tekstai.lt

Vidmantė Jasukaitytė. Aš nužudžiau savo dukterį. Romanas (3)

 

       Jis išgėrė dar kažko stipresnio ir, parėjęs namo, greitai užmigo.

       Aš atsiguliau ant kušetės, užsimečiau tik paklodę, nes buvo karšta, ir nuklydau mintimis į praeitį...

       Ir staiga dar kartą prisiminiau jo motiną...

       Ji mėgdavo raudoną spalvą. Ne bet kokią – ji turėjo kažkokį ypatingą potraukį brokatui, ir tos susivijusios aksomo gėlės buvo kaput morton – romėniškai „nukirsta galva“ – spalvos. O lūpas dažydavo kraplako spalvos dažais. Tas derinys... Tikrai ne kiekvienai, bet jai – tiko. Tai buvo jos spalvos...

 

       Pirmą kartą po jos mirties tą naktį sukalbėjau už ją maldą – šalia knarkiant jos sūnui. Atrodė, tarsi iš tolo močiau jai ranka ir sakyčiau: čia tu manęs nebepasieksi, būk rami ten, kur esi.

       Tačiau ji pasiekė.

       Tą naktį sapnavau, kad mano vyro motina kaip visada, kai buvo savo valios ir galios viršūnėje, apsirengusi kaput morton spalvos brokato tunika, primygtinai reikalauja, kad pakeisčiau savo įvaizdį, ir vedasi mane į nuosavą grožio saloną. Aš nenoriu nieko keisti, tačiau nebeturiu valios ir nesugebu jai pasipriešinti net tada, kai ji įsako man trumpai nusikirpti, beveik nusiskusti savo plaukus ir padeda priešais kažkokį drabužį, kuris išmargintas grotuotų langų piešiniu. Man tai nepatinka, tačiau prieinu prie kėdės, į kurią turėčiau sėstis, ir pati nepajuntu, kaip tampu kirpėja, savo jau suaugusiai dukrai nukerpu plaukus, nuskutu galvą, paskui nuplėšiu skalpą – galvos odą, keistomis replėmis iš visų jėgų plėšiu sausgysles, kraujagysles ir kerpu stuburą toje vietoje, kur jis susijungia su galva... Toje vietoje – kažkokia kruvina košė. Kerpu, plėšiu, nes viskas – nebeatitaisoma... Plėšiu... Geležinės replės, – kaip tos, kurios skirtos nagams karpyti, tik nepalyginamai didesnės. Supratau – skirtos kaulams... Košė kruvina... Galva svyra – perkirpau... Baigta.

       O siaube! Siaube!!!

       Staiga suvokiu, kad sapnuoju košmarą, ir nuo to suvokimo pašokstu. Sustingusi... Apmirusia nuo siaubo širdim – krūtinė tarsi be odos... Sukrėsta to, kad susapnavau, apie ką neįmanoma net pagalvoti...

       Nebenorėjau po to gyventi.

       Nebegalėjau, nebeturėjau jėgų...

       Nei kalbėti, nei klausytis, nei matyti, nei liesti paprasčiausius daiktus...

 

       Kiauras dienas gulėdavau kopose, toli toli, kur buvo tuščia, visiškai tuščia – tik dangus, vanduo ir smėlis. Kur nesimatė namų raudonais stogais, burių, žmonių... Gulėdavau kniūbsčia ir trokšdavau įsikasti, įsikasti gilyn į smėlį, į kalną, įsikasti ir išnykti. Melsdavosi kiekviena mano kūno ląstelė. Ir geldavo, skaudėdavo, tačiau skaudėdavo tik krūtinėje. Žinojau, kad taip skauda visą kūną, bet skausmą jaučia tik vienintelė vieta krūtinėje – plotelis, kuriame yra širdis, ir jis gali plyšti nuo viso kūno skausmo. Ir ne tik... Pradėjau jausti, kaip skauda viskas aplinkui. Skaudėjo net smėlis, net vanduo, kurį mačiau... Skaudėjo net regėjimas. Bet jautė tik tas plotelis...

       Tą vasarą išmokau melstis.

       Supratau, kad niekas nebegali manęs išgelbėti.

