tekstai.lt

Nirodbaran. Dvylika metų su Sri Aurobindo (1)

 

       S r i A u r o b i n d o (Aurobindo Ghose, 1872–1950) – vienas žymiausių naujųjų laikų Indijos politikos veikėjų, poetas ir filosofas, dvasinis autoritetas. Pagrindiniuose veikaluose „Dieviškasis gyvenimas“, „Jogos sintezė“ ir epe „Savitrė“ jis suformulavo savaip permąstyto indų kultūrinio bei religinio palikimo ateities gaires; „Esė apie Gytą“, „Vedų paslaptyje“ ir „Upanišadose“ pateikė rekonstruotą purnavedantos koncepciją. Jo gyvenime galime išskirti du laikotarpius: studijas Anglijoje, aktyvią politinę ir socialinę veiklą Indijoje (iki 1910 m.) bei atsidėjimą dvasinei praktikai savo įkurtame ašrame Pondičeryje (iki 1950 m.). Sri Aurobindo Kembridže įgijo klasikinį filologo išsilavinimą, tačiau vėliau atsisakė užimti naudingas pareigas britų administracijoje. Jis grįžo į Indiją, kur dirbo Barodos maharadžos sekretoriumi ir dėstė koledže anglų poeziją, anglų ir prancūzų kalbas, rašė eiles ir studijavo indų tradicinę scholastiką bei mitologiją. Anksti įsitraukęs į patriotinį sąjūdį, Sri Aurobindo rašė tautos sąmoningumą žadinančius straipsnius į žurnalus („Indu Prakash“ ir kt.), kartu su Tilaku, Lal Rajpat Rai ir Čandra Palu sudarė kraštutinį ekstremistų sparną kongrese, kuris tapo Bengalijos nacionalinio išsivadavimo židiniu. Jis vienintelis pateikė radikalią programą ir pareikalavo Indijai ne dominijos statuso, bet visiškos nepriklausomybės. Pasinaudodamas airių nacionalistų patirtimi, dar iki Gandhi’o Sri Aurobindo su bendražygiais padėjo pamatus Nebendradarbiavimo sąjūdžiui. Sri Aurobindo, už patriotinę veiklą metus kalėjęs Alipūro kalėjime, vėliau išteisintas pasitraukė į vienintelę prancūzams tuo metu priklausiusią koloniją, kur atsidėjo dvasinei veiklai, tačiau domėjimosi politiniais įvykiais pasaulyje nenutraukė. Jo autoritetas, vertingi patarimai Antrojo pasaulinio karo metu bei atkurtos Indijos vizija atliko milžinišką vaidmenį formuojantis nacionalinei indų tapatybei ir dedant pamatus būsimai šalies demokratijai. Greta Ramakrišnos ir Vivekanandos įvairiapusis Sri Aurobindo genijus ir unikali filosofinė sistema jį iškelia kaip vieną didžiausių XIX–XX a. protų, dariusių įtaką ne tik Indijai, bet ir visam pasauliui.

 

VERTĖJA

 

 

 

       Iš anglų k. vertė Daiva Tamošaitytė

 

       Karas ir politika: Indijos nepriklausomybė

 

       Antrasis pasaulinis karas, į kurį Indija buvo taip pat įtraukta, prasidėjo praėjus metams po Sri Aurobindo susižeidimo 1939 m. ir baigėsi 1945 m. sąjungininkų pergale. Ilga Indijos kova dėl nepriklausomybės tęsėsi iki 1947–ųjų. Tais metais ji atgavo laisvę. Šis įvykis per visą dvylikos metų buvimo su Sri Aurobindo laikotarpį mums buvo pats svarbiausias. Kartu su juo turėjome ypatingą galimybę žingsnis po žingsnio stebėti du istorijos posūkius – vieną lėtai, kitą sparčiai besirutuliojantį: iš vienos pusės, didžiulį Europai kylantį pavojų, iš kitos – Indijai atsiradusią galimybę atkovoti laisvę, prisijungiant prie sąjungininkų. Su Sri Aurobindo dalijomės viltimis ir būgštavimais, jo nuojautomis, spėjimais ir pranašystėmis. Jis leido kiek kilstelėti jo veiklą dengiančios paslapties kraštelį. Sri Aurobindo mus užtikrino, jog Dievas laimės. Motinai jis pareiškė, kad tai yra jos karas. Tuo metu Hitlerio žvaigždė kilo. Panzerio divizijų risčią per Prancūziją, šalį atvedusią į kritišką padėtį, liuftvafę virš Londono, Rommelio vykdomą Šiaurės Afrikos niokojimą, Stalingrado mūšį – šiuos ir kitus įvykius sekėme užgniaužę kvapą.

       Tačiau dramatiškų perversmų sūkuryje Sri Aurobindo niekada neprarasdavo pusiausvyros bei rimties, nors jis iš tikrųjų puikiai nutuokė, kas vyksta. Jis pasakė, kad Hitleris – didžiausia pasaulį ištikusi grėsmė ir kad jis nesustos tol, kol neįgyvendins savo tamsių kėslų, net tikslo sunaikinti visą civilizaciją. Juk, kaip rašoma poemoje „Savitrė“, „paika valanda sugriauna šimtmečių triūsą“.

