tekstai.lt

Vitalija Pilipauskaitė. Rūko upėse

    b_140_215_16777215_0_http___www.tekstai.lt_images_stories_rukas.jpg   
       Romualdas Granauskas. RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ. –
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 277 p.

 

       Naujausią Romualdo Granausko, vadinamo tradiciškiausiu iš šiuolaikinių lietuviškos prozos kūrėjų, romaną „Rūkas virš slėnių“ literatūros kritikas Valentinas Sventickas pristato kaip paprasto likimo, paprasto žmogaus gyvenimo „nuo – iki“ istoriją „su lemtinga meile, charakteringais vyro ir moters atvaizdais“. Iš tiesų skaitant šią knygą susidaro įspūdis, kad paprastumo čia daug: nesudėtingas siužetas, lėtai plaukiantis pasakojimas ir ramiai jame besijaučiantys veikėjai, kasdienybės nugludinti jų išgyvenimai. Autorius nesiekia skaitytojo pritraukti kokiomis nors sensacijomis ar intrigomis, o romano kalba, pasitelkiamos metaforos, palyginimai taip pat įprasti, todėl tekstas lengvai skaitomas ir suvokiamas. Viskas čia – nuo kasdienybės iki dramatiškiausių įvykių – regisi, taip paprasta, lyg tik taip, ne kitaip, ir turėtų būti. Tačiau šis pirminis „paprastumas“ toli gražu nereiškia „prastumo“, greičiau priešingai – jis ir yra romano stiprybė.

       Pasakojimą, kurio pagrindinė ašis – kaimo mokytojų sūnaus, miestelio fotografo Jono Vyniauto gyvenimas nuo gimimo iki mirties, sudaro šešios dalys, iš kurių penkios pavadintos veikėjų pavardėmis ar vardais: „Petrošius“, „Milda Marija“, „Vyniautas“, „Vėl Vyniautas“, „Vėl Milda Marija“, „Abudu“. Savarankiška septinta dalimi gali būti laikoma į romano paraštes nukelta „Pabaiga“ (šio skyriaus pavadinimas išskiriamas šriftu), pateikianti pasakojimą apie paskutinius Vyniauto gyvenimo įvykius ir metaforiškai apibendrinanti visą šio paprasto žmogaus likimą. Toks grafinis ir prasminis paskutinio skyriaus atribojimas tarsi pateikia ir nuorodą skaitytojui: ne Vyniauto gyvenimo pabaiga svarbiausia, o pats gyvenimas. Netikėta ir, regis, nepelnyta mirtis – tai tik gyvenamosios aplinkos, istorinio laiko įsiveržimas į pagal savitą logiką sruvenusią Vyniauto būtį, staigus ir destruktyvus. Romano dalys viena nuo kitos atskiriamos pasakojimą struktūruojančių įvykių, susijusių su svarbiausiais šio žmogaus ir jo artimųjų gyvenimo etapais. Apskritai romano kompozicija laikytina žiedine: pirmoji dalis ir „Pabaiga“ įtraukia į pagrindinį pasakojimą ir išveda iš jo, o penkios vidurio dalys apima sąmoningą žmogaus egzistenciją ir suskaido ją pagal esmingiausias patirtis. Susitelkiant ties vienu veikėju, apimamas trijų, beveik keturių kartų likimas – nuo senojo Petrošiaus iki Mildos Marijos sūnaus Jono Rimeikos. Aiškiausios romano istorinio laiko padalos: tarpukario Lietuva, apie 1940-uosius, kai iš Amerikos grįžęs viengungis Petrošius pastato Nausodės kaimui mokyklą ir į ją dirbti pakviečia du jaunus mokytojus; vokiečių ir rusų okupacijos metai, kai Vyniautienė lieka viena su mažuoju Vyniautu ant rankų, vyrui pasitraukus partizanauti į miškus; vėlesni tarybinės Lietuvos metai, apimantys Jono Vyniauto jaunystę ir gyvenimą beveik iki pensijos; nepriklausomybės atkūrimas – aiškiai išskiriama kovo 11oji diena (grįžęs iš darbo Vyniautas randa motiną, sukniubusią prie įjungto radijo imtuvo ir ant stalo padėtos vyro nuotraukos); ir keleri metai paskui – iki Vyniauto mirties. Taigi romane perskaitomas ir platesnis šalies istorijos kontekstas, bet ne tiesiogiai, iš paskirų ženklų: keičiasi laikai – keičiasi mokyklos klasėse kabantys portretai, valdžios atstovai, kolektyvizacijos metais nyksta Nausodės kaimas, jo topografija blunka dėl melioracijos. Bet, kaip galima spręsti ir iš romano dalių pavadinimų, ne istoriniai įvykiai lemia paprasto žmogaus likimą, tačiau paslaptingi likimo dėsniai, atsiunčiantys kiekvienam jo svarbiausius žmones ir plėtojantys gyvenimo istorijas. Beje, romano pasakojimas pateikiamas objektyvaus trečiojo, viską matančio, žinančio ir lėtai, ramiai išsakančio, akimis – tai prozoje lyg ir įprasta strategija. Tačiau skaitytojo sąmonė turi likti budri, nes talentingo rašytojo gali likti apgauta – nepastebimai šis „objektyvus“ pasakotojo balsas, žiūrėk, ima ir pasikeičia Jono Vyniauto vidiniu monologu, bendri svarstymai apie žmogaus būtį ir likimą tampa mintimis apie konkretų – savo – gyvenimą. Šiuo požiūriu R. Granauskas iš tiesų yra modernios prozos meistras.

