tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Altra ridelijų rėja. Novelė

kasparavicius.jpg

 

       Aš beveik linkęs pritarti nuomonei tų, kurie labiausiai vertina fakto literatūrą, dokumentinę prozą.

       Nes: tai, ką čia parašiau, – ar tai labai panašu į tuos laikus? Ar tikra? Ar tikrai tikra, ar kūniška, ar nesama mažakraujystės: nuo mokslų pusnusibaigus?

       Tai tada gal panašiau į kokį nors gatvės teatrą, hepeningą? Tokį darė studentai Stepono Batoro universitete prie bastėjos, o pasak vilniečių, barbakano... su savo Bazilisku: baisus judantis žvėris, spalvotas, dūmus pūkščiantis, o jame spiritus movens – o jame studentai, jauni linksmi vyrai, matantys ir praeitį, ir ateitį.

 

2006 rugpjūčio 6

 

 

       Toj Dzūkijoj tos žemės tai žmonės turėjo gana daug. Nuog valakų reformos – toj senovinėj Dzūkijoj. Kaip katrie. Katrie jau praturtėdavo, tai buvo ir bajorai… Na, bajorėliai, kaip dainuodavo vieni kitiems meiliai per kokius susiėjimus.

       O iš ko praturtėsi čia? Iš grybų, sakuotos medienos, gesintų kalkių, žuvelių šalvių? Dukteris ištekinęs didelį kalymą gausi? Gal iš geležies rūdos balinės? Iš mergų grožio didelio gerumo nesitikėk. O visa kita: tai sunku, tai neapsimoka, tai ne kasmet būna. Bet būna, kad ir praturtėja. Šit prisiminkime klasikus: Krėvę, jo senelius ir prosenius. Geri nagai buvo, vos ne tit… Bet kas iš to titnago… Irgi turtas laikų Andajaus. O vėliau?

       Kiti praturtėjo iš to, ko dabar nėra… o buvo, o irgi kietas. Drožti kietas buvo kukmedis arba kaip dar žmonys pasako – kukavas. Mirgėjo kukavo lapeliai… Stebėjosi žmonės žiemą vasarą: koks žalias! Iš jo kamieno ir šaknų pypkes drožė ir kitokius dalykučius, kam reikalinga graži, kieta ir patvari mediena. Dailus buvo medzias. Vietomis ištisais plotais augdavo. Kitas žmogus beveik visiškam kukmedyne gyveno: kiaurus metus tarp kalėdinių eglučių: žalių karpytų su raudonais bumbulaiciais-uogytėmis.

       Kaip antai – toks Kukenis.

       Ir kadugių-ėglių mediena turėjo vertės. Inkrustacijoms kokioms. Stalams. Šėpoms, kuparam. Skrynukėm. Botkočiam. Iš ėglio – tai tikras botkotys. Kiti – iš lazdyno ar žilvičio – tai rykštukės.

       Ėglynų buvo tankiau. Ir didelių buvo ėglių, vos ne eglės didumo.

       Tai jau iš to praturtėsi! Iš pypkės, iš tabokos? „Iš ydų, tamstele, ir praturtėjama. – A. Ramonas. – Svetimų ydų, ne savo.“

       Nagi… Nagi ir dar kai ko tame krašte mūsų buvo. Gal ir deimantų, o iš kur pats žinai, kad ne? O proto tai tikrai buvo. Gal ir yra. Tu paklausei, tu ir ieškok.

       Šit ir atsiduri teisingame europiniame prosenio Kazimiero Barėno pasaulyje, lietuvi mylimas. Nesigink. Ot imi ir kartais atsiduri. Nustembi: argi mes tokie? Ir pasaulis – ar jis toks?

       Įsivaizduokime tą „Altrą ridelijų rėją“ kaip Vyčio kryžių. Vertikalė reikš idealizmą, abi horizontalės – materializmą. Vertikalės gal nelieskime, tegul stovi nenukrypus… nes visi puikiai žinome ir nežinome, kas yra tie aukšti idealai. O horizontalės… čia viršutinioji reikš aukštus materijolus, pvz., pinigus, valdžią, įtaką, apatinė – statybinius materijolus ir visokias ten žemas kūniškas aistras.

