tekstai.lt

Tomas Rekys. Žvaigždžių laikas. Esė

 

       Pradžia

 

       Kas metai maždaug gegužės pabaigoje buvusių sovietinių valstybių emigrantai organizuoja iškylą į gamtą. Gražioje pievoje, apsuptoje miškelių ir ežerų, susirenka lietuviai, rusai, ukrainiečiai, žydai. Kitų tautybių žmonių mažiau, bet pasitaiko išgirsti kalbant ir buvusių socialistinių šalių kalbomis. Kartais užklysta gryni amerikiečiai, tik lenkų kažkaip nepastebėjau. Gal kad jų Čikagoje tiek daug, jog sugeba organizuoti uždarus renginius tik saviesiems. Be to, jie nemoka rusiškai.

       Nelabai rasdavau laiko ten lankytis, bet šį kartą trumpam nuslinkau. Nes piknikas buvo surengtas visai netoli mano darbovietės, o kita priežastis – ten buvo ir mano vaikų šeimos. Tad gera proga pasimatyti, nes jau bijojau, kad greit savo vaikų galiu nebepažinti. Toks jau šeimyninis gyvenimas Amerikoje, kur laikas – pinigai...

       Žmonių iškyloje daug, taip pat ir policijos. Ši dalyvauja gal ne be priežasties: rusams ir lietuviams būdinga pasigėrus bičiulystę baigti muštynėmis. Todėl šventėje – jokio alkoholio, netgi alaus, nors buvo karšta, šutinanti diena. Galima gauti vienintelio gėrimo – bealkoholinio alaus. Nors tiek gerai, kad šis buvo šaltas. Dar buvo šašlykų, čeburekų, pyragaičių vaikams.

       Kuklų vaišių asortimentą lėmė viena aplinkybė: maisto prekyba ten neleistina! Todėl tenkintasi tik būtiniausiais užkandžiais, kurių buvo galima gauti nemokant už juos pinigų. Bet ir ne veltui. Kaip prekiauti, kai prekyba uždrausta? – vienas iš tipiškų amerikietiškų kazusų, kuris, beje, buvo išspręstas. Už prekybą valstybei reikia mokėti mokestį, kurį aš vadinu reketiniu. Šis didelis, o pelno iš vienkartinės metuose mugės – beveik jokio. Kaip tada išsiversti? Pasirodo, gana nesunku. Amerikoje įprasta kazuistiškai traktuoti įstatymus.

       Buvo organizuota ne maisto produktų, o popierėlių prekyba, už kurią mokesčio arba nereikia, arba jis labai menkas. Prie vienos palapinės šiokia tokia eilė – ten išsikeiti savo doleriukus į popieriaus skiautelę su antspaudu. Įspausti ten atitinkami skaičiai – 2, 4, 10 ir pan. Kaip tik po tiek dolerių ir kainuoja čia siūlomos prekės. Šašlyko porcijos kaina – 10, čebureko – 4, netikro alaus stiklinė – 2 popieriniai doleriai. Tai jau visai normalios kainos. Įsigijęs tų popierėlių leki prie šašlykų ir „alaus“ palapinių. Ir už tą popierių, kurį gali reikšmingai pavadinti bilietu ar talonu, gausi visko. O grynais mokėti uždrausta. Čia pat ir policija slankioja.

       Bet tai smulkmena. Man pačiam, aišku, buvo įdomiausia pasikalbėti su žmonėmis – ką jie apie visa tai galvoja. Su žydais nebendravau (įtariu, kad tie popierėliai – jų sumanumo rezultatas), tik su lietuviais. Nė vienas ne tik nesusimąstė – kodėl pinigus galima pakeisti popierėliais, – bet net nesuvokė proceso esmės. Žinojo tik reikalavimą, kad už pinigus prekiauti draudžiama, ir kas, kaip ir kodėl jiems jau neberūpi. Žmonės tėra vartotojai. Jie priima visas sąlygas, kurios jiems primetamos. Ir valgo, ir geria nesukdami galvos. Kai šviečia saulė – jie kaitinasi, kai lyja lietus – išskleidžia lietsargį. Svarbiausia – daug šypsotis. Čia žmonės rado savo rojų. Bet iš tikrųjų nei kaitintis, nei tuo labiau maudytis čia niekur negalima. Ežerais malonėk gėrėtis tik iš tolo, nuo kranto!

       Šiaip jau visose iškylose, ir apskritai poilsiavietėse, leidžiama tik valgyti bei gerti (savo atsineštą maistą ir gėrimus, – suprantama, be alkoholio). Užtat visada rasi pakankamai daug medinių stalų ir suolų, yra kur išsidrėbti. Tai ir visas rojus. Iškylų metu kartais surengiami šiokie tokie atrakcionai vaikams, ypatingais atvejais dar ir su gyva muzika. Bet laikas griežtai apribotas. Anksčiau iškylautojams leisdavo linksmintis iki saulės laidos, dabar – atkreipiau dėmesį – jau nurodytas tikslesnis laikas: iki 18 valandos. Po to užsibuvusius poilsiautojus, jei tik tokių išsiblaškėlių atsirastų, iš karto „pakuotų“ policija.

