tekstai.lt

Marytė Kontrimaitė. Knyga – paminklas

      
b_144_226_16777215_0___images_stories_akmuoirsviesa.jpg       Juozas Lionginas Laurušas. AKMUO IR ŠVIESA. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005. – 256 p.

 

       Taip, Juozai Laurušai, esi visiškai teisus – nepateisinamai vėlai rašau šį tekstą, gėda man, gėda!.. Rodos, matau, – žvelgi savo skvarbiomis akimis ir šaipaisi. Jau septinti metai, kai mūsų, mirtingųjų, pasaulio erdvė ir laikas Tavęs nebevaržo. (Taip ir nesulaukei šešiasdešimtmečio, kurį būtumei šventęs šįmet.) O jei vis dėlto pabandyčiau pasiteisinti, kodėl taip užtrukau?

       Senokai laukiau Tavo armėnistikos tekstų pasirodant, ypač – neskelbtųjų, žinojau ten būsiant protingos analizės ir daugybės vertingų duomenų. Todėl, kai pernykštėje knygų mugėje aptikau Tavo rašinių rinktinę man labai artimu pavadinimu „Akmuo ir šviesa“, iš karto ją stvėriau. Ir neatsargiai pažadėjau ten sutiktai Tavo žmonai Jūratei parašyti šios knygos recenziją. „Kaltas“ jos argumentas: „Kas, jei ne tu, kas čia dar išmano tuos armėniškus reikalus?“ Taip ir įkliuvau.

       O man rašyti recenzijos visiškai nesinorėjo. Negaliu objektyviai svarstyti ir analizuoti Tavo tekstų, nes už jų, rodos, matau ir girdžiu Tave – „likimo brolį“. Mes abu – iš tos pačios „pokarinukų“ kartos, vienmečiai, abu – tremtiniai, „Sibiro vaikai“, tik tau, partizano sūnui, teko patirti daug skaudesnių išgyvenimų.

       Skaitau Jūratės parašytą knygos įžangą: „Su psichologine nuostata ieškodami vidinės dramos šaltinio, jį rastume alkanoje vaikystėje, internatinėje paauglystėje, tėvo stokoje <...>. Neturėti namų, kuriuose įsikuria kolūkio kontora, netekti kone visų artimųjų, niekada nepamatyti gyvo tėvo partizano, nors jis išsislapsto giminaičių sodyboje <...> net iki 1977 m., kol „nelegaliai“ miršta ir „nelegaliai“ palaidojamas prie savo slaptavietės pamatų. Saugumas, negalėdamas užfiksuoti nei tėvo gyvenimo, nei mirties pėdsakų, persekioja ir tardo sūnų.“

       Mes abu nelengvai pritapom sovietinėj realybėj, abu studijavom filologiją ir susitikom Jerevane, kur mokėmės armėnų kalbos, gilinomės į Armėnijos literatūrą, be galo turtingą kultūrą ir skaudžių praradimų paženklintą jos istoriją.

       Tam tikslui Tu gavai gerokai daugiau laiko negu aš, lituanistiką baigusi Vilniaus universiteto stažuotoja; man – tik dveji metai, o Tau, po rusų kalbos ir literatūros studijų universitete pirmo kurso kartu su kolega Michailu Kudriavcevu „išmainytam“ į du Jerevano studentus rusistus, buvo duota užbaigti analogiškas penkerių metų studijas Jerevane. Po to (kai aš atvažiavau) dar gavai dvejus metus stažuotės (per ją įsigudrinai dirbti Biurakano observatorijoje – taip ir neprisipažinai, ką ten veikei, išskyrus spoksojimą į tenykštes fantastiškas, didžiules kalnų žvaigždes). Ir, žinoma, visus tuos metus ne tik studijavai rusų kalbą ir literatūrą bei mokeisi armėnų kalbos, – dar ir Armėnijos dvasios sėmeisi kur kas gausiau už mane, apribotą ne tik laiko, bet ir lyties – truputį pavydėjau Tau, turinčiam daugybę draugų, draugelių, bičiulių ir pažįstamų. Man vis tekdavo patirti, kad į mane, šviesiaplaukę svetimšalę, vietiniai vyrai žvelgia su visai kitokiomis mintimis. Nuolatos tekdavo kratytis įkyraus, neretai ir įžūlaus kalbinimo, sekiojimo iš paskos. Saugu būdavo, tik jei eidavau su kokiu nors vyriškos lyties atstovu. Vietinių vaikinų privengdavau dėl minėtų priežasčių. Todėl iš pradžių neretai Tavęs paprašydavau mane lydėti. Pavyzdžiui: „Nusivesk mane į kiną už mano pinigus…“

