tekstai.lt

Nirodbaran. Dvylika metų su Sri Aurobindo (2)

 

       Galia darbavos, bet iš kur j , nieks nežino8

 

       Motina per karą asmeniškai padėjo žmonėms savo slaptais būdais. Sužinojau apie tai iš vienos mokinės, kurią jau esu citavęs. Ji pasakoja: „Kartą esant Motinai kalbėjomės apie transą. Ji klausėsi ir linksmai šypsojosi. Asmeninė jos padėjėja tarė: „Jūs nežinote, į kokią keblią padėtį kartais patekdavau. Laikydama stiklinę vandens, kurią jai paduodavau, Motina panirdavo į transą, jos kūnas pradėdavo linguoti į visas puses, o aš laukdavau. Bet kuriuo momentu ji, būdama transo būsenoje, galėjo kažin kur išeiti.“ Tada Motina paaiškino: „Tais karo metais manęs šaukdavosi baisioje neviltyje atsidūrę žmonės, ir aš, viską metusi, iškart juos aplankydavau.“ – „Bet, Motina, – pasakiau, – žmonės juk nepažįsta jūsų.“ Žiūrėdama tiesiai į mane, ji atsakė: „Tai neturi reikšmės. Kada tik žmonės bet kuriuo pavidalu šaukiasi Dievo, aš atsiliepiu į jų maldą. Papasakosiu, kas nutiko vieną dieną. Vokiečiai baisiai bombardavo Prancūziją. Du vaikai, brolis ir sesuo, ėjo į mokyklą. Grįžę jie nerado nei namų, nei tėvų: namai buvo sugriauti, tėvai žuvę. Vyresnioji sesutė tvirtai apglėbė brolį ir ėmė šauktis tėvų, o broliukas iš baimės drebėjo kaip lapas. Staiga mane pasiekė verksmas, nukreiptas į Dievą ir kyląs iš pačių širdies gelmių. Turėjau tuoj pat ten nukakti. Šiuo tuo juos aprūpinusi grįžau čionai.“

       Pamėginsiu apibendrinti Sri Aurobindo viziją – tai, kaip jis matė Hitlerį. Seniai, dar tada, kai apie Hitlerį ir jo tikslus mažai buvo žinoma, ir Motina, ir Sri Aurobindo dėl jo neturėjo jokių iliuzijų. Be abejo, knygoje „Mein Kampf“ jis atvirai apibūdino savo siekius, tačiau turbūt niekas jų nepriėmė už tikrą pinigą. Sri Aurobindo ne tik suprato, kad tai tiesa, bet matė už jo ir tamsią slaptą jėgą, kuri Hitlerį pavertė veiksmingu įnagiu. Savo laiškuose Sri Aurobindo dažnai užsimindavo apie Hitlerį ir teigdavo, kad jis yra tos jėgos apsėstas. 1935 metais jam parašiau: „Antsąmonė procesą pagreitins, tad kodėl nesusiaurinus personalo? Juk, jai nužengus, visi atkrisime!“ Sri Aurobindo atsakė: „Kaip? Aš ne Hitleris. Taip nieko nenuveiksi…“ 1936–aisiais parašiau: „Matyt, tarp devintos ryto ir trečios nakties siunčiate Vokietijai galią?“ Į tai jis atrašė: „Kas gi, išskyrus šėtoną, gali Vokietijai suteikti jėgų? Gal manote, kad su Hitleriu ir jo kaukiančia nacių paderme sudariau sąjungą?“

       Kaip galėjo atsitikti, kad paprastas žmogus iškilo į tokias galios aukštumas, įsakinėjo ir darė įtaką visai vokiečių tautai, pakerėjo Europą ir net visą pasaulį? Sri Aurobindo šį reiškinį pavadino jo asurine maja, kuri apžavėjo tautas tokiu mastu, jog jis imtas laikyti viršesniu už Aleksandrą ir Napoleoną! Sri Aurobindo nuo šio apgaulės veido nuplėšė uždangą ir atskleidė mums žiaurią tiesą. Nieko panašaus istorijoje nėra buvę – tokio neįsivaizduojamai maniakiško naudojimosi melu, veidmainyste ir iškrypimais, kurie užvaldytų tokios kultūringos tautos kaip vokiečiai vaizduotę. „Mein Kampf“, nacių Bibliją, Sri Aurobindo laikė melų raizgalyne ir prie knygos net nesilietė. Žiūrėdamas į „L'Illustration“ išspausdintą trio – Hitlerio, Göbbelso ir Göringo nuotrauką, – jis juos taikliai apibūdino. „Hitleris daro gatvės nusikaltėlio įspūdį, – dėstė Sri Aurobindo. – Jis yra nusisekusios niekšybės, šėtoniško suktumo ir, be to, Londono vežiko psichės derinys – netašytas ir neišsivystęs. Kitaip sakant, šio žmogaus psichines savybes sudaro tam tikras tuščias ir kvailas jausmingumas, kuris pasireiškia jam tapant ir raudant ant motinos kapo. Jį apsėdusi antgamtiška jėga, ir jos balsą jis, kaip sakosi, girdi. Ar pastebėjote, kad anksčiau jam nepalankūs žmonės užmezga su juo ryšius ir išeina virtę jo garbintojais? Tai – šios jėgos ženklas. Kaip tik ji Hitleriui nuolat pakišdavo vieną ar kitą mintį; įkyriai kartojamos, tos mintys užvaldė Vokietijos žmones. Galite pastebėti ir tai, kad jis nuolat pabrėžia tas pačias idėjas – tai aiškus gyvybinio apsėdimo požymis.“

       Šias pastabas papildė ir Motinos žodžiai, išgirsti per pokalbius. Ji sakė: „Hitleris buvo idiotas. Natūralus jis atrodė esąs ne geresnis už concierge9 ar cordonnier10 ir elgėsi bei kalbėjo kuo kvailiausiai ir bukiausiai. Jį apsėdo ir savo įrankiu padarė tam tikra jėga; tik tam įvykus, jis nuveikė kažką ypatinga. Apsėdimų metu jį mačiusieji pasakojo, kaip jis švaistėsi, raudojo ir rėkavo. Japonų ambasadorius pasakė: „Šis žmogus yra beprotis. Su juo pavojinga turėti kokių nors ryšių.“ Keista, kad visa vokiečių nacija tiek sukvailėjo, kad nusekė paskui jį. Toks dalykas nebūtų galėjęs įvykti Prancūzijoje arba kurioje kitoje šalyje.“

