tekstai.lt

Aušra Jurgutienė. Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeilę literatūros teorijoms

 

       Mane stebina šiuolaikinėje lietuvių literatūrologijoje kaip geras tonas vis dar tebedominuojantis skepsis teorijoms ir vienareikšmiška postmodernizmo, kaip Vakarų blogybės, kritika (jau daugelio palankaus dėmesio sulaukusioje naujoje Jūratės Sprindytės knygoje „Prozos būsenos“ kaip metodologinė tezė cituojama Donato Saukos mintis apie tai, kad būtina eiti prie kūrinio su nuliniu mokslo laipsniu, kad neužmuštum jo gyvybės). Kaip neginčytinos tiesos šioje knygoje pristatomos ir kitų autoritetingų sovietmečio literatūrologų mintys, atsisakant jas analitiškiau įvertinti). Nemeilė teorijoms reiškiama apibendrintai: ne tik kaip nemeilė literatūros mokslui apskritai – jo sunkiam scientistiniam žodynui ir statiškoms schemoms, bet ir kaip nemeilė postmodernių teorijų peršamam interpretaciniam liberalizmui, neįprastai ir nelengvai mąstymo laisvei, paprastai tariant, jų inicijuojamai dorinei ir estetinei netvarkai.

       Norėčiau klausti, ar tokia pozicija nesusiformavo totalitariniu sovietmečiu, kai suvulgarintas marksizmas buvo visiems ir visur brukamas kaip paskutinis ir pats svarbiausias mokslinio pažinimo žodis? Tam reikėjo kažkaip pasipriešinti, ieškant su literatūra natūralesnio „antimokslinio“ santykio, pagrįsto estetiniu intuityvizmu, psichologizmu, empirizmu ir klasikinėmis tautinėmis bei moralinėmis vertybėmis. O tam labai tiko juslinis organiškasis (kartais dar vadinamas eseistiniu, humanistiniu, fenomenologiniu patirtiniu) skaitymo būdas, ieškantis spontaniško ir „gyvo“ santykio su literatūra. Jis įsitvirtino kritikoje, kartais persikeldavo ir į istorinių procesų tyrimus. Ši opozicija socialistinio realizmo vulgariajai metodologijai, nors ir kompromisiškai, deklaravo „nekaltuosius“ juslinio estetinio skaitymo ir vertinimo tikslus, buvo sąmoningai ir nesąmoningai įtraukta į ideologinius mūšius, visų pirma todėl, kad klasių kovos ir proletarinio internacionalizmo direktyvoms priešino nacionalinės kultūros savitumo ir vertės tyrimo aspektus.

       Visa tai buvo labai reikalinga sovietmečiu kaip atsarginė ir ideologiškai nelabai pavojinga, kompromisinė literatūrologijos niša, kai negalėjai laisvai pasakyti, ką galvoji, ir kai laisva diskusija buvo neįmanoma. Tačiau ką tokia literatūrologo „nulinė“ ir „natūralistinė“ pozicija, jo skaitymo metodinių principų „slėpimas“ reiškia šiandien, kai tarsi nereikia prieš cenzorių dangstyti savo filosofinių, estetinių ar ideologinių simpatijų, kai niekas jėga nebruka marksistinių dogmų apie buržuazinių rašytojų ribotumą, kai nesunkiai tapo pasiekiamos ilgai draustos ir nematytos didžiausių XX antrosios pusės teoretikų ir literatūrologų knygos?

