tekstai.lt

Vincas Krėvė-Mickevičius. Vilniaus užrašai

 

       Vinco Krėvės-Mickevičiaus jaunystės užrašai gimė studijų Vilniaus kunigų seminarijoje metu ir tuoj po jų. Tai du mokykliniai sąsiuviniai, pirkti Vilniaus Giršovskio knygyne, su autoriaus užrašu „Notatki“, prirašyti lenkiškai, nelygiai – kai kur pilnos ir paraštės, kai kur – palikti tušti puslapiai. Anot Alberto Zalatoriaus, tai – „savotiškas dvasios dienoraštis“, tad jame nėra datų ar tikslių biografinių realijų. Todėl sunku tiksliai nustatyti šių užrašų laiką. Iš jų pirmosios dalies galima būtų spręsti, kad pradėta 1900 m., rengiantis stoti į seminariją (priimtas 1900 m. lapkritį) – apie kunigystės mokslus kalbama būsimuoju laiku. Tačiau sunku patikėti, kad Merkinės pradinę mokyklą tebaigęs ir privačiai rengęsis egzaminams aštuoniolikmetis, ką tik atvykęs į Vilnių, jau turėjo tokią kritinę nuovoką apie visuomenės ir kunigijos gyvenimą, spaudos polemikas, tokį intelektinį akiratį, kokie atsiskleidžia jo užrašų pradžioje. Tad galbūt, kaip tvirtina A. Zalatorius, „daugiau pagrindo manyti, kad tie „Užrašai“ atsirado tuojau po seminarijos, bandant retrospektyviai užfiksuoti savo mintis dienoraščio ar laiško forma“ (A. Zalatorius. Vincas Krėvė: nebaigta monografija. – Vilnius: LLTI, 2003, p. 133). Tada reikėtų nurodyti antrąją 1902-ųjų pusę, mat tų metų birželį kunigų seminarijos valdyba pašalino V. Mickevičių kaip nepateisinusį „nė mažiausio pašaukimo dvasiniam luomui“.

       Įdomų klausimą kelia užrašų stilius – ar jie radosi kaip maištingų minčių ir dvasinių būsenų užrašymas sau pačiam, ar kaip ambicingesni literatūrinės eseistikos, publicistikos teksto apmatai, net ir nesitikint, kad tai bus paskelbta. Stebina, kad visur užrašuose kalbamasi su nematoma auditorija – ponais, poniomis, filisteriška visuomene, į kurią kreipiamasi ironiškai, radikaliai, provokuojant „gero tono“ normas. Tas nervingas disputas savaip primena Knuto Hamsuno „Bado“ herojaus rašytus feljetonus. Kalbėtojas iš pat pradžių pasirodo kaip visuomenės atskalūnas (be kita ko, ir dėl savo lietuviškosios tapatybės), bet kartu – kaip socialinės scenos personažas, sakantis aistringus, net įniršio pilnus monologus ir metantis kandžias replikas įsivaizduojamame viešame ginče. Netrukus jis užsideda ir kaukes – sąmokslininko Katilinos, išdaviko Judo (būsimojo „Dangaus ir žemės sūnų“ herojaus), tarsi įkūnydamas savo paties vidines personas. Į kultūrą ir visuomenę V. Krėvė ateina kaip į egzistencinę ir moralinę dramą, o jo vidinis kalbėjimasis su savimi išnyra kaip dramaturginis tekstas. Ir užrašuose „širdies pasaulio“ principas apibūdinamas kaip dramos veiksmas.

       Be abejo, pagrindinė užrašų įtampa – nereligingo, maištingos pasaulėvokos, nors tikinčio („Mano tikėjimas stiprus kaip jūros banga, o mano religingumas jau seniai sunykęs“) jaunuolio priverstinės studijos seminarijoje. Jaučiamas revoliucinių kairiųjų idėjų poveikis, nuo kurio XX a. pradžios Vilniuje, matyt, nebegalėjo apsaugoti ir uždara seminarijos aplinka. Galbūt kaukėta būklė (jaunas maištautojas, turintis vaidinti kunigo pašaukimą) gimdo ir draminį stilių, ir nuolatinę sarkastišką autoironiją. Kai vidinė V. Krėvės drama darosi vieša – šalinimas iš seminarijos, konfliktas su tėvu – užrašai vis aiškiau pereina į literatūros kūrinio apmatus. Pabaigoje planuojami „Pamišėlio užrašai“, atrodo, išaugo į ankstyvą lenkišką poetinį kūrinį „Aš pamišėlis!” („Jam warjat!”). Trūkinėjantys paskutiniai įrašai, turbūt jau daryti grįžus iš Vilniaus į gimtinę, vis dėlto baigiasi aiškiu apsisprendimu – pasukti nieko tikra nežadančiu poeto, rašytojo keliu. Ir ne mažiau aštriu šeimos išdavystės skausmu: „Tik jis gali būti vienintelis maitintojas (Ak Judai, Judai).“

       V. Krėvės užrašai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Rankraštyne.

 

Mindaugas Kvietkauskas

 

 

       I sąsiuvinis

 

       Hm! Keisti dalykai dedasi pasaulyje, tačiau net ir Dievui niekad nesisapnavo, kad aš pasidarysiu, kad iš manęs pasidarys – nežinau, kaip geriau pasakyti, bet tegu taip ir bus, kad iš manęs pasidarys – rašytojas. Tik nemanykite, ponai, kad valsčiaus raštų rašytojas, ar koks nors ten kitoks, apie kuriuos net neturiu supratimo, bet rašytojas literatas, ir dar gryniausios padermės literatas. Bet kur ten Dievas galvos apie paprastus žemės mirtinguosius. Kam gi tada būtų kunigai – gerbiama dvasininkija. Jeigu Dievas ir galvoja, tai tik apie kunigus, ir tikriausiai dabar vargšas sėdi kaip katorgoj arba tariasi su Šventuoju Petru, kaip užrašyti atviruką popiežiui, o gal geriau būtų tą atviruką nusiųsti kokiam vyskupui, pavyzdžiui, Lietuvos. Vargšas tas Ponas Dievas.