       O dar pasigesdavau Tavęs todėl, kad labai pasiilgdavau savo kalbos, man trūko lietuvių pašnekovų. Visiškai be akcento lietuviškai kalbantis Miša tuo metu, kai atvažiavau, jau buvo vedęs, netgi tapęs tėvu, jam trukdyti buvo nepatogu. Ir Tu ne kasdien atvažiuodavai iš netolimo Biurakano, o atvažiavęs dažniau užsukdavai pas savo draugus (prie tų kompanijų nepritapau, nes nelabai mėgau ištisus vakarus sėdėti prie vyno ar kai ko stipresnio). Bet kai užklysdavai, įsileisdavom į ilgiausias kalbas, dažnai – ginčus, ypač apie literatūrą. Gerbiau Tave už erudiciją, bet ir pati jaučiausi esanti pakankamai apsiskaičiusi, ginčai įkaisdavo vos ne iki barnio, nors rimčiau nesusipykdavom (aš Tave „įbrolinau“, atmetusi bet kokias intymumo galimybes). Iš pradžių apie Armėnijos istoriją, papročius, buitį žinojau kur kas mažiau, todėl įdomūs būdavo Tavo svarstymai ir komentarai šiom temom. Puikiai kalbėjai šnekamąja armėnų kalba (su truputį komišku akcentu), Tavo žodynas buvo pilnas ne tik bendrinės leksikos žodžių, bet ir barbarizmų, tarmybių, archaizmų...

       Į Lietuvą grįžę susitikdavome vis rečiau. Abu turėjome šeimas, užpuolė buities ir kiti rūpesčiai. Susitikus pasiskųsdavai turįs nykių pareigų – versti visokius mūsiškių literatūrologų tekstus (kartais tiesiog rašliavas) bei valdiškus Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto administracinius raštus į rusų kalbą – Maskvos „prievaizdams“. Grožinės armėnų literatūros vertimų lyg ir nesiėmei. Tau buvo įdomiau tyrinėti, ieškoti retos informacijos. Kartą sutiktas pasisakei rašąs disertaciją apie armėnų ir lietuvių ryšius. Neabejojau, kad bus vertingas darbas, tačiau jis taip ir nepasirodė. Kitą kartą sutiktas pasiguodei, kad yra kliuvinių ir davei pasiskaityti dalį nebaigto įdomaus komparatyvistinio straipsnio. Dar kartkartėm aptikdavau kokį Tavo tekstą spaudoje. Paskutinį kartą Tave gyvą mačiau liūdna proga – Mišos Kudriavcevo laidotuvėse.

O paskui visai netikėtai duslus Jūratės balsas telefone – pakvietė į Tavo laidotuves...

       Dabar vien mintyse galiu pasiginčyti su Tavimi, tik Tu nebegali atsikirsti šmaikščiai, kaip kadaise. Ir dar – man vis dar galioja senas priesakas: apie išėjusius – gerai arba nieko... Ilgai neprisiruošusi, galop apsisprendžiau – tikros recenzijos nerašysiu. Tiesiog pakalbėsiu apie Tave ir šitą knygą.

