tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

 

 marcenas%20a.jpg

 

Didelis noras gyventi

 

jei sustosiu dabar? ir jei

nebesikeis šie vaizdai,

moterys, bangos, jei mirsiu

ir jei paskutinė mintis,

į kurią įsitversiu, jei ta

pati paskutinė

 

mintis nulems, kaip

atgimsiu – niekaip,

Purušotama, juk niekaip,

kiek besistengčiau, nesiseka

nebegalvot apie žmoną,

dukrytę

 

jūrai iššiepusio žiurkės

dantis buvusio deputato

ir patarėjo, o ypač

tuos du jų padykusius

kudliukus, gyvus

ženklus gerovės, brangiuosius

šunelius, šunelyčius –

 

net nežinau,

bet veislės

visai tokios pat kaip ir brolių

dvynių

Lavrinovičių

 

2005 12 09

 

 

 

Prie jūros

 

žuvėdros plėšriai žvilgčioja į mus,

ak, į mane, nes jūsų čia, kaip vėjo,

beveik nėra, ramu, tik vertimus

išduoda bergždžios pastangos vertėjo

 

prozodijoj, kuri mane ridens

kalbos mūšoj, ilgėjančiu šešėliu

kirs tuštumą tarp smėlio ir vandens

ir tuštumą, kur tarp vandens ir smėlio

 

tiek pastangų: prigėrusi šaka,

kažkoks vilkikas, velkantis kažką

ties horizontu, sąmonė prakiurus

 

į užkampį visatos vidury,

kur nežinia kuris sukurs kurį

provincijoj, kaip sakėte, prie jūros

 

2006 05 03

 

 

 

Spring fiction

 

ir nutolstančiam parko taku

orbita, tave pasirinkusia,

nesutampančia su laiku

ir žinojimu, kad numirsime

 

tai, kas yra, kas buvo, ir kas

būti galėjo, be abejonės,

matos geriau pro plikas šakas

pavasary

 

                            pabaigoje kelionės

tartum užmirštas kosminiame laive

plauktum kosmosu ir nesuvokiama

būtis, kur lakštingalų suokiama

 

išsirinktų kaip indą tave

ir sąmonėj skleistųsi vietoj

to kas yra ir kas būti galėtų

 

2006 05 05

 

 

 

Liūdnojo vaizdo

 

Parodija, nuginkluojanti

realybę. Tasai, kurio

žvilgsnis pastėręs. Kuriuo

 

gali pasitikrint

gyvenimo vertę.

Labiau yra negu

 

buvo. Tekstuose

pašarvotas. Apsišarvavęs

kontekstais. Klejojantis

 

eilėmis. Šuoliuojantis

į malūną, kuris buvo

labiau nei yra.

 

2006 06 15

 

 

 

Dūzgiantis

 

gyvenu mėgindamas

parašyti gyvenimo vertą

eilėraštį ir rašau

mėgindamas nugyventi

gyvenimą, vertą tokio

eilėraščio, štai

ir dabar, imanentiškai

pralaimėjęs, o Dieve,

kaip dūzgia jazminas

 

2006 06 16

 

 

 

Dainuojamasis

 

senstu, raukšlėjuos,

traukiuosi vis labiau

į save, vis mažiau

 

tuos, kuriuos myliu,

kamuoju krikščioniška savo

kančia ir eilėraščiais

 

man nusisekusiais tolstu

ir tolstu nuo jų

suvokėjų prieš minią

 

gerbėjų dainuojamosios

poezijos pastatytas

tegaliu išlementi esu

 

kaltas, esu kaltas,

esu labai kaltas

pasaulis, esu

 

kaip ir jūs

dieviškas, dieviškas

ramtadrylia

 

2006 06 17

 

 

 

Susapnavau, kad vėl nėra manęs

 

susapnavau, kad vėl nėra manęs,

tik tuščios gatvės miesto nematyto

neaišku ką ir kur, ir kaip nuves,

taip pat neaišku kam, bet tarsi švito

 

ir vis labiau ryškėjantys daiktai

save iš nebūties į formas liejo,

ir ką dabar išvydot, buvo tai,

ko pamatyti niekaip negalėjau

 

nes ten manęs nebuvo, nes manęs

išvis nėra, negali būti, nes

į veidrodžiuose nutupėtą musių

 

to miesto šviesą tuneliu sruvau,

mėgindamas įrodyt, kad buvau,

kaip mėginau įrodyti, kad būsiu

 

2006 06 29

 

 

 

Iš neišmoktų pamokų

 

ir esi ir esu ir gerai

ir pilnai ištuštėja galva

ir išskristi būriuojas gandrai

ir pro debesį kyšo spalva

 

ir skubu ir vėluoju ir vėl

ir anksti ir vėlu pamatuot

ir subjektas objektas todėl

ir objektas subjektas dėl to

 

ir daugėja kas dieną nakties

ir kas naktį mažėja dienos

ir atsiima iš atminties

ir dalijasi tik iš vienos

 

ir atrodo kad negyvenai

ir susideda metų suma

ir kas kartą žinau nežinai

kaip ateina žiema

 

2006 08 05