       Nemeilę literatūros teorijoms lietuvių literatūrologijoje siečiau su negatyvių sovietmečio patirčių joje inercija ir patirtų traumų pasekmėmis: „Marksizmas–leninizmas yra ypač įspūdingas pavyzdys tų spąstų, į kuriuos patenka mokslo tiesos pretenzija, kai su ja yra tiesiogiai susiejamos politinės viešpatavimo pretenzijos ir jų įtikinamai galiai sustiprinti tarsi uždedama mokslo karūna“1. Paradoksaliai atrodo ir tai, kad lietuvių literatūrologija, puoselėjanti ir deklaruojanti antimokslinį organišką santykį su literatūra, perdėm kritiškai vertina ir postmodernias teorijas, kurių „metodologijos gali veikti prieš racionalizavimą ir būti paaiškintos kaip atkerėjimo procesas“2. Tačiau kaip tik iracionaliosios postmodernių teorijų procedūros sukelia priešiškiausią dalies lietuvių literatūros kritikų reakciją, parodančią, koks tvirtas, iš tradicijos paveldėtas yra jų vertybių ir nuostatų pozityvistinis pagrindas – jo natūralumu ir teisingumu nė akimirką nesuabejojama. Postmodernizmui lietuvių literatūrologijoje, švelniai tariant, mažai simpatizuojama ne tik todėl, kad jo veikalų dar mažokai perskaityta, bet svarbiausia, todėl, kad jis iš po kojų gviešiasi išmušti visą užsilikusį pozityvizmo fundamentą, padėtą Mykolo Biržiškos kultūrinės istorinės mokyklos ir pratęstą akademiniuose nacionalinės istorijos daugiatomiuose, kurių intensyvus „didžiojo pasakojimo“ rašymas nenutrūksta iki pat šiandien.

       Lietuvių literatūrologai, net deklaruojantys savo estetinių būsenų ir vertinimų intuityvų įžvalgumą, mąsto ir dirba vadinamojo „didžiojo pasakojimo“ pozityvistiniuose gniaužtuose. Tai aš laikyčiau jų darbų didžiausiu prieštaravimu ir silpniausia vieta. Gal net teorinio nihilizmo paradoksu.

       Ką reiškia literatūros istoriko ar kritiko deklaruojamas „gyvas“ santykis su literatūra? Jam tai atrodo savaime aiški vertybė ir neginčytina norma. Bet jo skaitytojui tai gali suskambėti labai dviprasmiškai. Viena, jei tie žodžiai teisingi, tai kodėl nepriimama iracionalioji postmodernizmo filosofija arba teorijos, kuriose marginalizuojamas metodas ir iškeliamos kalbinės istorinio įprasminimo procedūros, vadinasi, istorija estetizuojama ir prasmė mąstoma be metodo? Antra, bet kuris kūrinio aprašymas slepia tam tikros teorijos galimybę, nes jis neišsiverčia be sąvokų ir terminų, kurie turi neišvengiamų sąsajų su teorijomis („Aprašymas, kuris eksplikuoja savo teorines linijas ir jų ribas, yra metodiškai aiškesnis už tą, kuris dedasi tiesiog sakąs, kas iš tikrųjų buvo“3) Anot Terry Eagletono, jei kritikas kalba apie teorijų nemeilę, tai jis arba yra nesąmoningas ankstesnių teorijų įkaitas („Priešiškumas teorijai paprastai reiškia nusistatymą prieš kitų sukurtas teorijas ir savosios teorijos užmarštį“4), arba simpatizuoja elitinei literatūrologijai, akcentuojančiai „išlavintą skonį“, „literatūrinį pašaukimą“ ir „ypatingas aukštąsias estetines patirtis“. Literatūros teorijos akstinai, anot jo, yra demokratiniai ir priešingi elitinės literatūrologijos pompastikai: ji aiškina knygos skaitymo ir interpretavimo būdus, tam tikrus principus ir taisykles kiekvienam, kuris tuo susidomi. Trečia, jei postmodernizmas kritikų gana kategoriškai nepriimamas, tai gal jų deklaruojamas „gyvas“ santykis nėra toks jau spontaniškai gyvas, kaip teigiama, gal jo pamatuose slūgso natūraliai paveldėtas ir perimtas tradicinių pažiūrų ir normų pagrindas, kurį galėtume apibūdinti…. kaip pozityvistinį? Pozityvizmas, kaip žinome, yra filosofinė ir metodologinė kryptis, kuri iškėlė gamtamokslinio pažinimo, o atsinaujinusi – ir loginio empirizmo reikšmę. Tačiau svarbiausia, kad jo veikiamas tyrėjas suvokia pažinimo objektą kaip konkretų daiktišką faktą, kurio natūraliuoju imitavimo, patyrimo ar reprezentavimo teisingumu fundamentaliau nesuabejoja. Todėl toks tyrėjas yra pasirengęs atmesti bet kokias apriorines ir normatyvines prielaidas, bet kokius teorinius suvokimo „apsunkinimus“, kad pagal savo pirminius juslinio ir empirinio patyrimo duomenis galėtų kuo „teisingiau“ aprašyti ir suklasifikuoti faktus, išryškindamas, kas juose „pozityvu“.

