Gatvė užliejo šviesa ir garsais.

       Pasaulis, kuriame ką tik nebuvo manęs, pamaniau ir stabtelėjau galvodama, kur eiti.

       Vėl turėjau susikaupti...

       Kaip iš tiesų yra – ar vyras rimtai mano, kad aš psichiškai nesveika, ar jam šitaip šnekėti patarė jo gydytoja? Labai reikėjo žmogaus, su kuriuo galėčiau pasikalbėti taip kaip su savim. Negi nėra nė vieno, kuriam galėčiau pasakyti, kas man atsitiko? Atsitiko ir atsitinka. Atsitinka ir atsitinka, ir atsitinka... Kas dar atsitiks? Kas reguliuoja mano padėtį, gyvenimo aplinkybes? Na gerai, jis mane trenkė į lovą, aš išėjau. Na – išėjau... Išėjau nežinodama, kur eiti... Ar maža kas taip išeina iš namų, kuriuose nuolatos jaučia skausmą? Ko čia vaikytis žmogų? Kam mane vaikytis? Ar aš kliudau? Ar aš jo dalis? Ar jis turi man kokią nors galią – mano kūnui, mano žodžiams?.. Juk tai, kokia esu, nepriklauso nė nuo manęs – tiesiog tokia esu, ir tiek. Na... taip reaguoju, taip mąstau, taip elgiuosi... Kita elgtųsi kitaip, o aš – taip... Nepatinka – išėjau. Kam mane nuolatos reguliuoti? Jau prireguliavo jo motina... Argi tik motina? Jis juk viską žinojo, jis leido, jis irgi toks pat... Jis irgi kaltas. Bet kodėl jis negirdi? Kodėl girdžiu tik aš viena?..

       Kodėl jis negirdi?

       Nepadės...

       Todėl, kad nepadės?

       Nepadės...

       Nepadės?

       Sustojau ir įsiklausiau. Tyla...

       Mintys tokios, tarsi su kuo nors kalbėčiausi... Kelintą kartą?

 

       Ėjau gatve negalvodama, kur nueisiu, bet prieš akis vis iškildavo brangus atvertas rankinukas, kuriame gulėjo fonendoskopas; šmėsteldavo kraplakas ant vyro batų, – ant baltinių ir rankų dėmių nebebuvo... Žinoma, jie dabar bandys mane pareguliuoti taip, kad neturėtų jokių nemalonumų. Jie dviese prieš mane vieną ir jei vienas jų – medikas, aišku, mano padėtis nėra labai saugi... Ir vėl – reguliuos fonendoskopė, o jis stovės tarsi šone... Atsiprašau – jeigu jie trise... Juk duktė jo pusėje...

       Bet gal ir aš... ne viena?..

       Gal mes taip pat dviese? Gal mes – dviese?

       Dviese... – kaip aidas atliepė iš mano esybės gilumos, – dviese...

       Gal mes iš tikrųjų – dviese... Aš ir ta, kuri verkia?

       Dviese...

       Keistas būdas mąstyti...

       Mąstyti dviese...

 

       Staiga – kojos pačios nunešė – pasijutau beeinanti per stačiatikių vienuolyno kiemą. Ten, gilumoje... Dar būdama studentė atradau šią vietą. Tiesiog vaikščiodama po miestą. Įstojus į Dailės akademiją pradėjau klaidžioti visokiais užkaboriais, išnaršiau senus kiemus, stovėdavau tarpuvartėse po arkomis; norėdama sužinoti, kaip rezonuoja mano balsas, atsistojusi siaurame kaip šulinys kiemelyje šaukdavau draugę, kuri čia niekada negyveno ir kurios apskritai neturėjau, sėdėdavau šventoriuose, tarsi prašyčiau išmaldos ar ko laukčiau...

       Taip atradau šią vietą.

