Kai jo žingsniai nuslopo, supratau, kad kliedžiu.
Kas mane čia atvedė? Kas su manimi kalbėjosi? Iš pradžių ta senė, paskui – archimandritas... Nepatikėjau nė vienu jo žodžiu, staiga pajutau, kad klimpstu vis gilyn, bet išeiti iš čia nebeturėjau jėgų. Pažvelgiau į viršų – iš aukštybių tiesiai į mane žvelgė arkangelas Gabrielis. Neturėjau ką jam pasakyti, nieko ir iš jo nelaukiau. Atsisėdau ant grindų ir padėjau galvą ant suoliuko. Tiesiai prieš mane buvo grindų mozaika su senoviniais elementais – ji pasirodė man artima. Tikriausiai užsnūdau.
– Detka, prosnis’, prosnis’, – mano petį purtė moteris su šepečiu, – vest’ chorošaja dlia tebia.
Jau žinojau, kad viskas, kas čia vyksta, – misterija, kurioje dalyvauja religija ir žmogaus sąmonė. Dievas, žinoma, yra, tačiau Dievas – visai ne tai, kaip Jam atstovaujama čia... Nieko nelaukiau iš misterijos tęsinio. Nieko – sau... Troškau atsidurti kitur, tik kojos nelabai klausė.
– Detka, pakrestit’ rebionočka nado, – išgirdau ją kalbant man į ausį, – idiom, vyjdem vo dvor, tam tebe pomogut.
Pakrikštyti? Vaikelį? Ką ji kalba?
– Krestit’ evo nado, i on preobretiot pokoj...
Tai buvo kažkas nauja ir nelaukta.
Aš neišprotėjusi? Ji nelaiko manęs išprotėjusia? Ji pripažįsta, kad manokūdikis tikras – mano mergaitė... Kažkas pasirūpino juo? Moteris su šepečiu!
Visa savo esybe prisiglaudžiau prie jos, nors nepajudėjau. Ji rūpinosi manimi, jos rūpestis buvo konkretus – ji pripažino verkiančią mergaitę ir jos egzistavimą. „Atgaus ramybę…“ Ji nesąmoningai pripažino esant negimusių vaikų būties sluoksnį...
Klusniai išėjau į kiemą. Saulė, seni medžiai, šešėliuotas grindinys sugrąžino į realybę, skausmas nuslopo, ašaros išdžiūvo.
Atsisėdau ant suoliuko, kur jau sėdėjo pusamžė akla stora moteris šviesiai mėlyna suknele, tamsiai mėlyna skara.
– Tik akla moteris gali pasirinkti tokios spalvos suknelę, – pralėkė šalta mintis.
– Paklonis’, paklonis’ jei, – ona prozorlivaja...
Nežinojau, kaip reikia „paklonitsia“, tad priklaupiau ir pabučiavau jai ranką. Nepažinojau savęs tokios – čia veikė kiti dėsniai, nepriklausomai nuo mano žinojimo, nežinojimo, patirties ir įpročių. Aš atsiklaupusi bučiavau nepažįstamai aklai moteriai ranką!..
Moteris šepetį buvo kažkur palikusi, ji greitai sugriebė mano rankas ir sudėjo vieną ant kitos delnais į viršų, tarsi jomis ką nors laikyčiau ir saugočiau, kad nenuslystų ar neišsilaistytų.
– Blagoslovite nesčastnuju, matuška, – paprašė valytoja aklosios, ir ši, tris pirštus suglaudusi, stačiatikiškai mane peržegnojo, ir nuo kiekvieno jos prisilietimo mane krėtė elektra. Paskui akloji apčiupinėjo mano galvą, jutau jos pirštus, slystančius ištinusiu, šlapiu veidu, paskui pirštai nuo pečių vėl ėmė kilti aukštyn. Ji rankomis suėmė galvą ties smilkiniais ir stipriai suspaudė. Valandėlę jaučiau tarsi grimzčiau į nebūtį – realybė nuplaukė, liko tik skrydžio ir alpimo jausmas. Kai ji rankas atleido ir aš atsimerkiau – akyse buvo šviesiau ir jutau savyje šiek tiek atsiradusios jėgos.