 

       Atsirado mat kažkokių žmonių, kurie rėkauja, kad daugiau nebesileis būti

kvailinami kunigų.

 

       Mano protėvis – iš jo prieš 600 tūkstančių metų atsirado tauta <...>1.

 

       Aš pats, beje, esu labai kilmingas, nes pasaulyje gyvenu jau antrąkart. Anksčiau buvau grafas, bet kai dabar nuėjau prie savo senojo namo, tai ten suradau kitą savininką, kuris manęs ne tik neįleido, bet pasiprašius liepė nešdintis lauk.

       <...>2

 

       Ponai lenkai, o ypač lenkės, nemėgsta valstietijos. Ji taip smirdi, kad delikati noselė to negali ištverti3. Vargšo Chamo giminė vis dar niekinama, jei ne teoriškai, tai praktiškai.

       Lenkai yra riterių tauta, ir su valstiečiu, kuris niekada nenešiojo auksinių pentinų, broliautis nenori. Be to, kaipgi palaimintojo Jafeto giminei broliautis su prakeiktojo Chamo palikuonimis (kaip tik todėl Lietuvoje bajoras – viešpats4). Niekad o niekad! Jeigu kokiam vienam vargšeliui pavykdavo užkopti iki Jafeto Siono aukštumų, pavyzdžiui, mūsų mylimiems kunigėliams, tai toks laimingasis kuo greičiau bėgdavo pas auksakalį, pirkdavo sau auksinius pentinus – ir kuo greičiau juos užsidėdavo. Ne jų kaltė, kad tie pentinai nepritikdavo jų kojoms, negalėtume ir kuo kitu jų kaltinti ar įtarti. Kas įžengė į Viešpaties bažnyčią, tas turi užsidėti auksinius pentinus. Juk Viešpats Dievas Chamą prakeikė ir atstūmė. O žinotina, kad Viešpats Dievas nemėgsta netvarkos.

       Neduok Dieve, kad kas nors išdrįstų pasisakyti, jog yra Chamo palikuonis.

       O tvarkai palaikyti [Dievas] įvairiuose miestuose paskyrė savo cerberius, kurie, nors ir neturi trijų galvų, bet užtat turi tokius stiprius balsus ir taip garsiai kaukia, kad tikrasis Cerberis, šituos išgirdęs, turėtų iš gėdos dėl savo silpno balselio slėptis po Prozerpinos sijonu, jeigu ten jau nebūtų iš anksto sulindę jo laimingieji bendrai. Gal jau manote, ponai, kad aš išprotėjau – juk Prozerpina viena, o mano cerberių vardas – legionas. Kaip ten jie visi sutilptų? Betgi pasaulyje dabar labai daug Prozerpinų, kaip ir kitų dievų. Bėgant laikui ir jų pasidaugino, kaip ir žmonių, ir cerberių. Pavyzdys – Jupiteriai. Bent jau aš tikrai pažįstu vieną, kuris niekada negyveno Olimpe ir niekad nebuvo [pakilęs] aukščiau savo nosies. Tiesa, jis ją laiko taip aukštai iškėlęs, kad per klaidą net gandrai ant jos nutupia. Cha, jau girdžiu jūsų juoką, Jupiteris! Koks gi čia Jupiteris, jei Olimpe nebuvo, kurgi jis gyvena, jei nėra buvęs Olimpe. Ogi gyvena kažkur Vilniuje. Tik, ponai, vėl nepamanykite ko nors blogo. Jis neturi žaibų tik todėl, kad bijo jais apsideginti, bet užtat nešiojasi žaibus savo akyse, ir jei į ką nors pasižiūri, tai gali nutrenkti5. Jis irgi turi savo Olimpą ir savo mažesniųjų dievų, gal netgi sūnų ir dukterų, tik jie, deja, dar nėra dievų pripažinti ir kažkur paslapčiom kamputyje ruošiasi egzaminams. Tegu tik pasirengs, ir dar pamatysime, kad Jupiteris gali pavirsti Kronu. Šitas Jupiteris ne todėl negyvena tikrajame Olimpe, kad tingi taip aukštai laipioti, jis užliptų net aukščiau už Olimpą, pavyzdžiui, ant savo paties nosies. O todėl, kad ten, deja, jo nepriima, kad ir kokias jis pasakas sektų. Turite, ponai, žinoti, kad senieji dievai jau seniai numirė, taigi jų vietos laisvos ir sostuose dabar žioji tuštumos, žaibai miega, erelis snūduriuoja. Viskas būtų gerai, tačiau bėda ta, kad į tuos sostus dabar yra labai daug kandidatų, vienas kito neprileidžia, ir tai truks tol, kol paprastiems žmonėms nepabos bedievystė, kol visų nenuvarys nuo savęs ir nepasiųs po galais etc.

