tekstai.lt

Mindaugas Grigaitis. Diskursyvinės kultūros kūrimas

      
b_147_203_16777215_0___images_stories_skirtinguskunus.jpg       Artūras Tereškinas. ESĖ APIE SKIRTINGUS KŪNUS. – Vilnius: Apostrofa, 2007. – 288 p.

  

       Nuo pirmųjų savo publikacijų sociologas Artūras Tereškinas mūsų kultūros kritikoje laikomas savotišku radikalu. Po publikacijos „Tautos kūnas ir kūno tauta: keletas falologizmų apie Maironio poeziją“ („Metmenys“, 1995, Nr. 69) jis buvo apkaltintas literatūros, tautos ir net žmogiškumo destrukcija. Tačiau pats kritikas kol kas nekeičia nei analizės probleminių aspektų, nei mokslinio kalbėjimo būdo.

       Naujausioje knygoje „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas“ A. Tereškinas tęsia savą kritinį diskursą ir ramiu bei tiksliu žvilgsniu reflektuoja Lietuvos kultūros procesus. Ėmęsis mūsų kultūros kritikoje naujų kanono dekonstravimo procedūrų, kūno, lyties, seksualumo problematikos analizės, šis kritikas ir toliau lieka ištikimas savo pozicijai.

       Šią poziciją A. Tereškinas labai aiškiai išsakė jau minėtoje publikacijoje apie Maironį: „Šis tekstas radosi iš noro kurti naujus kontekstus.“ Autorius „Esė apie skirtingus kūnus“ įžangoje dar kartą pakartoja savo kultūrotyros intencijas: „Šios knygos tikslas – ne konstruoti dogmas, bet ieškoti būdų jungti skirtingas istorijas, atverti prieštaravimus ir neatitikimus kultūrinės gamybos akiračiuose. Kartu tai mėginimas kurti diskursyvinę kultūrą, kuri „prisiima nestabilius pagrindus, siekia kalbėti skirtingoms bendruomenėms, naudojasi pragmatiniu mąstymu ir formuoja naratyvus, vengiančius vienamačių progreso ir regreso istorijų“ (p. 28).

       Nors A. Tereškinas dažnai kaltinamas aklu teorijos taikymu ir naujų dogmų kūrimu, jis pats labai aiškiai teigia, kad jo tikslas – kurti naujus kontekstus, naujas galimybes diskursams rastis, gyvuoti ir tarpusavyje diskutuoti. Taigi jis nesiekia pašalinti kitų diskursų ir įtvirtinti savos pozicijos teisingumą. Šiam kritikui svarbiausia – pripažinti kultūros procesų sudėtingumą, jų daugialypiškumą ir kurti diskursyvines aplinkas dialogui.

       Visuose keturiuose knygos „Esė apie skirtingus kūnus“ skyriuose („Tarp disciplinų, arba tyrinėtojo kūnas“; „Miestas, erdvė, seksualumas“; „Tapatybių slaptavietėse“; „Populiarioji kultūra, reprezentacija, politika“) A. Tereškinas atkakliai kritikuoja visuomenę normalizuojančią ir standartizuojančią tvarką. Analizuodamas kanono, moteriškumo, homoseksualumo, vyriškumo stereotipų konstravimo būdus, jis argumentuotai gina būtinybę „dauginti žinojimą“.

       Norėdami kuo aiškiau suvokti A. Tereškino požiūrį į kultūrą, knygą turėtume pradėti skaityti dar nuo viršelio. Jame – besibučiuojančios moterys. Ar tai tik provokacija, išviešinanti „nepadorią“ lesbietišką aistrą? Jeigu ir provokacija – tai daug gilesnė, nei gali pasirodyti. Iš pirmo žvilgsnio dėl abiejų viršelyje vaizduojamų moterų lyties abejonių lyg ir nekyla. Tačiau knygoje pateiktose nuotraukose (p. 248, 256, 262) moteris, viršelyje vaizduojama rožiniu sijonu ir palaidine, įgyja „vyriškų“ bruožų. Stambūs pirštai, išryškinti bicepsai, išsikišęs Adomo obuolys tarsi kontrastuoja su moteriškais drabužiais, daro šį subjektą savotišku hermafroditu. Taigi – kas bučiuojasi viršelyje: dvi moterys ar moteris ir vyras, persirengęs moterimi? Kodėl vyras, kuris aistringai bučiuoja moterį, persirengė moterimi? Kodėl šis vyras bučiuojasi „moteriška poza“ (aistringai uždėjęs koją partnerei ant klubų)? Ar taip kritikuojamos įprastos vyriškumo / moteriškumo sampratos? O gal taip keliama homoseksualų kūniško identiteto problema?