       Pasakotojas visąlaik pateikia paskirų užuominų apie veikėjų ateitį, keičia žiūros perspektyvas, taip žadindamas skaitytojo smalsumą ir kartu struktūruodamas tekstą. Pavyzdžiui, smulkiai aprašomas pirmasis egzaminas Nausodės mokykloje, per kurį Lietuvos himną Petrošiui ir mokytojams drąsiai skaidriu balseliu sugiedojo ugniaplaukė Marija. Išklausęs ją, Petrošius žadėjo: „Artistė bus!.. Lietuvą šlovins!..“ (p. 23). Tuomet pasakojimas iš karto peršoka porą mėnesių – vieną vasaros vidurio dieną Marija, auginta arčiausiai mokyklos gyvenusių Rimeikų namuose, paskęsta Erlos upelyje, ir tą pačią dieną Vyniautams gimsta sūnus, o Rimeikoms – dukra. Vėliau Marijos likimas savitai atkartojamas Vyniauto ir Mildos Marijos; jie tarsi paskęsta kiekvienas savo lemtyje, lieka vieniši lyg greta tekantys Erla ir Upalis – rodos, tuoj tuoj susieis, susilies į vieną upę, bet taip ir išbūna paskiri, vienijami tik vakarais pakylančio tiršto rūko.

       Laikas kaip esminė gyvenimo dimensija neretai apmąstomas ir paties Vyniauto: „Šį rudenį, negalėdamas užmigti ir vis klausydamasis, kaip lietaus lašai teškena į stogą ir lango stiklą, vis laukdamas ateinančio miego, jis nustebęs suvokė, koks įvairus gali būti laikas: tai lėtas kaip sraigė, kai, sakysim, guli vienas pats sau tamsoje, tai greitai lekiantis (ką tik buvo gražus rugsėjis, o dabar jau lapkričio pabaiga, ir vakar į visus langus tėškė tiršta šlapdriba), o kartais ir visai sustojantis, teisingiau – nesuprantamai kažkur dingstantis“ (p. 72–73). Vyniauto vaizduotė dingstantį laiką pakeičia paslaptingais vaizdiniais („Dažniausiai – dideli rūmai, aikštės, bokštai, žodžiu, kažkokios formos. <...> Gal visa tai ateina iš ten, iš rūko virš slėnių, kai vakarais sėdi po obelim ir ilgai žiūri į jį, žinodamas tik tiek, kad tai labai gražu ir kad jame tikrai kažkas paslėpta ir apgaubta?..“ (p. 73), kuriuos iš pradžių jis bando perteikti popieriuje ranka, vėliau – jų atšvaitus tikrovėje pagauti fotoaparatu. Apskritai romane rūko metafora laikytina esmine. „Rūkas užklojo, apgaubė, apsiautė viską, o žodis „užgulė“ mintyse kažkaip nesisakė, nes juk ta iškiluma virš žemės niekur neplaukianti upė atrodė baltesnė už baltą ir lengvesnė už patį lengviausią“ (p. 20). Vyniauto gyvenimas – kaip niekur neplaukianti upė, graži ir rami iš tolo pažiūrėti, bet prisilietus betūrė, neapčiuopiama, nepagaunama, efemeriška; nors gebančiajam įsižiūrėti ir suteikianti erdvę vaizduotei. Paskutinėmis gyvenimo dienomis Vyniautas iš rūko girdi ataidint dainuojantį mergaitės (supranta – tos pačios ugniaplaukės Marijos) balsą, taip žiedinės kompozicijos principas įtvirtinamas ir pasakojimo lygmeniu.

