tekstai.lt

Ernst Jandl. Eilėraščiai

 

       Vienas žymiausių XX a. poetų išgarsėjo ne tik į jokią kalbą neišverčiamais garsaraščiais, kuriuos geriau išgirsti, o ne perskaityti, ne tik vaizdaraščiais, kuriuos geriau suprasti akimis, o ne ausimis. Daugelis Ernsto Jandlio eilėraščių parašyti pačia paprasčiausia šnekamąja kalba, be įmantrių simbolių ir daugiaaukščių metaforų. Įvairialypės kūrybos esmę išreiškia jo paties žodžiai: „Visi poetai jau seniai kalba apie tą patį, tačiau tą patį pasakyti galima vis kitaip, vis nauja bei kitokia forma.“

 

VERTĖJAS

 

 

 Iš vokiečių k. vertė Darius Pocevičius

 

 

pratarmė

 

1

 

medis kupinas meno,

kaip ir viskas, kas tvyro

ore. iš tolybių

gamta nudriekia šešėlį.

rankoje linksmai blėsta

juoda gylybė. dar neišbarstytas

trumpam trumpam ateina

minėtasis laikas.

sniegas ir šerkšnas

jam gana artimi.

įsiklausyk! jį atskleidžia

vyšnios ramybė.

 

2

 

užskėstas

šioje akmenų krūvoj

jis žvelgia

švytėdamas

šiaurėn.

ant smakro ir galvos

dangaus šviesuliai

skrieja gelme

iš užkniedytų akių.

kažkas yra

vabalas.

ugnies kamuolys.

trisdešimt tūkstančių

pagimdė

smiltelę.

 

3

 

mitresnis, mažesnis: taip

surėdyta ir

dulkėta.

 

plačios

petingos gatvės

toliau skrajoja aplink

keteras ir laivelius.

 

iki pat šaknų sudeginti,

nelankstūs lyg liežuvis,

kranksi

skaičiai.

 

už žaibų pasislėpusi

čionai šliaužia svetimybė.

 

vilna

primatuota šviežioms

padermėms.

 

 

farmakologinis

 

užjausti

tai atkąsti duonos kartu su tuo,

kuriam alkis išpučia pilvą

tarytum balioną.

 

valgyti duoną su ašarom

gardu ir maistinga,

nuramina nervus,

pasotina.

(kilnus būk žmogus, paslaugus ir geras.)

 

tas, kuris neužjaučia,

nėra žmogus.

tas, kuris neverkia,

nėra žmogus.

tas, kuris neturi duonos ir negali atkąsti,

lakios padebesiais.

vaikai ištrauks pirštus iš burnos

ir rodys į viršų, kol balionas

nuskris prieš vėją ir išnyks už išblukusios

vaistinės sienos.

 

galų gale kiekvienas daiktas turi savo paskirtį.

(juk viskas gudriai suriktuota.)

paslaugus tampa išpūsto pilvo balionas.

kilniems duonos valgytojams jis ištraukia

kamštį iš buteliuko

su gerais akių lašais:

 

užuojauta (commiseratio):

3 kartus per d. po 2

išoriškai!

 

 

vyrai verkia

 

nebrendylos neverkia!

tik vyrai apsiverkia,

kai viską aplinkui apžvelgia

ir dar vis mylinčios

jų moterys, kad juos padrąsintų

pareiškia: tai tavo kūrinys!

vyrai apsiverkia

 

 

nenusivyliau, tik pagerėjo

 

velniai žino ką

turėjau pajusti

tuščiu skrandžiu

nuo pirmosios ostijos

kurią pirmai komunijai

atnešė motina

pažadėjusi

kad tikrai pajusiu

kaip į mane įeina jėzus

vėliau paklausė

ar jį pajutau

velniai žino ką

tada jai atsakiau

 

 

prieš didelę tylą

 

ji tvyro lyg rūkas

visur aplinkui

ji skverbias lyg rūkas

į mano vidų

ji kyla lyg rūkas

iš mano lūpų

užrašo melą

kad mirti sveika

 

triukšmas triukšmas triukšmas

triukšmas triukšmas triukšmas

visur aplinkui

triukšmas triukšmas triukšmas

į mano vidų

triukšmas triukšmas triukšmas

iš mano lūpų

triukšmas triukšmas triukšmas

prieš didelę tylą

 

 

krėslas su užrašu

 

              hariui & andželikai

 

ant mano krėslo

užrašyta JANDLIS

jei kartais nežinau

esu jis ar ne jis

tereikia atsisėsti

ir laukti kol kas nors

prieis ir man pakuždės

 

 

to neaprėpsi

 

to neaprėpsi

to nepakeisi

to neįkainosi

upėtakio plaukų smeigtuko

mėlynų dedeklės pirštinių

raudonos pelės kepurės

 

 

septynios trumpos istorijos

 

gyveno kartą žmogus vardu TOMAS. jam linko

keliai. „ak, kaip tau linksta keliai“, ištarė žmona.

„kurgi ne, atsakė šis, lis kiaurą dieną.“

 

gyveno kartą žmogus vardu JOKŪBAS. „atleisk,

ištarė jis žmonai, tačiau tu purvina.“ „bet kur?“

paklausė jo žmona.

 

„neskubėk. neskubėk. neskubėk“, paprašė

žmona vyro vardu CEBORIJUS. „spėju, paaiškino

CEBORIJUS žmonai, kad tu manęs jau nebemyli.“

 

gyveno kartą žmogus vardu NEPOMUKAS. jo žmona

paklausė: „kiek valandų? kiek valandų?“ „daug, atsakė

NEPOMUKAS, sykių tau kartojau, kad nekištum savo trigrašio.“

 

gyveno kartą žmogus vardu TADAS. jo žmona

paklausė: „kokios spalvos?“ „pilk, kukliai

ištarė TADAS, man dar alaus.“

 

„kodėl gi? kodėl gi? kodėl gi? kodėl gi?“ paklausė

žmona turtuolio DŽONATANO. „todėl, atsakė

turtuolis, nesuk tu sau galvos, moterie.“

 

gyveno kartą žmogus vardu PETRAS. „kiek valandų?

kiek valandų? kiek valandų?“ paklausė jo žmona.

„aš tuoj, liūdnai atsakė PETRAS, jau numirsiu.“