tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. „JUODOJI MOTERŲ KNYGA

      
       Prancūzai, prieš gerą dešimtmetį išleidę „Juodąją komunizmo knygą“, prieš kelerius metus – „Juodąją kolonializmo knygą“, toliau nagrinėja pasaulyje padarytus ar daromus nusikaltimus žmonijai. Minėtos knygos jau tapo bestseleriais ne tik Prancūzijoje, jos išverstos į daugelį kalbų, o „Juodąją komunizmo knygą“ italai net yra įtraukę į mokyklų programas. Pernai Prancūzijoje pasirodė trečias panašaus pobūdžio leidinys „Juodoji moterų knyga“, kurią švedai jau išsivertė ir išleido prieš pat Kovo 8-ąją. Daugelis žurnalistų šią knygą pavadino savotiška biblija, specialiai skirta tiems, kurie norėtų sužinoti apie dabartinę moterų padėtį pasaulyje.

       „Juodoji moterų knyga“ – storas tomas, kuriame pateikiami faktai apie vadinamąjį vyrų karą prieš moteris. Per šimtmečius tas karas, deja, pasiglemžė gerokai daugiau aukų, negu kokia nors vyravusi politinė ideologija. Kai kurių Švedijos žurnalisčių nuomone, veikalui labiau tiktų pavadinimas „Juodoji patriarchato knyga“.

       Šios knygos redaktorės, prancūzės Caristine Ockrent ir Sandrine Treiner, suskirstė leidinį į penkis skyrius, skirtus moterų apipjaustymui, seksualinei vergovei, prekybai moterimis, diskusijai dėl skarų ir politikos įtakai. Čia sutelktas dėmesys į moterų saugumą, integralumą, laisvę, orumą ir lygiateisiškumą. Švedės parašė įvadą ir papildė knygą švedų autorių tekstais, tarp jų – apie moteris ir žiniasklaidą. Taigi knygoje įvardyti vyrų visuomenės padariniai. Pavyzdžiui, Saudo Arabijoje moterys iki šiol negali vairuoti automobilio ir neturi balsavimo teisės. Du trečdaliai pasaulio analfabetų – moterys, o parlamentuose jos tesudaro vos 16 proc.

       Kai kas galbūt paklaustų, kam ta knyga iš tikrųjų reikalinga? Tekstus jai rašė apie keturiasdešimt tarptautinių eksperčių, daugiausia prancūzės, dirbančios žiniasklaidoje ar tarptautinėse žmogaus teisių organizacijose. Galėtų kilti ir kitas klausimas, kodėl apie tai kalba tik moterys, kaip jau ne sykį yra buvę: moterys rašo moterims apie moteris. Gal apie tokius skaudžius dalykus tik moterys ir tegali jautriausiai ir drąsiausiai prabilti?

       Daugelyje pasaulio kraštų moterys iki šiol gyvena ne tik sunkiomis, bet tiesiog nepakeliamomis sąlygomis. Jos žudomos, deginamos, užmėtomos akmenimis arba išprievartaujamos vien todėl, kad yra moterys. Niekas negina jų nuo pažeminimo ir priespaudos, atima pagrindines, žmogiškąsias jų teises. Niekam nerūpi, kad apipjaustomos mergaitės, kad jos parduodamos arba paverčiamos prostitutėmis. Net tokioje išsivysčiusioje šalyje kaip Švedija daugelis moterų kovoja su prietarais ir diskriminacija.

       „Juodoji moterų knyga“ – unikalus dokumentų rinkinys, parodantis šiurpią ir netoleruotiną tikrovę. Demografė ir sinologė Isabelle Attené rašo, kad šiandien Azijoje trūksta apie 90 mln. moterų, jų nėra, nors jos galėjo būti: vienos negimė dėl atrankinių abortų, kitos buvo pamažu numarintos badu arba vos tik užgimusios nužudytos. Kinijoje po šešiasdešimties komunistinio valdymo metų socialinė neteisybė gerokai didesnė negu Indonezijoje, Pakistane ir Indijoje. Paradoksalu, bet ekonomikos modernizavimas čia sugrąžino tradicinius valdžios santykius. Visos Azijos šalių tautos, ne tik musulmoniškos, labiau vertina sūnus. Kinijoje dėl vieno vaiko politikos mergaitės tiesiog dingsta iš statistikos, jos slapstomos, savam krašte gyvena nebūdamos pilietėmis.