 

       Taip praėjo ruduo, žiema, atėjo vasara... Vyras statė tuos savo namus, gyvenamojo ploto kainos augo, ir jis labai daug uždirbdavo. Dukra perėjo dirbti į televiziją, rengdavo tarptautinių žinių laidas ir buvo labai patenkinta. Tėvas didžiavosi ja, padovanojo jai automobilį. Aš tebedirbau vienoje įstaigoje prie Kultūros ministerijos, kuri saugo vertybes nuo nelegalaus išvežimo iš šalies, šiek tiek – kaip ekspertė – užsidirbdavau ir privačioje galerijoje, laisvalaikiu dirbtuvėje tapydavau. Pašaukimo nebejaučiau labai seniai. Atvirai kalbant, nė neprisimenu, kada paskutinį kartą jaučiau kokį nors kūrybinį polėkį. Seniai buvau supratusi, kad esu netalentinga arba tiesiog per mažai dirbu. Iš tiesų talentą laikiau beveik mistifikacija. Tapyti ir tapyti... Man tai nebuvo pats svarbiausias užsiėmimas. Daug svarbesni dalykai buvo kad ir tie... Na tie visokie sapnai ir balsai. Norėjau tikėti, kad jie mane paliko visam laikui.

       Tačiau porą kartų – pirmąkart naktį, o kitą kartą tiesiog sėdint vienų vienai dirbtuvėje – išgirdau labai intensyvų ir primygtinį šauksmą:

       – Mama!

       Šis šauksmas, atrodė, buvo išrėktas vogčiomis – tylaus balso šauksmas.

       Tik vienas žodis...

       Jis taip mane persmelkė, kad aš bandžiau suvokti, iš kur šauksmas sklinda. Manyje? Šaukia tik manyje?

       Jaučiausi esanti pakirsta.

       Niekam apie tai nesakiau.

 

       Nakvojau savo namų palėpėje. Nuojauta sakė, kad šią naktį jie manęs lauks prie dirbtuvės arba atras dirbtuvėje. Jie – tai dukra ir vyras kartu arba po vieną.

       Įsitaisiau mažos parduotuvės antrame aukšte prie lango, kur buvo pora stalelių, skirtų greitomis kavai gerti. Ten buvo prasta kava ir nuolat pasenę sausainiai, ir mano šeima niekada ten neužeidavo. Nusipirkau kavos puodelį, du rožinius zefyrus ir atsistojau taip, kad galėčiau stebėti kiemą. Mačiau ir dukros kambario bei virtuvės langus, o kad vyras namuose, supratau iš kieme stovinčios mašinos. Išrideno ją iš garažo, vadinasi, ruošiasi kažkur važiuoti.

       Veikiausiai jie važiuos į dirbtuvę. Jis nežino, kur aš esu ir ką veikiu, juste jutau jo baimę, kad gali iškilti į viešumą istorija apie jo žmoną „pamišėlę”. Gali paaiškėti mano „pamišimo“ priežastis... Žinojau, kaip stropiai jis slepia nuo svetimų žmonių bet kokią asmeninę informaciją. Supratau, kad pridariau jiems nepatogumų ir nerimo, – jie, įpratę viską apie mane žinoti ir kontroliuoti kiekvieną mano žingsnį, tikrai neištvers daugiau dviejų parų nieko nesužinoję. Jų nuomone, buvau nestabilus žmogus, jie tarėsi esą už mane atsakingi. Ir duktė, ir vyras. Bet aš juos pergudravau – žinojau, kur niekada manęs neieškos.

 

       Stovėjau ilgai. Įsmeigusi akis į langus, kiemą, vartus... Norėjau pamatyti dukterį... Pajutau, kad noriu matyti juos abu, noriu, kad viskas būtų gerai, noriu, kad jie mane mylėtų, kad galėčiau jiems papasakoti viską, ką jaučiu, kad jie kartu su manimi ieškotų išeities, – ką daryti, kad man būtų lengviau, kad galėčiau kaip nors ištverti tą baisų kankinantį jausmą... Tačiau žinojau – to nebus, nes vyras visiškai nenori prisiminti ir prisiimti jokios kaltės, jis nemano, kad abortas gali virsti kokia nors problema, – nebent kriminalinis... Dukteriai bijojau pasakyti... Gal tik ji viena, apkabindama ir išklausydama, galėjo bent kiek palengvinti mano gyvenimą, bet aš bijojau. Bijojau jos sarkazmo, jos jaunatviško pabrėžtino aštrumo... Bijojau, kad ji nušypsos paniekinama šypsena ir nusisukusi nuo manęs ištars:

       – Iš tikrųjų... Tu, pasirodo, galėjai ir mane taip išmėsinėti... Aš dabar tikriausiai turiu būti dėkinga, kad išpjaustei mano brolį ar seserį, o ne mane?..