       Šiandieninės Prozerpinos, kurių kilmingos blauzdos priglaudžia cerberius, tai niekas kitas kaip tik mūsų šeimininkės – natūraliai dvasingos, kunigiškos. Tik nepamanykite, ponai, kad turiu galvoje ką nors bloga. Apsaugok Dieve. Mūsų dvasininkija yra tokia šventa, kad netgi aš esu pasiryžęs patikėti, kad jie nėra nuodėmingojo Adomo palikuonys, ir jeigu atsirastų filosofas, kuris norėtų tai įrodyti, tai iš anksto pasiskelbiu jo šalininku. Esu net pasirengęs už jį išlieti visą rašalinę ir sulaužyti geriausių plunksnų smaigalius6. Mūsų dvasininkija yra šventa, labai šventa. O jeigu įgyja cerberių pavidalą, kad graužtų blauzdas tiems, kurie turi drąsos pakelti juos truputį atskleidžiančias užuolaidas, tai tik dėl nuolankumo, kad kitiems duotų pavyzdį. Jie visais atvejais mėgsta duoti pavyzdžius. Kad duotų pavyzdį mužikui, jie liepia jam išversti kišenes ir stebėtis, kaip kantriai kunigėlis krapšto jo variokus. O jūs, ponai, turėtumėt žinoti, kad pavyzdys baisiai paveikus, ir šiandien, sekdami dvasinių vadovų pavyzdžiu, daugelis pasiekė tokios krapštymo iš svetimų kišenių tobulybės, kad net nereikalauja jų išversti – patys atranda. Pasitaiko, kad ir kišenę pasiima. Visur pažanga. Senieji dievai, norom nenorom, vis tiek būtų turėję atsistatydinti. Jeigu šiandien toks Hermis užsispirtų vėl sugrįžti į savo senąją vietą, tai pirmiau turėtų vargšelis mažiausiai trejus metus pasistažuoti pas kokį nors gerą kleboną, nes antraip, pavyzdžiui, kun. Kazakovičius7 taip apiplėštų savo gerbiamąjį patroną, kad šis negalėtų Olimpe net akių parodyti iš gėdos... O ką jau kalbėti apie policiją. Ta jau ne tik paliktų jį visam jo dieviškam nuogume, bet dar ir į cypę įkištų8. Ir pamatytumėt, įkištų kaip nelegaliai vogusį. Turite žinoti, kad viską galima daryti legaliai, netgi vogti, tiktai būtina elgtis pagal teisinius reikalavimus. Piktinatės, ponai. Tai negražu, labai negražu. Bet tiktai paklauskite pirmą kunigą ar policininką ir pamatysite, kaip jums atsivers akys. Pavyzdžiui, kartą mačiau, kaip kun[igas] mužikėliui dėstė, kad negalima iš siuvėjo vogti adatos, nes tam pradingtų visa diena, jei kartais patingėtų iškart nusipirkti naują – ir tada už pamokymą pareikalavo sumokėti penketą rublių. Kitą kartą mačiau, kaip pareigūnas mušė žmogų už tai, kad šis nenorėjo antrą kartą mokėti žydei už tą pačią prekę, ir kadangi prekė buvo ginčo objektas, tai valdžios atstovas nusprendė turįs teisę ją konfiskuoti. Štai tokie dalykai pasaulyje dedasi. Teisę reikia saugoti visur.

       Jūs, ponai, manote, jog dabar pažanga tarp kunigijos sustojo, kadangi sunyko vienuolynai, ir todėl žinios susitelkė paprastų mirtingųjų rankose. Tai netiesa, netiesa, kuri šaukiasi dangaus keršto, iškišusi galvą iš už klebono skverno. Tiesa juk tokia: argi galima apskritai nusileisti iki paprastų mirtingųjų? Niekad o niekad! Tačiau tie paprasti mirtingieji ėmėsi mokslo bei žinių, ir kilmingiesiems pent[inams] pareiškė – kvaili esate, sunaikino visą jų gudriai supintų silogizmų arsenalą, ir elgiasi pagal brangųjį mokslą, tik taip gudriai, kad to niekas net nepastebėjo. Kaip čia pastebėsi, kad mokslo šaltiniai saugomi tiems cerberiams. Jie pasirengę akimirksniu sudraskyti narsuolį, kuris norėtų įsigauti į jų vienintelę užuoglaudą. Kad būtų lengviau apgaudinėti, pakabino ant vartų užrašą: „Tiesa, žinojimas ir meilė.“ Bet ten, už tos sienos, jie kaip ir anksčiau ramiausiai užsiima alchemija. Che, che! Girdžiu jus, ponai, o ypač jus, ponios, girdžiu, kaip pasipiktinę metate šią knygą šaukdami: „Šlykščios blevyzgos, šlykštus melas!”

       Kantrybės, kantrybės, ponai, dar palaukite, negadinkite sau kraujo. Juk žinote, ponai, kad riteriškas kraujas netrukus labai pabrangs, ir tie, kas panorės jo sau nusipirkti, turės labai brangiai mokėti už kiekvieną gramą. Dieve mano, kodėl gi mano kraujas neriteriškas. Parduočiau jo, pavyzdžiui, Hiršui Lenkišickiui9 ir visus dvejus metus galėčiau sėdėti ramiai susidėjęs kojas ant stalo arba iš nevilties išvažiuočiau į Monaką ir sėdėčiau ten, kol nepraloščiau paskutinių bajoriškų kalisonų. Ak, mano ponai, atleiskite man, kad nukrypau nuo temos ir taip be tvarkos klejoju. Ar aš kaltas, jog Viešpats Dievas davė man tokią jautrią širdį, kad kai pamatau bajoriškus riterio kalisonus arba dar labiau archibajorišką klebono pilvuką, tartum pats pamirštu, ką darąs, griebiu plunksną ir skubu rašyti odę jų garbei, jei trūksta plunksnos – nors lazda, jei trūksta popieriaus – nors ant jų kupros, o jei trūksta šviesos, esu pasiruošęs juos iškarti ant telegrafo stulpų vietoj žibintų, o jei, nelaimei, neturiu prie savęs nei lazdos, nei pančio, ir dar čia pat žiovaudamas stovi ramybės sargas, tai pats įsižiovauju ir rodau liežuvį mėnuliui. Reikia jums, ponai, žinoti, kad geriausios odės rašomos ant kupros. Tiesa, ta medžiaga yra kiek suprofanuota nuo tų laikų, kai ponai amatininkai pradėjo ant jos rašyti liudijimus savo samdiniams ir mokintiniams. Bet tai dar nieko nereiškia ir neverta į tai kreipti dėmesio. Negi tas liudijimas toks blogas dalykas. Aš, pavyzdžiui, neturiu brandos liudijimo, ir štai jau visi metai, kaip kalu [mokyklinius dalykus], ir būčiau labai dėkingas, kad koks gimnazijos direktorius išduotų man ką nors surašyta bent ant puspadžio. Beje, ir visi rusų karininkai kasdien šimtus liudijimų išrašo kareiviams ant veidų, tad kai pasižiūri į būrį, grįžtantį iš manevrų, tai atrodo, kad eina būrys patentuotų daktarų, nes ponioms jų lūpos jau kels tiktai pasibjaurėjimą ir jos niekada nepanorės jų pabučiuoti. Prisipažinsiu ponioms, kad ir pats esu didelis šios karininkų sistemos šalininkas. Jei, pavyzdžiui, universitete išdavinėtų panašius liudijimus, tai kiekvienas galėtų lengvai atskirti, tarkime, filologijos daktarą poną Aleksandrovą10 nuo jo liokajaus, ir niekada netektų suklysti.

