tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Poezijos pavasario linksmybės

 
b_203_158_16777215_0___images_stories_poezijos_pav_07.jpg       POEZIJOS PAVASARIS [almanachas]. – Vilnius: Vaga, 2007. – 304 p.

 

       Pastaruoju metu almanacho „Poezijos pavasaris” sudarytojui tenka iš anksto susitaikyti su „atpirkimo ožio“ vaidmeniu, surinkti daugybę tekstų, vienų mandagiai atsisakyti, iš kitų įkyriai prašyti – atlikti kolosalinį darbą ir galop už visą triūsą susilaukti piktos kritikos. Vieniems kritikuojantiems per prasti tekstai, kiti nesibodi autorių išvadinti „socialinėmis išgamomis“ ir pan. Vieni almanachą įsivaizduoja taip, kiti ne taip. Kalbama apie būtinybę keistis ir naujus vėjus, tačiau kaskart almanachas pasirodo veik nepakitęs, tik su mažais naujumo niuansais. Bet gal pamatyti jį tokį ir ne kitokį yra didžiausia vertybė? Nuo keturiasdešimtojo PP, atgavęs savo senąją formą ir svorį, yra atpažįstamas, daugeliui poetų toks savas ir mielas. Leidinys turėtų atspindėti metų laikotarpį, o jeigu tų metų kūrybinis derlius prastas, ar reiktų dėl to kaltinti almanachą (sudarytoją, autorius)?

       Apie almanachą primąstyta nemažai, nes nuo 1965 m. rengiama poezijos šventė ir leidžiamas almanachas turi savo istoriją ir yra tarsi literatūrinio gyvenimo kronika. Sovietmečiu jis buvo bene vienintelis neutralesnis leidinys, įsileidęs „modernius“ autorius ir poezijos vertimus. Dabar jo reikšmė, kaip ir apskritai poezijos statusas, pakito, nebeteko tokio didelio, socialiai angažuoto vaidmens. Poetas nebėra brazdžioniškas pranašas ir tautos vedlys, poezijos rinkiniams skiriama hermetiška ir vos pastebima vieta knygų lentynose. Kita vertus, pasižvalgius po mažus miestelius ar kaimelius susidaro įspūdis, kad Poetas vis dar yra didžiai laukiamas ir garbingas svečias. Kad ir kaip dėl to burbėtų ir šaipytųsi atvykstantieji ar iš viso nevykstantieji, bet sulaukę tokios malonės turbūt spirga iš pasitenkinimo – argi ne smagu dykai dardėti Lietuvos kalnais ir pakloniais, pietauti restoranuose, būti visaip vaišinamiems ir pagerbtiems?

       Apie gerokai suliteratūrintą šiuolaikinį poeto statusą, arba tiksliau – prigimtį, rašo ir 2007-ųjų almanacho autoriai. Sudarytojas Valdas Daškevičius pasirinko temą – prigimties pavidalai. Apie temą skelbta spaudoje, tačiau pačiame almanache apie ją labai trumpai užsiminta tik knygos anotacijoje. Kažkodėl nepagalvota apie būsimų kartų skaitytojus: sudarytojas galėjo bent kelis sakinius brūkštelti, kaip jis pats įsivaizduoja tuos prigimties pavidalus ir ko reikalavo iš autorių. Anotacijoje rašoma, kad, be eilėraščių, skelbiami straipsniai „apie moteriškąjį ir vyriškąjį pradą šiuolaikinėje poezijoje“.