 

       Curriculum vitae (CV)

 

       Esmi Jurgis Kochanskis, praėjusiais metais išmestas iš Vilniaus universiteto. Studijavau gamtą su Ignu Domeika netgi.

       Stoviu, matau savo kraštą. Žengiu kelis žingsnius į tą truputį išgalvotą šalį… Vilniją… virtualią?

       Tai kiekgi metų tu studijavai?

       Yra žmonių, katriem per amžių amžius – tas pats ir tas pats.

       Tai čia tokie. Vilnijoj.

       Tarkime: laikas. Tarkime: vieta. Tarkime: vienovė.

       Ir kas iš tos ištarmės?

       „Kilęs iš smulkių šlėktelių.“ Vos ne lietuvis. Lietuvis ir yra.

       Pavasaris ar ruduo… Jei nežinočiau, koks dabar metų laikas, dievaž negalėčiau tikrai pasakyti, žiūrėdamas į šiuos pelkėje bemirkstančius tunturio berželius, švylius ir viksvą.

       Brydė – turbūt ožkos darbas. Naminės ar laukinės ožkos, nu, stirnos… Vas vas vas – praskrido varna… Vaikystėje šią dieną turbūt žliumbiau – greit Jurginės, o nieko gero – Jurginės ateis, bus žalia, ir tiek. O rudenį – geltona.

       O tai, ką aš vartau, sėdėdamas ant kupsto, tai yra mano dienoraštis.

       Ponas M. J., tas, kuris 1568 metais vyskupui V. Protasevičiui padovanojo žemės valdą su dviejų aukštų namu Universitetui, sakė…

       Sakė, kad sakė… O kas sakė? O ką? Kažką apie neišvengiamus nemalonumus dėl tų geradarysčių… Vyskupui buvo tada tiek metų, kiek langelių šachmatų lentoj.

       Išgirdau, kad trys broliai J., ano M. J. ainiai, kitąmet vykdys šventą sumanymą: įsteigs altariją ir perleis jai savo žemės valdas Antakalnyje. Vėliau žada pridėti dar S. palivarką ir kaimą. Kaimas tai čia, prieš mano akis. Ana ir palivarkas. Kitąmet čia atvažiuos kanauninkas, Žitomiro sufraganas bei ordinų kavalierius Vicentas L.

       Mikniškių valdytojas Romualdas Galinevičius, atkilęs nuo Upytės, ieško stalių, dailidžių, krosnininkų, kalvių. Žada 15 vežimų, 29 pagalbinius darbininkus turėti.

       Dėl to ir atėjau. Todėl jau ir po vidudienio. Toli vaikštau? Įpratau. Vilniuje dabar jokio darbo nėra. Žinoma, kad ir čia dabar nėra – ryt ne. Bet reikia susitarti. Kada, ką, už kiek.

       Vilniuje smirda koše „ant medvilnės aliejaus“. Kas ją valgo? Keisti žmonės, sako, prie tokios įpratę. Labai riebi.Košė. Kaip ir jų moterys. Dar ir česnako įdeda ir kažkokios dar kurkumos. Gadina kruopas. Pro kazarmes niekas nė pro šalį neina. Ekshistrionė irgi. Vedžiojo, vedžiojo, paroda čia tokia, sakė, angliškai, exibition. Anglų aš silpnokai gebu, Byroną kiek skaičiau, kai buvo prie Mickevičiaus madingas, pasižiūrėjau į žodyną, prasmė – apsinuoginimas. Sutikau ją vėl… „Supratai?“ – be žodžių klausia. „Padumaješ'“, – be žodžių atsakau.

       „Padumaju“, – išsitraukė ilgą ploną cigarilją… Užsitraukė, pučia dūmus man į akis. Tada supratau, su kuo turiu reikalą.

       Žalia visa kaip cigalla… Ne tik suknelė ir skrybėlaitė, bet ir veidelis žalsvas daros… keistai linguoti pradėjo – pirmyn atgal… akys beprasmės ir blizgančios po akiniais!!! Kalba pernelyg išmintinga ir nuo jos žodžių tarsi kyla juosvi ir kartūs dūmai…

       Ei!

