tekstai.lt

In memoriam. Irena Kostkevičiūtė 1927. IX. 17–2007. VII. 20

 

       JAUNESNĖ UŽ DAUG JAUNESNIUS

 

       Sunku susitaikyti su mintimi, kad rašau nekrologą, nes sąmonė kol kas nepriima fakto, kad kažkas esmingai pasikeitė, kad nebegirdėsiu Irenos balso nei gatvėje, nei Rašytojų sąjungoje, nei juo labiau telefono ragelyje. Įtariu, kad ne tik man, bet ir visiems, su ja bendravusiems, Irena buvo toks savaime suprantamas dydis, toks savaime suprantamas reiškinys, apie kurį net mąstyti neverta, – ji visada atsiras laiku ir vietoje – nešaukiama, nekviesta, pati savo šimtuoju pojūčiu patyrusi, kad turi čia atsirasti. Tai buvo gyvybės ir gyvybingumo simbolis mūsų anemiškoje ir apatiškoje visuomenėje, ir atrodė, kad tokie žmonės apskritai nemiršta. Dvidešimt metų su Irena bendravau šventai įsitikinęs, kad ji už mane vyresnė daugiausia penkiolika metų, todėl neatleistinai vadinau ją Irute (dabar per nugarą bėga šioks toks šiurpuliukas dėl tokio netakto), ir kaip nustebau, kai ji telefonu prieš kelerius metus prisipažino, kad po K. Borutai skirto renginio Rašytojų klube buvo parkritusi gatvėje – dėl širdies negalavimų. Man atrodė, kad tokie žmonės ir neserga. Dabar turiu stebėtis, kad nekrologą rašau jau įteikęs atminties gėlę jos aštuoniasdešimtmečio proga.

       I. Kostkevičiūtės nuopelnus turbūt reikėtų pradėti vardyti nuo jos dėstytojavimo Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje. Ir ne tik todėl, kad šios katedros išdraskymas tapo iki šiol vis iš naujo interpretuojamu ano laiko ideologinių represijų ženklu, kad jis liudija aniems laikams itin pažangią Irenos estetinę ir visuomeninę poziciją (greta M. Lukšienės, A. Rabačiauskaitės ir V. Zaborskaitės). Su tuo laikotarpiu susijusios dvi I. Kostkevičiūtės knygos, šiandieniniam skaitytojui jau nežinomos (kaip ir M. Lukšienės monografija „Jonas Biliūnas“), – „Kritinis realizmas lietuvių prozoje XIX a. pab.–XX a. pradžioje“ (1956) ir „Literatūros dienovidžiai“ (1964). Kam įdomi šių knygų recepcija anų laikų literatūrologinio mąstymo kontekstuose, tegu pavarto V. Kubiliaus dienoraščius ir laiškų knygą „Lauksiu atsakymo“: profesorius atvirai pavydi I. Kostkevičiūtei modernios žiūros į literatūrą ir kultūrinių kontekstų gausos. Beje, šių kontekstų gausa gal padėjo Irenai susiformuoti ir savitą žvilgsnį į lietuvių dailę, kai ji pradėjo dirbti Istorijos institute. Juk, šiaip ar taip, pirmasis jos darbas ten buvo apie Vincą Svirskį (1966), neišvengiamai teko operuoti tokiomis sąvokomis kaip nacionalinė pasaulėjauta, nacionalinis mentalitetas, nacionalinis palikimas. Bet čia ji jautėsi laisvesnė. Čia „ant skustuvo ašmenų“ balansavo tik jos pačios žodis, tik jos ištarmės, bet po kojomis nebebuvo „žarijų duobės“ – paties kūrėjo pasakyto žodžio. Negaliu paliudyti, ką naujo ji pasakė apie J. Švažą, V. Kašubą, nes dailėje esu diletantas, bet garantuoju, kad dailėtyrininkai jai dėkingi už minėtą kultūrinių kontekstų gausą. Tiesa, dėl V. Kašubos kūrybos vertės esame ginčijęsi, bet tai tebuvo profesionalės ir diletanto ginčas...

       Daugiausia su I. Kostkevičiūte teko bendrauti V. Mykolaičio-Putino draugijos veikloje. Ten reguliariai rinkdavosi draugijos nariai, ateidavo filosofai, kunigai, politikai, bet, dabar man taip atrodo, būtų užtekę visiems renginiams ir trijų prelegenčių – I. Kostkevičiūtės, S. Mičelytės ir V. Zaborskaitės. M. Mironaitė ir L. Noreika buvo geras, nepakartojamas fonas. Pašnekovai savo ruožtu buvo papildomas intelektualinis kontekstas, toks būtinas visam Irenos kultūriniam gyvenimui apskritai. Kasmet, per poeto gimimo ir mirties metines, Irenos organizuoti, eidavome į Rasų kapines. Irena rengė V. Mykolaičio-Putino raštus, rašė jų komentarus (vienąkart paklausė, kas dabar Lietuvoje vyksta, nes rašydama neskaitė nei laikraščių, nei televizijos žiūrėjo! Ir tai klausia viena visuomeniškiausių mūsų kultūros veikėjų!). Tokios meilės poetui bent jau artimiausiais dešimtmečiais niekas nebepakartos.

       Ji buvo pilietė tikra to žodžio prasme. Nukentėjo nuo sovietinės sistemos, tačiau nejautė tai sistemai pagiežos. Ji žiūrėjo, kaip ir kokios jėgos dabar kuria naująją tikrovę, ir jai daug kas nepatiko. Esame drauge pasirašę ne vieną politinį pareiškimą (be Irenos mano parašo ten nebūtų buvę), ir galiausiai Ireną pavadino vos ne liaudies prieše. Sovietizmo auka tampa konservatorių auka. Bet kad nors kartą būčiau išgirdęs iš jos kokį nuoskaudos žodį, nesupratimo atodūsį... Ne, taip turi būti. Ir tai vėlgi daugybės kultūrinių, estetinių, etinių kontekstų pažinimo vaisius. Tokia ji gyvena ir su manimi, ir su mumis.

 

 

Valdas Kukulas