tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Jei pašaukia

     
b_145_227_16777215_0___images_stories_jazukev_anarchist.jpg        Dalia Jazukevičiūtė. ANARCHISTĖS IŠPAŽINTIS. – Vilnius: Tyto alba, 2007. – 323 p.

 

       Jei pašaukia, reikia atsiliepti.

       Ir romanas kartais gali būti atsiliepimas.

       Atsiliepiančios yra ir šios pastabos apie Dalios Jazukevičiūtės romaną „Anarchistės išpažintis“, išleistą „Tyto albos“, akylai žvalgančios lietuvių literatūros horizontus. Pirmas šios autorės romanas, išplėštas iš žurnalistikos, bet jos dar maitinamas. Kaip pavadinta tai, ką parašo rašantis žmogus, nėra taip svarbu. Bet eilėraščio romanu nepavadinsi. D. Jazukevičiūtė – rašantis žmogus, rašanti moteris (prasmių skalė – nuo feministinio žodyno sąvokos iki ironijos objekto). Gerai rašanti, mokanti rašyti, galinti leisti savo romano veikėjai Katerinai prisistatyti redaktoriui svarbiausiu argumentu: moku rašyti.

       Romanas, be įtikinamai moksliškų ar patikimai eseistinių apibrėžimų, gali būti pavadintas ir šiukšlių kibiru, atliekų dėže, į kurią rūpestingai ar atsainiai sukraunama visa, kas gyvenime yra atsitikę ir atlikę, išgirsta ir užmiršta, kas yra ir ko nėra, ko ilgimasi, trokštama, niekinama, nekenčiama. Ir dėl to gaji iliuzija, kad romaną iš savo patirties gali parašyti kiekvienas, juolab kiekviena. Kad gyvenimas ir yra romanas. Ne eilėraštis. D. Jazukevičiūtės eilėraščiuose, ypač „Imperijos moteryje“, slypėjo siužetų branduoliai. Nors laikraščių, žurnalų istorijos ir atrodo romaniškai, bet romano branduolys kas kita – jis susidaro iš vidinės energijos ir likimo sankirtos, labiau įsikūnijančios eilėraštyje.

       Nesunku įsivaizduoti, kad vienos geriausių pastarojo dešimtmečio žurnalisčių patirtis yra didelė, įvairi – daug likimų, laimingų ir tragiškų, nuteistų ir išteisintų. Ryškaus straipsnio („Mirtis Hamburge“) siužetas išplėtotas romane. Romaną lengviau rašyti iš medžiagos negu tik iš mąstymo, nors pavyzdžių turime visokių. Ar gali būti neapmąstyta medžiaga? Ko verta medžiaga, jei neiškelia minčių? Ir medžiagos sutelkimas, sukomponavimas yra apmąstymas. D. Jazukevičiūtė yra labiau spontaniška autorė negu tvarkytoja, konstruktorė. Rašanti iš aistros, iš gyvo nervo, nerimo.

       Romano veiksmo linija tarsi imituoja gyvenimo siužetą – nežinome, kas, kaip ir kada atsitiks, įvyks. Bet romanas yra struktūrinis žanras; struktūriškumo „Anarchistės išpažinčiai“ trūksta. Galbūt tai sietina ir su pagrindinės veikėjos sąmonės tipu – jos tvarka nėra tvarkinga. Netvarka nuolat teisinama kaip tvarkos rūšis. D. Jazukevičiūtės romano anotacijoje rašoma, kad pagrindinė romano veikėja Katerina N. turinti autobiografinių bruožų. Visa, ką mes darome, turi autobiografinių bruožų – mūsų laikysenų, pažiūrų, mūsų veidų ir gyvenimų. Netgi iš to, ko nedarome, nors galėtume, slypi mūsų autobiografijų ausys. Reklamai autobiografiškumas (interpretuojamas kaip tikrumo liudijimas) itin tinka. Anuomet V. Mykolaitis-Putinas daug energijos įdėjo gindamas savo ir Liudo Vasario atskirumą. Dabar to nebereikia daryti. Mūsų gyvenimai yra ir mūsų prekės – kartais itin paklausios.

