tekstai.lt

Harst Petri. Tėvo netekties drama

 

       H o r s t a s P e t r I s (1936) – neurologas, psichiatras ir psichoanalitikas. 1981–2001 m. Laisvajame Berlyno universitete dėstė psichoterapiją ir psichosomatinę mediciną. „Tėvo netekties drama” (1999) – bene svarbiausia jo knyga – Vokietijoje sulaukusi penkių leidimų, išversta į daugybę kalbų.

 

       Iš vokiečių k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

       Tėvo vidinio paveikslo galia

 

                                          Puotos metu, per daug išgėręs vyno, svečias

                                          Vadint mane pradėjo netikru sūnum.

                                          Ir aš prislėgta širdimi tą dieną

                                          Kentėjau, o kitos sulaukęs nuėjau

                                          Paklausti motinos ir tėvo. Jie piktu

                                          Šmeižtu palaikė žmogui žodį pramestą.

                                          Džiaugiausi tokiu jų atsakymu, tačiau

                                          Tas įžeidimas knietė vis ir nedavė

                                          Nurimti man, nes per giliai įsismelkė.

 

                                          Sofoklis. „Edipas Karalius“ (vertė A. Dambrauskas)

 

 

 

       Slegianti nuostaba, nepakenčiama nežinomybė, kankinanti abejonė... Jos užvaldo visus, kurie nėra tikri dėl savo kilmės ir jaučia grėsmę savo tapatybei. Egzistencinė prasmės ir orientacijos paieška kaskart prasideda klausimu „Kas aš esu?“ Ji prasideda nuo šaknų, iš kurių esi kilęs.

       Pacituotos eilutės yra bemaž pačiame Sofoklio tragedijos „Edipas Karalius“ viduryje. Nepanašu, kad tai būtų atsitiktinumas. Jos sudaro tą ašį, aplink kurią sukasi savivokos procesas, aprėpiantis praeitį, dabartį ir ateitį. Galbūt užuomina apie Edipo kilmės paslaptį tapo Sofoklio kūrinio centru todėl, kad dramaturgas siekė suformuluoti esminį antropologinį dėsnį: žmogus yra savo kilmės produktas ir gali būti tikras dėl savęs tik įstengęs suvokti save kaip tradicijos dalį. Kaip tik priešinga patirtis – tragiški tradicijos lūžiai – labiausiai atskleidžia šio dėsnio reikšmę.

       Edipas tėra vienas iš daugybės mitologijos, pasakų ir literatūros personažų, kuriuos įtraukia tokie tradicijos lūžiai. Skirtingi personažų likimai atspindi tik šių lūžių įvairovę ir įvairius būdus, kuriais jie įveikiami. Dažniausiai šeimyninių ryšių tęstinumą netyčia ar sąmoningai nutraukia tėvas, pasmerkdamas vaikus betėvystei. Betėvė vaikystė ir tėvo paieška tapo seniausiais kultūros istorijos motyvais. Jų pateikiami kontrastai dar įtaigiau pabrėžia fundamentalią tėvo reikšmę kiekvienam individui ir kolektyvui. Bent nuo tų laikų, kai įvyko lemtingas senovės istorijos įvykis, žmogus įveikė pirmykštę bandos būtį ir sukūrė išliekančią organizacijos struktūrą – šeimą, tėvas ir motina drauge sudaro vaikus globiančią vienovę. Todėl „betėvė visuomenė“, kurią aprašė Aleksandras Mitscherlichas, tėra ir mitus, ir istorinę realybę iškraipantis fantazijos kūrinys, deja, galintis turėti grėsmingų padarinių.

       Pagal Vakarų Europos tradiciją Edipas, priešingai jį savo poreikiams panaudojusiai ir išgarsinusiai psichoanalizei, yra tipiškas tėvo ir motinos apleistas vaikas, žiauriai keršijantis savo tėvams. Šių dienų kontekste simbolinę mito reikšmę galima būtų nusakyti daugmaž taip: sutuoktinių poros (mite Lajaus ir Jokastės) santuoka jau seniai nelaiminga. Tėvas sulaužo santuokinę ištikimybę. Motina laukiasi kūdikio, bet santuoka jau taip pašlijusi, kad abu tėvai atsisako naujagimio ir jį apleidžia. Socialinių darbuotojų patariami jie nusprendžia leisti kūdikį įvaikinti. Bevaikė pora (mite Polybos ir Meropė) džiaugiasi mažyliu, myli jį ir užaugina kaip savą vaiką. Tačiau ilgainiui abejonės valanda išmuša kiekvienam įvaikiui, patėvių, globėjų šeimos ar prieglaudų darbuotojų apgaudinėjamam dėl savo kilmės; taip atsitinka ir šiam vaikui ar jaunuoliui. Dažniausiai abejonę sukelia atsitiktinumas: „per daug išgėręs vyno vyras“, netikėtai rastas dokumentas, giminaičio išdavystė ar „svetimais žmonėmis“ apsimetę tėvas ar motina, kurie „labai keistai“ elgiasi. Regis, tarsi dėsningai žmogaus negalima apgauti dėl jo kilmės. Nežinia ir nuojauta kamuoja taip, kad galiausiai jis leidžiasi ieškoti. Tik tikrumas gali grąžinti vidinę ramybę. Beje, dauguma per anksti sustoja, atsižada paieškų. Beviltiškumas virsta rezignacija. Šie žmonės lieka nepaguodžiami ir tušti. Įnirtinga Edipo kova dėl savo kilmės tikrumo baigiasi tragedija, nes jį apgaudinėjo ir kūniškieji tėvai, ir įtėviai.