       Toje iškyloje prisiminiau Vilnių, kažkada vos ne kiekvieną savaitgalį lankytą ežeriuką, kurio pavadinimo nebepamenu, nes atsainiai vadindavau jį Karoliniškių kūdra. O vis dėlto ten buvo ir maudynės, ir valtys, ir ledai, ir dar šaltas alus! Tiesiog pasaka! Tačiau ten pat – amžinai paniurę, nelaimingi tautiečių veidai... Tekdavo ir man prie jų prisitaikyti, galvoti apie gyvenimą kaip apie nepaliaujamą rūpestį. Užtat čia, Amerikoje, galiu šypsotis, iki pat ausų. Visi čia nepaprastai laimingi, išsišiepę, spinduliuojantys kažkokia euforija, beveik su aureolėmis.

       Ir kodėl jie tokie pakylėti, tokie laimingi? Vieni gal todėl, kad jau turi šiokius tokius butus ar namus, kiti, kad juos mato gražioje perspektyvoje. Spėjau tokių esant daugiausia, nes kažką Amerikoje turintys jau nelabai ras laiko poilsiui gamtoje, tegul ir kartą metuose. Tai viena iš amerikietiškos gerovės sąlygų – griežtai laikytis praktinio gyvenimo reglamento. Tik pabandyk ilgėliau atsipalaiduoti – tuoj tau baigsis kreditiniai turtai (čia visi įklimpę į kreditines skolas, bet tai jau atskira tema). Tad gyvenimas čia verčiau skurdus, nepaisant visų žmogaus pasiekimų. Ir skurdus ne vien dėl pasilinksminimų stygiaus (to net neverta lyginti su renginių prabanga Lietuvoje), bet, sakyčiau, dvasiškai. Amerikietiškas turtas yra tikras, bet žmogus šalia jo jau kažkoks netikras, tarytum kažkoks dekoratyvinis elementas, pritaikomas prie aplinkos. Turi stengtis atrodyti linksmai, kad pateisintų savo buvimą prieš jį supančius daiktus. Tai, matyt, ir yra aukštoji civilizacija!

       Lengva suvokti vieno kito į šią iškylą užklydusio amerikiečio šypsenas: štai kokį gražų rojų jie duoda tiems nuskurdusiems sovietikams. Manęs asmeniškai ne vienas amerikietis – didžiuodamasis ir norėdamas nustebinti – klausinėjo, rodydamas tai į televizorių, tai į šaldytuvą: va, matai, ar esi tokių dalykų regėjęs? Kitas bandė nustebinti per pietų pertrauką nusivedęs į kavinę, – jis net neklausinėjo, tik reikšmingai nuraudęs ir laimingomis akimis sakyte sakė: tikriausiai savo šalyje tokios vietos ir nesapnavai... O aš sau galvojau: Vilniuje tokios knaipės tikrai nerasi, nebent kokiame nusmurgusiame rajone... Įdomiausia, kad jie patys ne tik nežino Europos žemėlapio, bet nieko nenutuokia ir apie europietišką gyvenimą. O jau sovietikus traktuoja kaip tiesiai iš urvo išlindusius. Kita vertus, trečiojo pasaulio šalių atstovai Amerikoje panašiai ir jaučiasi.

       Iš tikrųjų linksmumo iškyloje užteko, ypač vaikams. Skambėjo gyva muzika, veikė keletas atrakcionų, o svarbiausia – buvo geras gražus oras. Suaugusieji linksminosi kas kaip. Vienas iš kišenės išsitraukęs specialią gertuvėlę gaivino gerklę konjaku, kitas iš po medinio stalo slapta lenkė baltosios taurelę. Bet tai buvo tik vieno kito apsukresnio laimė – juk neatsigabensi čia visokių gėrybių, ypač šalto, gaivinančio alaus.

       Bet man taip tik geriau, juk atbėgau čia tik savo anūką pamatyt. Darbe tenka bendrauti su policininkais, užtektų menkiausio alaus kvapo: užuostų – raportas vadovybei ir – bedarbis...

       Esu iš tų, kurie, paklusdami darbdavio keliamoms sąlygoms, niekada neturi jokių laisvų dienų, ir tokių emigrantų Amerikoje, atrodo, ne taip jau mažai. Ypač įkalintos yra senų bei ligotų žmonių prižiūrėtojos. Anksčiau buvo nustatyta tam tikra neoficiali norma: viena laisva diena per mėnesį, dabar jau nusistovi – per du. Taip yra bent jau mano pažįstamų aplinkoje.

       Ta bealkoholinė iškyla yra savotiškas emigrantų ir auklėjimas, ir ruošimas ateities egzistencijai. Amerikoje žmogus privalo gyventi prasmingai, sakyčiau, stachanovietiškai, kaip pats tikriausias sovietikas, nors terminai ten kiti. O kas jie apskritai yra, tie emigrantai? Vergais juos vadinti nepatogu ir gal net nepadoru. Nes iš tiesų žmonės Amerikoje visi yra laisvi, vergaujama tik dvasiškai, dieną naktį plušant turtų dievui. Kažkada sovietinės tarnybos metu ant propagandinių stendų matydavau ideologinius plakatus: stovi koks darbininkas, kolūkietė ar kareivis ir išsprogusiomis šizofreniškomis akimis pakiliai žvelgia į šviesią ateitį. Amerikoje šita ateitis jau įkūnyta. Ir be jokios prievartos, be jokių represijų. Taigi iš kur pabėgau, ten pat atbėgau, – radau tą patį, tik jau kitokiu – spindinčiu, civilizuotu – pavidalu. Čia vergija yra laisva ir gražiai dekoruota.

