tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Lietuvos moterų sąmoningumo šimtmetis

 

       Prieš šimtmetį – 1907-ųjų rudenį – įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas. Moterys stengėsi jo neužmiršti, gal iškilmingiausiai minėjo jį 1938-aisiais, tebebuvo gyvų suvažiavimo dalyvių ir liudytojų, tarp jų ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pakviesta pasakyti kalbą. Iš tos kalbos šiandien gal labiausiai galima pajusti suvažiavimo nuotaiką ir jo prasmę. Suvažiavimas buvo sušauktas „mūsų dvasiškijos“, – sakė Bitė. Ji turėjo pasakyti prakalbą, atidaryti posėdį ir pakviesti pirmininką kunigą. Bitė labai vaizdžiai perteikė savo būseną („Prisiminiau, kiek amžių viso pasaulio moterys kentėjusios paniekinimą ir tik neseniai ėmė jose busti supratimas, kad ir jos žmonės“). Ir Bitė, beveik dvejus metus išbuvusi prikaustyta prie lovos ir tik Žemaitei globojant („Geroji, net posėdžių metu neužmiršdavo ma vaistų siūlyti“), galėjusi išvykti į suvažiavimą, patiria labai aukštą vidinio apsisprendimo akimirką: „Jei mane ir išmes dabar iš susirinkimo, nebus

man gėdos“, – galvojau, ramindama save, ir, baigus prakalbą, pasistengiau ramiu, tvirtu balsu ištarti į susirinkusius: „Prašau rinkti mane pirmininke...“

       Suvažiavimas perėjo į moterų rankas.

       Moterų sąmonėje atsirado orumo branduolys.

       Minėdami pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo šimtmetį, apmąstome ir pirmąjį Lietuvos moterų sąmoningumo istorijos šimtmetį, suvokdami, kad nei tarp žmogaus gyvenimo dienų, nei tarp amžių nėra ribos; kaip ir tekančiame vandenyje. Diena naktis, naktis diena, diena naktis, naktis diena – sąmonės takais dar galime sugrįžti į savo promočių jaunystės laiką, patirti netikėto drąsumo ir gražumo gestą – suvažiavimo; jau ne susirinkimo, suėjimo, o suvažiavimo.

       Modernybės, moderniųjų laikų ženklas, Lietuvoje nesuvėlintas, neatidėtas, įvykęs pačiu laiku. Pirmininkaujanti Bitė, išgyvenanti didelį džiaugsmą, kad tarp prezidiumo narių – studentė Sofija Kymantaitė („Sužibėjo ji tada man kaip pirmas spindulys, pranašaująs tėvynei ir moterims šviesesnį rytojų”). Tikrai – Sofijai Kymantaitei-Čiurlionienei lietuvių moterų sąmoningumo istorijoje buvo lemta atlikti itin svarbų vaidmenį.

       Sąmonė, sąmoningumas – esminis žmogaus ženklas. Sąmoningumas yra sąmonės valia, įgyjama istorijos eigoje. Sąmoningumą galima suvokti kaip kultūrinę-egzistencinę sąmonės formą, gebėjimą, siekį gyventi ne tik gyvybiniu būtinumu, bet ir abstrakčiais siekimais, idėjomis. Lietuvių kultūros istorinio sąmoningumo trajektorijos nubrėžtos Vytauto Kavolio, iškilaus sociologo, kultūros istoriko, dėmesingai sekusio moterų ir vyrų santykius, juos savitai reflektavusio. Pro situacijas, įvykius, aplinkybes prasišviečia dėsningumo ženklai, reiškiantys ir žymintys sąmoningumo poslinkius.