 

       Kartą temstant ėjau pro šalį ir sustojau perskaityti, kas parašyta ant vartų, už kurių kiemo gilumoje stovėjo didelis šventyklos pastatas su auksiniais kupolais viršuje. Pradėjo mušti varpai... Pasukusi galvą pamačiau, kaip juodais ilgais drabužiais apsirengę vyrai ir moterys lenda iš ilgų pastatų ir kiemo pakraščiais juda link šventyklos, virš įėjimo į ją buvo senovinė freska, trijų šventųjų atvaizdai... „Šventosios Dvasios vienuolynas“, – buvo parašyta senąja slavų kalba virš vartų arkos. Supratau, kad juodais drabužiais apsirengę žmonės buvo vienuoliai, – niekada nebuvau mačiusi vienuolio iš arti – jie judėjo kaip drugių lėliukės, kurios nestebi pasaulio ir gyvena tik savyje... Vienuoliai taip pat stebėjo tik sieloje vykstančius procesus, tai buvo matyti. Vaikščiojau aplinkui, praėjau keletą kartų pro šalį ir jau beveik visai sutemus neištvėrusi pasukau pro vartus į kiemą...

       Atidariau sunkias duris. Už jų buvo dar dvejos – šonuose. Keli laiptukai ir – paskutinės durys, bet šios buvo atdaros. Nedrąsiai įžengiau į vidų ir sustojau beveik ant slenksčio, šventovė buvo nematyta ir neįprasta, visai ne tokia, kokios yra mūsų bažnyčios. Didelė erdvė, kolonos, piliastrai, viršuje – kupolas, o ten... Iš aukštybių į mane žiūrėjo spalvotos figūros. Viena jų turėjo rankoje melsvai švytintį kardą. Prisimerkiau ir perskaičiau: Archangel Michail... Prie kitos figūros buvo parašyta: Gavriil...

       Į mane žvelgė arkangelai.

       Stovėti buvo nepatogu, juo labiau, kad žmonių buvo mažai. Viena moterėlė atsiklaupusi žegnojosi plačiu stačiatikių kryžiumi ir po kiekvieno persižegnojimo kakta lietė žemę. Vyriškis, dar nesenas, apžėlęs didele barzda irgi žegnojosi, tik stovėdamas. Kelios vienuolės bejausmiais amžiaus nepasakančiais veidais sėdėjo pakraščiuose, o kelios jų toli priekyje, kairėje pusėje už kolonos, giedojo: „Gospodi pamiluj, Gospodi pamiluj, Gospodi pamiiiluuuuj.“ Čia atsitiktinių žmonių būti negalėjo ir aš nenorėjau tokia atrodyti. Vidury šventovės pamačiau žmogų, kylantį tarsi iš žemės. Įsižiūrėjau į prieblandą – ten buvo žemyn vedantys laiptai...

       Apsisprendžiau – man tą erdvę reikėjo pažinti. Žengiau. Nesidairydama nuėjau link laiptų ir ėmiau leistis žemyn.

       Atsivėrė žema, spindinti ikonų auksu patalpa, kurios viduryje stovėjo platus karstas, – išsyk supratau, kas jame. Iš šonų degė keturios lempelės. Kvepėjo smilkalai. Apėjau aplinkui ir sustojau – prie gulinčiųjų karste kojų. Štai tikras mauzoliejus, pralėkė mintis. Įkandin manęs laiptais nusileido sulinkusi vienuolė, persižegnojo ir pasuko link manęs. Atsistojo greta, tris kartus persižegnojo ir pabučiavo stiklą ties kiekvieno karste gulinčiojo kojomis.

       – Vy tože možete priložitsa, – tyliai pasakė ji man, pastūmė stiklą aukštyn, ir aš pamačiau baltomis kojinaitėmis ir vyšninės spalvos aksominiais bateliais apautas kojas.

       – Eto mučeniki, oni vaši, – ji vėl pasakė.

