tekstai.lt

Alfredas Guščius. Tarp Baltušio ir Cellinio

areska%20kumele.jpg     Vitas Areška. KUMELĖ VARDU EMILIJA (PRISIMINIMAI IR APMĄSTYMAI). – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 434 p.

     Autobiografinės knygos rašomos nuo seniausių laikų. Dėl ko ir kam jos rašomos? Palyginus parašytas prieš pusantro tūkstančio metų, pavyzdžiui, šv. Augustino „Išpažintį“, prieš puspenkto šimto (Benvenuto Cellinio „Gyvenimas“) ir atsiradusias mūsų laikais, galėtume išvesti universalią dominantę. Ji liudija, kad iš autobiografinio žanro kūrinių skaitytojų atmintyje ilgiausiai išsilaiko tie, kuriuose autoriai aprašo ne tiktai savo pragyventus metus, savojo laiko politinius, socialinius, kultūrinius įvykius, pagaliau net ir savo nuveiktus darbus, bet tie, kuriuose nepabūgta pažvelgti į savo vidinį pasaulį, taigi tie, kuriuose išdrįstama pakankamai plačiai atsiverti, apsinuoginti prieš skaitytojus, prieš laiką. Jo eroziją atlaikiusio autobiografinio kūrinio pagrindinis vertybinis požymis yra autoriaus saviraiškos autentiškumas, pasakojimo būdo subjektyvumas ir pasirinkto rašymo stiliaus literatūrinis pajėgumas į darnią visumą sieti išorinę ir vidinę tikroves, epochos ir širdies tiesas.

 

     Rengdamasis apžvelgti Vito Areškos prisiminimų ir apmąstymų knygą „Kumelė vardu Emilija“, išsitraukiau iš lentynos sovietmečiu itin išgarsėjusią Juozo Baltušio autobiografinių prisiminimų dilogiją „Su kuo valgyta druska“. Vėl perskaičiau pirmąją dalį ir užmaršties dulkių, blukinančių knygos įspūdį, mažai teradau. J. Baltušis atsiminimus konstruoja prozos meno principu, todėl daugelis aprašytų vaikystės epizodų estetine įtaiga niekuo nenusileidžia jo garsiam romanui „Parduotos vasaros“. Tikriausiai memuarai tik tokiu būdu ir tegali būti užkonservuoti ilgalaikiam naudojimui, – kai aprašomi faktai, įvykiai, žmonės yra tinkamai iškaitinti autoriaus subjektyvaus suvokimo, jo literatūrinės kalbos gyvybingumo, estetinės kultūros, pagaliau jo asmenybės dvasinės sugestijos žaizdre. Tik šituo vertinimo kriterijumi remdamiesi tegalėtume suprasti, kodėl vienos memuarinės knygos blanksta, užsimiršta, kitos ne.

 

     „Kiekvienas žmogus, kas jis bebūtų, jei yra nuveikęs ką šaunaus ar bent ką panašaus į šaunumą, turėtų, būdamas doras ir teisingas, pats savo ranka aprašyti savo gyvenimą.“ Taip pradėjo savo garsų „Gyvenimą“ Benvenutas Cellinis, italų skulptorius, juvelyras (1500–1571), kurio daugelio dailės kūrinių nebeliko, bet žodinis paminklas – memuarai – ir toliau tęsia jo šlovę. Tyrinėtojų pastebėta detalė – Cellinis neturėjo plataus humanitarinio išsilavinimo, nebuvo knyginis žmogus, bet užtat turėjo atkakliai savo tikslo siekiančią, valingą prigimtį, nepriklausomą dvasią, nepalaužiamą energiją, turiningą, kupiną įvykių, nuotykių gyvenimą.

