tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Laikas, aptvertas smilgų tvora

 

       Vieta – kas yra vieta žmogui? Vieta kūnui, lovai, stalui? Taip, bet ir vieta sąmonei, kūno sąmonei – būti ir įsibūti. Vieta – laikui. Vietoje randasi žmogaus laikas. Aukštas ir amžinas lyg kosminė galia, mažas ir trumpas – kaip žemiškoji kasdienybė.

       Dar neištariau vardo, o jau kalbu apie Gražiną Didelytę, menininkę, kuriai žodis buvo toks pat svarbus kaip ir linija ar spalva. Mokėjo klausytis, galėjo ir rašyti. Rašė užrašus (poetinius fragmentus), dienoraštį. Nedaug tegaliu pasakyti apie ją kaip profesionalią dailininkę, apie jos formas ir technikas, ieškojimus ir atradimus. Nors nujaučiu, kad jai XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios Lietuvos, o gal ir Europos, grafikoje priklauso išskirtinė vieta; išskirtinė, nes nesumaišoma. Gražiną atskirsi ir iš šimto grafikų. Iš sūkuringos linijos, iš filigraniško, juvelyriško vaizdo, iš simbolinių figūrų, nežinomos, bet galingos energijos tarsi išsviedžiamų į visatą, į kosmosą. Kosminė energija sustiprėjo ir figūriškai pasirodė vėlyvuosiuose Gražinos darbuose (būsimosiose klasifikacijose jie tikriausiai įgis Rudnelės, mažosios Rudnios periodo vardą). Kosminės spiralės tarsi atsiskyrė nuo žemės, nuo jos laikinųjų pavidalų, bet neatsiskyrė nuo amžinųjų gyvybinių galių: nuo šaltinio, augalo, tekėjimo, augimo, žydėjimo, kilimo į šviesą.

       „Palaimos...“ – toks tikrasis vieno iš Justino Marcinkevičiaus

lyrikos knygai „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ (1978) skirtų ofortų pavadinimas: balta staltiese aptiestas stalas, duonos kepalas, bet ne troboje, o kažkokioj atvirybėje, kur dangus, debesys, nusileidę žemai, beveik liečiantys duoną. Ramuvietė, Tėviškės šviesos ieškotoja, pirmojo šaukimo tautosakos ekspedicijų dalyvė; taip, dalyvė, dalyvavusi savo atskirumu, ypatingu, kartais ir atsiskyrėlišku. Istorinės tautos sąmonės perėmėja ir kūrėja; nežinau, ar buvo, ar yra daugiau tokio rango grafikų, kurie taip jautriai būtų atsiliepę į istoriją (kunigaikščių figūros, Vytis, krikščionybės jubiliejus). Sąjūdžio laikas buvo ir Gražinos laikas – didžiausio pakilumo, konservatoriškos laikysenos, šviesiosios dešinės žmogaus. Vėl – Kauno žmogaus, pagal prigimtį, pagal šeimos tradiciją. Įsipareigojimas tremtiniams, politiniams kaliniams. Dramatiškasis „Tremties“ ciklas, jo ofortai sukurti dar 1988-aisiais. Sudaužyti kryžiai, nutrūkę geležinkelio bėgiai, juodos ir baltos spalvos dinamika. Kiek knygų ji palydėjo savo piešiniais – padėjėja, vertės kėlėja, bendraautorė. Poezijoje ji sėmėsi įdėjų, įkvėpimo, sukūrė estampų ciklus pagal Just. Marcinkevičiaus, M. Martinaičio eilėraščius. Kiek rašytojų pagerbti jos ekslibrisais.

       Gimusi 1938-aisiais, šviesiausiais anos Lietuvos metais, kai tautos kultūra augo iš savo žemės, pamatytos ir iš Paryžiaus, kai karas ir brutalios žmogaus pasaulio dalybos dar atrodė toli. Kaunietė, tos šio miesto dvasios inteligencijos, kuri spėjo susikoncentruoti gyvenimuose ir likimuose su knyga, muzika, paveikslu. Vilnietė, išgyvenusi Vilniuje apie tris dešimtis metų, Antakalnyje, prie Neries, prie skverelio, kur iš kadaise buvusios privačios valdos užsilikusios senos obelys pavasariais pražysdavo nenusakomu baltumu. Mama balkono loveliuose išpuoselėdavo vešlius baltus katilėlius, mylimus Gražinos žiedus. Netoli buvo ir jos dirbtuvės. Parodos – viena po kitos, taip pat ir Lietuvos rašytojų sąjungos patalpose. 1998 metų ankstyvą rudenį Medalių galerijoje surengtą parodą (slaptasis šešiasdešimtmetis) lydėjo tekstas „Laikarodė“:

