Požiūriai

 

       1. Kaip Jūsų, prozininko, akimis atrodo šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Kokie yra prozos skaitytojai? Ir kaip tarp skaitytojų jaučiasi autoriai?

 

       2. Kūryba ir konkurencija. Atrodo, nesugretinami ar net negretintini dalykai. O gal vis dėlto?

 

       3. Jūsų nuomone, ar menininkas turi būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę, kritikuoti ir siūlyti? Gal jam užtenka vidinio pasaulio ir kūrybos?

 

 

       VYTAUTAS BUBNYS

 

       1. Margas pasaulis. Net labai margas. Prisipažįstu, pajėgiu perskaityti nedaug naujų romanų. Tik ar įmanoma visus perskaityti? Ar reikia? Aš pirmiausia seku savo kartos rašytojų kūrybą, pasidžiaugiu jų nauju žodžiu, tačiau, deja, neretai tenka ir nusivilti. Nors kritika, simpatizuodama už ankstesniųjų metų kūrybą, pažeria jiems komplimentų, tačiau jauti, kad tai mandagus paplekšnojimas per petį. Ir, žinoma, sutrinki pastebėjęs, kaip tavo amžininkas bando užšokti ant postmodernizmo bangos. O dar labiau sutrinki, kai jaunų (tai labai sąlygiška) romanistų knygos, neretai išgarbintos ir į skaitomiausių dešimtuką patekusios, visiškai nuvilia. Griebiesi užsienio autorių, tarp daugybės šiandien leidžiamos literatūros be didelio vargo surandi tikrai talentingai sukurtų romanų. Juose rašytojas nesigėri savimi, nesimėgauja seniai nučiupinėtais lovų smagumėliais ar perversijomis, bet netikėtai giliai užkabina egzistencines problemas. To mums, lietuvių rašytojams, labai trūksta.Viršų ima begalinis noras kuo labiau įtikti masiniam skaitytojui, kuo greičiau ir pigiau jį suvilioti ir kuo brangiau jam parsiduoti.

       Apie mūsų šiandieninės prozos (manau, ir visos literatūros) situaciją labai iškalbingai liudija tai, kad kai kurie autoriai tapo chrestomatiniai su savo kūriniais, gimusiais ne dabartiniais žodžio laisvės metais, bet dar tarybiniais laikais. Žinoma, tai patvirtinimas, jog geras meno kūrinys, kad ir sukurtas „Ezopo kalba“, niekada nesensta. Bet drauge ši situacija rodo, jog per pastaruosius vos ne du dešimtmečius nei poezijoje, nei prozoje aukščiau savęs neiššokome. Tuo nenoriu pasakyti, jog išvis nieko naujo ir didelio negimė. Yra ne tik ženklai, bet ir rezultatas. O kas svarbiausia? Mano galva, pradedame atsitokėti nuo „didelių galimybių“ svaigulio, kuris ne vienam kūrėjui pritemdė akis ir nuvedė jį į niekur arba į tai, kas Vakarų pasaulyje jau seniai atrasta ir išmėginta.

       Pasakęs, jog mūsų literatūros pasaulis margas, noriu pridėti, kad ir skaitytojas labai įvairus. Kaip niekad nemažai skaitančiųjų nori pailsėti su knyga rankoje. Suprantama, gyvenimas pilnas įtampos, dienas trumpina televizija, internetas, gausybė kasdien reklamuojamų pramogų. Kada paimti knygą? Prieš miegą, atsipalaiduojant? Tad vis labiau pageidaujama lengvo, intriguojančio skaitaliuko, bet tik Dieve gink nesukrečiančio, ir kad pasakojama istorija baigtųsi laimingai. Dar daugiau skaitytojų (ypač dailiosios lyties) trokšta jų dievinamų meilės romanų apie irstančias ir vėl suartėjančias šeimas ar draugystes. Šią temą sėkmingai eksploatuoja kai kurios didelę sėkmę užsikariaujančios rašančios damos. Atsitinka ir taip: gera pasakorė susiranda bendraautorį, kaip kadaise bolševikiniai revoliucionieriai (tokiais jų bendraautoriais buvo net kai kurie mūsų žinomi prozininkai), ir iš jos, nesugebančios suregzti sakinio, knygos rinka padaro „žvaigždę“, skaitomiausią, net matomiausią.

       Apie visa tai gal nederėjo nė užsiminti, kur kas aktualiau – mūsų jaunasis skaitytojas. Šiandien vidurinėse mokyklose moksleiviams pakišamos adaptuotos knygos ir iš tų santraukų sprendžiama, tiesiog čigoniškai buriama apie rašytojo meninį pasaulį. Per abitūros egzaminus dar gražiau – teksto interpretacija, kai iš mažutytės romano ištraukos reikalaujama labai daug, ir, kaip teko girdėti, moksleiviai paleidžia vadžias, kuo daugiau prifantazuoja, tuo geresnio vertinimo susilaukia. Ar mokykla paruošia gerą skaitytoją, knygos mėgėją? Labai didelis klausimas. Daugelis mano, kad to ir nereikia, juk iš grožinės literatūros nesužinosi jokios konkrečios informacijos, o tuo labiau neturėsi materialios naudos.

       Taigi rimtų skaitytojų, kuriems rūpėtų lietuvių ar pasaulinė klasika, taip pat naujoji literatūra, turime ne tiek daug, bet vis dėlto, kaip tenka pastebėti ar patirti bibliotekose, pastaraisiais metais jų ne mažėja, bet, tai tikrai džiugu, daugėja. O akistatų su skaitytojais aš nesikratau. Sakykime, vien pastarieji mėnesiai. Kai balandį vyko bibliotekų savaitė, lankiausi Rokiškio, Panevėžio, Radviliškio rajonų ir Šiaulių miesto viešosiose bibliotekose. Birželį – Panevėžio miesto, Raseinių viešosiose bibliotekose. Malonu, kad skaitytojai gausiai renkasi, nepasyvūs, apipila klausimais, vėliau ir individualiai nori pasikalbėti. Laiškų, tiesa, reta, tačiau šiais laikais savo nuomonę jie išsako ir kitais būdais.