       Dalykų, kurie šiuo laikotarpiu vyko Sri Aurobindo kambaryje, aprašymas atskleis įvairiais atžvilgiais svarbias tiesas. Pirmiausia bus išsklaidyta vyraujanti klaidinga nuomonė, jog Sri Aurobindo buvo išsižadėjęs pasaulio ir į sadhaną paniręs jogas. Priešingai, matysime, kaip smarkiai jis rūpinosi „žmonijos gėriu“. Toli gražu ne vien pasyviai domėdamasis didžiuoju konfliktu, – dabartinių laikų Kurukšetra, kurioje sprendėsi viso pasaulio likimas, – jis savo dvasine jėga aktyviai įsijungė į mūšį ir kreipė jį į pergalę. Aprašymas nušvies ir stulbinamą Sri Aurobindo politinį įžvalgumą bei puikų karo reikalų išmanymą. 1910 m. pasitraukęs iš viešo gyvenimo ir kone pusę amžiaus nugyvenęs atskirtyje, ryšį su pasauliu jis palaikė tiek išoriniais, tiek vidiniais būdais. Turbūt dauguma žmonių tuo nepatikės ir daugelis jų kategoriškai paneigs tokios dvasinės jėgos buvimo galimybę; ir, jei ji apskritai egzistuoja, jiems bus sunku tai suvokti, kad žmogus, turįs ir valdąs jėgą, ją gali panaudoti asmeniniams ar kosminiams tikslams. Laimei, galime remtis paties Sri Aurobindo žodžiais, o mūsų asmeninė patirtis juos patvirtina. Esmingas jo integralinės jogos tikslas – nužengdinti antprotinę sąmonę ir jos veiklia jėga bei šviesa perkeisti dabartinę žemiškąją sąmonę – nei mažiau, nei daugiau. Matysime, jog Sri Aurobindo gyvai domėjosi Indijos nepriklausomybės kova, kuriai jis pats nutiesė kelią, pažadinęs šalį siekti prigimtinės teisės ir savo ryžtinga dvasios jėga padėjo jai šį tikslą įgyvendinti.

       Nors ašramiečiams politikoje dalyvauti draudžiama, mes toli gražu nesame abejingi pasaulio reikalams. Priešingai, kaip yra pasakęs Sri Aurobindo, jie mums yra nepaprastai svarbūs. Pusiau politinį mėnesinį žurnalą „Mother India“, pradėjusį eiti po dvejų metų nuo Indijos nepriklausomybės atkūrimo, leido vienas Bombėjuje gyvenantis sadhakas. Vedamuosius jis siųsdavo peržiūrėti Sri Aurobindo ir tik po to juos spausdindavo. Politiniam Bengalijos lyderiui Sri Aurobindo reguliariai duodavo ilgus interviu, teikdavo daug patarimų ir nurodymų, kaip elgtis esamomis aplinkybėmis. Motina taip pat yra sakiusi, jog Antsąmonė galutiniame pasaulio perkaitos etape neišvengiamai įima politinį valdymą, nes pasaulietinė gerovė yra šalį valdančių jėgų rankose. Beje, didžiųjų tautų atžvilgiu karas nebuvo vien politinė problema. Nacių agresija reiškė „juodosios tarnystės pavojų ir atgijusį barbarizmą, kuris kėsinasi į Indiją ir visą pasaulį“. Tobulėjančiam žmogui, naujos žmonijos pakopos radimuisi tai buvo gyvybės ar mirties klausimas, kurį Motina ir Sri Aurobindo atėjo išspręsti, o išsprendę – rezultatą inicijuoti ir įtvirtinti žemėje. Todėl hitlerinės Vokietijos pergalė būtų reiškusi ne tik civilizacijos pabaigą, bet ir didžiosios galimybės mirtį. Šiuo požiūriu karą ir pavadinau mūsų laikų Kurukšetra.

       Grįžkime į lemiamus 1938–uosius, kada telkėsi tamsūs karo debesys ir jų grumėjimas girdėjosi visoje Europoje. Buvo labai didelė tikimybė, kad karas prasidės gruodį, po savaitės kitos nuo lapkričio 23 d. nakties, kai Sri Aurobindo susilaužė koją.Tačiau pokalbių metu sakė, kad pastūmėjo karo pradžią į vėlesnį laiką, nes tuo metu jis būtų kėlęs didelį pavojų jo darbui. Galima tik spėti, jog kaip tik dėl to neatremiamos galios, kurių neįstengia suvaldyti jokia žmogaus jėga, su įtūžiu atsigręžė į tą, kuris jas suturėjo. Dar toli buvo metas, kai Hitleris įsiverš į Lenkiją, dar niekas nieko nesuprato, o Sri Aurobindo jau matė iš Vokietijos išnyrančią ir po Europą sklindančią tamsią asurinės1 jėgos bangą, kuri Hitlerį pavertė savo demonišku įrankiu, netikru milžinu ir apsišaukėliu Napoleonu. Todėl jis rėmė sąjungininkus ir įspėjo Indiją apie gresiantį pavojų, tiesa, padarė tai sukeldamas didžiausią mūsų aklų tėvynainių nusivylimą ir pasipiktinimą. Tačiau ateities įvykiai parodė, kad Sri Aurobindo buvo viską teisingai numatęs iki smulkmenų.