       XX a. Lietuvai prasidėjo nuo 1904 metų, nuo spaudos laisvės susigrąžinimo – lietuviai jau nebegalėjo jos nebeatgauti, carinė Rusija nebepajėgė jos negrąžinti. Moterys į spaudos laisvę reagavo itin emocionaliai, viltingai. „Varpo“ ideologija, skatinusi į bendrą darbą jungtis ir moteris, „Žiburėlio“ draugijos veikla rengė sąlygas platesniam moterų pasirodymui viešajame gyvenime. Politinis laisvėjimas reiškė bendro laisvėjimo viltį. Kiekvienas visuomenės vidinis persitvarkymas atskirai paliečia ir moterų gyvenimą. Net iki šiol, nors ir atrodo, kad moterų lygiateisiškumui Vakarų kultūros pasaulyje jau padėti tvirti pamatai. Lietuvių tautos kelyje didelė reikšmė tenka Vilniaus Seimui: 1905-ieji duoda postūmį politiniams ir kultūriniams įvykiams, kurie klostosi – daugiausia Vilniuje – iki Pirmojo pasaulinio karo. Vytautas Kavolis laikotarpį tarp 1905–1922 metų sąmoningumo istorijoje taip apibūdina: individualybės formos po kosminiu gaubtu.

       Klausimas, kuris buvo svarbus ir pačiam lietuviškojo sąmoningumo tyrinėtojui: kaip randasi, kaip vystosi moteriškosios individualybės formos? Jau XIX amžius duoda atsakymų į šį klausimą – Lietuvos didikes, rašančias memuarus, dienoraščius ir romanus įvairiomis Europos kalbomis. Iš jų kūrybos, po truputį verčiamos į lietuvių kalbą, atsiskleidžia įdomios, savitos moteriškosios tapatybės istorijos. XX a. pradžioje jos nėra nežinomos; bent jau bajoriškajai moterų kultūros ir kultūros moterų linijai. Nors ir netekusi valstybingumo, priklausydama Rusijos imperijai, Lietuvos, kaip ir apskritai Vakarų Europos, bajorija tebesuvokė žmogų kaip istorijos ir savo gyvenimo veikėją, turintį neatimamų teisių ir jas ginantį. Moterys bajorės ir Lietuvoje, ir save atsimenančioje LDK teritorijoje, ir istorinėje erdvėje buvo ir egzistenciškai, ir kultūriškai savarankiškiausios. Rašymas, polinkis į saviraišką net moterų bajorių likimuose pasirodo kaip egzistencinis įtrūkis, kažko esminio trūkumas. Bajorystė neapsaugo moters, jos trapaus ankstyvojo kūrybingumo. Pavyzdys – pirmoji rašytoja, susijusi ir su lietuvių kalba, su žymiausiu XIX a. poetu Antanu Baranausku, Karolina Praniauskaitė, liepusi seseriai sudeginti intymiąją savo kūrybos dalį – dienoraščius.

       Bajoriškosios moterų kultūros, kūrybos linijos rekonstravimas tebėra svarbus humanistikos uždavinys. Bet jau nesame tuščioje vietoje – triūsia ir filologai, ir istorikai (itin svarbūs istorikės Anelės Butkuvienės darbai).

       Ir grįždami į XX amžių, į jo pradžią, turime pasakyti, kad kultūroje, visuomenės veikloje pasirodančios moterys beveik išimtinai yra bajorės. Bajorė yra ir Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, mūsų Žemaitė; gyvenimas vertė ją gyventi kaip paprastą sodietę, leido suprasti sodietės moters gyvenimą, netgi empatiškai juo persiimti, bet ji pati netapo sodiete; mūsų prigimtis, pirminė patirtis yra ir mūsų rėmai, iš kurių mes, laimė ar deja, neišeiname. Bajoriškoji Julijos Beniuševičiūtės prigimtis ir ankstyvoji patirtis padėjo Žemaitei susidaryti distanciją, iš kurios ji regėjo sodietiškąjį pasaulį, kurio dalis ir pati buvo.