 

     Manyčiau, kad čeliniškos valios, charakterio, asmenybės savybės nulemia ir mūsų amžininko, literatūros mokslininko, pedagogo V. Areškos prisiminimų ir apmąstymų knygos emocinę tonaciją, dvasinę aurą. Neturėdamas baltušiško grožinio žodžio talento, bet turėdamas čelinišką pasakojimo energingumą, atvirumą, V. Areška gana stambiame prisiminimų tome sėkmingai balansuoja tarp apybraižinio paviršutiniškumo, kompozicinio ištęstumo ir probleminio universalumo, intelektualinio skvarbumo, aukšto atskirų epizodų, paveikslų vaizdingumo.

 

     Nuoseklaus chronologinio pasakojimo principo autorius nesilaiko, neretai prie to paties fakto grįžta dar kartą, bet jau kitame siužeto kontekste. Prisiminimai suskirstyti į dvidešimt skyrių, labai nevienodų savo apimtimi ir reikšme bendram pasakojimui. Siekiant kompozicinės architektonikos tobulumo, gal būtų galima atsisakyti „Traukinių plėšiko mirties“ (apie Staliną), o gal dar įspūdžių apie kelionę į Indiją.

 

     Į savo 80 metų gyvenimo istoriją V. Areška gebėjo pažvelgti iš Ožiaragio mitologinės simbolikos, iš lakoniškų metaforų apie už horizonto slypintį paslaptingą pasaulį, viliojančius miestus, spindinčias erdves aukštumos. Tai patogi literatūrinė aukštuma, visų pirma stilistiniu ir intelektualiniu atžvilgiu, nes leidžia autoriui išvysti plačią Lietuvos XX a. politinių įvykių panoramą, pamatyti joje savo gimtąjį Zybolių kaimą (Rokiškio r.), o kartu ir savo tėvų, protėvių likimus, jų socialines bei buitines peripetijas. Knygos autorius – aukšto rango literatūros mokslininkas, kritikas, publicistas, – todėl joje gausu literatūrinių įvaizdžių, simbolių, kultūrinių digresijų, bet abstrakcijų, sausų filologinių apmąstymų tekste nedaug, o jeigu ir pasitaiko, tai visa tai kompensuojama sodriomis buities detalėmis, ryškiomis savo paties bei kitų žmonių charakteristikomis. O filosofuoti autorius mėgsta, tokiai akcijai jį įpareigoja ir pasirinktasis knygos žanras (prisiminimai, apmąstymai).

 

     V. Areška per visą pasakojimą veda pagrindinį idėjinį autobiografijos leitmotyvą – bandymą išsiaiškinti, kaip jis, doras ūkininkų vaikas, katalikiškai ir patriotiškai auklėtas, nuėjo tarnauti tarybų valdžiai, tapo jos ideologijos uoliu vykdytoju, užėmė aukštas pareigas Vilniaus pedagoginiame institute, Vilniaus universitete, buvo ilgametis tų mokyklų komsorgas, partorgas, o vienu metu net Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto narys. Konformizmo, kolaboravimo tema knygoje yra viena pagrindinių ir ji, palyginti su kitų „kairiųjų“ memuaristų prisiminimais, kol kas giliausiai ir plačiausiai atskleista.

 

     Socializmo ideologijos melas jaunystėje atrodė įtikinamas. Tas melas natūraliai įsitvirtino dar tuščioje sąmonėje. Iš kaimo atsinešti elgesio principai ir tradicijos visai nesiderino prie viešpataujančios oficialios sistemos. Melas kartais būna iškalbingesnis net už akivaizdžiausią tiesą. Jis plovė mano kartos inteligentijos smegenis. <…> Mano karta atėjo tarsi iš niekur, nieko neturėdama, atėjo alkana ir pasiryžusi užkariauti pasaulį, rasti jame vietą, nors tas rūstus pasaulis labiau priminė šokį su kardais (p. 389).

