tekstai.lt

Alduos Huxely. Sala (1)

 

       A l d o u s H u x l e y ’ i s (Oldas Hakslis, 1894–1963) – anglų literatūros klasikas, romanistas, dramaturgas, poetas, vienas reikšmingiausių intelektinio romano atstovų Europoje. „Saloje“ (1962), paskutiniame autoriaus romane, pasakojama apie vieną Ramiojo vandenyno salų, kurioje jau 120 metų klesti taika bei ramybė. Tačiau neišvengiamai sala sulaukia ją supančio pasaulio pavydo ir priešiškumo. Ruošiamas sąmokslas ją užimti, pagrindinis jo vykdytojas, žurnalistas Farnabis, pagyvenęs tarp salos žmonių, yra priverstas naujai pažvelgti į pasaulį… Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla romaną „Sala“ išleis šiais metais.

 

 

 

       Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė

 

 

       Kurdami idealą, galime vaizduotis ką tinkami, tačiau reiktų vengti to, kas neįmanoma.

 

Aristotelis

 

       Pirmas skyrius

 

       – Dėmesio! – pasigirdo balsas, lyg obojus būtų staiga pagavęs artikuliuoti žodžius. – Dėmesio! – tęsė tuo pačiu aukštu, nosiniu vienatoniu. – Dėmesio!

       Drybsojęs lyg numirėlis sausuose lapuose – susivėlęs, groteskiškai paišinu, mėlynėmis išpuoštu veidu, apiplyšusiais, suskretusiais drabužiais – Vilas Farnabis krūptelėjęs nubudo. Tai Moli jį šaukia. Metas keltis. Metas taisytis. Kad nepavėluotų į darbą.

       – Ačiū, mieloji, – tarė jis ir atsisėdo. Dešinį kelį pervėrė aštrus skausmas, gėlė, sopėjo nugarą, rankas, kaktą.

       – Dėmesio, – reikalavo balsas tiksliai tuo pačiu tonu. Pasirėmęs ant alkūnės, Vilas apsidairė ir sumišęs išvydo ne savo Londono miegamojo pilkus apmušalus ir geltonas užuolaidas, bet laukymę tarp medžių, ilgus šešėlius, driekiamus miške ankstyvos ryto šviesos.

       – Dėmesio?

       Kodėl jis sako „dėmesio“?

       – Dėmesio, dėmesio! – atkakliai kartojo balsas – kaip keistai, kaip beprasmiškai!

       – Moli? – šūktelėjo jis. – Moli?

       Šis vardas tarsi atvėrė langą jo galvoje. Staiga su anuo klaikiai pažįstamu kaltės jausmu paširdžiuos vėl užuodė formaldehido tvaiką, išvydo prieky jo žaliu koridoriumi skubančią nedidukę mitrią sesutę, girdėjo jos iškrakmolytų drabužių gurgždesį. „Penkiasdešimt penktas numeris“, – tarė ji ir sustojusi atvėrė baltas duris. Jis žengė vidun, o ten, ant aukštos baltos lovos, buvo Moli. Moli pusiau tvarsčiais užvyturiuotu veidu, žiojinčia atkarusios burnos juoduma. „Moli, – pašaukė jis. – Moli...“ Paskui jo balsas nutrūko, ir jis jau verkė, meldė: „Brangioji!“ Atsakymo nebuvo. Iš juodos burnos gelmės atšvokštė greiti, paviršiniai kvėptelėjimai, taip garsiai – kvėpt, kvėpt. „Brangioji, brangioji...“ Ir staiga ranka, kurią jis laikė, atgijo. Paskui vėl sustingo.

       „Tai aš, Vilas, – kalbėjo jis, – Vilas.“

       Pirštai darsyk krustelėjo. Lėtai, ir tam, regis, prireikė dideliausių pastangų, jie apkabino jo pirštus, spustelėjo, bet tuoj vėl suglebo.

       – Dėmesio, – ragino ne žmogaus balsas. – Dėmesio.