       Lyties ir kūno problema atveriama kaip sudėtingas, sunkiai interpretuojamas kultūros reiškinys. Būtent tokia yra ir kultūros samprata naujausioje A. Tereškino knygoje: kultūra yra nepaaiškinama vienareikšmėmis kategorijomis, ji nepasiduoda pirmojo žvilgsnio akivaizdumui, negali būti sutraukiama į tikslias lyties, identiteto, klasės ir kitas apibrėžtis.

       Literatūrologiniu požiūriu įdomiausias yra pirmas knygos skyrius „Tarp disciplinų, arba tyrinėtojo kūnas“. Jame aktualizuojama kanono problema. Analizuodamas profesorės Viktorijos Daujotytės literatūrologinę poziciją, A. Tereškinas iškelia humanistinės kultūros kritikos išsekimo problemą. Kritikas, pristatydamas kultūros studijų teikiamą teorinį instrumentarijų, atmeta ankstesnės kultūrotyros metafiziką: „Kultūrotyroje humanistas turi nuolat modeliuoti individą, įkūnijantį žmogaus prigimties tęstinumą ir bendrumą bet kokiu laiku ir vietoje. Tokia idealizuota „žmogiška būtybė“ nesugeba perimti savin daugybės skirtingų individų patirties, todėl ją atmeta ir išbrokuoja <...>. Šitaip gražios kilnios intencijos virsta hierarchijomis, kurios atmeta ir išstumia skirtingas patirtis ir požiūrius“ (p. 35). Autoriaus įsitikinimu, tradicinės kultūrotyros pozicija dažniausiai virsta stingdančiomis dogmomis.

       A. Tereškinas akcentuoja tradicinės kritikos alternatyvą – posthumanistinę kultūrotyrą, kuri peržengia ribas ir steigia būdus konstruoti kitokią kultūros politiką, kurioje dialogas, keitimasis, vertinimas peržengtų skirtingų bendruomenių ribų ir sienų ženklus (p. 39). Atsisakius „idealaus žmogaus“ fikcijos ir kultūros kaip „aukštesnių, dvasinių polėkių raiškos“ sampratos, ji tiriama kaip istoriškai apibrėžtų diskursyvinių darinių produktas (p. 46).

       Pirmame knygos skyriuje nubrėžtas skirtumas tarp tradicinės kultūros kritikos ir kultūros studijų paaiškina ir A. Tereškino mintis apie kanono represinę prigimtį. Tradiciniame kultūros moksle, tiriančiame kanoną, istorija, anot autoriaus, suvokiama metafiziškai, kaip savaime reikšmingas procesas. Tačiau kultūrinės studijos labiau laikosi Michelio Foucault iškeltos kultūros genealogijos pozicijos: istorija čia regima kaip atsitiktinumų, pertrūkių, netikėtumų, sąlygiškumų grandinė (p. 48).

       Taigi skirtumą tarp tradicinės kritikos ir kultūros studijų (arba skirtumą tarp humanistinės ir posthumanistinės mąstysenos) galime reflektuoti kaip skirtumą tarp kultūros metafizikos ir kultūros genealogijos. Kultūros metafizika bando neigti ir šalinti jai prieštaraujančius diskursus, o kultūros genealogija neigimą keičia dekonstruojančiomis procedūromis. Kultūros metafizika hierarchizuoja ir vertina (amžinybės perspektyvoje), kultūros genealogija – analizuoja kultūros struktūras ir jas kritikuoja (konkrečiai apibrėžtame laike). Prisiminę „kovą dėl Maironio“, dabar galime dar aiškiau suprasti A. Tereškino iškeltą skirtumą tarp metafizinio ir genealoginio požiūrio į kultūrą. Sociologas, analizuodamas Maironio poeziją, neneigia alternatyvių perskaitymo galimybių, o tik ryškina prasmės kūrimo būdus tekste. Tačiau kanonišką Maironio perskaitymą ginantys „kultūros metafizikai“ prasmę pristato kaip nekintantį ir universalų dydį. Jie ne diskutuoja su A. Tereškinu, bet paprasčiausiai neigia pačią alternatyvaus perskaitymo galimybę.

       Knygoje „Esė apie skirtingus kūnus“ skirtumas tarp „kultūros genealogų“ ir „kultūros metafizikų“ yra esminis. Autoriui gal būtų galima prikišti, kad kanonui reprezentuoti pasirenka tik vieną oponentą (V. Daujotytę), kurį jau ne kartą yra kritikavęs savo straipsniuose. Tačiau nuolat keldamas kanono problematiką, A. Tereškinas tarsi kuria terpę naujam literatūros kritikos diskursui. Jis diplomatiškai siūlo peržiūrėti literatūros istorijos procesus ir diskutuoti dėl jų analizės taškų (nors šis kultūrologas kaltinamas tradicinių vertybių griovimu, bet vargu ar jam iš tiesų galima prikišti agresyvų ir destruktyvų kalbėjimo toną).