       Vis dėlto tam tikras tokios socialinės grupės gyvenimo įvardijimas egzistuoja. Štai ta iškyla gamtoje buvo apiforminta specialiu, imigrantų situaciją atitinkančiu pavadinimu: „New beginning!“ Turimas omeny naujas buvusios soclagerio stovyklos žmonių gyvenimas. Iš lagerių jie pagaliau ištrūko į laisvę. Velniop varganą pasaulį, dabar galime džiūgauti. Tik man norėjosi tą pikniką traktuoti kiek kitaip: taip, tai nauja pradžia, bet kartu tai ir pabaiga.

 

 

       Apie žvaigždes

 

       Meno žvaigždės

 

       Žinome, kad aktoriaus įkūnyti personažai dažnai toli gražu neatitinka jo tikrosios, gyvenimiškos natūros. Būna, kad kino filmuose jis garsėja kaip didžiausias nusikaltėlis, o gyvenime yra paprastas, niekam neįdomus rimtuolis. Būna, žinoma, ir atvirkščiai.

       Nenuostabu, kad rimti, nusisekę kino filmai žiūrovą sudomina, patraukia ne tik siužetu, bet ir pačiais aktoriais. Dažnai tai gabios, talentingos asmenybės. Tačiau kartais ekrano šlovei pakanka tiesiog savotiškų individų. Efektas sukuriamas iš jų prigimtinių keistenybių. Nes Amerikoje viskas daroma kiek tik galima profesionaliau – iki maksimumo. Kino pramonėje produkto kūrimo procesą reguliuoja filmo režisierius su visa savo komanda. Tai jau iš tiesų yra aukšto intelekto, labai kūrybingi asmenys, kuriems atitinkamai reikalingi taip pat tik maksimaliai gabūs aktoriai. Ir štai čia aktorinės „medžiagos“ panaudojimo srityje pasitaiko visokių keistenybių, į ją įtraukiamos kartais kone patologinės asmenybės. Gyvenime žmogus gali būti niekas, bet yra kaip nors įsidėmėtinas ar turi, sakykime, gamtos duotą mimikrijos dovaną. Sugeba ką nors mėgdžioti ar vaidinti tobuliau už kitus. Štai tokius ir ima. Iš tokių ypatų talentingas režisierius pasidarys tai, kas jam reikalinga.

       Pagal amerikietiško biznio principą tokiems ir atlyginama kaip pridera. Jie darosi ne tik įžymūs, bet ir turtingi. Ir taip mūsų normalių žmonių visuomenėje iškyla kažkokios deformuotos asmenybės, neretai pasižyminčios vien raumenų kalnais ar silikoninių krūtų kupolais, mokančios tik spardytis, snukiuotis ir staipytis, tačiau apsipylusios milijonais! Su milijonais individas jau gauna laisvės bei drąsos, jau gali atsiskleisti visuomenei ir savo tikrąja esme! O liaudis ta jų demonstruojama esme – visu jų gyvenimu – žavisi kaip ir filmais, kuriuose visa tai buvo panaudota. Garbindami tokius aktorius žmonės tarsi tebegyvena režisierių sukurtose iliuzijose, kur visi nenormalumai gali tapti privalumais ir kur svarbu ne gyvenimo normos, bet jų iškreipimas. Nes kine svarbiausia yra efektas, poveikis žiūrovo sąmonei. Galutinis tokių ekrano žvaigždžių sankcionavimas ar pašventinimas – visokie oskarai ir panašūs apdovanojimai. Paprastam žmogui visa tai atrodo labai rimta, jam tai kaip vertybinis gyvenimo orientyras. Ir jis jau stengiasi nepaleisti žvaigždės iš akių, domėtis jos gyvenimu ir, žinoma, laukti naujų vaidmenų, kurie paprastai būna tik pirmųjų klonavimas. Jeigu jau žvaigždė padaryta, ji privalo spindėti ilgai. Nes žvaigždė – tai investuoti pinigai ir, žinoma, režisieriaus talentas.

       Pagal žvaigždes savo reikšmingumą pradeda derinti ir paprastas žmogus, eilinis pilietis ir žiūrovas. Nors kažkada pavykęs ir tegu genialus filmas jau seniai pamirštas, tačiau svarbu pasirodyti, kad esu avangarde. Žinau tą ar kitą aktorių! Visą jo ar jos gyvenimą! Visus jo sutuoktinius ir keliolika meilužių. Apie visa tai nuolat informuoja suinteresuoti, pramogų biznį palaikantys asmenys. Ypač svarbūs yra fotografai „paparaciai“, kurie be jokios savigarbos medžioja sensacijas, gaujomis laksto paskui kiekvieną vadinamąją žvaigždę.

       Kiek buvo triukšmo, kai fotografams pavyko užfiksuoti vienos žvaigždės nuogą krūtį! Nepaisant to, kad kino filmuose tos žvaigždės dažniausiai vien savo kūnu ir manipuliuoja. Bet publikai svarbu, kad vaizduotę jaudinančių reginių būtų ir gyvenime! Arba dar vienas atvejis: fotografams pavyko parodyti, kad viena žvaigždė – dainininkė – vaikščioja be apatinių kelnaičių. Kaip įdomu, kaip pikantiška!.. Toji dar buvo ir girta – ėmė ir nusikeikė. Viskas buvo užfiksuota. Viskas linksma ir ne mažiau reikšminga. Ir plūsta tokia informacija iš daugybės žurnalų bei televizijos laidų, nes visiems labai rūpi – kaip gyvena mūsų žvaigždės! Juk jos įdomesnės už kaimynus, svarbesnės už gimines, – jos kažkaip tiesiogiai susijusios su mūsų pačių gyvenimu.