       Ne ten!

       Hi, jūs ne ten pataikėt!

       I!

       Svečias jau čia!

       Tikslas tai va!

       Ramumos nebus!

       I!

       O!

       Ne. Taip pasakiau aš sau, taip, kad nė ji to nesuprato.

       Nusprendė, kad įveikė.

       Kas ji?

 

 

       Iškrikusio teatro artistė

 

       Kilimo sakėsi iš Ispanijos… tai turbūt sefardė… Net ir per trumpą kokių dešimties minučių pokalbį dešimt kartų pamini kokias keturias Europos sostines… Tai mažiausiai… Įtikinamu jose buvusiosios aplombu… Tas jos teatras…

       Iš pradžių tas teatras buvo prancūzų, paskui belgų, paskui internacionalinis. Iškriko tas teatras kažkur Austrijos–Rusijos imperijų parubežy, o į Vilniaus miestą, į Vilnių jin atvažiavo kažkokio Ževuskių giminaičio locna karieta tiesiai iš Žitomiro. Tas „kažkoks“ – lyg ir ne iškrikėlis. Ir tas teatras – buvo, gal ne.

       Iškrikęs buvo jos protelis.

       „Išmok sau pačiai meluoti, tai kitiems bus nesunku.“

       „Kitus apmeluosi grakščiai.“

       „Tuščia, šilta, šalta, virpulys.“

       Tai jos skambiabalsės burnos perlai.

       Stovint po guobomis netoli Universiteto, daug daug lapų liežuvių sušurmuliuoja, pritaria, neigia:

       – Ša ša ša! Šiur šiur šiur!

       Ir visi dideli, šiurkštūs, kaip karvės liežuvis šiurkštus tam, kas to nesitiki. Nes nežino, kad taip. Tikėjosi, kad švelnesnis, kaip Heros akių žvilgsnis. Nors šiek tiek. Nors tokio šiurkštumo kaip lapai jaunos guobaitės. Tokio žiaurumo kaip noras jaunos lenkaitės.

       Maintenant – pažodžiui, laikant rankoje. O prasmė – dabar. Ką jau ten išlaikysi rankoje – negi briedį?

       – Aš grafienė Deputain, o tu kas?

       Šit kas beliko iš laisvės, lygybės, brolybės, o po to neliko net kurvybės, tapo stačia, buka ir tiesmuka. Stolby-dolby.

       Kuo čia guosies: kad ir Napoleonas neatlaikė?

       Tik dūsauja kažkas, it tyliai į ausį šneka tarsi gilaus gūdaus kaimo tavo teta, kurią tik retai teatsimeni… Klausia:

       – Tai kaip čia? Gal tu geriau supranti… Bet kažin, kur ten ką… Visi čia tiek tesuvokia… Visur.

       Numetu ant kiminų tą savo dienoraštį.

       Nesang sako Trakų žemės folkloras:

       – Rašyt nebajoriška. Užtenka mokėti skaityti ir pasirašyt. Rašymui yra specialus achlamonas.

       Ką ten rašyt, ką ten rašyt… Pašnekėt ir tai baisu… nors ir tokius paprastučius pasamprotavimus, į kuriuos nė dėmesio nieks nekreipė, nei didele išmintimi laikė, juolab pavojumi.

       – Kuom gi blogas savas Statutas – pirmas, antras ar ten koks – įprastas tiem, kam reikia, suprantamas, o tos naujovės – tai ir kam reikia nelabai suprantamos…

       Kam gi jau čia gali patikti toks retrogradiškas paniurzgėjimas apsamanojusio lietuvio.

       Taigi: ekshistrionė… Ne tokia ji buvo neprieinama, ją gan greit ir daugelis Vilniaus pažino, ne tokia ji buvo negaunama. Gavo ir Jurgis Kukenis-Kochanskis. Įsirašė į gavusiųjų eiles, tarp kurių buvo net ir svarbūs žandarmerijos činai, gens d' armes – ginkluotų žmonių, o su tokiais, žinoma, ne juokai.