       Pajutau, kad bijau dukters.

       Ėmė temti. Bufetininkė ne kartą priėjo prie gretimo staliuko neva pataisyti servetėlės, – ji norėjo žinoti, kodėl aš taip ilgai stoviu, žiūriu pro langą ir negeriu tos kavos.

       Išgėriau... Net atsikandau rausvo zefyro gabalėlį, bet jo sintetinis kvapas supykino. Paprašiau sumuštinio ir man padavė iš vitrinos, padarytą gal prieš pusdienį. Vos spėjau suvalgyti, pamačiau, kaip užgeso dukters langas ir iš kiemo po minutėlės išvažiavo mašina.

       Greitai nusileidau į apatinį aukštą, perbėgau gatvę ir apsidairydama, ar niekas manęs nemato, įsmukau į savo namo laiptinę. Reikėjo eiti labai tyliai. Pavyko. Nesutikau nė vieno kaimyno. Užlipau į antrą aukštą ir pradėjau rakinti didžiulę spyną. Šiaip taip atsirakinau ir vos spėjau uždaryti palėpės duris, kai iš kaimyninio buto pasipylė įsilinksminęs jaunimas. Kaip tyčia jaunuoliai pakilo į viršų ir, įsitaisę prie pat įėjimo į palėpę, pradėjo rūkyti. Aš tylutėliai iš vidaus užstūmiau skląstį, kurį kažkas kažkada buvo įtaisęs.

       Ant pirštų galiukų nucimpinau į savo buto pusę ir sustingau – ką daryti toliau? Norėjau tiesiog praleisti naktį netoli saviškių, būti arti, bet kad jie nerastų ir vėl nesityčiotų iš manęs. Įsivaizdavau, kokių interpretacijų susilaukčiau, jei būčiau atrasta mieganti ten, kur pavasarį laksto meilės ištroškę katinai ir kur prieš kelerius metus sulaukėjusi katė atsivedė šešis rainus kačiukus. Po to vyras užtaisė visus plyšius, įdėjo tvarkingą stoglangį ir, apmatavęs mūsų butui priklausantį plotą, duris užrakino nusprendęs: kai mūsų duktė tekės, palėpėje bus pakankamai ploto įrengti jaunavedžiams būstą.

       Stovėjau bijodama, kad nuo žingsnių nesugirgždėtų kokia nors sija ir neišgirstų kas nors iš rūkančiųjų ant laiptų. Visai netoliese buvo paguldytos senos durys, o ant ištemptos virvės kabėjo senutėlis chalatas ir dar kažkokie draiskalai. Atsargiai nutraukiau nuo virvės chalatą ir pasiklojau ant tų durų... Atsisėdau. Sėdėjau tarsi užhipnotizuota, beprotiškai laukiau, kol jaunimas dings nuo palėpės durų, nes išgerta kava... Žiauriai norėjau šlapintis, tačiau kur – turėjau susirasti. Įsivaizduoti negalėjau, kad vyrui ir dukrai begeriant arbatą staiga ima drėkti lubos... Juo labiau to negalėjau įsivaizduoti ant kaimynų lubų. Dairiausi į visas puses, tačiau tamsoje nieko nemačiau. Pradėjo veržti galvą ir atrodė, kad pūslė tikrų tikriausiai sprogs. Nebegalėdama ištverti, pasinaudojau minute, kai besilinksminančiųjų būrelis buvo pašauktas valgyti torto: pradėjau apgraibomis eiti pasieniu stengdamasi rankomis apčiuopti ką nors, kas tiktų gamtiniam reikalui. Mašinos burzgimas kieme pranešė, kad turiu kuo greičiau susitvarkyti. Koja užkliuvo už geležinių įrankių, vos nepargriuvau, bet – laimė – ranka prisilietė prie kažkokio stiklinio daikto. Atsikėliau, apčiupinėjau atrastą stiklinį indą. Tai buvo įskilęs trilitrinis stiklainis, pripiltas šlykštaus dvokalo. Tiko... Padariau, ką turėjau padaryti, ir pajutau, kaip atlėgo įtampa galvoje. Vėl galėjau kontroliuoti judesius. Tyliai nuėjau prie savo „guolio”, virš kurio buvo stoglangis ir pro jį matėsi mėnesienos apšviesto debesies kraštelis. Išsitiesiau ant durų visu ūgiu. Bandžiau susigaudyti, kas dedasi apačioje. Iš pokalbio garsų supratau: po manimi – virtuvė ir joje kaimynai geria arbatą. Gerai... Paskui eis miegoti... Aš taip pat šiek tiek numigsiu ir išeisiu, kai apačioje bus tylu.