       Bet čia pravers pacituoti A. Nykos-Niliūno įrašą dienoraštyje: „Mano poezija yra tai, kas iš tikrųjų mano gyvenime įvyko, bet ne autobiografine prasme.“ Komentaras paprastas – autobiografijos nesutampa su tuo, kas iš tikrųjų įvyksta mūsų gyvenimuose. Tai gal tos nesutampančios dalies galime ieškoti išpažintyje, juk ir D. Jazukevičiūtės romanas pavadintas išpažintimi. Pavadinimas, kuris romanui yra svarbus kaip kodas, kaip tam tikras pažadas, netgi stiliaus programa, nėra vykęs; garsioji J. J. Rousseau„Išpažintis“ parašyta daugiau kaip prieš du šimtus metų. Šiandien į išpažintis pretenduoja visa masinė, skaitoma, klausoma, žiūrima kultūra, visa, kas taikoma mums visiems, ir ką galima pateikti kaip pasakojimą-išsipasakojimą, kaip prekę. Laimė, autorė tą slenkstį žino ir tai pasako XXIX skyriaus pabaigoje, kuri ir yra tikroji romano pabaiga, o XXX parašytas gal dėl lyginio skaičiaus, dėl jo gražumo ar dar dėl ko. Taigi tikrojoje romano pabaigoje aiškiai pasakyta: „Niekada nesiimčiau rašyti tikros išpažinties, nes tai neįmanoma, nors labiausiai trokštu apsinuoginti maksimaliai“ (reikėtų tą maksimaliai nubraukti; negalima būti nuogesniam negu nuogas). Šitas troškimas – lyrikės (ar lyriko) iš prigimties. Kažkur romane Katerina užsimena, kad ir ką ji rašytų, vis vien išeina poezija. Bet gera poezija nekenkia gerai prozai. Užtektų prisiminti Boriso Pasternako „Daktarą Živagą“.

       Iš lyrinės poezijos lauko į išpažintį–romaną kadaise (prieš septyniasdešimt metų) žvelgė ir Salomėja Nėris: „Koks ilgas mano gyvenimas, kai jį analizuoti imu, kiek daug jame nuotykių visokių ir pergyvenimų. Daug reikės kantrybės viską atsiminti ir paminėti. Tai bus didelis romanas, o iš tikrųjų tai mano išsami autobiografija. Faktus iš savo gyvenimo rašysiu kuo tiksliausiai, kuo objektyviausiai. Išpažintis juk – didelis malonumas.“

       Kartais atrodo, kad svarbiausios gyvenimo programos mums yra parašytos; mus pašaukia, ir mes atsiliepiame. Imame daryti, kas pavesta. Tokio romano Dalia negalėjo išvengti. Bet nuo tokio ji galės pereiti į kitokį, į kitą rašymo lygmenį, kai sąmonė išsilaisvina iš brangiausio, skaudžiausio ir labiausiai varžančio artimiausios patirties klodo.

       Lyrika, jos begalinis taupumas (nieko nereikalingo) labiausiai ir giliausiai atveria kūną ir sąmonę, kūno sąmonę ar sąmonės kūną. Esė girdoma lyrikos požeminių vandenų. Proza, pasakojimas stengiasi išsilaikyti paviršiuje, pasakoti apie tai, kas atsitinka. Išpažintis, mąstant literatūriškai, yra lyrikos žanras, bet žvelgiant iš gyvenimo, pati lyrika yra išpažinties žanras. Gyvenimas: pažinti ir susipažinti; susipažinti ir išpažinti. Išpažinti tikėjimą, meilę, netgi anarchizmą, įrašytą D. Jazukevičiūtės romano pavadinime.