 

       Stebiu bėgantį laiką

       Saulės daromais burtais,

       daigo stiebimusi į ją,

       protėvių reliktų netikėtu

       spindesiu, ąžuolo senatvės

       randų šešėliais ar vaiskiu

       šaltinio švytėjimu.

       Visa tai amžina, o mano

       paskirtis bent trumpai

       valandėlei tai sustabdyti.

 

       Taip, programa, viskas, kas iš tiesų Gražinai buvo svarbu. Ir kūrybos žmogaus paskirties suvokimas – bent trumpai valandėlei tai sustabdyti.

       Kada Gražina pajuto širdį? Kiek metų gyveno su tarsi ant siūlo pakabinta širdim, ir gatvėje staiga sustodama, bandydama įkvėpti oro. Kartą Antakalnio Klinikų stotelėje, kur susitikome, atsirėmė į medį, ramindama praeis, praeis... Vieną kartą nepraėjo – paskutinėmalonė mirti ant motinos išsiuvinėtos pagalvėlės, lyg ant jos rankų, ne vienai.

       Iš vėlyvųjų, gal ir iš paskutinių jos darbų, kabantis Rudnelės seklyčioje, – „Širdies vaistai“. Širdis kaip širdies formos indas pilnas ją gydančių žolynų žiedų: pakalnučių, širdažolių, valerijonų, ežiuolių, baltžiedžių; žiedai išpiešti taip tiksliai, kad juos galima būtų dėti į botanikos atlasą...

       Jau du kartus paminėjau Rudnelę. Dabar ir ištarsiu – sodybai

Rudnelės kaime buvo lemta svarbiausia Gražinos vieta, kuri ją pririšo, prie kurios ji lyg koks apynys rišosi iš paskutiniųjų, raizgydamasi ant kiekvieno gyvybę palaikančio smaigo, ant kiekvienos

šakos. Nugriuvęs beržas pakluonėje, storas ir truputį paplokščias,

kad galima net atsigulti, ištiesti nuo raižymo pasilenkus įskaudusią

nugarą, į drėgną paraistės žemę įsišaknijo šakomis; vis dar gyvas,

žalias. Tokio pat šviesaus žalumo kaip Gražinos ypatingieji žalieji

akcentai ofortuose, mišrios technikos darbuose, exlibrisuose.

 

       Simbolių negalima sugalvoti; juos reikia pamatyti, susitikti sąmonėje, iškelti į šviesą, kaip sukurtus arba susirinktus iš daugybės atitikimų, susitikimų, patirties persiliejimų, įsišaknijimų. Nebus perdėta sakyti, kad Rudnelėje Gražina iš naujo susitiko ne tik su savo simboliniais ženklais (šaltiniu, žiedu, paukščiu), bet ir pati su savim, su ta savo puse, kuri dar nebuvo išsiskleidusi: neišsemiamos meilės, begalinio prieraišumo. Prie žmonių, kuriuos neklysdama pasirinkdavo, prie gyvūnų (balto katinėlio, pasišiaušusio žvirbliuko, meletos). Prie medžių, augalų. Ji atėjo į pasirinktą vietą, tarsi paprašė malonės ją priimti; lyg atlikdama simbolinį veiksmą nupiešė kaimelio žmones (ir Kazį Sają, Zitą Mažeikaitę, jau anksčiau čia įsikūrusius), surinko senus, dar užsilikusius, bet nebereikalingus, nebesaugojamus daiktus, sudėjo klėtelėje, įkūrė mažytį Rudnelės muziejų. Kiek kartų buvo kartojamas šis veiksmas – surinkti, ko niekam nebereikia, bet ko dar labai reikės. Įsteigti, ko nebuvo. Saugoti, kas jau yra. Nuo saugojimo prasideda visa, kas išlieka žmogaus pasaulyje.