       Tylos laukiau ilgai...

       Kaimynų jaunimas su svečiais dar ne kartą lipo į viršų parūkyti...

       Paskui jaunuoliai klegėdami skirstėsi. Kažkuris pasiūlė dar nueiti į barą. Atsargūs žingsneliai pritipeno prie pat palėpės durų, jas kažkas vos vos stumtelėjo. Skląstis, užstumtas iš vidaus, nepasidavė. Kažkas pajudino spyną. Sustingau. Tas, kas apžiūrinėja spyną, turi suprasti, jog palėpė uždaryta iš vidaus. Jam natūraliai kils klausimas: o kas įsitaisė svetimoje palėpėje? Ant laiptų pasigirdo kiti tylūs žingsniai ir supratau, kad kaimynų duktė čia paskyrė pasimatymą. Iš garsų supratau, ką porelė be jokių žodžių daro. Visiškai, visiškai be žodžių, tarsi visiškai atbukusiais jausmais... nebesvarbu, kur ir kaip, svarbi tik pati lytinė iškrova. Varge, kaimynų mergaitei – ne daugiau kaip penkiolika... Man pasidarė baisiai gaila... Taip gaila, kad pradėjau verkti. Įsivaizdavau: iš aklinos tamsos mus stebi negimę vaikai, mūsų ir svetimi... Ir jiems taip pat... taip pat sunku. Kada nors šiuos žmones, kurie dabar čia, prie palėpės durų, tamsoje, stovėdami atlieka lytinį aktą, taip pat lydės jų negimę vaikai. Ir gal kada nors tai mergaitei taip pat skaudės širdis, smėlis, vanduo ir viskas, ką ji mato... Gal dabar ant laiptų jie pradeda gyvybę, kuria netrukus atsikratys, ir tada prasidės skausmas, kurį pakelti nepilnametė bus per silpna. Tada... Tada ji arba virs skaudančiu smėliu, arba nugrims į amnezijos būklę. Visi, kurie su ja kalbės, vaikščios, miegos... vaikščios, kalbės ir miegos su užmarintu žmogumi – negyvu, nejaučiančiu, sumedėjusiu... Ji kalbės, mąstys mintimis, kurios gyvena televizoriuje ar laikraštyje... Aš žinojau, kad taip bus.

       O siaube...

       Jaučiausi tarsi pati būčiau nematoma.

       Atrodė, tamsoje aplinkui mane knibžda pašaukti ir į šį pasaulį neįleisti...

       Kaip troškau, kad mano gyvenime nieko panašaus nebūtų įvykę, kad būčiau švari, nesusitepusi tuo kaltės krauju, bet aš ėjau... Lydima sanitarės ėjau koridoriumi, padėjau daktarui ant stalo voką su pinigais už narkozę, užlipau ant tos baisios kėdės... Pati užlipau. Neišdrįsau paprieštarauti poniai, kuri mėgo dėvėti tunikas iš brokato su kaput morton spalvos gėlėmis...

       Sapnas, kurio niekada nebuvau užmiršusi ir kuris taip ryškiai sugrįžo šiandien po pietų ant Trijų kryžių kalno, rūsčiai paliudijo, ką esu padariusi. Iš tiesų, aš pati... pati daktaro rankomis, aštriomis replėmis atskyriau dukters galvą nuo stuburo, perkirpau kraujagysles, atplėšiau galvos odos gabalą. Nebeabejojau, jog ten buvo duktė. Aš nužudžiau savo dukterį...

       Viešpatie, kodėl kitos nesapnuoja?..

       O iš kur aš žinau? Gal taip pat sapnuoja?..

 

       Už durų jau nebebuvo jaunų žmonių, net negirdėjau, kada jie nubėgo.

       Mintys ir vaizduotė kurstė mano neįvykdomą troškimą sugrįžti atgal dvidešimt penkerius metus, kai buvau laiminga, išnešioti ir pagimdyti pirmagimę dukrą. O paskui antrą, trečią...

       Mintys ir vaizduotė sirgo nebepagydomai.