 

       2. Manyčiau, kad kūryba ir konkurencija žengia koja kojon nuo pačių seniausių laikų, tiesiog nuo Kaino ir Abelio. Tik žodis „konkurencija“ įsitvirtino žmonių sąmonėje gana pavėluotai, anksčiau pakako – pavydas, noras įsitaisyti aukštumoje kitą nustumiant, net fiziškai pašalinant. Konkurencija nebuvo svetima kad ir XIX a. kultūriniame gyvenime, net tarp pasaulinę šlovę pelniusių kūrybos asmenybių. Šiandien „Mocarto ir Saljerio“ sindromas ne tik gyvas, bet įgijęs dar platesnį ir rafinuotesnį mastą, nes dabar kiekvienas baisiai didis. Tai labai plati ir sudėtinga problema, nežinau, gal ir yra kokia nors studija šia tema, neteko girdėti. Tačiau kai kurie atsivėrimai labai daug pasako ir apie kūrėją, ir apie konkurenciją. Savo dienoraščiuose gana arogantiškai po literatūros lankas yra pasišvaistęs A. Nyka-Niliūnas. Ir ne tik jis vienas. Kažkada teko perskaityti platų pokalbį su pasaulyje garsiu amerikiečių rašytoju Trumanu Capote, ir jo išakytos mintys apie literatūros klasikus ar to meto pasaulio iškiliausius rašytojus daug kuo apstulbino: F. Dostojevskis jam „siaubingas“, J.Kerouacas – „pokštininkas“, J. L. Borgesas – „visiška vidutinybė“, „J. Updike’as? Nekenčiu jo. Jis siaubingai nuobodus…“ Ir t. t. O kas gi naujosios prozos viršūnė? Karen Blixen pasakojimas „Iš Afrikos“ (knyga išleista ir lietuviškai). Tad ar reikia stebėtis, kai ir pas mus kartais kertama iš kairės ir dešinės, ir dar prisipažįstama: pavarčiau knygą, paskaitinėjau „horizontaliai“, nieko nėr, seniena.

       Nesiryžtu šiuo klausimu bent kiek plačiau samprotauti, pasidalysiu tik dar viena kita pastabėle. Tarybiniais metais artimai bendravau su savo bendraamžiais bei vyresniais kūrėjais ir kad bent iš vieno lūpų būčiau išgirdęs pasipiktinimą, kodėl „seniai“ V. Mykolaitis-Putinas, I. Simonaitytė, J. Grušas, J. Paukštelis ar kuris nors kitas garbaus amžiaus kūrėjas tapo apdovanoti respublikine premija. Visi tuo džiaugėsi. Premijoms siūlytos kandidatūros visuomenei būdavo žinomos iš anksto, aptarinėjamos spaudoje, susitikimuose su skaitytojais. Dabar turime garbingas Nacionalines premijas, tik, kol laureatai nepaskelbti, viską gaubia paslapčių šydas. Pasižvalgius ne vienam kyla klausimas: kodėl Prancūzijoje, skiriant prestižines šalies premijas, viskas vieša? Spauda ten plačiai rašo apie kandidatus, analizuoja, vertina jų knygas. Panašiai ir kituose Vakarų kraštuose. Mes įpratę prie pogrindinių judėjimų, prie užslaptintų žaidimėlių – aš tau, tu man, aš apie tave, tu apie mane.

       Keli sakiniai iš kitų meno sričių. Artimai pažinojau retą balso jėgą ir grožį turintį operos dainininką Vaclovą Daunorą. Kaip jo dienos buvo nuodijamos teatre, kokios intrigos pinamos! Tai dėjosi tarybiniais laikais, tai tęsėsi ir Nepriklausomybės priešaušryje. Teko jam emigruoti. Reikia tik stebėtis – epochinis dainininkas ir iki šiol Lietuvai nereikalingas, viešumoje net neprisimenamas. Arba šitiek Lietuvos muzikinei kultūrai, jos sklaidai pasaulyje davęs profesorius Saulius Sondeckis ar reikalingas Lietuvai? Ar, sakykime, Lietuvai labai reikalingas Donatas Banionis? Ar tai nėra šių dienų laukinio kapitalizmo aktyvizuota laukinė konkurencija?

       Be vargo galime matyti sąmoningai atstumiamų ir bandomų užmarštyje skandinti rašytojų. Pirmų pirmiausia galvoje turiu Romualdą Lankauską. Džiaugiuosi „Metuose“ radęs P. Dirgėlos rašinį „Romualdo Lankausko dvasios jėga“. Esu įsitikinęs, kad R. Lankausko novatoriškos novelės, apysakos ir romanai – knygos, kurios anuomet buvo leidžiamos dantis sukandus (o net ir kandžiojantis), turėjo didelį poveikį visos mūsų prozos procesui, tačiau šiandien, deja, niekam nerūpi naujam skaitytojui pateikti jo kūrybos rinktinę. Autorius niekad nesižemino, nelenkė galvos prieš įtakinguosius ir galinguosius nei anais laikais, nei šiais. Jis toksai.

 

       3. Viską lemia menininko prigimtis, jo talentas. Galima gyvenimą pažinti kasdien savo rankom kurstant ugnį po kitų užmaišytos ir verdamos košės katilu, bet galima tą marmalą ragauti ir iš tolo, užuodžiant. Žinia į kūrėjo protą, jo širdį plaukia sunkiai nusakomais kanalais, per intuiciją, pojūčius, per savotiškus praregėjimus, net sapnus. Niekas, manau, nėra bandęs pasaulio didžiuosius meno, literatūros kūrėjus klasifikuoti į aktyviuosius ir pasyviuosius, oratorius ir tylenius.To padaryti būtų ir neįmanoma. Kiekvienas gyveno ir kūrė kaip išmanė, kaip laiko sąlygos diktavo, kaip jo paties pašaukimas ir sąžinė liepė.

