tekstai.lt

Julius Keleras. A-B. Pjesė (1)

 
b_159_218_16777215_0___images_stories_kelerasj.jpg

 

       Veiksmo vieta: vieno antstolio raštinė

       Veiksmo laikas: mūsų dienos

 

       Važiuojančio tramvajaus/autobuso garsai; žingsniai; atidaromos, uždaromos durys

 

       Telefono skambutis

 

       Laba diena. Antstolių kontora.Ne, jo nėra. Taip, pirmadieniais–ketvirtadieniais.

 

       Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

 

       Laba diena. Antstolių kontora. Ne, jo šiandien nebus. Nežinau. Paskambinkit priėmimo valandomis.

 

       Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

 

       Antstolių kontora. Kuo galiu padėti? Ne, šiandien nebus. Jis varžytynėse.

 

       Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; naujas telefono skambutis

 

       Antstolių kontora. Jo nėra. Pirmadieniais–ketvirtadieniais.

 

       Pauzė

 

       Taip, ponia. Jis veikia pagal mūsų respublikos įstatymus. (Trumpa pauzė) Taip, garantuoju.

 

       Pauzė

 

       Garantuoju, tai pareigingas, sąžiningas antstolis.

 

       Pauzė

 

       Jis, kaip ir daugelis, turi šeimą, vaikų. Niekad nesidomėjau. Aš tik jo padėjėjas.

 

       Pauzė

 

       Ne, penktadieniais jis atlieka kitą savo pareigą valstybei.

 

       Pauzė

 

       Taip, jūs teisi, penktadieniais jis yra teisėtas valstybės budelis.

 

       Pauzė

 

       Kokį išsilavinimą privalo turėti valstybės budelis? (Trumpa pauzė) Jis turi sertifikatą, patvirtintą

Valstybės gynimo nuo vidaus priešų taryboje, Nr. 00125687. Štai kabo pas mus ant sienos. Ir dabar matau.

 

       Pauzė

 

       Kaip – kažkoks popierius? Jeigu norite, galiu faksu išsiųsti jums kopiją. Išimties tvarka.

 

       Pauzė

 

       Pareiga? Antstolio pareiga ginti valstybės piliečius nuo priešų.

 

       Pauzė

 

       Taip, čia jūs, žinoma, visiškai teisi, priešų yra daug.

 

       Pauzė

 

       Ne, tai ne asmeniški pono antstolio priešai.

 

       Pauzė

 

       Klara?! Čia tu? Keista girdėti tavo balsą. Po tiekos metų. O ponas antstolis vakar prasitarė, jog kažkas mus turi tikrinti, todėl pagalvojau... (Trumpa pauzė) Nors mes nebijome laikraštinių apkalbų. Visi gali būti ramūs, mes nieko nebijome.

 

       Pauzė

 

       Džiaugiuosi, kad pagaliau paskambinai, bet tikrai nesidomėjau, nežinau, kaip jis įvykdo bausmę.

 

       Pauzė

 

       O kodėl man turėtų būti įdomu, kaip jis kerta galvą ar įšvirkščia nuodų?

 

       Pauzė

 

       Tu visiškai be reikalo lygini žmogų su višta. Net ir nusikaltusį žmogų.

 

       Pauzė

 

       Anaiptol nesu abejingas, aš net nevėluoju į darbą. Tu gi pažįsti mane, niekad nesu vėlavęs.

 

       Pauzė

 

       Šeimos vis dar neturiu, na bet atleisk, tai jau mano reikalas. Mano. Jeigu tik tiek tegali pasakyti po šitiek metų! Geros dienos!

 

       Numeta ragelį; išjungto telefono pypsėjimas; telefono skambutis

 

       Antstolių kontora. Čia vėl tu? Per daug sau leidi. Ir apskritai – ko tu nori? Jeigu tu vėl skambini dėl anų pinigų, tai aš visus atidaviau, bet niekada nesikišau į asmeninius pono antstolio reikalus ir nepakęsiu, kad kas nors dabar kištųsi į manuosius. Ir, beje, puikiai žinau įstatymus.