       Nuo pat istorijos ištakų tėvas kaip ir motina yra archetipas, giliausiuose psichikos sluoksniuose glūdintis principas. Daugybė epų, raidos romanų, dramų ir tragedijų aprašo tą smurtą ir chaosą, kurie kyla dėl prarasto tėvo. Nesvarbu, ar jis žuvo, mirė, ar jo apskritai niekada nebuvo šalia, ar jis tiesiog pasitraukė, – šiaip ar taip, vidinio tėvo paveikslo neįmanoma išdildyti. Juolab keista, kad šis kultūrinis paveldas susilaukė tokio menko antropologinių mokslų – ypač psichologijos ir psichoanalizės – dėmesio. Nei Sigmundas Freudas, nei Erichas Frommas, nei Aleksandras Mitscherlichas – trys didieji socialiniai psichologai-psichoanalitikai, atlikę milžinišką darbą, – neanalizavo realios tėvo netekties padarinių. Freudas išgyveno Pirmąjį pasaulinį karą, Frommas ir Mitscherlichas – abu pasaulinius karus. Taigi visi buvo amžininkai epochos, kai žuvo milijonai jaunų tėvų, ir turėjo daugybę duomenų apie tai, kaip šis nusiaubimas paveikė vaikų kartas, jų pacientus. Tačiau savo raštuose jie apie tai neužsimena. Freudo atveju tai juolab netikėta: juk jau 1900 m., būdamas keturiasdešimt ketverių, veikalo, laikomo psichoanalizės pradžia, pratarmėje jis rašė: „Paaiškėjo, kad „Sapnų aiškinimas“ tapo man savotiška savianalize, reakcija į tėvo mirtį, žodžiu, į reikšmingiausią įvykį, lemtingą netektį vyro gyvenime.“ Nors jis neteko tėvo palyginti vėlai, būdamas keturiasdešimties, ši patirtis smarkiai paveikė Edipo komplekso teoriją, kurią Freudas plėtojo nuo 1910 m. Tačiau joje nieku gyvu neaptiksime nė užuominos apie tėvą, kuris apleidžia sūnų jo išsižadėdamas ir šitaip tampa tragedijos priežastimi; priešingai, sūnus virsta nevidonu, besikėsinančiu į tėvo gyvybę, siekiančiu motiną paversti mylimąja.

       Kodėl tėvo netekties klausimas iki šiol balta dėmė, su kuria susiduriame Freudo, Frommo, Mitscherlicho veikaluose, kuri būdinga visai psichoanalizei? Pirmiausia peršasi paaiškinimas, kad giluminio psichologinio pažinimo raida labiausiai pabrėžė ankstyvosios vaikystės, taigi ankstyvojo motinos ir vaiko santykio tyrinėjimą. Kryptingai susidomėjus motinos svarba, netrukus kilo klausimas, kaip vaiko raidą paveikia jo atskyrimas nuo motinos. Taip gimė vadinamasis „hospitalizmo tyrinėjimas“, daugiausia siejamas su Rene Spitzo, Annos Freud, Dorothy Burlingham ir Johno Bowlby’o vardais. Tiesiogiai stebint kūdikius ir mažus vaikus, ilgesniam laikui arba apskritai atskirtus nuo motinos, buvo neabejotinai įrodyta, kad jų fizinė ir psichinė raida siaubingai sutrinka.