       Šią įstabią gamtos vietą Gražina pasirinko ir savo darbams – suteikė jiems namus, davė namams vardą iš senosios lietuvių mitologijos – Andeinė, deivė, dievo Andajo, pagal kai kuriuos šaltinius svarbiausio senlietuvių dievo, moteriškasis atitikmuo; labai senas, galbūt andainykštis, andainykštė. Paliudijo savo prieraišumą senajam lietuvių tikėjimui, iš kurio jai svarbiausia galėjo būti tai, kas apibūdinama kaip gamtmeldystė. Tai labai aukštas jausmas, bet palaikomas pačių pažemių, sodinimo, laistymo, pririšimo, pridengimo; globos, lyg būtum vyresnis, stipresnis už žvirblį, kuriam žiemą reikia ką paberti, ar už ąžuoliuką, kurį liežte nulieš plačiaragis briedis. Lyg globotum, bet ir tave globotų – tie patys, kur globoji (baltas katinėlis, pakišus po jo papilve buvo galima sušilti grumbančias rankas), ir tie, kas aukštai, nematomai. Gražina vis labiau domėjosi visata, kosmosu, bet domėjosi taip, lyg tikrinosi, ką žinojo, jautė ar nujautė. Iš tų gilių ir slaptų nuojautų jos vėlyvuosiuose darbuose nuo žemės atsiplėšiančios ir lyg skrendančios figūros, dažniausiai moterų (pagal Marijos Gimbutienės Moters Deivės ideologiją). Iš rankų pirštų nepaprastai harmoningai išaugantys moterų – paukščių sparnai – lyg kūno prasitęsimai. Labai skulptūriška, tokia forma, kuri tartum prašyte prašosi trimatės būties.

       Gamta, gamtos jausmas, gamtmeldystė – sėdėti ant skaidraus kaip ašara šaltinėto Skroblaus lieptelio, įmerkus kojas į vandenį, ant jo kranto (daugiau sąnašų, daugiau juodžemio) sodinti visa, kas prašosi sodinamas ar persodinamas; kiekvienas augalas gražus ir kiekvienas vertingas – narcizo, krieno ir kilniosios, kilmingosios baltašaknės natūraliausia kaimynystė.

       Ne, gamtoje nėra kovos už būvį, tik simbiozė, netikėčiausios jos formos, – tvirtina botanikė Onutė Grigaitė, Čepkelių rezervato mokslinė darbuotoja, viena iš svarbiųjų paskutinio Gražinos gyvenimo tarpsnio bendrakeleivių, patikimiausia vadovė stebuklingame augalijos pasaulyje. Jųdviejų bendra knyga „Raiste“ (2005). Tikslūs ir kartu metaforiški Gražinos štrichai; gražiausiai nupiešti švyliai ir gailiai. Bet nupieštas ir tas jausmas, kuris kyla iš O. Grigaitės teksto, iš Pelkių Žemynos epochos. „Proaisčių namai buvo pastatyti ant daugiasluoksnių rąstinių grindų tiesiog pelkėse. Jie drauge buvo ir šventykla, ir kapai – Motinos įsčių simbolis. Namų šeimininkė, kilties vyriausioji motina, buvo namų – šventyklos šventikė: ji globojo šventąjį žaltį ir prižiūrėjo amžinąją ugnį. Ugnis, kaip vanduo ir mirtis, buvo motiniškos pelkės apraiška. Mirusieji buvo laidojami į namų pogrindį, tiesiog į pelkių durpes. Čia jie patekdavo pas savo dievišką gentainį – medį, gėlę, gyvūną. Kitaip tariant, proaisčių pasaulėvaizdyje žmogus yra nuolat gimstanti, bet niekada visai neužgimstanti, ir nuolat mirštanti, bet niekada visiškai nenumirštanti būtybė.“

       ...Vieną dieną žaltys pasirodė prie Gražinos trobelės ir nušliaužė tolyn, palikęs auksinę savo išnarą. Kažką patvirtino – kaip ir sniegena žiemą ąžuolo viršūnėje: ne, tu neliksi viena, būsiu su tavim.