 

       Pauzė

 

       Kodėl vengiu vadinti jį budeliu? (Trumpa pauzė) Na, nebūk juokinga. Kodėl turėčiau? Tai antraeilės jo pareigos. Man tai nerūpi.

 

       Pauzė

 

       Kaip jis dirba? (Trumpa pauzė) O kam tau žinot? (Trumpa pauzė) Įsidarbinai valstybės audite? O gal kokiame madingame blizgančiame madų žurnale? Laikraštininkai mėgsta knistis po atmatas ir trukdyti dirbti. Tad klausyk, jei įdomu: ponas antstolis ilgai stebi skolininkus, po to, kai ateina laikas, teisingumo kalaviju atlieka savo darbą. Žinoma, pagal neabejotiną teisinį pagrindą.

 

       Pauzė

 

       Jis dažnai sako, kad jo pašaukimas – gaivinti tiesą naikinant skolas.

 

       Pauzė

 

       Na taip, ir pasmerktuosius, kuriuos jo reikliai rankai pasiunčia teismas. Bet apie tai aš, jau sakiau, tikrai mažai žinau.

 

       Pauzė

 

       Pagaliau suprask: budelio ir antstolio darbas turi daug bendra. Ir čia nėra nieko bendra su jokia neapykanta.

 

       Pauzė

 

       Ne, anaiptol nejuokauju, abu civilizuotai teisiniu būdu atkuria teisingumą.

 

       Pauzė

 

       Ar jis, nužudęs kieno nors vyrus ar tėvus, brolius ar sužadėtinius, gali užmigti? Klara, na iš kur man žinoti? Turiu ir kitų rūpesčių.

 

       Pauzė

 

       Po kiekvieno penktadienio į darbą jis ateina nauju kostiumu, atrodo, ką tik gavęs premiją. Net ir labai norėdamas, negalėčiau taip dažnai jų keisti. Kartais jis net kvepia svaigiais, turbūt brangiais, vyriškais kvepalais, nors aš apie juos ničnieko nesuprantu. Ne mano kišenei. Tačiau jų kvapas, patikėk, svaiginantis. Jam išėjus, visi mūsų kabinetai taip kvepia muskusu ar, nežinau, dar kuo – beveik neįmanoma pasilikus dirbti viršvalandžių.

 

       Šiek tiek svajingai

      

Ponas antstolis... Žinai, jeigu būčiau moteris, manau, jis man patiktų. Labai patiktų. Būtume pavyzdinga teisingumo pora. Gal mūsų valstybėje net neliktų tų prakeiktų skolininkų ir galėtume gyventi kur nors ant jūros kranto, turėti nedidelį, labai nedidelį, ūkį ir auginti avis. Juk prisimeni, vaikystėje visada svajodavau apie avis... Man patiktų jas kirpti, įsikniaubti į purvino sniego spalvos vilnas... Gal ir ponui antstoliui...

 

       Pauzė

 

       Suprantama, tai tik spėlionės. Ir, žinai, man vis vien – jos saldžios ar apgailėtinos. Šiuo metu man rūpi tik kasdienės bylos, alimentai, išieškojimai, baudos, skolos ir kodeksai. Ir taip nieko nespėju. Dvigubas sumuštinis su sūriu, kurį kasdien atsinešu į darbą, kitą rytą dažniausiai lekia į šiukšlių dėžę. (Trumpa pauzė) Kraujas? (Trumpa pauzė) Kraujo dėmės? (Trumpa pauzė) Kokios kraujo dėmės?

 

       Juokiasi

 

       Man atrodo, tai tu kažką kruvinai painioji! Tai labai švarus, itin higieniškas vyriškis. Jis nusiplauna rankas pabaigęs darbą su kiekvienu klientu.

 

       Lyg prasitaręs

 

       Matytumei jo nagus! O kokios vyriškos ir stiprios jo rankos! Visada su juo sveikindamasis šiek tiek baiminuos.

 

       Pauzė

 

       Prisipažink, turbūt niekad nesi jo sutikus?

 

       Pauzė

 

       Tyli. Na, taip ir maniau. Kada nors supažindinsiu. Jo teisingumas jau yra tapęs legenda. Į jį kreipiasi Seimo, Vyriausybės nariai, verslininkai, ir netgi stambūs, užsieniečiai. Gal rimtai žadi apie jį rašyti?