       Vyriškąjį pradą, pavadinęs jį socialine, kultūrine ir istorine konstrukcija, analizuoja Artūras Tereškinas. Pasitelkdamas poetų (vyrų) eilėraščius, skelbtus nuo 1996 metų, autorius daro išvadą, kad lietuvių poezijos vyras yra apsivilkęs moters drabužiais – jokio herojiškumo, agresyvumo, vien tik pralaimėjimas prieš moterį ir nusižeminimas. Užtat autorės moterys stebina savo energija (Saros Poisson, Dalios Jazukevičiūtės esė), rodos, moterys su vyrais apsikeitė ne tik vaidmenimis, bet ir prigimtimi. Taigi A. Tereškino išankstinė moters ir vyro socialinės, kultūrinės, istorinės prigimties priešprieša liudija buvusį mitą ir jo žlugimą, nes paskaičius šių moterų tekstus peršasi mintis: o jūs, vyrai, nė nenutuokiat, kokia laukinė ir stichiška moters prigimtis, ir jums toli gražu iki jos heroizmo. Net jeigu tai tik pretenzinga poza, ji vis tiek griauna įsisenėjusius mitus.

       Apie poeto autorefleksiją rašo Jūratė Baranova. Tik nelabai aišku, ar buvo norėta analizuoti poeto-eilėraščio subjekto ar poeto-autoriaus refleksijas, nes filosofės tekste nėra perskyros, gal jos sąmoningai nesiekiama – tokia postmoderni pozicija, bet nekritiška. Išrankiotos citatos, remiančios autorės teiginius (arba atvirkščiai), pačios savaime atrodo banalios, nors ir teigiančios kažkokias vertybes. Kyla klausimas – kiek toli literatūros refleksija yra nutolusi nuo gyvenimo, nuo paties poeto? Rodos, mąstymas apie (ar iš) literatūros vis labiau darosi nekritiškas, tolsta nuo gyvenimo, nors pačioje poezijoje to gyvenimo ir gaivališkų prigimties pavidalų daugėja. J. Baranova poetą traktuoja kaip išskirtinį subjektą, klausantį neįprastų garsų, girdintį tylą, prisiimantį sau skirtą misiją, kaip tarpininką tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Filosofė retoriškai klausia: „Gal pokalbis su amžinybe ir yra tikrasis poeto amatas; gal poetai yra šiek tiek pranašai, atspėjantys mūsų kasdienę slinktį mirties link?“ J. Baranovai antrina ir Viktorija Daujotytė, fenomenologiškai mistifikuodama poeto vaidmenį („Poetai yra senos sąmonės žmonės“, p. 57), savo apmąstymais tokios pozicijos laikosi ir poetas Julius Keleras („žmogus, rašantis eiles, kažkuo yra keistas, kitoks ir tuo pačiu, žinoma, išskirtinis“, p. 140). Taigi. Bet tai jau ne patetiškas socialinio poeto vaidmens sureikšminimas (apie paties rašytojo susireikšminimą kita kalba), o vidinė paieška, ilgėjimasis to, kas gali teigti ir įsteigti amžinąsias vertybes ir pamatyti pasaulį kiek kitaip, per metaforas ir metonimijas, per filosofinę daikto būtį.

       Vis dėlto daug įdomiau skaityti V. Daujotytės fragmentuose vietomis iškylančią jos pačios autentišką patirtį, o ne literatūrines iliustracijas. Studentiškas Vitalijos Pilipauskaitės straipsnis apie moters prigimtį verčia prisiminti, kad literatūros mokslas iš esmės yra citatų mokslas. Gal net citatų menas. Subalansuotas menas menui principu.

       Autentišką patirtį byloja jau minėta D. Jazukevičiūtė, Kęstutis Navakas, Marcelijus Martinaitis, pastarasis gan liūdnai byloja: „Naujas netikėtas jausmas: stebi savo paties išėjimą iš dabarties į knygų lentynas“ (p. 173).

