tekstai.lt

Kartai būdingas gyvybinis aukštis. Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė atsako į Vitalijos Pilipauskaitės klausimus

 

       Analizuoti, recenzuoti literatūros kūrinius pradėjote dar studijų metais. Dauguma jaunų žmonių patys mieliau kuria, nei imasi kitų autorių kūrybos. Taigi – kodėl literatūros kritika?

 

       Prieš trisdešimt metų to paties manęs klausė kolega Silvestras Gaižiūnas, kai kartu sėdėjome viename kambaryje man vos pradėjus dirbti Lietuvių literatūros ir kalbos institute (taip tada vadinosi dabartinis Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Atsakyti galėčiau tą patį, kaip ir anuomet – norėjau suvokti, kur slypi literatūros kūrinio paslaptis ir sugebėti argumentuotai tai paaiškinti. Literatūra man buvo labai svarbi nuo pat mažens kaip vienatvės malšintoja ir savivokos terpė. O sąmoningos argumentacijos poreikis nuvedė į literatūros studijas. Intuityviai jaučiau literatūros kokybiškumą (ar prastumą), bet norėjau išmokti tekstą narstyti, pažinti jo sandaros sudedamąsias dalis, sužinoti, kas gi yra tas lemiantis veiksnys, formuojantis kūrinio prasmę ir sugestiją – žodis, idėja, meninis vaizdas, intriga, siužetas, personažai, struktūra ar visa tai kartu sudėjus? Tos meniškumo paieškos prasidėjo tikrai seniai – nuo pirmakursės recenzijos Romualdo Lankausko novelių rinkiniui „Pilka šviesa“, o baigėsi iš esmės fiasco – postmodernioje modernybėje kūrinio prigimties ir meninės vertės klausimai atsidūrė visiškam ariergarde. Be to, galiausiai supratau, kad optimalaus varianto analizuojant kūrinį reikia kiekvienąkart ieškoti iš naujo. Viena proga Petras Bražėnas išsitarė, kad esu „knygų spintoj“ gimęs vaikas (mat iš filologiškos šeimos). Džiaugsmingai tai paneigiu – iš provincijos atvykę ir nuo nulio besikuriantys tėvai teturėjo tik etažerę, pokario skurdo ir pusbadžio kultūrą reprezentuojantį baldelį su keliomis jaunai mokytojai ir pradedančiam dėstytojui privalomos lektūros knygomis. Tai, kas galėjo ir turėjo būti natūrali tėvų kartos dvasinė savastis, buvo prarasta, sunaikinta, užgyventa svetimų (užėjus rusams mama Aukštaitijos vienkiemio duonkepėje sudegino „Židinio“ komplektus ir savo dienoraščius; per stebuklą išliko dalis karo metais tėvo rašytų apsakymų rankraščių ir laiškų). Žodžiu, tipinis modelis, liudijantis silpnas lietuvių kultūrines šaknis ir liesą tradiciją. Dar turiu pridurti, kad paauglystėje, kai formuojasi strateginės gyvenimo nuostatos, žvejojimas su tėvu, o ne knygų spintos turinys (spintą jau turėjom) išmokė gyvo santykio su viskuo aplink, taip pat ir su literatūra. Jaunystėje šiek tiek rašinėjau erotinius eilėraščius ir alegorines noveles (vienos ir pavadinimą prisimenu – „Žodžių kambarys“), kurias ryžtingai sudeginau baltakoklėje krosnyje išsikeldama iš tėvų namų Universiteto gatvėje. Kad niekada prie tų užsiėmimų nebegrįžčiau. O į kritiką turbūt nuėjau todėl, kad be literatūros vis tiek negalėjau gyvent. Filologinis genas gal ir suveikė.

 

       Ne vieną kartą esate užsiminusi, kad būti literatūros kritiku nėra lengva, ypač kai nesistengi prisišlieti prie vyraujančių, pernelyg kūrinius liaupsinančių ar peikiančių, kritikos srovių, nori kalbėti savo balsu, išsakyti savo nuomonę. Kaip manote, kodėl savitą poziciją turėti sunku?