       Tad Jurgis padarė šiokią tokią lyg ir nedidelę klaidą, – išmetė ją iš savo spartietiškos lovos, paskui pasakė „sudie!“ ir išmetė iš savo kuklaus nuomojamo kambario, todring netrukus tapo pats išmestas iš Universiteto.

       …Taigi, ėjau aš tada propatamsiais ir galvojau apie save kaip apie kokį trečią asmenį: išbuvo Jurgis Kukenis bene dešimt metų Universitete, sugebėdamas jo nebaigti, vos ne (kur jau ten ne, tikrai taip) amžinas studentas, įgavęs tą garbingą statusą, tapęs to nenaudingo luomo ypata.

       Ir prabėga galvoje tokie pusiau nesuprantami žodžiai, gal ne šių laikų, gal praeities ar ateities…

 

 

       Aldorija adrija ada

 

       Visos jūsų dainos

       šimtąkart girdėtos,

       viso jūsų proto

       publikai gana:

       kaip pasiekt plonybę

       nesilaikant dietos,

       kaip auginti rūtas,

       liekant mergina.

       Refrenas:

       – Pavasarį…

       Ateina princai ir kepėjai,

       ir niekas nesiskųs:

       – Ak, tėviškės dangau!

 

       Pats nesupratai,

       kuo tada kvepėjai,

       mielas rašto vyre,

       ATEITIES ŽMOGAU.

       Refrenas:

       – Pavasarį…

       „Vilniaus universiteto gimimo metu Merkurijus buvo Žuvų žvaigždyne. Tokia astrologinė situacija leidžia manyti, kad jis turi labai imlų protą ir gerą atmintį, kad yra apdovanotas sugebėjimu gauti naudos ir sukauptos realaus pasaulio patirties. Viena vertingiausių jo savybių yra sugebėjimas blaiviai ir be išankstinės nuostatos nagrinėti įvairias problemas. Universiteto mąstymo nevaržo nei nagrinėjimo objekto, nei kokios nors dogmatiškos formulės. Logika ir jautrumas, griežtumas ir vaizduotė jame susijungę į vieningą visumą, o jo didžiausia svajonė – atskleisti painioje gyvenimo realybėje glūdinčias paslaptis.“

       1994 04. Universitas Vilnensis. Redakcijos prierašas: Šis horoskopas iš dalies tinka ir 1579 balandžio 1 d. Vilniuje gimusiems Universiteto dėstytojams ir studentams – jei tokių atsirastų…

       Jis turbūt būtų tinkamas ir 1831 metų studentams, net ir amžiniems komiltonams pagal vokišką Europos aukštųjų mokyklų tradiciją – toks buvo Jurgis Kochanskis, nešiojęs turtingų magnatų atžalų knygas, rašęs jiems kursinius, magistrinius, visokias licencijas etc. ir iš to gyvenęs, bet Vilniuje, o ne kaime, kad ir gimtajame. Neturėjo jisai parapijoniško patriotizmo, kaip ir ne vienas ar viena šiomis dienomis… mieste įdomiau, mieste įdomiau, o Universitetas ne balandžio 1-ąją gimęs. Tad susitarkime, kad Jurgis Kochanskis yra gimęs po Žuvų žvaigždynu, tarkime, kad ir tą pačią dieną kaip Juozas Erlickas. Gana įdomu: kaip tas Universitetas atsidaro ir užsidaro, ar ilgam.

       „Kalbant vien apie Zodiako ženklus, Vilniaus universiteto sėkmingų santykių su kitais galimybės yra maždaug tokios: Žuvys, Mergelės: daug bendrumų, palengvinančių artimus ryšius, tačiau santykiai gali būti ir kaprizingi, dažnai kintantys.“

       Academia et Universitas Vilnensis – HOROSKOPAS.

       Tad ir Jurgio santykiai su įvairiomis mergomis ir mergelėmis buvo įvairūs ir permainingi.