       Nuo pat pradžių kalbėjomės apie tarptautines politines aplinkybes. Nesveikas Hitlerio valdžios godulys, politinis Anglijos bankrotas, savižudiška Amerikos nesikišimo politika, sukta, makiaveliška Rusijos diplomatija – visa tai buvo mūsų kalbų temos Sri Aurobindo kambaryje. Šios temos kėlė mums energingus protestus arba pagyras: ir liūdnai pagarsėjusi Chamberlaino taikos misija, ir karingas pulkininko Becko interviu su Hitleriu, ir tai, kad Prancūzija išdavė Čekoslovakiją. Sri Aurobindo stebėjo, kaip viena tauta po kitos leidosi hipnotizuojama asurinės Hitlerio majos2 ir pasidavė jo šėtoniškam žavesiui, kaip intelektualai protestuodami tik tylėjo ir prieš hitleriškus grasinimus neištarė nė žodžio. Išvydęs fotografiją, kurioje buvo įamžintas Chamberlaino susitikimas su Hitleriu Miunchene, Sri Aurobindo atkreipė dėmesį, kad Chamberlainas atrodo kaip musė, kurią tuoj sugaus voras. Ir jis aną iš tiesų sučiupo! Žinoma, iki to laiko vokiečių diktatorius į kišenę įsidėjo Mussolinį. Tik pulkininkas Beckas atrodė išlaikęs trupinėlį žmogiškos individualybės. Sri Aurobindo su mumis aptarinėjo ir daugelį kitų klausimų, tarsi mes būtume įžvalgūs valstybininkai ir generolai. Tatai matyti iš knygos „Pokalbiai su Sri Aurobindo“3. Diskusijas paprastai pagyvindavo genialus Sri Aurobindo humoras. Jis aiškiai matė, kad viskas pastatyta ant kortos, tačiau savo požiūrio mums niekada neprimesdavo, tik pateikdavo jį. Jei išdrįsdavome su juo nesutikti arba jo nesuprasdavome, Sri Aurobindo kantriai paaiškindavo, kur klystame. Fizinė jo artuma mums suteikė nepaprastą suvokimo skaidrumą. Supratome, kokios siaubingos nežmogiškos jėgos mėgina užkėsti pasaulį visiška tamsa, iš kurios jį gali išgelbėti tik aukščiausioji dieviška galia.

       Karo žinias sužinodavome iš laikraščių, nes ašramo nariai neturėjo radijo. Kažkuris miestelėnas apsiėmė aprūpinti mus trumpomis suvestinėmis. Karui įsisiautėjus, radijo žinios buvo perduodamos į Sri Aurobindo kambarį, kad jis kas valandą galėtų sekti karo veiksmus. Taip pasireiškė jo ypatingas dvasinis lankstumas taisyklių bei principų atžvilgiu. Kas būna nustatyta vienu metu ir tam tikromis sąlygomis, pasikeitus aplinkybėms gali būti pažeista. Sri Aurobindo, kuris tuo metu iš visų jėgų priešinosi anglų valdžiai Indijoje, gresiant pasauliniam Hitlerio valdymui, atėjo sąjungininkams į pagalbą. „Ne tik ne bendradarbis, bet britų imperializmo priešas“, – jis dabar atidžiai klausėsi trumpų žinių apie Churchillio sveikatą, kai šis susirgo plaučių uždegimu, ir, esame tikri, savo jėga padėjo jam išgyti. Tik sustabarėjęs protas reikalauja nuoseklumo bet kuriomis aplinkybėmis. Tebeatmenu, kaip Sri Aurobindo buvo praneštos karščiausios naujienos apie tai, kur žygiuoja Hitleris, ir kad Anglija paskelbė karą. Visas pasaulis sulaikęs kvapą laukė ir svarstė, ar Hitleris pasityčios iš Olandijos neutralumo ir po to įžengs į Belgiją. Dėl jo ketinimų neturėjome nė mažiausios abejonės. Atėjo vakaras. Sri Aurobindo savo kambaryje buvo vienas. Kai tik įžengiau, jis pažvelgė į mane ir pasakė: „Hitleris įsiveržė į Olandiją. Na, pažiūrėsime.“ Ir viskas. Dvi ar trys tokios trumpos, bet prasmingos pastabos apie karą tebeskamba mano ausyse. Kitą lemtingą metą, kai Stalinas į Angliją grasinamai atsuko patranką ir beveik sukirto su Hitleriu rankomis, mes nusiminėme ir pamanėme, kad, atsiradus tokiai galingai sąjungai, Dievui nebeliko jokių galimybių. Sri Aurobindo tuoj pat atkirto: „Nejau [manote, kad] Dievystė susigūš prieš Staliną?“ Regėdamas, kaip Hitleris it meteoras švilpia per Europą, vienas nevilties apimtas sadhakas guru sušuko: „Kurgi dingo Dievas? Kur jūsų viltingi žodžiai?“ – „Hitleris nėra nemirtingas“, – ramiai atšovė Sri Aurobindo. Paskui, kepinant karštai vasaros saulei, įvyko garsusis Dunkirko mūšis ir pavojingas atsitraukimas, kai visa sąjungininkų armija iš sausumos ir iš oro puolančiam priešui atsivėrė kaip ant delno. Staiga tarsi iš niekur kilo tirštas rūkas ir atsitraukiančiai armijai suteikė netikėtą prieglobstį. Mes pareiškėme: „Rodos, rūkas pagelbėjo evakuacijai.“ – „Taip, tokiu metu rūkas yra neįprastas daiktas“, – atsiliepė Sri Aurobindo. Žinoma, mes susigaudėme, ką jis turėjo galvoje. Pralaimėjus Dunkirko mūšį ir kapituliavus Prancūzijai, Sri Aurobindo pradėjo savo jėga atkakliau remti sąjungininkus. Jis buvo patenkintas, kai išvydo, jog „pergalingas Vokietijos veržimasis beveik iš karto sustojo, ir karo eiga pakrypo visiškai priešinga linkme“.