       Dar viena žvaigždė pagarsėjo tuo, kad nusikirpo plikai. Apie tai sužinojau parduotuvėje pirkdamas maisto. Stovėdamas eilėje nejučia įsistebeilijau į greta išdėstytų žurnalų krūvą. Daugelio viršeliai kaip tik ir skelbė šią nepaprastai svarbią žinią. Į mane spoksojo tos merginos akys. Didelės ir kažkokios nebylios. Na, ar pavyks biznis? – klausiamai žvelgiau ir aš. Ar pradės visa Amerika plikai kirptis tau iš paskos? Gal ir ne, bet peno liaudžiai mąstyti – daug.

 

       Žvaigždė ir profesionalumas

 

       Amerikoje žvaigždės garbinamos. Gal labiausiai pasaulyje, nors, kita vertus, gal ir santūriausiai. Jos suvokiamos kažkaip natūraliai ir dalykiškai, kaip būtina amerikietiško gyvenimo dalis. Minčių apie tai kilo, kai viena iš žvaigždžių sublizgėjo ne bet kaip, o savo mirtimi... Nieko apie ją nežinojau, bet buvau priverstas sužinoti – labai jau daug šurmulio sukėlė tas įvykis.

       Vakarais nuslenku į savo darbovietės kavinę atsigerti kavos, kartu pasižiūriu televizorių. Tai solidus CNN žinių kanalas, kuris pagal mūsų kompanijos politiką tik vienas ir terodomas, visi kiti atjungti (mūsų įstaiga yra mokslinė, rimta). Na, ką padarysi – žiūriu tai, ką rodo. Bėda tik, kad tuo metu vis ta pati fiksuota laida – vienos temos laidų ciklas. Štai jau pora mėnesių: vis viena ir ta pati laida, vienos temos rutuliojimas – tos mirusios žvaigždės aptarinėjimas. Matyt, dar gyvai esant jai buvo užpirktos valandos reklamai, dabar tenka rodyti mirusią, juk pinigai tie patys.

       Šou biznio reikalai man tolimi ir neįdomūs, tad ir tą gražuolę žinojau tik iš daugybės žurnalų viršelių. Supratau, kad ji Amerikoje garsi. Pirmiausia, garsi savais milijonais, antra – graži. Kaip ir visos išdažytos lėlės. Aukšta, blondinė, panaši į Merilyn Monroe. Panašiai ir numirė – apsirijo narkotikų (šiaip jie draudžiami, bet juk žvaigždėms viskas galima, jos aukščiau žmonių).

       Velionė turėjo dideles krūtis, atrodo, jos ir buvo pagrindinis šios moters karjeros argumentas. Galima iš to juoktis, netgi moralizuoti, bet faktas yra labai paprastas: jos figūros ypatybės, taip pat ir jos sugebėjimas maivytis, atnešė jai tai, apie ką svajoja daugelis visos planetos piliečių, – milijonus. Krūtys jai sukrovė turtus. Taip bent motinos gamtos kraitis! Iš televizijos laidų dar sužinojau, kad ši žvaigždė paliko kūdikį mergaitę, kuriai dabar priklauso tie milijonai. Tačiau visa problema – mergaitės tėvas. Kas jis? Tikro, biologinio, tėvo nežinojo net pati žvaigždė. Į dukters autorystę (ir į milijonų nuosavybę) taikė, rodos, dešimt vyrukų. Tačiau, kol nustatys tą DNR, kodėl nesužibėti televizijoje? Tad medžiagos televizijai buvo apsčiai.

       Maždaug taip viską vertinau ir, neturėdamas daugiau ko stebėti, toliau tyrinėjau ekraną. Ir galvojau – ar ta žvaigždė turi tikrą veidą? Man netgi pasidarė įdomu – kokia gi ji yra pati savaime? Ar yra buvusi pačia savimi? Kokia jos natūrali veido išraiška, būsena – ne tokia kaip darbe, kaip scenoje. Žinoma, to nesužinojau, nepamačiau. Nei ekrane, nei jokiame žurnale, nors žvaigždės atvaizdai švietė daugelyje viršelių, puošiančių visų maisto parduotuvių kasų prieigas. Visur ji tik koketiškai šypsosi, maivosi, staiposi, kikena. Nuolat švytinti ir laiminga! Tokia ji, net ir mirusi, pateikiama publikai – kaip visada ta pati. Nes tik toks jos pavidalas yra vertinamas ir įdomus. Kokia ji buvo savaime ir kas jai iš tiesų atsitiko – tai jau nepriklauso žvaigždžių mitologijai. Žvaigždės turi spindėti amžinai.