       Mano nuomonė? Aš pats nevengiau laiko vėjų ir skersvėjų, duodavau sau pažadą niekur nesikišti ir vis dėlto po kurio laiko vėl įsipainiodavau. Atgimimo metai, dalyvavimas kuriant Sąjūdį ir plečiant jo veiklą buvo taip pagavę, kad porą metų neliko laiko prisėsti prie rašomojo stalo. Dėl to visai surūgau, ryžausi trauktis į nuošalę ir atsidėti vien kūrybai, tačiau 1992 m., baigęs romaną „Teatsiveria tavo akys“, įsikaliau į galvą, kad daugiau nieko jau neparašysiu. Taigi ton duobėn mane įsmukusį užklupo gimtojo krašto agitatoriai ir prikalbino balotiruotis į Seimą. O Seime nepraėjo nė pusmetis ir vėl apsėdo nusivylimas: nepartinis, nepriklausydamas jokiai frakcijai pasijutau įsėdęs į svetimas roges. Savo rajono rinkėjams per daug nenusidėdamas, gyvenau naujų romanų idėjomis, juos rašiau.

       Esu įsitikinęs, kad meno žmogus, pasinerdamas į politiką, o tuo labiau joje susireikšmindamas ir visiškai įsigyvendamas į pasirinktą vaidmenį, pats ima dusinti savo talentą. Mūsuose pavyzdžių ilgai dairytis nereikia. Bet gal iš toliau. Didis prancūzų mąstytojas, rašytojas J. P. Sartre’as ilgus metus tiesiog vergavo politinėms pažiūroms, o štai savo gyvenimo kelio pabaigoje prisipažino skaudžiai klydęs. Kaip žinome, ne vienas prancūzų, italų ar vokiečių iškilus rašytojas yra žaidęs panašius žaidimėlius, kol galų gale atsitokėjo.

       Žaviuosi meninio ir literatūrinio pasaulio kūrėjais, kurių nevaržo jokia partinė priklausomybė, kurie į visa, kas vyksta šalia ir globaliai, žvelgia be ideologinių nuostatų ar įsipareigojimų kokiam „vadui“ ir gina Žmogų, žmogų plačiąja prasme.

 

 

       VYTAUTAS MARTINKUS

 

       Apie tirštą prozą ir kreivą jos erdvę

 

       1 .

 

       Koks?

 

       Apie mūsų prozos pasaulį puikiai papasakojo neseniai išleista Jūratės Sprindytės monografija „Prozos būsenos: 1988–2005“.Kelis vakarus skainiojau vaisius nuo to derlingo teorijos ir praktikos vienovės medžio. Gal biblinė obelis – jo provaizdis? Skaitydamas pritariau ir ginčijausi. Geriau nebūna, kaip sako vienos TV laidos vedėjas. Nežinau, kokia bausmė manęs laukia už patirtą malonumą, bet priimsiu ją nuolankiai ir atlygintas: naujausios literatūros klausimais seniai buvau beužtikęs tokį asmeniškai motyvuotą požiūrį.

       Nelaukčiau daugumos pritarimo savo nuomonei. Žinau, kad ne kiekvienas šią kritikės knygą pastebės, nedaugelis ją teatsivers ir perskaitys, retas kuris ją „perpras“ ir pasidžiaugs kartu su manimi.

       Visaip gali atsitikti su gera knyga apie prozą. Kaip ir su gera proza.

       Geras knygas labai norėčiau gelbėti nuo žiaurių (neteisingų) vertinimų. Nuo inkvizitorių laužo, makulatūros rinkėjų, kritikų prakeiksmo.

       Bet ar pajėgčiau?

       Būtų smagu bent sau pačiam atsakyti „Taip“. Deja, tiek skaitant J. Sprindytės monografiją, tiek lakoniškus „Metų“ anketos klausimus, į galvą lindo gana prieštaringos mintys apie prozos knygų rūpesčius.

 

       Autorius – žemyn galva

 

       Užmirškim literatūros vakarus su romanistais ir novelistais kaip VIP. Literatūra – ne oro uostas ar parlamentas. Jokio autoriaus sureikšminimo, net jeigu jis su nauju džipu į savo vakarą būtų atvažiavęs. Išvažiuos. Net jeigu jis mokėtų vaikščioti rankomis ne prasčiau nei kojomis. Be reikalo iš performansininko duoną vagia. Pasprings ne savo kąsniu. Nors... be teatro, kino, dailės, muzikos ir to neapibrėžto performanso, TV šou, J. Meko ir jo draugų fliuksininkų žaidimų mūsų proza negali rasti sau vietos. Negali atsiverti. Mūsų prozos struktūrą, jos „sistemą“, tvarką, gėrį, grožį ir panašius jos dalykus turėtume aiškintis anapus pačios prozos. Vadinasi, tiktų ir interviu su VIP. Atskrendančiais į Lietuvą, išskrendančiais iš jos. O jeigu rimtai: knygos vertę kuria ne tiek jis, autorius, kiek leidėjas, knygų pardavėjas, kultūros vadybininkas. Maža kas. Gyvename lietuvių prozos (knygų) pertekliaus rinkoje. Tas perteklius yra netgi didesnis, nei galime iš pirmo žvilgsnio įsivaizduoti. Jo esama visoje kultūros galių erdvėje. Daug jų diskursų rastume. Jei atsimerktume.

       Pamąstykim apie vieną jų, prozos knygos autoriui bene artimiausią. Skaitytoją.