       Kanoną sociologas siūlo vertinti kaip hegemoninės kultūros formą, kuri įspraudžia subjekto patirtį į griežtas apibrėžtis ir neigia individų skirtingumus. Hegemoninių kultūros formų kaip smurto (prieš kitą ar save) priežastį A. Tereškinas analizuoja II, III ir IV knygos skyriuose. Remdamasis M. Foucault kultūros genealogija, autorius šiuose skyriuose išviešina Lietuvos visuomenėje veikiančius prievartos mechanizmus.

       Labai tiksliai A. Tereškino požiūrį į subjekto situaciją atspindi Judith Butler citata: „Nėra subjekto, kuris gali laisvai egzistuoti už šių normų arba derėtis dėl jų iš tam tikro atstumo; priešingai, šios normos retroaktyviai kuria subjektą kaip savo pačių efektą“ (p. 165). A. Tereškinas atlieka nuodugnias „savaime suprantamų“ kultūrinių modelių dekonstrukcijos procedūras. Jo tikslas – išviešinti galios struktūras, kurios mus kuria kaip subjektus.

       Straipsnyje „Heterotopinių fantazijų geografija: teorizuojant Vilniaus erdviškumą, seksualumą ir performatyvumą“ sociologas Vilniaus Sodų gatvę analizuoja kaip į periferiją išstumtų subjektų susitelkimo vietą. Jis teigia, kad tai queer subjektų erdvė. Queer – tai požiūris, reagavimo būdas, kuris priešinasi ribotai kultūrinei binarinių opozicijų (moteris vs. vyras, heteroseksualus vs. homoseksualus, etc.) logikai. Tai „išlaisvinantis žodis, aprėpiantis daugialypes skirtingas pasaulėjautas“ (p. 73). A. Tereškinas pabrėžia, kad terminas queer kol kas nėra išverstas į lietuvių kalbą. Tikriausiai būtų galima šį terminą versti kaip nesveikasis, nesveikųjų požiūris, nesveikųjų teorija (žinoma, atsisakant neigiamų kanotacijų). Visuomenės gyvenimo standartų ir normų neatitinkantys „nesveiki“ subjektai, anot A. Tereškino, ištremiami į Sodų gatvę, kur „monumentalūs namai, statyti prieš Antrąjį pasaulinį karą, apgriuvę balkonai, tarpuvartėse stoviniuojančios moterys ir vyrai pervargusiais veidais. Laukiantys savo valandos. Tai gatvė, kuri, kad ir kaip paradoksalu būtų, – tarsi atvira paslaptis. Vieta, kurioje seksas ir seksualumas yra ironiška ir sykiu intensyvi peizažo dalis. Pigiausių prostitučių rinka“ (p. 85).

       Analizuodamas gėjų ir lesbiečių problematiką, autorius atsisako viktimizuojančio požiūrio į homoseksualius subjektus. A. Tereškinas kritiškai reflektuoja dominuojančius visuomenės ir pačių homoseksualų požiūrius į save. Kultūrologas pabrėžia, kad Lietuvos homoseksualai, reikalaudami keisti patriarchalinę struktūrą, dažnai vadovaujasi ta pačia patriarchato logika: „Akivaizdu, kad gėjai vyrai ne tik yra socialiai marginalizuojami hegemoninio vyriškumo, bet ir patys save socialiai stumia į paribį remdamiesi normatyvine vyriškumo vizija: „Nu sorry, bet man tos ponios... su rankinukais, moteriškom manierom ir siūbuojančiais klubais... sorry, atpilt [primušt – aut. past.] vietoj galima... dėl tokių kaip jie ir yra bloga visuomenės nuomonė apie gėjus“ (p. 158). Taigi aktualizuodamas gėjų ir lesbiečių problemas, A. Tereškinas siekia išviešinti, kaip visuomenėje egzistuojančios atstūmimo nuotaikos perduodamos pačiam subjektui. „Nesveikas subjektas“, norėdamas atsikratyti išstumtojo statuso, pagal „sveikųjų logiką“ ima kaltinti kitus (panašius į jį, bet „labiau nesveikus“), kad kaip tik dėl jų „didesnio nesveikumo“ ir jis yra išmetamas iš sveikųjų sociumo.