       Labai jau išvarginau ponias savo paistalais, atsiprašau! Labai atsiprašau! Ojoj, labai, iš visos širdies, patariu ponams ir ponioms neskaityti toliau ir nesidairant mesti šią knygelę į krosnį. Nes teks labai sunkiai atgailauti už tokią sunkią nuodėmę. Juk nėra abejonių, kad ši knygelė pateks į uždraustųjų sąrašą. Gal jūs, ponia, tuo netikite. Va ir blogai darote. Kun. C. tik truputėlį kilstelėjo archibajoriškas cerberių užuolaidėles, vos vos šviesos įleido į kun[igišką] Hadą – ir visu savo asmeniu pakliuvo į sąrašą, o kun. Maj[ewskis] nukišo jį į patį pragaro dugną ir dabar kaukimu baugina kiekvieną, kas norėtų kun. C. iš tenai išvaduoti (Poseidono vaidmenyje – kun. Franc.11). Neduok Dieve, kad jūs, ponia, patektumėt prie to konfesionalo, kuriame sėdi kun. Majewskis. O, vargas man, nuodėmingajam! Už nuodėmes jūs, ponia, tikriausiai turėsite visą savo turtą užrašyti bažnyčiai, o tiksliau – kunigams, žodžiu, Dievo garbei, basa atlikti piligriminę kelionę į <...>12, ir man jau trūksta žodžių bei nuojauta nesiekia taip toli, kad įsivaizduočiau visus jūsų pasninkus. Jis jums įrodys kaip dukart du, kad jeigu jūs to nepadarysite, tai dangun ir savo nosies neįkišite, bet pridurs, kad [priešingu atveju] atiduos jums ne tik visą jūsų dangų, bet dar pridės ir tris uolektis savo nuosavo, kurį specialiai atitemps prie jūsų kojelių, net jei jūs sėdėtumėt ant Katedros bokšto (Vilniuje Katedros bokštas – labai aukštas), o jeigu Šventasis Petras nuspręstų, kad jis neturėjęs teisės sugauti tokios stambios žuvies kaip jūs, ponia, tai jis tikrai priminsiąs, kad Šventasis Petras pats gaudė žuvis, tad niekam negali uždrausti, ir, aišku, jis nusileisiąs, ypač jeigu jam bus pasiūlyta žuvies uodegėlė, nors ta žuvis ir būtų sužvejota svetimam ežere. Kas žino, ar tik Šv. Petras pats kada nors negaudė žuvų svetimam ežere, gal net ir svetimu tinklu. Ak, šiandien šventieji petrai tai daryti labai mėgsta, ir netgi be to negali gyventi.

 

       Cerberis Majewskis kaukia taip garsiai, kad vargšelis kun. C. neturi ramios vietos visoje Lietuvoje, ką aš čia, jo balsas sklinda netgi visoje Lenkijoje, jis net porai bajorų apdraskė blauzdas, bet tik šiaip, truputėlį. Pagaliau, kaip jau rašiau, visi cerberiai gyvena su riteriais santarvėje, net patys perkasi auksinius pentinus, nors ir padirbtus. Jūs, ponai, stebitės, kaip kas nors gali taip garsiai kaukti, kad net visoje Lenkijoje girdisi. Taigi kad jis kaukia ne vienas, bet turi visą masę kitų pagalbininkų, kurie jam pritaria, vienas plonai, o kitas storai, žodžiu, visut visutėlis šunų koncertas. Che che, kaipgi jų niekas nenuveja, kas gi leis savo žemėje, savo kieme šuniui šitaip kaukti, ir netgi kelti visą koncertą. Juk niekur taip nebūna. Tegu eina sau į miškus ir kaukia. Gerai, bet kas ten įvertins jų talentą? Ne, kvaily! Štai atsirado vienas toks ponas, kuris ne tik neveja iš savo dvaro šio šunų koncerto, bet savo paties letenomis pastatė, savo paties ausimis uždengė būdą ir stengiasi iš visų jėgų juos palaikyti, netgi jų kaukimą kitiems girti. Taigi tas ponas (beje, nežinau, gal tai ponia) yra kažkokia būtybė, besivadinanti Jeleñskiu, o jo šunų būda vadinasi šulė. Tas ponas Jeleñskis – tokia šiaip sau būtybė, labai nemėgstanti žydų. Pasakysiu jums, ponai, atvirai, aš irgi labai, labai jų nemėgstu. Fu! Jie taip smirdi svogūnais ir silkėm. Pritariu dėl to ponui Jeleñskiui visiškai, ir būčiau pasiryžęs kartu kaukti ant žydų, jei nebūčiau užkimęs. Be to, užmiršau nusipirkti hidroskopinės vatos, čia jos nebūna, nėra kuo užsikimšti ausų, nes, prisipažinsiu, visa kapela labai jau ne mano skonio, ir baiminuosi, kad ją sugadinčiau. Ten, mano ponai, visi vienas kito klauso pilvais, tačiau aš tokios dovanos visai neturiu. Be to, ten tas geriausias, kuris garsiausiai kaukia, o aš, prisipažinsiu, norėčiau kaukti aukščiau, bet ne garsiau, tik va baiminuosi dėl savo gerklės. Mat mano gerklė, ponai, labai silpna, o ten tik į gerklę ir žiūri. Turėk tu galvą ne didesnę nei vapsvos, kad tik gerklė galėtų imti visa oktava žemiau už alaus statinę, tai ir būsi tenai kapelmeisteriu. Tad visa apsvarstęs nenoriu priklausyti tai kapelai ir kaukti ant žydų. Oi tie žydai, oi tie žydai! Ką su jais daryt? Atkreipkite dėmesį, ponai, kad kiekvienas žydas kasmet apgauna kataliką mažiausiai dėl pusantro rublio, bet už tai leidžiasi šimtą penkiasdešimt kartų per dieną aplojamas ir išvadinamas parka. Ar ne bjauru, fui, kokie tai begėdžiai ir pikti žmonės, galgonai. Pažiūrėkite, ponai, į kunigus. Mano klebonas, pavyzdžiui, kasdien nulupa nuo žmonių po penkis ar dešimt rublių, ir dėl to liepia jam šimtą kartų ranką pabučiuoti. Ar ne meistras? Tai kaip čia nesipiktinsi tokiais sutvėrimais kaip žydai.