       Įvyko avarija, skubiai nusiramino jis. Kelias šlapias, mašina čiūžtelėjo už eismo juostas dalijančios linijos. Tokie dalykai nutinka kasdien. Laikraščiai jais mirgėte mirga, pats tokių žinių yra rašęs tuzinus. „Žuvo motina su trim vaikais, kaktomuša susidūrę su...“ Tačiau šįkart įvyko visai kas kita. Jis puikiai žinojo, kad kai ji paklausė jo, ar dabar tikrai viskas, jis atsakė taip; žinojo, jog netruko nė valandos, kai po paskutinio gėdingo pokalbio Moli išėjo į lietų ir ją mirštančią jau vežė greitoji.

       Jis nė nepažvelgė į ją, pasisukusią eiti, nedrįso žiūrėti. Nuogąstavo darsyk nepakelsiąs ano išblyškusio kenčiančio veido vaizdo. Ji pakilo nuo kėdės, lėtai yrėsi per kambarį – lėtai keliavo iš jo gyvenimo. Gal derėtų ją pašaukti, paprašyti atleidimo, pasakyti jai, jog vis dar myli? Ar jis kada nors ją mylėjo?

       Šimtąjį kartą artikuliuojantis obojus paragino jį atkreipti dėmesį.

       Taip, ar jis kada nors tikrai ją mylėjo?

       „Sudie, Vilai”, – atsklido jos šnabždesys, kaip tąsyk, kai ji atsisuko nuo slenksčio. Tuomet ji tai ištarė – pašnabždomis, iš širdies gilumos: „Aš tave tebemyliu, Vilai, kad ir kas nutiktų.“

       Dar akimirka, ir beveik negirdimai paskui ją užsivėrė buto durys. Tyliai klektelėjo užraktas, ir jos nebebuvo.

       Jis pašoko, pribėgo prie durų, atlapojo jas, klausėsi ant laiptų tolstančių žingsnių. Kaip gaidgystėje vėlė, ore tirpdamas plūkavo vos juntamas pažįstamųkvepalų aromatas. Jis vėl užvėrė duris, žengė į savo pilkai geltoną miegamąjį ir pažvelgė pro langą. Praėjo kelios sekundės, ir išvydo ją žengiant šaligatviu, lipant į automobilį. Išgirdo šaižų starterio kalimą, vieną, dukart, paskui suūžė motoras. Gal jam praverti langą? „Luktelk, Moli, luktelk!” – vaizdavosi šaukiąs. Bet lango neatidarė, automobilis truktelėjo, pasuko už kampo, ir gatvė ištuštėjo. Per vėlu. Per vėlu, dėkui Dievui! Pakartojo bjaurus pašaipus balsas. Taip, ačiū Dievui! Bet paširdžiuos graužė kaltės kirmis. Jis gailavo ir graužėsi, bet ir gailaudamas jautė baisūno džiugesį. Kažkas žemas ir gašlus, kažkas brutalus, svetimas ir bjaurus – ir tai jis pats – pakiliai galvojo, kad dabar nebeliko nieko, kas trukdys jam gauti, ko geidžia. O geidė jis kitokio kvapo, jauno kūno šilumos ir stamantrumo.

       – Dėmesio, – priminė obojus.