 

       Savo poziciją nelengva turėti bet kokiu gyvenimo klausimu (į vestuves eiti be

standartinės nuotakos suknelės taip pat sunku, kaip ir motyvuotai įrodyti: knyga vulgari, mokslo politika demagogiška, viršininkas autokratiškas). Sunkiausia netarnauti kieno nors interesams, būti „sau žmogumi“. Mes nuolat perimame vyraujančias sociokultūrines schemas (taip nuo mažumės mokomės), o paskui nejučia jas kartojam, dubliuojam, dauginam, stengiamės pritapti, neišsiskirti. Pasakyti ką originalaus ir drąsaus gali tik asmenybiškas žmogus, sugebantis atsiplėšti nuo savo socialinės terpės mentaliteto, susiformuojantis sąmoningą ir būtinai individualų santykį su viskuo, kas jį supa (nuo profesinės etikos iki gamtos ir kulinarijos, nuo buities ir politikos iki populiariosios kultūros). Mas media propaguojami neva naujo (gero, šiuolaikinio, siektino, madingo) gyvenimo stiliaus standartai unifikuoja ne tik interjerus, kūnus, laisvalaikio praleidimą, bet ir naujas mentaliteto normas, visą vertybių skalę. Gražiai yra pasakęs Marijus Šidlauskas apie „priešsrovinį mąstymą“ (spėju, kad devyni iš dešimties žmonių yra „pasroviniai“, rašytojų bendruomenėje – taip pat). Kad įgytum savo atskirą požiūrį, reikia turėti tvirtą stuburą ir daug dirbti (savianalizė, imlumas aplinkai, informacijos apdorojimas ir rūšiavimas). Man tebelieka mįslė, kodėl net protingi, išsilavinę žmonės taip lengvai pasiduoda įvairiausioms manipuliacijoms. Individualią nuomonę turintį žmogų laikau ekologišku, neužterštu. Savyje šiukšles irgi reikia tvarkyti, rūšiuoti, utilizuoti (neįsileisti jų beveik neįmanoma). Man įdomus mechanizmas, kaip viešasis žibantis žmogaus įvaizdis atsiskiria nuo vidinės savasties (jo gležnumo, jautrumo, metafizinio ilgesio, baimių, kompleksų). Tačiau, nepaisant pagyrų asmenybiniam tipažui, save laikau gana nuosaikia prisitaikėle. Tai iliustruoja ir šitas pokalbis, nes autobiografijos, memuarai, pareiškimai, individuali interneto svetainė, kaip ir interviu – tai galimybė kurti sau parankų viešą įvaizdį. Po šimts pypkių, negi viskas tapo socialiniais konstruktais?

 

       Jau kelis dešimtmečius stebite šiuolaikinę lietuvių literatūrą, jai skirta ir naujausia Jūsų studija „Prozos būsenos. 1988–2005“. Kaip apibūdintumėte šio laikotarpio skerspjūvį, jei paprašyčiau tai padaryti trumpai, keliais sakiniais? Kokie svarbiausi kismai, lūžiai, galbūt – kūriniai, turėję didžiausią įtaką visam procesui?

 

       Įvairovė, kaita ir dinamizmas yra tų septyniolikos literatūros metų išskirtinės savybės. Bet manau, kad šuolio nebuvo, dėl vidinių paskatų literatūra kaip ir kiti menai ėmė atgimti anksčiau už Atgimimą. Fundamentalaus būtiško naujumo lietuvių prozoje neaptikau, užtat mimikrijos pagal laiko madą – per akis, ir kuo toliau, tuo daugiau (Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiuose“ tai gražiai pavadinta: „groti iš laiko natų“). Didesnį lūžį ir iššūkį sukėlė ne koks autorius ar kūrinys,