Netrukus žinojau, ką daryti, kad mano verkiantis kūdikis grįžtų „v lono Gospodne“ ir pradėtų savo kelionę „po volej Gospodnej po novomu puti vooploščenija“.
– Ty evo ne slušaj, – paglostė mane akloji, – on strogij, nenavidit narkomanov i prostitutok, kotoryje sobirajutsa po nočam za zaborom chrama. On, archimandrit, chorošij, no mne sam gospod’ povedal peredavat’ stradajuščim materiam ob obriade kreščenija ne roždionnych... Gospod’ vyše evo...
Aklos vienuolės tvirtumas persidavė man.
Pinigų turėjau, tad galėjau padaryti viską, ką ji prisakė.
Nusprendžiau neatidėlioti – tuojau pat užėjau į galanterijos parduotuvę ir nupirkau du metrus balto šilkinio kaspino, gretimoje parduotuvėje – du metrus balto audinio. Parduotuvės, skirtos naujagimiams, reikėjo paieškoti, tačiau atradau ir tą – ten nupirkau naujagimio kraitelį, marškinėlius ir kepuraitę. Ši buvo mažytė – tiktų mano kumščiui... Juvelyrikos parduotuvių buvo apstu. Užėjau ir nupirkau mažytį auksinį kryželį, nors akloji vienuolė apie auksą nieko nepasakė. Greta, kulto reikmenų parduotuvėje (taip ir buvo parašyta virš parduotuvės vitrinos: „Kulto reikmenys“), nupirkau vaškinę žvakę. Paskui pėsčiomis patraukiau link geležinkelio. Skubėjau, širdis daužėsi, jaučiausi taip, tarsi iš tikrųjų gelbėčiau mažą mergaitę, kuri negali nei gimti, nei grįžti atgal į įsčias, tarsi tikrai būtų pasiklydęs bejėgis kūdikis, o aš skubėčiau jam į pagalbą. Spartinti žingsnį vertė kažkokia vidinė jėga, motoras, variklis, nuo kurio virpėjo dubuo ir kuris kilojo mano kojas. Pati supratau, kad taip tikriausiai ir išsikraustoma iš proto, kai imi veikti pasaulyje, kurio niekas nemato... Atsidūriau prie geležinkelio ir kiek aprimau – suspėsiu... Gimdymo namai buvo netoli, sulėtinau žingsnį, atsikvėpiau. Buvo jau popietė, bet saulė kepino kaip reikiant. Tai buvo tie patys gimdymo namai, kur ir ji būtų gimusi... Išmušė karštis, kūną išpylė prakaitas. Vėl pradėjau skubėti, beveik bėgau.
Į priimamąjį pulte įpuoliau.
Nedidelis priimamasis buvo pilnas vyrų, ką tik buvo prasidėjęs lankymo laikas. Vyrai – daugiausia jauni – sėdėjo ant baltai nudažytų suolų, sustatytų pasieniuose, stoviniavo, vienas kitas buvo išgėręs ir alkoholio kvapelis tvyrojo priėmimo kambario ore. Visi laukė savo eilės, kad perduotų gimdyvėms dovanas, laiškelius, sultis ar šokoladą. Su dideliais termosais plastmasiniuose maišuose stovėjo dvi čigoniukės – paauglė ir mažėlesnė, visai dar vaikas. Jų kojos buvo neplautos, sandalai apdulkėję – motina tikriausiai gimdė. Sulaukusi savo eilės, priėjau prie seselės.
– Norėčiau perduoti dovaną kuriai nors iš motinų... Ar galėčiau?..