       Ak, nelaimė, taip toli nuklydau nuo savo temos, kad jau nebežinau, kokiu būdu prie jos grįžti. Paprasčiausiai šoksiu iš šios vietos atgal. Šiandien juk visi šokinėja, kas ant arklio, kas ir šiaip. Ir retas kuris nusisuka sprandą. Gal ir man nusišypsos laimė atsikelti gyvam, nors kasdien plaukia maldos, kad numirčiau. Sakiau, kad šiandien kunigai užsiima alchemija taip, kaip anksčiau vienuoliai. Čia gryniausia teisybė, tik pridursiu, kad jie tobulai pasiekė savo tikslą, bet, aišku, laiko tai gilioje paslaptyje. Jei, ponai, netikite savo ausimis, tai jau aš dėl to nekaltas. Savo pasakysiu, o tikėsit ar ne – jūsų reikalas. Mūsų kunigėliai tik tuo skiriasi nuo senovės alchemikų, kad, užuot jungę skirtingas medžiagas, jie jungia kišenes – savas su svetimomis. Prašom negalvoti, kad su pirmomis pasitaikiusioms kišenėmis, kurios priklauso kokio nors Joškės kelnėms ar kokios nors Sorės sijonui. Ne, tik su tomis, kuriose kažkas žvanga, ir kurios kabaliuoja ne ant žydiško kapoto, o ant gyvo Adomo sūnaus kūno. Stebuklų stebuklas tas, kad grynas auksas visada lieka tik kunigėlių kišenėse, o į kaimyno kišenę teka įvairūs kiti lydiniai bendru pavadinimu „dangus“. Jūs, ponai, o ypač ponios, turbūt manote, kad aš esu tik šiaip paprastas kvailas žmogelis, pavydžiu ir nieko daugiau. Ne, mano ponios! Dėl tokios nuomonės aš esu pasirengęs ištarti: turiu garbės, ir su jumis daugiau nebesisveikinti13. Aš visų pirma esu praktiškas žmogus, ir niekad nepeikiu to, kas gera. Įrodymas: pats rengiuosi stoti į seminariją. Ir pamatysite, ponai, būsiu ten geriausias cerberis, o kad išsiskirčiau, kelsiu savo balsą net trimis oktavomis aukščiau už visus kitus. Tik palūkėkite, ponai. Aš žmogus labai praktiškas, kas netiki, tegu paklausia mano pažįstamų. Jie geriausiai paliudys. Matau, mano ponai, kad kunigai kaip visad yra įpratę elgtis pagal evangelijos nurodymus, tad išsirinko sau geresniąją dalį, ir kai kitų išsimokslinusių pilvai limpa prie nugaros, tai jiems – užstoja žemę, tad kunigėlis, norom nenorom, turi visad kelti akis į dangų. O be to, jų mokslinė pažanga tokia, apie kokią šio pasaulio mokslininkams net ir nesisapnavo: pasiekė jau tokios tobulybės, kad išmoko apiplėšti visa plėšiančią policiją, tuos alchemijos srities jėzuitus. Fe fe, pasakysite, ponai, argi gražu taip kalbėti! Koks gi bus iš jo kunigas, jeigu taip kalba? Atsiprašau, ponai, kad aš nemoku svajoti tyliai, tik garsiai, o jūs, ponai, tokie nekuklūs, kad visko slapta klausotės. Dėl Dievo meilės, bėkite, kas turite kilnią širdį. Dabar svajosiu, kaip sako poetai, ausiu savo auksinius ateities planus. Hm hm. Ką aš veiksiu, įstojęs į seminariją? Būsiu ten tykus, paklusnus, garbinsiu Jupiterius etc. Tapsiu kunigu. Tarkim, jei mano cerberystė ir nenusiseks, vis tiek gausiu kleboniją, kalsiu auksą, tiksliau – semsiu auksinius ir sidabrinius iš Chamo palikuonių rankų, nepaniekinsiu ir varinių grašių. Imsiu mišioms, paskui imsiu bažnyčios remontui, o kai ji, nepaisant remonto, sugrius, imsiu naujos statybai, paskui tvartams, kluonams, kambariams etc. Už visus tuos pinigus broliui nupirksiu palivarką, gerai ištekinsiu seseris, paskui pas save apgyvendinsiu jų vaikus, nusamdysiu jiems guvernantę, tik jauną ir gražią. Nebūsiu kvailas! Kam čia man po velnių... Atsiprašau, to sakyti nepridera, bet kas man... Turėsiu žirgų, puskarietę, karietą ir gyvensiu taip iki senatvės, o dėl cerberiškumo trūkumo atsisėdęs prieš saulutę vilko balsu giedosiu pietas iš... Nenorim tokio kunigo, kam mums toks galgonas! Jis eina [į kunigystę] tik tam, kad žmones plėštų. Šalin... Mums reikia tik giliai tikinčių kunigų, kurie mokytų žmones, vestų juos geru keliu, o ne išnaudotų. Atleiskite, mano ponai! Aš joks galgonas, tik garsiai svajoju. Apsidairykite, gal pamatysite tą patį. Galvojate, kad man trūksta gilaus tikėjimo. Oho, mano tikėjimas labai stiprus, ir esu net pasiruošęs tikėti Lietuvos kunigo Bohdaško žodžiais, kuris skelbia, kad Viešpats Dievas popiežiui iš dangaus kas dieną atsiunčia atviruką. Mano tikėjimas bus toks galingas, kad išvers giliausias kišenes, it magnetu pritrauks giliausiai paslėptus talerius, pajudins net aukso kalnus. Matot, ponai, kad gilaus tikėjimo man visai netrūksta. Kad jus nuraminčiau, netgi pažadu – pas aukščiausios kategorijos šikšnių užsisakysiu riteriškus batus su aukso pentinais. Manote, ponai, kad aš nesakysiu pamokslų, nevesiu žmonių į dangų? Oho, ir dar kaip. Taip griaudėsiu iš ambonos, taip smerksiu geidulius, priespaudą, taip baisiai vaizduosiu pragarą, taip gražiai dangų, kad net sienos išsigąs ir akmenys suskils. Bet jau pakaks, nes, ponai, jau rengiatės pamanyti, kad esu supykęs ant kunigų ar bent jau ant vieno iš jų. Miela ponia, prieš jus esu net pasiryžęs būti jų advokatu: negi jūs, ponia, nežinote, kad pasaulis buvo sukurtas kunigams, o kunigai – dangui; galima pakartoti ir atvirkščiai, išvada bus vienoda: kunigai gali imti viską kaip savo nuosavybę, ir daro labai didelę malonę, kad nevertiems savo turto nusavintojams atsimoka dangumi. Tiesa, to dangaus niekas nematė, bet ką darysi, kad nė vienas gyvas žmogus jo negali pamatyti, ir mes, vargšai, turime tikėti vien žodžiais. Ką padarysi, reikia tenkintis ir tuo. O ar kuo kitu gyvena rabis?