o rinkodaros mechanizmų įsigalėjimas, bet tai įvyko vėliau, apie 2000-uosius. Knygos kaip vieneto virtimas preke (ne pažinimo, o vartojimo objektu) labiau pakeitė ir jos turinį, ir raišką negu pats nepriklausomybės atkūrimo faktas. Gal ir simptomiška, kad tai galutinai suvokiau jau padėjusi tašką minimoje monografijoje. Dauguma dabar gimstančių knygų yra iš karto formuojamos pagal rinkodarinę strategiją – vadinasi, šiam procesui aprašyti jau reikia kitokio žiūros kampo ir kitos studijos. Deja, dar tebekovoju su savo aplankais ir popierių kaugėmis, neapsispręsdama, ar viską išmesti, ar rašyti kokius tęsinius straipsnių pavidalu. Net pagailo savęs – kam tiek medžiagos pririnkta. Jei būčiau ėmusi anksčiau sisteminti, galėjau parašyti bent tris studijas, bet šiandien daug kas jau atrodo neaktualu, reikalauja naujų prieigų.

       „Prozos būsenose“ padariau keletą provokatyvių sprendimų: pirma, parinkau keliolika autorių ir jų kūrinių, kurie, esą, „išliks“ literatūros istorijoje (nebenoriu kartotis, jie užfiksuoti 36 monografijos puslapyje). Juk kažkam gal bus įdomu po dešimtmečio kito patikrinti ir smagiai pasišaipyti. Antra, surašiau šio laikotarpio prozos tendencijų registrą:

karnavališkumas,

kaimo–miesto priešpriešos nykimas, miestiškojo mentaliteto stiprėjimas,

autobiografiškumas,

feministinės žiūros susiformavimas,

žanrų irimas, difuzija,

intertekstualumas, kultūros kodai,

kūniškumo prioritetas, kūnas kaip sąmonės užribis,

vieša/intymu distinkcijos išblukimas,

masinės kultūros invazija,

tapatybės labilumas,

desakralizacija.

       Trečia, pasirinkau „būsenos“ raktą kaip motyvacinį principą. Strategine darbo kategorija padariau „būseną“, tokią savotiškai kompromisinę ir labilią sąvoką, kuri leistų nekanonizuoti atskirų autorių ir neskelbti gatavų tiesų. Būsenos terminas ženklina dabartinei visuomenei būdingą perėjimą nuo to, kas tvaru, į tai, kas likvidu. Šiemet pasirodė Almanto Samalavičiaus išversta sociologo Zygmunto Baumano knyga „Likvidi meilė: apie žmonių ryšių trapumą“, kuri patvirtino mano intuityvias nuojautas. Laikinumas, atsainumas, kandus požiūris, ironija, žaismė, šmaikštumas – dabarties būsenų ir tekstų dominuojančios žymės. Beje, iš bičiulio gavau pylos, kam įvade padariau reveransą ir sąvoką „būsena“ pavadinau nemoksline kategorija. Reikia turėti valios diegti naujas kategorijas, teigia kolegos, jei pavadinsi moksline, tai ir bus mokslinė. Gerai, sakau, interviu Vitalijai Pilipauskaitei pareikšiu, kad nuo šiol – mokslinė. Įvade dar to nežinojau, o kai baigiau knygą, supratau, kad įsteigiau naują mokslinę sąvoką „būsena“ (čia priduriu skliausteliuose: Vitalijos pašnekovė juokiasi – J. S.).

 

       Jūsų, kaip literatūros kritikės, žvilgsnio aprėptis – nuo šiuolaikinės literatūros klasikų iki pačių jauniausių rašančiųjų ir popliteratūros, nuo Juozo Apučio iki Gabrielės Klimaitės. Kad iš apžvalgos lauko neišslystų nė vienas reikšmingesnis autorius ar kūrinys, reikia ne tik profesionalių įgūdžių, bet ir tolerancijos, gebėjimo nepasiduoti išankstinei nuomonei, neretai ir žiniasklaidos ar apskritai visuomenės spaudimui. Kaip Jums tai pavyksta?