       XX a. pradžioje Lietuvos moterys – rašytojos ir kultūrininkės – jau ryškiai matomos: nuo Žemaitės, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės – iki Onos Pleirytės-Puidienės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės. Jos atidžiai žvalgo moterų kūrybos pasaulį – lenkų kalba rašančios Eliza Ožeškova, Marija Kanopnicka yra ir Žemaitės, ir Šatrijos Raganos akiratyje. Bitė mini savo bendravardę Gabrielę Giunterytę-Puzynienę, pirmosios XIX a. pusės Lietuvos rašytoją, rašiusią lenkų kalba. Ir po kelių dešimtmečių citavo jos posmą – kaip gyvenimo credo:

 

              Wolę byc´ małą między małemi,

              Wolę byc´ małą grudką swej ziemi,

              Niż tam daleko i tam wysoko,

              Choc´ by pod słon´ cem martwą opoką.

 

 

       (Ir pati išvertė: „Beveliju būti maža tarp mažųjų, beveliju būti savo gimtinės šalies mažu žemės grumsteliu, nekaip ten toli ir ten aukštybėse, kad ir prie pat saulės, uola be gyvybės.“) Būti su savaisiais, būti saviesiems, bet būti ir savimi, neprarasti savasties. Taip ši mažumo mintis prasitęsė G. Petkevičaitės-Bitės kūryboje ir veikloje, moters sąmonę laisvinančiuose jos užmojuose.

       XX a. pradžioje jau pasirodo kūrybingos, veiklios, inteligentiškos moters tipas. Moteris gali užimti vietą tarp vyrų. Simboline figūra amžiaus pradžios Vilniuje tampa Žemaitė: Lietuvių mokslo draugijos narė, „Vilniaus žinių“ atsakomoji redaktorė, pranešėja svarbiuose minėjimuose, taip pat ir Vinco Kudirkos mirties metinių pagerbime. Įvairiuose veiklos baruose matoma Felicija Bortkevičienė. Nuo 1899 metų gyvendama Vilniuje, ji įsitraukė į liberalinės visuomenės veiklą, rūpinosi spauda, humanistine šalpa, buvo ilgametė „Žiburėlio“ draugijos pirmininkė.

       XX a. pradžioje susidarė svarbesnei visuomeninei veiklai būtinas kūrybingų, ryžtingų, savo prigimtim pasitikinčių, laisvai tarp vyrų, su vyrais dirbančių moterų skaičius, būtinoji kritinė masė. Nevienalytė, žmogiškai įvairių pažiūrų, laikysenų. Kuriasi pirmosios moterų sąjungos, susivienijimai. 1905–1907 m. Vilniuje veikė liberalinis-demokratinis „Lietuvos moterų susivienijimas“, 1905-ųjų pabaigoje Latavėnuose (Anykščių r.) surengęs Lietuvos moterų sodiečių suvažiavimą; čia veikė Filomena Grincevičiūtė, Ona Brazauskaitė (Mašiotienė), Stanislova Landsbergytė. Šis renginys, akcentavęs moterų sodiečių padėties sunkumą, yra pirmasis Lietuvos moterų sąmoningas organizacinis žingsnis. Susivienijimas davė pagrindą būsimai liberalios pakraipos „Lietuvių moterų sąjungai“ (1908–1915), kurioje matome ryškiausią XX a. pradžios moterų žiedyną: be jau paminėtų, dar Joana Domininka Griniuvienė (būsimojo prezidento žmona). Pagrečiui susikuria „Lietuvių katalikių moterų draugija“ (1908–1915). Tarp draugijos pirmininkių susitinkame kultūrai svarbų vardą – Maironio bičiulę Jadvygą Stanelytę; jos inicialais „J. St.“ pažymėtas eilėraštis „Aš nežinau, graži sesute!“:

 

              Širdis man verkia: tavo sielą

              Suprasti vienas aš galiu;

              Bet skirta eit man, mano miela,

              Kitu gyvenimo keliu.