       Taip, dėmesio Babs miegamajam, prisigėrusiam muskuso kvapo, su žemuogių rausvumo niša ir pora langų, atsiveriančių į Čering Krosą, atlapų kitapus gatvės pernakt mirksinčiai „Porterio džino“ neono šviesai. Karališkai raudonas džinas – ir dešimt sekundžių niša virsdavo Šventąja Širdimi, dešimt stebuklingų minučių nutviekstas veidas taip arti jo švytėdavo lyg serafimo, nelygint perkeistas vidinės meilės ugnies. Paskui stodavo dar gilesnis perkeitimas tamsa. Vienas, du, trys, keturi... Dieve, padaryk, kad tai tęstųsi amžinai! Bet, suskaičiavus iki dešimties, elektrinis laikrodis negaišdamas įjungdavo kitą apreiškimą – tik šįsyk jau mirties, Esminio Siaubo, nes įsižiebdavo žalia šviesa, ir dešimt vimdančių sekundžių Babs rausvoji niša virsdavo dumblo įsčiomis, o pati ant lovos tysanti Babs – lavono spalvos pamėkle, tampoma pomirtinės epilepsijos. Kai „Porterio džinas“ skelbdavo apie save žaliai, būdavo sunku pamiršti, kas įvyko ir kas jis yra. Likdavo tik užsimerkti ir nerti, jei tik gali, gilyn į Kitą Pasaulį, kur karaliauja juslės, nerti įnirtingai, sąmoningai atsiduoti apmarinančiam siautuliui, kuriam Moli – Moli („Dėmesio“) sutvarstyta, Moli drėgname kape Haigeito kapinėse, – ir Haigeitas, žinoma, buvo toji priežastis, dėl kurios tekdavo užsimerkti kaskart, kai žalia šviesa Babs nuogybę paversdavo lavonu, – liko visada ir iki galo abejinga. Ir ne tik Moli. Vilas regėjo motiną, blyškią kaip kamėją, atsidavimo kančiai sudvasintu veidu, artrito subjaurotomis, nebe žmogaus rankomis. Motina ir už jos ratukų stūksanti jau aptukusi ir liulanti kaip šaltiena nuo jausmų, kurių niekada tinkamai neišreiškė visaverte meile, sesuo Modė.

       – Kaip tu gali, Vilai?

       – Tikrai, kaip tu gali, – ataidėdavo ašaringas, vibruojantis Modės kontraltas. Atsakymo nebuvo. Tikriau, nebuvo tų žodžių, kuriuos ištarus šios dvi kankinės: motina – nelaimingos santuokos, sesuo – dukteriško pamaldumo, būtų supratusios. Jokio atsakymo, išskyrus paties nepadoriausio mokslinio objektyvumo, neleistino atvirumo žodžius. Kaip jis galėjo tai padaryti? Galėjo... nes Babs turėjo tam tikrų fizinių savybių, kurių Moli stigo, ir kartais elgėsi taip, kaip Moli būtų atrodę tiesiog neįsivaizduojama.

       Ilgai tvyrojo tyla, bet štai keistas balsas vėl nusičiupo savąjį refreną.

       – Dėmesio. Dėmesio.

       Dėmesio Moli, dėmesio Modei ir motinai, dėmesio Babs. Staiga iš prisiminimų miglų ir sumaišties išniro dar vienas paveikslas. Babs žemuogių spalvos niša priglobė kitą svečią, o jos savininkės kūnas virpėjo nuo kažkieno kito glamonių sukeltos ekstazės. Be kaltės kirmino, dabar ir sielvartas gniaužė širdį, smaugė gerklę.

       – Dėmesio.

       Balsas priartėjo, sklido iš kažkur čia pat, iš dešinės. Jis pasuko galvą, bandė pasikelti, kad geriau matytų, bet ranka ėmė drebėti, paskui nusviro, ir Vilas vėl sukniubo ant lapų. Per daug išvargęs, kad galėtų dar ką nors prisiminti, ilgai tysojo, prisimerkęs spoksojo į nusuvokiamą aplinkui plytintį pasaulį. Kur jis yra ir kaip, po paraliais, čia pakliuvo? Bet tai ir nėra taip svarbu. Kol kas nieks nėra taip jau svarbu, tik skausmas, šitas naikinantis silpnumas. Na bet vis tiek, grynai iš mokslinio smalsumo...

       Antai šis medis, po kuriuo (dėl nežinomos priežasties), pasirodo, jis guli, ši pilkos žievės kolona, aukštai išsišakojanti saulės nutaškuotų šakų skliauto briaunomis, neabejo tinai turėtų būti bukas. Bet tuomet – Vilas žavėjosi savo proto šviesumu ir logika – jo lapai negalėtų būti taip akivaizdžiai visžaliai. Ir kodėl buko šaknys turėtų taip keistai styroti žemės paviršiuje? O šie nesuvokiami mediniai kontraforsai, į kuriuos remiasi tariamasis – iš kur šie čia išdygo? Staiga Vilas prisiminė savo mylimiausią blogiausios poezijos eilutę: „Kas palaiko, tu klausi, tomis blogomis dienomis mano protą?“1 Atsakymas – sustingusi ektoplazma, ankstyvasis Dali. Todėl čia tikrai negali būti Čilternso bukmedžių giraitė. Neigė tai ir drugeliai, čiuožinėjantys tirštoje it sviestas saulėje. Kodėl jie tokie didžiuliai, neįmanomos ceruleumo spalvos arba juodi kaip aksomas, nusagstyti prašmatniais ratilais ir šlakeliais? Iš kaštoninės veriasi purpurinės žvaigždutės, sidabru nubarstyti smaragdai, topazai, safyrai.

