tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas (2)

 

       Ilgai negirdėjau nepaaiškinamų garsų, bet gyvenau įsitempusi, tarsi jausdama, jog tai slepiasi kažkur čia pat. Į dukters kambarį nėjau, nors kartais labai traukdavo paliesti kokį nors jos vaikišką daiktelį... Pažiūrėti į mažos nuotraukas... Nors didesnę laiko dalį jausdavau savo kankintoją – tą nepermaldaujamą jausmą, – tačiau žinojau, kad, pažvelgusi į mažos dukters nuotraukas, norėsiu suvokti, koks galėjo būti kitas veidelis... Supratau, kad noriu jį matyti. Jis man reikalingas...

       Galų gale, niekur negalėdama pabėgti nuo to jausmo, kuris kartais sukapoja mane į kraujuotus, gyvus, vaitojančius, inkščiančius gabalus, nusprendžiau ir įsisąmoninau: jei pakanka tik iškentėti, aš iškentėsiu. Galiu iškentėti viską. Esu stipri, nes esu viena. Ką reikia iškentėti tik man vienai – iškentėsiu.

       Vienai? Taip, iš tiesų... Galėjau pripažinti – čia aš esu viena. Čia jau niekas nebegali man padėti. Kitos išeities nėra. Turiu iškentėti, kad jie – vyras ir duktė – kuo mažiau jaustų, jog man kažkas ne taip. Vyras man neištikimas? Jis turi teisę... Dukra manęs nemyli? Ji nežino paslapties, negaliu jos atskleisti – tada ji pasišlykštėtų manimi... Visi plauksim pasroviui. Kiekvienas su savo našta, bet manajai jokia kita prilygti negali. Tačiau aš – iškentėsiu...

 

       Sėdėjau apkabinusi sulenktus kelius ir ant jų padėjusi galvą.

       Ar dabar, na dabar, štai šį rytmetį, – ar vis dar plaukiu pasroviui, ar jau aš išlipau į krantą ir kojomis pajaučiau žemę?

 

       Parkas buvo čia pat, per aikštę pro šalį lengva ristele prabėgdavo tai vienas, tai kitas sveiko gyvenimo puoselėtojas...

       – Milaja... Kovo že ja vižu? – ant manęs užkrito šešėlis ir nugriaudėjo kažkur girdėtas balsas. – Čto vy zdes’ delajete s samovo utra?

       Pakėliau galvą. Šalia stovėjo basnirčias į nunešiotus sandalus įsispyręs ekstrasensas Jurijus.

       Buvau pas jį. Laikraštyje perskaičiau skelbimą: „Izbavliaju ot raznych strachov, ot čuvstva viny, pomogaju dušam vernutsia v lono Gospodne…“ Atsimenu, pasiskambinau iš telefono automato ir užsirašiau pas jį... Važiavau taksi už miesto... Ėjau takeliu pro kažkokius gyvenamuosius namus, per burokų daržą, pro juoduosius serbentus... Žydėjo aukšti laukiniai jurginai... Čia tikrai jokių baimių būti negalėjo.

       – Labas rytas... Balandžius palesinau ir prisėdau, – atsakiau jam, jis turėjo suprasti, kad nenoriu kalbėti.

       – Vy ješčo stradajete? Naprasno, milaja, naprasno... Ne mučajte sebia, uspokojtes’...

       – Nusiraminau, – atsakiau jam, bet balsas tikrai nerodė, kad esu rami, veikiau, kad mažai miegojusi.

       – Vy i s riukzakom?.. Sobirajetes’ kuda? Ja že govoril vam, postojanno budu nabliudat’ za vašim rebionočkom... Ja nezabyl... Ja včera videl – on prekrasno rastiot v bogatoj semje v Lotynskoj Amerike. Vooplotilsia... Emu nechvatajet tol’ko ptičjego moloka... Uspokojtes’... Esli vy budete mučatsia, on možet zabolet’...

       – Būkite malonus... Palikite mane vieną... Viso geriausio, – pasakiau ir neklausiau, ką jis šneka, – beveik bėgte bėgau prospektu, kol uždusau...        Dabar pajutau, kad turiu panirti į vandenį... Buvau šlykščiai purvina... Nuo to susitikimo su... Jurijum...

       Atsimenu, jis mane vedė pro aukštus geltonus jurginus link kažkokio akmeninio... falo – tai supratau tik tada, kai jis praskleidė aplinkui augančias gelsves ir liepė ant jo sėstis. Tai buvo skulptūra, aukštumo man iki juosmens, kibiro storio, nugludinta ir spindinti, iš rausvo granito... Kaip šlapias...