       Ką iš sąmonės požemių pasiima romanas, ką pasiima „Anarchistės išpažintis“? Pirmiausia – negailestingą akistatą su savimi, apimančią gana platų diapazoną: kas atsitinka su manimi ir su kuo atsitinku aš. Degtinei Smirnoff analizėse ir savianalizėse tenka nemenkas vaidmuo. Nepaprastai intensyvi, kraštutinumais gyvenanti, nuolat išsibalansuojanti sąmonė, netgi ir reguliuojama psichoanalitiko (lyg Jurgos Ivanauskaitės pėdsakas), nuolat atsitrenkia į tai, ko ji nebegali pakelti. Taip yra, taip būna. Užsimiršimas yra vienintelė išeitis, kad neišeitum iš proto. Arba iš gyvenimo. Savižudybė yra didesnė problema, negu suvokiame. Paguodžianti D. Jazukevičiūtės mintis: niekas nenusižudo, kol gali to nepadaryti. Kol neleidžiama. Tikėti, kad yra, kas mums neleidžia to padaryti. Gyventi, kad neleistų.

       Moters romanas – iš esmės feministinis. Feminizmas gauna naujų impulsų iš to, kad mūsų visuomenėje ima trūkti balanso tarp išlavintų, aukštesnę inteligencijos pakopą pasiekusių moterų ir tik gyvenimo praktika užsiimančių vyrų. Moters sąmonės problemos, pagrečiui su vyro. Neatskiriamai. Meilės, sekso, bet ne tik. Giliosios kūno ir dvasios tapatybės, tikro susitikimo ilgesys D. Jazukevičūtės romane išauga iki principo, iki vilties, dėl kurios apskritai kas nors daroma, rašoma.

       Savęs ieškojimas, tapatybės klausimas („Kas aš esu, Dieve? Kas aš esu, po velnių...“ – desperacinė intonacija iš antrosios pabaigos, o iš pirmosios ramiau: „Aš nežinau, kas esu“). Meilių-nemeilių siužetai įdomūs, romaniški. Aukšta skaitymo įtampa – ji būtina, kad neplono romano nepadėtume į šalį. Savimonės takai, nuolat pažeidžiami vyriškos agresijos, kai moteris nelaikoma lygiaverčiu žmogum, kai filosofas ištaria, jog ne jos nosiai suvokti Niekį. Tiesą sakant, atsilyginama tuo pačiu – daug ko ir vyrams romane neduota... Paguoda, kad buvo moterų, vyrams – netgi filosofams ir psichoanalitikams – neįveikiamų tvirtovių. Turima galvoje Lu Salome, tragiškai paveikusi pirmiausia F. Nietzsche’s likimą. Bet tik kas skaudu ir tragiška, turi grožio galimybę, – taip leista mąstyti Katerinai. Arba Katrei iš Žemaitės „Marčios“, mąstyti ir dar iki mąstymo. Kad ir gimdymu ar motinyste, kuriai romane skirta nemaža dėmesio. Tuo (ir apskritai aštriu, atviru gyvenimo nervu) D. Jazukevičiūtė yra artima Vandai Juknaitei. Dukra Lyvija, gimusi iš meilės, kaip didžiausios patirties, yra svarbiausia neramiame Katerinos gyvenime. Ji auginama nevaržant mergaitės laisvės, atvirai su ja bendraujant, formuojant tarsi naują moteriškumo tipą. Dėl jos ateities Katerina nusižengia savo „vertybių skalei“, kurioje dominuoja panieka pinigams.

       Moterys ieško paguodos moteryse, bet patirtis ir joms sako, kad intensyviausi dialogai vyksta tarp vyrų ir moterų. Vienintelis tokio dialogo partneris Katerinai yra Gintaras. Jis atpažįstamas – Gintaras Beresnevičius. Dvejopas vertinimas – gaila, kad pernelyg atpažįstamas (kaip, beje, ir filosofas); romanas reikalautų bendrinančio, nuo konkretaus asmens atskiriančio, bet į jį nurodančio lygmens. Pėdsakai atpažinimui labai įpareigoja – tik labai stiprus tekstas juos gali pateisinti ir, tiesą sakant, panaikinti. Ar bent įgilinti. Žingsnis ta kryptimi – žinia apie Gintaro mirtį, jos išgyvenimas.