       Jonui Vyniautui, kaip ir Mildai Marijai, vardai suteikti neatsitiktinai. Mažasis Vyniautas perėmė tėvo vardą ne tik dėl panašumo, bet ir tikintis giminės tąsos: „Ir Vyniauto tėvas buvo Jonas, ir jos pačios tėvas – taip pat Jonas, tad Jonų Vyniautų vardas ir pavardė turėjo nusitęsti toli į ateitį. Gaila, žinoma, kad taip neatsitiko, bet gerai, kad niekas apie tai nė nenumanė, – negalėtų žmonės gyventi, jei iš anksto žinotų savo likimą“ (p. 24). Iš šios perspektyvos mažojo Jono Vyniauto istorija simbolizuoja agrarinės tradicijos trūkį, tradicijos, kurios balsas dar girdimas Petrošiaus ar senojo kaimo meistro Brenciaus išmintyje: „Moukykities, nu maža būkėt taupė, kad po savėi turietumėt kou i kėtėms palėktė...“ (p. 17). Būdamas arti gamtos, intuityviai ir labai jautriai jausdamas kiekvieną jos ciklo dalį, kiekvieną metų laiko kaitos virptelėjimą ir vėliau juos fiksuodamas (kaip ir naikinamo gimto kaimo vaizdus) savo fotoaparatu, pats Vyniautas nebėra tos tradicijos tęsėjas – ir biologiniu atžvilgiu (jis lieka be šeimos, bevaikis), ir profesiniu (dirba miestelyje fotografu, gyvena ne savo sodyboje, o mokykloje, be to, yra luošas, nepajėgus dirbti žemės darbų), greičiau simbolinis jos užbaigėjas. Kaip ir „jo“ Milda Marija – guvi auksaplaukė mergaitė, kaip drugelis besiveržianti iš gimtosios erdvės kuo arčiau to, kas pavojinga („Jos proteliui taip atrodo: jeigu kitas [gyvenimas – V. P. past.], vadinasi, geresnis“ (p. 188), o po penkiasdešimties metų – vieniša, alkana, suskretusi ir sušalusi alkoholikė. Apskritai Mildos Marijos paveikslas kartais rodosi lyg ir nenatūralus, nebeįtikinantis, šaržuotas, tačiau kaip tik dėl tų ypatybių jis gali būti laikomas kad ir hiperbolizuota nuo tarybinių laikų sparčiai yrančio, ištuštėjusio, sutrikusio Lietuvos kaimo metafora. Tokio kaimo, koks dabar ryškėja iš vadinamųjų „penktųjų“ dienraščių puslapių – degraduojančio, nebeturinčio vertybinio pagrindo, pasmerkto nelaimėms ir nusikaltimams. Ši metafora dar labiau sustiprinama pirmo Mildos Marijos sūnaus (antro vaiko gyvybė buvo užmegzta Vyniauto, tačiau girto savo vyro suspardyta moteris persileido, o Vyniautas apie vaiką sužinojo tik senatvėje) paveikslu – „benkartas“, nuo mažens augintas be meilės, atiduotas į internatą, jis tampa nuolatinis kolonijų, vėliau – kalėjimų gyventojas, ir tik kartais – tarp vienos bausmės ir kitos – tepasirodo namuose. Jo rankų pakeltas kirvis įsminga į besiilsinčio Jono Vyniauto galvą, kaip ir dera kriminalinių laikraščių istorijoms, – dėl varganų, iš pensijos sutaupytų litų degtinei.