 

       Kai klausiama „kaip pavyksta?“, tai tarsi implikuoja atsakymą, kad tikrai pavyksta. Anaiptol. Tiesiog sakau tai, ką galvoju, kaip kūrinį jaučiu, pasikliauju nuojauta. Mano estetinis skonis impregnuotas puikiais aukštojo modernizmo kūriniais, esu išmokyta klasikinės estetikos pagrindų. Todėl literatūra man vis dar lieka žodžio menas ir kitaip jau nebus.

       Dabarties literatūros nevienmatiškumas ir džiugina, ir trikdo. Didelė rizika vertinti – negali aprėpti, nežinai kaip sijoti, rūšiuoti. Lyg būtume įžengę į tam tikrą nevisiško sąmoningumo tarpsnį, kai kritikos mažai ir ji neduoda pakankamų orientyrų, nesiūlo aiškesnių sprendimų. Tai skaitytojams kelia apmaudą, neapžiojamo chaoso įspūdį. Tradiciškai buvome įpratę, kad literatūros reiškiniai katalogizuojami, išdėliojami į atskiras lentynėles su tam tikromis etiketėmis. O dabar literatūros rinka pasiūlė daug galimybių visokiems skoniams tenkinti, egzistuoja daug priešpriešinių tendencijų. Šiuolaikiniai adresatai kaip niekad anksčiau išsisluoksniavę, tai skirtingos interpretacinės bendruomenės, ir tie, kurie mėgsta Ričardą Gavelį ar Antaną Ramoną, nesižavės Elenos de Strozzi meilės foliantais. Adresatų susiskaidymas siekia dar giliau – kas mielai skaito Algimantą Zurbą, tam vargu ar patiks naujasis Donaldo Kajoko romanas „Kazašas“. Net šokiruoja mintis, kad tos skirtingos bendruomenės tarpusavyje niekaip nebesusiję. (Prieš ketvirtį amžiaus visi skaitė tą patį Joną Avyžių ar Justiną Marcinkevičių, kritikas rašė jiems visiems, o kam rašo dabar? Dviem trims kolegoms?)

       Bet didžiulis knygų srautas, literatūros kūrinių visetas kaip ir anksčiau išlaiko tam tikrą nacionalinės literatūros procesiškumą, tęstinumą. Tokia būsenų polisemija. Tad vis tiek maga ieškoti pastovumo ir vertės inkliuzų, o ieškant galimi neatitikimai, apsirikimai, prašovimai pro šalį – lyg ant stiklainio su medumi užrašytum „marinuoti agurkėliai“.

       Leidyklų itin proteguojamų kūrinių dalis, ypač parašyta „naujai atrastų autorių“, dažnai yra plokščios greitakalbės gyvenimo istorijos, kurios ignoruoja visas gilesnes konotacijas, papildomus prasminius lygmenis. Ima dominuoti kasdienybės kičas ir bėglus pasakojimo tipas, kurį ir pati, Vitalija, šauniai analizavai savo straipsnyje apie žurnalistinį romaną. Bet daug šio pobūdžio tekstų skaityti nuobodu, plika akimi matyti schemos. Galima būtų pacituot elitinį austrų rašytoją Thomą Bernhardą: „Aš visada rašiau tik apie vidinius peizažus, o dauguma žmonių jų nemato“ ir solidarizuojantis su juo atsiriboti nuo pramoginės, populiariosios literatūros, bet kai suvoki, kiek žmonių ja minta, negali leisti sau tokios arogancijos.

 

       Man pačiai labai svarbus Jūsų gebėjimas perskaityti bei analizuoti literatūros kūrinį itin asmeniškai ir kartu pateikti tokį vertinimą, pasitelkti tokius kriterijus, kurie suteikia labai stiprius objektyvumo pagrindus. Kitaip tariant, įsižiūrėjimo artumas ir atsitraukimas, žvelgimas į visumą vertinant. Šis įspūdis išlieka net skaitant Jūsų straipsnį, parašytą Juozo Laurušo rinkiniui „Akmuo ir šviesa“ – kai tenka kalbėti apie gyvus, galbūt net skaudžius asmeninius prisiminimus. Toks pat ypatingas Jūsų santykis ir su Vytautu Kubiliumi, kurio dienoraščius rengėte spaudai. Kaip ir iš kur išmokote tokio kalbėjimo, skaitymo? Ar tai prigimtinė duotybė, ar esama įtakų iš šalies, kitų literatūrologų, Jūsų mokytojų?