       – Sadis’, milaja, sadis’, – įkalbinėjo jis mane. – Tvoj rebionoček roditsia bez soitija s mužčinoj, – kamennyj chuj oplodotvorit tebia žiznenoj siloj, i ty rodiš mal’čika... Bogatyr’ budet. Stranu povediot pravil’nym putiom... Narod pamiatniki jemu stavit’ budet... Sadis’, nebojsia... – įkalbinėjo mane gyduolis. – Vremeni malo ostalos’, karmičeskij zakon uže taščit evo na drugoj kraj sveta, i ty – esli opozdaješ – nikogda evo bol’še ne uvidiš...

       Negalėjau šitaip pažeminti jos, tos verkiančiosios, kad prisiliesčiau prie akmeninio vyriško...

       Išbėgau atgal į kelią, kur laukė taksi.

       Taksistas užjaučiamai pasižiūrėjo – pajutau tai...

       – Jūs kažkaip greitai... Ne vieną čia vežiau... Užsibūdavo... Ar jis tikrai padeda?

       Papurčiau galvą...

 

       Iš tikrųjų tuomet buvau protingesnė negu dabar, kai bėgu nuo bepročio prospektu neatgaudama kvapo.

       Turiu kažką keisti savo gyvenime.

       Kodėl turiu bijoti, kad mane kas nors atras nakvojančią dirbtuvėje? Juk tai mano dirbtuvė – „studija“. Man ją „suveikė“ vyro motina, kai tapau jos marti. Vyras padarė remontą. Aš pati susitempiau ten senus baldus.

       Kriauklėje – vanduo, tualetas... Kodėl ten negali būti mano namai?

       Turiu kažką keisti savo gyvenime. Kad galėčiau ištverti.

       Psichologas?

       Psichiatras ar psichologas?

       Psichiatras kėlė neaiškią baimę – intuicija pradėjo kuždėti, kad tai gali būti panaudota prieš mane, pavyzdžiui, skyrybų atveju...

       Geriau psichologas.

       Kur jį galėčiau rasti?

       Užėjau į kavinę ir gerdama arbatą, valgydama sumuštinį įtemptai galvojau – kur ieškoti psichologo?

       Švietė saulė, priešais plytėjo aikštė su žydinčių gėlių lopeliais. Kadaise čia stovėjo geležinis Leninas ir ranka rodė į stūksančius KGB rūmus. Jam už nugaros – bažnyčios bokštas. Dabar žvelgti į bažnyčią niekas netrukdė. Žiūrėjau į iškilų bokštą, raudonas čerpes... Mintys apie psichologą nubėgo kažkur kitur. Valandėlę viską pamiršau. Bažnyčia! – staiga toptelėjo į galvą. Kunigas! Kunigas turėtų man padėti. Kas gi kitas, jei ne kunigas... Ne man padėti – jai... Tai, kuri verkia. Arba... tai, kuriai šalta...

 

       Pasirinkau mažytę raudonų plytų gotikinę bažnyčią prie Dailės akademijos... Ėjau skubėdama, kūnas ten veržte veržėsi, kojos pačios nešė. Tikėjau. Tikėjau, kad tai pats geriausias sprendimas. Žinoma, kunigas lieps man susitaikyti su šeima. Jis turėtų tai pasakyti ne man, o jiems – dukrai ir jam... Aš neatstūmiau jų – tai jie atsitolino nuo manęs...

       Senamiestyje atsidūriau po keliolikos minučių.

       Mėgau tą vietą dar nuo tada, kai studentės eidavome pasimelsti, kad sėkmingai išlaikytume, tarkim, filosofijos egzaminą. Užeidavau ten kartais ir studijas baigusi. Kunigas, kuris kadaise, kai čia pradėjo tarnystę, buvo vidutinio amžiaus, suseno kartu su mumis. Jis mažėjo, jo veido bruožai švelnėjo, plaukai pastebimai balo, ir dabar, kai jį vėl pamačiau, jis buvo žilas senelis, apie kurio galvą švelniai plito persišviečianti baltų plaukų aureolė. Ji buvo geras, jis buvo labai geras. Nebijojau jo. Sėdėjau bažnyčioje ir žiūrėjau, kaip jis vaikšto su kažkokiu vyriškiu, kuris dėvėjo šauniai į šoną pakreiptą juodą beretę, kaip, paėmęs ilgą lazdelę, rodo ja šventųjų drabužių klostes, ornamentiką. Supratau, klebonas rengiasi perdažyti bažnyčią, tikriausiai kalbasi su restauratoriumi. Sėdėjau priešais Švenčiausiosios Mergelės statulą ir žiūrėjau jai į veidą. Aš tikėjau – tikėjau tikėjau tikėjau, kad išeisiu iš čia palengvėjusia širdimi.