       Tai, sakyčiau, dvasinis paminklas, mylinčios žmonos, vienos geriausių mūsų literatūros tyrinėtojų daktarės Jūratės Sprindytės rūpestingai surankiotas ir sudėliotas Luozo Laurušo kritinių tekstų rinkinys. Kaip reta puiki įžanga: informacija apie autorių subalansuota, išsami, bet santūri, parašyta jautriai, bet ne sentimentaliai, tiktai retsykiais iš taupių epitetų pajuntamas skausmingai išgyventas rašančiosios artimumas, visiškas įsigilinimas į autoriaus turtingą, komplikuotą vidinį pasaulį. Galima tik nujausti, kaip nelengva jai buvo su juo gyventi, atlaikyti jo maksimalizmą – tiktai karštis arba ledinis šaltis, drungnas – niekados...

       Visi knygos tekstai padalyti į du skyrius: „Komparatyvistika“ ir „Sau pačiam ir pasauliui“. Pirmajame atsidūrė tie, dėl kurių ir buvo man pasakyta, „kas, jei ne tu“, – susiję su armėnų literatūra, kultūra, istorija. Dauguma jų publikuota spaudoje, įvairiuose leidiniuose.

       Rimti ir vertingi visi armėnistikai skirtieji straipsniai, tačiau svarbiausi man buvo du anksčiau neskaityti tekstai. Pirmasis – didelio (9 autoriniai lankai) monografinio darbo apie lietuvių ir armėnų literatūrinius ryšius planas, iš kurio matyti, kaip plačiai buvo užsimota, kaip rimtai apmąstyta, kaip ruoštasi. Nepaprastai įdomus turėjo būti pirmasis darbo skyrius „Lietuvių ir armėnų istorinės, kultūrinės ir literatūrinės sąsajos nuo seniausių laikų iki 1940 m.“; čia vien iš plano, išvardytų nagrinėsimų paralelių (armėnų ir lietuvių nacionalinis judėjimas), pavardžių (J. Zauerveinas, V. Kudirka ir kt.) jau matėsi, kas turėjo cenzoriams užkliūti. Kaip tik šitos temos autoriui ir buvo įdomiausios, o ne antra planuotoji dalis – apie „broliškų“ tarybinių tautų ir literatūrų draugystę, privalėjusi „pridengti“ ir įteisinti visą darbą... Tačiau jam buvo nurodyta apsiriboti šia oficiozine tema, todėl, anot J. Sprindytės, „atšalo nuo armėnianos“...

       Antrasis, man šiek tiek žinomas (tai jo dalį buvau gavusi pasiskaityti iš autoriaus) solidus komparatyvistinis straipsnis „Armėnų kilties“ personažai Vinco Pietario „Algimante“ ir Vaižganto „Pragiedruliuose“. Jame, be literatūrinių paralelių, yra gausybė vertingos istorinės medžiagos, kuri čia, matyt, atsidūrė atsisakius vilties parašyti minėtąją monografiją. Autorius, pagrįsdamas savo teiginius apie V. Pietario romane didelę reikšmę siužetui turinčio personažo armėno pirklio (padeda Algimantui pabėgti iš nelaisvės, išperka iš totorių jo dvariškį) istoriškumą, pateikia ypač daug nuorodų į retus, Lietuvos istorikams dažniausiai nepažįstamus šaltinius, iš kurių sužinoma apie armėnų buvimą ir aktyvų veikimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. J. Laurušas „teisina“ Vaižgantą (kurio personažo, „armėnų kilties“ bajoro Sviestavičiaus atsivertimas į lietuvybę buvo kritikuotas kaip esą neįtikinamas), primindamas anuometiniams cenzoriams nelabai simpatišką lietuvių tautinį atgimimą XIX a. antroje pusėje. Nieko keista, kad šis darbas, parašytas 1980-aisiais, anuomet nebuvo išspausdintas, išleistas jau po autoriaus mirties.

       Yra ir kitų įdomių armėnistikos straipsnių, ypač „Senoji armėnų raštija apie Lietuvą“ ir išsami pirmųjų armėnų literatūros vertimų lietuvių spaudoje apžvalga.