       – Otkuda vy znajete, kto ja? – daugiau nieko nesumojau paklausti, jaučiausi taip, tarsi stovėčiau nuoga prieš rentgeno aparatą.

       – Po povedeniju vidno, spasi vas Gospodi, – tarė vienuolė, pažiūrėjo į mane ir nuėjo. Pakilo laiptais į viršų. Aš pakėliau ranką ir paliečiau paties mažiausiojo kankinio koją – ji buvo sulaužyta.

       Paglosčiau visų trijų kojas.

       Stovėjau ir atsargiai dairiausi, atrodė, kad žvilgsniu galiu ką nors sudaužyti ar nuo sienos numesti auksu spindinčią ikoną, todėl dairiausi labai atsargiai, nesulaikydama žvilgsnio vienoje vietoje. Pirštų galai tebejautė sausus kaulus po kojinaite. Perliejo nepatirtas didingas graudulys, pasilenkiau ir, savaip persižegnojusi, pabučiavau visų trijų kojas, vėl persižegnojau, – mačiau, taip darė vienuolė. Paskui žengiau į šoną ir atsisėdau ant sumūryto sienos nišoje suolo. Jutau atlikusi tai, ką privalėjau, – pažinau šią vietą, mes jau žinojome viena apie kitą – kapavietė ir aš...

       Sėdėjau, apie nieką negalvojau, tik akys fiksavo iš ikonų į mane žvelgiančius veidus. Visi jie buvo tamsūs ir žiūrėjo tiesiai man į akis. Buvau kažkur, kažkada, kažkaip – tai netilpo į šios dienos realybę.

       Vėl pasigirdo žingsniai, tai ta pati vienuolė nulipo laipteliais žemyn. Pakartojusi ritualą, kurį atliko ir mane atlydėjusi, ji priėjo prie manęs ir ištarė:

       – Možete počitat’ o svoich, kakije sviatyje oni byli – na stene napisano.

       – Na stene? – mechaniškai perklausiau.

       – Da von, v ramočke, – ji bakstelėjo pirštu į paauksuotą rėmelį, kabantį ant sienos, ir vėl išėjo.

       Priėjau ir perskaičiau.

       Atsigręžiau ir mintimis su kankiniais atsisveikinau. Kai laiptais užlipau į šventovę, joje vyko pamaldos. Žmonių jau buvo daugiau. Įsimaišiau į minią ir stebėjau apeigas atliekantį šventiką. Dvelkė stiprus smilkalų kvapas, – vienas šventyklos patarnautojų ėjo ir mojavo smilkytuvu. Žmonės būrėsi į vidurį, kad juos apsmilkytų.

       – Ujdi s kruga, tebe ne pozvoleno, – kažkas nutvėrė mane už rankovės ir patempė atgal.

       – Netrogajte dušu, kotoraja iščet Boga, – probalsiu pasakė smilkantysis, ranka palietė mano pečius, švelniai stumtelėjo vidurin ir apsmilkė mane.

       Nežinojau to apsmilkymo prasmės, bet į gatvę išėjau kaip apsvaigusi.

       Tokia buvo mano pirmoji pažintis su Trimis Vilniaus kankiniais. Daugiau niekada nekėliau ten kojos – man atrodė, jog viskas, kas vyksta ten, – per daug rimta ir paslaptinga.

       Tačiau dabar... Dabar staiga supratau, kad tik ši vieta man padės, tik čia atrasiu kokį nors barzdotą, ilgu drabužiu apsirengusį žmogų, kuris išmano daug daugiau negu aš, ir jis, man atvėrus savo paslaptį, pasakys. Na pasakys...

       Supratau, kad nežinau, kaip įvardyti tai, ko noriu... Norėjau, jog būčiau nenusikaltusi tai verkiančiai mergaitei. Norėjau, kad nebūčiau taip baisiai jos nuskriaudusi, – neatėmusi iš jos visko, ką pati turiu, regiu, girdžiu ir jaučiu.