       Sėdėjau ir laukiau.

       Norėjau kokio nors regimo stebuklo ir tikėjau, kad jis gali įvykti.

       Kai pamačiau žmogų juoda berete išeinant, o klebonas dingo duryse, kurios buvo į kairę nuo altoriaus, kiek palaukusi nuėjau įkandin dvasininko. Ties altoriumi priklaupiau ir persižegnojau, žegnotis ir melstis mokėjau nuo vaikystės. Malda tarsi laukė, kol vėl įtikėsiu, šį kartą jau sąmoningai, beje, tikėjimas buvo mano didžiausio ir slapčiausio skausmo dalininkas.

       Įėjau pro slaptingas duris.

 

       O Dieve... O Didis Dieve...

       Suprantu, kad nepakankamai pažįstu Tave, kad taip imtum ir patikėtum manim...

       O Šventoji Mergele Marija...

       Tik dabar supratau, kodėl tavo veidas toks nusižeminęs, tarsi būtum užhipnotizuota ankstyvai motinystei ir begalinei kančiai. Tu tokia glotni, tavo veidas toks gelsvai rožinis, tavo akys taip atsidavusiai nuleistos – žvelgi gal į kūdikį, kurį laikai ant rankų, gal į jo likimą... Todėl, kad tavo atvaizdus piešia vyrai. Jie tave piešia tokią, kokią įsivaizduoja. Jie nė iš tolo negali suprasti, ką tu iš tiesų kenti... Vieni negali suprasti todėl, kad... negali, ir tiek, o kiti... Kiti net nemano, kad galima, įmanoma, kad reikia suprasti... Kad reikia... Kad galbūt reikia... Kam nors reikia – tam kūdikiui, kuris ant jos rankų, tiems tolimiems ir nepažįstamiems žmonėms, kurie ateis ieškoti ir pasisemti iš gyvenimo ramybės, ateities vilties...

       Tas geras žmogus, tas klebonas, kuris brendo ir suseno drauge su miestu, su raudonų plytų gotika, su Akademija, išliko toks pat geras žmogus ir jis išklausė mano išpažinties... Išklausė neformaliai... Jis leido man paprastai sėdėti priešais jį už megzta staltiese užtiesto stalelio ir išsakyti viską, ką norėjau... Ir aš beveik galėjau pasakyti...

       Bet jis man neatleido nuodėmių.

       – Mano brangioji... Mano brangioji, – pasakė liūdnai žiūrėdamas į mano rankas, kuriomis laikiausi įsikibusi į stalelio kraštą, – jis suprato: kol mano rankos stalelio laikosi, aš nepakilsiu ir nepabėgsiu pasistvėrusi savo kuprinę, kuri gulėjo ant grindų prie mano kojų. Bet jis žinojo, ką man netrukus pasakys, todėl žiūrėjo į rankas ir laukė, kol pirštai atsigniauš...

       – Mano brangioji, – ištarė jis, – suprantu jūsų skausmą ir nerimą. Ir tą nuolatinę graužatį, kuri yra sąžinės skausmas. Suprantu jūsų nelaimingos motinystės balsą, jis verkia dėl nužudyto kūdikio, neduoda jums ramybės... Tačiau, mano brangioji, – jis paėmė mane už rankos, stipriai suspaudė riešą, ir aš suvokiau, koks bus nuosprendis, – negaliu jums atleisti, nes jūs padarėte mirtiną nuodėmę... Turite gyventi su šia nuodėme visą gyvenimą ir išpažinti ją per Paskutinį Patepimą... Priimu jūsų išpažintį, bet... Nors kaip žmogus labai jus užjaučiu, kaip dvasininkas negaliu jums nuodėmių atleisti... Bet pažadu melstis už jus, kad įgautumėte dvasinės ramybės ir tvirtybės gyventi kančioje...

       – Aš turėsiu tai išpažinti prieš mirtį? – paklausiau medinėmis lūpomis. – O jeigu žūčiau avarijoje?

       – Jeigu jus ištiktų staigi mirtis, būtų taip, kaip lemtų Viešpaties valia...