       – Dėmesio.

       – Kas čia? – sušuko Vilas Farnabis, kaip vylėsi, garsiai ir grėsmingai, bet iš gerklės pasigirdo tik laibas, virpantis kvarktelėjimas.

       Po to stojo ilga, regis, stingdomai grėsli tyla. Iš ertmės tarp dviejų iš trijų medinių kontraforsų kyštelėjo milžiniškas juodas šimtakojis, bet ir jis, dėliodamas pulką raudonų kojelių, tuoj pat pranyko kitame kerpėmis apaugusios ektoplazmos plyšyje.

       – Kas čia? – vėl krioktelėjo Vilas.

       Kairėje krūmyne kažkas sušnarėjo ir staiga kaip gegutė iš vaikų kambario laikrodžio kyštelėjo didelis sulig kuosa juodas paukštis, tik jau aišku, tai nebuvo kuosa. Plastelėjo baltais galiukais sparnais, palėkė galelį ir nutūpė ant žemiausios nedidelio sudžiūvusio medžio šakos arčiau nei per dvidešimt pėdų nuo tysančio Vilo. Oranžiniu snapu, pastebėjo šis, po akimis – po pliką geltoną dėmelę, o kanarėlės geltonumo karoliai nuogo kūno peruku tankiai dengia jo sprandą ir galvą iš šonų. Paukštis pakreipė galvą ir pažvelgė į jį pirma dešine, paskui kaire akimi. Tuomet išžiojo oranžinį snapą, iššvilpavo dešimt ar dvylika nemelodingų gaidų penkiatonėje skalėje, paskui lyg žagtelėjo ir priegiesmiu – do do sol do – tarė:

       – Čia ir dabar, vyručiai, čia ir dabar.

Šie žodžiai spustelėjo nuleistuką, ir staiga jis viską prisiminė. Juk tai Pala, uždraustoji sala, kurioje niekada nesilankė joks žurnalistas. Dabar tikriausiai rytas po tos popietės, kai jam pakako paikumo vienam išplaukti iš Rendang Lobo uosto. Jis prisiminė viską – vėjyje išsirietusią baltą burę it didžiulį magnolijos žiedlapį, vandenį, žyrantį iš po laivo pirmagalio, ant kiek-vienos bangos keteros žibančius deimantus, besiveriančias susiraukšlėjusio nefrito lomeles. Rytuose, kitoje sąsiaurio pusėj, viršum Palos vulkanų stūksojo stebuklingos, baltos debesų skulptūros. Prie vairalazdės jis pagavo save dainuojant – pagavo, nors negalėjo patikėti tuo, kad jaučiasi tiesiog laimingas.

       – Trys-trys – tai varžovai, – deklamavo jis vėjui. – Du-du – skaistaveidžiai berniukai, žaliais apdarais, oho; vienas – tai vienas ir vienas sau...“2

       Taip, vienas sau. Vienas sau ant didžiulio jūros brangakmenio.

       – Ir toks bus amžinai.

       Ir po to, suprantama, nutiko tai, dėl ko jį buvo įspėję visi atsargūs ir patyrę buriuotojai. Šoko juodas viesulas, pagavo lyg paklaikę siausti vėjas ir lietus, ir bangos...

       – Čia ir dabar, vyručiai! – skandavo paukštis. – Čia ir dabar.