       Taip, skaitytojas, o ne autorius „vadovauja paradui“. Jam nereikia per naktį stovėti prie uždaryto knygyno, kad įsigytų nusižiūrėtą knygą. Tai jis, skaitytojas, užverstas knygų kalnais, tai jis renkasi – perka knygyne, ima iš bibliotekos, skolinasi iš draugų, susiranda internete. Nebūtinai „geriausią“ knygą. Gal – „blogiausią“. Arba iš viso neprisimena knygos. Jokios. Žino, kad jų esama, bet pirmiausia ieško profesinės, o ne grožinės. Individualus grožinės knygos rašymas, jos leidyba, jos gimimas prarado sakralumą. Individualaus kūrybos akto vertė sumenko. Svarbesnis knygos „darymo“ konvejeris, po to – jos kopija, tiražas, dauginimo technologijos. Pavyzdžiui, print on demand. Arba – knyga interneto pašte. Visa tai labai vieša. Iškalbi šiuo atžvilgiu šiandienė kino filmų gamyba: filmą kuria daugybė žmonių, visas „skruzdėlynas“. Jam reikia vadovauti. Jį reikia penėti. Ginti. Dideliam skruzdėlynui reikia didelių pinigų. Knygos leidėjas gal ne taip viešai pristato savo verslą. Jo kolektyvinį pobūdį. Juk net apie „Skomanto“ seriją skaitytojas beveik nieko nežino.

       Jeigu jau perteklius, tai jau turi būti paskelbtos prozos varžytynės. Parduodama kartu su autoriumi. Besidalydami žemę po tris hektarus, bekilnodami bibliotekas, kino teatrus ir kitą nekilnojamąjį turtą, įsistebeiliję į savus ir nepažįstamus oligarchus, svarstydami politinių sąmokslų Lietuvoje versijas, net nepastebėjome, kada prasidėjo jos (jųdviejų) nuvertėjimo metas. „Rinkoje“ – perprodukcija. Ką daryti su niekam neįdomių knygų kalnu? Vežti į popieriaus fabriką? Ar neperskaitytos knygos pjaustymas, plėšymas, deginimas, mirtis – tik idėjos performansui?

       Kaip ir dar viena idėja, paliekanti šansą knygai išgyventi. Autorius prie neparduotų savo knygų stirtos atsistoja ant rankų, žemyn galva, kad bent kiek išsiskirtų iš dvikojų masės.

       Nepadeda ir ji. Matyt, turi būti laisvės knygai nykti. Bet kartu su J. Sprindyte negalėčiau nepridurti: smagu, kai literatūra tolsta nuo kanonų, kai ji kaista, burbuliuoja, verda, ir kaip niekada sparčiai keičia savo būvį. J. Sprindytė: „Įmanoma neginčijamai konstatuoti tik du dalykus: 1) proceso pagreitį, margumą, įvairiabalsiškumą; 2) gilią vertybinę ir estetinę transformaciją.“ Taigi ir prozos „laisvė mirti“ nėra absoliuti. Išmainoma į margumą ir naują vertingumą. Gal šitaip gyvenimas atsilygina literatūrai, kompensuoja jai vertybines netektis per postmodernios kultūros sprogimą, – tegu nedaug, bet šį tą – bent margą drabužėlį – dovanoja. Klausimas: kokį. Naują ar seną? Ar tik margą? Gal ir ne naują? Ar tik ne iš „blusų turgaus“?

       Vis vien. Persirengėlio ar tikrai pasikorusiojo už kojų įvaizdis verčia kitaip pasižiūrėti į veidrodį, apsiprasti su nauja „tapatybe“. Jau pagal ją inventorizuoti savo turtus, perkainoti visa, kas kaupta šimtmečiais. Transformuotis pagal LLRI (Lietuvos laisvosios rinkos institutas) instrumentais matuojamą laisvę ar ekonominę vertę.

 

       Margi (anglakalbės) prozos raštai ir mūsų archetipinis kiaušinis

 

       Bet kuris margumas nurodo kitą erdvę. Yra tam tikras prozos tinklas, kuris padeda ją „sugauti“, jai atsiverti. Tikrai ačiū net už romano instaliaciją svetainėje rašyk.lt.

       Jei pasižiūrėtume (iš arti) į velykinį margutį, tai lengvai skirtume jo senovinio ir margo drabužėlio vertikalų ir horizontalų raštą. Pasaulio meridianus ir paraleles. Tvarka ir grožis, kūryba ir laisvė sklinda nuo pasaulio pradžios simbolio. Net mūsų, aštuntąją, pasaulio dieną.

       Atrodo, kad šiandienis lietuvių prozos margutis – be meridianų. Prisistato, atsiveria ne visa jo „erdvė“. Anksčiau tokių, vertikaliųjų, linijų nusibraižydavome daugiau. Iš etikos, politikos, grožio ir panašių pozicijų jas matydavome labai ryškiai, net spalvotas. Dabar tos spalvos – anapus horizontalių.

       Dėl to ir kitoks, kitaip margas prozos margučio raštas. Nėra jame, tarkim, mums nemielos (?) politikos. (Nors parašoma trilerių politine tematika. Štai net unikali J. Gliaudos „Agonija“ sulaukė konkurento – A. Eidinto „Ieškok Maskvos sfinkso“.) Juk jei šiandien poetai jau neveda tautos, tai ir prozininkai netiesia jai naujų kelių. Beveik niekam nepastebint, dekonstruojant kairįjį mąstymą, valstybė mūsų literatūros politinę dvasią, vieną giluminių jos meridianų, patikimai užrakino Vasario 16-osios signatarų namų, Sąjūdžio, Maironio ir panašiuose muziejuose. Kodėl rezistencijos siužetai tapo „paralelėmis“? Nes simbolinė tautinės politikos vertė literatūroje buvo devalvuota. Paraliteratūrinėje erdvėje buvo atrasta kita literatūros paskirtis. Ne vertikalinė. Vadinasi, ne mūsų novelei, ne mūsų romanui pirmuoju smuiku griežti lietuvių kultūros koncerte Europoje. Net prozos pamatą – kalbą (ir raštą) – imtasi stumdyti. Kitų kalbų link. „Globalistai“ lietuvių literatūros mokslą, teberašantį ir tebeskelbiantį savo studijas lietuviškai, apšaukė „periferiniu“, „tautiniu“ , t. y. prastu. Prastu, nes jo negali perskaityti ir įvertinti anglų kalba teskaitantys ekspertai.

       Ne tik literatūrologija, visa lituanistika susigūžė laukdama naujų globalių iššūkių. Gal gėda pasidarė beieškant savų prozos dešimtukų klasikos postmodernybėje?