       O tėvas? Dar visai neseniai buvo teigiama, kad jo netektis ne tokia lemtinga, jei užtikrinama pakankama motiniška globa. Tačiau pagrindinis dėmesys motinai ir jos netekčiai anaiptol nepaaiškina, kodėl tėvas ir ypač jo netektis taip ilgai ir atkakliai nepateko į akiratį. Priežastis galėtų būti ta, kad vis dar iš esmės patriarchališkų nuostatų užvaldytame moksle vyriška savivoka tėvo visuotinį viešpatavimą [Omnipräsenz] laiko duotybe ir neigia jo netektį. Kitą priežastį netiesiogiai nurodo pats Freudas. Jei tiesa, kad tėvo mirtis yra „reikšmingiausias įvykis, lemtinga netektis vyro gyvenime“, būtų suprantama, kad vengiama rimčiau imtis šios temos, nes ji pernelyg palyti gilią nuoskaudą. Trečioji priežastis peršasi, jei pripažįstame tam tikrą Mitscherlicho pateikiamo tėvo paveikslo universalumą. Jo autobiografinėje knygoje „Gyvenimas, skirtas psichoanalizei“ tėvas atlieka pagrindinį vaidmenį, kai pasakojama apie vaikystę ir jaunystę. Santykių pobūdis aiškėja iš pirmų įvadinio skyriaus sakinių: „Tėvas, kurį vėliau taip audringai atstūmiau, paauglystės metais mane labai traukė savo neapgalvotu konservatyvumu ir antidemokratiškomis pažiūromis... Jis pats buvo šiurkštus, ir mano asmenybę vertino šiurkščiai ir žeminančiai. Jo įtaka užtemdė visus kitus santykius. Žvelgiant retrospektyviai, mano vidiniam žvilgsniui jis iškyla kaip didžioji mano vaikystės baimė, nepaisant laikino susižavėjimo, kurį jam jaučiau.“ Toliau Mitscherlichas apibūdina savo tėvą kaip „reakcionierių“, „visiškai nepataisomą“, reikalaujantį paklusnumo, viešpataujantį šeimoje, paskui staiga vėl kaip „supratingą žmogų“, „leidusį sūnui rinktis kelią“. Į jaunuolio mėginimą bėgti iš namų tėvas reaguoja ne pyla ir riksmu, o įsijautimu ir supratimu. „Šis prisiminimas išliko ne atsitiktinai, tai prisiminimas, gožiantis tą gilų abipusį jausmų prieštaringumą, kuris išsivystė tarp sūnaus ir tėvo.“

       Pavaizdavęs šį „prieštaringumą“, iš kurio aiškėja, kad būdingas tėvo ir sūnaus santykių bruožas buvo ambivalentiškumas, Mitscherlichas, visiškai nepaisydamas pažeminimų, kuriuos patyrė iš tėvo, reabilituoja Edipo kompleksą. „Reikia aiškiai suprasti, kad Edipo kompleksas, kuris pastaruoju metu dažnai skelbiamas mirusiu, t. y. baimė atpildo už viską, ką padarei tėvui vaizduotėje, o kartais ir iš tikrųjų, kastracijos baimė, anaiptol nevirto tuščia mitine formule. Tėvo kerštas sūnums, kurie trokšta jį įveikti, ir aukštojoje kultūroje tebėra psichinė realybė.“

       Ne tėvas neteisingai elgiasi su vaikais, – pastarieji nori jį „įveikti“, o tėvas tik reaguoja juos „bausdamas“. Ir „betėvė visuomenė“, apie kurią Mitscherlichas kalba toliau, tarsi nepaaiškinamai prieštarauja jo asmeninei tėvo patirčiai, tėvo, kuris ne tik kad nebuvo „nematomas“, bet tiesiog buvo užvaldęs visą sūnaus gyvenimą. Neigdamas tebeegzistuojančią tėvo galią savo taip pavadintoje knygoje ir paversdamas ją tiesiog priešybe, įsikirtęs į Edipo kompleksą jis paliudija archajišką „tėvo“ topą. Beje, jo sūnaus režisieriaus Thomo Mitscherlicho liudijimu, jis bemaž nenutrūkstamai tęsė patriarchalinę tėvo tradiciją su savo septyniais vaikais iš trijų santuokų.

       Mitscherlicho veikalų prieštaravimai nurodo trečią priežastį, dėl kurios psichoanalitinė teorija nepaiso realaus tėvo stygiaus: intrapsichinis konfliktas su tėvo vaizdiniu išgyvenamas taip intensyviai, kad atrodo, jog nesvarbu, ar tėvas yra, ar jo nėra. Jei šis paaiškinimas teisingas, jis kartu išryškina sunkinantį aklumą realybei, būdingą kai kurioms psichoanalitinėms teorijoms. Kodėl tėvo atveju viskas turi būti kitaip nei motinos atveju? Minėti motinos stygiaus padariniai įrodo esminį skirtumą tarp esamos ir nesamos motinos, net jei pastarosios bruožai kaupiami ir ilgainiui sudaro nesąmoningą, tačiau veiksmingą motinos vaizdinį. Tai teisinga ir kalbant apie tėvą.

       Galima būtų atmesti kaip mitologinį C. G. Jungo mokymo teiginį, esą tėvas yra archetipas, per daugybę kartų į nesąmoningumo sritį persikėlęs ir ten saugomas paveikslas, egzistuojantis nepriklausomai nuo realiai esančio tėvo, jei psichoanalizės patirtis nuolat nepatvirtintų jo teisingumo. Kaip žinome, šis mokslas pirmiausia tiria psichikos gyvenimo medžiagą, sąmonės apskritai nepasiekiamą arba tapusią nepasiekiama. „Tamsusis kontinentas“, pasak Freudo, yra savotiška svetimybė mumyse. Tik ją atskleidžianti terapija gali bent iš dalies grąžinti sąmonei šias tolimas, atskilusias ir išstumtas dalis, leidžia jas suvokti kaip savo nuosavybę. Šalia prisiminimų, emocijų, fantazijų ir instinktyvių norų sapnai yra „via regia“, karališkas kelias (Freudas) į nesąmoningumo sritį.