 

 

       II sąsiuvinis

 

       Katilina. Aš privalau! Aš privalau. Girdžiu savo sielos gelmėse balsą, įsakantį man atlikti, ir aš atliksiu. Užteks man jėgų, užteks ir vyriškumo, kad pasiekčiau aukštesnio gyvenimo nei tas, kurį gyvenu. Tas gyvenimas, ta kvailų pasimėgavimų grandinė neatitinka mano širdies troškimų.

 

       Kas atsitiko su mano jaunystės svajonėmis, išsisklaidė jos kaip vasaros rūkas, ir po savęs paliko tik kartėlį ir nusivylimą.

       (Trenkia sau per kaktą.)

       Niekink pats save, niekink save, Katilina! Argi savo kilnioje širdyje nejauti troškimų? O kokia gi jų prasmė? Tik paprastas, paprastas, eilinis savo kūno elementarių instinktų tenkinimas.

       Ramiau.

       Ir nepaisant to visko, kartais, kaip ir šią akimirką, širdyje nubunda geresni norai, sieloje gimsta troškimas kažko aukštesnio, geresnio. Kai stoviu priešais tą miestą, prieš tą prabangiąją Romą, kai savo sielos žvilgsniu žiūriu į tą paleistuvystės ir gėdos pelkę, iš mano sielos gelmių šaukia aiškus balsas. Atsibusk, Katilina! Atsibusk ir tapk žmogumi!

       Drasko pats save.

       Ak, kas per kvailystės, vienišos sielos tvariniai, ilgos nakties sapno regėjimai. Tik nušvitus mažiausiam spinduliui, tikro gyvenimo troškimai pradingsta sielos gilumose.

       Arabas. O jau matau ir mūsų kelionės tikslą. Žiūrėk, matyti Romos sienos. Iki dangaus siekia. Nuostabus Kapitolijus.

       Tai Roma, visos Italijos, netrukus – Germanijos, o gal ir Galijos valdovė.

       Nelaimei.

       Pasižiūrėk, Alobrogai14, koks galingas nuo anos aukštumos atrodo didysis

Kapitolijus.

 

       Taigi norėčiau jums, ponia, papasakoti, kokiu būdu tapau tas, kas esu, tai yra rašytojas. Įvairiais būdais veikia apvaizda, nepažįstami jos sprendimai! Štai ir mano likimas tai tiksliai patvirtina. Jūs, ponia, turite žinoti, kad jau kelerius metus svajoju apie tai, kaip pakilti aukštai, iki pat saulės, kad visa žemė išsižiotų iš nuostabos, jog vienas jos sūnų užkopė ten, kur ji pati negali, prikalta Niutono grandinėmis. Tam išradinėjau įvairius projektus, net paskelbiau konkursą, bet, deja, niekas nesugalvojo nieko geresnio, kaip vienas man nepažįstamas valstietis, pataręs man pasidaryti vaško sparnus arba prisirišti prie rankų šluotas ir skristi aukštyn. Tas projektas, aišku, nusipelnė premijos, bet kadangi valstietis nieko nežinojo apie konkursą, tai buvau visiškai tikras, kad nepadarysiu nuodėmės, jeigu nesumokėsiu jam visos sumos. Pagaliau taip greitai pamečiau jį iš akių, kad ir su geriausiais norais nebegalėjau jo atrasti, taigi čia jau impotentia fisica. Pasakysiu jums, ponia, tik slaptai, kad aš, norėdamas turėti ramesnę sąžinę, užsimerkiau ir laukiau, kol jis pasišalins, kad net nežinočiau, į kurią pusę nuėjo. Bet užteks apie tai, nes bijau nuvarginti ponią su savo valstiečiais. Prisipažinsiu poniai, kad žodis „valstietis“ man net nuo popieriaus taip trenkia degutu, kad vos nesuima spazmai. Taigi pradėsiu ab ovo, kaip sako a. a. ponas Zagloba (jis numirė, nors nekrologo neskaičiau, bet tuo neabejoju). Jeigu, ponia, manim netikit, galite paklausti pono Sieñkiewicziaus. Jis žino ir tyli – tik mąsto: tegu kvaila minia džiaugiasi, laukdama, kad ponas Zagloba gyvas ir dar prabils. Ne, seniai jau jis mirė, mano ponia. Faktas, kad ponas net sulaužė savo plunksną. Truputį palaukite, ir jis jums parodys nužengimo ad inferno metriką. Gaila, gaila, buvo labai malonus senučiukas.

 

       Cerapijus. Tu teisus, Cerapijau, kas dieną vis blogiau ir blogiau. Į kur tai pagaliau atves.

 

       Mano ponai, gal jums juokinga, kad esu įsitikinęs, jog...