       Tačiau užvis keisčiausia, mintijo, kad jis guli čia, po medžiais, o ne ten, Palos sąsiaurio dugne, ar dar blogiau – ištiškęs uolų papėdėje. Mat net tada, kai jam per stebuklą pavyko tarp dūžtančių bangų išvingiuoti savo skęstantį laivelį ir priglausti jį vieninteliame smėlio paplūdimyje šioje mylių mylias besidriekiančioje uolingoje pakrantėje, tai dar nebuvo pabaiga. Aplinkui stūksojo stačios uolos; tačiau pačiam užutėkio vingy žiojėjo status tarpeklis, kuriuo skaidriais kriokliais žemyn almėjo upeliūkštis, pilko kalkakmenio tarpusieny stiebėsi medžiai ir krūmai. Šešis ar septynis šimtus pėdų teko kabarotis avint sportbačiais, o kur tik galėjo įremti koją, apavas slysčiojo nuo vandens, paskui, Dieve mieliausias! Tos gyvatės. Juoda apsivijo šaką, kurios įsitvėręs jis traukėsi aukštyn. Vos po kelių minčių kita, didžiulė, žalia, šast susirangė ant kyšulio, kur buvo bestatąs koją. Šį jo išgąstį nustelbė nepalyginamai šiurpesnis. Išvydęs gyvatę, jis krūptelėjo, staiga atitraukė koją – ir dėl neapgalvoto judesio prarado pusiausvyrą. Pykinamai ilgą akimirką su siaubu suvokdamas, jog tai pabaiga, paplasnojo ant kraštelio – ir nukrito. Mirtis, mirtis, mirtis. Ir tada, girdėdamas skylantį medį, pakibo ant nestoros medžio šakos, apsibraižęs veidą, kraujuojančiu sumuštu dešiniu keliu, bet gyvas.Visas sopantis, jis vėl kopė. Mirtinai plėšė kelį, bet kopė. Kito pasirinkimo nebuvo. Ėmė temti. Galop jis kopė veik tamsoje, lipo vedamas tikėjimo, iš nevilties.

       – Čia ir dabar, vyručiai! – šūkalojo paukštis.

       Bet Vilas Farnabis nebuvo nei čia, nei dabar. Jis kybojo ant uolos, jis buvo ten tą šiurpią kritimo akimirką. Sušnarėjo sausi lapai po šonais, jį krėtė drebulys. Įnirtingai ir nesuvaldomai, purtė nuo galvos iki kojų.

 

       Antras skyrius

 

       Staiga paukštis metė dėliojęs žodžius ir pagavo spiegti. Skardus vaikiškas žmogaus balsas subarė: „Maine!“, ir dar pridėjo kelis žodžius Vilui nesuprantama kalba. Sausuose lapuose sušnarėjo žingsniai. Kažkas sunerimęs šūktelėjo. Tyla. Vilas atsimerkė ir išvydo du pasakiškus vaikus, žvelgiančius į jį iš nuostabos išsiplėtusiomis, susižavėjimo ir baimės pilnomis akimis. Mažesnysis buvo penkerių, gal šešerių metų vaikiščias, prisidengęs tik žaliu klubų raiščiu. Šalia jo su pintine vaisių ant galvos stovėjo ketveriais ar penkeriais metais vyresnė mergaitė. Ji segėjo raudoną, beveik iki kulkšnių sijoną, o aukščiau liemens buvo nuoga. Saulėje jos oda švytėjo kaip blyškus parausvintas varis. Vilas ganė akis vedžiodamas žvilgsnį nuo vieno prie kito vaiko. Kokie jie gražūs, be menkiausio trūkumo, kokie subtiliai elegantiški! Du maži grynaveisliai. Drūtas lyg nulipdytas apvalaus cherubino veido grynuolis – berniukas. Mergaitė įkūnijo kitokios prigimties tobulybę – smulkaus gymio, pailgo, griežto veidelio, tamsių plaukų kasomis.