       Bet jis sėdi vėl tame tunturio raiste tą pačią dieną dar pašnekėjęs su „prarabu“, kaip dabar pasakytume praėjusio amžiaus terminija, Romualdu Galinevičium nuo Upytės, tuo, katras blaivas, tai ir visai nieko, tik jam darbą padaryk, o auklėjimais ir visokios dorovės reikalais neužsiima, bet jei jau dirbi, tai dirbk. Su tokiu galima ir sušnekėti, ir dirbti, teko Jurgiui ir fiziniu darbu verstis per tą ilgą studentavimą, ir turguose, ir manufaktūrose, ir šiaip pas žmones prekeivius ir netgi ir dvasiškesnio luomo, kokius, tarkim, zakristijonus.

 

 

       Po savaitės

 

       Jurgis vėl keliauja į S. palivarką, šį kartą važiuotas. Įsiprašė į kažkokias vežėčias, gabenančias į Trakus agurkus. Ne agurkus, žinoma, taip tik pasakė vežėjas – prekybinė paslaptis, tikriausiai avieną iš Baranovičių.

       Jurgis gungso šalia vežėjo ir galvoja, atseit mąsto, nes vežantysis ir toliau paslaptingas, o gal šiaip nekalbus.

       „Jeigu arkliai girtautų, kiek būtų atsitikimų vieškeliuos ir turguos, tai jau taip – kumelio juokas. Bet ir baisu būtų, jei arklys būtų girtas. Ne tas žodis „baisu“, per minkštas. Reikia čia tokio, kad justųs džiaugsmo saldybė, gavus kakton užpakaline kanopa. Arba paskridus ir pliumptelėjus ant bruko. O džiaugsmas ir saldybė čia tokia, kad tamsta kakton juk negavai, ant bruko atvirkščia kaktai vieta nenukritai, tai džiaukis, blogiau nenorėk. Geriau irgi nenorėk, nes ir taip tau gera. Kad nieko neatsitiko ir greitu metu, reik manyt, neatsitiks. O kas buvo, tai jau buvo.

       Taip ir šnekučiuojas pats su savimi trenktas tiesiogine prasme užvakar Užupy nežinia už ką eksstudentėlis Jurgis Kochanskis, Turgelių šlėktelė. Kur jo žirgas, kur jo šoblė, šoblė ant koptūro tėvo mamos namuos. O žirgu tėvas bulves vagoja, todėl jis arklys, tas žirgas, bet tikras jo vardas Bėris.

       Grįžtų Jurgis namon, su tėvu pypkes drožtų, grikius augytų, stalą, kadugiu inkrustuotą, raštais lietuviškais, padarytų Varėnos klebono gaspadinei… Tą Jurgis ir galvoja, bet reikia nors kiek pinigų užsikalti: kaipgi namon be skatiko grįši? Seniai senieji sakė, Jurgi, grįžk, tai ne, „studijuot“ smagiau, pats savęs sarmatinas Jurgis Kochanskis, tai yra aš. Prieš kaimynus negražu grįžti kaip bibliniam sūnui blūdnajam, o prieš tėvus – tai tiesiog nerandu žodžių. Sakė: gana o gana tau miesto didžio šlėktelę vaidint!

       Nevartokim per dažnai to žodžio šlėkta. Įsiklausykime, kaip tas žodis skamba. Lenkams – tai tarsi sviestas, tepamas ant pyrago, o lietuviui – šlept ant pakelės žolės, ką pralekiančios drončkos rudenį vislab teškina šmotais.

       O Jurgis visai ne iš Turgelių, nuog Varėnos jisai, tai tik toks Vilnijoje socialinis apibrėžimas, o gal jis, tarkime, iš Lieponių, netolimo Vilniui dzūkų kaimo Trakų pusėj. Betgi bajoras jau seniai. Ne iš tų, ką tik tik atsirado, vadinamųjų „caro bajorų“. Iš pradžių caro valdžia gana noriai tuos bajorystės dokumentus rašė ir prašė: Zachodite! Senieji Žečos bajorai vaipėsi ir bjaurėjosi. O dzūkai iš prigimties yra bajorėliai ir kai tenka jiems lyg ir šlėktas pavaidint, tai labai nekaip jie atrodo. Jie ir patys tą žino. O „caro bajorais“ tai visai nenori būti. Taip po visokių napoleoniškų laisvybių, brolybių ir lygiavos kaip ganiavos.