 

     Jeigu knygoje teskaitytume tik teorinius išvedžiojimus šia tema, teregėtume tik davatkišką mušimąsi į krūtinę „mea culpa“, taigi – klydau, nusidėjau, esu kaltas, – tai ji nedarytų skaitytojui pozityvaus poveikio, dargi atsitiktų priešingai. Bet V. Areška, kaip minėta, čeliniškai atvirai ir nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimo kelią, o išvadas argumentuoja istoriškai objektyvių įvykių, faktų, dokumentiškai tikslių datų, pavardžių pateikimu. Net jei V. Areškos pasakojimą sumanytume patikrinti melo detektoriumi, manau, nedaug kas jame pasikeistų.

 

     Iš prigimties būdamas veiksmo, veržlumo, bendravimo, ryžtingų sprendimų žmogus, taigi, psichologiškai vertinant, tikras ekstravertas, V. Areška atitinkamai grindžia ir savo autobiografiją – joje nėra nei šešėlio egocentrizmo, užsidarymo monologinio kalbėjimo ar užsimiršimo (pamirštant adresatą) kiaute. Ir negalėjo būti, kadangi jo prigimtinis charakteris, temperamentas, pagaliau pati profesija ir visuomeninės bei mokslinės pareigos nenumaldomai plėtė asmeninio gyvenimo ribas, artino, skatino, provokavo įvairiapusį bendravimą su pasauliu, su įvairaus rango mokslininkais, dėstytojais, ideologinio baro, komunistų partijos veikėjais. Todėl jo paties autobiografijoje inkrustuota daugybė kitų žmonių biografinių nuotrupų, situacijų, kolizijų, ir tokia patirčių samplaika daro V. Areškos knygą vertingą dar ir pažintiniu atžvilgiu.

 

     Žavesio V. Areškos biografijai teikia fatališki atsitiktinumai, autoriui nutikę ir su kumele Emilija, ir su Zybolių kaimo seniūnu. Fatalizmu tiki ir pats knygos autorius, nes tik per plauką jis buvo nuo tragiškos daugelio savo bendraklasių ir bendraamžių, žuvusių ar partizanaujant Lietuvos miškuose, ar Raudonosios armijos frontuose, lemties. Pusbrolio Antano meistriškai sufalsifikuota biografija, reikalinga Vitui mokytis „Darbininkų ir valstiečių parengiamuosiuose kursuose“ (1948), galima sakyti, buvo pirmasis konformistinis laiptelis ilgoje knygos autoriaus partinėje ir mokslinėje karjeroje. Tikriausiai ir pačiam autoriui, ir mums, skaitytojams, paradoksiškai ir kartu labai simboliškai šiandien atrodo ta falsifikacija, kadangi ji tapo idėjiniu pagrindu doram jaunuoliui, besiveržiančiam į mokslą, į šviesą. Taip, idėjiniu pagrindu, bet jau su pradiniu broku, su melo įtrūkiu. Kaip tik tarybinės valdžios ir komunistinės sistemos tartiufiškumas, veidmainiškumas V. Areškos knygoje įtikinamai ir originaliai pavaizduotas, nes yra pateikiamas ne sausų moralų, dešiniojo smerkimo tonu, bet konkrečių žmonių elgesio, veiksmų, jų charakterių raidos, likimo posūkių, lūžių pavidalu. Štai kad ir pasakotojo bendrakursio, žinomo partinio veikėjo Prano Mišučio likimas. Jaunesnėms kartoms, regėjusioms šį veikėją tik aukštose partinėse tribūnose, jis turbūt atrodė panašus į standartinę, šaltą, dogmatinius žodžius beriančią burną. V. Areškos tekste jis atrodo visai kitaip: socialinė kilmė („biedniokas“), aikštingo charakterio bruožai, jaunatviškas nenoras tilpti nustatytuose elgesio standartuose, vyresniojo brolio tarnystė hitlerinės armijos gretose, jo savižudybė, griežtas partinis papeikimas, svaiginanti karjera, – visa tai susipynę į siūlų kamuolį, vadintiną likimu. Norint jį išnarplioti, vien schemiško požiūrio ar apriorinio vertinimo nepakanka. Literatūrologas ir mąstytojas V. Areška šitą tiesą gerai suvokia ir todėl ir į save, ir į kitus žvelgia rašytojo, „sielos dialektiko“ akimis.