       Vėl spiegsmas, klyksmas. Įsitūpęs sudžiūvusiame medyje, paukštis nervingai kraipėsi į visas puses, paskui kvyktelėjęs nėrė nuo šakos. Nenuleisdama akių nuo Vilo veido, mergaitė kviesdama iškėlė ranką. Paukštis pavasnojo, nutūpė, darsyk audringai suplasnojo, kol atgavo pusiausvyrą, paskui suglaudė sparnus ir tuoj ėmė žagsėti. Vilas tik žiūrėjo ir nebesistebėjo. Dabar jau viskas buvo įmanoma – viskas. Net kad kalbantys paukščiai tūptų vaikui ant piršto. Vilas bandė nusišypsoti, bet lūpos vis dar virpėjo, ir menamas draugiškumo ženklas vaikams veikiausiai pasirodė kaip grėsli grimasa. Berniukas niro už sesers.

       Paukštis liovėsi žagsėjęs ir ėmė kartoti žodį, kurio Vilas nesuprato. „Runa?“ – gal taip? Ne, „karuna“. Tikrai – „karuna“3.

       Jis kilstelėjo drebančią ranką ir parodė vaisius pintinėje. Mangus, bananus... Jo perdžiūvus burna pažliugo seilėmis.

       – Alkanas, – pasakė jis. Paskui dingtelėjo, jog šiomis egzotinėmis aplinkybėmis vaikas jį geriau supras, jei apsimes kinu iš muzikinės komedijos.

       – As liabai isalkęęęs, – išraitė.

       – Ar norite valgyti? – paklausė vaikas puikia anglų kalba.

       – Taip – valgyti, – pakartojo jis, – valgyti.

       – Lėk šalin, maine! – mergaitė krestelėjo ranką. Paukštis prieštaraudamas kvyktelėjo ir suplasnojęs vėl nutūpė ant sausuolio. Šokėjos judesiu mergaitė liesomis smulkiomis rankutėmis nusikėlė pintinę nuo galvos, paskui nuleido ją ant žemės. Ji išrinko bananą, nulupo jį ir, stabdoma baimės, bet spiriama užuojautos, žengė nepažįstamojo link. Berniukas kažką šūktelėjo nesuprantama kalba, įspėdamas čiupo už sijono. Mergaitė, nuramindama jį, sustojo per saugų atstumą ir iškėlė vaisių.

       – Norite? – paklausė.

       Tebedrebėdamas Vilas Farnabis ištiesė ranką. Sergėdamasi ji šonu, šonu priartėjo prie jo, paskui vėl sustojo, pritūpusi įdėmiai veizėjo.

       – Greičiau, – nebetvėrė jis jos kankinimų.

       Bet mažoji neketino rizikuoti. Įsmeigus akis į jo ranką, kad nepraslystų nė menkiausias įtartinas judesys, siektelėjusi priekin atsargiai ištiesė delną.

       – Dėl Dievo, – meldė jis.

       – Dievo? – staiga susidomėjusi paklausė mergaitė. – Kurio Dievo? Jų tiek daug.

       – Kuris tik tau labiau patiks, – tarė jis jau niršdamas.

       – Bet man nė vienas nepatinka, – atsakė ji. – Man patinka Gailestingasis.

       – Tuomet būk man gailestinga, – aimanavo jis. – Duok man tą bananą.

       Jos išraiška pasikeitė.

       – Atsiprašau, – pagailėjo ji Vilo. Atsistojusi greitai žengė priekin ir įmetė bananą į jo drebančią ranką.

       – Prašom, – ir kaip žvėriukas, vengdamas spąstų, susyk šoko atgal, kad jos nepasiektų.

       Berniukas suplojo rankomis ir prapliupo kvatoti. Atsisukusi ji pasakė šiam kažką nesuprantama kalba. Berniukas linktelėjo apvalią galvą ir, tarstelėjęs „gerai, viršininke“, nukurnėjo per mėlynų ir žalsvai geltonų drugių jūrą į miško pavėsį kitame laukymės krašte.

       – Pasiunčiau Tomą Krišną ką nors atsivesti, – paaiškino ji.

       Vilas suvalgė bananą ir paprašė dar vieno, paskui trečio. Apmarinęs kirminą, panūdo patenkinti ir smalsumą.

       – Iš kur tu taip gerai kalbi angliškai? – paklausė.

       – Nes visi šneka angliškai, – atsakė mergaitė.

       – Visi?