       Keturiasdešimtmetis pacientas, nesantuokinis vaikas, per pirmą pokalbį pasakė apie tėvą absoliučiai nieko nežinąs. Jis anksti apsipratęs su šia būsena ir ši tema jo nebedominanti. Paklaustas, ar motina jam niekada nepasakojusi apie pastojimo aplinkybes, jis ironiškai nusijuokė: „Ne, tikriausiai buvau nekaltai pradėtas.“ Pasiteiravau, ar jis nors kartą sapnavęs tėvą. Pacientas nustebo: „Kaip galima sapnuoti niekada neegzistavusį tėvą?“ „Pažiūrėsime“, – pasakiau ir kol kas palikau šią temą.

       Į antrąjį gydymo seansą pacientas atėjo labai susijaudinęs. „Neįtikima, negaliu to suvokti, praėjusią naktį sapnavau tėvą.“ Sapnas toks: „Einu tamsia gatvele. Staiga išnyra kažkoks šešėlis. Išsigąstu. Kuo labiau jis artėja, tuo labiau ryškėja žmogaus veidas. Prisiartinęs jis sustoja. Noriu pabėgti. Iš pradžių pamaniau, kad tai jūs. Bet jis ištaria mano vardą ir klausia: „Argi nepažįsti manęs, sūnau?“ Aš nustėrstu. Jis draugiškai man ant peties uždeda ranką, perbraukia ja per plaukus tarsi norėdamas palaiminti. Paskui staiga išnyksta.“

       Analitiko tokios patirtys nestebina. Tai, kad per pirmą pokalbį užsiminiau apie tėvo temą, panaikino išstūmimo gynybą ir nesąmoningumo sritis galėjo pradėti „darbuotis“. Procesą pagreitino perkėlimas, seniai trokštamo tėvo vaidmens priskyrimas man. Tamsioji gatvelė simbolizuoja baimę keliančią analizės pradžią: dar nežinia, kokių šešėlių sritį teks pereiti. Kone biblinis tėvo paguodos gestas yra sudvasintas Dievo paveikslas kaip tėvo archetipo dalis. Taigi perkėlimas padėjo iškelti archajišką tėvo paveikslą iš nesąmoningumo srities į sapno lygmenį; tėvo gerumas pateikia nuorodą į išstumtų norų pasaulį. Sapnas tapo intensyvaus susidūrimo su tėvu pradžia, baigiantis terapijai įvyko realus tėvo ir sūnaus susitikimas. Sapnas esmingai prisidėjo, kad pacientas pasveiktų ir susitaikytų su savimi ir likimu.

       Taigi net jei „tėvo“ archetipas ir egzistuoja kiekviename žmoguje, ne jis lemia vaiko raidą, o patirtas ar nepatirtas santykis su realiu tėvu.

 

 

 

       Nuo traumos – kūrybiškumo link

 

       Kūrybiškumas, siekis ką nors sukurti – pirmapradis žmogaus poreikis. Tai

pagrindas, kuriuo remiasi beribė žmogaus veiklos formų įvairovė. Tačiau dabar

kalbėsime ne apie šiuos lobius ir laimę. Priešingai, mus domina traumos ir kūrybiškumo sąryšis tėvo netekties kontekste. Tikslesnis klausimas būtų toks: ar kūrybiškumas atlieka kokią nors funkciją įveikiant traumą, o jei taip, kokie yra atitinkami psichikos procesai?

       Kertinį išgyvenimą, kurį sukėlė šių procesų suvokimas, patyriau skaitydamas vieną ankstyvųjų olandų psichoanalitiko ir kūrybiškumo tyrinėtojo Williamo Niederlando darbų. Ten jis remiasi teze, kad priešistorinių laikų piešinius olose, laikomus žmonijos kultūros istorijos pradžia, sukūrė fiziškai nesveiki žmonės, netikę medžioklei, karui ar kitokiam sunkiam darbui. Psichiniu šio išradimo motyvu Niederlandas laiko menininkų mėginimą pamiršti savo pačių negalią vaizduojant sveikus žmonių ir gyvūnų kūnus ir šitaip pagydyti pažeistą Ego jausmą ir narcisistinę nuoskaudą. Paskui Niederlandas ir kiti analitikai šį „Ego reparacijos bandymą“ aptiko daugelio menininkų, rašytojų ir mokslininkų biografijose bei gydydami pacientus, besidarbuojančius meno srityje. Visada kūrybinių impulsų pagrindas buvo atviras arba užmaskuotas trikdis, lėtinė liga ar kitokia traumuojanti vaikystės patirtis, smarkiai pažeidusi savigarbos jausmą. M. Bushas, tirdamas produktyvius mokslininkus, dažnai susidurdavo su ankstyva tėvo netektimi. Tokie asmenys paprastai vengdavo kontaktų su žmonėmis, libido įtampą nukreipdami į negyvąją gamtą. Jų tyrinėjimo aistra būdavo susijusi su stipriu nepriklausomybės poreikiu.