       Nagrinėdamas hegemoninio vyriškumo funkcionavimą mūsų visuomenėje, autorius dar stipriau akcentuoja, kad įtarus ir atstumiantis visuomenės požiūris į kitokį subjektą dažnai virsta autodestruktyviu žvilgsniu. Straipsnyje „Kas bijo vyrų? Maskulinizmo studijos pokomunistinėje Lietuvoje“ sociologas, lygindamas moteriškumo ir vyriškumo aktualumą moksliniame diskurse, pabrėžia, kad feminizmas kartu su patriarchaliniu hegemoninio vyriškumo suvokimu iš mokslinės analizės akiračių visiškai išstumia vyriškumo problemą. Autorius teigia, kad maskulinizmo studijos, aptariančios vyrų padėtį ir vaidmenis socialinėje struktūroje, Lietuvoje apskritai neegzistuoja. Mintis ne be pagrindo: kol kas moksliniame diskurse vyriškosios lyties subjektai dažniausiai pristatomi kaip patriarchato tvarkos sergėtojai. Šiame straipsnyje išsakoma ir švelni kritika feminizmui, kuris ignoruoja vyrų problematiką. Bandydamos išsilaisvinti iš stereotipinių vaizdinių, feministės dažnai pamiršta, kad vyriškumas, kaip ir moteriškumas, yra kultūriškai ir istoriškai sukonstruotas stereotipas, pagal kurį visuomenė vyriškos lyties individams priskiria „privalomus“ vaidmenis. A. Tereškinas pabrėžia, kad „būtina atmesti suvokimą, jog tėra tik vienas būdas būti „tikru vyru“ ir platinti vyriškumo modelius, kurie yra ne tokie seksistiniai ir mizoginistiniai. Vieno vyriškumo modelio dominavimas yra viena iš vyrų smurto prieš save ir savo šeimas priežastis“ (p. 66).

       Anot A. Tereškino, labiausiai vertinamą visuomenėje vyriškumą paprastai apibūdina heteroseksualumas, ekonominė nepriklausomybė, gebėjimas išlaikyti savo šeimą, fizinė galia, racionalumas, žeidžiančių emocijų slopinimas, moterų ir kitų vyrų dominavimas, dėmesys seksualinėms pergalėms ir svarbiausia – nedarymas to, kas suvokiama kaip moteriška (p. 130). Vyras, priimdamas visuomenėje sukurtą „tikro vyro“ modelį, privalo su juo tapatintis. Jausdamas, kad hegemoninio vyriškumo modelio jis neatitinka, šis subjektas turi keistis arba turės pasišalinti į sociumo periferijas (tokioje pozicijoje sociologas ir įžvelgia didžiausią priežastį, kodėl Lietuvoje nusižudo tiek daug vyrų). Mūsų visuomenė, anot kritiko, sunkiai įsivaizduoja, kad vyriškumas gali būti įvairus, o „gimti vyriškosios lyties“ dar nereiškia automatiškai perimti kultūroje sukurtas ir primetamas „tikro vyro“ normas. Galima būti kitokiam ir kartu būti vyru.

       Įdomi ir A. Tereškino populiariosios kultūros samprata. Autorius pripažįsta jos banalumą ir simuliacinius jos mechanizmus. Jis pabrėžia, kad populiarioji kultūra prisideda prie normų įtvirtinimo. Jos mechanizmai leidžia įteigti pornografinį žvilgsnį į moteris, kuria „tikro vyro“ ir „tobulos šeimos“ stereotipus, kurie tampa visuomeninėmis dogmomis. Tačiau A. Tereškinas neatmeta populiariosios kultūros kaip žemesnės. Jis atlieka diskursyvią populiariosios kultūros analizę, kurios mūsų kultūrotyroje iš tiesų trūksta. Kritikas teigia, kad populiariosios kultūros kuriami postmodernūs žanrai (realybės šou, sms romanai, įvairūs performansai ir pan.) padeda griauti abstrakčią viešąją sferą, kartu paversdami ją utopiniu pažadu, fantazminės realybės simuliakru ir politinės traumos vieta. Siūlydama laikinas reprezentacijas, momentines ženklų kombinacijas, išyrančias vos pasibaigus reginiui, populiarioji kultūra kartu rodo, kokia netvari yra reprezentacija, kaip lengvai ji pasiduoda galiai, kaip greitai ji kuriama, prikeliama ir griaunama. Populiarioji kultūra, atspindėdama dabarties kultūroje nuolat kintančias reprezentacijos taisykles, kartu vis kelia subjekto netapatumo ir amžinos reprezentacijos neįmanomumo problemą.

       Knygoje „Esė apie skirtingus kūnus“ A. Tereškinas aiškiai ir atvirai kalba apie tai, kokioje erdvėje mes gyvename, kokie galios institutai valdo mūsų mąstymą ir disciplinuoja kūnus. Dekonstruodama hegemoninius visuomenės mąstymo modelius, ši knyga išviešina, kaip mūsų kultūroje kuriasi represyvios mąstymo formos, kaip galima jas išardyti ir mažinti jose slypinčias agresijos ir smurto potencijas.