       Kuriasi nauja poezijos ir bendravimo forma – virtualios kūrybinės svetainės (apie jas almanache rašo Ričardas Šileika, p. 267–272). Tokios svetainės yra populiarios, prisiregistravusieji gali skelbti tekstus, komentarais reikšti savo nuomonę, taisyti klaidas, diskutuoti įvairiomis temomis. Autoriai – nuo pradedančio moksleivio iki pensininko, nuo mėgėjo iki profesionalo, nebėra lokalumo ženklų, rašytojai anonimiški, kaip ir anonimiški tų svetainių steigėjai bei prižiūrėtojai. Tad nelabai norisi sutikti su R. Šileika, kad ten skelbiami vien jaunimo „įvairiažanriai opusai“. Svetainės gyvuoja jau ne vienus metus, tad iš tų opusų jau turbūt yra išaugęs ne vienas rimtesnis poetas. Be to, pasižvalgius tose erdvėse galima aptikti išties dėmesio vertų tekstų, daug vertingesnių už kai kuriuos PP almanacho autorių „opusus“. Stebina ir kategoriškas R. Šileikos „visų rajonų, visų paribių ir visų profesijų literatų klubų podraug su Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga ir Nepriklausomų rašytojų sąjunga“ priskyrimas grafomanijai (p. 272). Grafomanijos (šia sąvoka truputį spekuliuojama) nemažai, bet iš tų žmonių kai kuriems vadinamiesiems profesionalams nepakenktų pasimokyti mandagumo, tolerancijos ir pagarbos kitam, nes kartais jų įžūlumas ir nepagarba skaitytojui, ypač Poezijos pavasarių renginių klausytojui peržengia elementarias padorumo ribas.

       Populiarėjant virtualiai erdvei, R. Šileika pažymi, kad profesionalai nelinkę kurti asmeninių ar grupinių svetainių, nėra tam poreikio, nes jos neatstoja knygos, kuri realiai pačiupinėjama. Priežastį apibūdintų M. Martinaičio žodžiai: „Vadinamoji internetinė poezija niekaip, nė už ko nesilaiko. Tokį niekalą rašydamas ranka net ir paskutinis grafomanas nedrįsdavo paleisti į viešumą“ (p. 174). Dažnai į internetinę erdvę, ypač vyresniosios kartos, yra žvelgiama su išankstine neigiama nuostata, kurią lemia nežinojimas, nuogirdos, gal net baimė virtualumui, naujai patirčiai. Internete yra daug šlamšto, bet jo dabar pilna ir knygose.

       Almanacho eilėraščių skaitymą geriausiai apibūdinti Dainiaus Dirgėlos eilutėmis: „ką skaityti lengviau / sutirštintą ar išravėtą / skonio reikalas“ (p. 72). Kažin ar dera kaip nors vertinti pavienius tekstus, juk almanachas yra visuma ir kiekvienas autorius ją savaip kuria. Dar naiviau poezijos tekstuose ieškoti tiesioginių prigimties pavidalų, nes kiekvienas eilėraštis yra autoriaus santykio su aplinka raiška, tų pavidalų individuali interpretacija, o biologinio individo prigimtis dažniausiai sublimuota (užmaskuota) kultūriniais ženklais. Poezija įvairi, ją galima skaityti pagal skonį (jei norisi marcinkeviško, marčėniško, mekiško etc.), skaityti mėgstamus autorius arba išvis neskaityti – tai skaitytojo reikalas. Kaip ir almanacho autorių reikalas pateikti gerus tekstus ar tokius, kuriems Daiva Čepauskaitė sako: „Geriau nesirodyk, / gėdą darai man ir kompromituoji” (p. 45). Autorius susirasti patogu, nes almanachas sudarytas pagal abėcėlę. Abėcėlinės tvarkos trūkumas nebent toks, kad Andriaus Konickio straipsnį apie Oskarą Milašių norėtųsi matyti šalia O. Milašiaus „Keturių psalmių“ (vertėjas P. Kimbrys), o visas esė apie prigimties pavidalus sutelktas į vieną vietą. Galėtų būti išskirti almanacho debiutantai, sudarytojai pašykštėjo informacijos apie kai kuriuos autorius. Nors kaip debiutantai pristatyti tik du (Aidas Jurašius ir Vytautas Stankus), šiame almanache pirmą kartą skelbiantiems savo kūrybą suskaičiuoti prireiktų gal net abiejų rankų pirštų. Kodėl taip maskuojamasi? Gal tie žmonės literatūriniame pasaulyje nėra naujokai, tačiau ankstesniuose almanachuose būdavo įvardyti visi knygos debiutantai. Atrodo, pirmą kartą šiame almanache savo eilėraščius skelbia ir antroji sudarytoja Agnė Biliūnaitė.