       Kita vertus, lieka autentiškų pokalbių, iliuzijų, skaudžios intelektualų ironijos paliudijimai – ką daryti, ką begalima daryti žvelgiant į Lietuvos padėtį, į išvažiuojančius, į gilėjančias skurdo, vargo duobes, į tik savim susirūpinusius seimūnus. Geliančiai ironiškas anarchistų partijos kūrimo scenarijus – ką mąstyti mąstantiems, ką ir iš ko rinktis beviltiškoje baloje, kur slopsta kiekvienas autentiškas balsas, kai begalima tik sarkastiškai tyčiotis. Bet absurdo situacija čia pat – partijos kelias, net nesavanaudiškiausių paskatų inicijuotas, žinomas – eiti į valdžią, imtis galios funkcijų.

       Teksto kokybė išsprendžia visas problemas – ir moralės, ir degtinės, ir biografinės identifikacijos, ir keiksmažodžių. D. Jazukevičiūtės teksto kokybė yra romanui pakankama. Tik kartais kiek nerūpestinga. Bet tekstas yra intensyvus, intensyvumą palaiko jauna, adrenalino perviršį nuolat jaučianti, maištaujanti ir tikrumo siekianti moteris. Taip pat ir rašymo tikrumo. Katerinai leista pasakyti: „Aš jau gerai žinojau: jeigu iš tikrųjų išgyveni tai, ką pasakoji tekste, jeigu nemeluoji, tekstas suveikia. Įkvėptas tekstas turi tokią savybę – jis perduoda įdėtus jausmus skaitančiajam“ (stabtelkime prie sakinio: jo ideologija teisinga ir graži, bet žodžių figūros kiek klaiposi, kad ir įdėti jausmai). Taip yra ne kartą.

       Skaitydami D. Jazukevičiūtės romaną susitinkame su keiksmažodžiais ir šiukšliažodžiais, bet jie savo vietose. Susitinkame ir su puikiais apibūdinimais, netgi aforizmais, liudijančiais autorės mąstymo, reflektavimo galimybes. Esame pasiilgę mąstančių. Jaučiame baimę, kad mąstymas išnyks iš literatūros ir apskritai iš humanistikos. Galiausiai ir iš žmonių. Vartojimui mąstymas trukdo. Vartojimą mąstymas trikdo.

       Iš D. Jazukevičiūtės įmanu laukti teksto, kuriame siužetas veiktų ir sakinio lygmenyje. (Čia nebus perdėta prisiminti kad ir Ingeborgą Bachmann, jos „Maliną“ su taip pat savęs ieškančia kūrybinga moterim arba Vandą Juknaitę, jos „Stiklo šalį“). Čia tarsi išgirdau ir Danutės Kalinauskaitės vardą – kito poliaus, sakinio lygmens rašytoją. Įdomu, kad D. Jazukevičiūtė tarsi paryškino tą, kuri rašo kitaip. Gali būti, kad šioje ašyje atsiras įdomios lietuvių moterų prozos. Apskritai – prozos. Moterų dominuojamos literatūros laikotarpių jau yra buvę, tad gali būti.

       Intelektualinis romano fonas, kad ir ne itin įvairus, bet nuolat ryškinamas – daugiausia rusų literatūros klasika, F. Dostojevskiu, M. Lermontovu, I. Buninu. Į rusų dvasios slėpiningumą romane nemaža nuorodų; jos siužetiškai įdomiai modifikuojamos, kol pagaliau pasirodo ir Lošėjas tarsi iš F. Dostojevskio romano, o Katerina nuvedama į Maskvą.

       Šis skyrius romanui gal ir nėra būtinas, bet, matyt, būtinas autorei.