       Ir rašytojų biografijose itin dažnai minima tėvo netektis. Daugelis jų niekada nepažinojo tėvo, prarado jį ankstyvoje vaikystėje ar jaunystėje per karą, koncentracijos stovykloje, dėl ligos, savižudybės ar skyrybų... Paminėsiu kelias žinomas pavardes: Barlachas, Baudelaire, Canetti, Genet, Handke, Härtlingas, Hölderlinas, Jeanas Paulis, Kelleris, Kleistas, Lenau, H. Mannas ir T. Mannas, Maughamas, Maupassant‘as, Melville, C. F. Meyeris, Mörike, Nietzsche, Pestalozi,

Plath, Poe, Rimbaud, Saint-Exupéry, Sartre, Seidelis, Stifteris, Tolstojus, Twainas, Wagneris, M. Walseris.

       Aiškiausiai ir kartu tragiškiausiai sąryšį tarp tėvo netekties ir mėginimo kūrybiškai įveikti traumą liudija Sylvijos Plath gyvenimas ir kūryba. „Tik tiek aišku: šiai autorei „tėvas“ buvo neišsemiamas rašymo stimulas – kaip miglotas prisiminimas, kaip bet kokios netekties ir išdavystės modelis, kaip ilgesys ir noras, ir ypač kaip vyro paveikslas”, – rašo Heidi Gidion apie Sylviją Plath, kuri aštuonerių metų neteko tėvo, mirusio nuo sunkios ligos.

       Jai skirtoje Elisabeth Bronfen biografijoje atskleidžiamas sukrečiantis tėvo–dukters mitas ir lemtingas jo poveikis rašytojos kūrybai. Tėvo netektis net ir suaugusiai moteriai buvo tokia traumuojanti, kad pirmuose kūriniuose, priešindamasi jo išnykimui, galėjo jį aprašyti tik kaip švytinčią figūrą. Tačiau, kaip visada atsitinka perdėto idealizavimo ir iliuzinių darinių atvejais, gedulas galiausiai virto negailestingu pykčiu. Ji negalėjo atleisti tėvui ir keršijo mirusiajam už savo negyjančią žaizdą, už tai, kad buvo anksti apleista, negailestingai jį nuvertindama. Taip žlugo kūrybiškos savigydos procesas. Sunaikinusi vidinį tėvo paveikslą, iki tol buvusi labilios būsenos, ji prarado pusiausvyrą. Trisdešimties metų Sylvija Plath nusižudė.

       Visai kitaip elgėsi Peteris Härtlingas. „Mano tėvas paliko man nikelio akinius, auksinį kišeninį laikrodį ir užrašų knygelę, sulankstytą iš pilko popieriaus, kurioje buvo užrašęs tik Eichendorfo eilėraštį, porą kandžių Nestroy pastabų ir dviejų man nepažįstamų žmonių adresus.“ Tokiu įvadiniu autobiografinės knygos „Nachgetragene Liebe“ sakiniu penkiasdešimt septynerių metų autorius ima ieškoti prarasto laiko, prarasto tėvo, kurį paskutinėmis karo dienomis išsivedė kareiviai ir kuris netrukus mirė rusų stovykloje nuo žarnyno infekcijos. Peteriui Härtlingui tuomet buvo dvylika metų. Prisiminimų fragmentai yra išeities taškas, tiesiog simboliški tėvo ženklai, kuriais tėvas apsaugomas nuo išstūmimo bei užmaršties, tarpiniai objektai, leidžiantys sūnui ieškoti ir atrasti tėvo pėdsakus. Jie tampa skausmingu artėjimo ir susitikimo keliu, kuriuo bandoma prasimušti pro negatyvių paveikslų sangrūdas ir pasiekti aiškumo, leidžiančio susitaikyti su tėvu ir pajusti jam ankstyvą–vėlyvą meilę.