       Mes, mirtingieji, negalime Jam nieko nurodyti... Nors Viešpaties gailestingumas turėtų būti beribis ir niekas už Jį negali geriau suprasti kenčiančios širdies... Be to, nuodėmės dydis dar priklauso ir nuo to, ar nuodėmė padaroma savo noru ar ne, ar suprantant, kad daroma nuodėmė, ar nesusivokiant... Tačiau nuodėmė, kai motina atima gyvybę savo kūdikiui, negali būti padaryta be jos pačios valios ir sutikimo, nesuvokiant, jog ji atiduoda kūdikį nužudyti. Taigi – tai ypač sunki nuodėmė, ir aš melsiuosi už jus, kad jums pakaktų jėgų gyventi krikščioniškai dorą gyvenimą nuolatos jaučiant didelės nuodėmės naštą...

 

       Pajutau, kad nieko nebegaliu pakeisti. Negaliu – niekad, niekada, nei iki mirties, nei po mirties...

       Negaliu nieko pakeisti ir niekada nebegalėsiu.

       Bijojau dienos, kuri laukė dar ilga, ją reikėjo kažkaip praleisti – būti nematomai, nieko nesutikti... Išsigandau, kad nežinau, kur nakvosiu. Dirbtuvėje vėl bijojau. Kad neateitų ieškoti, kad neatrakintų durų iš lauko pusės ir neišvilktų manęs iš kampo kaip kokio nunešioto skuduro, negėdintų, nereikalautų kalbėti, atsakyti, nesiūlytų gydytis... Gydytis – nuo ko? Senas žmogus, dvasininkas, aiškiai pasakė: nepagydoma tavo nuodėmė, mano brangioji, ir jei net žūtum avarijoje arba kokiu nors kitokiu žmogui nežinomu būdu išardytum save į molekules, vis tiek nepagytum, – tavo nuodėmė liktų sveika ir klestėtų, demonstruotų savo ryšius ir pažintis su kitais tokiais pat nuodėmingais, eitų garsiais žingsniais prospektu į teatrą, sėdėtų pirmoje eilėje, nes pagrindinio vaidmens atlikėja – tavo buvusi mokinė, ir švytėtų suknelės kaput morton brokato spalva… Supratimas, kad nieko nebegaliu pakeisti, persmelkė viską – net drabužius, kurie kada nors pradės dvokti prakaitu, o aš neturėsiu kur jų skalbti... O Dieve... Tu tikrai esi, Tu tikrai atleistum, nutildytum mažo vaiko verksmą, vaiko, kuris ištrūko tada iš gimdos, pasiliko vienišas ir sutrikęs, metafiziškai užaugo ir dabar klaidžioja naktimis nuo miegamojo lango prie manęs, bėgančios iš bažnyčios stačiu siauru taku į Kalnų parką, tarsi būčiau... tarsi būčiau žvėris... na kokia nors bent jau kalė... Tu atleistum, Dieve, net jei būčiau kalė ar pirmavedė kiaulė, numynusi vieną iš savo vaikų, bet kaip man prie tavęs prieiti, kad nesustabdytų Tavo sargai... Ne – mano sargai... Mano sargai, kurie saugo mane, kad negyvenčiau nieko neužmynusi, nieko nesudraskiusi, nieko nenuskynusi...

       Ne... Be abejonės, žmogus, nors jis būtų ir kunigas, netgi klebonas, netgi vyskupas... Ne, žmogus negali kalbėti Dievo vardu, jis negali žinoti, ką daryt, geriau už Dievą... Jei žmogus kalba Dievo vardu, jis turi būti ypatingas žmogus, ypatingesnis už žilą vienišą senuką, laisvesniu laiku besirūpinantį Šventųjų drabužių klosčių perdažymu...

       Esu tikra, esu visiškai tikra...

       Esu tikra, yra kažkas, kas geriau pažįsta Dievo gailestingumą. Kas tai galėtų būti? Kas mane sutiktų išklausyti dar kartą? Kas yra tas, kuris galėtų labiau suvokti Dievą, turėti didesnius įgaliojimus suvokti jį?..

       Atsidūriau Kalnų parke ir nuo stataus skardžio pažvelgiau žemyn.

       Tereikia tik vieno žingsnio – ir...

       Žinoma, kurgi ne... Tačiau vaiko verksmas toliau skambėtų tuščioje dirbtuvėje, miegamajame, kur tu niekada nebemiegosi, vonios kambaryje, į kurį niekad nebeužeisi... Buvau visiškai tikra, kad verksmas nedingtų, jei net aš dingčiau... Nes nedingtų ta, kuri verkia.