 

       Derinti objektyvumą ir asmeniškumą tikrai buvo siekiamybė (pretenzijos į objektyvumą visada iliuzinės, o perdėtas asmeniškumas – egocentriškas). Mokantis prozos analizės pradmenų aštuntame devintame dešimtmetyje lietuvių literatūrologijoje man buvo priimtiniausia poetikos, stiliaus ir semantikos tyrimų linkmė, atsigręžusi į kūrinio formos dalykus ir egzistencinį turinį, oponavusi, kiek tuomet buvo įmanoma, oficiozinei kritikai. Jokios grožinės knygos nesu skaičiusi su tokiu užsidegimu kaip Michailo Bachtino veikalų, kurie rusų kalba be kliūčių pasiekdavo bendraamžių darbastalius ir sąmonę. Tai gryniausia teisybė, nes profesinės lektūros labai trūko. Jis ir rusų formalistai buvo atraminiai autoriai, nors iš jų ir neperėmiau griežtesnės metodologijos. Bet svarbiausia, kad M. Bachtinas, puikiai išmanydamas vidinius kūrinio mechanizmus ir brangindamas estetinį žodinės kūrybos lygmenį, drąsiai ekstrapoliuodavo savo idėjas į kultūrologinius, antropologinius, filosofinius kontekstus ir „legaliai“ plėtė akiratį. Didelė atspara sovietmečiu buvo jo kultūros samprata: kiekviena kultūra yra atvira ir dialogiška sistema, kurios simbolinės kalbos ir interpretavimo galimybės neribotos (beje, paauglystėje M. Bachtinas gyveno Vilniuje). Alberto Zalatoriaus teoriniai straipsniai apie novelės semantiką, meninę erdvę ir laiką taip pat buvo naujos teorinės atramos. Visam gyvenimui įsidėmėjau jo žodžius, kad norint tikrai suvokti gerą kūrinį, jį reikia perskaityti mažiausiai du, o geriausiai – tris kartus. A. Zalatorius – asmenybiškas, stilingas kritikas. Jis nerašė moksliniu žargonu, per savo patirtį perleisdavo tai, ką perskaitė, jo žodis buvo įprasmintas, reiškiantis, už jo būtinai glūdėjo mintis, argumentų rikiuotė.

       O šiaip juk žmogų veikia įvairūs patyrimai keisčiausiai susikryžiuodami, dažniausiai ir pats nenutuoki, kur, kada ir ko pasimokei. Anksčiau erzino ideologinis balastas, dabar mokslinio ir kritinio diskurso rašymuose regiu per daug intelektinio snobizmo. Nemėgstu rašymų be loginės minčių sekos, kur tik retorika, tik žodžių puta. Aš sąmoningai vengiu abstraktaus „kamšalo“, demonstruojamo moksliškumo, dažnai pasikliauju metafora, kuri leidžia išsireikšti glausčiau. Mano metodologinis skepticizmas grįstas intuityvia autentiškumo pajauta. Pasitikrinu vidiniu kamertonu, dažnai spontaniškai, juslėmis, per daiktišką konkretybę. Su prozininke Danute Kalinauskaite prieš dešimtmetį radom tam autentiškumui nusakyti simpatišką frazę – „strazdanota natūra“.

 

       Ir dar keletas asmeniškesnių klausimų. Jūsų straipsnių ciklas „Žiemos“, „Vasaros“, „Pavasario“ ir „Rudens skaitiniai“ mane pirmiausia žavi savitomis metų laikų nuotaikų pagavomis. Skaitai ir iš tiesų atrodo, kad kartu su Jumis, beversdama knygas, ilsiesi vasarą medžio pavėsyje, o rudenį prekybos centruose niekaip negali atrasti cinamono... Kuris iš metų laikų mėgstamiausias? Gal turite ir savo paros laiką, ir ypatingas, „darbines“, erdves?