       Man artimas šio J. Laurušo tekstų rinkinio pavadinimas, kadaise mano sugalvotas. „Akmuo ir šviesa“ – taip vadinasi mano sudaryta armėnų XX a. lyrikos vertimų knyga, pasirodžiusi 1982 m. tarybinės poezijos „Žvaigždyno“ serijoje. Tai, žinoma, turėjo būti anuometinės „tarybinių tautų šeimos“ idėja pagrįstas leidinys, todėl jame negalėjo atsirasti „abejotinų“ autorių ar netinkamos ideologijos kūrinių. Tačiau kiek galėjau, tiek atrinkau geriausius poetus ir eilėraščius. Atranka buvo labai sunki. Atsimenu, kaip atkakliai turėjau kovoti dėl eilėraščių, kuriuose buvo krikščioniškos leksikos arba religinės simbolikos, – armėnų autoriai to nevengė. Armėnija, 1922 m. tapusi sovietine, „persirgo“ karingąjį ateizmą dar trečiame dešimtmetyje ir savosios nutildytos, „prijaukintos“ bažnyčios nebepersekiojo, net ateistai pasigirdavo, kad Armėnija 301 m. pirmoji pasaulyje paskelbė krikščionybę valstybine religija, o V a. pradžioje išsivertė į savo kalbą Bibliją. Tačiau mūsų „Glavlito“ įbauginti leidėjai mane privertė „apkarpyti“ puikaus poeto Razmiko Davojano eilėraščių pluoštą, nukentėjo ir kai kurių kitų autorių poezijos pristatymas. Beje, buvau priversta įtraukti kelis tokius autorius ir vertimus, kurių pati nebūčiau dėjusi, bet juk žinome, kaip tai būdavo... Parengiau pažodinius vertimus su ritminėm schemom ir komentarais, skirtais kitiems mūsiškiams poetams, kurie apsiėmė tuos tekstus gražiai sueiliuoti lietuviškai. Man pačiai buvo nurodyta pasirinkti ne daugiau kaip penkis autorius, kurių poeziją leista išversti jau kaip literatūrą.

       Juozo parašytoje recenzijoje (pavadinta, kaip anuomet derėjo – „Broliškos poezijos šviesa“, bet jam ir man ta poezija iš tiesų nebuvo svetima) labai svarbus man buvo teigiamas tiek rinktinės pavadinimo, tiek ir atrankos (su išlygom) įvertinimas. Toje taiklioje ir gana griežtoje vertimų analizėje aptikau kelis santūrius pagyrimus mano pačios verstiems eilėraščiams. (Atsiprašau skaitytojų už tai, kad šiai temai skyriau tiek daug dėmesio, bet, tikiuosi, – suprantama...)

       Dar yra keletas rašinių apie kitų tautų literatūrinius ryšius su lietuvių literatūra. Iš jų išsamesnis – apie Ivano Franko kūrybos lietuviškuosius vertimus, straipsnius apie jo veiklą ir kūrybą mūsų nelegalioje spaudoje, akcentuojant jų reikšmę XIX a. pab.–XX a. pr. mūsų literatūrai. Šis tekstas išspausdintas jau „perestrojkos“ laikais, 1987 m., todėl buvo galima drąsiau kalbėti apie mūsų ir ukrainiečių kovų už savo kalbą ir nacionalinę literatūrą paraleles. Kalbėdamas apie Vakarų Ukrainos (Galicijos) ukrainiečius, J. Laurušas primena seną tautovardį „rusinai“, tarybiniais laikais nevartotą (bent man iki tol nepasitaikė jo aptikti), kurį vėliau prisiminė ir mūsų istorikai.