 

       Gulėjau žolėje po karklo šakomis, medis kvepėjo gyvenimu, gyvybe, pasauliu, o aš jaučiausi neatmenamai sena, niekaip neišnykstanti, amžinai čia esanti ir čia pasiliksianti, ir mano našta... Jaučiau, ji – amžina. Jokios išeities nemačiau. Moterys yra amžinos savo kančia. Visados, visais laikais kuri nors jų gulėdavo po kokiu nors medžiu, apsipylusi ašaromis ir urgzdama iš negalėjimo ką nors pakeisti, draskydavo rankomis žemę, grauždavo žolės kuokštus, žvyrą, tepdavosi veidą moliu, pelenais, bet kuo, kas po ranka... Visados, visais laikais...

       Pasijutau išsekusi. Užmigau. O pabudusi susigėdau. Netoliese praėjo porelė, kamuolį spardė vaikai. Susigėdau, kad jie pamatys mane, gulinčią po medžiu – ką pagalvos?.. Vaikai?.. Kaip jiems atrodys moteris, gulinti po medžiu kaip kokia benamė, alkoholikė, narkomanė...

       Atsisėdau ir apsimečiau, kad tiesiog poilsiauju.

       Susišukavau plaukus, pasidažiau lūpas... Poilsiauju... Galiu juk pavargusi nuo kokio nors darbo pakilti į kalną miesto centre – į gamtą – ir pailsėti...

       Turiu pasikeisti, kad nebijočiau žmonių – vaikų, praeivių... Kad nereikėtų vaidinti kažkokios... bekvėpuojančios... karklais...

       Kaip norėjau, Viešpatie, kaip norėjau atsidurti ten, aukštai, kur nėra nė vieno žmogaus, tik mano pačios pėdsakai smėlyje. Kur dangus, marios, jūra ir kopos...

       Kada tai buvo? Užpernai?

       Neatmenamai seniai...

 

       Vyras nupirko visiems trims atostogų kelialapius į pajūrį. Išvažiavome. Apsigyvenome jo restauruotų rūmų puikiuose apartamentuose. Duktė lakstė kaip ant sparnų. Jaučiau, kad jai iš paskos atsibeldė ir kažkoks jaunas žmogus, kaip supratau, baigęs mokslus Berklyje ir atvažiavęs čia su tėvais. Jis dirbo Prezidentūroje ir mano dukrai tai tikriausiai darė įspūdį.

       Mūsų santykiai buvo neblogi, stengiausi susitapatinti su jos gerbtinos motinos modeliu, vengiau, kaip ji sako, „sentimentų“, stengiausi atrodyti dalykiška ir pamačiau, kad tai patinka ir vyrui.

       Turėjau taip elgtis – be jų būčiau visiškai viena, juk nieko artimesnio už juos neturėjau. Menininke netapau – tuojau po jungtuvių vyro motina „įtaisė“ mane dirbti eksperte. Jai atrodė, kad menininkė – labai jau laisva ir neapibūdinama moteris, ir „niekas rimtai į tokias menininkes nežiūri“. Taigi, be vyro ir dukters, neturėjau nieko. Mylėjau juos. Stengiausi...

       Įsikūrėme greitai. Prisiminusi, kad automobilyje palikau termosą kavos su kardamonu, nusileidau paimti. Norėjau, kad visi kartu susėstume pradėdami poilsio metą, kurį kiekvienas leisime atskirai, – duktė tūsinsis su savo jaunu žmogumi ar draugais, vyras žais biliardą arba vyriškoje kompanijoje gers alų ant jūros kranto, aš vaikščiosiu į savo vietelę moterų pliaže ir mintimis kalbėsiuosi su jūra.

       Taigi išėjau parnešti iš mašinos termoso, jis buvo didelis, aš jį nešiau apsikabinusi... Ir laiptų viršuje, prie pat kambario durų, akimirksniu galvoje šmėstelėjo keista asociacija: glėbyje nešu kūdikį...

       Pagalvojau, kad moterys, kurios eina taip apsikabinusios daiktus, galėtų būti gyvo performanso dalis.

       „Motinystė…“

       Moterys – nėščios daiktais, gimdančios daiktus, nešiojančios daiktus.

       Alkoholikė, sename iš šiukšlyno ištrauktame vežimėlyje vežanti parduoti paplūdimio šiukšliadėžėse surinktus butelius, aš – glaudžianti prie krūtinės termosą...