       Jei gėdijosi proza ir jos savimonė, tai gal be reikalo? Juk globalizacijos „šūkius“ redaguoja ne kūrinių autoriai. Ir vėl – ne tiek (gamtos?) mokslo, kiek leidėjai, ypač – knygų mugių vadybininkai. Kur jų mažai arba iš viso nėra (Lietuvoje), mūsų margiems prozos (ir poezijos) raštams atstovauja... politikai. Gal ir keista, bet – jie. Gali. Briuselis įgaliojo pasirūpinti sava kultūra, taigi – ir literatūra. Jie drįsta pasakyti, kad nieko baisaus, jei mažos tautos literatūra savo gyvybingumą patikrins ir... išliks. Arba išnyks.

       Pasikeitus „žiūrėjimo taškui“, dairydamiesi ar tik ne iš po žemutinių pasaulio medžio šakų, tapome margi lyg danai, švedai, suomiai: skubame kuo daugiau išsiversti, įprantame skaityti ne tik daug prozos vertimų, bet ir romanus svetimomis kalbomis, tad jau... ir susivežėme į knygynus knygų anglų kalba kalnus.

       Ir pradedame suprasti, kam margame Lietuvos prozos pasaulyje bus gera gyventi rytoj. Ir kam jau šiandien gera pasaulinės prozos pasaulyje. Juk nei J. Ivanauskaitei, nei V. Juknaitei, nei H. Kunčiui ar S. Parulskiui jų „europroza“ kapitalo nedaug tesukrovė. Gal per mažai išmarginta jų proza?

       Leidėjai net sako, kad vaškas ir peilio ašmenys mūsų margučio neišmargins taip, kad niekas nedrįstų jo daužyti. Leidėjai jau žino: nacionalinė (lietuvių) kalba kliudo tarptautiniam talento pripažinimui, ekonominei knygos sėkmei.

       Ar yra vilčių? Be abejonės. Lietuviai keičiasi prisitaikydami. (Tai juos neva išgelbėjo nuo ne vieno genocido.) Juk pripranta prie anglų (rinkos) kalba užrašytų įstaigų, barų, viešbučių pavadinimų. Steigia sekmadienines lietuviškas mokyklas Airijoje.

       Yra vilties ir literatūroje. Tai – archetipinis literatūros margutis iš senojo Vilniaus universiteto, Mažosios Lietuvos. Tiesa, jis nebuvo išmokytas W. Shakespeare‘ o kalbos. Bet juk „kalbinio“ prozos margumo esmė ta pati – Babelio statytojų ginčas. Panašus į M. Bachtino „dialogą“. Nuo seno Lietuvoje literatūra buvo rašoma ne vien lietuviškai. Belieka (leidėjams) pasidžiaugti, kad jau ir vėl taip rašoma. Pavyzdžiui, tokia proza, kurios galima nemėgti, tačiau negalima jos nepastebėti. Štai Vilniuje sutiksi Maksą Frajų ir Leną Eltag, rusiškai pasaulinius bestselerius rašančius (-ias) prozininkus (-es). Nelaukta? Bet – puiku. Grigorijus Kanovičius išvyksta, net gana toli, į Izraelį, bet jo apysakos ir romanairusų kalba ir ten teberašomi tarsi Antakalnyje. Nedaug teturime savos fantastikos, tad Algio Budrio knygas, išleistas Amerikoje, turėtume pratintis skaityti angliškai. Pagaliau Kerry’s Shawnas Keysas, atvykęs ar tik ne iš tos pačios Amerikos ir įsikūręs Vilniuje, ne tik eilėraščius, bet ir esė bei kitokią prozą rašo anglų kalba.

       Suvokime: tai yra ne tik tarp mūsų, bet ir – mūsų. Jau ne septynioliktas amžius, ir keista, kad kelių kalbų konglomeratui šiandienėje Lietuvos prozoje lyg ir nesame kaip reikiant pasirengę. Ne viską ir mename, ne viską išleidome, kad prisimintume ir žinotume. Juk tik visai neseniai (pagaliau!) prisiminėme, išsivertėme į lietuvių kalbą ir išleidome pirmąjį (istorinį) Lietuvoje rusiškai parašytą romaną. (O jam – jau keli šimtai metų!) Išsivertėme Cz. Miùoszo „Isos slėnį“, bet nežinia, kada išsiversime ir išleisime visą Vilniuje parašytą lenkų, rusų, žydų prozą. Prisikeltų patys autoriai, gal pasakytų: nereikia versti. Mokykimės kalbų. Kiekviena svetima kalba – nauja literatūros paralelė, ir margutis – puošnesnis...

       Be meridianų. (Ir pagalvoju „blogai“, nes nė vienas vaikas taip nepamanytų: ar ne geriau išmokus dar vieną naują lietuvišką žodį negu dar vieną svetimą kalbą?)

 

       Mobili(akinė) proza

 

       Taip. Proza – ir mobili, ir „mobiliakinė“. Erdvės kaip prozai būtino didelio didelio tinklo nenumegsi stovėdamas. Judėdamas negali būti ne įvairus. Pagaliau ir nesvarbu, kur ar kaip judi – pirmyn ar atgal, vertikaliai ar horizontaliai. Tinklas platus. Užtat prozoje mirga laikas. Prozoje rasi visas istorines rašymo formas kartu.Koegzistuojančius stilius ar rašymo techniką. Nuo bandymų rašyti žąsies plunksna, kokią rašalinėje mirkė Daukantas, iki parkeriais, rašomosiomis mašinėlėmis, kompiuteriais ir kitomis naujausiomis kūrybos technologijomis apsiginklavusių autorių.

       Tik nesakykite, kad plunksna, su kuria rašoma, nedaro įtakos kūriniui.

       Romanas iš elektroninio pašto laiškų, knyga mobiliojo telefono atmintyje (ir ekrane), virtualūs tekstų rinkiniai interneto svetainėse. Matau artėjančio lazeriu parašyto romano šviesą.