       Buvo ir tokių, kurie tikėjosi Hitlerio širdį suminkštinti ne smurto keliu. Tačiau anot Sri Aurobindo, jo širdį galima suminkštinti tik vienu būdu – bombomis išsprogdinti iš būties! Apie neprievartą 1940–ųjų spalio 28 dienos pokalbyje jis pasakė: „Gandhi’o neprievartos judėjimui11 už akių užbėgo lenkai. Lenkai (žydai?) pritaikė šį mechanizmą naciams, ir žinote, kokių padarinių sulaukė? Viena lenkų ponia, Ravindros12 bičiulė, Gandhi’ui parašė, kaip vokiečiai elgiasi su nesipriešinančiais žmonėmis. Ji nurodė tris ar keturis pavyzdžius: 1) Apie 300 mokinių berniukų atsisakė saliutuoti Hitleriui. Juos išrikiavo ir tėvų akivaizdoje sušaudė, 2) Kelios mergaitės buvo nuvestos į kareivines ir prievartaujamos tol, kol mirė… Tokie tad nesmurto prieš nacizmą padariniai. Tikiuosi, Gandhi's nenori, kad visa tai atsitiktų Indijoje. Turbūt jis pasakytų, kad lenkai širdyse nejautė vokiečiams meilės.“

       Kai nuo Hitlerio pergalių pusei pasaulio apspango akys, kai vieni jį ėmė laikyti didesniu už Aleksandrą ir Napoleoną, antri tuo metu buvo traiškomi jo karo technikos geležiniais vikšrais, o treti vylėsi suminkštinti jo širdį nesmurtiniu keliu, Sri Aurobindo įžvalga Hitlerio atžvilgiu nesikeitė nė akimirkai. Jis, nykštukinis Napoleonas su rudimentine siela, kurio širdis negalėtų pasikeisti jokiomis aplinkybėmis, tapo indu asuro galioms, kurios galiausiai atvedė Hitlerį iki jį ištikusios lemties.

       Suprantama, jog pokalbiuose apie Europoje vykstantį karą iškilią vietą užėmė Indijos politinės problemos. Mūsų akiratyje nuolat sukosi šie įvykiai: Mahatmos Gandhi’o nuostatos, kongreso politika, induistų ir musulmonų klausimas, kompromiso nenorinčio Jinnaho ir vicekaraliaus, atliekančio taikytojo vaidmenį, elgesys. Visų pokalbių, iki Crippso misijos, išvadą galiu perteikti keliais žodžiais: atsisakydamas ministerijos pasiūlymo, kongresas padarė didelę klaidą. Vyriausybė buvo pasirengusi mums suteikti dominijos statusą, kurį reikėjo priimti, nes iš tikrųjų tai buvo žingsnis į nepriklausomybę. Turėjome įsijungti į karą. Tai būtų suteikę progą įeiti į visas karo žinybas ir dalyvauti oro, jūros bei sausumos operacijose, išlaikyti pozicijas, pasidaryti veiksniems ir taip sustiprinti prigimtinę teisę į laisvę.

       Kai Gandhi’s pasiskundė, jog vicekaralius į jo klausimus nieko neatsako, 1940–ųjų spalio 7 d. pašnekesyje Sri Aurobindo pareiškė: „O ką jis gali pasakyti? Juk visiškai akivaizdu, kodėl jis tyli. Pirmiausia, vyriausybė nenori nusileisti reikalaujantiems nepriklausomybės. Tai, ko jie nori, yra dominijos statuso suteikimas po karo; jie tikisi, jog Indijoje susiklostys įprasti santykiai su imperija. Tačiau kaip tik dabar tautinė valdžia reikštų dominiją su vicekaraliumi, kuris tėra konstitucijos galva. Niekas nežino, ką darys galią įgijęs kongresas. Jį paimti galima tik Indijai ginantis ir Anglijai suteikiant tiek pagalbos, kiek tik leidžiajėgos. Jei su britais reikalai nesusiklostys, kongresas gali sudaryti atskirą taiką ir palikti juos bėdoje. Jame veikia kairieji, socialistai, komunistai, kurių kongresas nepajėgs nustumti į šoną, juo labiau, jų pulti, ir jei pastarieji bus pakankamai įtakingi, kongresas gali anglams pasipriešinti. Kaip tik dabar atsiriboti nuo valdžios britams atrodo visai normalu, kaip ir mums – visai natūralu išreikšti savo siekius. Tačiau dar neturime užtektinai sutelkę jėgų, mus remiančių užnugaryje, todėl reikia žiūrėti, ar turime bendrą pamatą su vyriausybe. Jei taip, tai kompromisas lieka vienintelis teisingas žingsnis. Tokią galimybę jau turėjome, bet kongresas viską sugadino. Dabar lieka priimti tai, ką pasiūlys britai, antraip nežinia, kas gali atsitikti. Žinoma, jei būtume pakankamai stiprūs ir galingi sukelti revoliuciją ir laimėti, ko norime, tai būtų visai kitas reikalas. Vieną kartą Amery ir kiti pasiūlė dominijos statusą. Dabar savo pažiūras jie pakeitė, nes perprato mūsų žmonių dvasią. Mūsų politikai įsikibę laikosi sustabarėjusių nuostatų ir visada jų laikėsi. Politikai ir valstybininkai turi atsižvelgti į aplinkybes ir veikti priklausomai nuo jų. Jie privalo turėti įžvalgą.“ – „Bet juk dėl britų politikos „skaldyk ir valdyk“ mes ir negalime susivienyti“, – gynėmės mes. „Niekai!13 – atkirto Sri Aurobindo. – Argi Indija iki britų atėjimo buvo vieninga?.. Ar Jinnahas trokšta vienybės? Pats jo būdas rodo, ko jis nori – nepriklausomybės musulmonams ir, jei įmanoma, valdyti Indiją. Sena dvasia.“