 

     V. Areška jautriai pasakoja apie susidorojimą su doru „kairuoliu“ dėstytoju Petru Mikutaičiu, kurio nei jis, jaunas pedagoginio instituto komsorgas, nei vyresni kolegos nesugebėjo apginti nuo prasidėjusių represijų, pasibaigusių kalėjimu. Tokių laužomų dėstytojų, humanitarų likimų (Jono Laužiko, Marcelino Ročkos, Antano Vengrio ir kitų ) autorius regėjo daug; ir po jo paties biografija buvo kastasi ne kartą, tačiau išgelbėjo gal atsitiktinumai, gal visagalis Apvaizdos pirštas, palankus išmintingosios kumelės Emilijos auklėtiniui. Mąstančio, gilias etnines šaknis, stiprius nacionalinius genus turinčio inteligento, dirbusio komunistinės ideologijos, mokslo, pedagogikos baruose, gyvenimas negalėjo būti nedramatiškas ir kartais nekomiškas.

 

     V. Areška knygoje daug dėmesio skiria savianalizei, savikritikai, prisimindamas savo karjeros kelią nuo pat pirmųjų komiškų scenų ideologinėse tribūnose (net nevykusio konferansjė vaidmens per koncertą filharmonijoje) iki pat garbaus ir solidaus katedrų vadovo postų, įvairiausių komisijų, komitetų nario. Sugebantis charakterizuoti ir portretuoti, V. Areška aprašydamas savo gyvenimą atspindi daugumos lietuvių inteligentijos (ypač savo kartos) pasaulėjautos ir pasaulėžiūros formavimosi, prisitaikymo prie sovietinės okupacinės sistemos, jos abejonių, klystkelių, tylios rezistencijos ir galop politinio kolaboravimo vaizdą. Ir šis vaizdas reljefiškas, iškalbingas, nes byloja ne vien tik opozicinėmis, antitarybinėmis, galutinai jau laisvoje Lietuvoje susiformavusiomis pažiūromis, bet ir sodriais anuometinės buities gerinimo, buto įsigijimo, protekcionizmo, „blato“ faktais. Jis byloja ir primestinio, širdžiai nemielo darbo Marksizmo-leninizmo katedroje, ir disertacijos apie Teofilio Tilvyčio poeziją rašymo, aspirantūros Maskvoje, grįžimo į

Lietuvą, būsto paieškų bei kitais gyvais epizodais.

 

     Buities, šeimos, konformizmo, pašaukimo, karjeros, talento aspektais autorius žvelgia ne tiktai į save, sukurdamas autentišką autoportretą, bet lakoniškai apibūdina ir savo gyvenimo kelyje sutiktų, pažintų žmonių charakterius, asmenybes. Manau, kad daug ką ryškaus skaitytojas sužinos apie pedagoginio instituto, universiteto anuometinius vadovus, dėstytojus, bendramokslius, kolegas, rašytojus. Įdomūs prisiminimai apie Vytautą Bložę, Juozą ir Alfonsą Keliuočius, Vytautą Kubilių, Juozą Baltušį, Antaną Miškinį, Eduardą Mieželaitį, Manfredą Kleiną, Rimvydą Šilbajorį, Genriką Zimaną, Merkelį Račkauską. O „kolektyvinis“ Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros, kuriai V. Areška vadovavo dvidešimt metų (1971–1991), portretas ypač pavykęs, – jame regime išsamią šios literatų kalvės istoriją, patirtas dramas ir reformas, skaitome subtilias, pagarba, tolerancija kiekvienam aprašomam kolegai dvelkiančias charakteristikas. Neabejotinai šią beletristinę užduotį sėkmingai vykdyti talkina literato, estetiko, kritiko kvalifikacijos. Beje, įdomu buvo iš šių prisiminimų sužinoti, kad gimnazijoje vyravo matematiniai V. Areškos gabumai, kad į poezijos tyrinėtojo kelią jį pastūmėjo pažintis su dailininku Jonu Švažu, gilinimasis į dailės „poetinę“ kalbą..