 

 

       Strokas Grybauc

 

       Tą studentėlį Jurgį daug kas taip ir vadino: Strokas Grybauc. Dėl jo pertaro, reiškiančio: nu kad baisu, neklausk. Anoks ten iš jo buvo strokas, vargingas vaikinukas, tai šen, tai ten uždarbiaujantis pas kaimo žmones,Vilniun atvažiavusius ir atvežusius „ką tai“. Ir gyvendavo jis tai bute, vos ne „Lotynų kvartale“, netol, kur kažkada Mickevičius, tai trobukėj toli miesto pietuos, net už Kaminkelio… ten tai visai buvo kaimas, nedaug kuo skyrėsi nuo gimtojo. Ir valgiu, ir šnekomis, gal tik brangumu skyrėsi. Gyveno tarp visų, o lyg ir vienas.

       Ir pernelyg rimtą veidą nutaisydavo… kaip tokiam piemeniui. Taip dabar jis galvoja, eidamas nuo S. į Vilnių: caniculum – šuniukai… pats tokiu pasijuto, suinkštė ir pasakė: Much much. Kaip šunytis. Linksma tai tikrai nebuvo. Prisiminė, kaip atėjo į turgelį pas pažįstamą grybių, kuriam kartais ir vežimą baravykų nuo gimtinės atvarydavo pasamdytas, o grybius stovi ir žiūri į vieną žlegsinčią pintinę.

       – Namiej kaime aš tokius išmetu, – pasakė grybius.

       – Kartais supunci, – atsakė Strokas.

       Pagalvojęs pasiūlė:

       – Duok tu juos man. Rasis ir jiems skrandis.

       Parsinešęs namo senamiestin ant skardinio stogo išdžiovino, supylė maišiukan ir pasiliko žiemai, tai yra sau.

       Aš kažkodėl įsivaizduoju, jog tada, tais laikais, galėjai studijuoti, iki tau nusibosdavo. Tad ir rašau, kad neva studijavo Gamtą su Ignotu Domeika (1802–1889), filomatu, 1831 metų sukilėliu, kuris pasitraukė toli į Vakarus ir, kaip parašyta atmintinėje lentoje ant Švč. Trejybės bazilijonų vienuolyno sienos, tapo „Lietuvos ir Čilės sūnus“.

       Galėjo ir Jurgis taipgi padaryti. Pabūgo: nelabai kam Lietuvoje reikalingas, tai kur ten užsieniuose… Galėjo būti nublokštas ir į kitą pusę kaip Tarasas Ševčenka į Pakaspijo druskožemius… Ehistrionė tai net iki Kamčiatkos nusibeldė, ten tapo vos ne hercogienė ar mandarinė įžymi prie Amūro… Paskui sako ją Aliaskoje matę vieną berymančią… Maža ką žmonės sako buvus.

 

 

       Bet altra ridelijų rėja

 

       Kaip rašoma 1830 m. Serapiniškių inventoriuje, trys broliai Jasinskiai įvykdė šventą sumanymą: įsteigė altariją ir perleido jai savo žemės valdas Vilniuje, Antakalnyje. Vėliau prie altarijos pridėjo Serapiniškių palivarką ir kaimą.

       1568 m. iš LDK sekretoriaus bei Vilniaus Katedros prelato ir kanauninko Mykolo Jasinskio vyskupas V. Protasevičius nupirko žemės valdą su puikiu dviejų aukštų namu.

       Pagrindą Universitetui.

       Serapiniškės ponams J. priklausė dar prieš XVII a. Tačiau kada ir kokiu būdu jie šią vietovę įsigijo, nežinoma. Vilniaus kapitulos fonde, saugomame Mokslų akademijos bibliotekoje, patsai seniausias dokumentas yra 1647 m. „Mykolo Markelevičiaus byla su Serapiniškių valdytoju Andriejumi Sakavičiumi.“ 1717 m. minimas Serapiniškių arba Meškučių palivarkas (LVIA, SA 5951, l. 558, 6).