       Labai stiprus ir savaip drąsus straipsnis „Verstinės literatūros nacionalumas ir internacionalumas“. Tai rimta studija, išspausdinta 1986 m. rinkinyje „Lietuvių literatūra šiuolaikinėmis socializmo sąlygomis“. Po tokia konjunktūrine antrašte galėjo prasprūsti ir anksčiau vengtos temos ar tiesiog anuomet buvusios maištingos idėjos. Kalbėdamas apie literatūros nacionalumą (tautiškumas anuomet dar per daug „rizikingas“ terminas), J. Laurušas polemizuoja su uoliaisiais „broliškų tautų“ vienytojais, laikiusiais, kad kalbų įvairovė – kliūtis literatūroms suartėti, pabrėžia kalbos ir tautos savimonės bei tautosakos svarbą. Dar viena drąsi užuomina apie istorinės situacijos nulemtą unifikuotą dirbtinę kalbą Vokietijoje Trečiojo reicho laikais – tai skaitytojams anuomet asocijavosi su tarybine naujakalbe (apie G. Orwellą tuomet dar buvo per drąsu kalbėti). Daug dėmesio šiame straipsnyje skirta aktualiausiems vertimo teorijos ir praktikos klausimams, specifinėms problemoms: definicijoms, vertimų atrankai, vadinamajai „neišverčiamumo dogmai“, priemonėms stiliaus ir įspūdžio adekvatumui pasiekti („Vertimas tuo adekvatesnis, kuo jis kūrybiškesnis“, remdamasis pavyzdžiais ir autoritetais teigia autorius), būdams įveikti istorinę ir kultūrinę distanciją tarp originalo ir vertimo... Manyčiau, kad šį straipsnį vertėtų pasiskaityti ir dabartiniams (ypač pradedantiesiems) grožinės literatūros vertėjams.

       Antrame skyriuje – recenzijos, labai įvairios, bet visose aiškiai matoma, kad autorius nieko nerašė atsitiktinai, tik paviršutiniškai peržvelgęs tekstą, ieškodamas, už ko užsikabinti ir pademonstruoti savo erudiciją (tai galima pastebėti ypač pradedančiųjų kritikų rašiniuose). Į kiekvieną recenzuojamą tekstą J. Laurušo atidžiai įsiskaityta, kiekvienas labai skirtingas (Lotynų

Amerikos rašytojai, F. Kafka, L. A. Seneka) autorius gretinamas su pasaulinės literatūros kontekstu, kūryba rimtai analizuojama. Tarp recenzijų savotiškai įsiterpia tekstas rusų kalba „Šventaragis ir laidojimo toponimika“, pranešimas, skaitytas tarptautinėje konferencijoje „Senosios raštijos ir tautosakos sąveika“ – čia Juozas pasirodo kaip rimtas kultūros istorikas.

       Straipsnyje „Jurgis Savickis ir Ignas Šeinius: koegzistencijos prieštaros“ autorius įdomiai nagrinėja I. Šeiniaus ir J. Savickio gyvenimo paraleles ir kūrybos vingius, analizuoja ir lygina jų kūrybą, pabrėždamas impresionisto I. Šeiniaus kūrybos sąsajas su muzika, o ekspresionisto J. Savickio – su kinematografija, ir polemizuoja su A. Nyka-Niliūnu, teigdamas, kad J. Savickis kūrė „aukščiausios prabos prozą“.

       Knygą baigia du be galo skirtingi tekstai: simpatiška trumpa Danieliaus Mušinsko antros prozos knygos „Mėlynų dilgėlynų naktis“ recenzija ir aštriausias poleminis straipsnis „Talentų mįslės?“, skirtas V. Kubiliui apginti nuo pasipiktinusių rašytojų, kurių kūryba (jų nuomone) nepakankamai ar neteisingai įvertinta monografijoje „XX amžiaus literatūra“.

       Ne, vis dėlto nesugebėjau parašyti tikros recenzijos. Tik probėgšmais pavardijau Juozo Laurušo plačiausių interesų, atidaus ir skvarbaus literatūros skaitytojo, tyrėjo, kritiko rašinių temas. Jis pats būtų mane už tokį paviršutinišką tekstą tikriausiai griežtai sukritikavęs... Atsiprašau, Juozai. Tik viena mintis mane guodžia – gal kas nors susidomės ir susiras šią knygą. Ir dar – Juozo būta gabaus poeto. Tai liudija vos keli poetiniai tekstai, kuriuos teko perskaityti. Gal pasirodys (nors ir plonytė) jo eilėraščių knygelė?