       Buvau kaip sudaužyta, sulaužyta, pervažiuota automobilio ratais. Tarsi suvažinėta katė... Kažkas turėjo mane atrasti, parsivesti, nuprausti ir paguldyti į švarų patalą, girdyti arbata, glostyti, kalbėti švelnius žodžius, kad suaugtų mano kaulai, raumenys, jausmai, mintys, pojūčiai... Bet supratau, kad niekada taip nebebus. Net jei dabar išeičiau iš slėptuvės ir nusileidusi laiptais atsirakinčiau savo buto duris, mane pasitiktų sarkastiški namiškių žodžiai... Bet mylėjau namiškius... Nieko, be jų, neturėjau. Neįsigijau net draugų... Ta siaubinga paslaptis mane uždarė namuose, privirino, prilitavo prie vyro. Prie vienintelio, kuris viską žinojo. Dabar palėpės tamsoje atmintis nušvito – kad ir su kuo bendraudavau, vis jausdavau, kad apsimetu, kad stengiuosi būti tokia kaip visi. Ne, po to nebesijaučiau esanti tokia kaip visi. Pastangos pasikeisti man buvo per sunkios. Namiškiai man liko vieninteliai...

       Apačioje trinktelėjo durys. Kieme suburzgė mašina. Žinojau, jog jie nori užklupti mane dirbtuvėje, jie neįsivaizduoja, kad galiu būti kitur. Manęs neradę, jie važiuos ten dar ir dar kartą... O kai kada nors susitiksim – juk vis tiek susitiksim, – jie pyks ant manęs.

       Iš tiesų... Juk kada nors susitiksim...

       Turiu atrodyti tvarkinga. Rytoj turiu eiti į darbą.

       Bet manęs ten ieškos... Jau ieško.

       Nenoriu!

       Nenoriu nenoriu nenoriu!

       Neisiu į darbą.

       Paskambinsiu ir pasakysiu, jog kelias dienas neateisiu į darbą...

       Mašina grįžo, paskui vėl išvažiavo... Man skaudėjo į lovos kraštą sutrenkta nugara. Jei ne skausmas, tikriausiai būčiau nusileidusi žemyn... Man buvo gaila jų, juk naktimis nemiega. Taip pat supratau, kad moterys, šitaip sugrįždamos, pasmerkia save amžinam žeminimui ir mušimui. Mušimui... Kaip siaubingai skamba... Bet supratau, kad moteris nepyksta dėl smurto – jai tik skaudu. Kai pajunta kenčiant agresorių, savų nuoskaudų nebepaiso – identifikuoja savo kančias su jo kančiomis. Jos pašaukimas rūpintis ir ji rūpinasi iki galo – ne savimi... Tikriausiai taip elgiamės nuo tų laikų, kai gyvenome Afrikoje ir iš molio drėbėme lūšneles. Jiems. Tada jie medžiojo mamutus. Mamutai išmirė, o mes savo darbą tebedirbame – tebesirūpiname... Kažkas mus užhipnotizavo milijonams metų. Turiu pabusti iš hipnozės, iš narkozės, iš amnezijos... Turiu suvokti save realiai, realiame pasaulyje, realią savo problemą. Turiu pati sau padėti. Ne, negaliu grįžti. Dėl jų. Ypač dėl dukters... Turiu ieškoti pagalbos.

 

       Rytas atėjo per daug greitai. Jie vėl išvažiavo, ir aš išslinkau iš palėpės.

       Skubėjau, sukau gatvelėmis taip, tarsi bandyčiau suklaidinti persekiotoją... Vėl išėjau į aikštę, bet ant laiptelių prie Arkikatedros nebeprisėdau, nebenorėjau sutikti niekšo, kuris pamišėliškai manipuliuoja moterų skausmu, sodina jas ant akmeninio falo ar kliedi apie vaikų reinkarnacijas Lotynų Amerikoje. Pasukau link upės ir, perėjusi Žaliąjį tiltą, pėsčiomis nuėjau į turgavietę, kurioje prekiautojai jau užsiiminėjo vietas, dėliojo ant prekystalių ankstyvąsias daržoves, tempė ryšulius, maišus, pintines. Įsmukau į ką tik atidarytą kavinę. Atsisėdusi pajutau, kad sukasi galva. Netoliese įsitaisę čigonai rankomis plėšė keptą karštą vištą. Aš taip pat turėjau pavalgyti. Nevalgyti, nemiegoti ir nuolatos kęsti stresą buvo pavojinga. Protu supratau, mano būsena – padidinto streso būsena. Nenorėjau nugriūti gatvėje. Užsisakiau žalios arbatos ir ketvirtį keptos vištos. Pagalvojau – kokia laimė, kad kišenaitėje turiu pinigų. Atlyginimas pravertė. Vištą valgiau rankomis kaip čigonai, pritrūko servetėlių, rankos liko taukuotos. Tualete jas nusiploviau ir ilgai vėdavau, kad nudžiūtų – elektrinis džiovintuvas neveikė. Prie turgavietės įlipau į troleibusą, nuvažiavau per visą miestą iki žiedo, iš ten grįžau atgal. „Užmušinėjau“ laiką. Važiuodama šiek tiek prisnūdau. Pabudusi pasijutau kaip kokia nelegalė – ne, šitaip nieko nenuveiksiu. Mano problema ne tokia, kurią galima būtų išspręsti pavalgius keptos vištos. Reikėjo pasijusti savimi ir turėti daug laiko. Privalėjau ką nors sugalvoti.