 

       Su nuoskauda

 

       Spėju, kad tau labai mažai rūpi tikroji tiesa ir tikrasis teisingumas, kuriam atstovauja ponas antstolis.

 

       Pauzė

 

       Jei jau kalbu atvirai, ponas antstolis yra ypatingai subtilios natūros, kažkada net yra rašęs poeziją. Deja, darbas su nusikaltėliais galutinai sugriovė jo poetines galias. Tačiau jis, kaip ir aš, niekada nekalba apie kraują, tai tik jo darbo dalis, sakyčiau, valstybinės pareigos dalis. Maždaug kaip tipiško žurnalisto – pasmailintas liežuvis, pieštukas, popierius arba diktofonas.

 

       Pauzė

 

       Leisk paklausti tavęs kaip sesers – kodėl tu nusiteikusi prieš mūsų tikrąjį teisingumą? Maža ką ir kada yra rašę mūsų laikraščiai. Juk tu žinai jų principą – jeigu nėra istorijos, galima ją sukurti!

 

       Pauzė

 

       Na, tavo teisingumo versija gana keista... tarsi palaikytumei tuos... skolininkus.

 

       Pauzė. Nusijuokęs

 

       Mieloji, iš kur galėčiau žinoti, ar vaikystėje jis sprogdindavo varles, padeginėdavo kates, kankindavo kaimynų triušius? Tu žinai, aš tikrai to nedarydavau. (Trumpa pauzė) Iš kur tu visa tai trauki? Ir ką tai pakeistų? Dabar jis yra ponas, ponas antstolis.

 

       Pauzė

 

       Sakyk, kodėl man tai turėtų rūpėti? Nesuprantu.

 

       Pauzė

 

       Aš jam tik dirbu. Jis man moka algą.

 

       Pauzė

 

       Ne, mes nesame nei geri, nei blogi draugai.

 

       Pauzė

 

       Ne, galėčiau prisiekti, jis – ne toks. Aš matau, kaip dreba jo rankos pirmadienį atėjus į kontorą ir vartant naujus pasmerktųjų sąrašus. Jam gniaužia kvapą. Bet nepatikėtum, kokios gražios, kokios gražios tą akimirką jo akys! Aš, žinoma, stengiuos įdėmiai nežiūrėti, bet, galimas dalykas, jos būna pilnos ašarų... Visai galimas dalykas.

 

       Pauzė

 

       Taip, jis jaudinasi. Taip, jis nori kuo greičiau išsiaiškinti, kur jie, pasmerktieji, slepia savo pinigus. Taip, jis galėtų asmeniškai pats daryti kratas. Taip, jis galėtų pats krėsti apgailėtinas, taip, apgailėtinas, jų buveines, nes tas, kas skolingas, tas ir kaltas, o kas kaltas, tam būtinai reikia skirti bausmę – išgelbėti tą nelaimingąjį. Panašiai puolusią sielą gelbsti ir Bažnyčia. Nuodėmę reikia nuplauti, ją apgailint išpirkti. Skaudžiai apgailint.

 

       Pauzė

 

       Tu nesupranti – ponas antstolis reto garbingumo žmogus. Jis dažnai sako, kad jeigu jo vaikai prasikalstų, jis pirmas įvykdytų jiems bausmę, vertą nusikaltimo.

      

Pauzė

 

       Tu nematei, kaip virpa skolininkai, supratę, jog yra užklupti ir jų nusikaltimas tarsi Dievo pirštu yra atidengtas, apnuogintas, atskleistas, ir teisingumo vėliava kyla aukštyn. Tik tada jie suvokia visą savo menkystę, visą savo kaltės dydį, ir tiesa triumfuodama vienu taikliu smūgiu paskandina juos kaip aklus šunyčius.