       Grįžtant prie romano pavadinimo – ir ne tik. Katerina N. identifikuoja save su anarchiste; anarchizmas pasirodo kaip pasaulėžiūra, ideologinė atrama, netgi kaip perspektyva. Net kaip dar viena partija, tegu ir su ironijos doze. Tokia, kokios dar niekada nebuvo. „Jokio eksploatavimo, jokio išnaudojimo. Vien tik revoliucinis pasiaukojimas, vien tik revoliucinis asketizmas...“ Bet tai jau buvo, gal net visada buvo – netgi nežinomai, neatpažįstamai. Buvo M. Bakuninas, buvo Che Gevara, – vardai, minimi ir romane. Buvo ir mūsų Juozas Andziulaitis-Kalnėnas, Tomo Miuncerio ir jo didžiojo maišto apologetas. Romanui svarbiausia, kad buvo Marcinkonių diedukas, svarbiausia romaniškojo anarchizmo atrama, šaknis. Šaknis vaikystės žemėje, iš vaikystės. Tai neišnyksta, kaip neišnyksta nė viena utopija, jei tik nepralieja kraujo. Prie būtinybės šaudyti slenksčio sustoja ir anarchistė Katerina. Galia virsta būtinybe šaudyti. Galia virsta valdžia – ir viskas prasideda iš naujo. Ir lietuviškas seimas – seimelis, kuriam negailima paniekos, juk yra sistemos dalis. Dalis žmonių į jį ateina dar laisvi ar bent apylaisviai, bet išnyksta ar sunyksta. Vienam ar vienai sistemose nėra vietos.Tačiau romano anarchistė yra ir nori būti viena. Rašymas, ko gero, liko vienintelė vienišųjų intelektualų priebėga.

       Tas prancūziškas munduras iš įstrigusios Dalios esė, juodai balto ar baltai juodo drabužio asketizmo pabrėžimas, kokios raudonos skiautės blyksnis – lyg siela vis ruoštųsi veiksmui, kurio nebus. „Ir apsimovusi džinsais, apsivilkusi raudonais marškinėliais su Če Gevaros atvaizdu ant krūtinės ir juodu ilgu apsiaustu, kurio skvernai žemę šluotų...“ Romaninis anarchizmas kaip sąmonės priedanga, romantinis anturažas, surištas su skaudančiu grožiu: „Nes man galbūt išties buvo gražu tik tai, kas tragiška.“ XIX a. pabaigoje Sofija Kovalevskaja, įžymi pasaulio matematikė, profesorė (pirmoji moteris) parašė romaną „Nihilistė“. Ta pati dramatiška drąsios, kūrybingos moters sąmonės pastanga išsiskirti iš biurgeriško, slopinančio, niveliuojančio pasaulio bent neigimu.

       Mylėtą, tebemylimą vyrą, dukters tėvą Katerina vadina Biurgeriu. S. Nėris kadaise apie tą, kurį mylėjo ir kuris išdavė, ištarė: jaukus naminis paukštis...

       Anarchistų, ypač anarchisčių, lemtis tragiška iš esmės: jų siekiai nepasiekiami, aukos neišvengiamos. Šiuo požiūriu dera keli D. Jazukevičiūtės romano lygmenys: estetinis (tragiško grožio), ideologinis (anarchizmo kaip vienišųjų kovotojų lemties) ir detalusis, savotiškas scenovaizdis, kur drabužiai (muziejiniai mundurai, šiuolaikiški raudoni marškinėliai) yra sielos būsenų metonimijos, sutvirtinamos tikrinių vardų – autoritetų. Tarp jų aukščiausias yra Kristus, bet religinė Katerinos savivoka taip pat nėra stabili, labiau literatūrinė negu pasaulėžiūrinė, labiau simbolinio Kryžiaus negu realios ir reglamentuotos krikščionybės.

       Pirmasis poetės Dalios Jazukevičūtės romanas jau yra, egzistuoja.

       Iš to ir tuo, kuo yra stiprus ir kuo silpnesnis.

       Kaip ir žmogus, jį parašęs. Jau žinantis, kad eilėraščiai rašosi, o romaną reikia parašyti.