       Atsidūriau „Europoje“. Prabangus prekybos kompleksas su poilsio zonomis, kavinėmis, prekybos salėmis man tiko. Čia buvo ir kur nusiprausti. Užėjau į grožio saloną ir pasakiau, kad noriu kokios nors gaivinančios vonios.

       – Prašau, pažiūrėkite, esu baisiai pavargusi – ką tik grįžau iš kelionės ir tokia nenoriu niekam rodytis. Bet vonioje nenorėčiau užmigti.

       – O, nesijaudinkite, pasipliuškenusi šioje vonioje būsite kaip naujai gimusi, – sučiauškėjo maloni mergaitė. – Tikrai neužmigsite, ši vonia tonizuoja. Pirmiausia užeikite į dušą, nusiprauskite...

       Man to ir tereikėjo. Gerai nusiprausiau, išsiploviau plaukus ir atsiguliau į kvepiančią vonią.

       Gulėjau vonioje ir galvojau, kaip gera būtų joje nuskęsti... Labai maloniai kvepėjo kažkoks eterinis aliejus. Nesupratau, ar kvapas sklinda iš aromatizuoto vandens, ar nuo spalvotais dūmais apsigaubusios degančios apvalios kaip rutuliukas žvakės. Kažkur toli tyliai skimbčiojo krintantys lašai... Jutau, kad atsipalaiduoju, mažėja įtampa, mintys darosi ramesnės, koncentruotos, kūnas nori judėti, veikti. Pirmiausia, ką privalau nuveikti – susiplanuoti savo ateitį. Turiu pasiruošti susitikimui su dukra ir vyru, jie turi pamatyti mane kitokią – savarankišką ir nepriklausomą nuo jų požiūrio į mane... Turiu nuspęsti, kur gyvensiu. O paskui... Paskui turiu susirasti ką nors, kas padėtų mano sielai. Kas padėtų ištverti. Juk į molekules niekas manęs neišskaidys, turėsiu gyventi. Beje, gal ir molekulėms skauda... Gal žmogus yra kažkas, kas yra kiekvienoje molekulėje... Gal žmogus yra, kas išlieka, net jei molekulės sunaikintos... O Viešpatie...

       Gulėdama vonioje susidėliojau, ką turiu artimiausiomis valandomis padaryti, bet vidinis virpulys tebekrėtė, nuo jo plazdėjimo širdis tapo didelė didelė, mintys atsimušinėjo į jos sieneles sukeldamos sunkiai įvardijamą skausmingą pojūtį: aš čia lepinuosi, o kažkam, kas nebėra nė molekulės, tebeskauda, ir tas kažkas – mano duktė...

       Kada prasidėjo tas košmaras? Kad man blogai nuo to, ką padariau, jaučiau iš pat pradžių. Bet kada prasidėjo tie sapnai, balsai, verksmas?..

       Mirus vyro motinai?.. Žinoma, tada.

       Ji stovėjo ant šiapus–anapus ribos ir saugojo, kad manęs nepasiektų net verksmas to, kas nebėra net molekulės, tačiau tebėra mano duktė... Ką ji darė – toji, kurios nebėra? Visą tą laiką – ką ji darė?..

       Veržėsi į mane?

       Tikriausiai... Jei dabar ją girdžiu.

       Kaip, kokia jėga ji turėjo veržtis, kad prasibrautų į mano sąmonę pro moterį didžiulėmis krūtimis, pro moterį, kurios balti porcelianiniai dantys nuolatos spindėjo tarp kraplako spalvos lūpų – tarsi rožyne...

 

       Išėjau iš grožio salono ir per parduotuvės „Only“ saloną pasukau kavinės link. Žvilgtelėjau žemyn...