       Akligatvyje, kuriame iš dalies atsidūrėme dėl žlugdančios kongreso politikos, apsireiškė Apvaizda, atėjusi į pagalbą Crippso pasiūlymų pavidalu. Jų priėmimas būtų pakeitęs Indijos likimą. Tačiau nepasitikėjimo, nepasitenkinimo ir noro turėti viską iš karto galios privedė iki nesugebėjimo toje misijoje pamatyti, anot Sri Aurobindo, svaradžo14 substancijos. Dėl smulkmenų kilo daug triukšmo, ir iš akių buvo išleistas pagrindinis, svarbiausias tikslas, kurį reikėjo pasiekti. Sri Aurobindo šiame pasiūlyme įžvelgė puikią galimybę išspręsti painiausią Indijos problemą ir progą pasiekti visišką nepriklausomybę. Reikia pažymėti, kad jame buvo atsižvelgta į vieningą, laisvą ir nedalomą Indiją, iškeliant vientiso fronto, sudaryto kovai su priešu, uždavinį. Sri Aurobindo nedelsdamas nusiuntė žinią serui Staffordui Crippsui, išreikšdamas sutikimą, o Indijos lyderiams taip pat rekomendavo priimti pasiūlymą. Laiške jis rašė: „Per radiją girdėjau jūsų pranešimą. Kaip vienas buvusių nacionalistų lyderių ir dirbusiųjų dėl Indijos nepriklausomybės, nors dabar darbuojuosi ne politiniuose, o dvasiniuose baruose, aš noriu išreikšti dėkingumą už viską, ką nuveikėte, kad šis pasiūlymas išvystų dienos šviesą. Priimu jį kaip Indijai suteiktą galimybę pačiai apsispręsti, su visiška pasirinkimo laisve pasirengti jos nepriklausomybei bei vienybei ir užimti deramą vietą tarp laisvų pasaulio tautų. Tikiuosi, kad pasiūlymas bus priimtas ir juo bus teisingai pasinaudota, atidėjus į šalį visus nesutarimus bei atmetus padalijimus. Taip pat tikiuosi, jog draugiški Britanijos ir Indijos santykiai, kurie pakeis praeities kovas, taps žingsniu link didesnės pasaulio santarvės, į kurią pastaroji, kaip laisva nacija, įneš dvasinių jėgų žmonijai kuriant geresnį ir laimingesnį gyvenimą. Šių idėjų šviesoje aš viešai pasisakau už tvirtą sąjungą tuo atveju, jei tatai padės jūsų darbui.“

       Seras Staffordas Crippsas atsakė: „Esu labai sujaudintas ir nudžiugintas jūsų malonaus pranešimo, kuris man leis Indiją informuoti apie tai, kad jūs, užimantis išskirtinę vietą Indijos jaunimo vaizduotėje, įsitikinote, jog Jo Didenybės vyriausybės deklaracija iš esmės suteikia laisvę, už kurią taip ilgai kovojo Indijos nacionalistai.“

       Per poną Shivą Rao Sri Aurobindo Mahatmai Gandhi’ui ir Panditui Nehru nusiuntė pranešimus, kuriuose teigė, kad Crippso pasiūlymą reikia besąlygiškai priimti. Paskiausiai jis nusiuntė pasiuntinius į Delį su kreipimusi į kongreso lyderius, kad šie priimtų pasiūlymą ir laimėtų sveikas protas bei išmintis. Šiuo lemtingu momentu Sri Aurobindo negalėjo likti pasyviu rengiamos kvailystės liudytoju. Regėtojo akimis jis matė, jog pasiūlymas atėjo kaip dieviško įkvėpimo virpesys. Tas vaizdas tebėra gyvas mūsų atmintyje. Buvo vakaras. Sri Aurobindo sėdėjo ant lovos krašto prieš pat kasdienines vaikščiojimo pratybas. Dalyvavome visi; pasiuntiniu buvo pasirinktas Duraiswamy, žinomas teisininkas iš Madraso ir Sri Aurobindo mokinys, – galbūt todėl, kad bičiuliavosi su vienu garsiausių kongreso lyderių Rajagopalachariu. Į Delį jis turėjo išvykti tą patį vakarą. Jis atėjo pas Sri Aurobindo palaiminimo, išsitiesė prieš jį ant žemės, paskui atsikėlė, pamaldžiai sudėjo rankas, žvelgdamas į Mokytoją pastovėjo ir netrukus išėjo.

       Su savimi Duraiswamy vežėsi skubią Sri Aurobindo apeliaciją kongreso darbo komitetui. Sisiras Kumaras Mitra „The Liberator“ pateikė ataskaitą apie „požiūrį, kurį Sri Aurobindo savo pasiuntinį įgaliojo pateikti kongreso lyderiams: 1) Japonų imperializmas, kuris dar jaunas, pagrįstas industrine bei karine jėga ir krypsta į Vakarus, Indijai kelia didesnį pavojų nei senasis britų imperializmas, su kuriuo šalis išmoko apsieiti ir kuris jau atsitraukia, 2) Geriau būtų imtis valdžios, pernelyg nepaisant legalaus jos pamato. Valdžiai perėjus į mūsų rankas ir joje užėmus vietas, galėtume įtvirtinti savo pozicijas bei apginti savo teises, 3) Siūloma rinkti taryba kongresui ir musulmonams suteiktų galimybę suprasti vieni kitus ir, ypač šiuo kritišku laikotarpiu, suvienytų juos dirbti šalies gerovei, 4) Būtų atstovaujama organizacijai „Hindu Mahasabha“, ir hinduistams būtų proga įrodyti sugebėjimą valdyti Indiją ne tik jų pačių, bet ir viso krašto naudai, 5) Svarbiausias uždavinys yra sutelkti Indijos stiprybę, kad būtų atsilaikyta prieš gresiančią agresiją“.