       Kad lietuvių literatūrologijoje, ir net toje jos kryptyje, kuri deklaruoja antimokslines ar net fenomenologines nuostatas, yra išlikusios stiprios pozityvizmo liekanos, liudija tai, kad fenomenologinė natūralaus pasaulio redukcija joje nepopuliari, labiau nesuabejojama žodžio referentine prasme, istorine tiesa, pažinimo objektyvumu, tyrimo objektu, hermeneutinio rato principu, apie literatūros procesus tebemąstoma hegeliškai – kaip apie priešybių arba įvairovės vienybę, tebetikima galimybe aprašyti literatūros pasaulį kaip visumą, su provincialiu pietistiniu įkarščiu tebegarbinamas nacionalinės literatūros olimpas, tebesiilgima kritiko ir istoriko autoritetingo žodžio ir jo kontroliuojančių verdiktų, tebegilinama skirtis tarp elitinio meno ir populiariosios literatūros, į postmodernias teorijas vis dar žvelgiama su neslepiamu kritiškumu kaip į neesminius arba žalingus tiriamojo darbo priedus. Taip pat vis dar tebeakcentuojamas teorijų priešiškumas literatūros kritikai, nors jau seniai, nuo fenomenologijos sužydėjimo laikų, tai pradėta suvokti kaip neatskiriami dalykai.

       Lietuvių literatūrologijos centre, drįstu teigti, vis dar yra įsitvirtinęs „didysis pasakojimas“ su visomis savo privilegijomis – teberašomos fundamentalios nacionalinės istorijos, dominuoja literatūrinių žanrų ir stilių ar atskirų literatūros periodų bei tendencijų istoriniai tyrimai, monografiniai rašytojų kūrybos aprašai, universitetuose įsitvirtinęs chronologinis literatūros istorijos dėstymas. „Didžiojo pasakojimo“ literatūros istorija, susiformavusi kartu su istoriniu romanu ir romantiniais tautiniais epais, įtvirtino tautos savitumo ir laisvės idėjas. Toks istorinis pasakojimas yra skirtas tautos dvasios progresui aprašyti ir yra kuriamas kaip objektyvus, chronologiškai nuoseklus ir logiškai motyvuotas bei integraliai vientisas. Šio pasakojimo istorikai pripažįstami kaip labai svarbūs tautos dvasios augimo liudytojai ir metraštininkai, sugebantys suvaldyti pasaulio praeities chaotiškumą, atrinkti didžiausius kultūros pasiekimus bei vertybes. „Didieji istoriniai pasakojimai“ pasaulio chaotiškumui bei beribiškumui suteikia jaukiai žmogišką, uždarą, motyvuotą ir aiškią formą. Dar daugiau, tokia literatūros istorija, kurdama visuminę tautinės estetikos sintezę, peržengia jos puoselėjamo empirinio objektyvumo slenkstį – ji pasijunta būtina visuomenei kaip jos švietimo ir ugdymo vadovas, galintis pasiūlyti jai svarbiausių kultūrinių, politinių, moralinių vertybių bei apginti nuo žalingų veiksnių. Todėl neturėtų būti keista, kad tik tokia ideologiškai angažuota literatūrologija, suvokta kaip savos tautos žibintas, nušviečiantis jos praeities ir ateities kelius, buvo ir yra palaikoma įvairių valstybės ir švietimo institucijų.

       Nacionalinės literatūros istorijos, teigiančios priežastinį teleologinį istorijos vystymąsi, kai nuo žemesniųjų jos raidos pakopų pereinama prie aukštesniųjų, yra persmelktos tautinės savimonės ir kultūros progreso idėjos. Visus svarbiausius literatūrinius faktus sujungiantis į visumą „didysis pasakojimas“ kaip tik ir yra labiausiai susijęs su tapatybės koncepcija, jos kūrimu ir įtvirtinimu. Tereikia prisiminti, kad nacionalinės istorijos buvo pradėtos ir plėtojamos, kad įtvirtintų tautinį, vieno ar kito literatūros periodo arba atskiro rašytojo kūrybos tapatumą. Literatūros istorijoje buvo nustatoma praeities tekstų prasmė ir reikšmė, o istorikai jautėsi tarsi hermiai, laiškanešiai, svarbių žinių platintojai, pačių tikriausių tiesų puoselėtojai, apimti perdėto pasitikėjimo savimi ir netgi intelektinės agresijos.

