyti du lyrikus, naujausiomis savo publikacijomis sukėlusius nemenką susidomėjimą: Eugenijų Ališanką (gimusį 1960 m. Barnaulo mieste Altajaus papėdėje, kur buvo deportuoti jo tėvai) ir Vladą Braziūną (gimusį 1952 m. Pasvalyje, šiaurės Lietuvoj).

2002 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Iš neparašytų istorijų“ Eugenijus Ališanka rašo „eugenijaus ališankos laišką sau pačiam“:

 

ir neberašysiu eilėraščio kaip bložė

mano pasaulis mažas

vienas ežeras iš kurio neišbrendu

viena gatvė pora kalnų

viena moteris tebūnie ir keliose

dažniausiai tuštuma

nuo vieno žodžio ligi kito

einu pėsčiom ir kad spengia

kad spengia tyla

 

rašyčiau eilėraštį kaip ji

neišeina

(p. 43)

 

Ankstesniuose cikluose, kaip antai dar 1999 m. pasirodžiusiame „Dievakaulyje“, E. Ališankos dikcijai būdingas dirbtinokas raizgus įmantrumas:

 

akmenyse, neišskalbtose upių atodangose palieki savo akis. jie

regi tavo tautybę, tavo šešėlį, tavo rankas. jie vejas

neišsapnuotom naktim, nudriskusia žole, kol atvirsti į sniegą

(p. 8)

 

2002-ųjų eilėraščiuose, priešingai, patraukia dėmesį atviras, neformalus ir kasdieniškas kalbėjimas, kuris tačiau neatsisako moderniosios arba postmoderniosios metaforikos atradimų:

 

iš durnelio istorijos

 

2

 

kol ištraukiau tą pašiną

visa kariuomenė nugarmėjo

slėnin

sėdžiu toks

tylos trenktas

gal manęs ir nebėr

(p. 46)

 

5

 

anąsyk kai perplaukėm nerį

užpuolė bernai šonus apskalbė

nesupratom ką sakė

sumetė atgal į upę

nuo to karto vis mokaus kalbų

(p. 50)

 

Šie posmai patraukia visuotiniu subjekto sąsajingumu ir apibrėžtim. Galima bandyti kalbėti apie naujos poetikos, kurioje moderno ir postmoderno patirtys yra įtraukiamos ir sykiu vidujai įveikiamos, pradmenis.

Inovatyvi žymių poetų Vytauto P. Bložės (g. 1930) ir Sigito Gedos (g. 1943) sintaksė sovietų valstybės totalitarinės politikos santvarkos sąlygomis ieškojo išsilaisvinimo iš privalomų mąstymo ir kalbėjimo klišių. E. Ališankos kūryboje atsiranda drąsių V. P. Bložės ir S. Gedos metaforų atgarsių, tačiau E. Ališanka jas vis dėlto panaudoja kitaip: metaforiniai impulsai laisvomis asociacijomis kreipia link naujo požiūrio į paties savo Aš, įgalinančio atpažinti visai kitą nei jo pirmtakų pasaulio patirtį. Portugalas José Samarago ir Karlas Valentinas čia išsitenka lygiai taip pat neprimygtinai, kaip ir Antanas Vienuolis (1882–1957), rusų klajūnas tarp pasaulių Viktoras Krivulinas (1944–2001) arba latvių poetas ir turkologas Uldis Berzinis (g. 1944), taip pat lygiai ir Celanas ar Einsteinas.

Vladas Braziūnas – filologas pagal išsilavinimą ir nuodugnus lietuvių liaudies kūrybos žinovas – yra kone toks pats netikėtai novatoriškas kaip ir E. Ališanka. Liaudies kūrybos temomis ir semantinėmis nuorodomis į ją jis naudojasi veikiau retai, lyrinis subjektas toli gražu ne „dainuojanti mergelė“. Lygiai taip retai išnyra „mielasis brolelis“, tradiciškai vaizduojama saulė, žvaigždės, ežeras, laivelis, sakalas (plg. milžinišką, vis dar nebaigtą leisti liaudies dainų rinkinį „Lietuvių liaudies dainynas“). Jo poezijoj randame dažnai tik implikuotą visa apimantį Aš, glaudžiai susietą su nekonvencionaliais dominuojančiais prasmės nešėjais, svarbiausieji partneriai yra gyvūnai ir augalai. Naujoviška rega ir kalbėjimas kyla tarsi iš kokios pirmykštės liaudies dainos dvasios, iš dvasios prodainės, kuri apskritai duoda pradžią dainavimui ir kalbėjimui – natūraliam dialoge su visomis būtybėmis. Velimiras Chlebnikovas (1885–1922) pirmaisiais XX a. metais išgalvojo garsus ir žodžius,  kuriuos pritaikė naujam kalbėjimui, tuo padėdamas pagrindus naujai europinei poetikai, kuri tik vėliau tapo įvardyta kaip avangardinė. V. Braziūnas, priešingai, pavartoja žinomus garsinius, kalbinius ir melodinius lietuvių liaudies dainos audinio ornamentus autonomiškai suverdamas prasmės nešėjus, kuriuos išreiškia visą būtovę aprėpiantis lyrinis subjektas.

Ypatingais atvejais, kaip, antai, žemiau pateikiamame eilėraštyje, paskiri žodžiai eilutės pabaigoje netgi „perlaužiami“. Tai verčia klausytoją iš pradžių patirti garsines ir skiemenines struktūras, ir tik jas suvokus atpažinti eilėdarą peržengiančias reikšmes.

Svarbiausia, žinoma, yra tai, kad ir tokiomis sąlygomis poetinis pranešimas dėl visa apimančio lyrinio subjekto ir jo savirefleksijos lieka neaprėpiamas:

 

Špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos

inkiluos – galingiausieji man

užtarytojai mano žaismė

pirmučiausia – sielos pusiausvyruonėjančios

žvakės su snapo

vaškuolėm dagtelėm, taškuotos

mažybinės povos su

perlų vainikais ir aukso žiedais

ant kojelių – pagaus ir nurinks ne iš tikro, numaus

ne iš tikro, tik taip pasakyta dainoj, tai svajota

tai visko – iš nieko – ir būta

 

(Rink. „Iš naminio audimo dainos“, p. 51)

 

Kiekvienas, bent kiek įsigilinęs į tradicinės lietuvių liaudies dainos poetiką, įžvelgs, kiek toli – remdamasis ja – V. Braziūnas, be visa ko, taiko į kitas naujas erdves, kurios atveria ir itin savitai kuria lyrinio Aš suvokimą.Tokia V. Braziūno lyrikos samprata buvo išsakyta Elenos Bukelienės, lietuvių literatūros kritikos grandės. Tai atsiskleidė pokalbyje su ja per 2006 m. pavasarį Vilniuje įvykusį poezijos vakarą, apie kurį ji rašė „Literatūroje ir mene“ 2006 m. balandžio 7.

Iš vokiečių k. vertė ANTANAS A. JONYNAS