 

       Skirtingi gyvenimo keliai, susitikimas, kuris yra ir išsiskyrimas. Į literatūrą pradeda įtekėti lygiaverčių moterų ir vyrų intymiųjų susitikimų bei dramatiškų išsiskyrimų patirtys. 1907-ųjų pavasarį (reikšmingas šimtmetis) Šveicarijoje Maironis užbaigė poemą „Jaunoji Lietuva“, kur į bendrą XIX a. pabaigos Lietuvos politinio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo vaizdą įrašė ir įspūdingą moters – Jadvygos Goštautaitės – paveikslą: mylinčios, gabios, garsios, priverčiančios vyrą ištarti: „Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės, / Maniau sau, pats vardas daugiau mums padės, / Kaip šimtas kitų gal padėtų.“ Poemoje pirmą kartą literatūroje lietuvių kalba pasirodė Kaunas, svarbus istorinis lietuvių miestas Nemuno ir Neries santakoje, kuris yra svarbus ir Lietuvos moterų istorijai – pirmojo suvažiavimo, pirmųjų nepriklausomų sąmoningumo žingsnių miestas.

       Pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas – data, nuo kurios mūsų krašto moterims prasideda XX šimtmetis. „Mes, lietuvės, per savo pirmą suvažiavimą tik paviršutiniai prisilietėm tos gėdos, to neišsakomo nužeminimo mūs lyties. Bet man rodosi, kad prisiminimo tos nelaimės užteks išaiškinti moterims, kad jos visomis jėgomis imtų prieš ją kovoti <...> Kol mūsų lytis bus perkama, o vyrai pirkėjai, tol turėsime vyruose matyti savo interesų priešus. Tol turėsime jungtis į atskiras nuo vyrų draugoves vien apgynimui savo reikalų“, – tuoj po suvažiavimo rašė suvažiavimo pirmininkė G. Petkevičaitė-Bitė („Įspūdžiai iš moterų suvažiavimo“). Dvi moterys, kurios taps Lietuvos Steigiamojo Seimo atstovės – G. Petkevičaitė-Bitė ir F. Bortkevičienė. Nuoseklus ryšys tarp pirmojo moterų suvažiavimo ir politinio moterų atstovavimo aukščiausiajam valstybės valdymo organui.

       Šis ryšys nėra nutrūkęs, atkūrinėjamas, stiprinamas. Sunku įsivaizduoti aukštesnio sąmoningumo moterį politikę, kuri nebūtų susijusi su moterų klausimais, su moterų organizacine veikla.

       Dar kartą tenka pabrėžti – aukštesnio sąmoningumo.

       Ir moterys rašytojos, didesniu aktyvumu tarsi pakartojančios praėjusio šimtmečio lietuvių literatūros situaciją, negali išeiti iš savo žemės, iš moters pasaulio. Problema lieka ta pati – kaip žmogaus pasaulį pajusti kaip vientisą, nedalomą. Prieš dešimtmetį, kai dar tebeturėjome Juditą Vaičiūnaitę, Nijolę Miliauskaitę, Jurgą Ivanauskaitę, Eleną Mezginaitę, kai intensyviai kūrė Gražina Cieškaitė, Onė Baliukonė, lietuvių moterų literatūra atrodė kitaip. Literatūros matas priklauso nuo ją kuriančiųjų masto. Bet ateina naujų pajėgų, tikėtina, kad ir jas nematomu, o ir matomu, reflektuojamu būdu stiprina prieš šimtmetį įvykusio Lietuvos moterų suvažiavimo dvasia, idėjos, idealai.

       „Idėjos, jei didžios, nemiršta“, – ištarta Maironio.

       Kartais pakalbame, kad moterų ir vyrų pasaulio pamatai nesikeičia, kad problemos (moterų lygiateisiškumo, moterų visuomeninio, politinio ir kūrybinio aktyvumo) lieka tos pačios. Kaip tik tai, kad problemoms per šimtmetį, per įvairiausias istorines situacijas jau nebuvo leista išnykti, kad atveriami vis nauji jų aspektai, pereinantys į bendresnio pobūdžio lyčių santykių tyrinėjimus, ir yra istorinis pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo nuopelnas.