       Taigi matome, jog Sri Aurobindo nebuvo tiesiog neveiklus stebėtojas, vien žodžiu kritikuojantis sąjungininkų politiką. Kai sąjungininkai paprašė Indiją prisijungti, Motina ir Sri Aurobindo, labai nustebindami pasipiktinusius tėvynainius, papildė piniginį Karo fondą, ir pirmąkart tautai nušvietė tikruosius karo reikalus. Pamenu ankstyvą rytmetį į Sri Aurobindo kambarį lekiančią Motiną, rankoje suspaudusią popieriaus lapą. Pamaniau, kad jie aptarinės kažką asmeniško, tad diskretiškai išėjau. Tada visai nelauktai atėjo Puranis. „Aha! Čia kažkas ruošiama“, – tariau sau. Po kelių dienų šią paslaptį atskleidė visi laikraščiai: Sri Aurobindo padarė įnašą į Karo fondą! Suprantama, jis paaiškino šio poelgio priežastį. Jis pareiškė, jog kariaujantieji „gina civilizaciją ir jos pasiektas aukščiausias socialines, kultūrines bei dvasines vertybes ir visą žmonijos ateitį…“ Sri Aurobindo pirmasis paaukojo pinigų ir šiuo veiksmu parodė pavyzdį kitiems. Tačiau per šalį nusirito protesto, apkalbų ir šmeižto banga. Net jo mokiniai sumišo, nors jis ir paaiškino, kodėl žengė tokį neįprastą žingsnį. Vienas mokinių Motinai parašė: „Kongresas prašo neaukoti Karo fondui. Ką darysime?“ Jos atsakymas buvo toks: „Sri Aurobindo aukojo dėl dieviškų priežasčių. Jei jūs padėsite, pagelbėsite patys sau.“ Žmonės iš neapykantos britams troško nacių pergalės. Motina privalėjo juos griežtai įspėti. Ji rašė: „Būtina pabrėžtinai ir aiškiai pareikšti, jog visi, kurie mintimis ir norais remia bei palaiko nacių laimėjimą, bendradarbiauja su asura prieš Dievą ir padeda asurai pasiekti pergalę.“

       Čia tinka pateikti bičiulio sadhako pasakojimą apie Motinos laikyseną remiant sąjungininkus: „P. Motinai perdavė mano atsiliepimą dėl neseniai padaryto Sri Aurobindo įnašo į Karo fondą. Apie tai nieko nežinojau. Netikėtai Motinos požiūris į mane pasikeitė: ji, rodos, ėmė manęs nepastebėti. Maniau, jog Motina yra labai užsiėmusi, tačiau per tris dienas įsitikinau, kad vis dėlto kažkas yra negerai. Priėjau prie jos ir paklausiau: „Kodėl į mane nekreipiate dėmesio?“ Ji atsakė: „Jūs tai puikiai žinote.“ Sutrikau. Spėliojau apie viską, bet ne apie tikrąją ir, jos manymu, rimtą priežastį. Nesitikėjau, kad P. perpasakos mano pokalbį su juo. Todėl maldavau ją, kad pasakytų, ką padariau ne taip; buvau įsitikinęs, jog galiu didžiąją klaidą ištaisyti. Ji kandžiai pasakė: „Yra dalykų, nusistovėjusių dar gerokai prieš jums gimstant. Ilgą laiką dėl jų triūsėme. O dabar jūsų nenusakomai siauras protas tiki, jog visa tai yra niekai, kad ir Sri Aurobindo, ir aš klystame, o jūsų sprendimas – teisingas!“ Apstulbau. Mintis žaibu pervėrė man galvą: „Kur čia šuo pakastas?“ Jaučiausi atsidūręs keblioje padėtyje, todėl parodžiau, kaip esu nustebęs: „Ar tai dėl karo, apie kurį kalbėjausi su P.?“ Motina leido suprasti, jog taip. Pajutau palengvėjimą ir tariau: „Ak, tai niekis; tai buvo nerūpestingas pokalbis, nieko rimta.“ Tačiau Motinos veidas buvo rūstus. Ji tarė: „Nieko rimta?! Tiesiog negalėjau patikėti, kad kaip tik jūs iš visų kitų šitaip kalbėjote apie Sri Aurobindo! Argi neperskaitėte visko, ką jis pasakė spaudai?“ – „Taip, Motina, skaičiau. Tačiau argi britai nieko bloga nepadarė Indijai?“ – paklausiau. Motina atsakė: „Niekada nesakėme, kad jie nieko nepadarė; taip pat neteigiame, jog nepadarys ateityje. Tačiau šiandien kalbame apie ką kitą. Nejaugi to nesuprantate? Jei matote degantį kaimyno namą, tačiau neskubate jam į pagalbą tik todėl, kad jis kažkada neteisingai su jumis pasielgė, tai rizikuojate prarasti savo paties gyvybę ir namą, į kurį gali persimesti ugnis. Ar neregite skirtumo tarp jėgų, kovojančių Dievo pusėje, ir tų, kurios mūru stoja už asurus?“ – „Taip, Motina, matau, – pasakiau aš. – Tik mane trikdo tai, kad Churchillis, kurį jūs su Sri Aurobindo pasirinkote tiesioginiu įrankiu, šiandien nori, jog Indija padėtų jo kraštui išlikti; tuo pat metu jis teigia, jog nesirengia panaikinti savo imperijos!“ Motina tarė: „Palikite visa tai Dievui. Churchillis yra žmogus. Jis ne jogas, siekiąs perkeisti savo žmogiškąją prigimtį. Šiandien jis atstovauja tautos, kovojančios su asurais, sielai. Jam tiesiogiai vadovauja Dievystė, ir jo siela nepaprastai jautriai atsiliepia. Dabar reikia siekti pergalės ir visą dėmesį sukoncentruoti į pagalbą sąjungininkams, kuri galiausiai yra užtikrinta. Bet negalima atsipalaiduoti ir asurams palikti nė menkiausio plyšelio. Paskui, kai pergalė bus pasiekta, jei Churchillio siela išgalės likti esybės priešaky ir būti vedama Dievystės, jis labai greitai evoliucionuos.Tačiau paprastai žemėje taip nebūna. Įveikęs krizę, jis vėl pradės vadovautis protu bei gyvybe ir nusileis iki normalaus, nors ir kiek aukštesnio, – bet vis dėlto žmogiško, – lygmens.“