       Šioje vietoje tinka prisiminti Taltibijo Trojos misiją, aprašytą Sri Aurobindo epinėje poemoje „Ilionas“ („Ilion“). Achilas pateikė pasiūlymą, kuris būtų išgelbėjęs Troją ir graikų garbę, taikos pasiūlymą, kuris buvo atmestas. Panašiai nutiko ir Duraiswamy, kuris, „laikydamas savo trapiose rankose Indijos sielą“, nuvyko į Kongresą ir pargrįžo nupuolusia širdimi, už nesuinteresuotą patarimą „apdovanotas“ šiurkščiomis pastabomis. Sri Aurobindo net buvo nusiuntęs telegramą Rajagopalachariui ir daktarui Munje, skubindamas juos pasiūlymus priimti. Daktaras Indra Senas rašo: „Su nariais susitikome asmeniškai, ir jų atsako prasmė daugiau ar mažiau krypo viena linkme: esą Sri Aurobindo su savo pranešimu Crippsui mums pridarė sunkumų. Jis nežino tikrosios situacijos, o mes žinome, geriau viską išmanome ir taip toliau.“ Crippsas išvyko nusivylęs, tačiau paguostas ir džiugiai pripažinęs, jog bent jau vienas didis žmogus įvertino idėją. Kai buvo paskelbta apie atsisakymą, Sri Aurobindo ramiu balsu pasakė: „Aš žinojau, kad nepavyks.“ Mes tučtuojau įsikibome šio sakinio ir paklausėme: „Kodėl tuomet apskritai siuntėte Duraiswamy?“ – „Dėl trupučio niškamos karmos“15, – pasigirdo tykus atsakymas, kuriame nebuvo nė lašo kartėlio ar pasipiktinimo. Savos rūšies „nesuinteresuoto darbo“ dvasią, kurią jis turėjo galvoje, galima pajusti dvelkiant iš jo ankstyvesnio laiško, parašyto 1933 m. gruodį; jame jis kalba apie dvasinį darbą: „Esu tikras dėl savo darbo padarinių. Tačiau net jei matyčiau galimybę jam pavirsti į nieką (tatai yra neįmanoma), vis tiek jį netrikdomai tęsčiau, mat visas jėgas atidavęs darbui, kurį privalėjau nuveikti; tai, kas atlikta, visatos ūkyje visada būva įskaityta.“ Po karo, 1946–aisiais, Jungtinės Karalystės leiboristų vyriausybė į Indiją nusiuntė ministrų tarybos pasiuntinius iš naujo tartis. Paprašytas apie šią misiją pasakyti savo nuomonę, pagrindiniam šalies dienraščiui „Amrita Bazar Patrika“ Sri Aurobindo padarė pareiškimą. „Sri Aurobindo mano, jog būtina padaryti savarankišką, asmenišką pareiškimą. Jo pozicija yra žinoma. Jis visuomet kalbėjo už visišką Indijos nepriklausomybę, kurią jis pirmas ėmė viešai ir besąlygiškai propaguoti kaip vienintelį save gerbiančios nacijos vertą idealą. 1910–aisiais jis išleido pranašingą straipsnį, kad pradedant ketvirtaisiais metais po ilgo karų, pasaulinio masto perversmų ir revoliucijų laikotarpio Indija atgaus nepriklausomybę. Neseniai jis teigė, kad laisvė netruks ateiti, ir niekas tam negali sutrukdyti. Jis visada žinojo, jog Britanija palaipsniui sieks taikiai susitarti su Indija, pripažindama jai laisvę. Tai, ką jis numatė, dabar pildosi, ir kaip tik tai rodo Britanijos ministrų kabineto misija. Indų nacijos vadovams lieka teisingai ir iki galo pasinaudoti šia galimybe. Bet kuriuo atveju, kad ir kokia būtų artimiausia išvada, jėga, kuri veikė šio įvykio labui, nebus paneigta, o galutinis rezultatas – Indijos išsilaisvinimas – yra užtikrintas.“

       Žinome tiek Crippso pasiūlymų atsisakymo, tiek tarybos misijos nesėkmės padarinius: sąmyšį, nelaimes, susiskaldymą, kraujo praliejimą ir kitas baisybes, taip pat pavėluotą pripažinimą, jog skaudžiai apsirikta. Kai padalijimas buvo priimtas kaip įvykęs faktas, vėl pasigirdo Sri Aurobindo, nelyginant bardo, balsas: „Nesvarbu, kokiomis priemonėmis, kokiu keliu, tačiau susiskaldymas privalo būti įveiktas; vienybė turi būti pasiekta ir bus pasiekta, nes ji yra labai svarbi didingai Indijos ateičiai.“ Praeities įvykiai patvirtino jo rimtą įspėjimą, o neseni poslinkiai rodo, jog susiskaldymas turės išnykti16.