       Tačiau žmonės, ypač jei tie žmonės vyrai... Jie juk negalės nieko pakeisti. Niekas nieko negalės pakeisti...

       Tebeieškojau išsigelbėjimo – tai buvo maksimalistinis mano troškimas... Na, o minimalistinis? Kaip gyventi toliau?.. Gal tai gali kas nors pasakyti, patarti, pamokyti?.. Tie dvasininkai, tie šventi žmonės, tie maldininkai, vienuoliai?.. Jų pareiga žmones gelbėti... Jie turi žinoti, ką man patarti.

       Įėjau į šventovę ir atsisėdau... Atsisėdau prie durų ir pakėliau akis aukštyn, iš kur į mane žvelgė arkangelai. Pajutau ramybę, kurios išsigandau. Išsigandau, kad dar pusvalandis, ir mano pagrindinis tikslas pakalbėti su kuriuo nors dvasininku žlugs – sėdėsiu, pamiršusi net, ko atėjau, ir žiūrėsiu priešais save, klausysiuosi „Gospodi pamiluj, Gospodi pamiluj, Gospodi paamiiiluuuuuuj...“ Pakilau ir ėjau pasieniais sustodama tai prie didelių, tai visai mažyčių ikonų... Prie vienos ikonos sėdėjo sena, mažytė susitraukusi senė, ji kažką piktai man burbtelėjo, bet nesupratau ką. Ji dar kartą įsakmiai ir piktai sušnypštė ir kaire ranka mostelėjo, tarsi kažką iš saujos mestų į mane. Pasidarė skaudu. Ką aš jai padariau, kodėl ji varo mane iš čia?

       – Ujdi, nečistaja sila, vo imia Otca i Syna, i Sviatovo ducha, amin, – žegnojo mane senė.

       Atidžiai pažvelgiau į ją – susitraukęs raukšlėtas veidas, kaip kumštelis...

       – Ne ujdu, – pasakiau senei, – ne ujdu i ne ujdu.

       Senė persižegnojo ir grūmodama ėmė kažką nesuprantamai šnekėti.

       – Ujdioš, sgineš i isparišsia, – beveik suriko iš savo vidurių net susilenkdama.

       Ji neapkentė nepalyginamai nuoširdžiau negu meldėsi.

       – Ne ujdu, – pasakiau senei ir pasitraukiau nuo jos toliau.

       Į mane žvelgė taurus, kupinas ramybės ir šviesos, veidas. Sustojau prie ikonos.        – Ty čto, opiat’ proklinaješ prichožan, staraja? Usmiris’ i poklonis’ božej vole, a to archimandrita pozovu. Chram Božij, a ne tvoj sobstvennyj, – išgirdau kitą moterį barant senę.

       – Ona ne pravoslavnaja, bez golovnovo ubora, – niurzgė senė.

       – A pravila ty ustanovila? Tak i ne vmešyvajsia! Možet čeloveku nado. Počemu vygoniaješ? Vsio skažu archimandritu. Mne nastavleno za taboj smotret’, čtoby ne vredila liudiam...

       Klausiausi pokalbio. Klodų klodai vėrėsi po kiekvienu sakiniu. Klodai man nepažįstamo gyvenimo ir santykių.

       – Eto prisviatoj Sergij Rodonežskij, molis’ jemu, čtoby razum byl jasnyj i preuspela v nauke, – mano gelbėtoja jau buvo greta, – ne obraščaj vnimanija, ejo prokliatija ne deistvujut. No lučše idi v druguju storonu, k triom svetym, oni vaši. Paklusniai nuėjau, kur moteriškė mane vedė. Jos rankoje buvo platus šepetys grindims valyti.

       – A eto – Božja mater’ Skoroposlušnica, ona molitvy liudej samym bystrym putiom otnosit k Gospodu Bogu...