       Kūrybiškas traumos įveikimas prasideda prisiminimo darbu. Jis pirmiausia vyksta nesąmoningumo srityje, nes šokas, išgąstis ir baimė sukelia tokią Ego būseną, kad šis stengiasi išstumti sukrečiančius potyrius iki visiškos amnezijos. Tačiau nesąmoningumo sritis nepaperkama. Ji kaupia paveikslus kaip nepaneigiamus kančios liudijimus. Darbuojasi su jais, tarsi norėtų grąžinti Ego prisiminimus „mažomis porcijomis“, kad juos būtų galima geriau „suvirškinti“. Potyriai, vėl neintegruoti į Ego, subjektą ilgainiui susargdintų. Taigi prisiminimo darbas prasideda nuo kūrybinės nesąmoningumo srities veiklos. Svarbiausia jos raiškos priemonė yra sapnai. Jie suteikia „kalbą“ tam, kas pasibaisėjusį Ego privertė tapti nebylų. Todėl sapnų apdorojimas psichoterapijos procese priklauso prie svarbiausių „technikų”, kurios išstumtą medžiagą palaipsniui pateikia Ego suvokti, padaro prieinamą sąmoningam susidūrimui su ja.

       Kita nesąmoningumo srities priemonė – laisvosios asociacijos. Šis C. G. Jungo išvystytas metodas grindžiamas reikalavimu spontaniškai išsakyti bet kokias asociacijas, kurias sukelia tam tikras žodis-dirgiklis, kiek įmanoma nepaisant bet kokių kritinių proto prieštaravimų. Nesąmoningumo sritis užkimba ant šio „kabliuko“ ir iš turtingo prisiminimų lobyno į dienos šviesą iškyla jausmai, vaizdai, pojūčiai ir žmonės, buvę išstumti dėl konfliktinės jų įkrovos. Tuo pačiu mechanizmu grindžiama „aktyvi vaizduotė“, kai abstraktaus mąstymo atsisakoma vaizdžių vaizdinių labui. Taip į sąmonę grįžta atskilusių išgyvenimų turinys ir jį jau galima apdoroti.

       Visiškai meistriškai su savo nesąmoningumo sritimi tvarkosi vaikai. Dar neužvaldyti intelektinio pažinimo ir racionalaus aplinkos suvokimo, jie labai imlūs savo jausmų ir pojūčių pasauliui. Todėl ankstyvaisiais vaikystės metais jie labai kūrybiški. Kūrybiškumas tada yra laisvas nesąmoningumo srautas, kuriam vaikas atsiduoda piešdamas, išgalvodamas istorijas, nerūpestingus žaidimus – tai gebėjimai, tikslingai pasitelkiami vaikų terapijoje. Pvz., vaikas „nežino“, kodėl šeimos scenoje, kurią jis vaidina, piešia ar dėlioja iš figūrų, nėra tėvo, jis nesuvokia, kodėl medį piešia be šaknų, be lapų, nugenėtomis šakomis, arba kodėl žmones peizaže spalvina juodai. Tėvo netektį ir jos sukeltą savasties kastraciją, gedėjimą bei depresiją jis gali išreikšti tik simboliškai, nesąmoningai. Jo Ego dar pernelyg silpnas, kad susidurtų su atitinkamais jausmais, tad vaikas saugosi jų antplūdžio, pasitelkdamas bemaž refleksinį išstūmimą. Terapeuto uždavinys – iššifruoti simboliškai pateikiamą vaiko vidinį pasaulį ir išversti jį į vaikui suprantamą kalbą. Tik taip trauma iškeliama iš užmaršties ir įveikiama per dozuotą susidūrimą su realybe.

       Vaikams ypač sunku išsakyti žodžiais mintis ir pojūčius, susijusius su išsiskyrimu ir netektimi. Todėl suprasti jų vidinius išgyvenimus neretai pavyksta tik per vaikų kūrybą. Terapeutui pirmiausia tenka „pagalbinio Ego“ funkcija, – jis surenka paveikslus, išnyrančius iš nesąmoningumo srities, ir iš jų mozaikos sudėlioja išstumtą patirtį. Tik po to apdairus aiškinimas padeda paciento Ego įsisąmoninti savo vaikystės istoriją ir integruoti ją į brandesnį savasties vaizdą.

       Daugeliu aprašytų atvejų galėjome stebėti terapeuto, kaip tarpininko tarp paciento sąmonės ir kūrybinio nesąmoningumo srities, funkciją. Taip vyksta kova prieš sielos surambėjimą, už didesnį gyvybingumą. Tam pacientas turi nusileisti į nesąmoningumo srities požemius, atidaryti apdulkėjusias, kinivarpų išgraužtas skrynias, kad jo ir terapeuto pastangomis iš negausių prisiminimų likučių rekonstruotų savo istoriją. Daugybė terapeutų patvirtino, kad traumos įveikimas reikalauja iš paciento atsakomybės už save ir kitus. Nepasirengęs dirbti su savimi neišsivaduosi iš susvetimėjimo pačiam sau ir iš įsitvirtinusio aukos vaidmens. Todėl kiekvienas psichoterapinis procesas virsta kūrybiniu procesu.