       Vėl pasitelksiu draugo sadhako užrašus, kuriuose aprašoma Motinos požiūris į Crippsą. „Tuomet išgirdome garsiuosius Crippso pasiūlymus, – rašo jis. – Vakare seras Staffordas Crippsas paskelbė juos Indijos žmonėms per Delio radiją; apie tai visur buvo kalbama. Iš P. kambaryje įtaisyto radijo buvo nuvestas ryšys į Sri Aurobindo kambarį, kad jis galėtų klausytis karo žinių ir pranešimų iš visų pasaulio kampelių, išskyrus Ašies zonas. Kitą dieną, išklausius pusės antros „All India Radio“ trasliuojamas žinias, apie antrą valandą nakties P. kambaryje prasidėjo karštos trijų sadhakų diskusijos. P. laikėsi grynai dvasinio žmogaus pozicijos, kuris įvykius vertina pagal tai, kas slypi už jų išorės. Atrodo, kad jis jau kalbėjo su Motina, todėl ryžtingai ragino priimti pasiūlymus. Antrasis asmuo buvo patyręs Gandhi’o kongreso laikų politikas, laikąsis neigiamos nuomonės. Jis svarstė visus „už“ ir „prieš“ ir buvo įsitikinęs, jog indų lyderiai juos atmes. Trečiasis, naujokas, nieko nenusimanąs politikoje, labiau linko sutikti. Ginčas virė vis smarkiau, kol visi taip įkaito, jog Motina, ėjusi iš vonios kambario į drabužinę, atkreipė dėmesį į neįprastai garsius balsus. Ji pasuko į P. kambarį, ir dar neįžengus į jį nugirdo pokalbio nuotrupas. Įėjusi vidun paklausė: „Kas čia dedasi?“ P. pasakė, kad vienas žmogus manąs, jog indų lyderiai Crippso pasiūlymo nepriims. Motiną tai pralinksmino. „Kodėl?“ – sėsdamasi į priešais stovinčią kėdę paklausė ji. Buvo neįprasta ir įdomu matyti ką tik išsimaudžiusią ir gražų japonišką kimono vilkinčią Motiną. Atrodė, kad jai visai nerūpi persirengti. Veikiau ją sudomino tai, kuo būsiąs pagrįstas atsisakymas. Motina prabilo labai ramiai ir aiškiai. Buvo matyti, kad toji, kuri prieš kelias minutes įžengė į kambarį, dabar yra kažkur kitur, ir jos balsas sklinda iš anų sferų. Ji kalbėjo maždaug taip: „Crippso pasiūlymus reikia palikti Dievui, visiškai pasitikint, kad Jis viską sutvarkys. Žinoma, pasiūlymai turi trūkumų. Viskas, ką žemėje sukuria žmogus, yra ne be ydų, nes žmogaus protas ribotas. Vis dėlto šiuose pasiūlymuose slypi Dievo Malonė. Juose aiškiai justi jos esamybė. Pasiruošusi padėti Malonė apsireiškė ant Indijos slenksčio. Tautų istorijoje tokios galimybės retai pasitaiko. Malonė ateina retomis valandėlėmis, tautai ruošusis šimtmečiais. Ją priėmusi tauta išgyvena ir Dievystės sąmonėje gimsta iš naujo.Tačiau ją atstūmusią tautą Malonė apleidžia, ir toji, apimta nelaimių, yra pasmerkta siaubingai kentėti. Tik prieš kelis mėnesius ta pati Malonė buvusi prie Prancūzijos durų, iškart po pralaimėto Dunkirko mūšio; ji atėjusi Churchillio misijos pavidalu, kai jis siūlė prancūzų tautai prisijungti prie anglų ir kartu įveikti priešą. Sri Aurobindo pasakė, kad mintis buvo teisinga ir kad jos įgyvendinimas būtų nepaprastai paspartinęs jo darbą. Tačiau Prancūzija negalėjusi pakilti aukščiau savo įprasto mąstymo ir pasiūlymą atmetė. Taigi Malonė pasitraukė, o Prancūzijos siela nupuolė. Niekas nežino, kada tikroji Prancūzija vėl prisikels.

       Tačiau Indija, kuri savo egzistenciją grindžia per amžius plėtojamu veikliu dvasingumu, privalo suvokti, jog šis pavedimas ateina iš Malonės. Tai nėra paprastas žmogaus pasiūlymas. Suprantama, pavidalą jam suteikė žmogaus protas, jis, šiaip ar taip, yra netobulas. Tačiau tai visiškai nesvarbu. Pasitikėkite Malone ir viską palikite Dievystei, kuri tikrai tuo pasirūpins.

       Kreipiuosi į Indiją karštai prašydama, kad ji tos Malonės neatmestų. Ji neturi apsirikti taip, kaip neseniai apsiriko Prancūzija, kurios klaida nutrenkė šalį į bedugnę.“

       Baigusi kalbėti, nei pasakiusi kam žodį, nei į ką pažvelgusi, Motina nuskubėjo persirengti. Vėliau tą pačią dieną, 1942–ųjų balandžio 1 d., gįžusi iš „Gerovės“ patalpų, kur skirstė gėrybes, Motina mums atskleidė paslaptį, kad Sri Aurobindo jau išsiuntęs telegramą serui Staffordui, ir šis labai širdingai atsiliepęs: abi telegramas Nolinis padėjęs ant skelbimų lentos. Perskaitėme jas ir pasijutome labai padrąsinti. Deja, po dienos kitos kongresas pareiškė, jog pasiūlymo atsisakė. Motina nė kiek nesutriko, tik tarė: „Dabar Indiją užgrius nelaimės.“ Apie įvykius, kurie Indijoje vyko paskui ir tęsiasi iki dabar, nereikia nė užsiminti. Visą laiką mokame už savo klaidą.

       Kitas galbūt ne tokio didelio masto įvykis buvo japonų agresija. Japonija, tarsi koks mažas Hitleris, Rytuose įtvirtino savo viršenybę. Bet Sri Aurobindo į japonų agresiją niekada nežvelgė rimtai. Priešingai, jis kartą pasakė, kad jei Hitleris Vakaruose taptų aukščiausia valdžia ir savo pajėgas mestų į Rytus, Japonijos galia galėtų pasitarnauti pasipriešinant Hitleriui ir pristabdant jo veržimąsi. Ši Japonijos imperinio užkariavimo spindesį pateisinanti pastaba, tiesą pasakius, kurį laiką jaukė man protą. Ar jis norėjo, kad japonų iškilimas suveiktų kaip kontrpriemonė abejotinam Hitlerio brukimuisi į Rytus? O gal jį reikėtų suprasti kaip ėjimą, privertusį Ameriką įsitraukti į karą? Šiaip ar taip, iš mūsų pokalbių aiškėjo, jog teatrališkos japonų pergalės jį jaudino mažiau nei Hitlerio. Tik tada, kai Japonijos planai dėl Indijos visai išaiškėjo, o prie jų prisidėjo kai kurie suklaidinti mūsų patriotai, Sri Aurobindo, jo paties žodžiais, panaudojo dvasios jėgą prieš Japoniją ir „buvo patenkintas pamatęs, kaip pergalinga japonų banga, kuri iki tol viską šlavė nuo kelio, tučtuojau pavirto greito, triuškinamo, į galą milžiniško ir negrąžinamo pralaimėjimo vilnimi“.

       Girdėjome, kad japonai bombardavo Kalkutą ir Višakhapatnamą, o japonų karo laivai atplaukė į Indijos vandenyną ties Trinkomaliu. Kita mus greitai pasiekusi žinia buvo ta, jog jie sprogo ir nuskendo, dar nespėję atakuoti Indijos! Šiaurės rytuose Subhasho Bose vadovaujama Indijos nacionalinė armija (INA) su japonų kariuomene užnugaryje pergalingai žygiavo į Asamą. Atrodė, jog indų būriai paniškai traukiasi, ir britų vyriausybė, matydama gęstančią savo imperijos šlovę, rengiasi palikti Indiją. Tuometinis Bengalijos valdytojas tarybos posėdyje esą pareiškęs: „Šį kartą žaidimas baigtas.“ Apie tai informuotas Sri Aurobindo pasakė: „Dabar viskas pasikeis.“ Tuo metu Afrikoje, Indijoje ir Europoje sąjungininkams aplinkybės buvo nepalankios.