       Kaip žinoma, pozityvizmą, kuris turi fenikso galių atgimti iš pelenų, literatūrologijoje naikino kelios XX a. sukilusios kritikos bangos – estetizmo ir intuityvizmo, moderniosios hermeneutikos, fenomenologijos, neopozityvizmo (formalizmo ir struktūralizmo) ir postmodernizmo.

       Aš plačiau apsistosiu prie paskutiniosios, labai trumpai bandydama atsakyti klausimą, kokie svarbiausi šios kritikos argumentai.

       Daugelio mokslininkų buvo pažymėta, kad XX a. pabaigoje, postmodernistinės kultūros kontekste, išsisėmus „tekstualistiniam fundamentalizmui“, vėl atgimė susidomėjimas istorija. Tačiau kas yra istorija, šiandien jau niekas negali trumpai ir aiškiai pasakyti, o naujasis istorizmas nuo tradicinio skiriasi taip, kad dažnai dar yra pavadinamas postistorizmu ir traktuojamas kaip tradicijos priešingybė. Frederico Jamesono ir Michelio Foucault darbuose istorinis pasakojimas vėl buvo sugrąžintas į literatūrologijos apyvartą, bet be visų jo objektyvumą teigiančių ir įtvirtinančių priemonių. Kadangi lietuvių literatūrologijoje tekstualizmas buvo silpnas, tai istoriniam „didžiajam pasakojimui“ neteko nei išeiti, nei sugrįžti į apyvartą, vadinasi, ir jo reformavimosi metodologinės problemos nėra taip aktyviai diskutuojamos kaip kitų šalių literatūrologų.

       Postmodernūs minėti ir kiti prancūzų teoretikai patraukia dviem konceptualiai brėžiamomis istoriografinėmis antipozityvistinėmis tendencijomis: viena, kad praeitis mūsų pažinimui nėra ir negali būti aiškiai (sklandžiai besisukančiu hermeneutiniu ratu) pateikta duotybė, ir mes turime susitaikyti su jos pažinimo sunkumais ir interpretavimo skirtingumais, ir, antra, kad jokie teoriniai pagrindai nėra absoliučiai patikimi ir jokios metodinės pažinimo priemonės nėra tobulos, todėl šiuolaikinis literatūros istorikas priverstas nuolat aktyvinti savo mąstymo ir rašymo sąmoningumą ir sykiu savojo ribotumo suvokimą, derinti kelias metodologines perspektyvas arba nuolat atnaujinti paveldėtus interpretavimo įpročius. Postmodernios naratologijos perspektyva demaskavo „didžiojo pasakojimo“ visažinį pasakotoją, kuris tiki ir kitus įtikinėja, jog dėsto tik objektyviuosius faktus ir tikrą istoriją, o išties jo faktų atranka, sugrupavimas ir vertinimas priklauso nuo jo subjektyvaus skonio, sąmonės užribyje veikiančių aistrų ir tikėjimų aparato, vertybių sistemos ir vartojamų sąvokų. Taip buvo pažadinta totali abejonė istorinių interpretacijų integracinės logikos objektyvumu. Vietoje objektyvistinio, faktų įvairovę vienybėn sintezuojančio pasakojimo pradėtas kurti daugiabalsis pasakojimas, įtraukiantis nesuderinamus interpretavimus, linijinį chronologinį siužetą pakeičianti labirintiniu (kaip tokio pokyčio geriausi pavyzdžiai nurodomos knygos A New History of French Literature, ed D. Hollier, 1989, History of the literary Culture of East-Central Europe, ed. J. Neubauer, M. Cornis-Pope, 2003). Absoliučių mokslinių tiesų ir didžiųjų pasakojimų metas literatūros istoriografijoje baigėsi, prasideda nelengvas interpretacinių ir diskusinių tiesų bei mažųjų pasakojimų, pasižyminčių perspektyvų polifoniškumu, istoriografinis periodas.