       Štai ir tokios įvairovės ar margumo prozoje paprastai neaprėpsi. Bent aš dar neišmokau to. Kaip ir knygų anglų kalba kalno, taip ir savų, lietuvių kalba visaip išleistų. O ir kas kalnus kilnoja? Parodykite tą, kurs Šatrijos kalną iš Žemaitijos į Suvalkiją temptų? Ne gamtosaugininkai, patys tokį pirštais užbadytume. Ir kam stengtis? Nepajėgi, vadinasi, ir nereikia. Užtenka apytikriai žinoti, nujausti, kur ir kas ar kaip parašyta. Kintantis, apytikris, atsitiktinis mūsų prozos pasaulis.

       Visas jis (man) negali būti vertingas. Kam man visi tekstai, kuriuos rašo visokiausio amžiaus ir išsilavinimo, skirtingų gebėjimų ir rašymo motyvų, sąmoningų ir slėpiningų ambicijų genami, aukštų (anksčiau vadintų idealistiniais) ir žemiškų, labai paprastų, kasdienių praktinių (anksčiau dažnai niekinamų) tikslų siekiantys autoriai? Juk jie rašo sau ir (matyt) kažkam, bet nebūtinai – man.

       Juk ir skaitytojas „įvairus“. Sakyta, kad prozą jis pats renkasi. Ir išleista knyga ieško skaitytojo, jo palankumo. Autoriai gal tai žino. Rašomos įvairios knygos. Ir populiarios (pigios ir prieinamos visomis šio žodžio reikšmėmis), ir uždaros (elitinės), ir atviros (Europai, pasauliui). Ir jeigu šiandien prozos knygos (ypač – romanai) dar (arba – vėl) perkamos ir skaitomos, tai gal yra daug svarbiau už jų vertinimus literatūrologų studijose, straipsniuose, pokalbiuose diskusijose.

       Vis dėlto manyčiau, kad skaitytojo dėmesio knygai mažėja, kultūros erdvė keičia skaitytojo valią ir galią skaityti, ir (bent man) šiek tiek apmaudu, kad skaitytojas neatranda (nenusiperka, nesusiieško bibliotekoje) tikrai įdomių ir mūsų laikais tebesvarbių naujų knygų. Paprastas stebuklas – jų esama. Bet jį, skaitytoją, galima suprasti. Jo pasimetimą galima paaiškinti ir pateisinti.

       Lyg per tirštą rūką jis regi kiekvieną naują knygą. Bet jokio rūko nėra.

       Yra, kaip sakyta, pati proza. Ne proza – rūke, o pati proza yra tirščiausias pasaulyje rūkas.

 

       Prozos tirštybė yra jos pasaulio (erdvės) kreivybė

 

       Aksioma: prozos yra mažiau, nei jai priskiriamų knygų, mažiau nei prozininkų. Daugybė (galybė, baisybė) blogų prozininkų. Ir ne tik Lietuvoj.

       J. Sprindytė „Prozos būsenose“ knygų (autorių) „dešimtukui“ išsirinkti susirašė būtinus kriterijus. Visą šešetą. Anot jos, „klasikinį pluoštą kriterijų, pagal kuriuos galima būtų vertinti tiesiog pavykusius kūrinius“ (p. 34–35). Skyrium kiekvienas jų vertas dešimtuko (balų). Tačiau kritikė pataria juos vartoti kartu. (Ir pati šitaip – tikina mus – dariusi.) Linkiu „Metų“ skaitytojams sekti kritikę. Sėkmės. Nepaklyskime tarp „šešių pušelių“. Išskirti kriterijai sukimba į tam tikrą „koordinačių“ visumą, tam tikrą J. Spindytės susikonsteliuotą prozos erdvę. Tirštą, kaip pagalvojome, nes toji erdvė tėra patys prozos kūriniai, kurių tiek daug, ir dar šiek tiek ne jų, kažko visai visai anapus literatūros, kad gal atskirtume tuos gerus ir prastus prozos kūrinius nuo neliteratūros.

       Toji prozos tirštybė nėra nei plokštuma, nei matematikų pamėgta trimatė erdvė, kurią įsivaizduoti ir aprašyti mokytojai pramoko vaikus gimnazijose. Tikrai ne tokia.Kokia – irgi nepasakysiu. Patarsiu, kaip ją konsteliuoti. (Nebijokime to žodžio: kiekviename iš mūsų glūdi astronomas Šmukštaras.) Tik nebijokime pavargti. Reikės prie J. Sprindytės šešių kriterijų ir jos autorių dešimtuko pridėti visus, ir ne tik asmeniškai pažįstamų lietuvių ir nelietuvių literatūrologų, kritikų, skaitytojų požiūrius į šiandienę literatūrą. Ir, savaime aišku, susigrąžinti visus autorius ir jų veikalus, kuriuos kritikė drįso išvaryti iš literatūrinio rojaus.

       Tai kokia toji erdvė? Jos matmenų yra ne trys, ne šeši ir ne dešimt. Man ji panaši į tamsą. Tik ne nakties, o rūko tirštybės, nes negalėčiau sakyti, kad nieko nematyti. Joje orientuotis ir keliauti galima tik susitaikius su jos kitoniškumu. Ji yra ji. Joje reiškiniai nėra tokie dideli ar maži, kaip esame įpratę juos matyti. Ne tik dydžiai, bet ir atstumai tarp jų – nežinomi. Vertinti pagal ją arba joje – tai pripažinti jos „kreivumo“ fenomeną. (Apie erdvės, aišku, fizikinės, kreivumą yra parašęs A. Einsteinas; aš tik skolinuosi, tarkim, net ne jo terminą, o metaforą.)

       Fizikai filologus bara, kai šitie nori atrodyti ar būti didesni mokslininkai už gamtos tyrėjus. Šiuo atveju pritarčiau: jeigu jau didieji fizikai, išėję iš kambario erdvės, pasiklysta savų jų tyrimo objektų erdvėje, literatūros tyrėjams neturėtų būti gėda šauktis pagalbos, kai juos užgriūva savųjų objektų kalnas. To kalno smiltys ir akmenėliai, dulkės ir uolos.