       Džiugiu priešui metu jam pasipriešino Indijos likimas. Iš dangaus prapliupo smarkios liūtys ir ilgam užliejo tankias Asamo džiungles, o vandenyje bei dumble klimpstanti įsiveržėlių gelbėtojų kariuomenė pati turėjo gelbėtis nuo gamtos įtūžio ir gėdingai atsitraukti. Tokių baisių liūčių siautėjimo niekas neprisiminė. Šiame kontekste pakartosiu tai, ką Motina 1927 m. kalbėjo vienam mokiniui, kai šis paklausė, kada Indija atgaus nepriklausomybę. Ji pranašingai pareiškė: „Kai į Indijos vandenyną atplauks japonų karo laivai.“ Indijos nepriklausomybę Motina numatė jau 1920–aisiais. Tąsyk ji meditavo kartu su Sri Aurobindo ir, nušvitus sąmonei, jam tarė: „Indija yra laisva.“ – „Kokiu būdu?“ – susidomėjo jis. „Be kovos, be mūšių, nes pasaulyje susiklostys tokios aplinkybės, kad jie nieko negalės padaryti, tik išeiti“, – atsakė Motina.

       Praėjo dvidešimt septyneri metai, kol tiesos lygmenyje išvysta vizija įsikūnijo medžiagiškai. Tomis ankstyvomis dienomis Motina dėl tam tikrų priežasčių lankydavo sadhakus. Ji ateidavo į jų kambarius. Vieną dieną A. paklausė: „Kaip Indija išsikovos laisvę?“ Ji tarė: „Klausykite! Britai Indijos nenukariavo. Jūs patys šalį atidavėte jiems į rankas. Tokiu pat būdu anglai patys jums grąžins kraštą. Ir jie taip skubės, tarsi jų lauktų pasiruošęs išplaukti laivas“17. Kokia teisinga buvo ši pranašystė!

       Šiandien manoma, jog Indijos išsilaisvinimą nulėmė šie veiksniai: rugpjūčio įvykiai, nebendradarbiavimas, teroristų veikla, INA ir kiti. Tačiau veiksnys, kuris turėjo lemiamos reikšmės yra arba nepripažįstamas, arba visiškai atmetamas. Remdamiesi paties Sri Aurobindo žodžiais, galime tvirtinti, kad jo galia buvo daugiausia atsakinga už sąjungininkų sėkmę ir japonų pralaimėjimą, taip padėdama Indijai atgauti nepriklausomybę. Iš tikro apie laisvą Indiją Sri Aurobindo svajojo nuo vaikystės. Net Pondičeryje, atliekant intensyvią sadhaną, ji neišėjo jam iš galvos. Jogos metodais jis nepailstamai triūsė dėl jos tol, kol įsitikino, kad laisvė neišvengiamai ateis. Jau 1935 metais, kai jo paklausiau, ar jis darbuojasi dėl Indijos laisvės, Sri Aurobindo užtikrino, jog „tai jau nutarta ir tėra įgyvendinimo klausimas. Tik neapibrėžta, ką ji [Indija] su ta laisve darys – tai man ir kelia nerimą.“

       Taigi kiti veiksniai laikytini papildomais ir netgi nebūtinais. Iš visų jų galėčiau kiek paaiškinti INA reiškiamas pretenzijas. Kad ir kokią svarbą ji mėgintų sau suteikti, vaidmuo, kurį ji atliko, sukėlė kuo pavojingiausių padarinių. Stebiuosi, kaip tėvynainiai jų neperprato. Indijos Nacionalinė armija žaidė fatališką žaidimą, manydama, kad japonai, nukariavę Indiją, ramiai pasitrauks ir leis jai džiugiai skinti pergalės vaisius arba kad indai pajėgs juos nugrumti ir išstumti lauk. Paklaustas, kokios sąlygos susidarytų japonams įžengus į Indiją, Sri Aurobindo pasakė: „Jaunas, pagrįstas industrine ir karine jėga bei krypstantis į Vakarus japonų imperializmas Indijai kelia didesnį pavojų nei senasis britų imperializmas, su juo šalis išmoko apsiprasti ir jis jau ima nykti.“

       Įsiplieskus karo ugnims, mūsų ašramas patyrė daug liūdnų akimirkų ir nepatogumų: tautiečių prievartą ir įniršį, grupės ašramo narių pasipiktinimą dėl mūsų karo paramos ir per didįjį holokaustą prarastus narsiausius Indijos sūnus. Ašramas turėjo atverti duris į pavojaus zoną patekusiems mokinių vaikams, tad nei iš šio, nei iš to virtome didele bendruomene, neturinčia pakankamai išteklių save išlaikyti. Vyriausybei uždėjus embargą ir visokius apribojimus, būtiniausio maisto tiekimas arba sustojo, arba sumažėjo iki minimumo. Galiausiai – didžiausia likimo ironija! – nepaisant mūsų teikiamos pagalbos, ašramas buvo laikomas šnipų ir priešo agentų lizdu. Laukėme policijos kratų, ir ore sklandė kalbos apie ašramo paleidimą. Matyt, britų valdžia niekada iš tikrųjų nepatikėjo, kad Sri Aurobindo, kadaise pats pavojingiausias britų imperijos priešas, galėjo tapti jų sąjungininku. Argi tik jis nebus ir toliau įsivėlęs į revoliucinę veiklą, o jo įnašas į karo fondą ar nebus tik priedanga? Nelaimei, pačiame ašrame buvo tokių, kurie troško Hitlerio pergalės – ne iš meilės Hitleriui, bet iš neapykantos anglų valdymui. Per mus Sri Aurobindo jiems perdavė griežtą įspėjimą: „Jei šie žmonės nori, kad ašramas būtų paleistas, jie gali ateiti ir pasakyti tai man, ir aš pats tai padarysiu – nereikės nė policijos. Hitlerizmas yra didžiausias iš pavojų, su kuriais žmonijai teko susidurti.“