       Įspūdingą pavyzdį, kaip nesąmoningumo sritis ir sąmoningas Ego gali sudaryti kūrybišką sąjungą, pateikė pacientė, kurią kamavo baisūs košmarai. Kiekvieną naktį jai grasindavo nepažįstamos, vaiduokliškos figūros. Jos pateikdavo beprasmiškus uždavinius, kuriuos ji privalėdavo atlikti tuoj pat, kad neįvyktų katastrofa. Somnambulo būsenos ji išlipdavo iš lovos ir apimta baisios baimės atlikdavo jų nurodymus. Vieną dieną jai kilo mintis nupiešti vaiduoklius ant didelio formato popieriaus lapų, o paskui juos sudeginti. Nuo to laiko jie nebepasirodė. Šis magiškas ritualas buvo didžiausio kūrybiškumo apraiška, pacientė susidūrė su nesąmoningumo srities demonais, juos sąmoningai pavaizduodama ir simboliškai sunaikindama, – ir šitaip juos nugalėjo. Ji įstengė tai padaryti dar ir todėl, kad psichoterapinis procesas pažadino jos nuojautą, jog baisieji „vaiduokliai“ buvo sudvasinti „piktieji“ tėvo aspektai.

       Net jei kūrybiškumo ištakos įvairios, tyrinėtojai pripažįsta, kad ankstyvos vaikystės traumos, iš kurių sunkiausia – vieno iš tėvų netektis, – dažnai paskatina susiformuoti ypatingą kūrybinį potencialą. Fantazija, išradingumas ir valia kurti pasitelkiami, kaip matėme, „reparacijos mėginimui“, siekiant išgydyti ankstyvus narcisizmo pažeidimus bei Ego sužalojimus ir sujungti savastį į naują visumą.

       Nuo to laiko, kai gydanti kūrybiškumo funkcija laikoma moksliškai įrodyta, visada, kai žmogus praranda sąmonę, atmintį ar kalbą, siekiama pasitelkti šią funkciją, mėginant apdoroti psichikos traumą per tiesioginę komunikaciją ir dialogą su kitais. Pvz., gydant kankinimų ir seksualinės prievartos, gamtos katastrofų, nelaimingų atsitikimų, avarijų, pagrobimų ir daugelio kitų lemtingų išgyvenimų aukas. Ir psichiatrijoje, o ypač vaikų psichoterapijoje, svarbiausia terapijos dalis yra kūrybinis aktas – nesvarbu, ar naudojant spalvotus pieštukus, dažus, ar molį, medį ir medžiagas, muzikos instrumentus, šokį ir judesį, lėles ir žaislus, – nes dažnai tik jis leidžia išsivaduoti iš emocinio sąstingio, kurį sukėlė trauma, atgauti gyvybingumą per katarsinį efektą.

       Ne vien psichoterapija gali sušvelninti tėvo netekties traumą – yra ir kitų būdų. Jei kūrybiškumo sąvokos neapribosime meno produktų gamyba, o išplėsime į platų žmogaus veiklos lauką, kiekviena virtuvė, kiekvienas kambarys, hobio vieta, sodas ir sporto aikštelė, kiekviena kelionė gali tapti nuotykiu, džiugiu kūrybišku galimybių, talentų, poreikių ir interesų ugdymu. Kurianti vaizduotė neturi ribų. Tai, kas tikrai sava, ką pats išradai ir padarei, teikia pasitenkinimą, didina savasties vertę, gilina nepakartojamos tapatybės jausmą. Tik taip galima suprasti betėvio Saint-Exupéry teiginį: „Kiekviename žmoguje slypi Mozartas“, arba Josepho Beuys mintį, kad kiekvienas žmogus yra menininkas.

       Ta aplinkybė, kad daugelis traumuotų žmonių jaučia ypatingą poreikį kūrybingai formuoti savo gyvenimą ir aplinką, – toks poreikis neretai atsiranda kaip tik dėl traumos, – gali būti susijusi su dar vienu psichologiniu mechanizmu. Žinome, kad evoliucijos ir sistemų teorijos patvirtina, jog evoliucijos procesu ir sistemų kūrimu chaoso būsenas siekiama perkurti į tvarkos principus, išrandant naujas kombinacijas. Šį dėsnį taikant vidinę traumą patyrusiam žmogui, paaiškėja, jog tokia jo būsena yra psichinis chaosas. Kad atgautų vidinę bei išorinę orientaciją, jis turi sukurti savastį stabilizuojančią tvarką. Taigi savo kūrybiniais bandymais jis išranda vis naujas kombinacijas, užtikrinančias jam ir išorinę atramą, ir vidines išgyvenimo strategijas.

       Taip žmogus gali įveikti chaosą savo vidinėje sistemoje ir atkurti jos apytaką. Iš esmės ši mintis tik išverčia į sistemų teorijos kalbą iki šiol vartotas metaforas „Ego reparacijos bandymas“ ir „narcisistinė savigyda“. Tačiau taip jas išvertus ypač išryškėja kūrybinio proceso, kaip traumuoto subjekto gyvenimą palaikančio principo, svarba.