       Postistorizmas, kritiškai įvertinęs ankstesnių istorikų vartotas sąvokas (progresas, tauta, vakarų civilizacija, amžiaus dvasia, kūrinio esmė, dėsninga periodų kaita, istorinė tiesa, objektas ir objektyvus pažinimas ir pan.), iš esmės dekonstravo „didžiojo pasakojimo“ istorijos teleologinę ir totalitarinę struktūrą, atverdamas neribotą perspektyvą postmoderniam istorijos rašymo ir pasakojimo reliatyvizmui. Lietuvių literatūrologų vis dar ištraukiami gynybiniai vytautiniai skydai nuo šiuolaikinio mentalinių lūžių potvynio vargu ar pajėgūs mus apsaugoti.

       Literatūros istorija, paveikta postmodernių filosofų ir teoretikų, daugiau jau nėra suprantama kaip mimetinė ar empirinė praeities tikrovės reprezentacija, o iš intertekstinių ryšių sukonstruoti tam tikri interpretaciniai modeliai. Į literatūros istoriją neišvengiamai smelkiasi iš grožinės literatūros, ypač iš romanų, ateinantis postmodernus rašymo stilius, kur pirmenybė teikiama fragmentiniam ir akivaizdžiai konstruktyviam faktų tyrimui, tikintis, kad kompetentingojo skaitytojo galvoje bus sukurtos reikiamos istorinių faktų jungtys, galinčios turėti savų paklaidų svyravimo amplitudę. Todėl tokia istorija savo retorinėmis galiomis siekia megzti partnerystės ryšius su savo intelektualiuoju skaitytoju, atsisakydama didaktikos, skiriamos tamsiai liaudžiai šviesti.

       Literatūros istoriją krizė ištiko ne tik todėl, kad buvo suprasta, jog nustatytos „natūralios“ reikšmės yra iliuzinės, nes pasaulis tekstualus ir reikšmės – tekstinės bei interpretacinės. Be to, suvokta, kad ir pats žodis savo vidine sandara yra dualus ir konfliktiškas, tad surasti jo signifikato ir signifikanto priešybių vienybę, t. y. tikslią reikšmę, yra neįmanoma. Jei tik implicitiškai pripažįstame neišsprendžiamą ir atvirą konfliktiškumą žodžio, kuris sunaikina jo reikšmės stabilumą ir kartu pagrindą, ant kurio yra kuriama literatūros istorija, turime sutikti, kad jos tolesnis rašymas neįmanomas. Hanso-Georgo Gadamerio ir Paulio Ricoeuro hermeneutikoje žodis apibrėžiamas kaip ženklas, kuriuo dar žymimas žmogaus egzistencijos ryšys su jį supančia realybe. Anot jų, tikrovės supratimas neįmanomas be žodžio, kuriam suteikta reikšmės turėjimo ir komunikatyvinė galia. Tačiau postmoderniai žodis gali būti suprastas ir visai kitaip – ne tik kaip konkretusis pažinimo faktas, bet ir kaip pažinimo didžiausia kliūtis, kaip prasmės įvykis, kurio junglumo procedūras veikia atsitiktinumai ir kurio reikšmė negali turėti tikslaus apibrėžtumo ar tapatumo.

       Jeanas François Lyotard’as, įteisinęs postmodernistinį įvairovės (ar pliuralizmo) principą, teigė, kad tokiu būdu literatūros tekstas išreiškia šiuolaikinio pasaulio išsiskaidymą (holistinio vaizdo dezintegraciją). Daugelį šimtmečių mūsų mąstyme egzistavusi vienio idėja yra ne kas kita, kaip tik troškimas matyti tokį aiškų, vientisą ir suprantamą pasaulį. Todėl plintantį fragmentinį rašymą galime suprasti kaip išsilaisvinimą iš visuotinių mąstymų standartų. Vienis yra tik mentalinė konstrukcija, nuslepianti pasaulio skirtingumus. Tas, kas pasaulį mąsto kaip organišką vienį arba vientisą struktūrą, jo įvairovę įkalina nudilusioje „priešybių vienybės“ dialektikoje, tampa griežtojo pažinimo ir normatyvinio mąstymo vergu. J. F. Lyotard’o požiūriu, šios įvairovės negalima redukuoti į vienį be didelių nuostolių. Nors Rollando Barthes’o ir Jackues’o Derrida darbai, kritikuojantys struktūralizmą ir semiotiką, atsirado nepriklausomai nuo J. F. Lyotard’o, jie kalba apie tą pačią nesubendrinamą postmodernų pasaulio įvairumą. Tai sukuria prielaidas decentruotai pažinimo sistemai, kurioje yra dekonstruotos tapatybės bei reprezentacijos sampratos. Tokią pažinimo sistemą, kurioje pasaulis egzistuoja kaip nesuvienodinamų skirtybių įvairovė, labiausiai palaikė filosofai ir rašytojai, o stipriausiai jai priešinosi politikai, kurių praktinės veiklos tikslas yra išsaugoti esamą tvarką arba užtikrinti geresnę ir tramdyti jos neigėjus. Natūraliai kyla klausimas, prie kurių norėtų save priskirti šiuolaikinis literatūros istorikas ir kritikas? Prie opoziciškai ir anarchistiškai nusiteikusių rašytojų ar filosofų, ar prie valdingų tvarkos sergėtojų ir politikų? Lietuvių literatūrologijai neišvengiamai reikalingi abu tipažai, tačiau kiekvienas turi sąmoningai padaryti laisvą metodologinį apsisprendimą.