 

     Pagirtina šios autobiografijos savybe reikia laikyti didelį autoriaus dėmesį savo šeimos bei giminės „genealoginiam medžiui“, kuris kaip reta šakotas, tvirtas ir senas. Etnografai, etnologai turėtų būti V. Areškai dėkingi už išsamias, istoriškai dokumentuotas žinias apie Rokiškio krašto praeitį, Rokiškio miestą, jo bažnyčią, Zybolių kaimą bei aplinkines vietoves, jų gyventojus, papročius, nuotykius, iš kurių autoriui maga paporinti ir apie kaimiečių sekso išdaigas, meilės „trikampius“. Neatsitiktinai autorius daug vietos skiria „gimtosios gūžtos, tėvų ir giminių praeičiai ir kilmei“, kadangi suvokti savo gyvenimo, pasaulėžiūros, charakterio raidos be socialinės ontogenezės neįmanoma. Ir būdo, ir pasaulėjautos, ir talento pradus mes gauname paveldėjimo keliu iš tėvų, iš protėvių. Tik vėliau nuo paties žmogaus valios, apsisprendimo, tikslo siekimo priklauso jo gyvenimo ir asmenybės kokybės laipsnis. Areškų ir Malelių (motinos šaka) giminėse būta ir esama stiprių vitališkų genų, talentingų asmenybių (poetas Antanas Strazdas, dailininkas Kajetonas Sklėrius, rašytoja Alė Rūta). Gimęs po lemtinguoju Ožiaragio totemu (ir dar sausio 6-ąją. Trijų karalių dieną), autorius prisipažįsta, kad ambicingumą, „honorą“ (garbės, karjeros troškimą) paveldėjo iš senelio Jurgio, iš tėvo, o valiūkiškumą, linksmumą, vidinės laisvės pojūtį – iš motinos giminės. Autorius gana daug mąsto apie tuos savo genus, horoskopą, neretai savikritiškai pasišaipydamas. Atvirumo laipsnis šioje autobiografijoje tikrai aukštas, nes taip pasijuokti iš savęs, praverti asmeninio gyvenimo ir šeimos duris, kaip tai daro V. Areška, sugeba ne visi memuaristai, tuo labiau literatūrologai.

 

     Savo ligšiolinį gyvenimą autorius reziumuoja: „...nesijaučiu gyvenęs beprasmiškai. Gyvenau pagal amžiais nusistovėjusį egzistencijos dėsnį – mažinti skausmą ir didinti malonumą. Tas dėsnis veikė ir diktatoriško režimo sąlygomis. Kas to nepripažįsta, manau, meluoja sau ir kitiems. Jeigu nebūtų džiaugsmo akimirkų, tai tikrai gyvenimas prarastų prasmę. Baimė ir kūrybos džiaugsmas, egoizmas ir atsakomybė už kitų sėkmę gyvavo kartu“ (p. 393). Tai svarbus prisipažinimas, iškylantis iš viso pasakojimo mažorinės tonacijos. Sunkus, neretai dramatiškų pastangų kainavęs prisitaikymas prie sovietinės sistemos nenužudė epikūriško gyvenimo džiaugsmo, neatbukino sielos, nesunaikino vilties tobulėti pačiam ir savo tautai. „Aš džiaugiuosi sulaukęs Lietuvos nepriklausomybės, sulaukęs demokratinio gyvenimo būdo, privačios iniciatyvos suteiktų

galimybių kurti geresnę, prasmingesnę žmogaus būtį“ (p. 402). Tiki tokiu autoriaus prisipažinimu, nes tai žodžiai, pagrįsti turiningo, įdomaus gyvenimo darbais.