       Gydytojas Rao, konsultuojantis Sri Aurobindo, taip pat užsiminė apie daugybę žmonių Madrase, kurie stebisi: girdi, kaip Sri Aurobindo, kadaise labai nusiteikęs prieš britus, galėjo aukoti Karo fondui. Mokytojas jam ilgai aiškino savo poelgio priežastis. Jis norėjo, kad, pasitaikius progai, daktaras Rao tatai perpasakotų kitiems žmonėms.

       Aptaręs kitus jau žinomus dalykus, Sri Aurobindo atskleidė savo slaptą veiklą karo veiksmų lauke. „Ar žinote, kad Hitleris Pietų Amerikoje nori įsirengti placdarmą ir varo ten plačią propagandą? Tai gali baigtis Jungtinių Valstijų užpuolimu. Dabar jis valdo Europą. Jei, Prancūzijai kritus, Hitleris būtų įsiveržęs į Angliją, šiuo metu jis jau būtų buvęs Azijoje. Nūnai prieš jį ėmė veikti kita jėga. Tačiau pavojus dar nepraėjęs: jis turi 50 nuošimčių tikimybę laimėti. Iki Prancūzijos žlugimo Hitleriui nepaprastai sekėsi dėl to, kad užnugaryje jis turėjo jam vadovaujančią asurinę jėgą. Iš jos gaudavo nuostabiai tikslius pranešimus.“ – „Dėl Indijos tai sunkumų kyla dėl to, kad britai netesėjo nė vieno mūsų šaliai duoto pažado. Niekas jais netiki“, – pasakė Rao. „Faktas tas, jog jie netiki, kad Indija jiems padės, jei gaus dominijos statusą“, – atitarė Sri Aurobindo. „Nemanau, kad Indija atsisakytų padėti.“ – „Nemanote? O kaip dėl kairiojo sparno, komunistų, pavyzdžiui, Bose? Be to, netiesa, kad britai nieko nedavė. Jiems būdinga veikti etapais. Kai britų interesams gresia pavojus, jie ieško kompromiso. Jie suteikė provincijoms autonomiją ir nesinaudojo veto teise. Kongresas jos atsisakė ir viską sugadino. Jei jis būtų neabejojęs ir paspaudęs centrą, dabar jau turėtų tai, ko norėjo. Britus remiu dėl dviejų priežasčių – dėl Indijos ir visos žmonijos. Kalbėjau apie išorines priežastis, tačiau egzistuoja ir vidinės.“

       Sri Aurobindo kovojo ne tik su Hitleriu: jam teko sunkus uždavinys pergalėti stiprią savo paties mokinių antipatiją britams. Dėl to, kad prijautėme Hitleriui ir buvome nusiteikę prieš anglus, ašramui kilo pavojus būti išformuotam. Kiek daug laiškų Sri Aurobindo turėjo parašyti mokiniams, kad juos įtikintų, kaip smarkiai jie klysta, ir kokius pavojus slepia nacių pergalė! Pateikiu tik vieną jų, rašytą 1942–aisiais. „Neturėtumėte galvoti apie tai, kaip apie vienų tautų karą su kitomis ir netgi kovą dėl Indijos. Tai grumtynės dėl žemės ir žmonių gyvenimo įkūnyti idealą, nes toji Tiesa dar turi visiškai nugalėti tamsybes ir melą, kurie artimiausiu metu mėgina praryti ir žemę, ir žmoniją. Tai šias jėgas reikia regėti besikaunančiųjų pusėje, bet ne tas ar anas nenatūralias aplinkybes… Nėra nė mažiausių abejonių, kad jam [Hitleriui] laimėjus, laisvei ir šviesos bei tiesos vilčiai ateis galas, o visas darbas susidurs su tokiais sunkumais, kad jo bus neįmanoma užbaigti. Įsiviešpataus melas ir tamsybės, žiauri priespauda ir tokia žmonijos degradacija, kokios mūsų žmonės nė nesapnavo ar negali iš viso įsivaizduoti. O jei triumfuos kita pusė, pasiskelbusi esanti už laisvą žmonijos ateitį, baisaus pavojaus bus išvengta ir susiklostys sąlygos idealui siekti: dieviškam darbui atlikti, dvasinei tiesai įtvirtinti žemėje. Tie, kurie kovoja dėl šio tikslo, kaunasi už Dievą ir grumiasi su bauginančiu asuro karaliavimu.“

       1940 m. pokalbyje Sri Aurobindo pasakė: „Yra jėgų, kurios mėgina sugriauti britus ir jų imperiją – šio ir ne šio pasaulio jėgos. Turiu galvoje vidines jėgas. Aš pats norėjau šio žlugimo; tačiau tuomet nežinojau, jog tos jėgos sukils. Jos veikia randantis naujai pasaulio tvarkai, kuri ateis, likvidavus imperiją. Tačiau naujai tvarkai įgyvendinti nebūtina imperijos griauti. Tvarkos galima siekti ramiai, keičiant jėgų pusiausvyrą ir išvengiant didelės destrukcijos. Jei ne Hitleris, man taip labai nerūpėtų, kurios jėgos išliko, o kurios – apsilpo. Dabar iškilo klausimas, ar nauja pasaulio tvarka ateis po didelių kančių, ar po kiek įmanoma mažesnio vargo ir naikinimo. Hitlerio pergalė reikštų Anglijos žlugimą, ir tokiu atveju, veikiausiai patyrus priespaudą ir daug kančių, pasaulio tvarka įsiviešpatautų, o gal ir ne – atsirastų tik po pralajos4! Žinoma, Dievo regmėje tatai jau numatyta, ir nieko pakeisti negalima. Tačiau niekas nežino, koks yra tas sprendimas.“