       Apačioje po dirbtine palme, šalia kurios iš dirbtinės uolos čiurleno šaltinėlis, sėdėjo...

       Nė su kuo nebūčiau sumaišiusi – tai buvo mano vyras.

       Pasirėmiau ant kabančios galerijos turėklų – iš čia pirmas aukštas kaip ant delno – ir norėjau suprasti, ką matau. Mano vyras sėdėjo su moterimi. Žiūrėjau į juos ir stebėjausi – nejutau, jog tai mano vyras sėdi su kita moterimi; tiesiog vyras sėdi su moterimi, ir tiek. Jis kažką jai kalbėjo gestikuliuodamas, vis pridėdamas ranką prie širdies. Supratau: taip jis išreikšdavo, kad yra pervargęs, išvestas iš kantrybės, išvarytas iš proto, taip kentėti „daugiau nebegali“, o ji įdėmiai jo klausėsi. Ji buvo mano metų, kiek apvalesnė, skoningai dažytais plaukais. Mačiau, kaip ji atidarė brangią odinę rankinę ir, išėmusi iš jos buteliuką, padavė mano vyrui kažkokį žirnelį ar tabletę. Jis įsidėjo į burną. Neabejojau, kad rankinuke matau fonendoskopą. Gydytoja... Ji jam tiko. Jis naktį nemiegojo – nerimavo dėl savo nestabilios žmonos, – o dabar ji atėjo gelbėti jo nuo širdies smūgio! Ne, širdies smūgis jo neištiks, bet tegul gelbstisi...

       Ką dabar veikia mano nešvelnioji duktė?..

       Ką veikia mano vaikas, pakėlęs ranką prieš motiną?..

       Ką veikia mano atžagarioji, stiprioji, užgrūdintoji ir stabilioji duktė?

       Dabar man buvo jos labai gaila. Ji nežino, kad nebėra vienintelė jos nelaimingo, stabilaus tėvo gyvenime. Jis vieną dieną pateiks jai staigmeną. Kai manęs nebebus...

       Kodėl nebebus?

       Iš kur ta mintis atsirado – kodėl manęs nebebus?

       Mirsiu?

       Nežinau...

       Nusižudysiu? Argi? Aš – nusižudysiu?

       Ne...

       Ne? Kas man sako tą „ne“?

       Ne...

       Tai mano mintis?

       Ne...

       Pajutau, kad šios mintys gali būti išprotėjimo vaisiai. Beprotė gali atrodyti ir taip, kaip atrodo šį rytą trečiame prekybos centro aukšte atsirėmusi į kabančios konsolinės galerijos turėklus stovinti moteris – paprasta, apsimovusi džinsais, languota vyriškų baltinukų stiliaus palaidinuke, trumpais apyšviesiais plaukais... Beprotybė gali reikštis pačia paprasčiausia forma, pavidalu, išvaizda. Tai jos maskuotė. Kad ji sutaptų, neatskiriamai sutaptų su tuo, kuo apsimeta. Tada – baigta. Pragaras. Tada tiktai kentėsiu, ir su jų, sėdinčių apačioje, realybe manęs niekas neberiš. Būsiu pragare. Man liks viena vienintelė kančia iš to, ką patyriau per visą savo gyvenimą...

       Ne...

       Ką reiškia šis „ne“ ir kas man prieštarauja? Aš išprotėjau? Dėl nuovargio... Išprotėjau...

       Ne...

       Viskas!

       Sparčiu žingsniu nuėjau kavinės link. Netrukus jau sėdėjau prie pat stiklinės sienos, ir pusė miesto driekėsi po mano kojomis. Buvo jau gerai įdienojęs rytas, ir netolima praeitis – palėpė, prišlapintas įskilęs stiklainis, čigonai, murzinomis rankomis plėšantys vištą, snaudulys troleibuse – nutolo. Iš tiesų nutolo. Išprotėjimo baimė laikinai užgožė realybę. Paprašiau Milano salotų, kavos Late ir dar – pasilepinimui – vanilinio kriaušių pyrago. Išsiėmiau iš kuprinės kišenaitės užrašų knygutę ir užsirašiau:

       1. Nueiti į darbą ir paprašyti savaitės neapmokamų atostogų asmeniniams reikalams sutvarkyti.

       2. Nedelsiant susirasti psichologą arba aukšto rango tolerantišką dvasininką.

       3. Grįžti namo, pasakyti, jog laikinai persikeliu gyventi į dirbtuvę, kad jie nebeieškotų manęs ir ramiai naktimis miegotų.

