tekstai.lt

Vitalija Pilipauskaitė. PENKTOJI „ŠIAURĖS VASARA“

 

       Į penktą kartą Jurbarke vykstantį tarptautinį šiuolaikinės literatūros forumą „Šiaurės vasara“ rugpjūčio 24–26 dienomis susirinko literatūros ir jai artimų pasaulių atstovai iš Lietuvos ir užsienio – pakalbėti apie literatūrines intrigas, kelius ir nuošales, pasiklausyti puikaus džiazo ir geros literatūros ištraukų.

       Forumo temą „Literatūra – tarp fakto ir išmonės“ projekto autorė Giedra Radvilavičiūtė pristatė taip: „Postmodernizmas trina ribą tarp geros literatūros ir antrarūšės. Tarp rašytojo ir sklandžiai rašyti mokančio žmogaus. Išradingai, o kartais be išmonės trinama riba tarp literatūros ir neliteratūros. A. Sokurovas teigia, kad literatūroje lieka vis mažiau literatūros. <…> Ar galime teigti, kad fikcijai sukurti reikia vis mažiau išmonės? <…> Geras rašytojas visada jaučia būtinybę kurti su išmone. Tačiau fantazijos sukurtame pasaulyje faktams, pavadinkime juos čia realybe, jis jaučia pagarbą. <…> Tačiau yra žanrų, kurie be istorijoje įvykusio fakto – neegzistuotų de facto. Tai memuarai, biografijos, dienoraščiai, istoriniai romanai. <…> Minėtieji žanrai galbūt tiksliausiai patvirtina vieną labai paprastą V. Nabokovo literatūros apibrėžimą, kuriame neskiriama dėmesio nei faktui, nei išmonei: „Literatūra – tai meilė žmonėms“.“

       Forumą pradėjo žurnalisto Arūno Brazausko pranešimas „Dingsties ponia“, pakvietęs pakeliauti istorijos takais po senąjį Jurbarko dvarą, kur ir vyko „Šiaurės vasara“, po XX a. pradžios Lietuvos ir Vakarų Europos miestus ir to meto žmonių gyvenimus. Vitalija Pilipauskaitė kalbėjo apie faktinės tikrovės ženklus, lengvai atpažįstamus ir identifikuojamus šiuolaikiniuose lietuvių moterų romanuose. Diskutuota apie sparčiai gausėjančių vadinamųjų žurnalistinių romanų srautą, motyvus, skatinančius jų autorius rašyti, o leidyklas – tokias knygas leisti, kriterijus, kuriais remiantis tokias knygas reikėtų vertinti, arba, kaip siūlė kai kurie dalyviai, apskritai nevertinti. Seminarą pratęsė Jūratės Baranovos „Žmogaus ir literatūrinio herojaus mirtis: J. L. Borgesas“, filosofė analizavo mirties scenas Jose Luiso Borgeso kūryboje, pasitelkdama joms iliustruoti ir mirties įvaizdžius iš garsiausių XX a. kino filmų. Pranešimą „Mokslas apie Biblijos įvykius: ar pasipylė iš dangaus mana“ skaitęs ar, tiksliau, pranešimo tema improvizavęs filosofijos ir kultūros istorijos tyrinėtojas Vytautas Ališauskas ne tik sulaukė nemažai klausimų iš auditorijos, bet ir pats išprovokavo filosofijos ir literatūros sankirtų tema padiskutuoti anksčiau kalbėjusią J. Baranovą.

       Didelio susidomėjimo sulaukė literatūrologės Elenos Baliutytės pranešimas „Literatūriškumo problema dokumentiniuose žanruose (memuaruose, dienoraščiuose, (auto)-biografijose...)“, kur padaryta perskyra tarp fikcinių ir dokumentinių žanrų. E. Baliutytės klausinėta ne tik apie pranešimą, bet ir grįžta prie neseniai išleistų literatūrologo Vytauto Kubiliaus dienoraščių, jų rengimo spaudai proceso, taip pat vėl prisimintos meno ir tikrovės, fakto ir fikcijos sampynos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje, iškelta mintis, kad kai viską galima įvardyti kaip meną, meno jau nebėra.

       Norvegijos prozininkas ir žurnalistas Vetle’as Lid Larssenas, skaitęs pranešimą „Išmonės link“, prisiminė didžiausią įspūdį dar vaikystėje padariusias knygas ir teigė, kad nei tada, nei dabar jam nesvarbūs žanro, autoriaus meistriškumo ar panašūs klausimai – svarbiausia, pasak jo, kad vienas ar kitas kūrinys buvo ir išliko tikras, t. y. jį skaitydamas jutai įėjęs į tikrą pasaulį, neturintį jokio fikcijos prieskonio. Anot pranešėjo, tai ir yra menas, ir vienintelė meno tiesa yra jo vidinė tiesa, o klasifikacijos reikalingos tik tam tikrai tvarkai įvesti.

       Po V. L. Larsseno „rimtąją“ forumo dalį prie neoficialios vakaro programos nuotaikos derino kaip visada žaismingai nusiteikęs poetas Kęstutis Navakas. Jo pranešimas „Buitiniai rašteliai, tampantys fikcija“ nenutolo nuo šiųmetės forumo temos ir paskatino pažvelgti į tokią įprastą ir, pasirodo, iš kompiuterizuotos kasdienybės beveik išnykstančią smulkmeną kaip įvairūs rašteliai ir laiškai ant popieriaus. Prisirinkęs jų iš įvairiausių vietų – nuo mokyklinio suolo iki kalėjimo tarpuvarčių – pranešėjas auditorijai pateikė tokių tekstų pavyzdžių ir čia pat juos interpretavo. „Nuo rankų tolstantys, – perfrazavo savo pranešimo temą pats autorius ir reziumavo – dvasiškai skurstant visuomenei, pirmiausia skursta raštelių kultūra.“ Kad buitiniai rašteliai nėra bevertis niekalas, o neretai įgauna ir ypatingą išliekamąją vertę, K. Navakui pritarė ir klausytojai, siųsdami čia pat rastus raštelius kolekcijai papildyti.