       Tą pačią akimirką performansas nuskriejo į šalį ir pajutau, jog laikau gyvą kūdikį, kuris krinta iš rankų.

       Paleidau termosą, kad sulaikyčiau kūdikį.

       Termosas sudužo į laiptų marmurą, aš nejučiom suklikau...

       Durys atsivėrė, pamačiau dukterį ir vyrą. Jie stovėjo ir žiūrėjo į mane – abiejų žvilgsniuose jutau tylų priekaištą, beveik grėsmę man.

       Atsisėdau ant laiptų ir pravirkau. Raudojau taip, tarsi kalbėčiau ir teisinčiausi. Raudojau kažką, ko nemokėjau niekaip kitaip išsakyti.

       – Mama, atsipeikėk! Na sumušei tą kardamoną – tiek jau to, apseisim be jo, baras apačioj, – pabandė mane nuraminti duktė. – Tėvai, kam tu ją vieną išleidi? Pats negali atnešti? Matai, kas jai darosi.

       – Aš nežinojau... Liaukis, ką žmonės pasakys, – slopindamas balsą vyras kėlė mane už pažastų ir bandė tempti į kambarį, – dar pagalvos, kad nenormali ar kad aš ką nors padariau, nuskriaudžiau...

       – Ne... Man pasirodė, kad mergaitė krenta iš rankų... Aš prisiminiau, kaip nešdavau kūdikį... – bandžiau paaiškinti jau sėdėdama krėsle.

       – Ką prisiminei? O Viešpatie, – susiėmė už galvos vyras ir sielvartingai pažvelgė į restauruotas, lipdiniais išpuoštas lubas, – su kuo dar teks susitaikyti?        – Tėvai, gal dar ne vėlu, gal dar sukurk kokį brolį ar seserį – man atrodo, tai ir tėra vienintelė tikra jos spektaklių priežastis, – ironizavo duktė išeidama pro duris, matyt, į barą.

       Vyras nieko nebesakė, persirengė.

 

       – Susitiksim prie vakarienės stalo, – ir išėjo pro duris.

       Likau viena. Kaltės jausmas, atrodė, draskė kūną į dalis.

       Tačiau mane guodė tai, kaip nuoširdžiai puoliau gelbėti nesamo kūdikio...

       Būsena grąžino didesnę dalį mano esmės – kas esu iš tiesų, kuo būdama gerai ir saugiai jaučiuosi ir kuo būti nepajėgi.

       Nusprendžiau, jog parvažiavusi namo nueisiu pas psichologę. Jaučiau, kad prarandu vyrą ir dukrą, o prarasti labai bijojau. Mano būsenos jiems buvo nesuprantamos, reikalauti, kad jie į jas gilintųsi, neturėjau jokios teisės.

       Išėjau prie marių vaikščioti.

       Išpuoselėta pakrantė, gėlynai, ant marių besisupantys senoviniai kurėnai, geru kiču atsiduodanti sumoderninta praėjusio šimtmečio pamario architektūra atrodė „pamėgdžiojanti”, svetima žmogaus individualumui. Čia visi stengėsi prisitaikyti prie puikaus kurorto sąlygų. Tokia kaip aš čia negalėjo įsiterpti į margą kurorto gyvenimą, jame ištirpinti, išnykti ir užmiršti, kas ji yra. Šis gyvenimas buvo per daug gražus, per daug tvarkingas, pasąmoninės problemos čia buvo paprasčiausiai nesuprantamos. Taigi aš turėjau prisitaikyti, pasikeisti ir tai turėjau padaryti labai greitai.

       Taip ir dariau.

       Užėjau į vietinių meistrų parduotuvę, kuri prekiavo gintaru, linu ir visokiomis pseudotautinėmis smulkmenomis – turistams privilioti. Radau brangią lininę suknelę, paprastą, be rankovių, gilia iškirpte, priekyje užsagstoma. Mane patraukė jos spalva. Beveik juoda, prislopinta, uždususi, bet kvėpuojanti. Dailininkai šią spalvą vadina „sžonnaja slonovaja kost’“ – sudegintas dramblio kaulas. Tokia suknelė buvo vienintelė ir mergaičiukė pardavėja tiesiog maldavo:

       – Ponia, ponia, paklausykite... Tai vienintelė tokios spalvos... Žinote, tokių niekas neperka... Bet jums taip tinka, taip tinka... Aš dar nemačiau, kad kam nors kas nors taip tiktų...

       Aš nusišypsojau:

       – O kaip manai, kokio čia vėrinio reikėtų?