       Tačiau tai reikštų, kad ne tik pastebėti gerą knygą, bet ir priartėti prie jos šiandien yra keblu. Reikia didelės valios ir galios. Susiruošus ką nors vertinti literatūrinėje erdvėje (panašiai kaip ir fizikinėje) – ne tie keliai, kurie atrodo tiesiausi, yra artimiausi. Ir rezultatyviausi. Senieji, atrodo, ir patikrinti, ir patikimi vertinimo metodai „buksuoja“. Jie neefektyvūs. Jie ne visai juokingi, kol pro petį gręžioji galvą į Valančių ar Žemaitę. Bet juk ne apie juos dabar kalbame. Reikia „matuoti“, pavyzdžiui, R. Rastausko „Kitą pasaulį“, P. Dirgėlos „Karalystę“ arba U. Barauskaitės „Dešimt“.

       Beveik kasdien gavęs progą su lietuvių filologijos studentais kalbuosi apie mūsų dienų literatūrą ir matau, kaip jiems nelengva ką nors tikra pasakyti ir parašyti apie naujausius autorių veikalus. Studentai yra išprusę skaitytojai, jie tikrai nemažai išmano. Žino visokiausių teorijų. Pastarosios mūsų galvose tik rungtyniauja, bet neįveikia viena kitos. Kaip ir literatūros, taip ir jos teorijų šiandienis perteklius daugelį paralyžiuoja. Panašiai veikė anksčiau buvęs (per sovietmetį) jų stygius. Iškreivina visus kritikos kelius. Tačiau ką daryti, jeigu tik tokiais serpentinais iš viso galima ką nors pasiekti, vertinant iš taško „A“ nukakti iki taško „B“? Tuščias klausimas nebent tiems, kurie visą gyvenimą sėdi namie. Panašiai ir rodyklė „Apvažiavimas“ taisomame kelyje erzina ar net siutina vairuotoją, bet užtiktas lankstas – vienintelis būdas nuvažiuoti ten, kur reikia.

       Tad ir sakau sau, kad tik pats įvertindamas ir surandi, susitaisai trumpiausią kelią į knygą. O jis, pasirodo, ilgesnis, nei galėjo sutilpti į tavo straipsnį ar monografiją.

       Taigi šiandien vertinti prozą ar būti jai vertingai yra visai kas kita nei prieš dešimt ar dvidešimt metų. Iš tolo lenkiuosi vertinimo aktui pasiryžusiam kritikui ar skaitytojui. Jau minėjau, kad lengva sutikti perskaičiusius dešimtis literatūros teorijų, bet beveik nėra išmanančių, ką su jomis veikti, kai prisėdama prie romano ar novelės. Kiekvienas vertintojas (nuo skaitytojo iki literatūros kritiko, tyrėjo) yra pasmerktas labai savarankiškai, individualiai atsakyti į visus vertinimo procese iškylančius klausimus. Be abejonės, jis gali dairytis gatavų atsakymų. Bet tai bus tik vertinimo simuliacija.

       Mano nuomone, šitokioje, sutirštėjusioje ir iškreivėjusioje, prozos erdvėje beveik išnyko prasmė veržtis į priekį, į vieną centrą, kad ir koks jis būtų – tematinis, stilistinis, estetinis, politinis. (Gal vieną išimtį matyčiau: tautinio tapatumo vėliava tebeplevėsuoja aukštai, ir Europos ar viso pasaulio girnoms malant mažųjų tautų genus po tąja vėliava Lietuvoje negali nesiburti tų genų sergėtojai.)

       Dar menu tuos sovietinius metus, kai lietuvių prozininkai varžėsi dėl vietos po vidinio monologo, psichologinės, ironiškos ar minimalistinės prozos „saule“. Politinio tautinio sąjūdžio ir literatūros virsmo (1989–1991) metais garbinga ir sąžininga buvo palaikyti anuometinių jaunųjų sambūrius po manifestais atrodančiomis leidinių antraštėmis („Jaunieji“, „Sietynas“, „Proskyna“, „Žaltvykslė“). Šiandien tokių lyg ir nematyti, nebent literatūriniuose karnavaluose (festivaliuose, skaitymuose) sutinki jų šmėklų.

 

       Kritikas (vienas) kaip pirštas

 

       Taigi už literatūrą (savo ir kitų rašytą) tenka atsakyti labai asmeniškai, individualiai. Beveik niekas negali tau patarti, jeigu pats neieškai, nesusirandi motyvų, kodėl renkiesi skaityti tą, o ne kitą autorių (veikalą), kodėl vertini jį, už ką teiki jam pirmenybę, kokius vardus ir kūrinius regi nė kiek ne mažiau vertus tiek savo, tiek kitų skaitytojų dėmesio, jei tik pasikeistų kai kurios aplinkybės.

       Nemanyčiau, kad šiandien perspektyvu būtų burtis, pavyzdžiui, į „postmoderniųjų“ autorių ložes. Nors tas žodis („postmodernybė“), ypač jo nepasiaiškinus, diktuoja tam tikrą madą.

       Ne tik po 1990-ųjų Lietuvoje, ir anksčiau, gal keturis ar penkis dešimtmečius, visame pasaulyje buvo labai aktyviai mokytasi ir pramokta būti vienam literatūroje. Atrasti šiandienės literatūros paskirtį. Bent išrasti ją iš naujo. Lyg dviratį.

       Gal banalu, bet – ir vienas esi autorius (literatūros „erdvėje“). Nes kiti yra kiti.

 

       2 .

 

       Tarp literatūros ir neliteratūros

 

       Iš tikrųjų. Konkurencijos esama, ir labai įvairios. Ji gali būti labai kasdienė, paprasta, arši, nes primityvi, o gali aprėpti sudėtingus visos kultūrinės literatūrinės kūrybos klausimus. Būna gili ir beveik nepastebima.