       Iš pradžių žvelgiau į visa tai pašaipiai, nesigilindamas į detales. Tačiau vėliau susidomėjau kitu reiškiniu. Kiekvienoje žvaigždei skirtoje laidoje – rodomoje kas vakaras ir dar nežinia, kada tai baigsis – jos asmenį ir jos šeimynines problemas aptarinėja labai solidūs žmonės. Kalba visokie įžymybės, visuomenės veikėjai, šiaip piniguočiai. Teigti, kad visus juos domina tos gražuolės krūtys, būtų klaidinga, per daug banalu. Ir tie rimti vyrai, ir moterys samprotavo apie žvaigždę labai jau dalykiškai ir ne veidmainiškai. Kas gi čia taip svarbu? Jos uždirbti pinigai? Asmeninės intrigos? Galbūt. Svarbu ir tos moters grožis – smagu diskutuoti apie patrauklius asmenis. Vis dėlto vien šių asmens ypatybių tokioms ilgoms televizijos diskusijoms nepakaktų. Daug Amerikoje gražių ir turtingų žmonių, bet žvaigždės etalonui reikia kažko daugiau.

       Ėmiau tas laidas stebėti atidžiau. Niekam iš kalbančiųjų žvaigždės gyvenimas nerūpėjo moraliniu požiūriu. Svarbu kas kita. Pasirodo, pirmiausia netgi patriotinis faktorius!

       Ji juk buvo supermodelis, profesionali manekenė ir tokia liko nepralenkiama. Per kalbų pertraukėles, tarsi tai būtų reklaminės pauzės, ją vis rodo ir rodo tokiame vaidmenyje. Demonstruoja vienu vieninteliu aspektu: štai kokia jos poza! Kaip išsiskiria iš minios ryškia suknele, laisva laikysena ir apnuogintu kūnu. Tas jos kūnas kaip ką tik sugauta žuvis: visa tik virpa, spurda, tik varto akis, kažką čiauška iškėlusi aukštyn rankutes ir mitriai kraipo klubus. Štai tuo ji visus ir žavėjo.

       Bet nesuklyskime. Tai ne domėjimasis kūno seksualumu, o visai kas kita. Amerika iš tiesų yra puritoniška šalis. Ir ta žvaigždė pirmiausia žavi – bent jau aukštuomenę, kad ir solidžius laidų žmones – ne kaip gundanti moteris, bet kaip savo srities specialistė! Kaip profesionalė. Ji tokia yra tiesiog patologiškai. Visa žvaigždės kalba ir laikysena teigia tik viena: kokia aš žavinga – argi ne taip? Kokia išlavinta mano laikysena, kaip ištreniruotas kūnas! Ir tokia ji yra visur ir visada: tiek darbe, tiek namie, tiek gatvėje. Kad ir su kuo ji bendrautų, ji visada tik manekenė! Ji – aukščiausio rango profesionalė. O būti bet kokios srities profesionalu Amerikoje – patriotiška.

       Taigi visa savo esybe ši žvaigždė įkūnijo tai, apie ką anuomet svajojo sovietiniai stachanoviečių judėjimo vadai: žmogus turi gyventi vien darbu, sutapti su darbu ir dirbti be jokių pertraukų, be laisvų dienų. Net namuose jis privalo nepamiršti, kas esąs. O žavesio tokiam profesionalumo pavyzdžiui teikia tai, kad ši moteris visgi ne kokia melžėja, siuvėja, virėja, bet manekenė – madų demonstruotoja ir grožio etalono kūrėja. Ji rodoma visuomenei kaip amerikietiškos laimės idėja. Ji svarbi ne todėl, kad už ją gražesnės nėra, bet savo tobulu susitapatinimu su vaidmeniu. Ji visada vienoda, visada tik tokia, kokią matome ekrane ar žurnale, ir niekada jokia kitokia. Jokio žmogiško silpnumo valandėlių, jokių abejonių, netikrumo. Kitaip pasakius – jokio žmogiškumo, vien tobulo profesionalumo forma, vien išlavinta elgsena. Jos maivymasis ir staipymasis jau seniai ją pačią prarijęs. Tai žmogus, tapęs funkcija!

       Na kad jos darbas – visiškas atsidavimas darbui – neša milijonus, tai jau natūrali pasekmė, apie kurią Amerikoje neverta net svarstyti (nebent domėtis, kam tie pinigai išleidžiami). Ir jos asmeninio gyvenimo – kad ir koks jis būtų – negalima vertinti. Profesionalumo ir verslo pasaulyje tai – antraeiliai dalykai. Žinoma, visokios sensacijos yra svarbios kaip jaukas žioplių masėms, kaip dėmesio išlaikymo būdas, bet televizijos laidų analitikams visa tai tik nereikšmingas fonas. Jis iš tiesų galėtų būti bet koks. Kam tai įdomu – tegul sau narplioja. Esmė yra visai kita. Būtent, kad visu savo gyvenimu ši žvaigždė demonstravo profesionalumą. Galima sakyti, ji gyveno be jokių asmeninių interesų, niekada nebuvo pati savimi, niekada savęs neišreiškė net menkiausia veido mimika. Apie ją kalba vienaip ir kitaip, ją rodo buvusią ten ir šen, tačiau ji visada vienoda – nuolat tik funkcija! Štai čia ir yra tikra, begalinių laidų verta tema!