       1816 m. revizijos sąrašas skaičiuojant (?) 1812 m. karo nuostolius: 1812 m. kaime mirė 7 žmonės (6 jauni vyrai ir vienas trejų metų vaikas, moterys sąraše neminimos). Iš kaimo pabėgo 6 vyrai ir 2 paimti į rekrutus. 1811 m. – 30 vyrų, 1817 m. – tik 17.

       Prancūzmečio rezultatai.

       1830 m. išsamus Dominyko Zaleskio, dominikonų vienuolyno viršininko, vizitacijos aktas. Jasinskio altarijos altarista kanauninkas, Žitomiro sufraganas ir ordinų kavalierius Vincentas Labunskas, bet labai prastas ūkininkas.

       Katedros kapitula prašė 1829 m. Mikniškių valdytoją pagloboti Serapiniškes, nes padėtis – katastrofiška. Žiemą išdvėsė visi gyvuliai, žemė nualinta, trobesiai suirę. Apie tai – Mikniškių valdytojo 1830 m. vizitacijos akte.

       Energingo Mikniškių valdytojo pastangomis reikalai pradėjo taisytis. Vizitacijos akte rašoma, kad palivarko gyvenamojo namo, dengto pusiau šiaudais, pusiau gontais (lentelėmis), vieną galą reikia remontuoti. Kitas galas pastatytas 1829 m. Statybinės medžiagos: mediena, plytos, kalkės, metalas. Aprašoma, kiek mokėti staliui, dailidei, krosnininkui, kalviui už apkaustus ir vinių padarymą ir pan. 15 vežimų vežė molį, smėlį (smėlio ir molio atvežta 15 vežimų?), o prie statybų dirbo 29 pagalbiniai darbininkai. Visus meistrus reikėjo maitinti ir girdyti degtine.

       1830 m. vizitacijos akte dar minima: visai suiręs svirnelis, trys tvartai, griūvančios kiaulidės, šiaudais dengtas apvalių rąstų klojimas. Sodyba su kluoniena, trimis daržais ir šuliniu kieme buvo aptverta neišvaizdžia tvora naujais vartais.

       Už keliolikos žingsnių nuo palivarko stovėjo sena griūvanti karčema. Netoli jos – ledainė ir bravoras (degtinei varyti) (vietinių žmonių sena atmintim tikint – o kodėl netikėti? – jau tada tiktai griuvenos). Nėra nei palivarko, nei kaimo plano, todėl neaišku, kiek jie turi žemės. To inventorius nemini. Spėliojama, kad apie 20 valakų ir 15 margų. (N. B. Kiek hektarų?) Yra daug pelkynų. Vos ne miškatundris. Netikit – pasižiūrėkit. Nuo Vilniaus netoli.

       S. kaime gyveno vien baudžiauninkai (6 dūmai ir 4 kampininkai).

       Beveik visiems priklausė po valaką žemės. 1830 m. visi trobesiai buvo prasti. Tebuvo 8 arkliai, 7 karvės ir vienas veršiukas. 4 šeimos neturėjo nei karvės, nei ožkos. Turtingiausia buvo 12 asmenų Kvedaravičiaus šeima, vienintelė turėjusi 2 arklius, 4 jaučius ir 9 avis. Tik viena Džiugevičiaus šeima laikė bičių avilį.

       1830 m. visą Serapiniškių valdą (palivarką ir kaimą) nuomojo kapitonas Juozapas Danilevičius ir mokėjo 150 rb sidabru per metus.

       1831 m. sukilimo metu rusų kareiviams turėjo kepti duoną, pristatyti miltų ir kruopų, lašinių, sviesto, pieno, sūrių ir degtinės (vietinių atmintis sako, jog degtinė buvo seikėjama kibirais). Šie produktai pagal išlikusią 1831 m. rugpjūčio mėnesio sąskaitą kainavo 36 rb sidabru.

       Mokėjo tas vizitatorius tiksliai ir vaizdžiai rašyti!