       Apibendrinant galima pasakyti, kad visa postmoderni filosofija, nepaisant joje vykstančių vidinių diskusijų, daugiausia dėmesio skiria mąstymo fundamentalizmo (vientisumo), racionalizmo (logocentizmo) ir natūralizuotų tiesų kritikai. Anot vokiečių teoretiko J. Rüseno, postmoderni kritika labai reikalinga tam, kad

atkerėtų ir apribotų modernybėje suformuoto istorijos mokslo metodologinį racionalizmą ir objektyvizmo aukštinimą, kad verstų mąstyti apie naujus tyrimuose proto ir vaizduotės junginius. Tas pats tinka ir šiuolaikinei literatūrologijai, kai tyrėjai atsiduria prieš postmodernaus pliuralizmo visagalybę. F. Lyotard’o idėjos skatina atsisakyti „didžiojo pasakojimo“, J. Derrida padeda tirti prasmės išsisklaidymo atvejus, o R. Rorty iškelia romaną kaip pačią geriausią mūsų gyvenimo pažinimo formą, suteikiančią skaitytojui aktyvios partnerystės vaidmenį. Teorijos kyla iš atidaus visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo stebėjimo, todėl jų apkaltinti didelėmis spekuliacijomis nederėtų. Kita vertus, ar literatūrologai jas geba kūrybingai ir nedogmatiškai pritaikyti savo konkrečioje veikloje? Čia problemų, neabejotinai, esama. Bet juk kitaip ir būti negali.

       Šiuolaikiniuose Europos literatūros istorijos tyrimuose yra išryškėjusios dvi kryptys. Vieni tyrėjai, siekiantys kuo didesnio mokslinio objektyvumo ir metodologiškumo, rašo straipsnius į mokslinius žurnalus ir nesiekia užkariauti plačiosios publikos simpatijų. Kiti profesionalai su komerciškai nusiteikusiais leidėjais siekia atsiliepti į publikos keliamus lūkesčius ir pasiūlyti jai „didžiuosius pasakojimus“ (kurie sparčiai plinta dėl kino ir televizijos). Kitaip tariant, neprofesionalūs skaitytojai bei platūs visuomenės sluoksniai dar norėtų literatūros istoriją matyti tokią, kokia ji buvo savo aukso (t. y. XIX) amžiuje, nepaisydami jokių jai iškilusių socialinių ir metodologinių iššūkių. Iš literatūros istorijos jie tebelaukia įprastų apibendrinančių apžvalgų, reikalingų mokykloms ir bendram kultūriniam išsilavinimui plėsti, saviems ir užsienio vertėjams, tiksliau sakant, literatūros švietimo ir platinimo praktiniams tikslams patenkinti. Todėl turėtume konstatuoti, kad „didžiojo pasakojimo“ istorijos, atliekančios savo šviečiamąją praktinę funkciją, vis dar yra paklausios, tačiau šiuolaikinės literatūros studijose pasitraukia į antrąjį lygmenį, o svarbiausias pozicijas užleidžia profesionaliai specializuotiems mokslo straipsniams. Toks literatūros istorijos rašymo išsiskyrimas į dvi kryptis reiškia, kad vieni istoriniai tyrimai tampa griežtai moksliniais ir elitiniais, reikalingais siauram profesionalų ratui, kiti – populiarieji, daugiau socialiai angažuoti ir mažiau metodologizuoti, skirti praktinėms visuomenės švietimo reikmėms patenkinti. Jei literatūros istorijos statusą vertinsime pagal XIX a. standartus, tai siaura profesionalų specializacija ir didelės dalies publikos praradimas gali būti įvertintas neigiamai. Tačiau literatūrologijos (literatūros istoriko ir kritiko) vertinimas visuomenėje yra tiesiogiai susijęs su pačios literatūros ir rašytojo statuso kitimu, pastarajam menkėjant, tas pats vyksta ir su pirmuoju. O minėta tyrimų profesionalizacija ryški ne tik literatūrologijoje, bet ir visuose šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose. Lietuvių literatūrologijoje toks dviejų šakų išsiskyrimas, matyt, irgi yra neišvengiamas, bet dar gana naujas reiškinys.