       Iš tų televizijos laidų buvo galima aiškiai suvokti, kad numirusi žvaigždė savimi (savo kūnu ir elgsena) paliudijo visišką asmeninio gyvenimo nereikšmingumą, – ji pati tarytum apskritai negyveno. Jai svarbu buvo tik viena: nuolatos išsaugoti manekenišką pozą. Kitokios, nedarbinės, pozos ar laikysenos jai nebuvo ir būti negalėjo. Kaip tik tokiu valingu atsidavimu ji ir nusipelnė ypatingo JAV autoritetų dėmesio, iškilo kaip patriotė ir visos Amerikos pasididžiavimas! Ji netgi nežinojo savo kūdikio tėvo – juk tai puiku! Štai tokio žmogaus, tapusio gryna funkcija, mirtis visose TV laidose ir buvo vertinama kaip visai Amerikai skaudi netektis...

       Bet jei proziškai – už gaunamus milijonus reikia mokėti. Šiuo atveju – savimi, savo asmenybe, visu gyvenimu. Tada milijonams žmonių liksi laimės simboliu, jaudinsi juos, teiksi jiems džiaugsmo, vilties. Taip sugebantis aukotis asmuo išties kelia nuostabą ir yra vertas pagarbos. O jis pats? Jis irgi gali būti labai laimingas, nes atsikratė tam tikro rūpesčius keliančio būties balasto – savo žmogiškumo. Anot vieno lietuvių išeivijos autoriaus, laimingi yra idiotai...

 

       Žvaigždė ir politika

 

       Tačiau nebūtinai žvaigždė ar žvaigždinas turi būti geri savo srities specialistai. Kitą sykį užtenka ir vidutiniškumo arba šiaip kaip nors sublizgėti. Svarbu tuo blizgesiu pataikyti į taikinį, atitikti žmonių lūkesčius ir poreikius.

       Pasidomėjau vienos žvaigždės, jau minėtos plikai nusiskutusios gražuolės dosjė. Ji labai garsi dainininkė, šiuo metu gal populiariausia visoje Amerikoje, nors aš, kad ir neignoruoju populiarios muzikos, negirdėjau nė vienos jos dainos, nežinau nė jos balso. Vien tik jos portretai visuose pakampiuose. Tad pasidarė įdomu.

       Susiradau žinių apie tą žvaigždę internete. Pirmiausia pasitiko užrašas, kad tai „karšta zona“ – informacija nuolat papildoma, keičiama. Apie ją ir taip pakankamai daug visko prirašyta, bet tai buvo ne muziejinė enciklopedija, o tikras gyvas dienraštis su vos ne kas valandą pateikiamomis sensacijomis. Naujienų godi publika, ko gero, to internetinio puslapio net neuždaro.

       Kuo įžymi ta dainininkė? Perskaičiau. Man tai niekuo. Daugiausia aprašomi jos asmeninio gyvenimo nuotykiai. Pridėta pora jos dainų ištraukų, kaip tipiniai pavyzdžiai. Pasiklausiau. Ir štai čia viskas paaiškėjo.

       Pirmoje dainoje jos pačios balsą sunku išskirti iš fono. Ten kažkoks gal tuzino mergelių kolektyvinis stenėjimas. Jos aistringai dūsavo, dejavo. Iš tų geismingų garsų ir muzikinio takto buvo galima suprasti, kad tai erotinis stilius. Tokią orientaciją demonstravo ir dainininkės sceninės nuotraukos (provokuojantis pusnuogis kūnas). Bala nematė, nors nelabai aišku, už ką ją taip garbinti: tokių pusnuogių dainininkių pasaulyje yra kiek tik nori.

       Pasiklausiau antros dainos. Ir tai viską paaiškino, nušvietė mano ieškojimų kelią. Skambėjo irgi toli gražu ne jos balsas, jis išniro tik vėliau, nežymus, užtat su reikšmingais dūsavimais. Bet svarbiausia tai, kad liejosi musulmoniškų motyvų melodija! Būtent – islamo kultūros muzikiniai elementai ir atitinkamai, kaip supratau, – puikus pilvo šokis! Štai kur priežastis! Ji yra dainininkė, galinti patraukti tą dalį amerikietiškos publikos, kuriai reikia aktyvaus krikščioniškai demokratiško auklėjimo bei įtakos!

       Aišku, kad šiuo atveju koks nors kūrybos meniškumas bei profesionalumas nesvarbu. Taip, ši popdainininkė yra savotiškai meniška, bet ne savo balsu ar dainomis. Ji svarbi savo kūnu ir teisingomis dainomis! Tokią „bombą“ populiarinti įpareigoja politinė realija. Vėlgi galime būti tikri, kad niekam iš aukštuomenės tūzų nerūpi nei jos užpakalis, nei plika ar perukinė galva. Dainininkę galima laikyti tiesiog šaltojo karo ginklu. Kaip priemonę musulmoniškajai gyventojų daliai sekuliarizuoti.

       Ir štai turime politiškai sureikšmintą naują žvaigždę. Ją, kaip neretai ir kino žvaigždes, iškėlė visai ne publika. Šiai net nesvarbu – kas ir kaip darosi įžymus. Taip pat nesvarbu, kur yra menas ir kur – politika. Publikai tikrosios reiškinių priežastys nei rūpi, nei įdomios. Nes paprasti žmonės yra tokios pačios marionetės kaip ir žvaigždės. Jie palaiko vieni kitus, formuoja vieni kitų sąmonę, bet kas valdo visą tą mechanizmą, kuria kryptimi kreipia – tai suvokti jau ne paprasto žmogaus ir ne žvaigždės proteliui.