– Žinoma, – nusišypsojo seselė, – o kuriai?
– Aš... Aš nežinau... Na norėčiau perduoti motinai, kuri neturi pinigų kraiteliui... Štai naujagimo vokelis... Štai marškinėliai, kepuraitė... Žvakė krikštui. Ir – kryželis...
Seselė daiktų nelietė.
– Tai kaip čia dabar išeina... Jūs tos motinos net nepažįstate?.. Nesuprantu... – jos veide įžvelgiau smalsumą.
– Ko čia nesuprasti? Aš noriu visa tai padovanoti neturtingai motinai. Ir dar štai šiek tiek pinigų, – išėmiau iš piniginės porą banknotų ir įdėjau į vokelį. – Ko čia nesuprasti?
Dariau kažką, ko pati nesupratau, tačiau mane kurstė jėga, kuri turėjo nugalėti visas kliūtis.
– Palaukite... Tas kryželis – auksinis! – seselė atidarė dėžutę. – Jūs norite
pasakyti, kad nepažįstamai moteriai dovanojate auksinį kryželį?
Akimirksniu tapo tylu tylu.
– Taip. Visa tai dovanoju neturtingai motinai ir jos kūdikiui.
– Ir jūs nežinote jos pavardės? Gal tokios ir nėra?
– Būkite gera, pakvieskite man vyriausiąjį gydytoją, aš paprašysiu, kad jis padėtų šias dovanas į savo seifą, kol tokia motina atsiras, – aš nežadėjau trauktis, nes seselė akivaizdžiai gudravo, tik nesupratau kodėl.
Staiga laukiamajame prasidėjo sujudimas. Atsirado mane palaikančiųjų; iš tikrųjų, kodėl žmogus negali padovanoti ką nors nepažįstamai motinai... Čia kaip stebuklas – auksinis kryželis. Kuriai nors motinai tai bus tikras stebuklas.
Staiga seselės akys susiaurėjo:
– Atvirai sakau, jūs ne pirma tokia... O jūs dviejų kilogramų miltų ir dviejų raudonojo vyno butelių neatnešėte?
Supratau, kad čia ateina ne viena aklosios vienuolės pasiųstoji.
– Ne. Dar nesuspėjau nupirkti. Bet tai jau nebe jums, – atsakiau metaliniu balsu.
Ant seselės kaklo buvo sulenkta sidabrinė kilpa – toks originalus papuošalas.
Prakeikta kilpa, pagalvojau.
Mano žvilgsnis prilipo prie jos kaklo ir kilpos.
Pamačiau, jog kaklas staiga pasidarė tamsiai raudonas – seselę išpylė
karštis, ji pajuto peržengusi ribą, galėjo nutikti kas nors nemalonaus.
Aš nusijuokiau žiūrėdama jai į akis:
– Ar galiu būti tikra, kad mano dovana pasieks tą, kuriai jos reikia.
– Gerai... Aš nunešiu. Nėra čia ko įsižeisti.
Aš neįsižeidžiau, bet dar turėjau nupirkti tų miltų ir to raudonojo vyno.
Vyno – komunijai, miltų – apeigų paplotėliams. Kai dalys komuniją, kiekvieno paplotėlio dalelė bus skirta mano kūdikiui. Žmonės, priimdami tą Komunijos dalelę ir gurkštelėdami šlakelį vyno, mano kūdikį pakrikštys, Viešpats jį priims į savo širdį.
Grįžau į miestą. Nupirkau vyno ir du kilogramus miltų rudame popieriniame maišelyje. Jau temo. Diena praėjo tarsi visai ne čia, ji buvo neįprasta, per regimą, banalų ir triukšmingą pasaulį persišvietė kitokio – švelnaus – pasaulio kontūrai. Jame plūkavo vos įžvelgiami peizažai, vaikščiojo, liūdėjo arba tyliai verkė maži kūdikiai, palikti vieni, visiškai vieni... Aš ruošiau juos Viešpaties globai – įsūnijimui ir įdukrinimui... Ta ruoša man teikė vilties.