       – Turiu omeny – kai nekalba palų kalba.

       Jai ši tema pasirodė neįdomi, tad ji nusisuko, mostelėjo maža ruda rankute ir švilptelėjo.

       – Čia ir dabar, vyručiai, – vėl pakartojo paukštis, pakilo nuo sausuolio šakos ir nutūpė mergaitei ant peties. Vaikas nulupo dar vieną bananą, du trečdalius padavė Vilui, o kas liko, teko mainui.

       – Ar čia tavo paukštis? – paklausė Vilas.

       Mergaitė papurtė galvą.

       – Mainai kaip elektra, – pasakė ji. – Jie niekam nepriklauso.

       – Kodėl jis visa tai sako?

       – Nes kas nors jį išmokė, – atitarė ji kantriai. Na ir asilas, galėjai suprasti iš jos tono.

       – Taip, bet kodėl išmokė kartoti būtent tai? Kodėl „Dėmesio“, kodėl „Čia ir dabar“?

       – Na... – Ji ieškojo tinkamų žodžių, kuriais galėtų paaiškinti akivaizdžius dalykus šiam keistam minkštapročiui. – Nes kaip tik šitai nuolat pamirštame, ar ne? Turiu galvoje, pamirštame, kad turime būti atidūs viskam, kas vyksta. Kaip pamirštame čia ir dabar.

       – Ir mainai skraidžioja aplink ir primena mums – ar taip?

       Ji linktelėjo. Taip, žinoma, ir buvo.

       – Kuo jūs vardu? – pasiteiravo ji.

       Vilas prisistatė.

       – Mano vardas Meri Sarodžini Makfail.

       – Makfail? – negalėjo patikėti Vilas.

       – Makfail, – patikino ji.

       – O tavo mažasis broliukas vardu Tomas Krišna? – Jai linktelėjus pridūrė: –Tegul mane devynios!

       – Ar jūs atvykote į Palą lėktuvu?

       – Išsilaipinau iš jūros.

       – Iš jūros? Jūs turite laivą?

       – Turėjau, – Vilas išvydo, kaip bangos ritasi per kažkur įstrigusią laivo išnarą, girdėjo, kaip jos atrieda ir dūžta. Mergaitės klausinėjamas, jis apsakė viską, kas jam nutiko. Apie audrą, plaukimą į paplūdimį, apie kopimo košmarą, gyvates, kritimo siaubą... Jis vėl pagavo drebėti, dar labiau nei pirma.

       Meri Sarodžini klausėsi įdėmiai, netardama nė žodžio. Kai jo balsas suvirpėjo ir galiausiai nutrūko, ji žengė pirmyn ir vis dar su paukščiu ant peties priklaupė greta jo.

       – Klausyk, Vilai, va šito mums teks atsikratyti, – tarė ji profesionaliu, ramiu žinovo tonu.

       – Norėčiau žinoti kaip, – išspaudė jis pro kalenančius dantis.

       – Kaip? – pakartojo ji. – Kaip ir visada. Papasakok man dar kartą apie tas gyvates ir kaip nukritai.

       Jis papurtė galvą:

       – Nenoriu.

       – Žinoma, kad nenori, – tarė ji. – Bet reikia. Paklausyk, ką sako mainas.

       – Čia ir dabar, vyručiai, – nesiliovė raginęs paukštis. – Čia ir dabar, vyručiai.

       – Kol nenusikratysi tų gyvačių, negali būti čia ir dabar. Pasakok.

       – Nenoriu, nenoriu, – kone verkė jis.

       – Tuomet niekada jų neatsikratysi. Jos šliaužios tavo galvoje visą laiką. Ir taip tau ir reikia, – nuožmiai pasakė Meri Sarodžini.

       Jis bandė numaldyti drebulį; bet kūnas jam nebepriklausė. Kažkas kitas ėmė jam vadovauti, kažkas piktavalis siekė jį pažeminti, priversti kentėti.

       – Prisimink, kaip būdavo, kai buvai mažas berniukas, – kalbėjo Meri Sarodžini.

       – Kai užsigaudavai, ką darydavo tavo mama?