       Šios dvi ilgos citatos aiškiai atspindi Sri Aurobindo regėjimus. Jis regi jėgų žaismę: kaip jos mėgina pasinaudoti žmogiškaisiais įrankiais ir įgyvendinti savo tikslus, koks vaidmuo paslaptingame žaidime skirtas jam pačiam. Vėl pasitelksiu ištraukas iš pokalbių, per kuriuos jis, įdėmiai stebintis karo eigą, aiškino kovojančių pusių karo veiksmus, kartais nuspėdavo jų strategijos motyvus ir padarinius bei numatė galimus ėjimus. Visa tai pagyvindavo ramus sąmojis, kuris karo klaikumą praskaidrindavo ir net paversdavo lengva, malonia jėgų žaisme.

       1940 m. gruodžio 29 d. Savarkaras sakydamas kalbą teigė, neva anglai negalėjo būti sumušti. Sri Aurobindo paaiškino: „Nesąmonė. Juos išgelbėjo Dievystės įsikišimas. Jei Hitleris būtų įsiveržęs į Angliją tinkamu laiku – žlugus Prancūzijai, – jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus.“ – „Kodėl Dievystė neįsikišo jau Prancūzijoje? – pasiteiravo vienas iš mūsų. „Todėl, kad prancūzai yra tiek supuvę, kad nebeturėjo jokių galių atsispirti. Anglai tebėra išlaikę senųjų vertybių, kurioms buvo suteikta parama.“ Motina ta proga sakė: „Prancūzija išdavė Čekoslovakiją, todėl buvo pasmerkta.“ Panašiai Prancūzija pasielgė ir po Dunkirko mūšio, kai atmetė Churchillio pasiūlymą anglams ir prancūzams suteikti bendrą pilietybę, kad jie galėtų tęsti kovą išvien. Motina čia įžvelgė atsisakymą Dievo malonės, kuri Prancūzijai atėjo į pagalbą pačiu palankiausiu metu. Mes sužinojome, kad Churchilliui visą kalbą slaptu būdu padiktavo Motina.

       Štai ką šia tema kalbėjome su Sri Aurobindo.

       „Šnekama, jog Hitleris okupuos Italiją, jei ši pakeis politiką“, – būgštavome mes. „Tai viena iš galimybių. Tačiau Vokietijai bus nelengva išlaikyti tokią žmonių masę kumštyje“, – suabejojo Sri Aurobindo. „Yra žinių, kad Hitleris bando paveikti Bulgariją, jog ji padarytų jam koridorių ir jis galėtų įeiti į Ašies orbitą.“ – „Toks pavojus šiuo metu gresia, – pritarė Sri Aurobindo. – Tačiau nemanau, jog įvyktų invazija į Angliją. Jei Britanija nepadės prieštankiniais pabūklais, lėktuvais ir kitomis priemonėmis, Balkanų kariai vargiai pasipriešins vokiečiams.“ – „Bulgarijai, jei ji bus užpulta, gali padėti Turkija.“ – „Nežinau. Jei Turkija lauks atakų, bus per vėlu. Tokiu atveju Hitleris gali pasukti į Palestiną ir padėti ten Italijai, paskui patraukti į Afriką. Vėliau paprašyti prisijungti Ispaniją, kad Anglijos ginkluotosios pajėgos Afrikoje atsidurtų tarp dviejų ugnių.“ – „Hitlerio įžengimas į Rumuniją, atrodo, yra pirmas žingsnis Balkanų link“, – nerimavome mes. „Visi jo žingsniai primena lėtą skverbimąsi ir po to jis gali prispausti Turkiją, Egiptą bei Aziją. Nuostabiausia yra Stalino laikysena. Jis tyli.“ – „Koks nors slaptas paktas?“ – „Jei toks ir būtų, kaip ilgai Hitleris, jei laimės, galės jo laikytis? Tada Rusija turės arba pasipriešinti, arba bus sutrinta. Stalinas tikėjosi Ašies valstybių – Anglijos ir Prancūzijos – išsekimo. Jei dabar Hitleris užgrobtų Turkiją, Afriką ir Egiptą, tai reikštų Anglijos pralaimėjimą. Ką po to Rusija galės padaryti? Hitlerio armija pakankamai didelė kovoti dviejuose frontuose, o Anglija vargu ar turi atsarginių kariuomenės dalinių“, – baigė Sri Aurobindo.