 

       Mėgstu rudenį su jo kvapais, spalvom, lapų atsisveikinimo simfonijom. Vėjuotais ir drėgnais rudens vakarais šiltas stalinės lempos ovalas mobilizuoja labiausiai. Ypatingas darbo sąlygas susikurti gali tik aristokratai arba žmonės, įtikėję savo kultūrine misija, tai prabangos dalykas. Man to nereikia. Rašau mažai, nes esu tinginė, be to, nenoriu dauginti banalybių, o jos kaip tik ir klesti galvoje. Jei jau išsižioji, privalai pasakyti ką nors truputį svarbaus, tačiau apie ką ir kaip? Nemėgstu žodžio „kūryba“, man tai atrodo patetiška. Geriau iškepti obuolių pyragą su cinamonu negu nieko naujo nesakantį straipsnį. Rašau apie literatūrą todėl, kad noriu sugauti esmę to, kas vyksta. Dirbant reikia tik ramybės. Ir kad bent dvi dienas iš eilės nebūtų posėdžių.

 

       Kokias knygas visada rastume ant Jūsų darbo stalo? Kokie kūrėjai, lietuvių ir užsienio, Jums artimiausi, kokias grožinės literatūros knygas dažniausiai paimate į rankas?

 

       Neturiu nei autoritetų, nei prioritetų. Darau ir skaitau, kas būtiniausia. Ant darbo stalo guli daugiau kolegų straipsnių ir kitokių rašinių (būsimų studijų, disertacijų), kuriuos recenzuoti ar rekomenduoti reikalauja akademiniai ritualai, nei geidžiamų knygų. Knygoms tragiškai stinga laiko, negrožines skaitau fragmentais, atskirais skyriais. Šiuo metu po ranka – neseniai pasirodę Kanadoje gyvenusio kritiko Vytauto Aleksandro Jonyno „Rinktiniai raštai“ ir A. Zalatoriaus „XX amžiaus lietuvių novelė“ (1980), nes ruošiuosi jo 75-mečiui skirtai konferencijai.

 

       Viename renginyje esate minėjusi, kad jaučiate stiprų savo kartos jausmą, o ir pats kartos fenomenas Jums įdomus literatūros sociologijos aspektu. Kokia ta Jūsų karta, kokios ryškiausios asmenybės?

 