       Sakydamas „ir vienas esu autorius“, nutyliu apie kitus. Bet jie juk yra. Ar jie – konkurentai? Be abejonės. Ne visus gal drįstam tuo žodžiu vadinti. Žodžių yra ir kitokių. Sakykim: kaimynai, draugai, partneriai, varžovai. Jeigu jie gyvena tik prozos „lauke“ , jiems negali pakakti vietos, jie turi ieškoti ir kliudyti kitiems ieškoti. Minėtoje rūko erdvėje, kitaip nei „lauke“ ar „kelyje“, konkurencija yra vaisingiausia ir... tyliausia.

       Štai knygų rinka yra triukšmingos ir žiaurokos konkurencijos laukas. Plokštuma. Aikštė. (Vis tiek – dvimatė.) Nacionalinė, europinė, pasaulinė. Ji – ribota, ji skatina leidėjus girti ir pergirti savo autorius. Baisoka, nes neteisinga dažnai toji leidėjų ir jų pasitelktų kritikų melagystė. (Jau kalbėta apie galimybę motyvuotai vertinti.)

       Sudėtingesnio kultūrinio lauko konkurencija yra autorių kandidatavimas į stipendijas, literatūrines ir kitokias premijas. Nepavydėtina tokių konkursų vertinimo komisijų, jų narių dalia. (Kaip toks narys esu ne sykį bartas, keiktas ir... prakeiktas.)

       Psichologams visados būdavo įdomu pasikapstyti po rašytojų pavydo, keršto ir panašias emocijas. Jų ir šiandien esti, ir šiandien jos stimuliuoja, didina adrenalino kiekį. Vis dėlto linkęs manyti, kad ne konkurencija, bet talentas, valia, ryžtas laimėti varžybas su savimi pačiu yra svarbesni kūryboje.

       Toje tirštoje ir kreivoje prozos erdvėje, apie kurią parašiau, konkurencijos klausimas, mano akimis, yra toks individualus, kad beveik ir neįmanoma pamatyti „konkurento“. Ir galima likti pastarojo nepastebėtam. Vargu ar tokį buvimą kartu (šalia) tiktų vadinti konkurencija. Liktų vienas žodis. Literatūra. Arba – neliteratūra.

 

       3 .

 

       Nereikalingas klausimas

 

       Manasis atsakymas turėjo aiškėti iš ankstesnių dviejų.

       O plačiau mąstant – skaitykime Loretą Jakonytę.

       Jos studija apie mūsų rašytojų „savivoką XX amžiaus 10-ajame dešimtmetyje“ („Rašytojo socialumas“, 2005) yra labai dalykiška socialinio mūsų rašytojų aktyvumo apybraiža. Bent jau primena svarbiausius to aktyvumo sandus, prielaidas, rezultatus. Net keista, kad kitiems, ypač vyresniems, tyrėjams šie klausimai nebuvo parūpę.

       Be abejonės, dabar kiti laikai, kitoks rašytojo „socialumas“. Reikėtų ir jį aprašyti. Rašytojo dalyvavimas visuomenės gyvenime labai priklauso nuo visuomenės lūkesčių, nuo galimybių, kurias valstybė, tauta, grupė (žmonių), pagaliau šeima mums nurodo. Sakau „nurodo“, nes galimybes turime parengti ir jas įgyvendinti patys. „Aktyvumo“ klausimai (eiti ar neiti į „politiką“, ginti pilietinius viešus reikalus, profesinius (rašytojo) interesus) man visada būdavo tik dalis literatūrinio gyvenimo.

       Kartais (vis dažniau) pagalvoju, kad nėra (nebuvo) jokios literatūros. Jokio rašytojo. Esu aš. Yra kiti žmonės. Kokia literatūra?

       Tai nėra nesąmonė, tokios mintys išblaivo nuo perdėto literatūriškumo, padeda kai ką gilesnio suprasti.

       Esu prasimanęs terminą „paraliteratūra“, ir manau, kad be jo sunku paaiškinti, kas yra literatūra. Nuolat reikia peržengti literatūros ribas, sugrįžti iš jos į „gyvenimą“. Nežinau, ar aš pats visą gyvenimą buvau ir lieku rašytojas. Matyt, kad ne, o štai žmonių, vadinkime juos visuomene, gyvenimas buvo ir tebėra manasis gyvenimas. Tik dalyvavimo galimybės ir formos keičiasi, priklauso nuo daugelio atsitiktinumų.

       Literatūros (sakykim, lietuvių prozos) savivoką, jos savigynos akcijas taip pat vertinčiau palankiai. Tai irgi socialinis rašytojo aktyvumas. Kartais jis būna politinių formų, šiandien retai Lietuvoje prisimenamų. Štai prieš porą dešimtmečių švedų rašytojai sunkvežimiais (lyg su raudonosiomis gurguolėmis) važinėjo po šalį reikalaudami sau naujų teisių (knygų panaudos bibliotekose, „trišalių“ sutarčių tarp autorių, jų organizacijų ir leidėjų). Lietuvoje prieštaringai buvo įvertintos rašytojų (ir asmeniškai mano paties) pastangos siūlyti Seimui įstatymų projektus, „aprengti“ savo interesus visiems suprantama teisine kalba. Svetur tai labai vertinama. Jau kelis dešimtmečius stebiu vokiečių rašytojus: jie pedantiškai ir periodiškai perskaito Berno ir kitas tarptautines konvencijas, dažnai sukrunta, verčia keisti (ir pakeičia) savo šalies autorių teisių įstatymą. Belieka gerbti tokią, profesionalią, rašytojo teisių gynybą.

       Kažkada esu galvojęs apie kritinius socialumo diskursus, naujas socialumo formas ar slinktis. Reikėtų ir rašytojų atžvilgiu taikyti tuos pačius kriterijus. Jie susiję su individualumo apetitu, asmenybei „ryjant“ kitus. Modernistinė proza vargu ar vadintina tik „subjektyvėjančia“. Ji – kitaip objektyvėjanti. Jos socialumas – individualus. Taigi ir bet kuris socialumas (ar jo aspektas) proporcingas individualumui, kuriam rašytojas ryžtasi. Šitaip sugrįžtame prie laisvės, literatūros kaip kūrybos ir jos vertinimo. Tam tikros gyvenimo atverties.