 

       Pauzė

 

       Žmonės dažnai skundžiasi valdžios neveiksnumu, partiniais klanais, jų nenoru pažinti nuo aukšto kalno ganomą savo tautą. Aš manau, netgi esu įsitikinęs, ponas antstolis puikiausiai galėtų būti mūsų Prezidentu, jis iš nuotraukų pažįsta visus skolininkus, kaip rūpestinga motina pastebi menkiausias jų ydas. Ekscelencija mato juos kiaurai kaip nuluptus, o šioje valstybėje, kurią kaip kandys iš visų pusių ėda skolininkai, tai svarbiausias, šiuo metu svarbiausias reikalas.

 

       Pauzė. Ironiškai

 

       Klara! Ar spėji užsirašinėti? (Trumpa pauzė) Nepamiršai įjungti diktofono? (Trumpa pauzė) Ne? Viską prisiminsi? Žodis žodin? Na, žiūrėk!

 

       Pauzė

 

       Apie ką mes kalbėjome? Ak, taip. Jeigu tau įdomu, kartais mes kontoroje kiauras naktis prasėdime, kad ištirtume skolininkų nuslėptus pinigus kokiame nors pačiame mažiausiame užkampio banke, o rytą areštuojame sąskaitas ir, aišku, turtą.

 

       Pauzė

 

       Taip, neslėpsiu, tai saldu, panašu į paslaptingą religinį ritualą arba pasaką, kuri baigiasi tiesos pergale. Karalaitė išteka už rupūže buvusio gražuolėlio princo ir gauna pusę karalystės.

 

       Pauzė

 

       Ne, mes negaunam pusės karalystės, bet vykdymo išlaidos mums lieka. (Trumpa pauzė. Mėgaudamasis savo gražbylyste) Nors taip mums yra atlyginama už skolų apskaičiavimus, pašto išlaidas, nakties vargą, nemigą, galiausiai, jei nori, už kančią, kurią mums sukelia skolininkai.

 

       Pauzė

      

       Taip, tai sekinantis nedėkingas darbas, tačiau mudviem jis kelia pasimėgavimą gerai atlikta pareiga.

 

       Pauzė

 

       Ar ponas antstolis turi sąžinę? (Trumpa pauzė) Gerai išgirdau? Pauzė. Atsikrenkštęs, gražbyliaudamas Klara, sąžinė kaip ir kostiumas, jis mėgsta sakyti, yra pagrindiniai jo atributai, jo gyvybinės sudedamosios dalys, be kurių jis būtų tik paprastas kontoros kėdtrynys. Ačiūdiev, jo tėvas, senelis ir prosenelis taip pat buvo antstoliai. Kaip tu manai, kas, jeigu ne antstoliai, geriausiai nutuokia visuomenės poreikius? Nemanau, kad klysčiau sakydamas, jog tik jie turi ypatingą sanitarinę klausą. Kas, jeigu ne antstoliai, švarina tą emigrantų ir tinginių, sukčių ir netikšų padermę, valo ją nuo prasiskolinusių nevykėlių...

 

       Pauzė

 

       Ponas antstolis...

 

       Pauzė

 

       Nenutrauk manęs, jeigu nori susidaryti bent apytikrį pono antstolio portretą… (Trumpa pauzė) Ponas antstolis taip pat yra ir vienintelės pasaulyje – tokio pobūdžio – agentūros „Sąžinės šviesa“ vadovas. Jei nori žinoti, ši agentūra dieną ir naktį rūpinasi skolininkų registracija, globa ir stebėjimu. Kas dar taip uoliai galėtų šioje abejingumo ir godulio apimtoje valstybėje dirbti?

 

       Pauzė

 

       Taip, tu teisi, taip gali dirbti tik labai švarios sąžinės žmonės, mes patys niekada neturėjome ir neturime jokių skolų ir, kaip jau turbūt supranti, pinigus užsidirbame pasiaukojamu darbu. Apie pinigus tu, atrodo, nelabai išmanai.

 

       Pauzė

 

       Suprask, nei man, nei ponui antstoliui nėra svarbu, kas nusikalto, – visų užmiršta senutė, vieniša motina, girtas paauglys ar dešimt metų nuo lovos nepasikeliantis ligonis. Mūsų devizas: švari sąžinė švarioje valstybėje. Bet kokia, pabrėžiu, bet kokia kaina.