       Turinyje išbarstyti almanacho svečiai iš užsienio (Ispanijos, Anglijos, Indijos, JAV, Makedonijos, Prancūzijos, Kubos, Irano, Ukrainos), geografija plati. Pavardės eiliniam lietuvių skaitytojui turbūt negirdėtos (gal įsimintas poetas iš JAV Michaelas Jenningsas, pristatytas 2004-ųjų almanache, tačiau tuokart neatvykęs). Autoriai vargu ar buvo kviesti pagal „temą“, bet egzotika visuomet žavi, be to, galima pasitikrinti ir užsitikrinti savo poezijos vietą pasauliniame literatūros kontekste.

       Taigi almanachas toks, kaip ir visad – su privalumais ir trūkumais. Parengtas gan kruopščiai. Tiesa, p. 170 šeštoje eilutėje nuo apačios praleista raidė „a“. Raidės „a“ negalima praleisti.

       Pabaigai pamąstymas, kas galėtų būti. Norėtųsi, kad almanache būtų dar daugiau kronikos ženklų. Tarkim, kad ir Aleksandro Pogrebnojaus reklamos. Tebūnie jo eilės grafomaniškos, bet knygos pasirodymas (tiesa, 2006) buvo tam tikras įvykis: argi ne įvykis didžiuosiuose sostinės stenduose regėti eilių knygos reklamą? Tad kyla klausimas, kam almanachas leidžiamas – patiems autoriams, mecenatams, snobiškam lentynų papuošimui, o gal labiausiai jis rūpi (rūpės) literatūrologams, tyrinėsiantiems „Poezijos pavasario” fenomeną kaip literatūros metraštį ar savitą reiškinį sociologiniam lauke?

       Viena skaitytoja pasiskundė, kad šiemetiniame almanache nėra laureato (Vytauto Rubavičiaus). Ko vertas almanachas be laureato – svarbiausio PP akcento? Argi nesinorėtų, kad būtų įtraukti (tegu ir per prievartą) tie autoriai, kurie nuo vieno Poezijos pavasario iki kito išleidžia ar rengiasi išleisti solidžias knygas (žinoma, spaudžia almanacho sudarymo terminai) bei skelbia dėmesio vertas publikacijas? Matyti tuos tekstus, kurie labiausiai veikia literatūrinę erdvę. Regėti tų metų nuotraukas. Šiemet almanachas iliustruotas fotografuojančių poetų darbais, juose esama visko, bet knygoje nerasime nė vieno poeto fizionomijos. Beje, pagirtinas viršelis (dailininkas Ramūnas Čeponis), nors mėlynas paukštelis keistokai dera prie besikalančio žalio daigo, bet idėja poetiška – it vizualus haiku.

       Iš šalies žiūrint atrodo, kad almanachas būna paliktas savieigai: spaudoje įdedama sudarytojo žinutė, skelbianti temą ir raginanti siųsti tekstus. Gerai, jeigu sudarytojas turi viziją, bet jos iš(si)pildymas vėlgi priklauso nuo daugelio aplinkybių, o iš interviu su V. Daškevičiumi paaiškėja, kad ne sudarytojas formuoja almanachą, bet autoriai. Tačiau tekstų chaosą paversti kosmosu nėra taip paprasta, vien jau už tai sudarytojai nusipelno padėkos.