       Širdis – tai didelis, didelis pasaulis, kuriame egzistuoja tam tikros taisyklės, tam tikri principai, būdingi tik jam vienam, o kitiems – dažniausiai priešingi. Priklausomai nuo to, koks principas atsiduria virš kitų šio didžiojo pasaulio taisyklių, jame gali vykti įvairūs siužetai, kuriuos mes vadiname komedija, tragedija, drama. Visų jų esmė – viena ir ta pati, jie skiriasi tik poveikio mūsų sąmonei stiprumu, skirtumo tarp šio pasaulio ir mūsų pasaulio (širdies) didumu. Iš tiesų visi yra tokie pat skausmingi, sunkūs, baisūs. Tik, mano ponai, nesijuokite iš manęs, kad esu labai – kaip čia jums pasakyti – sentimentalus, nors žinau, kad šiais laikais tai labai nenaudinga. Bet ką gi daryti, kad jau Dievas davė tokią prigimtį. Mane labiausiai jaudina, didžiausią poveikį daro tragedija, vykstanti motinos širdyje. Mačiau vieną tokią tragediją – ir patikėjau, kad pasaulyje yra kankinių: „Keturi mano sūneliai čia miega palaidoti.“ Tie žodžiai susmigo man į širdį kaip aštri geležis. Man regisi, ten jie paplūdo krauju, ir nuolat girdžiu juos, kur beeičiau: keturi mano sūneliai čia guli palaidoti. Vargšė? Nežinojo, kad po savaitės turės pridurti: penktas.

       Esu labai prietaringas, nors netikintis. Tikėjimas (wiara) ir religingumas (wierzenie) yra labai skirtingi dalykai. Mano tikėjimas stiprus kaip jūros banga, o mano religingumas jau seniai sunykęs. Jūs, ponai, turbūt stebitės, nes apverčiu žodžių reikšmes. Religingumu aš vadinu tai, ką mūsų protui įskiepija dirbtiniais būdais, pavyzdžiui, įvairias dogmas ir kitas kvailystes. O tikėjimu – tai, kas, nežiūrint dirbtinių iškraipymų, gyvena mumyse, mums kalba. Tikėjimas prietarais gyvas kiekviename žmoguje, nors jis tai ir neigtų. Tai gėdinga, bet mums darosi negera širdyje, kai koks nors ženklas pranašauja bloga.

       Būna kvailų prietarų, kurie yra tautinių pagoniškų arba viduramžiškų krikščioniškų dogmų liekanos, ir tai niekas kitas, kaip tik jų fantastiški iškraipymai. Kiekvienos tautos jie skirtingi. Būna fizinių ar psichinių prietarų, kurie yra bendri visai žmonių giminei. Jie reiškiasi įvairiomis išorinėmis formomis, o jos randasi iš ilgus amžius stebimų milijonų to prietaro apraiškų. Mačiau motiną, kuri verkė žiūrėdama į savo sūnų. Tai buvo motina kankinė. Man paklausus, ko verkia, ji atsakė, kad jos sūnus mirs. Aš nusijuokiau iš tokio atsakymo. Vaikas buvo linksmas ir sveikas kaip ropė. Kodėl turėtų mirti? Numirs, atsakė, palaidojau jau keturis, palaidosiu ir tą penktą, ir jau greitai. Žiūrėk, kaip jis guli... Po mėnesio vaikas mirė. Ar čia – kvailas prietaras? Vadinkite kaip norite šį reiškinį, bet aš juo tikiu, tikiu. Suriksiu visam pasauliui, kad tikiu. Aš, liaudies sūnus, mačiau tūkstančius tokių reiškinių – ir tikiu jais, nežiūrint manojo netikėjimo.

 

       Kartais man atrodo, kad mes to tiktai negalime suvokti, kaip, pavyzdžiui, gaivalai negali suvokti moralumo ir padorumo taisyklių. Tai iš vienos vietos juos išstumia, tai vėl jie tenai atsiranda, bet viso to priežasties nuspėti jie negali. Taip ir mūsų racionalizmas – jis kyla iš tokios pačios priežasties, prigimties. Ji leidžia suvokti tik tiek, kad jeigu kas nors suduoda, tai skauda, bet kodėl – nepajėgia.

 

       Gal norite žinoti, ponai, kas yra toks Aleksandrovas. Tai labai mokytas žmogus, filosofijos daktaras, Kazanės universiteto profesorius, nenuilstamo darbo žmogus. Turi tiek uolekčių talento, ne, netgi genialumo, kiek – pagal Talmudo aprašymą – yra tarp Jehovos kaktos ir barzdos. Dėl to kils labai aukštai.

       Turi gebėjimą greitai perprasti žmogų – ir dar greičiau keisti savo nuomonę. Seka išminčių nuomone ir pripažįsta savo klaidas.

       Taip pat moka įveržti žmogaus spyruokles ir jas paleisti į darbą, nors pats turbūt yra taip įveržtas.

       Kaip viesulas pralėkė per Lietuvą, [turėjo] laimės pabūti pas du tris klebonus, dviejose trijose kaimo trobose, išgirsti du tris komplimentus iš lietuvių lūpų, dėl kurių teko paraudonuoti ir man, ir Ciceronams – ir su tokia patirtimi rašys knygą, studiją apie Lietuvą, apie jos papročius. Jeigu visi moksliniai duomenys apie papročius, tikėjimą ir apskritai tautą renkami tokiais būdais, tai – viso gero, ponai.

       Vargšė Lenkija turi tris priešininkus: jos priešus, kunigus ir jų sąjungininkus, gerbiamą aristokratiją. Dar Lenkija neatgijo, mano ponai. Ji dar miega ar guli apalpusi, o per jos lavoną vaikšto labai nosį užrietę ponai. Keisti tie ponai patriotai-aristokratai. Kitų tautų patriotai savo kalbos, savo papročių, savo tautinių bruožų nepamiršta ir svetimuose kraštuose, o mūsiškiai į savo namus mums atneša svetimą kalbą etc.

       Šlovė Sieñkiewicziui. Jis visada bus gyvas širdyse – damų. Garbė jam, kad mokėjo išsirinkti herojus: kunigus, karininkus ir aristokratus, didesnius ar mažesnius – ne taip svarbu, ir tik kur ne kur įsodino prasčioką. Na, ponai, be jų sunku apsieiti. Juk tie didieji negalėtų girnų pasukti, rankelės per silpnos. Taip pat negalėtų žudyti ir siautėti15: jų nervai per silpni, jų pojūčiai pernelyg kilnūs. Nors kartais ir jie mokėdavo valstietį nušauti vietoj gegutės, bet tai nieko, taip sau – juokais. Chmelnickis – tai galgonas, nes kovojo už liaudį, už laisvę, švenčiausią jos teisę. Ką padarysi, taip sukurtas pasaulis. Kad ir kiek mėtytum įžeidinėjimų tautiniams herojams. Praeis laiko, gal kada grius tironų paminklai, o jų vietoje, greta didžiosios revoliucijos apaštalų, stovės paminklai chmelnickiams, müntzeriams etc. Tačiau dabar – hosanna ir šlovė Sieñkiewicziui. Gaila, kad kartu su šlovės himnu negaliu jam – kaip pagarbos ženklo – padovanoti kokio palivarko.