       P. S. Ši žvaigždė ne per seniausiai pasigimdė sūnelį. Ta tema buvo sukurta jos skulptūra. Gimdo nuoga, keturpėsčia, nukarusiu pilvu. Jau ir kūdikio galvelė beišlendanti. Žiūrovai, iš visų pusių apspitę tą reikšmingą meno kūrinį, aptarinėja, svarsto, stebi gimdymo faktą. Žinoma, tai meno reiškinys, tik jis kreipia mintis tikrovės linkme. Iš tiesų įdomu: kokie čia vyksta procesai, kokia nauja visuomenė gimsta iš viso šito?.. Kokia dar nauja žvaigždė patekės mums, Amerikai ir visam pasauliui?

 

       Apmąstymai apie medijas

 

       Technologinės civilizacijos kvintesencija yra virtualumas. Tai žmonių dvasinės būties pakaitalas. Iš tikrųjų, kam ta neapčiuopiama dvasia, kai ją galime paversti jusliška ir konkrečia?..

       Pasvarstykime apie kino filmus – kaip apie reikšmingą kultūros ir žmogaus formavimo faktorių. Jų kokybė vis gerėja, ekranai vis didėja, vis daugiau įvairiausių efektų, įmantresni siužetai. Įspūdingumu, poveikiu žmogaus psichikai bei vaizduotei šie „matricos pasauliai“ pradeda konkuruoti su tikrove. Svarbu tai, kad žmogus jau gali juos gaminti, o gyvenimo taip lengvai nepagaminsi, nepakeisi pagal savo užgaidas.

       O kokia kino filmų ateitis? Stereoskopiniai vaizdiniai? Taip, tai bus anksčiau ar vėliau įgyvendinta, bet nusimato ir dar kardinalesnis neurokibernetinės technologijos progresas. Juk filmo suvokimas vyksta sąmonėje. Užtenka tuos vaizdus perkelti ne į ekraną, o tiesiog žmogui į smegeninę. Tokia idėja dar neseniai atrodė fantastiška, kol buvo manipuliuojama vien laidais, jungiamais į atitinkamus žmogaus smegenų centrus. Buvo suvoktas pats principas, tačiau teorinės tokios manipuliacijos sąmone įgyvendinimo galimybės radosi tik sukūrus kompiuterį. Ir štai jau svarstomos idėjos prijungti prie smegenų ištisus mechaninės atminties blokus su puikiomis virtualaus gyvenimo programomis. Taip pats žiūrovas galės pasijusti tiesioginiu filmo dalyviu... Jam tai bus pati tikriausia tikrovė. Patiriama, žinoma, ne dykai, bet už pinigus, nusipirkus bilietą. Juk tuos netikrus pasaulius darys patys žmonės. O kas liks iš žmogaus gyvenimo? Ar dar bus kažkas prasmingesnio toje aukštai išvystytos technologinės kibernetinės civilizacijos būtyje?

       Kol kas turime kuklius tos civilizacijos pakaitalėlius, tik skirtus ne atsipalaiduoti, bet būtinus gyvenimo rutinos rekvizitus. Mobilusis telefonas, videotelefonas, televizorius, kompiuteris, skaitmeninės fotonuotraukos, DVD grotuvai... Tai vadinamosios medijos – tarpininkai tarp mūsų sąmonės ir aplinkos. Medijos vis labiau įsiterpia tarp žmonių, nustumia į šalį artimuosius, uždengia tikrąjį pasaulį. Mes jau nebematome savo artimo, nei laiko jam randame – užtenka jį pakeičiančių tarpinių priemonių. Gyvename apsupti pakaitalų. Bet pamėgink be jų išsiversti! Ir visą mūsų laiką suryja tų technologijų gamyba.

       Vis dėlto dabartinę technologinę civilizaciją įvardyti blogiu kažkaip neišeina, nes tai jau bene vienintelis mums likęs pažangos kelias. Nors jame akivaizdžiai nyksta žmogaus individualumas ir ryškėja kita jo paskirtis – būti tiesiog funkcija! Žmonės savo interesams jau neranda laiko. Nėra laiko poilsiui, knygai skaityti, bendrauti su artimaisiais, – tokie asmeniški interesai apskritai šiandien laikomi antivisuomeniniu argumentu. Panašioms veikloms nusiteikusį žmogų galima apkaltinti, kad jis pernelyg rūpinasi savo dvasiniu gyvenimu ir iškrenta iš bendrosios „matricos“.

       Ir nėra taip, kad kažkas dabar žmogų smaugtų, primestų jam gyvenimo būdą (juk tiek daug kalbama apie visokias vadinamąsias žmogaus teises). Bet tiesiog gyventi, būti gyva dvasia ir džiaugtis pasauliu šiandien yra nesaugu. Juk trapi gyva gėlelė – kad ir kur ji augtų – visada yra trapi. Kas kita akmeniui – tas vienodai ramus ir lauko dirvoje, ir miesto betonuose.

       Pasaulis nėra rojus, – rojų galima tik įsivaizduoti ar skurti jo virtualų pakaitalą. Be medijų apvalkalo pasaulis apskritai yra atgrasus ir nepatogus.