       Kitame pokalbyje, kai Vokietija ėmė kelti grėsmę Norvegijai ir Švedijai, Sri Aurobindo pasakė: „Šias šalis apėmė gąsdinantis susirūpinimas tik savimi. Kiekviena jų galvoja, kad bus saugi, nors iš tikrųjų jas paeiliui praris. Atrodo, jog sąjungininkai pasauliniame kare turės vieni kovoti su Rusija ir Vokietija – įspūdinga kombinacija… Pasauliui neliko jokių galimybių, nebent kas nors atsitiktų Vokietijai, arba Hitleris susipyktų su Stalinu. Tačiau šiuo metu tokios tikimybės nėra.“

 

 

 

       1940 metų b a l a n d ž i o 14 diena

 

       Kai vokiečiai rengėsi pulti Norvegiją, apie Chamberlaino neveiklumą Sri Aurobindo sakė: „Kol jis prie valdžios vairo, nieko neįvyks. Politiką jis suvokia tik kaip biznį. Nesuprantu britų elgesio. Jie galėjo užimti Bergeną vos išgirdę apie vokiečių okupaciją. Nuo Oslo Bergenas yra toli, todėl tiktų smogti per atstumą. Vokietija turi šešis eskadrinius minininkus, o anglai galėjo atsiplukdyti dvidešimt… Rodos, juos pakerėjo mintis apie karinio jūrų laivyno blokadą, užsibaigsiančią vokiečių badu. Juos gąsdina Siegfriedo linija rytuose. Jie nenori niekuo rizikuoti. Juos varžo tvarka, o Hitleris su niekuo nesisaisto.“

 

 

 

       1940 metų b a l a n d ž i o 15 diena

 

       Kai Hitleris įžengė į Baltijos šalis, kažkas pateikė komentarą, jog, išplėtęs karo frontą, jis skaudžiai apsiriko. Sri Aurobindo atsiliepė: „Tai neapgalvotas pareiškimas. Viskas galų gale priklauso nuo karinės jūrų galios. Be jos negalima pervežti atsargų, mechanizuotų pajėgų ir kitko… Lėktuvai tėra galinga pagalbinė priemonė, su jais šalies nenugalėsi.“

 

 

 

       1940 metų g e g u ž ė s 20 diena

 

       Vėl vyko pokalbis, kurį apibendrinsiu taip pat klausimų ir atsakymų forma.

       „Hitlerio pareiškimas, esą iki rugpjūčio 15 dienos karas baigsis ir bus susitarta dėl taikos, atrodo įtikinamai“, – pradėjome mes. „Tai ženklas, kad jis yra mūsų darbo priešas. Iš vertybių susidūrimo turėtų būti visiškai aišku, kad už jo stovi asurinė, titaniška jėga“, – pasakė Sri Aurobindo. „Keistas jo sprendimų priėmimo būdas.“ – „Ne jis juos priima. Sprendžia už jo esanti būtybė <…>. Ši būtybė kartkartėm apsilanko čia ir stebi, kas daroma.“ – „Ar ji žino, kad čia veikiama prieš jos interesus?“ – smalsavome. „Na žinoma! – nusijuokė Sri Aurobindo. – Tai labai galinga esybė. Paulas Richardas5 su ja bendravo. Knygoje „Tautų Viešpats“ („Lord of the Nations“) jis aprašė planus ir metodus, kurie visiškai tapatūs tiems, kurie įgyvendinami dabar. Joje teigiama, jog dabartinė civilizacija bus sugriauta. Tačiau iš tikrųjų yra nusitaikyta į civilizacijos žmogiškąsias vertybes,ir Vokietijoje Hitleris tai jau padarė. Jis jas sugriovė visur, kur tik praėjo. Patys žmonės asurams netinka į porą… Hitlerio atveju tatai yra ne įtaka, bet apsėdimas, galbūt net įsikūnijimas. Stalino atvejis tapatus. Ant fizinio pasaulio nusileido gyvybinis pasaulis. Štai kodėl intelektualai glumsta, matydami savo civilizacijos ir visų vertybių, kurias jie puoselėjo ir už jas kovojo, žlugdymą. Jie neigia už fizinės tikrovės esantį pasaulį, todėl neišvengiamai jiems viskas atrodo painu.“

       Kitomis aplinkybėmis Sri Aurobindo pažymėjo, kad „nesunku pamatyti, jog Hitleris siekia valdyti pasaulį, ir kitas jo žingsnis bus nukreiptas į Indiją“.

       1940 m. gegužės 29 d. Motina mums perdavė žinią, jog asurai negali amžinai laimėti prieš dieviškumą. Hitleriui turi ateiti galas. Sri Aurobindo sakė: „Tai nereiškia, kad galą jam padarys sąjungininkai. Jei Anglija nusileis, nebebus nepriklausomų šalių, išskyrus Rusiją, Vokietiją, Japoniją ir Italiją. Jei rusams pasirodys, kad anglai yra pakliuvę į sunkią padėtį, Stalinas paspaus Turkiją ir Rumuniją ir ims kontroliuoti Juodąją jūrą, kaip padarė Baltijos šalyse. Hitleris nelinkęs ramiai žiūrėti į bruzdėjimus Balkanuose. Jis gali, jei padės Italija, sutvarkyti Mažosios Azijos ir Balkanų klausimą arba dabar atrišti Stalinui rankas, žinodamas, kad su juo atsiskaitys vėliau.“

       Taigi aišku, jog Sri Aurobindo numatė Rusijos karą su Vokietija dar tuomet, kai jam kilti nebuvo jokių galimybių.