       Dar svarbesnis yra kūrybinio laimėjimo principas: jis pasyvumą paverčia aktyvumu. Matėme, kad traumuotas pasyvios būsenos subjektas išgyvena save kaip bejėgį, apleistą ir atstumtą. Aktyvumas sustiprina savivertės jausmą. Tai, kas pasyviai iškęsta, siekiama aktyviai įveikti. Šį sąryšį vienas pacientas suformulavo taip: „Turiu nuolat ką nors daryti, tik tada jaučiuosi esąs.“ Tėvo jis neteko penkerių metų tėvams išsiskyrus ir daugiau jo niekada nematė. Dar būdamas vaikas jis tapo labai stropus, emocinį deficitą mėgindamas kompensuoti laimėjimais. Profesinė veikla jam sekėsi puikiai, tačiau dėl garbėtroškos aplinkiniai jį dažnai atstumdavo. Nuodugnesnė garbėtroškos analizė parodė, kad ji atsirado ne dėl narcisistinio poreikio teigti save, kaip yra įprasta, o priešingai – už jos slypėjo intensyvus kūrybinės veiklos siekis, grindžiamas įvairiais motyvais. Pirmiausia jis būdavo nesąmoningai pasitelkiamas ieškant vis naujų sprendimų neįveiktiems konfliktams. Antra, aktyvumas turėjo užtikrinti paciento „funkcionavimo“ pojūtį. Paciento, kaip daugumos betėvių vaikų ir jaunuolių, nuo pat tėvų skyrybų neapleido gėda, kad jis neturi tėvo. Todėl save jis vertino kaip „nelaimingą atvejį“, „nepageidaujamą egzistenciją“, laikė „netikusiu“ ir „nenusisekusiu“. Kraštutinė tokio įsitikinimo išraiška buvo pojūtis, kad jis esąs „sunaikintas“.

       Trečiasis perdėto aktyvumo, sudarančio garbėtroškos įspūdį, motyvas buvo atkirtis neintegruotoms instinktyvioms įtampoms ir baimę keliantiems vidiniams procesams. Taigi paaiškėjo, kad tariama garbėtroška buvo itin kūrybingas bandymas lygiagrečiai spręsti kelias vidines problemas. Paciento aktyvumo vaisiai, ypač reikšmingi jo profesinei sėkmei, teikė jam pojūtį: „aš esu“. Aktyvumas skatina augimo, raidos ir visumos suvokimą, taigi gali atitaisyti dalį tų suniokojimų, kuriuos sukėlė tėvo netektis.

       Norėčiau paminėti dar vieną kūrybiškumo funkciją, dažnai sutinkamą tėvo netekties kontekste. Prisiminkime Freudo aprašytą „šeimos romaną“. Tai ypač kūrybingas vaiko laimėjimas, kuriuo jis kompensuoja trūkumus ir nuoskaudas, patiriamus šeimoje, susikurdamas vaizduotėje geresnius tėvus. Koks grandiozinis kūrinys! Ne tėvai susikuria idealų vaiką, o pats vaikas išranda tėvus pagal savo paveikslą. Tačiau šis genialus triukas pavyksta tik įsivaizduojant, kad šie tėvai iš tikrųjų nėra jo tėvai. Toks įsivaizdavimas tampa daugybės tėvo apleistų vaikų konkrečia realybe. Jie yra nesantuokiniai, niekada nematė tėvo ir, kitaip nei būna normalioje šeimoje, turi motinos pavardę. Jie gali būti išsiskyrusiųjų vaikai, netekę tėvo anksčiau, nei galėjo susiformuoti konkretus jo paveikslas, arba priklauso prie vaikų, pradėtų dirbtinai, pasitelkiant modernią reprodukcinę mediciną, – tokių dabar jau yra milijonai, ir dauguma iš jų niekada nesužinos savo kilmės. Visi šie vaikai auga lydimi tamsios paslapties. Kokį sprogstamą užtaisą psichikai ir šeimos dinamikai sudaro tokios paslaptys, neseniai labai dramatiškai aprašė prancūzų psichoanalitikas Serge’as Tisseronas ir amerikiečių šeimos psichoterapeutė Evan Imber-Black. Kad „uždarytos į kapsulę“ paslaptys nesukeltų ilgalaikių tapatybės lūžių ir neapsunkintų tolesnio gyvenimo kelio, reikia mažų mažiausiai fantazijos, kūrybingos vaizduotės ieškant atsakymų, reikia „mito“, apsaugančio nuo nugrimzdimo į betėvį Nieką. Ne veltui pasaulio literatūra kupina tėvo ilgesio ir tėvo paieškos pramanų – kūrybiškų šiaip nepagydomos traumos įveikimo formų.

 

 

 

       Versta iš:

       Horst Petri. DAS DRAMA DER VATERENTBEHRUNG.

       Freiburg im Breisgau: Herder, 1999