       Kūryba, kaip ją galėtumėme suvokti iš tos patirties, kurią mums paliko Gražina, yra empatinis veiksmas, savo vienumo su žmogumi ir jo pasauliu paliudijimas ir patikinimas. Iš čia unikali Gražinos savybė – atsiliepti. Į žmogaus ar paukščio balsą, į svarbų įvykį, į tai, kas sujaudino. Jos grafikos linija bėgli, greita. Lėtoji, kruopščioji, imlioji darbo dalis – po to, tarsi užpildant, pripildanti. Gražinos mažoji grafika itin imli darbui; kas šiandien, performansų, instaliacijų laikais,

begali tiek laiko skirti filigraniškam tikslumui, vaizdo tankumui. Laiką žmogui duoda vieta, duoda padaugindama arba sumažindama. Išgyventi Rudnelės sodyboje vienai žiemą, vadinasi, įgyti visai kitą laiko matmenį – laiką lėtai žiūrėti, mąstyti, lėtai eiti užpustytu keliu, lėtai kilti žvilgsniu į baltą Gugucio kalną, ilgai lydėti Čepkelių raistan slenkantį debesį. Turėti laiko įsižiūrėti, kaip vėjas pašiaušia žvirblelio plunksnas. Vieno žmogaus laikas gali būti ilgesnis už keliolikos. Bet reikia jo norėti, jo nebijoti.

       Gražinos Didelytės sodyba Rudnelėje, Čepkelių gamtinio rezervato teritorijoje, galėtų tapti unikaliu muziejumi. Jos kūrybos, bet ir gyvenimo. Netgi laiko; tarsi galima pamatyti, kaip žmogus gyvena neprarasdamas laiko, jį kaupdamas kūriniuose, daiktuose, savyje; tad vis iš naujo jo įgydamas, sąmonei prisipildant netikėtų patirčių, kylančių iš vandens bėgimo, viksvos lingavimo. O labiausiai – iš globojančio, saugančio žvilgsnio.

       Labai stipri ekologinė sąmonė, aukščiausias jos lygis – ekologinė sąžinė. Takelis per žolę prie Skroblaus, kairėje mažytis (metras, gal ir pusantro) darželis su keliom daržovėm – žieminiai česnakai dar iš praėjusio rudens, raktažolės kelmelis – anksti žydi, kai nužydi tinka salotoms. Takelis prie nulūžusio beržo, prie ąžuolo, pakeliui šakelėmis apdėlioti sprindžio ūgio ąžuoliukai. Apyniai, pačios raizgyta tvora, noras turėti užuovėją, atskirumą, slaptumą. Ta moters tvora – lyg smilgų. Bet ir jomis patikimai apsaugota tai, ką buvo svarbu saugoti.

       Laikas atviras, pustomas vėjo, kaip Dzūkijos smėlio kopos, tokios retos ir įspūdingos. Savo laiką sąmonėje žmogus nuolat aptvėrinėja. Patvariausiai – kūryba. Iš giliai, iš pasąmonės – mūsų tvoros, vietos apsitvėrimas nors ir smilgų tvora. Kai aptveriama vieta, apsitveriamas ir laikas. Žmogaus veiksmai nėra atskiri, giliai jie siejasi tarpusavyje, siejasi su šaknimis, kurios nematomos, bet stiprios, keliančios. Žiedų neatskirsi nuo šaknų. Žiedų programa – šaknyse.

       Kai žmogus išeina, viskas, kas buvo jo, tarsi atsiveria, matosi. Žmogus nieko nebeužstoja, nebeslepia nuo kitų akių. Gražina buvo labai atvira (ar kitaip įmanoma kūryba) ir labai slapta, pasislėpusi. Jos sukurto ir palikto pasaulio vaikiškas atvirumas įpareigoja.

       Vienas paskutiniųjų Gražinos darbų – „Daina Baltašaknei“, skirta Unės Babickaitės atminimui. Pailgų varpelių žiedai, stebuklingas linijų atitikmuo moters figūroje – Baltašaknėje, ne Baltažiedėje.

       Žydi baltašaknė trumpai – gegužės pradžioje.

       Gegužės pabaigoje į Rudnelės sodybą iš Vokietijos atvyko ekslibrisų kolekcininkas – tikrinti, ko dar neturi iš Gražinos Didelytės šio žanro darbų.

       Muziejaus veikla prasidėjo.