Elgetos jau rinkosi prie Aušros Vartų, virš jų arkos švytėjo altorius, turėjo prasidėti pamaldos lenkų kalba, žmonės jau giedojo...
Greitai pralėkiau pro arką ir šmurkštelėjau į Šventosios Dvasios vienuolyno kiemą. Kelią jau žinojau – įlėkiau vidun, nusipirkau žvakelę ir nuėjau prie Dievo Motinos paveikslo, kuris pagreitina
Uždegiau žvakelę, bet dar nebuvau sugalvojusi
Tu viską žinai, pasakiau Dievo Motinai mintimis, tu viską žinai, tu viską viską viską žinai... Ir padėjau prie ikonos maišelį, kuriame buvo vyno, miltų, vaškinė žvakė, du metrai balto audinio.
Mano ryšulėlis atrodė kaip pamirštas maldininkės krepšelis. Kai vienuolės jį atras, nuneš archimandritui, ir jis lieps melstis už mano kūdikį. Vyną ir miltus suvartos mišių apeigoms, dalydamas komuniją...
O jei tą vyną jis pats išgers? O miltus atiduos savo žmonai blynams kepti?
Šis archimandritas labai jau pasaulietiškas, pralėkė begėdė mintis. Ne, mano širdis jos nepalaikė. Archimandritas griežtas ir primityviai vyriškas, bet jo griežtumas kažkoks... labai dogmatiškas – jis taip nepasielgs. Iš mano rankų jis gal nepaimtų nei vyno, nei miltų, bet radęs... Akloji vienuolė užtat ir sakė: kad niekas nematytų...
Tvyrojo prietema, vienuolės giedojo, žmonių buvo dar nedaug.
Tyliai išėjau.
Jaučiausi taip, tarsi būčiau pamaitinusi alkaną vaiką. Staiga protą apšvietė nuostaba, – šviesi ir džiaugsminga: mane suprato moterys, kurios niekada nebuvo gimdžiusios!..
O gal dėl to ir suprato, kad negimdė? – pralėkė tamsėlesnė mintis, tačiau ir jos širdis nepalaikė.
Einant pro arką su Apvaizdos akimi pradėjo mausti skrandį. Negi nieko, be tos vištos čigonų apsuptyje, per dieną taip ir nesuvalgiau?.. Atmintis visiškai nebeveikė, Milano salotas buvau pamiršusi.
Atėjo vakaras, tačiau buvo dar šviesu ir šilta. Negalvojau, kur nakvosiu, – ne tai buvo svarbiausia. Pasukau į pirmą pasitaikiusį restoraną – iš tų naujai atidarytų. Atrodė, restoranas buvo pastatytas specialiai man – prie tokio paslaugumo, kokį patyriau vos uždariusi duris, nebuvau įpratusi. Veikia konkurencijos dėsnis, pagalvojau. Jau veikia...
Sėdėjau po tikru medžiu šalia tikro fontano. Čiurleno vanduo. Grojo tyli muzika. Pro langą buvo matyti parkas, medžiais apaugęs Vilnelės krantas, senas pilies mūras, aukščiau – balti besileidžiančios saulės apšviesti Trys kryžiai. Prisiminiau karklo žievės kvapą ant Trijų kryžių kalno... Prisiminiau, kaip gulėjau po karklo šakomis. Ne,
Užsisakiau vištienos filė su morkomis ir špinatais, karštų meksikietiškų
sūrio rutuliukų su įvairiaskoniais padažais. Užsisakiau vyno. Tačiau pirmiausia paprašiau atnešti asotėlį vandens su ledu ir citrina. Žinojau, kad sėdėsiu baisiai ilgai. Sėdėjau, gurkšnojau vandenį, valgiau vištieną, „žaidžiau“
su rutuliukais.