       – Ponia, vėrinys – ne problema... Turime daug gintaro – ir su sidabru, ir su variu. Jei norite – gintaras aukse, bet tas netiks...

       – Ne, mergaite, čia reiktų kitokio... Norėčiau štai tokio, kaip tas kaspinas ant skrybėlės. Neturi?

       – Ponia, yra, bet dar neišpakuoti... Na vieną dėžę atidariau pasižiūrėti – atnešiu jums.

       Ji nukūrė kažkur pro mažytes dureles ir tuojau sugrįžo dėžele nešina:

       – Pažiūrėkit, nežinau, iš kur atvežta, šeimininkų nėra, bet kaina parašyta.

       Tai buvo koralai, stambūs, gruboki, nelabai brangūs. Jie turėjo tikti.

       Tiko...

       Nusipirkau dar ir dideliais linkstančiais kraštais pintą skrybėlę, panašios spalvos kaip ir sudegęs dramblio kaulas, su tuo malonios spalvos kaspinu. Akiniai nuo saulės buvo modernūs – dukters dovana gimtadienio proga. Parduotuvėje ir apsirengiau. Pakeliui mažytėje prekyvietėje dar susidomėjau didele iš kažkokio neatpažįstamo pluošto nupinta rankine, kuri iš tolo švietė nežinia kuo, gal aguonomis. Tačiau kaip tyčia buvo matyti ir tos „sžonnaja slonovaja...“ atspalvių.

       Taip užsimaskavusi tapau panaši į patį kurortą. Tvarka... Linksma nebuvo, bet buvau su akiniais... Jaučiausi gerai. Aplinka nebetrikdė, verkti nebenorėjau, traukė vienuma. Perkirtau pagrindinę gatvę ir patekau į pušų mišką. Kopos buvo apželdintos pušimis. Ėjau pirmyn čia kildama, čia leisdamasi... Aplinkui – nė vieno žmogaus. Tą kelią per pušyną į kopas seniai seniai man parodė būsimasis vyras, kai susipažinome. Aš atlikau praktiką, o jį motina atsiuntė pailsėti, kad nepervargtų rašydamas mokslinį darbą. Aš sėdėdavau prie marių ir tapydavau pakrantės vaizdus, jis prieidavo ir žiūrėdavo...

       Taip ir prasidėjo mūsų... Nežinau kas. Gyvenimas?

       Sėdėjau ant aukštos kopos. Čia nebuvo nieko, tik spalvos: smėlio, dangaus… kintanti sidabrinė, melsva – marių… padūmavusi, susiliejanti su horizontu – jūros... Čia mąstai formomis ir atspalviais. Nėra jokių kitų realybės ženklų. Miestas su savo raudonais, tarp žalių pušų plaukiančiais čerpių stogais buvo pradingęs už smėlio kauburių. Saulė kaitino, bet lengvas vėjas gaivino...

       Nusirengiau, atsiguliau nuoga ant savo „sudeginto dramblio kaulo” ir pajutau begalinį laimės antplūdį – aš vėl galiu džiaugtis dangumi, saule... O maniau... Manęs nebedžiugino net jūra, važiuodavau prie jos tik dėl to, kad tokia buvo tvarka – atostogaujame visi kartu. Tie visi – tai aš, mano vyras, dukra ir vyro motina, kurios keleri metai jau nebėra...

       Nesakau, kad palengvėjo, kai ji mirė. Tik jaučiuosi mažiau apsimetanti. Dėl tos priežasties nė karto nebuvau prie jos kapo – kad nereiktų apsimesti. Niekada negalėjau atsikratyti nuoskaudos, kad ji mano kūną laikė beveik savo nuosavybe. Ji savinosi – pasisavino mane. Kaip kitaip ji būtų galėjusi taip brutaliai reikalauti, kad negimdyčiau tol, kol mano vyras nebuvo apgynęs mokslinio darbo. Ji negalėjo įsivaizduoti, jog aš, priklausydama jos sūnui, nepriklausyčiau jai. Ir tik dabar, sėdėdama ant kopos, staiga supratau, kad ji negalėjo įsivaizduoti, jog ir jos sūnus jai nepriklauso. Viskas, kas kilo iš jos, turėjo priklausyti jai, būti beveik ja pačia. Ir jeigu kas nors būtų pareiškęs teisę į patį save, ji būtų prieš tą žmogų išėjusi į karą. Ji būtų vedusi į karą visą armiją gudrybių ir, be abejonės, būtų žmogų arba užkariavusi, arba sunaikinusi, arba...