       Mildos Marijos paveikslas, giliau žvelgiant, dvisluoksnis ir jos drama pirmiausia fiksuojama suteikiant du vardus: senąjį baltiškąjį ir krikščionišką, skirtą anksčiau mirusiai mergaitei atminti. Šį dvilypumą perteikia ir dažnai nepastovus moters elgesys. Ji lyg ir blaškosi tarp dviejų elgesio ir mąstymo modelių, todėl ir Jonui Vyniautui, ir jo motinai, ir skaitytojui kelia ne tiek pasidygėjimą (nors priežasčių tam būtų), kiek gailestį: „Vargšė Milda Marija. Ta net ne kaip šermukšnis, o kaip lapas, vėjo genamas išilgai žvyrkelio“ (p. 189). Sielos dvilypumo įspūdis sustiprinamas Mildos Marijos vandens baime ir sakraliu jau suaugusio Vyniauto veiksmu – jis imasi atstatyti tarp senojo kaimo Sodos ir naujojo Nausodės stovėjusią baltai mėlyną Marijos koplytėlę, sudegintą tarybinės valdžios aktyvisto, mokyklos vedėjo ir motinos meilužio Balsio, vėliau tapusio ir Mildos Marijos meilužiu. Tačiau atstatyti nepavyksta – kad ir kiek Vyniautas drožtų Mergelės Marijos skulptūrą, ji išeina panaši ne į Dievo Motiną, o į Mildą Mariją: „Nestatys jis tos savo koplytėlės ant plokščiojo akmens, kad visi matytų, tegu stovi čia, meistarnės kampe, tegu stovi ir dulka. Ir Mildos Marijos vieta čia, už užrakintų durelių. Ir ne visiems reikia ją matyti, nes tiktai jam vienam visą gyvenimą buvo ir šventoji, ir prakeiktoji“ (p. 241). Dvigubas vardas (juo moterį ir tevadina Vyniautas, kiti supaprastina iki Mildos) suteikia galimybę prisiminti ir Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolių“ Ievą Mariją – tradicinio, net mitinio moteriškumo ir motiniškumo įsikūnijimą.

       Vyniauto elgesys ir gyvenimas taip pat neretai lieka lyg išoriškai nemotyvuotas. Intensyviai gyvenantis vidinį gyvenimą, turintis lakią vaizduotę ir jautrią širdį, mažakalbis, jis atrodo kažin kaip nepaaiškinamai rambus, pasyvus, nieko nesigriebiantis, kad galėtų pakeisti likimą. Net jaunystėje Vyniauto netraukia kelionės, linksmybės, mokslas, ir vėliau šis žmogus pasitenkina mažu: darbu, pasauliu, būtimi. Dar dvidešimties nesulaukęs Vyniautas savo ateitį, pasak romano pasakotojo, „daugmaž jau žinojo: gyvens šitoj plynaukštėj, prie šito žvyrkelio, po šituo gandralizdžiu, kol tiktai galės gyventi <...>. Svarbu, kad nusivylimo valandą nepritrūktų atkaklumo gyventi“ (p. 132). Vyniautas nekelia sau didelių tikslų, nepuoselėja svajonių ar užmojų, nes: „Gyvenimo tikslas ir yr pačiame gyvenime, niekur kitur. Gimei – gavai tą tikslą: gyvenk ligi paskutinės savo dienos“ (p. 136).

       Balto, tiršto, vaizdinių pilno rūko transformacija į baltą ir tuščią nieką – tiek, regis, ir teįvyksta per paprastą šio paprasto žmogaus gyvenimą. Tačiau nėra taip beprasmiškai tuščia – rūkas virš slėnių vis dėlto išlieka, kaip ir žiedais apsipylęs sodas, kaip ir į jį grįžtantys Vyniauto varnėnai; laikinas žmogaus gyvenimas išnyksta lemties ar Dievo paliestas, toks trapus ir pažeidžiamas nuolat besikartojančio, vešinčio, tarpstančio gamtos grožio akivaizdoje.