Galvojau, kas man atsitiko – nebesijaučiau pažeminta, nuskriausta, neturinti namų, – turėjau viską. Tas viskas buvo ši akimirka.
Pasijutau padariusi kažką gero, tačiau to niekam niekada negalėsiu papasakoti. Na, padariau kol kas tik pusę darbo, kitą pusę dar turėjau padaryti. Aš turėjau išpažinti savo poelgį – šį mane kankinantį veiksmą – kaip nuodėmę. Turėjau paskelbti šį veiksmą šventvagišku ir neapsakomai siaubingu. Turėjau pripažinti, kad esu siaubingai sutepta, kalta, verta bausmės, kurios šiame pasaulyje nėra. Turėjau iškelti ir apvainikuoti savo kūdikį taip, kaip bažnyčiose jis iškeliamas ant motinų rankų. Visi turėjo tai sužinoti, pamatyti ir išgirsti. Visi turėjo mane pasmerkti, svarbiausia – pasmerkti tą veiksmą amžiams, kad jis niekada nebebūtų legalus. Supratau, šiam pasauliui, kuriame gyvena mano vyras, vaikšto mano dukra ir anemiško veido jaunuolis iš prezidentūros, aš atrodysiu labai kvailai, tiesiog idiotiškai. Bet to ir reikėjo, kad gyvenčiau ramiau, negu iki šiol. Mano tikslas – nurimti ir gyventi. Viešai pasakyti, kokį nusikaltimą padariau, – „sverchzadača“ (anot Stanislavskio)... Sutikau turinti „virš (ant) uždavinį“ ir troškau jo siekti.
Kritinis protas tylėjo, bet aš pasitikėjau vienuolėmis, kurios suprato, kad mergaitė iš tiesų egzistuoja. Nepasmerkė, nepasityčiojo, nepuolė moralizuoti, nepatarė gydytis... Pirmą kartą per daug metų jaučiausi daranti tai, ką privalau daryti.
Pirmą kartą jaučiausi visiškai legali su savo nepagimdytu kūdikiu.
Su savo nužudytu kūdikiu.
Tikėjau, jog nebeilgai...
Aš sužinosiu, kai ji išsiskirs su manimi... Kai ji atsidurs ten, kur jai bus geriau, nepalyginamai geriau.
Ne...
Aš būtinai suprasiu, tiesiog pajusiu, kad ji atsiskyrė...
Ne...
Pajusiu, būtinai. Juk jaučiu, kai ji verkia... Tad pajusiu ir kai ji atsitolins.
Ne.
Kas – ne? Nepajusiu?
Ne...
Pajusiu!.. O gal ji niekada neišeis ten, kur jai geriau, kaip sakė tos gerosios moterys...
Ne... Neišeis...
Neišeis? Mums lemta likti kartu?
Lemta...
Viešpatie... Aštrus skausmas vėl pagrėbė mane į savo sūkurį. Dieve, aš nužudžiau savo dukterį.
Ne...
Nužudžiau, aš ją nužudžiau...
Ne...
Kas – ne? Iš kur tos mintys?
Negalima...
Ko negalima? Kas per mintys? Iš kur?
Negalima nužudyti...
Tarsi dvi mintys kalbėtųsi viena su kita.
Ir kalbasi...
Negalima nužudyti...
Negalima... Dabar žinau, kad negalima, bet aš tai padariau, kai mažai ką supratau.
Ne...
Nepadariau?!
Ne.
Kaip – ne? Aš jos nenužudžiau, aš ją ištrėmiau – pavadinkime taip...
Taip...
Tai dar baisiau... Dieve... Argi nė tai, ką dariau
Padės...
Na va... Padės. Turi padėti.
Padės... Padės viskas, ką darai dėl jos...
Supratau – viskas, ką dėl jos darau, jai padės.
Padės.
(Bus daugiau)