       Kitą, kad ir trumpai trukusį, nepatogumą patyrėme, kai kilo pavojus būti atakuojamiems iš oro. Mums grėsė japonų karo lėktuvų antskrydis. Kai tik buvo paskelbtas įsakymas užtemdyti miestą, visos šviesos ašrame turėjo būti užgesintos. Tada Sri Aurobindo sėdėdavo lovoje, o Motina įsitaisydavo ant kėdės jo kambaryje. Aš ir kitas padėjėjas taip pat būdavome čia. Champaklalas rymodavo prie Motinos. Nuskambėjus oro pavojaus pabaigos signalui, vėl imdavomės darbo. Vieną dieną Motina tamsiu audeklu uždenginėjo stalinės Sri Aurobindo lempos gaubtą ir šypsodamasi tarė: „Viešpatie, tavo lempos šviesos apšviečia tris gatves.“ – „Vadinasi, turiu būti užtemdytas?“ – taip pat šypsodamasis atsiliepė jis. Iš tiesų netikėjau, kad nors vienas japonų lėktuvas praskrido virš Pondičerio. Man buvo labai smagu matyti Motiną ir Sri Aurobindo ėmusis šių žmonėms įprastų atsargos priemonių, kad apsisaugotų nuo galimo pavojaus.Tačiau jie taip elgėsi. Galima pamanyti, kad jei jie buvo didžias slaptąsias galias valdą dieviškieji asmenys, tai žmonių naudojamos priemonės buvo nereikalingos arba tiko tik dėl akių. Taip maniau ir aš, kai buvau dar žalias. Tačiau ir šiuo atveju mačiau, kad Motina buvo nusiteikusi labai rimtai. Mat net tikri dėl galutinės sėkmės, tiek Motina, tiek Sri Aurobindo, savo galias taikė tol, kol rūpimu klausimu jiedviem nelikdavo nė mažiausių abejonių.

       Kiek vėliau prasidėjo daugybė pasirengimų galimam bombardavimui: buvo kraunami smėlio maišai bei kasamos tranšėjos. Kai apie tai buvo pranešta Motinai, per asmeninį pokalbį ji pasakė: „Atmosferoje tvyro tokia stipri Dievystės esamybė, jėga ir ramybė, jog puolimas yra visai neįtikimas.“

       Negaliu užbaigti šio skyriaus nepavaizdavęs, kaip visas ašramas buvo gyvai susidomėjęs Indijos kova už laisvę, nors pagal klaidingą visuotinę nuostatą turėtume būti užsiėmę tik asmeniniu dvasiniu išsilaisvinimu. Atėjus žiniai apie galutinę pergalę, šventėme taip pat kaip ir kiti už ašramo sienų, ypač dėl to, kad ši diena sutapo su Sri Aurobindo gimtadieniu. Šia garbinga proga Sri Aurobindo buvo paprašytas tarti žodį. Visą pranešimą pateiksiu knygos skyriaus „Penkios svajonės“ pabaigoje.

       „Kaip tik šia proga Motina virš Sri Aurobindo kambario terasos pirmąkart iškėlė savo vėliavą, kurią pavadino dvasine Indijos vėliava. Popiet ji pasirodė terasoje, o ašramiečiai ją pasveikino sugiedodami „Bande Mataram“18. Nutilus himnui, Motina sušuko „Jai Hind!“19 su tokia išraiška ir mostu, kuriuos atsimename ir dabar. Vakaro programai šventiškumo suteikė elektra apšviestas vidinis ašramo komplekso kiemas“20.

       Iš tiesų verta savęs paklausti, iš kur toks sutapimas, kaip ir kodėl buvo parinkta ši data ir kokia prasmė už jos slypi. Be abejo, turėjo kažkas įvykti ar pasitaikyti proga, nulėmusi datos pasirinkimą. Šiaip žmonėms tai galėjo būti ir nesvarbu, tačiau mums, Sri Aurobindo mokiniams, tatai turėjo ypatingos reikšmės. Visai atsitiktinai radau atsakymą, nors Indijos išsivadavimo judėjimą tyrinėjantiems istorikams šis faktas turbūt yra gerai žinomas21. „Indiją atskirti nusprendė Indijos vicekaralius lordas Mountbattenas, ir indų lyderiai turėjo su tuo sutikti. Teliko nuspręsti, kada perduoti valdžią. Vicekaralius surengė spaudos konferenciją, į kurią iš visų šalių susirinko trys šimtai žurnalistų. Jam baigus kalbėti, pratrūko aplodismentų audra… Staiga per salę nuskambėjo neprisistačiusio indų žurnalisto balsas. Paskutinį klausimą, į kurį turėjo būti atsakyta, uždavė jis. „Sere, – buvo pasiteirauta, – jei visi sutinka, kad reikia kuo skubiau perduoti valdžios įgaliojimus, tai jūs tikriausiai turite galvoje jų perdavimo datą?“ – „Taip, iš tiesų“, – sutiko Mountbattenas. „Jeigu jūs parinkote datą, sere, įvardykite ją“, – toliau spaudė klausėjas. Vicekaraliaus galvoje greitai sukosi mintys. Iš tiesų jis dar nebuvo numatęs datos. Tačiau jis buvo įsitikinęs, jog tai turėjo įvykti labai greitai. Jis žvelgė į sausakimšą susirinkimų salę. Visų veidai žvelgė į jį… „Taip, – tarė jis, – jau parinkau datą valdžiai perduoti.“ Jam tariant šiuos žodžius, visos įmanomos datos tebezvimbė jo galvoje it besisukantis ruletės ratas. Staiga ratas žvangėdamas sustojo. Mountbattenas žaibiškai apsisprendė. Ši data jo atmintyje buvo susijusi su šlovingiausiomis jo paties gyvenimo akimirkomis. Tą dieną jo ilgas kryžiaus žygis per Burmos džiungles baigėsi besąlygiška japonų imperijos kapituliacija… Burmos džiunglių nugalėtojas, tampąs Indijos išlaisvintoju, nuo netikėtai prasiveržusių jausmų prikimusiu balsu pranešė: „Galutinis valdžios įgaliojimų perdavimas į Indijos rankas įvyks 1947 m. rugpjūčio 15–ąją.“ Spontaniškas Louiso Mountbatteno sprendimas, padarytas savo paties iniciatyva, prilygo bombos sprogimui. Niekas nei Bendruomenių rūmų, nei Dauningstryto, nei Bakingemo rūmų koridoriuose nesitikėjo, kad Mountbattenas pasiryš Britanijos ir Indijos problemai vienu smūgiu padaryti galą. Delyje net patys artimiausi vicekaraliaus bendražygiai neįtarė, ką Mountbattenas rengiasi iškrėsti. Netgi indų vadovai, su kuriais jis praleido daugybę valandų, nė mažumėlę nenujautė, kad jis taip ūmai apsispręs.“