       Aš pats, gink Dieve, nenorėčiau įgyti šlovės, kad ir tokios kaip Sieñkiewicziaus. Šlovė, nepaisant tavo valios, gimdo priešus. Net karščiausias gerbėjas kartais sukalba sveikamariją, kad greičiau nusibaigtum. Juokiatės, ponai. Pažįstu vieną tokį Sieñkiewicziaus gerbėją, kuris jau suprojektavo visą jo paminklų sistemą, ir tik laukia, kol... Oi, negaliu ištarti tos frazės, nieduok Dieve, pataikysiu blogą valandą. Vargšas gerbėjas laukia kaip pono Dievo, kada pagaliau Sieñkiewiczius... vėl negaliu!.. Jei nebūtų toks žymus, niekas jo mirties neskubintų. Prašom nesmerkti mano inžinieriaus: projektai labai puikūs, su žibintais, vainikais etc., nors, man atrodo, geriausia būtų, jeigu Sieñkiewiczių patį pasodintų ant žibintų, bent naktį pašviestų... etc. Kiekvienam, mano ponai, savi marškiniai – arčiau kūno... Iš žodžių galima pelnyti šlovę. Girdėjau, kad kažkas iš Mickevičiaus žodžių užsidirbo sau šlovę Varšuvoje. Bet užteks, ponai. Viso gero. Ak, ne, dar grįžtu, pamiršau pirštines. Ak, ne. Atrodo, čia pasidėjau: nėra? Gaila! Ak, tiesa, pamečiau jas pernai, akėdamas lauką... Pone, prašyčiau, gal būtumėt toks malonus, nupirkite man bent jas, aš juk esu rašytojas. Parašysiu odę.

 

       Pasakysiu labai nelinksmą naujieną. Jūs, ponai, šiandien niekinate lietuvių meškinus, bet iš tų meškinų... O, iš jų, iš tų meškinų, galima daugiausia tikėtis. Lietuvis tyli, klauso ir mąsto. Bet kai ką nors sumąsto, tai ir kūju jam nebeišmuši. Kai sumąstys mušti maskolius, tai ir išmuš, net už sienos nuo jų negalės pabėgti.

 

       Kai tik kokia šventė, ponas Or-otas16 barsto eilėraščius, kai nėra šventės – apie visokius motiejukus etc. Palaukite, ponai, kad jau taip pakrypo, tai dar aukščiau už Or-otą pakilsiu, parašysiu eiles apie žydę, kuri pardavinėjo valstiečiams silkių sūrymą. Manau, kad tada pono Or-oto mūza net apšlubs iš pavydo, kaip kun. Mar[...]17. Trenks, vargšė, sau delnu per kaktą ir suriks: „Varge, kaip man tokia mintis nešovė į galvą.“

 

       Pasakiau sau, kad būsiu poetas. – Apie Or-otą. – Apolonas po lova18. Atsisėdau palei pelkę rašyti eilėraščių, išviliojau jais iš ten Apoloną. – Pokalbis su Apolonu. – Pasitrauksiu į Pinsko pelkes. Mūzos pabėgo su husarais, nes su jais geriau, nei gyventi su poetais... Tapsiu rašytoju. Tiesą sakė kun. Niedziaùkowskis... Bijau, kad manęs neprakeiktų, jeigu kibirkštis išbarstyčiau. Kun. Charszewskis... Aprašinėsiu keliones (kaip tik dabar reikia važiuoti į Kazanę) arba... Neturiu pinigų, žemės man niekas nupirkti nenori, tad – krepšį ant pečių ir drošiu per Lietuvą...

 

       Antrosios dalies planas19. Giliosios mintys20. Pamišėlio dienoraščiai. <...>21

 

       (Nusileidus ant žemės.) Mano brangūs sūneliai, penki jūs čia žemėje gulite.

 

       Judas. Ne, Jehova, aš noriu gyventi ir kentėti, kad kiti už mane nekentėtų.

 

       Du broliai mirę. Sesuo tapo luoša, tik jis gali būti vienintelis maitintojas (Ak Judai, Judai). Tėvas spaudžia.

 

 

Iš lenkų k. vertė Mindaugas Kvietkauskas

 

 

 

       ______________________

       1 Sakinio pabaiga neįskaitoma.

       2 Praleidžiamos kelios eilutės, kartojančios pirmąjį užrašų fragmentą.

       3 Sakinys paraštėje.

       4 Rankraštyje sakinys perbrauktas.

       5 Sakinys paraštėje.

       6 Spėjama sakinio pabaigos reikšmė.

       7 Spėjama pavardės forma.

       8 Sakinys paraštėje.

       9 Spėjama pavardės forma.

       10 Kazanės universiteto profesorius, filologas Aleksandras Aleksandrovas (1861–1918), darbų apie lietuvių kalbotyrą autorius.

       11 Frazė paraštėje.

       12 Neįskaitomas žodis.

       13 Spėjama sakinio pabaigos reikšmė.

       14 Alobrogai – karinga keltų gentis, kurią Katilina bandė pasitelkti per savo antrąjį sąmokslą prieš Romos senatą.

       15 Spėjama žodžio reikšmė.

       16 Or-otas – Arturo Oppmanno (1867–1931), Varšuvoje gyvenusio lenkų poeto neoromantiko, slapyvardis.

       17 Neįskaitoma pavardė.

       18 Sakinys išbrauktas.

       19 Šio fragmento tekstas – paraštėje.

       20 Užbraukta.

       21 Praleisti keli paskiri paraštėje užrašyti žodžiai.