       Kartos jausmas man tikrai pažįstamas. Artimi yra tie, su kuriais turi bendrą patirtį, nes tada randi ir bendras reikšmes. Karta palaiko tapatybės vientisumą psichologiniu lygmeniu, o jos nariai gyvena tame pačiame literatūrinių įtampų lauke ir išpažįsta panašią ars poetica. Karta implikuoja tuos pačius žinojimo tipus, egzistavimo sąlygas, erudicijos galimybes, gyvenimo stilių, pasaulio interpretacijas. Kiekvienai kartai būdingas tam tikras gyvybinis aukštis, iš kurio egzistencija suvokiama specifiškai. Tam tikra jėga ir kryptis. Kiekviena karta skiriasi mąstymo ir jutimo principais ir gal turi savo pašaukimą. Virš jos sklando imperatyvas veikti, daryti įtaką aplinkai specifiniu spontaniškumo modeliu. Manau, kad mano karta pernelyg kontempliatyvi ir per menkai ekspansyvi. Esame ne itin veikli, nelabai ryžtinga karta, šiek tiek sutrikę ir ne visada sutariame su savimi. Mes nei ryžtingai laužome praeities, nei galime prie jos paprastai prisitaikyti. Bet toji tarpinė būsena yra labai įdomi, provokuojanti, produktyvi. Mano kartoj visada būta daugiau refleksijos, o ne veiksmo, savigraužos, o ne karjerizmo. Karta yra atsitiktinių įvykių suformuota konfigūracija, bet jos atstovai bylo visai neatsitiktiniais žodžiais. Kad metais anksčiau ar vėliau, bet beveik kartu gimė Antanas A. Jonynas, Saulius Tomas Kondrotas, Nijolė Miliauskaitė, Ričardas Gavelis, kad jie atėjo į literatūrą beveik tuo pačiu metu yra ir atsitiktina, ir dėsninga. Rašė apie tai ir taip, kad atrodė labai savi. Vienos kartos žmonėms duota šiek tiek panašiai jausti ir mąstyti. Tapatybės klausimas net nekyla (kartos narių tapatybė identiškesnė). Kitaip tariant, jų pasaulio modelis buvo ir mano pasaulio modelis, galbūt todėl, kad formavosi panaši sąmoningumo kryptis, analogiškas vaizduotės tipas, tolygus kritiškumo laipsnis, naujų raiškos būdų paieškos. Ir galimybių riba panašiai suvokiama – pasaulis be ribų, pasakė S. T. Kondrotas 1977 metais, ir tai buvo traktuojama kaip lakoniškas vienos frazės kartos manifestas. O Antanas A. Jonynas rašė smingančius į atmintį žodžius: „Atsisėsk po raudonu šermukšnio medžiu“ (aliuzijos dvilypumas – pirmiausia į Henriko Radausko baltą akaciją, bet numanoma ir gamtinė priešprieša raudonai vėliavai). Gal kokiais 1978 m. „Literatūroje ir mene“ išspausdintame straipsnyje pacitavau vieną elegišką A. A. Jonyno posmą iš ciklo „Keturi sonetai apie bėgantį laiką“ ir pakomentavau, kad poetas gana adekvačiai išreiškia kartos pasaulėjautą. V. Kubilius tėviškai perspėjo: geriau to neakcentuoti, nes cenzūros akyse parklupdysiu A. A. Jonyno mūzą ir jis nebeišspausdins nė eilutės. Deklaruoti kartos autentiką buvo rizikinga. O šiandien asmenybių ryškumu mosuoti atrodo nekorektiška, tad paminėsiu pagal pirmą impulsą atėjusias į galvą pavardes. Man tai tiesiog darbštūs ir talentingi žmonės: jau minėtieji Marijus Šidlauskas

ir Silvestras Gaižiūnas, Gražina Cieškaitė, Donaldas Kajokas, Danielius Mušinskas, Vytautas Rubavičius, Jolita Skablauskaitė, Rolandas Rastauskas, Rita Tūtlytė, Regimantas Tamošaitis, Ramutis Karmalavičius, Vladas Braziūnas, Elena Baliutytė ir kiti, ir kiti...

 

       Iš vieno Jūsų straipsnio: „Literatūroje išmintis yra matyti gyvenimo pilnatvę, gyvenimo visumos spektrą su kiekvieno žmogaus nuopuoliais ir nušvitimais, tam tikrus gyvenimo modelius, būdingus ir kitiems tavo gentainiams. Ir dar išmintinga nemanyti, kad esi pasaulio centras, o tavo Ego būtinai yra kitų ego atlieptis.“ Kaip išmokstama, įgyjama tokios išminties?

 

       Na negaliu be ironiškos distancijos tapatintis su atsakymu, antraip turėsiu pripažinti, kad esu išties išmintinga. Pilnatvė, visuma – man tebėra ženkliški žodžiai tiek darbe, tiek gyvenime, ir visiškai nerūpi, kad jie laikomi praeities liekana ir yra išbraukti iš šiandienos retorikos bei vertybių sąrašo. Tačiau bėgant metams ego nunykimo procesas yra logiškas ir dėsningas. Jaunas žmogus rėkia „Atėjau į pasaulį išreikšti savęs“, bręsdamas tampa bendruomeniškesnis, o sendamas išmoksta glaustis prie smilgos, ištirpti, susilieti.

 

       Ačiū už atsakymus.