 

 

 

       1940 metų r u g p j ū č i o 15 diena

 

       Šios dienos popietę (Sri Aurobindo gimtadienis) radijas pranešė, kad per pusdienį virš Anglijos buvo sutelkti 144 vokiečių lėktuvai – iki šiol didžiausias skaičius. Mes tai paaiškinome kaip daršanos padarinį. Sri Aurobindo nusijuokė ir tarė: „Pergalingo Hitlerio įžengimo į Angliją diena!“

       Po mėnesio, rugsėjo 15 d., Sri Aurobindo šypsodamasis pasakė: „Anglija numušė

175 Vokietijos lėktuvus, labai daug. Dabar įsiveržti bus sudėtinga. Žlugus Prancūzijai, Hitleris prarado galimybę. Jis iš tiesų pavėlavo į autobusą! Jei kritus Prancūzijai jis būtų užpuolęs Angliją, dabar jau stovėtų Azijoje. Šiuo metu prieš jį veikia kita jėga. Vis dėlto pavojus dar nepraėjo.“

       Beje, apie šį mūšį ir jam numatytą datą, 1940 m. rugpjūčio 15–ąją, „Mother India“ redaktorius parašė: „1940 metų rugpjūčio 15 dieną Hitleris pasirinko galutinai užkariauti Vakarų Europą, tikėdamasis iš Bakingemo rūmų paskelbti apie Britanijos žlugimą. Tą dieną liuftvafė patyrė iki šiol didžiausius nuostolius. Ją minėsime kaip Britanijos mūšio persilaužimo dieną.“

 

 

 

       1940 metų s p a l i o 7 diena

 

       Keletas karo žurnalistų pareiškė, kad anglai galėtų griebtis puolimo taktikos ir vokiečius užpulti per Adrijos jūrą. Sri Aurobindo komentavo: „Jie žiūri toli į priekį. Tačiau kur anie išlaipins savo kariuomenę? Jugoslavijoje? Tai reikštų Balkanų nepriklausomybės pažeidimą. Šiuo atveju su būriais Palestinoje jie galėtų paimti Siriją ir, remiami Turkijos, eiti prieš Vokietiją. Tai padaryti būtų daug lengviau, negu pulti nuo Adrijos jūros, kurią saugo italai.“

 

 

 

       1940 metų s p a l i o 20 diena

 

       Pasak radijo žinių, Jugoslavija su Vokietija pasirašė

protokolą politiniais ir ekonominiais klausimais. Sri Aurobindo pasakė: „Dabar Jugoslavija nuo Vokietijos priklauso ekonomiškai ir politiškai; tai reiškia viską. Jei tai tiesa, Balkanams ateina galas, nes Bulgarija neatsilaikys. Graikija be Turkijos pagalbos nežinos, ką daryti, o ką gi Turkija viena gali? Taigi Hitleris ateina į Aziją, ir tai reiškia – į Indiją. Apie tai galvojau jau seniai, kai dar buvo nežinomi Hitlerio siekiai Balkanuose. Dabar jo veiksmai visiškai paaiškėjo. Jis slinksis link Viduržemio jūros, užvaldys Sueco kanalą bei Egiptą, tuo pačiu metu – Ispaniją ir Gibraltaro sąsiaurį, ir tai darys su Prancūzija ar be jos. Po Egipto, sutinkant Pétainui, jis imsis Šiaurės Afrikos. Jei Pétainas atsisakys, jį gali pakeisti Lavaliu. Jeigu abu nesutiks, Hitleris užims visus Prancūzijos ir Viduržemio jūros uostus. Visa tai sukels didžiausią pavojų Anglijai, ir anglų vykdoma blokada nebebus veiksminga. Iš esmės šį pavojų nujaučiau nuo pat karo pradžios.“

       Šios ilgos ištraukos rodo, kaip Sri Aurobindo apmąstė karą. Matyti jo veiklus domėjimasis ir dvasinis dalyvavimas įvykiuose. Įdomu, koks likimas būtų ištikęs pasaulį, jei Sri Aurobindo nebūtų tiesiogiai į juos įsijungęs? Dažnai gėrėjausi jo karo reikalų išmanymu. Kartą Sri Aurobindo paklausiau, ar jis neturįs slaptų kovinių sugebėjimų. „Ne šiame gyvenime“, – atsakė jis. Kai Motinos kažkas paklausė, kodėl Angliją, nepaisant Sri Aurobindo paramos, ištinka nesėkmės, ji pasakė: „Jei jis Britanijai būtų nepadėjęs, Hitleris šalį būtų prarijęs jau seniai.“ Nelaimei, tolimesnių pokalbių apie karą užrašų neturiu. Amerikai prisijungus prie sąjungininkų ir Hitleriui užpuolus Rusiją, nebeliko jokių abejonių, jog šie veiksmai labai priklausė nuo dieviškosios Sri Aurobindo diplomatijoa; panašiai jo įsikišimas, arba vadinamasis Dievystės tarpininkavimas, išgelbėjo Angliją nuo Hitlerio invazijos. 1939–ųjų spalį Sri Aurobindo parašė poemą apie Hitlerį. Joje numatyti įvykiai išsipildė kone paraidžiui! Štai baigiamasis ketureilis:

 

       Taip genamas pavergti siekia jis visus,

       Grubus, galingas, gąsdina, kol savo vėtrų

       Išlaužytam kely didesnio už save

       Šėtono ar dievybės žaibo nesutinka6.

 

                                              (Vertė K. Platelis)

 

       Kaip Hitleris susitiko galingesnį už save nelabąjį? Kas jį privertė padaryti šią milžinišką klaidą? Mes, žmonės, asurams neprilygstam. Tik asuras gali „paleisti žarnas kitam asurui“. Kartą per Motinos užsiėmimą jos kažkas paklausė: „Jei Rusija būtų stojusi Hitlerio pusėn, ar viskas būtų buvę geriau?“ Motina atsakė: „O, ne! Tada pasauliui nebebūtų jokių prošvaisčių išlikti. Tai dėl mūsų coup de maître7 jie pateko į priešingas stovyklas. Tai – dieviškoji diplomatija. Ji labai sėkminga.“ Ir visi smagiai juokėsi. Tačiau pasaulis nežino, kad aukščiausioji galia veikė dėl jo išgelbėjimo.