       Vis dėlto žmonės gali paprieštarauti, jog „čia nėra nieko paslaptinga. Mountbattenas datą pasirinko dėl to, kad, kaip pats sakėsi, ji žymi šlovingus jo gyvenimo pasiekimus“. Tačiau paklauskime: „Kodėl tokia ryžtinga skuba?“ – „Todėl, kad jis nenorėjo sulaukti prieštaravimų. Jei datą būtų atskleidęs iš anksto, labai galimas dalykas, kad ji dėl vienų ar kitų priežasčių būtų atmesta“, – atsakytumėte jūs. Tačiau kad ir kas vicekaralių būtų paskatinę įamžinti savo pergalę, jis tebuvo įrankis, padėjęs šią datą susieti su įvykiu, kurio šviesa bėgant metams suspindės it saulė, o jo paties pergalė nublanks ir taps šešėliu. Jei sprendimas būtų buvęs paliktas mūsų tėvynainiams, niekas nebūtų net pagalvojęs apie šią datą, tačiau Tasai, kuris visa regi ir apsprendžia, jai suteikė jos vertą prasmę. O apdovanotieji įžvalga už šio įsidėmėtino sutapimo pajėgia įžvelgti nepagaunamą Jo ranką.

       Skaitant Sri Aurobindo pareiškimą, neįmanoma neatsistebėti tuo, kiek daug reikšmės jis skiria Indijos vaidmeniui, kurį ji viena galėtų atlikti dėl žmonijos suvienijimo. Nežinau nė vieno kito didelio Indijos lyderio ir besidarbuojančiojo dėl jos likimo, kuris būtų kalbėjęs tokiais spindinčiais žodžiais, kokius skaitome šiose „Svajonėse“22.

       Motina pabrėžė, kad Sri Aurobindo pranešimas turėtų būti išplatintas po visą Indiją ir žmonių nuolat skaitomas iš naujo, nes jame išdėstytas visų problemų, su kuriomis šiandien susiduria pasaulis, sprendimas.

 

 

 

 

 

       ______________

 

       1 Iš skr. asura – Avestoje ir Vedose deva, dievas; kai kuriuose himnuose – blogio titanas; vėliau įgijo stipraus ir galingo titano reikšmę. Sri Aurobindo frazeologijoje asura reiškia priešišką suprotintos gyvybės būtybę.

       2 Skr. māyā – iliuzija, apgaulė.

       3 Nirodbaran. Talks with Sri Aurobindo. – Pondicherry, 1988.

       4 Skr. pralaya – eonų ciklo pabaiga; laikina universalios būties formos ir visų joje judančių individualių pavidalų dezintegracija; fizinė mirtis. (Vert. past.)

       5 Antrasis Mirros Alfassos (vėliau Motinos) vyras, prancūzų filosofas, rašytojas ir politikas.

       6 Thus driven he must stride on conquering all, Threatening and clamouring, brutal, invincible, Until he meets upon his storm–swept road A greater devil – or thunderstroke of God.

       7 Puikiai atliktas dalykas (pranc.).

       8 A Power worked, but none knew whence it came („Savitrė“).

       9 Durininką (pranc.).

       10 Batsiuvį (pranc.).

       11 Non–violence movement. (Vert. past.)

       12 Sri Aurobindo mokinys.

       13 Sri Aurobindo galvoje turėjo ne tai, kad britai niekada netaikė politikos „skaldyk ir valdyk“, o tai, kad jau egzistavo nesutarimai, kurie tik pradėjo gilėti. (Aut. past.)

       14 Skr. svara – j – nacionalinė laisvė, nepriklausomybė. (Vert. past.)

       15 Skr. nis.kāma karma – nesuinteresuotas darbas, kurio esmė – vidiniai jį pašvęsti Dievystei, neprisirišant prie rezultato.

       16 Mes esame laimingi matydami, kad Sri Aurobindo pranašystė pusiau išsipildė, nes Bangladešas (Rytų Pakistanas) dabar yra visiškai nepriklausomas. (Aut. past.)

       17 Narayan Prasad. Life in Sri Aurobindo Ashram. – Pondicherry, 1965.

       18 Oficialus Indijos himnas. Žymus bengalų poetas ir rašytojas, vienas moderniosios Indijos kūrėjų ir politinių veikėjų Bankimas Chandra Chaterjee vizijoje patyrė Dieviškosios Motinos apsireiškimą das.apraharana dhārini durga pavidalu ir jos įkvėptas sukūrė dainą, virtusią „šventa patriotine mantra“. Sri Aurobindo šiai dainai mantrai teikė ypatingą reikšmę ir išvertė ją į anglų kalbą. (Vert. past.)

       19 Tegyvuoja Indija! (Vert. past.)

       20 Narayan Prasad. Life in Sri Aurobindo Ashram. – Pondicherry, 1965.

       21 Apie tą galimybę kalbama knygoje „Vidurnakčio laisvė“: C o l l i n s L.,L a p i e r r e D. Freedom at Midnight. – P. 164–165.

       22 „Five dreams“ – Sri Aurobindo „penkios svajonės“, – taip jis laiške savo žmonai Mrinalini Devi apibūdino regėtą ateities viziją. Vėliau ši laiško ištrauka minėtu pavadinimu tapo cituojama kaip atskira esė. (Vert. past.)