       Ji imdavo jį ant rankų ir sakydavo: „Vargšas vaikelis, nabagėlis mano mažiukas.“

       – Ji taip darydavo? – paklausė mergaitė pasibaisėjusi. – Bet tai labai neteisinga! Taip tik dar labiau skauda. „Vargšelis“, – pakartojo ji pasityčiodama. – Tikriausiai dar ilgiau skaudėdavo. Ir niekaip to nepamiršdavai.

       Vilas Farnabis, purtomas drebulio, nieko neatsakė, tik tyliai gulėjo.

       – Na, jei nenori pats, tuomet aš tai padarysiu. Klausyk, Vilai: buvo gyvatė, didelė žalia gyvatė, ir tu ant jos vos neužmynei. Tu ant jos vos neužmynei ir taip išsigandai, kad netekai pusiausvyros ir nukritai žemyn. Dabar pasakyk tai pats – sakyk!

       – Aš vos ant jos neužmyniau, – paklusniai sušnibždėjo jis. – Ir tada aš...

       Jis nepajėgė to pasakyti.

       – Ir aš nukritau žemyn, – išspaudė beveik negirdimai.

       Ir jam sugrįžo visas tas siaubas – baimės šleikštulys, paniškas krūptelėjimas, dėl kurio neteko pusiausvyros, dar didesnė baimė ir klaikus tikrumas, kad jau pabaiga.

       – Pakartok dar kartą.

       – Aš vos ant jos neužmyniau. Ir tada...

       Jis išgirdo save inkščiant.

       – Teisingai, Vilai. Verk, verk!

       Inkštimas virto aimanavimu. Jis susigėdo, sukando dantis ir liovėsi aimanavęs.

       – Ne, taip nedaryk! – sušuko ji. – Išsiverk, jei norisi. Vilai, prisimink tą gyvatę, prisimink, kaip nukritai.

       Jis vėl sudejavo, o drebulys dar smarkiau krėtė.

       – Dabar papasakok man, kas nutiko.

       – Aš mačiau jos akis, mačiau jos kyščiojantį liežuvį.

       – Taip, tu matei jos liežuvį. Ir kas nutiko paskui?

       – Aš praradau pusiausvyrą ir kritau.

       – Vilai, pasakyk dar kartą.

       Dabar jis raudojo.

       – Pakartok, – nesiliovė ji.

       – Aš kritau.

       – Dar kartą, Vilai, – ji buvo nepermaldaujama. – Dar.

       – Kritau, kritau, kritau...

       Raudojimas tolydžio slūgo. Žodžius tarti tapo lengviau, ir jų keliami prisiminimai mažiau žeidė.

       – Kritau, – pakartojo jis šimtąjį kartą.

       – Bet nenukritai į prarają, – pasakė dabar Meri Sarodžini.

       – Ne, nenukritau į prarają, – sutiko jis.

       – Tad ar verta taip jaudintis? – paklausė mergaitė.

       Jos balse nebuvo nei piktdžiugos, nei ironijos, nei menkiausios kaltinimo gaidelės. Ji tiesiog tiesmukai paklausė ir į klausimą derėjo paprastai ir tiesmukai atsakyti. Taip, ko jaudintis? Gyvatė jam neįkando, jis nenusisuko sprando. O kad ir kaip ten buvo, viskas atsitiko vakar. Šiandien aplinkui vasnoja drugeliai, štai paukštis ragina visus: Dėmesio; čia ir šitas keistas vaikas, kuris šitaip suėmė jį į nagą, nors atrodo kaip angelas iš nežinomos mitologijos, o jos pavardė – čia, per penkis laipsnius nuo pusiaujo, nori, tikėk, nori, ne – Makfail. Vilas Farnabis balsu prajuko.

       Mažoji mergaitė suplojo rankomis ir taip pat ėmė juoktis. Netrukus į jų kvatojimą įsiliejo paukštis, tupintis ant jos peties, – garsaus demoniškojuoko papliūpos pripildė laukymę ir nuaidėjo tarp medžių, tarytum visa visatabūtų plyšusi juokais iš nepaprasto egzistencijos pokšto.