       Arba tas, kuris būtų nusprendęs jai nepriklausyti, turėjo tiesiog pasiversti nematomu, dingti iš jos akiračio, nuojautų, interesų lauko ir, jei norėjo

gyventi savo gyvenimą, – atsidurti kitoje Žemės rutulio pusėje kitu vardu ir

pavarde. Suvokiau priežastį, kodėl nė karto neaplankiau jos kapo, – jei būčiau nors kartą nuėjusi, būčiau sutikusi su tuo, kad ir toliau jai priklausau.

       Keista, kad pažvelgti į savo gyvenimą galėjau tik ten, kur nebuvo žmonių, nebuvo statinių, nebuvo garsų, – tik dangus, smėlis, vanduo, saulė.

       Kai dirstelėjau į laikrodį, iki vakarienės buvo likę mažai laiko. Reikėjo skubėti. Naują suknelę užsitraukiau ant nuogo kūno.

       Grįžti prireikė daugiau laiko, negu maniau. Pamačiusi, kad vakarienė jau prasidėjusi, nuėjau tiesiai į restoraną. Duktė ir vyras baigė valgyti. Kai aš artėjau prie mūsų stalo, jie žiūrėjo į mane tarsi į svetimą.

       – Labas vakaras, – pasisveikinau, – nepažinote?

       – Motin, ašaros tau į naudą! – riktelėjo duktė. – Pasižiūrėk į veidrodį – pati savęs nepažintum! Kaifas!.. Kas tau padėjo?

       – Manai, man reikia pagalbos?

       – Mama juk baigė Dailės akademiją, – mano pusėn stojo vyras. – Ko jau ko, o skonio iš jos neatimsi...

       – Bet kažkas atima, – nenusileido duktė.

       – Galbūt ji neskiria didelio dėmesio formai... – auklėjo dukterį vyras.

       – Kai termosą sumaišo su vaiku, man atrodo, kad ir su turiniu ne kažin kas, – ruošėsi kilti iš vietos duktė. – Bet, šiaip ar taip, su tavim tokia niekam ne gėda pasirodyti. Palauk, tu ką – be liemenėlės?

       – Nebespėjau – bėgau nuo kopų tekina...

       – Na, bet atrodai – šimtas balų...

       Dukrai išėjus, vyras pakvietė pasilikti restorane, išgerti vyno.

       Pasilikau.

       Gėrėme vyną. Aš nesu gera vynų degustatorė, tačiau jis sakė, kad tai labai brangus ir geras vynas. Iš tiesų vynas buvo skanus. Daug kas mus praeidami sveikino. Vyras mane su kažkuo supažindino...

       – Su tokia dama negalima gerti prasto vyno, – pasakė jis man ir paėmęs už rankos pakvietė šokti.

       – Tiek daug reiškia mano nauja suknelė? – nusišypsojau prieš uždėdama ranką jam ant peties.

       – Ne, brangioji. Ne suknelė. Man labai svarbu, kad tu pradedi sklaidyti mano abejones dėl savo sveikatos. Jei tu gali taip pasikeisti per pusdienį, vadinasi, kontroliuoji padėtį, blaiviai save vertini.

       – Manai, ta suknelė ir ta plačiakraštė skrybėlė – blaivus savęs vertinimas? Gal tai tik apyblaivis kitų įvertinimas.

       – Na suprask mus... Mergaitė niekaip negali pamiršti, kad tu jos nemylėjai...

       – Kaip tu gali...

       – Na suprantu, suprantu... Ji taip sau įteigė... Ir tas kačiukas prisidėjo... Bet jai dabar labai sunku. O aš... Pasakysiu tau atvirai – būk tu šiek tiek seksualesnė... Tokia, kaip dabar... Man patinka, kad po šia suknele nėra liemenėlės... Ir pamiršk tuos savo vaiduoklius.

       Jis ranka perbraukė per mano nugarą ir klubus ir į ausį sukuždėjo:

       – Matai tą staliuką, nuo kurio visi į mus žiūri... Iš plėtros departamento. Ar palyginsi tave su jų apipešiotomis vištomis?.. Paerzinkim juos – tegul mato, – ir, šauniai mane apsukęs, lūpomis įsisiurbė į kaklą.

       Jis jau buvo išgėręs. Ir, atrodo, šį vakarą man neturėjo jokių pretenzijų.

       – Atsimenu, kokį įspūdį visiems darydavo mano mama... Man patinka ir kai į tave žiūri...