       Pasaulinė demografinė norma – 105 gimusiems berniukams tenka 100 mergaičių, Kinijoje 100 mergaičių tenka 117 berniukų, o kai kuriose šalies vietose – net 138. Senas kinų posakis: „Augini mergaitę, ari kaimyno lauką“, tebėra gyvas. Gimusios mergaitės paliekamos miške, užnuodijamas jų maistas arba neduodama valgyti, joms taikomas smurtas ir prievarta. Mergaitės nebegimdomos ir atsiradus galimybei anksti diagnozuoti vaisiaus lytį. Būdų yra įvairių, o rezultatas akivaizdus: daugelyje Azijos šalių smarkiai padaugėjo jaunų vyrų, kurie tampa socialine ir ekonomine bėda. Tačiau moterų trūkumas nepagerina jų padėties, priešingai – kai kuriose Indijos vietose suklestėjo prekyba moterimis. Moterį, dažniausiai pagrobtą kitoje pasaulio dalyje, čia galima nusipirkti ir vėliau ja „dalytis“ su nevedusiais kaimynais. Bangladešo rašytoja Taslima Nasreen yra įsitikinusi, kad moterų priespaudą įteisina ir Koranas. Ji mano, kad teiginys, jog fundamentalistai iškraipo Koraną, yra mitas, priešingai – jie išmoksta jį atmintinai.

       Pietų Amerikoj vykdomos masinės jaunų darbininkių žudynės, čia net atsiradęs naujas terminas – feminicide. Meksikoj ir Gvatemaloj kriminalinės gaujos ir narkotikų sindikatai sykiu su vietine policija grobia trylikos dvidešimties metų mergaites, jos išnaudojamos seksualiai, o paskui nužudomos. Afrikoj didžiausia moterų rykštė – AIDS, kurį lydi prievartavimai, smurtas, gimsta vis daugiau AIDS užkrėstų vaikų. Šiuo virusu Zimbabvėj ir Zambijoj užsikrėtusios net 75 proc. moterų, epidemija jau tampa jų liga. Iš Afrikos šalių bene geriausia moterų padėtis Tunise.

       Dauguma knygos autorių mano, kad moterų švietimas gali padėti sukurti mūsų planetos gerovę. Tai, ko gero, vienintelis būdas įveikti prievartą, nusikalstamumą, ligas, skurdą, badą ir netgi aplinkos užterštumo padarinius. Afrikoje per 70 proc. moterų dirba žemės ūkyje, bet jos valdo tik apie 15 proc. žemės. Manoma, kad radikalus nuosavybės santykių pakeitimas smarkiai pakeistų Afrikos ateitį. Anot vienos straipsnio autorės, išlaisvinkite moterį, ir ateis pavasaris.

       Moterų padėtis ištyrinėta 51 pasaulio šalyje. Įdomu, kad JAV čia atsidūrusi net 17 vietoj, taigi gerokai žemiau nei Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Kanada, Australija, Latvija, Lietuva ir kitos šalys. Nuo šešto praėjusio amžiaus dešimtmečio amerikiečių moterų padėtis labai pagerėjo, dabar didžiausias jų rūpestis – atlyginimų skirtumas. Tiesa, teisininkių ir gydytojų moterų atlyginimai pakankamai dideli, tačiau kitų sričių darbuotojų beveik dukart mažesni negu vyrų. Čia kaltinami respublikonai, ypač G. Busho vyriausybė, vengianti įteisinti kai kuriuos moterų lygiateisiškumo įstatymus.

       Pastarųjų dešimtmečių ekonominiai ir politiniai pokyčiai (Berlyno sienos griūtis, Rytų Europos, Baltijos šalių išsivadavimas iš sovietinės nelaisvės, Kinijos, Rusijos pastangos atsikratyti komunizmo ir kt.), rodos, turėjo pagerinti moterų padėtį, tačiau daug kur atsitiko priešingai. Išaugusi ekonomika milijonams moterų sukūrė pakenčiamas gyvenimo sąlygas, tačiau dar daugiau moterų atsidūrė žeminančiam skurde. Karai, suirutės, nestabilumas, nusiteikimas prieš Vakarų pasaulio dominavimą daugelyje kraštų grąžino ankstesnius patriarchalinius papročius. Tokiose „ekonomikos tigrų” šalyse kaip Taivanis, Pietų Korėja moterims dar sunkiau. „Juodojoje moterų knygoje“ dar trūksta duomenų apie moterų padėtį Rusijoje, Rytų Europoje, Malaizijoje, Airijoje, Polinezijoje ir kt.

       „Juodoji moterų knyga“ atskleidžia niūrią ir baisią šiandienos moterų padėtį, tačiau viltį teikia įvairios už moterų teises kovojančios organizacijos ir judėjim