       Ir štai žmonės jau atsiriboja nuo pavojingos laukinės gamtos, taip pat ir nuo savęs – nuo visokių savo jausmų ir baimių. Amerikoje, pavyzdžiui, jau daugelis maudymąsi upėje ar ežere traktuoja kaip pirmykštį atavizmą (tik laukiniui gali kilti keistas noras ar poreikis pasinerti į „laukinius“ vandenis); grybavimas čia apskritai pamirštas ir nežinomas dalykas, tad paprasčiausias įžengimas į mišką laikomas ekstremaliu įvykiu – saugok Dieve nuo tokio pavojaus! Gamtoje civilizuotam žmogui labai nesaugu, tiesiog pavojinga, – panašiai kaip ir mieste pasilikti naktį kokioje nors aikštėje ar šiaip kulniuoti pėsčiomis kelio pakraščiu (šaligatviai Amerikoje – jau retenybė). Pabandykime apsilankyti bet kokiame amerikietiško poilsio parke – čia mus pasitiks tokia krūva gąsdinančių užrašų bei skelbimų, kad net baugu bus į tą parką įžengti. Ir to negalima, ir tas draudžiama, ir už aną baudžiama. Nei tau degintis, nei maudytis, nei dainuoti, nei šokti, nei gyvūnų vestis, nei patiems žolę mindžioti... Ir nuolat į parką užsukančios policijos automašinos. Pastebėjau, amerikiečių ten ir nebūna. Jei ką pamatysi, tai tik tuos amžinai atsilikusius emigrantus meksikiečius. Jie ten sueina šeimomis, ant grotelių kepasi mėsą, slapta maukia alų. Tie gamtos kampeliai ir saugomi tik dėl pilvo reikalų.

       Daug ko civilizuotas žmogus atsisako dėl šventos ramybės. Šiaip jau gražiai skamba: viskas dėl žmogaus gerovės ir jo saugumo. Žmogų saugo ne tik tvora, atitverianti nuo jo mišką, bet ir solidi sąskaita banke, taip pat užtikrintas darbas. Tokios ramybės bei saugumo sąlyga – kuo mažiau jausmų, patirčių, asmeniškumų, kuo mažiau realybės. O realybės pakaitalų yra daug, kad ir aibė televizijos filmų apie gamtą. Gali ją žiūrėti savo namuose kiek tik nori, likdamas saugus ir sveikas.

       Ir, reikia sutikti, tokia neišvengiama technologinės civilizacijos lemtis. Kadangi žmonija šiame pavojingame – gėrio ir blogio kovos – pasaulyje negali jaustis kaip rojuje, ji renkasi virtualios regimybės pasaulį. Viskas jame dekoratyvu, spalvinga, mirguliuoja, mainosi, viskas – kaip gyva... Ir pasitenkinimas, ir ramybė.

       Atrodo, kad tokia naujųjų technologijų įgyvendinta utopija turėtų žmogų gąsdinti, kelti nerimą dėl jo paties likimo. „Matricos“ skaitmeninių mašinų pasauliui žmogus gali pasidaryti nereikalingas, trikdantis elementas. Ar šiai sistemai būtina žmogaus funkcija?

       Tačiau mes juokiamės, džiaugiamės, mėgaujamės vis naujomis patirčių galimybėmis. Ar tai blogai? Man visgi atrodo, kad blogai. Kada nors žmonija netikėtai pati sau ištars: sustok, akimirka žavinga! Ir tada ateis Mefistofelis. Tokios juk buvo „žaidimo“ sąlygos, ar ne? O Mefistofelis ateina, kai nebelieka dvasios.

 

 

       Serbentai

 

       Dukra per pietų pertrauką užėjo į vieną mažytę „natural foods“ parduotuvę ko nors nusipirkti ir ten pamatė netikėtą dalyką – raudonųjų serbentų. Labai apsidžiaugė. Nevalgė jų gal jau dešimt metų. Senokai vis dėlto mes jau Amerikoje.

       Na taip, yra čia visokiausių uogienių, džemų – jų pilnos lenkų parduotuvės, bet natūralių uogų skonį jau seniai pamiršome.

       Taigi nusipirko, visai nedaug, gal kokią saują, sumokėjo už ją beveik keturis dolerius. Brangoka, bet už vaikystės prisiminimų atgaivinimą verta, nusprendė dukra.

       Pardavėja prie kasos nusistebėjo:

       – O ką tu su jomis darysi?

       – Valgysiu.

       – Tiesiog taip? Imsi ir valgysi?

       – Na, taip. Tiesiog valgysiu.

       Pardavėja pagalvojusi užsiminė, kad tokių uogų iki šiol nėra net mačiusi, šisiunta esanti iš Oregono valstijos. Gavo jų pirmą kartą ir labai mažai.

       Abi apžiūrėjo dėžutę. Užrašyta: „Red Currants.“

       Nusinešė ji tuos serbentus į darbą, pasidėjo ant stalo prie kompiuterio, paragavo. Taip! Tai tokie patys serbentai! Visiškai tokie patys! Net užsimerkė iš malonumo. Tada priėjo bosas.

       – Ką čia taip skaniai valgai?

       Red currants, – sako ji.

       – O kas tai yra?

       – Tokios uogos. Vaikystėje mano kaime jų buvo daug, o čia iki šiol nemačiau. Tik uogienės ir džemai visur.

       Pasiūlė jam paragauti.

       Atsargiai paėmė, bet ne kekę, o vieną vienintelę uogelę. Paragavo. Nusišypsojo.

       – Įdomu...

       Man irgi įdomu, kad kažkam tai gali būti įdomu...

 

 

       Čikaga, 2007