       Sustojau prie ikonos, įsižiūrėjau... Tai buvo rami jauna motina... Rami, nes ant jos rankų buvo...

       Persižegnojau, pabučiavau kūdikėlio kojas ir skubiai pasitraukiau. Ko galėjau prašyti romios moters su kūdikiu ant rankų? Tai, ko reikėjo man, buvo nepasiekiama. Ji negalėjo pakeisti mano gyvenimo. Gal ji galėjo suteikti ramybę, bet ar tai būtų teisinga? Ar būtų teisinga man būti ramiai, kai ji, mano duktė... Net prašyti to neišdrįsčiau...

       Atsisėdau prie trijų kankinių, – tiesiog susmukau. Degė lempelė... „Antonij, Joan, Jevstafij“ – virš kiekvieno galvos buvo užrašyti pravoslaviški baltų vardai. Jau žinojau jų istoriją. Tragiškai baigėsi jų pasiryžimas atnešti kitokį tikėjimą į senovinę pagonių lietuvių šventyklą... Jų mirties vieta buvo čia pat – kitoje gatvės pusėje. Ąžuolai, ainiai tų, po kuriais šie tikratikiai buvo nužudyti, dar tebeaugo kieme už arkos su Apvaizdos akimi...

       Per skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo karštos, degino veidą ir graužė akis. Per sunki mano našta. Man nereikia „preuspet’ v nauke“, aš nežinau, kaip melstis trims kankiniams. Aš suvis nežinau, kaip žodžiais pasakyti savo norą, nes jis čia neišpildomas, o ten, kur yra ji... Nežinau, kas ten yra. Gal ten kiekvienas esame po vieną?

       Po vieną? Amžinai?.. Nuo tos minties ėmiau kūkčioti, nes amžinybės suvokti negalėjau... Trys kankiniai žvelgė į mane – raudančią – iš paauksuotų rėmelių, vėl priėjusi moteris su šepečiu purtė, glostė, kažką man šnekėjo. Ta vieta buvo tinkama išsiverkti...

       Matyt, verkdama šnekėjau.

       – Anuka, perestan’ rydat’, – išgirdau vyro balsą.

       – Eto naš archimandrit, – sušnabždėjo valytoja man į ausį...

       – Ujdi, Serafima, ostav’ žaždujuščiuju uspokojenija... – vyro balsas buvo duslus ir tvirtas.

       – Rasskaži, čto slučilos’? Muž brosil? Vyslušaju tebia i pomolius’, ibo znaju, kak molitsa... Ty ne pravoslavnaja. Počemu iščeš pokoja zdes’?

       Pasakojau nerišliai ir užsikirtinėdama – kaip kadaise netikėtai atradau šią vietą ir kaip dabar pačios kojos čia atnešė. Pasakojau apie verkiančią mergaitę... Apie namus, vyrą, dukrą ir apie tai, ką kadaise padariau.

       – Uspokojsia. Ty kreščionnaja? Da? Togda vsio v poriadke. Po novym zakonam katoliki i pravoslavnyje – ta že samaja vera, krome nekotorych otličij... Skažu tebe tak: i chorošo, čto ne rodila. Takoje vremia nastalo, čto abort uže ne javliajetsia bol’šim grechom – seičas stremiatsa k vooploščeniju vsiakije durnyje duši – duši samoubijc, narkomanov, kotorych nebesa ne prinimajut, vsiakich zlodejev, vorov i ubijc... Raz nebesam takije ne nužny – ne nužny i našemu miru. Idi s Bogom, rabotaj, pomiris’ s mužem... Živi, liubi dočku, pomolimsia za tebia i za tvoj grech, čtoby on byl otpuščen, no povtoriaju – inogda lučše ne rodit’, čem vypustit’ na svet vorovku ili prostitutku...

       Jis peržegnojo mane ir atkišo savo ranką su dideliu žiedu. Supratau, kad turiu jį pabučiuoti ir pabučiavau.