       Sekmadienį pranešimų sesiją pradėjo literatūrologė Loreta Jakonytė, suformulavusi itin intriguojančią temą – „Rašytojas tarp savęs ir įvaizdžio“. Pranešėja aptarė šiuolaikinio rašytojo įvaizdį visuomenėje, jo susiformavimo prielaidas ir priežastis, pagrindinius tokio įvaizdžio tipus ir iliustravo juos lietuvių autorių tekstais spaudoje.

       Japonų kilmės rašytojos, gimusios Tokijuje ir jau daugiau nei dvidešimt metų gyvenančios Vokietijoje, kuriančios gimtąja japonų ir vokiečių kalbomis, Yoko Tawados tema skambėjo: „Fikcija, kelionė ir dienoraščiai“. Autorė pateikė įdomių epizodų ir prisiminimų bei gyvų eseistinių svarstymų apie fikcijos ir tikrovės santykį kelionių dienoraščiuose. Rašytoja 1979 m. iš Japonijos važiavo į Maskvą traukiniu per Sibirą. Šios kelionės akimirkos šiandieniniame pasakojime sukėlė netikėtų asociacijų – sužinojome ne tik apie Sibiro peizažą ir kultūrų skirtumus jaunos merginos akimis, bet ir apie Y. Tawados mokyklos laikų nuotykius, detalių iš jos tėvų biografijų. Pasak pranešėjos, tie patys pasakojimai, istorijos faktai, netgi, rodos, tokių nekintamų dalykų kaip geografinės ribos samprata, atsižvelgiant į aplinkybes ir suvokėjus, skiriasi, todėl fikcija prasideda dar anksčiau nei literatūroje – jos pradžia savitoje kiekvieno žmogaus kasdienybėje. O pačios kasdienybės irgi jokiu būdu neperkelsi į literatūrą tiesiogiai, be fikcijos. Rimtąją „Šiaurės forumo“ dalį užbaigė ir su Jurbarku atsisveikinti pakvietė Rolandas Rastauskas ir jo eseistinė poetinė garso bei vaizdo improvizacija „Fotodangus virš Berlyno“. R. Rastausko nuomone, didmiesčiai yra kaip veidrodžiai, kuriuose atsispindi istorija. Šios vaizdo ir garso sesijos metu buvo rodomi filmuoti Berlyno fragmentai, autorius skaitė pranešimą ir poetinę improvizaciją, sukurtą prieš kelerius metus, kai dalyvavo viename fotografijos ir literatūros sintezės projekte kartu su džiazo muzikantu Arkadijumi Gotesmanu.

       Neapsieita ir be jau tradiciniais šiame forume laikomų džiazo ir literatūros skaitymų – penktadienio vakarą ištraukas iš savo kūrybos perskaitė aktorė ir poetė Birutė Marcinkevičiūtė, kunigas Julius Sasnauskas, eseistė Giedrė Kazlauskaitė, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, o jiems muzika pritarė Valerijus Ramoška, Eugenijus Kanevičius ir Marijus Aleksa, šeštadienį susirinkusiųjų laukė Y. Tawados, poeto Antano A. Jonyno, V. L. Larsseno ir aktorės Dalios Michelevičiūtės skaitymai. Beje, netrūko ir staigmenų – A. A. Jonynas skaitė ne savo eilėraščius, bet ištrauką iš Ričardo Gavelio romano „Jauno žmogaus memuarai“ ir su šį epizodą įkvėpusiomis tikrovės „iškarpomis“ susijusius kultūrologo Vytauto Rubavičiaus komentarus, o aktorė D. Michelevičiūtė šįkart žiūrovams perskaitė ištraukų iš savo kelionės po Prancūziją dienoraščio. Šeštadienį žiūrovai audringai plojo Liudo Mockūno ir A. Gotesmano duetui. Sekmadienio vakarą literatūra ir džiazas skambėjo jau Vilniuje, kavinės „Artistai“ kiemelyje, kur forumo svečių ir žiūrovų vėl laukė B. Marcinkevičiūtė, V. L. Larssenas, Y. Tawada, D. Michelevičiūtė ir L. Mockūno, Vyčio Nivinsko bei M. Aleksos trio. Penktadienį ir šeštadienį naktiniuose kino seansuose „Šviečianti iš ekrano realybė“ buvo parodyti devyni lietuvių režisierių (Karolio Jankaus, Igno Krunglevičiaus, Lauros Gabštienės ir Artūro Bumšteino, Akvilės Anglickaitės, Rudolfo Levulio) trumpametražiai filmai, o seansus užbaigė maloni staigmena – tarp dalyvių ir žiūrovų su kamera lyg šiaip sau besisukiojanti Eglė Rakauskaitė vėlų vakarą parodė, kaip jos kamera užfiksavo forumo renginius ir dalyvius. Kaip jau įprasta, renginį moderavo filosofas, eseistas, kultūrologas Leonidas Donskis, rėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Jurbarko rajono savivaldybė, „Ars Baltica“, „Kunst“ ir „Norla“.