       Man atrodo, kad literatūrologams, kaip ir kitiems posovietinės visuomenės nariams, reikia mokytis nelabai jiems įprasto ir nelengvo kalbėjimo konkretumo ir sąžiningumo, stengiantis kuo tiksliau apsibrėžti savo poziciją, vartojamas sąvokas, tiriamąjį objektą ir adresatą. Teoriniai dalykai tam yra gera pagalbinė medžiaga. Kai tik nustojame kalbėti apie savaime aiškias tiesas ir natūraliai priimamas tradicines vertybes (juk viešam raganų deginimui nepritarsime, kaip darė mūsų senoliai?), kai iš romantizmo paveldėtą apologetinį nacionalinės literatūros vertinimą pakeičiame kritiškuoju, o savo pasakojimus pamatome kaip interpretacinius, susiduriame su neišvengiamu poreikiu aiškintis ir kitiems aiškinti jų konstrukcinius mechanizmus. Tada ir užgimsta meilė teorijoms. Nes šiuolaikiniam literatūrologui svarbu ne tik literatūra kaip savaiminė vertybė, bet ir kaip mes ją suprantame, kaip skaitome ir vertiname, ko joje ieškome, kokius performansus ar instaliacijas su ja atliekame. Būtina atidžiau ir kritiškiau įsižiūrėti, kaip po sovietmečio keitėsi ne tik literatūra, bet ir jos kritika, bendrasis recepcijos kontekstas. Ar lietuvių literatūros mokslo ir kritikos nekankina tie patys trūkumai, tas pats kapitalistinis populizmo presas, kaip ir visos literatūros? Ar humanitariniai mokslai kaip ir visa grožinė literatūra nėra visuomenėje vis labiau ignoruojami kaip beverčiai, pelno nenešantys dalykai? Gal tai suvokusi ji taptų analitiškesnė ir mažiau didaktiška? Teorijos (perimtos iš filosofijos ir sociologijos mokslų) padeda kritikui didinti jo profesinės veiklos sąmoningumą. Teoretizuoti – tai suteikti platesnę erdvę demokratijai ir intelektualinei diskusijai literatūros moksle ir kritikoje, įprasti aiškiau nustatyti savo skaitymo metodologines bei pasaulėžiūrines pozicijas, kad įvyktų konstruktyvus pokalbis su kitaip manančiu, kad išvengtume dviprasmybių pertekliaus pompastiškoje kalboje, kad nustotume simuliavę sklandaus dialogo galimybę, kai kiekvienas linkęs išgirsti tik tai, ką pats sako, ir represuoti kitaip galvojantį, kad diskusija kiekvienam literatūros dalyviui padėtų praturtėti ir sustiprėti, nepažeidžiant jo orumo. Juk ne veltui literatūrologija šiandien itin smalsiai sukasi į suvokimo kitoniškumo tyrimus.

 

 

       _________________

 

       1 Rüsen J. Istorika: Istorikos darbų rinktinė.–Vilnius: Margi raštai / ALK,2007.– P.101.

       2 Ten pat. – P. 151.

       3 Ten pat. – P. 218.

       4 Eagleton T. Įvadas į literatūros teoriją. – Vilnius: ALK / Baltos lankos, 2000. – P. 10.