       4. Jei pavyks pasikalbėti su vyru, pasakyti jam, kad jis gali laikyti save laisvu, gyventi savo gyvenimą ir nelaikyti manęs jokia savo laisvės kliūtimi.

       5. Bet kokia kaina išspręsti savo pojūčių problemą.

       Bet kokia kaina, bet kokia kaina, BET KOKIA KAINA. Nebenorėjau girdėti, jausti, matyti to, ko nemato, negirdi, nejaučia kiti. Norėjau užmiršti.

       Užmiršti... Baigta. Taškas.

 

       Pasiryžimas davė vaisių.

       Jau daug metų dirbau eksperte vienoje tarnyboje, ta tarnyba įvertina, ar privačių asmenų į užsienį išvežami meno kūriniai neturi ypatingos meninės vertės, kuri sudaro nacionalinės kultūros paveldo dalį. Pajutau, kad man nesunku nueiti į darbą lyg niekur nieko ir parašyti pareiškimą. Taip ir padariau. Darbo buvo nedaug ir lengvai gavau neapmokamų atostogų. Bendradarbiai buvo ypač supratingi. Pasiėmiau iš stalčiaus keletą žurnalų – bus dirbtuvėje ką pavartyti – ir ruošiausi išeiti, kai šefas atidarė duris ir tyliai kryptelėjo galvą: užeik...

       – Nežinau, ką daryti – tavo vyras pas mane užėjęs prašė paskambinti, jei ateisi... – su šefu sugyvenome gerai, jis akivaizdžiai mane palaikė. – Supranti, tavo vyras čia visko prišnekėjo...

       – Neįsivaizduoju, – aš patraukiau pečiais.

       – Na mums irgi pasirodė įtartina... Jis sakė, kad tau reikia gydytis, bet tu nesutinki... Na, kad tau ne visai gerai...

       – Kas negerai? – apsimečiau nesuprantanti.

       – Na tik tarp mūsų, – šefas mane užjautė. – Kiek mes tave pažįstame, mums nekilo jokių įtarimų dėl tavo sveikatos. Mes nesikišime į šeimyninius reikalus... Bet tu žiūrėk... Jis kalbėjo, kad tau sanitarus... Na supranti – iškvies sanitarus ir išveš į psichiatrinę. Mes jam sakom: dabar priimtas įstatymas, kad, be paties žmogaus sutikimo gydytis, negalima to padaryti. Atrodo, įtikinom... Bet tu žinok...

       – Liaukitės, – apsimestinai numojau ranka, – neabejoju, kad esu sveikesnė už jį. Pažiūrėk, – ir, atraičiusi palaidinukės rankovę, parodžiau kraujosruvas ant rankų. – Tai padarė tas psichiškai stabilusis...

       – Po velnių!.. – nustėro šefas. – Niekada nebūčiau pagalvojęs!.. Toks ramus atrodo... Na matai, tie šeimyniniai konfliktai paslaptingi. O toks ramus žmogus atrodė...

       – Ramus, kai miega nusigręžęs į sieną, – pasakiau kadaise girdėtą posakį, bet akimirksniu nutariau, jog namo neisiu, pasidarė šlykštu.

       Mintyse pamačiau savo vyrą kraplako spalvos dažais ištepliotais baltiniais, švarku, rankomis...

       – Ką tu pasakysi, ką tu pasakysi, – kartojo apstulbęs šefulis. – Tu kur nors išvažiuok. Niekam nesisakyk ir dink į kokią sanatoriją dviem savaitėms. Nori? Į Dailininkų kūrybos namus, į pajūrį? Tuojau paskambinsiu – juk tavo kursiokas Tapybos katedros vedėjas; užsakysim kambarį mūsų įstaigai, atiduosim tau, ir važiuok... Tegul pasiunta teroristas... Koks žmogėdra – ką tu pasakysi!.. O mums čia kad priskiedė – pabėgai iš namų, gali nusižudyti...

       – Ačiū. Paprašysiu to kelialapio, jei sugalvosiu... Dabar noriu reikalus susitvarkyti. Noriu apsispręsti...

       – Jei reikės pinigų – mes tau premiją!.. Atsimink, – jis išlydėjo mane laiptais į pirmą aukštą.

       – Nusižudyti? Na jau ne, – nusijuokiau eidama į gatvę. Per daug neestetiškas poelgis... Jei jau bus visai blogai, sugalvosiu kokį tobulesnį performansą...